Laisvės vergystės priešnuodis

„Prisikėlimo jėgą aš turiu, ir

Gyvena manyje jau Jėzus

Dovanojo mums laisvę...“

Jn 8,32 <...> ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.

Evangelijoje pagal Joną Jėzus kalba apie laisvę, žvelgdamas į ją iš tiesos perspektyvos. Jau prieš du tūkstančius metų Jis mus ragino sugrįžti prie tiesos, tuo pačiu ir laisvės, pažinimo, taip kviesdamas laikytis Dieviškos tvarkos. Kita vertus, šių dienų kontekste laisvė dažnai suvokiama kaip asmens elgesio suvaržymo priešstata. Tada Jėzus kalbėjo tai, kas iki tol nebuvo girdėta. Atkreipkite dėmesį – Jėzus pats yra Tiesa, kuri jus (mus) išlaisvins. Matome asmenį, kuris yra tiesos esybė.

Laisvė nėra vienpusiškas terminas. Ji gali būti dvejopa: negatyvi ir pozityvi. Kalbėdami apie ją,  žmonės dažniausiai turi galvoje negatyvųjį laisvės supratimą, t. y. laisvę „prieš“ – suvaržymus ar kišimąsi į asmens gyvenimą. Kita – pozityvioji – laisvės samprata yra laisvė „už“ – tobulumo ar aukštesnių standartų siekimas. Tai reiškia, jog darome ne tai ko geidžiame ir trokštame, bet tai kas reikalinga ar svarbu. Turime suprasti, kad laisvė nėra lygi autonomijai. Nepaisant to, net kai suprantama, jog autonomija nėra prilygintina laisvei, apie ją vis tiek mąstoma iš šios perspektyvos. Išsilaisvinimas iš suvaržymų mūsų neskatina kurti gerovės ar siekti aukštesnių tikslų. Atvirkščiai, tai įprastai veda prie savanaudiškumo. Atrodytų, jog, išlaisvindami save iš pančių, galėsime daryti ką panorėję ir taip pasitarnausim didesniam gėriui, tačiau taip susiduriame su troškimu ne tik daryti ką nori, bet ir būti kuo nori be jokių suvaržymų.

Socialinis kritikas Os Guinness kalba apie laisvės paradoksą: „Didžiausias laisvės priešas yra pati laisvė. Vienintelis varžymas, kuris neprieštarauja laisvei, yra savęs suvaržymas.“ Klaidinga teigti, jog laisvė pati savaime yra vertybė. Pozityvi laisvė, kurios samprata randama ir Biblijoje,  gali būti pavaizduota tokia iliustracija – vaikai susirenka žaisti dideliame namo kieme, kuris kertasi su gatve. Jiems leidžiama lakstyti po jį visą, tačiau draudžiama išbėgti į kelią. Jei nebūtų ribojimų ir vaikams būtų leista žaisti visur, jiems būtų sukeltas pavojus pakliūti po ratais. Šiuo atveju jie gali mėgautis laisve, tačiau bėgiodami savo kieme iki tam tikros ribos. Žurnalistas ir teologas G. K. Chesterton yra pasakęs: „Tą akimirką, kai įžengiate į faktų pasaulį, patenkate suvaržymų galion. Galite išlaisvinti daiktus nuo jiems svetimų ar atsitiktinių dėsningumų, tačiau ne nuo jų prigimties dėsnių. Užsimanę galite išlaisvinti tigrą iš narvo grotų, bet neišvaduosite jo iš dryžių. Nebandykite vaduoti kupranugarį iš jo kupros sunkybės: gali būti, kad po šio išvadavimo jis nustos buvęs kupranugaris. Nesišvaistykite demagogija, skatindami trikampius ištrūkti iš trijų kraštinių kalėjimo. Jeigu trikampis išsiverš iš trijų savo kraštinių, jo laukia apgailėtina žutis.“  Šiame sumišimo ir neapibrėžtumo laikotarpyje, mes kovojame jau nebe už tokią laisvę, kuri nurodo ką galime daryti ar turėtume nedaryti, bet už laisvę, kuri nusako, kuo galime būti. Neišlaisvinsime savęs nuo buvimo žmogumi. Taip pat neišsilaisvinsime ir iš savo prigimtinio lytiškumo. Visi gimėme vyru ar moterimi. Mėgindami tai pakeisti užkertame kelią tokiam gyvenimui, kuriam iš tiesų buvome sukurti ir pašaukti.

Gal 5, 16 rašoma: <...> gyvenkite dvasia, ir jūs nevykdysite kūno geismų.

Šioje eilutėje parašytas didysis krikščioniško gyvenimo principas – gyvenkite Dvasia. Graikiškai žodis gyvenkite yra peripateo, kuris reiškia „vaikščioti pirmyn, atgal“.  Šis graikų kalbos žodis buvo vartojamas pavadinime Atėnų filosofijos mokyklos, nes jos įkūrėjas mokydamas vaikščiojo pirmyn atgal. Principas, kurio turėtume laikytis – tai vaikščioti Dvasia. Taip elgdamiesi „netenkinsime kūno geidulių“. Šiandien mūsų vartojamas žodis geidulys turi neigiamą atspalvį, kurio neturi graikiškas žodis. Kūno geiduliai nusako kūniškus troškimus, kurių dauguma nėra amoralūs ar blogi patys savaime, tačiau, būdami kūniški, jie gali užimti dvasinių dalykų vietą. Tokie dalykai, kaip finansinė gerovė, sveikata ar intelektas iš savęs nėra blogi. Kita vertus jie gali mus paskandinti jų pačių siekiamybės priklausomybėje (pagal John Vernon McGee, „Kelionė Biblijos puslapiais“).

Rašytojas David Foster Wallace yra pasakęs: „Nėra tokio dalyko kaip ateizmas, visi mes lenkiamės prieš kažką ir tai šloviname, nepriklausomai ar tai yra religija.“ Jei pradedame šlovinti pinigus ir tai tampa svarbia mūsų gyvenimo dalimi, jų niekada neužteks. Jei šlovinsime savo kūną ar seksualinius poreikius, niekada nesijausime gražūs ar pasitenkinę. Šlovindami valdžią, nuolat jausimės silpni ir bijosime ją prarasti. Šlovindami intelektą, nuolat trūksime žinių ar jausimės nepakankamai pasiekę. Šie troškimai gali žadėti laisvę, bet ar nevertėtų susimąstyti, jog negatyvios laisvės siekimas gali mus pastatyti į tą patį pavojų? Šlovindami laisvę nuo suvaržymų, patenkame į grėsmę tapti vergais, nepatiriančiais laisvės pilnatvės ir vis norinčiais vis daugiau išlaisvėti. Pavyzdžiui, dabar galime patenkinti bet kokį vizualinį troškimą vos tik prisijungę prie interneto, stebėdami tai, kas netyra ir amoralu, kas potencialiai gali sugriauti mūsų santykius. Įdomu, jog išlaisvindami save, iškeldami negatyvios laisvės naudą ir gyvendami laisvoje tautoje, toliau gyvename namuose, pilnuose įvairių priklausomybių.

Gal 5, 1 <...> todėl tvirtai stovėkite laisvėje, kuria Kristus mus išlaisvino, ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!  

Šioje Šv. Rašto vietoje apaštalas Paulius sako, kad esame išgelbėti malone ir turime tuo  gyventi. Per malonę Dvasia apsigyvena mumyse ir mus pripildo, taip įgalindama gyventi aukštesniu lygmeniu nei reikalavo įstatymas Senajame Testamente. Kai patikime Kristumi kaip gelbėtoju, tai tampa mūsų dalimi. Kristuje mes gauname viską – išgelbėjimą ir pašventinimą. Mes gauname Laisvę. Atėjęs pas Kristų, aš gavau viską, kas man reikalinga. Apaštalas Paulius sako, kad Kristuje Jėzuje buvau palaimintas visais dvasiniais palaiminimais. Paulius turi laisvę Jėzuje Kristuje, ir toji laisvė – ne taisyklė, bet principas. Aš turiu įtikti Jam. Mano elgesys turi įtikti Jėzui Kristui. Ne jums, ne kokiai nors organizacijai... Tiktai Jam. Tai laisvė, kurią turime Viešpatyje Jėzuje Kristuje. „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!“

Dieviškoji laisvė apibūdinama kaip nesikeičianti. Bet koks režimas, atimantis žmogaus laisvę, pasaulio požiūriu teoriškai nėra amoralus, jei tai apibrėžta įstatymo. Laisvė turi būti įsišaknijusi kažkame giliau nei žmogaus sukurtame režime ar valdžios institucijoje; turi būti aukščiau to. Aukščiau žmogaus nuomonės, poelgių ar svarstymų. Jei nėra Dievo, toks dalykas kaip laisvė apskritai negali egzistuoti. Be Jo tai tampa iliuzija. Jei laisvė yra išsišaknijusi Dieve, kuris yra už laiko, erdvės, materijos ar nuomonių, tai turi galios pakeisti visa. Jei esame vien evoliucijos produktai, sąveikaujantys tik cheminių reakcijų ir junginių, kurių negalime kontroliuoti, dėka, kaip tuomet žmogus gali nustatyti laisvės rodykles ir turėti bet kokį elgesio ar mąstymo kompasą? Į ką jis tuomet nukreiptas? Jei negalime priimti jokių prasmingų sprendimų ir veikiame tik įvairių išorinių bei vidinių dirgiklių įtakoje, tai tik reikštų jog neturime jokios atsakomybės teisių ir tuo labiau tikros laisvės. Ar pripažinsime sau, jog laisvė yra tik iliuzija, jei už jos nestovi Dievas. 

Aiškumas dėl laisvės yra randamas Jėzuje. Ne esančios idėjos ar ideologijos suteikia laisvę, bet asmuo – Jėzus – ir Jo tapatybė. Laisvė nuo nuodėmės mus atveda į tikrąjį laisvės pažinimą. Žmogus, pažinęs tikrąją laisvę, gali būti laisvas ne tik išore, bet ir vidumi. Kankiniai ar persekiojamieji, pažinę Tiesą, išgyvena laisvę net ir sėdėdami už grotų...