Akvilė Širvaitytė
Lietuvos krikščionių studentų bendrija – Bažnyčios ranka universitete
Kai Dievas pašaukia…
LKSB istorijos neįmanoma papasakoti neminint žmonių – juk Dievo darbas visada vykta pašaukiant konkrečius žmones konkrečiu laiku. Tarnystė studentams pirmiausia susijusi su Kanados lietuve Sandra Raudys. Dar 1979 m. ji pirmą kartą atvyko į Lietuvą ir pradėjo bendrauti su studentais slapta dalindamasi Evangelija, parūpino biblijas. Ilgainiui susidarė naujai įtikėjusių grupelė. Sandros tarnavimas tęsėsi visą dešimtmetį.
1989 m. šveicaras Hansjorg Baldinger, literatūros mokslų daktaras ir aktyvus VBG (Vereinigte Bibelgruppen – Biblijos grupių sąjunga) tarnautojas pajuto aiškų Dievo kvietimą keliauti į Lietuvą, dalintis Evangelija ir padėti įkurti IFES (International Fellowship of Evangelical Students – Tarptautinė evangelikų studentų bendrija) judėjimą. 1990 m. rugsėjį jis atvyksta į Lietuvą, užmezga pirmuosius kontaktus su bažnyčiomis, Vilniaus universitete skaito pirmąją viešą paskaitą, kurios tikslas, pasak Hansjorg, buvo "paskleisti Evangeliją universitete ir rasti krikščionių arba tikėjimu susidomėjusių studentų". Netrukus Vilniuje atsiranda studentų Biblijos studijos grupelė, lankomi kiti didieji Lietuvos miestai: Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys. Kaip sekėsi palaikyti ryšius su naujais studentais? "Buvo nelengva – su kai kuriais ryšys išvis nutrūko. Nepaisant to, studentų tarnystės vizija buvo paskleista" – teigia Hansjorg. Vietinė iniciatyva taip pat augo – 1992 m. pirmaisiais LKSB tarnystės koordinatoriais tampa Jurgis ir Aušrinė Šečkai, 1995 – 1996 m. atsiranda ir pirmieji darbuotojai: Diana Meškauskaitė, Renata Mažeikaitė, Artūras Ulčinas.
Hansjorg visą dešimtmetį reguliariai ir ištikimai lankosi Lietuvoje, jo iniciatyva atvyksta evangelizacinės komandos iš Šveicarijos ir Norvegijos, parūpinama finansinė parama. Nors Lietuvoje LKSB oficialiai įregistruota 1995 m. (kaip nevyriausybinė organizacija), dvasine prasme ji įsitvirtino kur kas anksčiau – 1993 m. liepą. Tada Kačerginėje, Gintaro ir Vaivos Butkų namuose, iki šiol tebeesančiuose nuostabia LKSB susitikimų vieta, įvyko pirmoji vasaros stovykla. Į ją atvyko studentai iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos, IFES darbuotojai iš Anglijos. Pasak Hansjorg, "po jos buvo galima sakyti, kad LKSB iš tiesų yra". Galiausiai, kaip ir buvo svajota, 1999 m. LKSB tapo IFES nare.
"Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys..."
IFES buvo įkurta 1947 m., kai 10–ies studentų krikščionių judėjimų lyderiai susitiko Harvarde (JAV). Jie svajojo, kad visose pasaulio šalyse, kur tik yra universitetai, būtų liudijamas Kristus. Šiandien IFES veikia jau apie 160 šalių. Dar apie 20 šalių judėjimas yra "nelegalus", t. y. krikščionybės praktikavimas ten uždraustas įstatymais, todėl tarnavimas studentams vyksta slapta. Visi vietiniai IFES judėjimai yra nepriklausomi, bet turi bendrą pagrindą ir tas pačias vertybes. IFES vizijos centre – studentai, perkeisti Evangelijos, susijungę į Kristų liudijančias bendruomenes ir darantys įtaką universitetams, bažnyčioms ir visai visuomenei – kad Kristus būtų pašlovintas. Ši vizija iki 2020 m. pavadinta "Gyvieji akmenys" ("Living stones") ir paremta 1 Pt 2,4–5: "Ženkite prie jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus. Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų."
Kertiniai bendrijos principai yra Raštas, bendrystė ir malda. Tam, kad būtume gyvaisiais akmenimis, pirmiausia mums rūpi asmeninis Dievo ir Jo Žodžio pažinimas bei taikymas kasdieniame gyvenime; tai veda į bendrystę su kitais – drauge tarnaujant, praktikuojant Kristaus vienybės pavyzdį tarp įvairiausių tautų ir bendruomenių; galiausiai, budime maldoje, nes esame visiškai priklausomi nuo Dievo pagalbos ir vedimo planuojant, drauge siekiame Jo valios pažinimo. IFES kaip organizacija atskiriems judėjimams tarnauja malda, patirtimi, idėjomis, parama, misijomis, rengia Europos ir pasaulinio masto konferencijas bei asamblėjas (daugiau apie šią bendriją galite rasti internete: http://www.ifesworld.org ).
"Tarp visų alternatyvų turi būti Jėzus Kristus"
Charles H. Malik straipsnyje "Dvi užduotys" gana drąsiai teigia: "Išgelbėkite universitetą, ir jūs išgelbėsite Vakarų civilizaciją, o kartu – ir visą pasaulį." Ar universiteto vaidmuo išties toks svarbus? Kodėl būtina skelbti Kristaus Evangeliją šioje terpėje? Pasak dabartinio LKSB generalinio sekretoriaus Stepono Riboko, "studentai visada stovėjo ir stovės naujų idėjų priešakyje: tai, apie ką jie kalba, kokias idėjas apmąsto universitete šiandien, rodo, kaip visuomenė gyvens ateinančiais dvidešimt metų. Ir jei studentai turi galimybę apie tai pagalvoti bibliškai, atsiranda atsvara išbalansuotoms idėjoms." Pakanka pažvelgti į šiandien visuomenėje dominuojančias nuostatas ir įstatymus gyvybės, šeimos, žmogaus atžvilgiu – juk tam įtaką daro konkretūs žmonės, konkrečiu gyvenimo metu pasirinkę savo vertybes ir pasaulėžiūrą.
Įdomu tai, kad dažniausiai sekti Kristumi ir vadovautis krikščioniškomis vertybėmis apsisprendžiama tarp 20–25 m. amžiaus – kai paprastai vienur ar kitur mokomasi. LKSB savanorė Polina, taip pat įtikėjusi studijų metais, teigia: "Studentai yra tokio amžiaus, kai daromi svarbūs gyvenimo sprendimai, susiformuoja pasaulėžiūra, susipažįstama su daugybe įvairių filosofinių, egzistencinių pažiūrų. Tarp visų alternatyvų turi būti Jėzus Kristus." Bendraujant su studentais ne vieną kartą teko pajusti, kad krikščioniška veikla jiems yra tik alternatyva, tik dar vienas pasirinkimas iš daugelio, kai tuo tarpu mes tikime, kad Kristus iš tiesų yra svarbiausias jų poreikis. Bet, anot LKSB tarybos nario Dangio Gudelio, "tikroji tiesa (paradoksaliai) tarpsta ten, kur egzistuoja daug nuomonių". Universitetas būtent ir yra tokia vieta.
"LKSB – Bažnyčios misija universitete"
Nors LKSB yra savarankiška organizacija, tačiau, kaip ir visi kiti IFES judėjimai, ji neįsivaizduoja savęs atskirai nuo visuotinės Bažnyčios – Kristaus kūno, o taip pat ir nuo vietinių bendruomenių. Anot S. Riboko, visų pirma, tai "Bažnyčios misija universitete". Ten, kur nepasiekia vietinė bažnyčia, pasiekia studentai krikščionys, tarnaujantys universitete, susirinkę iš skirtingų bendruomenių ir susijungę vienam tikslui – kad Jėzus būtų žinomas. Juk "kaip evangelistai gali laikyti, kad jų užduotis įvykdyta, jeigu jie neskelbia Evangelijos universitetuose?" – retoriškai klausia Charles H. Malik ("Dvi užduotys"). Tačiau Dievas, atsakydamas į šį poreikį, visų pirma naudoja tuos, kurie universitete praleidžia daugiausia laiko ir pažįsta jo gyvenimą – atgimusius studentus.
Vis dėlto LKSB misija yra ne tik paskelbti Evangeliją, bet, pasak S. Riboko, taip pat "padėti žmonėms tapti Kristaus mokiniais – kad jais išliktų visą gyvenimą". Taigi mums rūpi ne tik netikintys, bet ir jau įtikėję ar netgi krikščioniškose šeimose užaugę studentai. Neretai, atėję į LKSB, jie sąmoningai apsisprendžia tarnauti Dievui, čia auga ir stiprėja dvasiškai. S. Ribokas taip pat pasakoja, kad, "yra šalių, kur 80 % pastorių arba didžioji dalis vietinių teologijos profesorių yra taip vadinami "baigusieji" (universitetus pabaigę ir studijų metu, o neretai ir po to aktyviai su studentais tarnavę žmonės – aut. pastaba). Atrodo, kad tokia tarnystė gali atitraukti jaunimą nuo vietinės bažnyčios, bet tai yra tik 4 metams, o rezultatai yra 20–30 ar daugiau metų labai vaisingo tarnavimo bažnyčioje". Tam pritaria ir buvęs LKSB studentas, dabar – savanoris Kaziukas: "Daug bažnyčių, organizacijų lyderių ateina su LKSB pagrindu ir bendraujant su jais matai, kad jie vis dar turi tą LKSB'ietiškumą, kad yra gavę iš ten didelį pastiprinimą, dvasinį ir teologinį auginimą."
"Geriausia bendruomeniškumo mokytoja"
Be kita ko, apie LKSB norisi kalbėti ir kaip apie tam tikrą fenomenalią bendruomenę, kurioje nuolatos mokaisi kažko naujo. Savanorė Polina sako, kad LKSB yra "geriausia bendruomeniškumo mokytoja", nes čia susirenka labai skirtingi žmonės, o tai mokina "ne tik priimti ir būti, bet ir draugauti, kartu kažką veikti, organizuoti – įsileidi įvairius žmones į savo gyvenimą, į savo širdį". Be to, čia ji išmokusi nebijoti kalbėti viešai, įgijo įvairių praktinių įgūdžių, pavyzdžiui, vesti Biblijos studijas, seminarus. Savanorė Ingrida teigia, kad čia "studentai skatinami prisiimti atsakomybes ir pagelbėti kiekvienas savo talentais". Studentas Ernestas pasakoja LKSB išmokęs giliau pažvelgti į Šventąjį Raštą, taip pat bendrauti, priimti kitokio mąstymo ir įsitikinimų žmones. Be to, sutvirtėjo jo suvokimas, kad, norint sekti Viešpatį, reikalingi ir kiti.
Nors studentai tarnauja savanoriškai, aukodami laiką, finansus ar kitus resursus, nesutikau nei vieno, kuris nesijaustų praturtintas, apdovanotas. Mano pačios gyvenime LKSB tarnystė iki šiol yra bene labiausiai auginantis ir stebinantis Dievo veiksmas. Žinoma, tai yra iššūkis, ir vaisiai dažniausiai matomi tik iš laiko perspektyvos. Vis dėlto, nematant akivaizdžių rezultatų, kaip tikina LKSB darbuotoja Vilniuje Sigita Rakauskaitė, drąsina suvokimas, kad "nei sėklos, nei darbo įrankiai nėra mano nuosavybė. Aš darbuojuosi Šeimininko laukuose, o ne atvirkščiai."
Šaltinis: žurnalas "Gyvieji šaltiniai" (2012/3)
