Laiškas Kalėdų Seneliui

Mielas...

Še tau, kad nori, stringa net kreipinys! O koks jis turėtų būti? Pradėti "Mielas Kalėdų Seneli"? Bet tikriausiai turėčiau iš pat pradžių prisipažinti – aš niekad netikėjau, kad tu esi! Žinoma, neneigsiu, kad niekad tavęs neteko matyti. Tu išties kažkoks stebuklingai visur esantis ir labai populiarus. Gal dėl to dauguma tavimi ir tiki (bet tikriausiai labiau dėl pelno, kurį gauna iš šventinės prekybos).

Bet mielas Kalėdų Seneli, kaip tu susijęs su Kalėdomis? Koks tavo tikrasis vardas? Visi šneka, kad tu gyveni Laplandijoje, tačiau naujame filme "Svajonių traukinys" vaikai važiuoja tavęs ieškoti į Šiaurės ašigalį? Tai gal tu eskimas? Ar labiau panašus į Tomą Hanksą?

Ką aš čia ... eskimas... Eskimai tikri, o tu nesi tas, kuo dediesi. Aš tave kiaurai permačiau: tavo kailiniai, barzda, elniai – viskas tėra tik spektaklis. Iš tikrųjų tu joks Šaltis, o jau greičiau Šiltis, nes tavo šaknys juk šiltose žemėse, Pietuose, turkų rivjeroje. Tikriausiai tu dar prisimeni, kaip kadaise ten gyvenai. Žinoma, dabar ten negali grįžti (nebent kaip atsipūtęs pramogų verslo atstovas, kailinius iškeitęs į teksasietiškus džinsus). Ten dabar Kalėdų nešvenčiantys musulmonai, kurie nelaukia nei tavęs, nei netgi tavo neišsenkančių dovanų. Bet ar atsimeni, – kai ten gyvenai, vadinaisi Mikalojumi? Paskui net šventuoju buvai paskelbtas! Manau, visai neblogai, ar ne? Bet kam šiandien tai įdomu? Nors juk būtum sau "Šventasis Kalėdų Senelis"!!! (Ai, gal šiek tiek per blasfemiška...)

Na, aš ne tavo psichoterapeutas, tačiau vis vien įdomu pasiknaisioti po tavo praeitį. Žinai, aš smarkiai nustebęs: juk kai tu gyvenai tuose savo Pietuose, tame Mažosios Azijos užkampyje Miroje, buvai net vyskupas. Ir dar koks vyskupas! – su žeme sulyginai pagonių deivės Dianos šventyklą! Ir dar per patį jos gimtadienį gruodžio 6. Čia tai bent, kietai dėjai! Lenkiu galvą, Seneli. Pagonys pasiuto, kad net dūmai išrūko. Žinoma, jie tau irgi azijietiškai žiauriai pakrovė malkų. Bet dėl to tu man vis tiek patinki. Tiesiog sunku patikėti, kad buvai tikrai kietas vyrukas (ką daro amžius ir kokakola). Bet laikai greitai keitėsi, į sostą atėjo tas tavo draugelis Konstantinas ir Nikėjos susirinkime tu dalyvavai vėl žvalus ir sveikas kaip ridikas.

Žinau, Bažnyčios politika niekad nebuvo tavo arkliukas. Bet užtat įvaizdžio kūrimas ir puoselėjimas – nedaug rasi sau lygių. Tos visos tavo istorijos... Taip taip, šitaip tampama nemirtingu! Ar tiesa, kad tu sapne pasirodei pačiam imperatoriui? Suprantama, juk judu buvote draugai. Tačiau toji su vaikais? Jeigu tais laikais būtų buvusi bulvarinė spauda, būtum iškart pakliuvęs į pirmus puslapius: "Anonimine auka vyskupas Mikalojus stengiasi apsaugoti mergaites nuo prostitucijos!" Istorija tiesiai pačiam Holivudui! Arba ta apie mokinio prikėlimą iš numirusių. Prisipažink, tu ir pats ja netiki! Bet, žinoma, gerai kad taip rūpinaisi jaunais žmonėmis.

Suprantu, kai jau įsitrauki į kokią veiklą, kuri prie širdies, tai nepabėgsi. Bet tu čia puikiai pataikei – vaikai ir dovanėlės! Todėl manęs visai nestebina, kad greitai tapai tikra žvaigžde, ar kaip ten tais laikais sakydavo? A, šventuoju! Neblogai skamba: hagios Nikolaos! Sakyčiau, daug geriau negu Kalėdų Senelis.

Ypač tave mylėjo tie bizantiečiai ir rusai. Net apaštalams buvai prilygintas. O bulgarai! Jie buvo įsitikinę: "Jeigu numirtų Dievas, tai jo įpėdiniu išrinktume šventąjį Mikalojų!" Bet aš patarčiau su tokiomis ambicijomis būti atsargiam.

Nesuklysiu pasakęs, kad pati didžiausia tavo fanė buvo princesė (kuo ji vardu?) – Teofana. Ar atsimeni? Ta, kuri buvo jau kito, vokiečių, imperatoriaus Otto žmona. Ji tai bent tavimi pasirūpino, sukėlė tikrą "mikalojišką" bumą, tapai kultine asmenybe šventojoje (ir vėl...) Romos imperijoje!

Vaikai, dovanos, moterys – kas gali būti geriau. Tokios kombinacijos išgyvena ilgiausiai. Nieko nuostabaus, kad kaip dovanų nešėjas tu tapai labai mėgstamas. Suardęs Dianos šventyklą, nukniaukei jos gimtadienį ir viduramžių vaikams tą dieną (t. y. gruodžio 6) į žaislinius laivelius (buvai juk jūreivių šventasis ir globėjas) kraudavai dovanėles. Nesuprantu tik, kaip ir kodėl iš tų laivelių pasidarė batai ir kojinės? Juk taip nehigieniška?

Smagūs laikai buvo, ar ne? Gerasis vaikų dėdulė Mikalojus dalija dovanėles, bet ne daugiau, negu telpa į vieną kojinę (šiandieniniams vaikams būtų katastrofiškai mažai). Viskas taip ir būtų ramiai klojęsi, jei ne tie radikaliai religingi reformatoriai. Atrodo, kad tokie tipai kaip tu, visi tie šventieji, jiems labai nepatiko. Nežinau, gal jiems pasirodėt per daug dangiški, ar ką. Juk gerus žmones, rodos, visi myli?..

Ypač tas Martynas Liuteris, atmeni, tas tai buvo gudrus lapinas. Dėl vaikų, kurių šis buvęs vienuolis su savo buvusia vienuole turėjo pakankamai, tu jam buvai reikalingas, bet dėl teologinio įvaizdžio ne tik tu, bet ir visi šventieji buvote nereikalingi ir net smerktini. Tačiau jam būtinai reikėjo kaip nors tuos du dalykus suderinti. Čia Liuteris sugalvojo gudrų evangelinį ėjimą: užmirškime Mikalojų! Tačiau vaikai... dovanėlių juk nori... Gerai, dovanėlės telieka, tik jas perkelkime į Kalėdas! Bet kas jas dalins? (Tais laikais tėvai dar nebuvo tokie apsišvietę ir patys neparkstė savo atžaloms dovanų.) Tada Liuteris greitai sumetė, kad krikščioniškiausias dovanotojas galėtų būti "vaikelis Kristus". Šachas! Taip, tie buvę katalikai ir buvę šventųjų garbintojai tavo pozicijas, galima sakyti, palaužė.

Tačiau žinant, kad visi "buvusieji" dažniausiai labai nesutaria su "esamais", tai ir tais pralaimėjimų metais tave išgelbėjo tikrieji katalikai. Jie reabilitavo tave, buvusį vaikelių "patroną", nuoširdžiausiai įsileisdami į savo šeimas jau kaip mokytoją ir vyriausiąjį auklėtoją: dovanėlių gaus tik paklusnūs ir drausmingi vaikai! Kitaip tariant, "pilnų kojinių" laikai baigėsi, atėjo drausmės, disciplinos ir nuolankiaus maldų kalimo metas. "Tik pabandykit neklausyt, tuoj ateis Mikalojus su rykšte, įsidės į maišą ir išsineš!" Tai bent pedagogika! Na ir transformavaisi, vos atpažinti galima!

Bet įdomu tai, kad šis tavo įvaizdis su visa pedagogika išliko iki šių dienų. Štai, atrodo, kad ir "Skamp" dailioji blondinė (tikriausiai esi matęs?) yra tavo mokyklos abiturientė:

Būk verčiau paklusnus
Ir greičiau nustok bliaut!
Nesiraukyk ir netempk lūpos,
Nes štai ką tau pasakysiu:
Santa Klausas greit bus mieste.

Jis atsineš sąrašą,
Du kartus jį patikrins
Ir labai greit sužinos,
Kas buvo geras, o kas neklausė, –
Santa Klausas greit bus mieste.

Jis mato, ar tu miegi,
Jis žino, jei nemiegi,
Jis žino, ar buvai blogas, ar geras,
Todėl geriau būk geras vardan gerumo
Nes Santa Klausas greit bus mieste.

"Santa Claus is coming to town" – linksma dainelė, ar ne? Bet palauk palauk, joje tu vadinamas Santa Klausu! Iš kur šitas tavo vardas? Gal čia koks antrasis? Bet ar čia tik nebus tas, kuris atėjo iš olandų ir amerikiečių? Ypač pastarieji juk su vardų tarimu turi krūvas problemų. Atmeni, tave karštai pamilę olandai vadino Sinterklaasu, nors dovanėles dalijosi (visai užmiršę Liuterio išradimą) gruodžio 6. Tai jie tave nugabeno ir į Ameriką, pavertė globėju vienos kolonijos, kuri šiandien, regis, vadinasi Manhetenu.

Tie amerikiečiai... galėjo bent perspėti. Na, bet suprantama, dovanėles jie irgi mėgsta. Tačiau ir tu pats galėjai susigraibyti ir nesileisti iškart taip jodomas. Pažiūrėk, praradai savo normalų vardą, tapai kažkokiu Santa, o paskui dar buvai parduotas neaiškiems menininkams – tiems reklamos gamintojams (tikri siaubūnai!). Bet prieš tai stropiai su tavimi padirbėjo tas buvęs karininkas Henris Livingstonas. Tai jis (ko gero, iš baisaus nuobodulio) įpiršo tau tas roges, elnius ir krūvą kitokio šlamšto. Nesuprantu, kodėl tu nesipriešinai, neprotestavai? Juk tas jo "A Visit from St. Nicholas" buvo toks lipniai saldus – nieko keista, kad iškart buvo išverstas į daugybę pasaulio kalbų. Taip taip, vėliau ką nors pakeisti jau buvo per vėlu. Greitai iš saulėtųjų Pietų tavo gyvenamąja vieta buvo padarytas Šiaurės ašigalis (tuo metu į ten buvo labai populiarios ekspedicijos) ir tu tapai Seneliu iš Šiaurės.

Bet tai dar ne viskas. Visą laiką buvęs toks stotingas, nesuprantu, kaip leidaisi šitaip išpilvūzinamas? Kodėl neprieštaravai, kai tas animacininkas Thomas Nastas tau priklijavo šitokią garbanotą ir ilgą barzdą? Argi ji netrukdo pavalgyti? Aš manau, kad gal ne vien dėl to, bet ir dėl to tais metais Amerikoje prasidėjo Pilietinis karas. Kad nors ir per menka, bet nors kokia bausmė jiems už šitokias patyčias. Bet amerikiečiai nebūtų amerikiečiai, jei neturėtų optimizmo ir fantazijos. Atmeni, tas Markas Twainas, jokių karų nepalaužtas, tave išmokė skraidyti ir perkraustė mėnulin!

Regis, su tavimi darbavosi visi, kas tik netingėjo. Tikriausiai žinai, kiek pasakojimų sklinda apie tavo ryšius su tais juodo saldaus limonado gamintojais? Na, čia, žinoma, turiu pripažinti – tu išlošei. Kasmet puikios šventės ir linksmos kelionės po visą pasaulį... Bet pasakyk atvirai, tą raudoną baltais kailiais puoštą darbo aprangą gavai juk ne iš limonadininkų, ar ne? Juk jie sako netiesą? Tuos drabužius juk sugalvojo vienas reklamos darytojas, toks Haddonas Sundblomas? Bet ką tu atvirausi, jei porai metų praėjus tiems lipniesiems limonadininkams pardavei savo sielą ir sąžinę. Ir dar per pačią pasaulinės ekonomikos krizę!

Net kyla pavydas – tie amerikiečiai pavertė tave tikru firminiu Kalėdų produktu. Tačiau užtat sunaikino viską, kuo buvai iš pradžių. Šluote nušlavė visą tavo identitetą ir titulavo "Father Christmas". Klausyk, ar tau kartais nekildavo tapatybės krizių? Bet Amerikoje, kaip visi, tu tikriausiai irgi turėjai gerą sielos daktarėlį?

Tačiau kai atsiveria šitiek naujų rinkų, ne daktarai galvoje. Juk tada, atsimeni, amerikiečių vyrukai išgelbėjo Europą nuo to sužvėrėjusio teutonų imperatoriaus ir atvėrė tau kelią į senąjį žemyną. Su savo popsiniais kailinukais, išskalbta barzdele, apvalučiu pilvuku labai tikai tame niūrių griuvėsių ir išbadėjusių povyzų peizaže. Juo labiau, kad europiečiai dar ir tavo rykštutės skonio nebuvo pamiršę...

Sakyčiau, tikrai vykęs ir labai gudrus "kambekas". Įlėkei savo rogėmis kaip tikras gyvenimiškojo slalomo meistras: evangelikai, kurie tavęs visą laiką kratėsi, apstulbo, kai pamatė, kad buvusio šventumo, vyskupiškumo bei kitų religinių mikruntacų nė lašelio, nuo galvos iki kojų visas sekuliarus, populiarumas trykšte trykšta. Kam dar gilintis ir abejoti – pykšt pokšt keberiokšt, ir tu jau evangelikų šeimose vienas iš laukiamiausių metų svečių! Visuomet nepaprastu protingumu pasižymėję Europos intelektualai reikalą dar dailiau papudravo – paskelbė tave kultūrinio krikščionybės paveldo dalimi. Ko daugiau norėti: "Kalėdų Senelis tobulai personifikuoja Dievo Apvaizdą. Jis turi ryškų ontologinį matmenį, kadangi mūsų diskursuose dalyvauja kaip realus, konkretus asmuo". Štai kaip gražiai, paprastai ir aiškiai pasakyta!

Žinoma, sutinku, ne viskas trasoje vyko sklandžiai. Kaip bebūtų keista, bet tavo, taip sakant, tikrieji gimdytojai katalikai šį sykį ėmė ir pasipriešino. Ir dar kaip! Jie net nepasibodėjo perimti savo priešo Liuterio sugalvoto "Vaikelio Kristaus", to padarėlio, sumiksuoto iš berniuko ir mergaitės. Ypač austrai labai didžiavosi savo "Christkindl". Be šių dviejų tau kelią pastojo dar ir tas nelabai reikšmingas bei nusenęs vokietis "Herr Winter". Na, šis, žinoma, tebuvo tik nedidelis tramplynėlis. Bet dar sklandžiau pavyko su Seneliu Šalčiu, ar ne? Tam, kaip artimesniam tiek išvaizda, tiek siela, suteikei licenziją: iš išorės rusiškas socialistinis vaikučių liksmintojas, iš vidaus toks pat kaip tu, Kalėdų Senelis. Komunistai tam nesipriešino, juk nepradės kurti kokio nors "Naujametinio Volodios". Šit ir puiki pergalė!

Kalėdų Seneli, šiandien tu modernioje vartotojų visuomenėje. Kam tu vis dar dirbi? Gyventum sau ramiai kad ir toje Laplandijoje iš licenzinių sutarčių pelno ir vargo nematytum. Tiesa, regis, ne visi, kad ir nedideli dirvonai dar užarti.. Tai tie krikščionys! Jie, man atrodo, užuodžia, kad tu nedaug turi su jais bendro. Apie tave nieko nerašo jų Biblija. Jų akyse tavo kortos prastesnės net už angelų ir tų baisiausiai dvokusių piemenų. Net tie kičiniai betliejai labiau vertinami. Jie nemini tavęs nei savo maldose, nei giesmėse. Tikrai, apie save nerastum nė vienos jų kalėdinės giesmės! Manau, čia vis ta jų ideologija. Jiems nepatinka tavo maloningumas ir gerumas, tavo visažinystė ir visa kur buvimas. Ypač aršūs konservatyvieji. Kiti nieko, daug minkštesni. Yra net tokių, kurie kalėdinių pamaldų atsisako ir visą šou perleidžia tau. Aleliuja! Oi, ką aš čia dabar... Jingle bells, jingle bells...

Taip taip, su tais krikščionimis reikia dar padirbėti, tik gudriai, kaip tu moki, ir, manau, viskas pavyks puikiai. Matai, pradžia jau yra. Ypač pas tuos iš naujesnių Bažnyčių. Jau visi sutartinai laiko Kalėdas vaikučių švente. Dar geriau, kad vis daugiau krikščionių mažai skaito Bibliją ir nežino, kad vaikai su Jėzaus Kristaus gimimu niekaip nesusiję (tik, kaip sakiau, tie smirdantys piemenys, gyvuliai ir dar tie astrologai). Be to, geras ženklas, kad jie pamiršta ir savo senąsias giesmes, pilnas tos konservatyvios ideologijos, visiškai be vaikų minėjimo. Žodžiu, Seneli, dirva gera ir, sakyčiau, labai minkšta.

Rinka taip puikiai sutvarkė, kad tavo raudonosios kepuraitės kepamos kaip blynai beveik nemokamai arba visai už dyka. Bažnyčiose dar tik pastoriai per pamokslą jų nedėvi, o visiems kitiems jokių problemų. Net blizgučiais pasipuošia. Vis dėlto manau, kad geriausias kelias pas juos yra senasis – kelias per dovanėles! "Kalėdos – dovanų metas" – neįsivaizduoji, tuo tiki net patys maldingiausieji iš jų. Niekam ir galvon nešaus, kad astrologai savo dovanas nešė kūdikėliui, o ne atvirkščiai. Jie rengia Jėzaus gimtadienį, o, būdami svečiai, patys save apsidovanoja. Jubiliatas dažniausiai visai pamirštamas! Seneli, aš manau, kad čia pusė darbo jau atlikta. Mat jie nežino savo istorijos, nežino, kaip ir iš kur tos dovanėlės atsirado, todėl nieko neįtars ir tik džiūgaus. Žodžiu, lik prie dovanėlių!

Pastebi, aš jau beveik tavo šalininkas! Gudruolis, tu gerai žinai, kaip patraukti žmones savo pusėn. Čia net mano skepsis neatlaiko. Ko norėt, nuo paprasto suvargusio šventojo iki... net žodžio nerandu... iki mūsų vartotojiškos visuomenės simbolio! Gerai pavadinau, ar ne, beveik kaip tie intelektualai. Bet juk išties taip ir yra? Fotografuojiesi reklaminėms skrajutėms su pusnuogėmis gražuolėmis (būtum šventasis arba vyskupas, įvaizdžiui galas).

Ar aš tikiu tavim? Bet juk tu pats žinai, kad šiandien nesvarbu, ar tas, kuo tiki, egzistuoja. Senamadiškai galvoja tik tie krikščionys. Pažiūrėk, juk ir budistams vis vien, ar jų Buda kada nors gyveno, ar ne. Svarbiausia tikėti, ir viskas. O tavo sėkme aš negaliu nepatikėti.

Linksmų Kalėdų, mielas Kalėdų Seneli!