„Mes, Dievo vaikai!“

"'Tėvas’ yra krikščionių kreipinys į Dievą." J. Packeris

Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame! Pasaulis nepažįsta mūsų, nes ir jo nepažino. 2 Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai,
bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai jis pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra. (1 Jn 3,1–2)

Ar visi žmonės – Dievo vaikai?

Kas yra krikščionis? Čia galimi įvairūs atsakymai. Bene trumpiausias ir aiškiausias yra šis: krikščionis yra tas, kuriam Dievas yra Tėvas; krikščionis yra Dievo vaikas, o nekrikščionis – nėra.

Deja, šiandien girdime ir skaitome kitokių paaiškinimų. "Visi – Dievo vaikai. Tai yra žmonių brolybės ir Dievo tėvystės esmė", skelbia Satyjos Sai Babos sekėjai (sathyasai.lt). "Yra tik vienas Dievas ir Jis yra visų Dievas", rašo motina Teresė savo knygoje "Meditacijos iš paprasto kelio" – tam tikra prasme šiam teiginiui būtų galima pritarti. Bet toliau ji pasako konkrečiau: "Visi esame Dievo vaikai". Kitaip tariant, Dievo vaiku galima būti ir priklausant kitoms religijoms: "Visuomet kartoju, kad turime padėti indui tapti geresniu indu, musulmonui – geresniu musulmonu..." Dabartinio popiežiaus mintys šiuo klausimu sudėtingesnės:

"Visi žmonės tad yra pašaukti į šventumą, kuris iš esmės reiškia gyventi taip, kaip dera Dievo vaikams, pagal tą panašumą į Jį, pagal kurį buvo sukurti. Visi žmonės yra Dievo vaikai ir visi turi tapti tuo, kas yra, žengdami laivės keliu. Dievas kviečia visus priklausyti jo šventai tautai. Šis 'Kelias’ yra Kristus, Sūnus, Dievo Šventasis: niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Jį (Jn 14, 6)." ( http://www.religija.lt/content/view/1015/43/ )

Katalikų ordino "Opus Dei" tinklalapyje (opusdei.lt) rašoma nemažiau komplikuotai:
"Visi žmonės yra Dievo vaikai. Tačiau vaikas gali įvairiai elgtis su savo tėvu. Mes turime stengtis būti tie, kurie supranta, kad Viešpats, mylėdamas mus kaip savo vaikus, priėmė kiekvieną iš mūsų į savo namus tam, kad gyvendami pasaulyje taptume Jo šeimos nariais..."

Tad kaipgi iš tiesų? Be abejo, cituotuose pasakymuose yra tiesos – žmonės tikrai kviečiami sekti Jėzų kaip vienintelį Kelią. Bet argi vien dėl šio kvietimo visus galima laikyti Dievo vaikais? Kaip čia Benediktas XVI, taip ir kiti katalikai pasisako gana neaiškiai.

Kad visi žmonės yra Dievo vaikai – šiandien girdime ne tik iš ezoterikų ir sektantų, bet ir iš katalikų bei protestantų. Deja, būtent pastarieji ypač išpopuliarino šį teiginį. Nes prieš gerą šimtmetį liberalieji evangelikų teologai įdiegė "visuotinės Dievo tėvystės" sampratą.

Bet Biblija moko, kad Dievas Tėvu gali būti ir yra vien tik krikščionims. Kad visi žmonės būtų Dievo vaikai – tokios minties Biblijoje niekur nerastume.

Senasis Testamentas apie Dievo tėvystę kalba nedaug. Jame labiau akcentuojamas Dievas kaip Kūrėjas ir Šventasis. O tose vietose, kur kalbama apie Dievą kaip Tėvą, beveik visur omeny turima Izraelio tauta. Iš 4, 22–23 Izraelis yra Dievo "sūnus". Kad Dievas yra "Izraelio tėvas", galime rasti ir, pvz., Jer 31, 9 (taip interpretuojama ir Įst 32, 6). Keliose vietose Dievo elgesys su Izraeliu lyginamas su tėvo elgesiu savo vaikų atžvilgiu (pvz., Įst 1, 31; Ps 103, 13). Eilučių, kur izraelitai patys būtų kalbėję apie Dievą kaip apie savo Tėvą, rastume labai nedaug, kaip štai Iz 63, 16 ("nes tu – mūsų Tėvas!") arba Mch 2, 10 ("Argi ne vieną tėvą mes visi [izraelitai] turime?"). Maldų, kuriose būtų aiškiai kreipiamasi į Dievą kaip į Tėvą, Senajame Testamente nėra. Tik Dovydo ir Saliamono santykis su Dievu buvo panašus į tėvo ir sūnaus (2 Sam 7, 14; Ps 89, 27), kadangi juodu buvo karaliai ir iš jų linijos turėjo kilti Dievo Sūnus.

Kitoks vaizdas Naujajame Testamente. Net 190 kartų skaitome apie Dievą kaip Tėvą. Daugiausiai – kaip apie Jėzaus Tėvą. Bet čia ir tikintieji į Dievą kreipiasi kaip į Tėvą. Visiems gerai žinomas maldos pavyzdys, kurį Jėzus pateikia Kalno pamoksle ir kuris prasideda eilute "Tėve mūsų, kuris esi danguje" (Mt 6, 9). Rom 8, 15 su Pauliumi krikščionys sako: "Aba, Tėve", o 1 Kor 8, 6 apaštalas tvirtina: "... mes turime tik vieną Dievą – Tėvą..." (žr. Ef 3, 14; Fil 4, 20; 1 Tes 1, 3; 1 Pt 1, 17; Jok 1, 27).

Dievas yra Tėvas, mūsų Tėvas. Tai yra biblinio apreiškimo viršūnė, tai yra žmogaus artumo su Dievu maksimumas. Todėl neatsitiktinai beveik visų laiškų pradžiose minimas Dievas Tėvas (dažniausiai "mūsų Tėvas") (Rom 1, 7; 1 Kor 1, 3; 1 Kor 1, 2; Gal 1, 3; Ef 1, 2; Fil 1, 2; Kol 1, 2; 1 Tes 1, 1; 2 Tes 1, 2; 1 Tim 1, 2; 2 Tim 1, 2; Tit 1, 4; Fm 3; 1 Pt 1, 2; 1 Jn 1, 3; 2 Jn 3; Jud 1). O netikintieji priešingai – jie yra "šio pasaulio vaikai" (Lk 16, 8) arba netgi "piktojo vaikai" (Mt 13, 38).

Kaip tapti Dievo vaiku?

Tiesioginio atsakymo mūsų tekste nėra. Čia minima tik neigiamoji pusė: "pasaulis", t. y. netikintieji, nepažįsta Dievo kaip savo Tėvo (3, 1); tai žmonės, kurie nenori atsiversti ir pažinti Dievo. Rašto mokytojams ir fariziejams Jėzus sako: "Jūs nepažįstate nei manęs, nei manojo Tėvo" (Jn 8, 19; taip pat žr. 1 Kor 1, 21; 2, 14; Gal 4, 8; 1 Tes 4, 5; 2 Tim 3, 7). Ir kitose NT vietose sakoma ne mažiau griežtai ir kategoriškai: netikintieji yra Dievo "priešai" (Rom 5, 10), "neklusnumo" ir "rūstybės vaikai" (Ef 2, 2–3).

Tad Biblijos žinia aiški: mes nė vienas nepriklausytume Dievo šeimai, nes, žmogiškai žiūrint, mums ten nebūtų vietos. Bet Dievas į mus atkreipė savo dėmesį, priėmė į savo šeimą ir net įsivaikino! Nuteisinimas, išgelbėjimas iš nuodėmės, be abejo, labai svarbu, tačiau jis tėra ‚tik' kelias į Dievo šeimą. Įvaikinimas yra didžiausias ir labiausiai nuostabą keliantis dalykas, Jono išreiškiamas šūksniu "Žiūrėkite!" (įvaikinimo sąvoka vartojama tik keletą kartų: Rom 8, 15.23; Gal 4, 5; Ef 1, 5, verčiamas įsūnystė).

Palyginkime tai su įvaikinimu pas mus, žmonių šeimose. Lietuvoje vaikų įvaikinama labai mažai, nors prieglaudos perpildytos. Lietuvių šeimos (kaip ir kitose valstybėse) labai išrankios, ieško tik naujagimių. Kas norės užsispyrusių, maištaujančių ar asmenybės trūkumų turinčių paauglių? Arba įsivaikinti neįgalų!? Bet Dievo akyse mes visi argi nebuvome dar "nekokybiškesni", niekingesni ir beverčiai – bet jis mus priėmė ir įsivaikino!

Vieno pažįstamo pastoriaus brolis turi įsivaikinęs du Dauno sindromą turinčius vaikus – vaikus, kurie nereikalingi beveik niekam. Nežinau tos poros poelgio motyvų, bet esu įsitikinęs, jog ši šeima tai padarė gerai suprasdama didžiulę Dievo meilę ir turėdama troškimą ja dalytis su kitais.

Vaikai pažįsta savo tėvus labai įvairiapusiškai, gerai pažįsta, dažniausiai daug geriau, negu mes manome. Tikintieji pažįsta Dievą, tai Jonas savo laiške pabrėžia keletą kartų (1 Jn 2, 13; 4, 7). Pažinimo pagrindas – dėl įsūnystės atsiradę visiškai nauji santykiai. Gal 4 Paulius kalba apie "įsūnystę" (5 eil.), t. y. visiškai naują mūsų statusą, kai galime į Dievą kreiptis "Aba, Tėve" (6 eil.). Nes kiekvienas krikščionis jau "nebe vergas, bet įsūnis..." (4, 7). Vaikas tėvams taip pat turi būti paklusnus (kaip ir vergas), bet šis paklusnumas jau pripildytas artumo, intymumo ir meilės.

Tad kaipgi tampama Dievo vaiku? Biblija moko, kad tik tiems, kurie yra "iš Dievo užgimę", t. y., atgimę iš aukšto, tiktai tiems jis "davė galią tapti Dievo vaikais" (Jn 1, 12–13). Gimstant tampama savo žemiškųjų tėvų vaiku, atgimstant – Dievo vaiku. Rickas Warrenas sako: "Kiekvieną žmogų sukūrė Dievas, tačiau ne kiekvienas yra Dievo vaikas. Vienintelis būdas patekti į Dievo šeimą – atgimti iš aukšto" ("Gyvenimas dėl tikslo").

Bet liko neišsiaiškintas dar vienas svarbus klausimas: kada ir kaip įvyksta tas atgimimas? Pagal katalikų mokymą Dievo vaiku tampama per krikštą (KBK § 1279: "gimimas naujajam gyvenimui" per krikštą, "kai žmogus tampa Dievo įvaikiu..."). Evangelikai krikščionys tam nepritaria. Krikštas savaime neišgelbsti. Paulius rašo: "Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje" (Gal 3, 26; taip pat žr. Jn 3, 16; 6, 47; Rom 3, 28; 4, 3; 5, 1). Mes tuomet atgimstame iš aukšto, kai įtikime, tampame tikinčiaisiais. Ne bet kaip tikinčiais, nes ne bet koks tikėjimas išgelbsti. Tik tikėjimas į Jėzų Kristų mus padaro Dievo vaikais: "Niekas nenueina pas Tėvą", t. y. netampa Dievo vaiku "kitaip, kaip tik per mane" (Jn 14, 6). Tiktai tas, kam Jėzus tampa broliu, yra Dievo vaikas (Hbr 2, 11; Jn 20, 17).

Dusyk mūsų tekste Jonas pakartoja: mes esame Dievo vaikai! Kiekvienam šių žodžių skaitytojui tai puiki proga kaskart susimąstyti: ar aš priklausau tiems "mes"? Ar aš tikrai esu Dievo šeimos narys? Ar esu Dievo vaikas?

Ar Dievas myli visus žmones?

Tai klausimas, apie kurį tarp krikščionių per mažai galvojama ir diskutuojama. Dažniausiai nueinama lengviausiu keliu sakant, kad Dievas myli visus žmones. "Be abejo, kad myli, kaip kitaip!?" Toks pasakymas ir gražiai skamba, ir neatsiranda išdrįstančių jam prieštarauti (gal tik išskyrus Jehovos liudytojus). Bet išties reikalas čia sudėtingesnis.

"Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas" – ši eilutė aiškiai sako, kad tikinčiuosius Dievas myli ypatingai. Bet tada kaip jis myli netikinčiuosius?

Dievas nori gero visai savo kūrinijai. Visi turi naudos iš to, kad Dievas palaiko šį pasaulį ir jį valdo, o žmones (visus žmones!) gausiai laimina. Net nedorėliams šviečia saulė ir lyja lietus (Mt 5, 45). Beje, šioje Kalno pamokslo dalyje kalbama apie priešų meilę kaip įsakymą krikščionims. O jis grindžiamas tuo, kad ir Dievas myli bloguosius. Apd 14, 17 Paulius pabrėžia, kad Dievas pagonims "darė gera" (Jurėno vert.), net teikė džiaugsmą. Taip pat ir Rom 2, 4 minimas "Dievo gerumas" visiems žmonėms. 1 Tim 2, 4 sakoma aiškiausiai: Dievas "trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą" (žr. 2 Pt 3, 9; Ez 18, 23; 33, 11).

Bet greta šių eilučių yra ir daug tokių, kurios tvirtina, kad bedievių Dievas nekenčia, o myli tik dievobaiminguosius. Pavyzdžiui, vadinamosios keršto psalmės: Ps 5; 7; 10; 35; 59; 69; 83; 109; 137; 139; 140 (taip pat žr. Pat 6, 16.19; Jer 12, 8; Oz 9, 15; Mal 1, 3; Dievas nekenčia nuodėmės: Hbr 1, 9; Apr 2, 6; Ist 16, 22 Am 6, 8; Jer 44, 4; Iz 61, 8; Am 5, 21; Dievas nekenčia to, kuris daro nuodėmę: Ps 5, 6; 11, 5). Naujajame Testatemente šitokių minčių taip pat nemažai (žr. 2 Tes 1, 4–10; Apr 6, 9–10). Be to, reiktų nepamiršti dar ir tų eilučių (kai kurios jau cituotos), sakančių, kad netikintieji yra Dievo priešai bei nusipelno jo rūstybės.

Tad būtina neužmiršti, jog egzistuoja dvi pusės, ir reiktų pasistengti nė vienos iš jų neignoruoti ir neatmesti. Jos eina ir turi išlikti kartu. Tai įvykdyti nėra lengva, bet Jėzus sugebėjo. Jis rodė apsčiai meilės ir gailestingumo – ne vien savo draugams bei sekėjams. Kai turtingas jaunuolis (Mk 10, 21) atsisako būti su Jėzumi, "Jėzus, pažvelgęs į jį, jį pamilo..." (Burbulio vert.). Bet Jėzus nebuvo vien linksmuolis ir nuolat besišypsantis kaip Dalai Lama. Pasiskaitykime Mt 23 apie Jėzaus susidūrimą su tautos religiniu elitu, pamatysime, kad nuskamba labai griežti, beveik jau agresyvūs Jėzaus žodžiai!

Pasaulio, netikinčių žmonių atžvilgiu tiktų laikytis kaip Pauliui, kuris Rom 2, 4 primena, jog Dievas visiems žmonėms dosniai pademonstravo savo "gerumo, pakantumo ir kantrumo lobius", ir nė vienas – tai svarbiausia – neturėtų to "niekinti", o būti skatinamas atgailauti ir atsiversti. Toliau Paulius perspėja ir dėl padarinių, kurie laukia visų, pamynusių Dievo meilę.

Bet visiems tikintiesiems pasakyta, kad savo mokinius Jėzus mylėjo ypatingai (Jn 13, 34), lygiai kaip dabar ypatingai myli ir savo bendruomenę (Ef 5, 2.25). Jo ypatingą meilę atpažįstame iš to, jog jis atėjo į šį pasaulį, kad atpirktų mūsų nuodėmes ir "kad mes gyventume per jį" (1 Jn 4, 9–10). Jėzus yra gerasis ganytojas, gyvybę paaukojęs už mus, savo avis (Jn 10, 11–15). Dėl to ir dauguma Naujojo Testamento pažadų duoti tik tikintiesiems. Ir paprasčiausiai netiesa, kai teigiama, kad "Dievas visus žmones myli vienodai stipriai..." (J. Philippe, "Šventosios Dvasios vedimas").

Taigi mes žinome, kad Dievas myli visą savo kūriniją, visus žmones kaip kūrinius, tačiau tik tikintieji patiria visą Dievo meilės pilnatvę. Dėl kūrėjiškos visuotinės meilės visi žmonės kviečiami į tobuląją Dievo meilę, deja, ne visi tą kvietimą priima.

Tai ne teologiniai išvedžiojimai, o labai svarbus dalykas. Kadangi jei Dievas mylėtų visus visiškai vienodai, tai galų gale nebūtų nė vieno mylimo. Trumpai dirstelkim į Mt 6, 25s, kur rašoma apie mūsų rūpesčius. Čia irgi logika panaši: Dievas rūpinasi visais – žole, gėlėmis, gyvūnais, aišku, ir visais žmonėmis, net ir niekšais, korumpuotais ir savanaudžiais. Ir tuoj pat Jėzus primena savo mokiniams, kad mes turime Dievą danguje (32 eil.), kuris žino mūsų reikmes ir mumis rūpinasi. Kaip tėvai rūpinasi savo šeimomis, taip ir Dievas rūpinasi mumis, tik daug labiau nei gėlėmis, gyvūnais ir blogais žmonėmis. 33 eilutės pažadas ("Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta") duotas krikščionims. Nekrikščionims jis negalioja. Dievas mumis rūpinasi ypatingai, nes mus myli ypatingai. Kai to nesuprantame, imame patys perdėtai viskuo rūpintis.

Ar Dievas išklauso kiekvieno žmogaus maldą?

Būdami krikščionys, mes privalome suvokti savo privilegijas, suteiktas mums kaip Dievo vaikams. Mūsų analizuojamose eilutėse nieko nesakoma apie maldą, bet kadangi tai labai svarbus ir susijęs klausimas, be to, dėl jo paplitę nemažai klaidingų nuostatų, todėl būtina apie tai pasvarstyti.

Kadangi krikščionims nuodėmės atleistos, tai kelias pas Tėvą jiems yra atviras ir jie gali laisvai "prieiti prie Tėvo"; krikščionys yra "Dievo namiškiai" (Ef 2, 18–19; 3,12; Hbr 10, 19s).

Pagrindinė tezė Dievo ir maldos atžvilgiu yra ši: "... tu išklausai maldas" (Ps 65, 3). Tačiau Biblija daro skirtumą. "... teisiųjų malda jam patinka" (Pat 15, 8), "Daug pajėgia teisiojo malda..." (Jok 5, 16; Jurėno vert.). Tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento teisingai gyvenantiems ir rimtai besimeldžiantiems tikintiesiems pažadėta, kad jų malda bus išklausyta. "Prašykite, ir jums bus duota..." (Mt 7, 7), – sako Jėzus. Bet šis pažadas iš Kalno pamokslo duodamas mokiniams, o ne bet kam, nes tik "jūsų dangiškasis Tėvas" (11 eil.; žr. ir Lk 11,9–13; 18,7).

Tad negalima pasakyti, kad netikinčiojo malda išklausoma. Nes netikintysis laikosi nuodėmės ir maištauja prieš Dievą, todėl maldos kelias pas jį jam uždarytas. Jėzus Jn 9, 31 primena: "Žinome: Dievas nusidėjėlio neišklauso, bet jei kas yra pamaldus ir vykdo jo valią, tokį išklauso." Iz 1, 15 aiškiai pasakoma, kad nuodėmių nepridengsi ilgomis maldomis: "...Net jei ilgai melsitės, aš jūsų negirdėsiu. Jūsų rankos kruvinos!" Pat 28, 9 skamba ypač griežtai: "Kai žmogus nusisuka nenorėdamas klausyti įstatymo, net jo malda tampa pasibjaurėtina." (taip pat žr. Iz 59, 2; Pat 15, 29; 1, 20–28; Ps 66, 18).

Bet Dievas žiūri į žmogaus širdį ir nepraleis pro akis, jei nusidėjėlis nuoširdžiai į jį kreipiasi ir nori atgailauti. Tokio nusidėjėlio maldą, kuris pasirengęs ir nori keistis, atsiversti, Dievas, žinoma, išgirs! Geriausias pavyzdys yra muitininko malda Lk 18, 13: "Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!" Iš kitos eilutės paaiškėja, kad šis jau "nuteisintas", vadinasi Dievo vaikas. O fariziejus, kuris didžiuojasi savo teisumu ir religingumu, iš tikrųjų nebus išgelbėtas.

Dėl to netikintiesiems turėtume vengti duoti lengvabūdiškus patarimus: "Pabandyk pasimelsti. Tikrai padės. Man irgi padeda". Nors tikslas geras ir skamba gražiai kaip koks liudijimas, bet patarimas neteisingas, nes nebibliškas. O kaip mes elgiamės, kai girdime žmones sakant, kad Dievas jų maldą išklausė? Jie tada per greit ir per lengvai mano, kad tarp Dievo ir jų reikalai susitvarkė. Žinoma, Dievas gydo ir nekrikščionis, apsaugo juos ir jų vaikus, duoda sėkmės per egzaminus ir t. t. – bet jis tai daro iš savo laisvos valios, iš savo "bendrosios malonės", o ne todėl, kad būtų išklausęs jų maldas.

Kai pavartai spaudą, susidaro įspūdis, kad šiais laikais visi meldžiasi; malda madinga; daugeliui ji tiesiog saviterapija. Bet tikra malda yra krikščionių privilegija. Tą turime gerai įsisąmoninti, kitaip sumenkinsime maldos vertę.

Kita svarbi privilegija yra Šventoji Dvasia, kuri gyvena vien tik krikščionyse (ir bažnyčioje). Ji yra tikinčiųjų ženklas ir mūsų "paveldėjimo laidas", arba garantija. Dvasios dovana sumenkinama, kai teigiama, kad "Kristus gyvena kiekviename žmoguje per Šventąją Dvasią" (taip dažnai sakydavo br. Roger Schutz, "Taize" įkūrėjas). Tai labai rimtas ir kritikuotinas Evangelijos iškraipymas!

Kokia mūsų dabartis? Ką mes žinome apie ateitį?

Pirma ir antra eilutės sako, kad mes ne vien vadinamės krikščionimis ar Dievo vaikais, bet ir išties esame įgavę naują statusą. Net du kartus Jonas patvirtina: "mes vadinamės ... ir esame". Mes jau dabar esame dangaus piliečiai ir Dievo šeimos nariai.

Bet kasdien išgirstame ir patiriame, kad dar nesame danguje, kad gyvenimas vyksta dar čia, žemėje. Dangus mums pažadėtas, netgi garantuotas, nes esame "Dievo paveldėtojai" (Rom 8, 17). Tačiau dabar žinome ir turime dar ne viską, dar "nepasirodė, kas būsime" (2 eil.). Nors amžinasis gyvenimas jau prasidėjęs, tačiau galutinis jo vaizdas dar "su Kristumi paslėptas Dieve" (Kol 3, 3). Daug ką matome jau dabar, tačiau visas gražumas dar laukia ateityje.

Tad iš to galime daryti dvi išvadas, kurias patvirtina ir Paulius: pirma, mūsų išganymas dar nėra užbaigtas. Mes vis dar "čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu" (2 Kor 5, 7). Mes tikimės amžinybės, bet dabar turime būti kantrūs ir laukti (Rom 8, 25). Paulius dėl to kartais labai nusiminęs: "Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!" (Rom 7, 24), o "... mes dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo" (Rom 8, 23). Paulius sako, kad nors mes jau esame Dievo vaikai, bet dar laukiame galutinio įsūnystės užbaigimo.

Naujasis Testamentas daugelyje vietų kalba apie krikščionių džiaugsmą. Bet tai tik viena krikščioniško gyvenimo pusė. Kitoje pusėje yra nemažai skausmo, kančios ir sielvarto. Sielvarto dėl nepritekliaus ar neteisybės pasaulyje, dėl savo charakterio trūkumų, dėl neįgalumo ar ligų. Troškimai ir dejonės vis dar dažnas krikščionių gyvenimo palydovas. Bendruomenėse šie dalykai taip pat neturėtų likti nepastebėti ar ignoruojami.

Bet pasižiūrėkime, kokias giesmes dažniausiai giedame – beveik vien šviesus džiūgavimas, lyg jau dabar gyventume danguje! Bet pačios geriausios giesmės atskleidžia daug platesnį ir tikroviškesnį vaizdą. Pavyzdžiui, Peterio Straucho "Mano laikas, Dieve, tavo rankose": "Rūpesčiai kamuoja vis mane / Ir man daros jau per dideli / Klausiu aš, kas bus ateityje? / Tėve, vieno nepalik manęs... Viskas skuba, kas aplink mane / Aš nelaisvėn laiko patekau... Kartais dienos lieka be prasmės / Ir pakeisti nieko negali / Metai, dienos, valandos prabėgs...".

Žymiai per mažai giedama giesmių kaip 259 giesmė iš "Giesmių vainiko", kurioje yra tokie žodžiai: "Dygliuoti žemėje keliai, / čia gresia nuodėmė dažnai, / daug valandų sunkių, skaudžių, / tad, Viešpatie, Tave meldžiu..." Man atrodo, kad šitoks vaizdas daugelio iš mūsų gyvenime ir aplinkoje žymiai realistiškesnis.

Tad tokia yra dabartis. Bet Jonas prabyla ir apie ateitį, ištardamas žodžius: "Mes žinome..." Ką mes žinome ar galime žinoti? Keturis dalykus, tris iš jų mini ir pats Jonas.

Pirma, kad Jėzus "pasirodys", kad jis sugrįš. Daug Biblijos eilučių tai patvirtina. Antra, kad amžinybėje mes "būsime panašūs į jį" (žr. Rom 8, 29). Būsime pasikeitę ir turėsime naujus kūnus (žr. 1 Kor 15, 35s; 2 Kor 3, 18). Bet mes netapsime Dievu, ir ne-"ištirpsime Dieve" (kaip, pvz., maniusi J. Ivanauskaitė) – skirtumas tarp kūrinio ir Kūrėjo išliks ir amžinybėje.

Dabar nė vienas žmogus negali pamatyti Dievo (1 Tim 6, 16), kaip negali matyti ir Jėzaus Kristaus (1 Pt 1, 8), kurį "dabar mes regime lyg veidrodyje..." (1 Kor 13, 12). Tačiau jei tikime, tai pamatysime "Dievo šlovę" (Jn 11, 40; žr. ir 17, 24) ir aiškiai regėsime, "koks jis yra" (2 eil.).

Ketvirtas dalykas, kurį galime žinoti, yra kad "... visuomet pasiliksime su Viešpačiu" (1 Tes 4, 17; žr ir 5, 10; Jn 14, 3; 2 Kor 5, 8; Fil 1, 23). Susirinks visa Dievo šeima ir bus didžiulė šventė, šeimos šventė. Bet tai dar ateityje. Mes dar nematome Viešpaties, tik kartais jaučiame jo artybę.

Ar esame vienos motinos vaikai?

Mūsų kontekste reikia pakalbėti ir apie Marijos kultą. Lietuvoje jis labai svarbus kalbant apie Dievo įsūnystę. Katalikai pabrėžia, kad Marija yra "gyvųjų" (KBK § 511), "visų žmonių" (Benediktas XV) arba visų krikščionių "bendra motina" (Jonas Paulius II). Kad Marija esanti "tikra Kristaus 'narių motina’"; mes turime gerbti ją "kaip mieliausią motiną" (II Vatikano susirinkimas, LG 53).

Evangelikai pritaria, kad Marija yra "Dievo motina", būtent sykiu Dievo ir žmogaus Jėzaus Kristaus, kaip suformuluota 451 metų Chalkedono Susirinkime. Bet apie visuotinę Marijos motinystę Biblija visiškai nieko nesako. Daug Naujojo Testamento eilučių ir skyrių kalba apie mūsų Dievo įsūnystę, bet tikrai nė vienos nėra net iš tolo užsimenančios apie tokį ryšį su Marija.

Visuotinė motinystė Naujajame Testamente minima ne kartą. Gal 4, 26 "aukštybių Jeruzalė" vadinama "mūsų motina" (žr. ir Hbr 12, 22; Fil 3, 20; Apr 17, 5). Bet dangiškoji Jeruzalė nėra tas pats, kas Bažnyčia. Bažnyčios 'motinystė’ pasireiškia tik tuo, kad mes dažnai iš kitų ir per kitus krikščionis gauname tikėjimą.

Taip pat jokio biblinio pagrindo neturi ir mokymas, kad Marija dėl to laikytina mūsų motina, jog ji yra Bažnyčios atspindys (dažnai šią mintį bandoma grįsti Jn 19, 27, bet eilutė ir tekstas kalba ne apie tai). Kita vertus, juk jeigu Marijos motinystė tokia svarbi (žr. R. Cantalamessa "Marija – Bažnyčios veidrodis"), tai kodėl nė viename Naujojo Testamento laiške Marija net neminima? Ir nė vieno apaštalo mokymas niekaip nesusijęs su Marija (Apd 1,14 ji minima vieną vienintelį kartą po Evangelijų)?

Be abejo, katalikai nenutyli ir moko taip pat ir apie Dievą Tėvą. Bet su šiuo mokymu smarkiai konkuruoja mokymas apie Marijos motinystę, taip silpnindamas pagrindines Biblijos mintis. Per Mariją – pas Kristų, per Kristų – pas Tėvą: kam dar vienas papildomas tarpininkas, kai Biblija aiškiai sako, jog vienintelis tarpininkas yra ir tegali būti vien Jėzus Kristus (1 Jn 2, 1; žr. Jn 16, 26–27)? Ir kodėl katalikai taip baiminasi Tėvo (lyg prisidirbęs vaikas, bėgantis pas mamytę, kad ši suminkštintų jau diržą benusijuosiančio rūstaus patriarcho širdį)? Juk tikinčiam ir paklusniam žmogui Dievas Tėvas yra geras, švelnus ir maloningas?!

"Kaip ji [Marija] kenčia, kada norėdama mums motiniškai padėti, kaskart atstumiama" – reiškiamas apgailestavimas dėl evangelikų laikysenos vokiečių katalikų žurnale "Kirche heute" (11/2007, skirtas Šiluvos jubiliejui) rodo didelę katalikų daromą klaidą. Dievas yra tikinčiųjų Tėvas – tikintiesiems daugiau nieko netrūksta ir nereikia! Žemiškose šeimose reikalinga motina kaip nepamainomas tėvystės papildymas, bet Dievo atžvilgiu tai negalioja. Apie Dievą galvoti reikia ne žmogiškomis kategorijomis, o orientuojantis į Jo apreiškimą per Žodį.

Katalikų bažnyčia noriai pabrėžia, kad vien joje – skirtingai nuo kitų "bažnytinių bendruomenių", kitaip tariant, protestantų, – yra "išganymo ir malonės pilnatvė" ("Kirche heute" rašoma apie "mūsų katalikiškuosius lobius"). Tikrai "pilnatvė", nes joje pilna visko – marijų, šventųjų ir begalės kitokių tarpininkų, tariamai nukreipiančių į Dievą! Tiesiog "Dievas plius..." Bet argi tai neskurdina tikrojo Dievo mokymo? Argi ta "pilnatvė" ir visi tie "lobiai" neužstoja, neužtemdo Dievo tėvystės? Ar tik nebus tiesa, kad aiškus išganymo skelbimas yra tas, kurį atstatė reformacija ir kurį iki šiandien – tiek, kiek evangelinės bažnyčios ištikimos Evangelijai – išlaikė ir išsaugojo?..

Ar Dievo vaikai daro, ko nori jų Tėvas?

Dievo įsūnystė yra dovana ir privilegija. Jis suteikia mums naują statusą, laisvės statusą (pagal Gal 4, 1–7). Bet tai nereiškia, kad kaip Dievo vaikai esame laisvi elgtis kaip norime. Vergai (apie kuriuos Paulius kalba Laiške galatams) privalo daryti tai, ką liepia šeimininkas; vaikai nori patikti savo tėvams, dėl to iš savęs stengiasi ir kopijuoja savo tėvus.

Trečioje eilutėje Jonas kalba apie apsivalymą – savęs skaistinimą. Aišku, jog čia kalbama apie apsivalymą nuo nuodėmės. Krikščionis savo nuodėmes išpažįsta (1, 9) ir stengiasi jų nedaryti (3, 6s). Mūsų žemiškose šeimose paklusnumas yra svarbus tikslas, tas pats galioja ir Dievo šeimai. Mes esame pašaukti ir išrinkti būti vaikais su tikslu, "kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje" (Ef 1,4). Paklusnumas Dievui ir jo tiesai apvalo sielas (žr. 1Pt 1, 14–15.22).

Bet būtina pabrėžti, kad Dievo vaikų nuodėmės nesugriauna jų nuteisinimo ir neatima malonės kaip moko katalikų bažnyčia (KBK § 1855, 1861, 1874). Nuodėmės neatšaukia įvaikinimo proceso, nesunaikina įsūnystės – jokia nuodėmė, net ir "mirtina", mūsų jau negali vėl padaryti piktojo vaikais. Nuodėmės apsunkina ir trukdo Tėvo ir vaiko bendravimą, kaip ir vaikų neklusnumas mūsų šeimose. Bet jos to bendravimo negali nei išardyti, nei sunaikinti.

Baigdamas noriu pacituoti iš puikios J. Packerio knygos "Knowing God" (Pažinti Dievą). Skyriaus apie Dievo įsūnystę pabaigoje autorius pateikia skaitytojo apmąstymui eilę labai gerų klausimų:

"Ar aš suvokiu tą faktą, kad Dievas mane pavertė savo vaiku? Ar šis mano suvokimas teisingas? Ar aš dažnai apie tai susimąstau? Ar savo įsitikinimą Dievo įsūnyste stiprinu? Ar kasdien esu tikras, kad Dievas mane myli? Ar su Dievu elgiuosi kaip su Tėvu? Ar myliu, gerbiu ir paklustu jam? Ar ieškau jo draugystės ir stengiuosi viskuo jam patikti?..
Ar Jėzų, savo Viešpatį ir Gelbėtoją, laikau savo Broliu, kuris man rodo ne tik Dievo autoritetą, bet ir dievišką-žmogišką palankumą? Ar suvokiu, kad jis mane supranta ir kaip labai, būdamas mano Giminaičiu ir Išganytoju, manimi rūpinasi?
Ar išmokau bodėtis tuo, kas nepatinka ir mano Tėvui? Ar gebu pajusti tai, kas ir jam svetima? Ar vengiu tų dalykų nenorėdamas jo nuliūdinti?
Ar džiaugiuosi ir laukiu didžiosios šeimos šventės, per kurią danguje prie Dievo sosto pagaliau susirinks visi jo vaikai? Ar mane žavi ši viltis? Ar myliu savo brolius ir seseris, su kuriais tenka būti kartu?
Ar didžiuojuosi savo Tėvu ir šeima, kuriai priklausau iš jo malonės? Ar esu panašus į šios šeimos narį? Jei ne, kodėl? Pažemink mus, Dieve! Mokyk ir padaryk tikrais tavo vaikais!"