„Labiausiai paplitęs amatas“

Liuterio auksinės mintys (II)

Apie "Išgyvenimą bokšte"

Aš troškau suprasti Pauliaus Laišką romiečiams, ir viską trukdė tik vienas pasakymas: 'Dievo teisingumas’, nes aš jį suvokiau kaip sąvoką, pagal kurią Dievas yra teisingas ir teisingai baudžia neteisiuosius. Mano padėtis buvo tokia: nors buvau nepriekaištingas vienuolis, tačiau prieš Dievą aš stojau kaip nusidėjėlis su neramia sąžine, nesitikėdamas, kad mano nuopelnai pamalonins Jį. Štai kodėl aš negalėjau pamilti pikto ir teisingo Dievo, o labiau Jo nemėgau ir murmėjau prieš Jį. Vis dėlto aš gilinausi į brangų Pauliaus laišką ir pagaliau gavau didelę naudą, supratęs, ką jis nori pasakyti. Dieną ir naktį aš svarsčiau, ką tai gali reikšti, kol pagaliau pamačiau ryšį tarp Dievo teisingumo ir pasakymo 'Teisusis gyvens tikėjimu’. Tada aš suvokiau, kad Dievo teisingumas yra tas teisumas, pagal kurį Dievas iš Savo grynos meilės ir malonės mus išteisina per tikėjimą. Čia aš pasijutau naujai gimęs ir tiesiog pro atviras duris įžengęs į rojų.

"95 tezės"

Pirma: Mūsų Viešpats ir mokytojas Jėzus Kristus, sakydamas: ,Atgailaukite' ir t. t., norėjo, kad visas tikinčiųjų gyvenimas būtų atgaila.

Vormso susirinkime kaizeriui Karoliui V

Jei manęs neįtikins Šventojo Rašto žodžiais arba aiškiais argumentais, kad klystu, nes popiežiai ir susirinkimai dažnai klysdavo ir patys sau prieštaraudavo, tuomet negalėsiu atsisakyti savo žodžių, nes paklūstu Šventajam Raštui, kurį citavau. Mano sąžinė yra Dievo Žodžio belaisvė. Nesaugu ir pavojinga veikti prieš savo sąžinę. Čia aš stoviu ir kitaip negaliu. Tepadeda man Dievas.

"Mažasis katekizmas"

Tikiu, kad aš savo paties protu ir jėgomis negaliu į savo Viešpatį Jėzų Kristų tikėti, nei prie jo artintis, bet Šventoji Dvasia mane per Evangeliją pašaukė, savo dovanomis apšvietė, tikru tikėjimu pašventė ir išlaikė, taip kaip Ji visą žemės krikščioniją pašaukia, surenka, apšviečia, pašventina ir tikru vieningu tikėjimu Jėzuje Kristuje išlaiko. Šiame krikščionių Surinkime Ji man ir visiems tikintiesiems kasdien maloniai atleidžia nuodėmes ir Paskutiniojo teismo dieną mane su visais mirusiaisiais prikels ir man bei visiems Kristų tikintiems duos amžinąjį gyvenimą. Tai tikriausia tiesa.

"Didysis katekizmas"

Pirmas įsakymas

"Neturėk kitų dievų, tiktai mane" (Iš 20,3). Tai reiškia: "Mane vieną laikyk savo Dievu". Kas tuo pasakyta ir kaip tai suprasti? Ką reiškia "turėti Dievą" arba kas yra "Dievas"? Atsakymas: "Dievas yra tai, iš ko privalome tikėtis visokeriopo gėrio ir kur galime rasti prieglobstį visose bėdose, taigi "turėti Dievą" yra ne kas kita, kaip nuoširdžiai Juo pasitikėti ir Jį tikėti"; kaip dažnai esu sakęs, tik širdies pasitikėjimas ir tikėjimas kuria abu – ir Dievą ir stabą. Jei tikėjimas ar pasitikėjimas tikras, tai ir tavo Dievo tikras, ir priešingai, jei pasitikėjimas klaidingas ir netikras, tai nėra nė tikro Dievo. Mat jie abu neatsiejami – tikėjimas ir Dievas. Sakau, kam pavedi savo širdį ir kuo pasiklauji, tas ir yra tavo Dievas.
Todėl ir šio įsakymo prasmė ta, kad jis reikalauja teisingo širdies tikėjimo ir pasitikėjimo, nukreipto į tikrą, vienintelį Dievą ir tik jo vieno besilaikančio. Šiuo įsakymu norima pasakyti tik tai: "Žiūrėk, kad tik aš vienas būčiau tavo Dievas ir neieškok jokio kito!"; tai reiškia: "Jei tau trūksta gėrio, tikėkis jo iš manęs ir ieškok manyje, o jei kenti nelaimes ir vargą, ateik ir laikykis manęs. Aš, aš tave apdovanosiu ir padėsiu išsivaduoti iš visų vargų, tik neleisk savo širdžiai prisirišti prie nieko kito ir jo įsikibusiai laikytis".

Septintas įsakymas ("nevok")

Mat vogti reiškia ne ką kita, kaip neteisėtai pasisavinti kito turtą, trumpai tariant, visokeriopą naudą, įstūmus į nuostolį artimą įvairiuose reikaluose ir sandėriuose. Tai labai plačiai išsikerojusi visuotinė yda, bet taip retai ją pastebime ir atkreipiame į ją dėmesį, kad jai nebėra nei galo, nei krašto, tad jei visus, kurie yra vagys, bet nenori taip vadintis, reikėtų pakarti, tai pasaulis netrukus ištuštėtų ir budelių bei kartuvių pritrūktų. Mat (kaip sakyta) vogti reiškia ne tik ištuštinti skrynias ir kišenes, bet ir lupikauti turguje, visose krautuvėse ir kioskuose, vyno ir alaus rūsiuose, dirbtuvėse, trumpai tariant, visur, kur prekiaujama, už darbą arba prekę imami ir mokami pinigai...
Tą pat sakau ir apie amatininkus, darbininkus, padienininkus, savivaliaujančius ir nebežinančius, kaip dar labiau lupikauti, tačiau darbą dirbančius aplaidžiai ir nepatikimai. Visi tie daug blogesni už slaptus vagis; nuo vagies galima apsiginti užraktu ir grotomis, arba, juos sučiupus, taip apsieiti, kad daugiau jie nebevogs. Tačiau nuo anų niekas negali apsisaugoti, taip pat niekam nevalia į juos kreivai pasižiūrėti ar apkaltinti vagyste, jau geriau tegu iš piniginės dešimt kartų ištraukia. Mat tai mano kaimynai, geri draugai, mano paties samdiniai, iš kurių aš tikiuosi gero ir kurie mane apgaudinėja skaudžiausiai.
Taip pat ir toliau, turguje ir įprastinėje prekyboje, šito esama devynios galybės, nes čia vienas kitą viešai apgaudinėja netikromis prekėmis, neteisingu matu, neteisingu svoriu, netikrais pinigais ir sunkia naudą gudrumu bei rinktinėmis išmonėmis arba apdumia vikria manipuliacija; toliau, kai kas nors iš žmogaus ima per didelę kainą prekiaudamas ir nesąžiningai daug užsiprašo, lupikauja ir kamuoja jį. Ir kas gi gali visa tai apsakyti ar pramanyti? Trumpai tariant, tai labiausiai paplitęs amatas ir didžiausia gildija žemėje, ir jei dabar į pasaulį pažvelgtume pro visus luomus, tai jis būtų ne kas kita, kaip didelis, platus tvartas, pilnas stambių vagių.

Dešimties įsakymų pabaiga

Taigi turime dešimt įsakymų, rinktinę dieviškojo mokymo dalį, nusakančią, ką turime daryti, kad visas mūsų gyvenimas būtų malonus Dievui, taip pat tikrąjį šaltinį ir upelį, iš kurio turi trykšti ir į kurį turi sutekėti visa, kas privalo būti geri darbai, tad prasilenkus su dešimt įsakymų nė vienas darbas, nė viena esybė negali būti geri ir malonūs Dievui, kad ir kokie dideli ir vertingi pasaulio akyse jie būtų.

"Apie pasaulietinę valdžią"

Jeigu visas pasaulis susidėtų iš tikrų krikščionių, tai yra iš tikrų tikinčiųjų, tai jokie kunigaikščiai, karaliai, valdovai, kalavijai ar įstatymai nebūtų nei reikalingi, nei naudingi (kam jiems jų reikėtų?); jie turi širdyse Šventąją Dvasią, kuri juos moko ir veda taip, kad jie niekam nedaro skriaudos, visus myli, mielai ir su džiaugsmu pakelia kiekvieno jiems daromą skriaudą ar net mirtį. Ten, kur viešpatauja vien tik geradarystė ir pakenčiamos visos skriaudos, nereikalingi ginčai, kivirčai, teismai, teisėjai, bausmės, įstatymai ir kalavijas. Todėl ir neįmanoma, kad tarp krikščionių būtų kas veikti pasaulietiniam kalavijui ir įstatymui, nes jie patys savaime daro daug daugiau, negu galėtų reikalauti bet koks įstatymas ar mokymas. Taip ir Paulius sako: "Įstatymas skirtas ne teisiamajam, bet nusikaltėliams" (1 Tim 1, 9).

Todėl abi šias karalystes reikia aiškiai skirti ir abiem leisti gyvuoti: vienai, kuri veda į dorą, ir kitai, kuri palaiko išorinę taiką ir užkerta kelią piktiems darbams; vienos iš jų pasauliui neužtenka be kitos. Juk be dvasinės Kristaus karalystės, vien per pasaulietinę, niekas negali pasidaryti doras Dievo akyse. Taigi Kristaus valdžia apima ne visus žmones; krikščionių visuomet yra mažuma, ir jie gyvena tarp nekrikščionių.

Tu klausi: "Ar gali krikščionis nešioti pasaulietinį kalaviją ir bausti piktuosius, jeigu Kristaus žodžiai yra tokie griežti ir aiškūs ("Nesipriešink piktam žmogui"), kad sofistai turėjo paversti juos patarimu?" Atsakau: tu ką tik girdėjai du dalykus. Pirma, kad tarp krikščionių negali būti kalavijo; todėl tu negali naudoti jo tarp krikščionių ir krikščionims, kuriems jo nereikia. Klausti reikėtų tik apie antrąjį būrį, susidedantį iš nekrikščionių,– ar tu gali krikščioniškai naudoti kalaviją jiems? Tai jau visai kitas reikalas, ir čia tu privalai kiek tik galėdamas kūnu, turtu, garbe bei siela tarnauti kalavijui ir jį remti. Mat tai yra darbas, kurio tau pačiam nereikia, bet kuris yra labai naudingas ir reikalingas visam pasauliui ir tavo artimui. Todėl, jeigu tu pastebėsi, jog kur nors trūksta budelio, teismo raštininko, teisėjo, valdovo ar kunigaikščio, ir jausiesi esąs tinkamas tai tarnybai, tai privalai pasisiūlyti ir siekti jos, kad taip labai reikalinga valdžia nebūtų niekinama, nesusilpnėtų ir nepražūtų, nes pasaulis be jos negali išsiversti. Privalai tai daryti todėl, kad šiuo atveju tu tarnausi ir dirbsi kitiems, būsi naudingas ne savo turtui ir garbei, o savo artimui, kitiems žmonėms; ir darysi tai ne todėl, kad norėtum atsikeršyti ar atsilyginti blogiu už blogį, o savo artimo labui bei kitų žmonių ramybės palaikymui ir apsaugojimui. Juk kai reikalas lies tave patį, tu būsi ištikimas evangelijai ir laikysiesi Kristaus žodžio, taigi mielai iškęsi antrąjį antausi bei atiduosi su palaidine ir apsiaustą, jei tai lies tave ir tavo reikalą.
Taigi abu tuos dalykus galima gražiai suderinti, ir tu gali kartu vidujai ir išoriškai atiduoti duoklę ir Dievo, ir pasaulio karalystei, gali kartu pakęsti blogį ir skriaudą ir vis dėlto bausti juos, gali kartu ir nesipriešinti blogiui, ir vis dėlto jam priešintis, nes vienu atveju tu žiūri savęs ir savo reikalo, o kitu – savo artimo ir jo reikalo. Kai tai liečia tave ir tavo reikalą, tu elgiesi pagal evangeliją ir dėl savęs pakeli skriaudą kaip tikras krikščionis; kai tai liečia kitą ir jo reikalą, tu elgiesi pagal meilės įstatymą ir nepakenti skriaudos, daromos tavo artimui; o šito evangelija ne tik nedraudžia, bet kitose vietose ir įsako taip daryti. Šitaip kalaviją naudojo visi šventieji nuo pat pasaulio pradžios, pradedant Adomu ir jo palikuonimis.

Iš viso to aišku, kaip reikia teisingai suprasti Kristaus žodžius: "Nesipriešink piktam žmogui" ir t. t. (Mt 5, 39) Būtent taip, jog krikščionis turi mokėti iškęsti visą blogį bei skriaudas, nekeršyti už save ir neginti savęs prieš teismą, kad jam pačiam apskritai neturi būti reikalinga pasaulietinė valdžia ir įstatymai. Tačiau dėl kitų jis gali ir turi siekti keršto, teisingumo, apsaugos ir pagalbos kiek tik įstengdamas...
Taigi, mano nuomone, dabar Kristaus žodis jau suderinamas su tomis Rašto vietomis, kurios įteisina kalaviją, ir suprasti tai reikėtų šitaip: nė vienas krikščionis neturi naudoti ir šauktis kalavijo savo labui ir savo reikaluose; tačiau kitų labui jis gali ir turi naudoti kalaviją ir jo šauktis, idant būtų sudrausta piktybė ir apsaugota dorybė.

Todėl ten, kur pasaulietinė valdžia išdrįsta duoti įstatymus sielai, ji kišasi į Dievo valdžią ir tiktai suvedžioja bei pražudo sielas.

O kas gi tuomet yra kunigai ir vyskupai? Atsakau: jų reikalas – ne valdžia ir prievarta, o tarnavimas bei tarnyba, nes jie nėra nei aukštesni, nei geresni už kitus krikščionis. Todėl jie ir neturi teisės duoti kitiems jokių įstatymų ar įsakymų be pačių žmonių valios ir sutikimo, jų valdymas yra ne kas kita kaip tik skelbimas Dievo žodžio, kuriuo remdamiesi jie vadovauja krikščionims ir įveikia erezijas. Juk, kaip sakyta, krikščionių negalima valdyti niekuo kitu, išskyrus Dievo žodį. Krikščionys turi būti valdomi per tikėjimą, o ne išoriniais darbais. O tikėjimas gali ateiti ne per žmonių, bet tik per Dievo žodį, kaip sako Paulius Laiške Romiečiams: "Taigi tikėjimas iš klausymo, klausymas – kai skelbiami Kristaus žodžiai" (Rom 10, 17). O tie, kurie netiki, nėra krikščionys, jie ir priklauso ne Kristaus, bet pasaulio karalystei ir turi būti valdomi kalaviju bei išorine valdžia.

"Apie gerus darbus"

Didžiausias ir kilniausias geras darbas yra tikėjimas Kristumi... Šis darbas apima visus kitus darbus... Šitai visi privalom ryškiai pasibraukti, kad suprastume.

Tikėjimas yra pirmojo Dievo įsakymo darbas; įsakyme pasakyta "neturėk kitų dievų"! Tai reiškia ne ką kitą, kaip tik štai: kadangi tik aš vienas esu Dievas, todėl visas tavo tikėjimas ir pasitikėjimas privalo būti skirtas man ir niekam kitam. Nes turėti vieną Dievą nereiškia jį vien išoriškai šitaip vadinti ir melstis jam atsiklaupus bei nutaisius tam reikalingą miną; jį turėti reiškia iš širdies juo pasitikėti ir viltis iš jo vieno viso gerumo, visos malonės ir palankumo.... O toksai širdies tikėjimas, ištikimybė, pasitikėjimas ir yra tikrasis pirmojo įsakymo įvykdymas, be viso šito nėra jokio kito darbo, kuris galėtų jam prilygti.

Mes sutinkame daug tokių, kurie meldžiasi, pasninkauja, aukoja, daro šį bei tą, žmonių akyse gyvena dorą gyvenimą. Bet jeigu tu jų paklaustum, ar jie yra įsitikinę, kad tai, ką jie daro, patinka Dievui, jie pasakytų: ne. Jie arba nežino, arba abejoja... Visi šitie darbai daromi be tikėjimo; todėl jie yra niekas ir visiškai mirę. Nes kiek jūsų sąžinė tikinti ir atvira Dievui, tokie ir darbai, išeinantys iš jos. Bet čia tikėjimo nėra... Todėl darbams yra nukirsta galva, ir visas jūsų gyvenimas ir gerbūvis yra niekas.

Šiais laikais pirmojo įsakymo darbais vadiname giedojimą, skaitymus, vargonų muziką, mišių laikymą... ir kitokias maldos valandas bei bažnyčių, altorių, vienuolynų išlaikymą ir puošimą, skambinimą varpais ir atitinkamą apsirengimą, papuošalų ir brangenybių rinkimą bei vykimą į Romą, lankyti šventųjų. Jeigu mes, tam reikalui teisingai pasirėdę lankstomės, keliaklupščiaujam, meldžiamės rožančių ir giedam psalmes, ir visa tai darom prieš šventą Dievo kryžių... tai visa šitai mes vadiname Dievo garbinimu, šlovinimu ir vieno Dievo turėjimu – lygiai taip, kaip lupikautojai, svetimautojai, ir visi kiti nusidėjėliai gali padaryti ir kasdien daro.

Jei mes nesam įsitikinę, kad Dievas yra mums gailestingas ir kad jis mus myli, mes taikomės jam patikti darydami gerus darbus ir gaunasi gryna apgavystė: išoriškai garbiname Dievą, o širdyje susidievinam patys save!

Žmogus krikščionis, kuris gyvena pasitikėdamas Dievu, visa ką žino ir visa ką gali,... ir viską daro džiaugdamasis ir laisvai, ir ne tam, kad sukauptų daug gerų nuopelnų ir darbų, o tam, kad jam yra malonumas patikti Dievui, todėl veltui bei sąžiningai tarnauja, tenkindamasis tuo, kad patinka jam

"Apie krikščionio laisvę"

Geri, dievobaimingi darbai niekuomet nepadaro žmogaus geru ir dievobaimingu, bet geras, pamaldus žmogus daro tokius darbus.

Krikščionis ne pats savyje gyvena, bet Kristuje ir savo artimajame; Kristuje per tikėjimą, artimajame per meilę.

Įsakymai moko ir liepia daryti įvairių gerų darbų, tik liepia, bet nepadaro... Įsakymai nurodo, bet nepadeda, moko, ką reikia daryti, bet nesuteikia tam jokios jėgos. Todėl jie yra tik tam, kad žmogus atpažintų savo bejėgystę daryti gera ir išmoktų suabejoti pats savimi... Jeigu žmogus iš įsakymų pamatė ir atpažino savo silpnumą... tai jis ganėtinai nusižeminęs ir save sumenkinęs, kad suprastų, jog nieko jame nėra, kuo jis pasirodytų esąs teisus. Tuomet pasigirsta kitas žodis, Dievo pranašystė ir pažadas: ar nori įvykdyti visus įsakymus, atsikratyti visų piktų geidulių ir nuodėmės, kaip to reikalauja įsakymai, tada tikėk Kristumi... Tikėsi ir turėsi; netikėsi – neturėsi.

Matome, jog krikščioniui visko pakanka tikėjime; jame nereikia darbų, kad būtų išteisintas. Ir jei jam nereikia darbų, tai, be abejo, jis yra laisvas ir nuo visų įsakymų bei įstatymų. Ji yra atleistas nuo jų, taigi iš tikrųjų laisvas.

Nors žmogus per tikėjimą yra visiškai išteisintas savo dvasioje ir turi viską, ko reikia, vis dėlto, kol kas jis pasilieka šiame mirtingame gyvenime žemėje ir turi valdyti savo paties kūną, taip pat bendrauti su kitais žmonėmis. Čia prasideda darbai. Žmogus negali betiksliai ir tuščiai gyventi; jis turi rūpintis savo kūno lavinimu pasninkais, budėjimais, darbais ir kitokiais nuosaikios drausmės metodais, kad būtų panašus į vidinį žmogų ir paklusnus tikėjimui bei jam nekliudytų ir nesipriešintų... Tačiau tokie darbai nereiškia, kad per juos žmogus tampa teisus prieš Dievą.

Aš noriu melstis, pasninkauti, daryti šį bei tą, kas yra prisakyta, ne dėl to, kad man to reiktų arba kad per tai pamaldus ir palaimintas būti norėčiau, o todėl, kad aš noriu popiežiaus, vyskupo, bendruomenės arba mano brolio, mano šeimininko labui pavyzdžiu būti ir tarnauti, ir kentėti, lygiai kaip Kristus kad mano labui padarė daug didesnių dalykų.

Jei darbas nėra skirtas tarnauti kito labui... jis nėra geras krikščioniškas darbas. Todėl aš bijau, kad nedaug prieglaudų, bažnyčių, vienuolynų, altorių, mišių ir testamentų yra krikščioniški, lygiai kaip ir pasninkai bei maldos, priskiriamos ypač kai kuriems šventiesiems. Nes aš bijau, kad visame šitame visi ieško naudos sau, manydami išpirksią savo nuodėmes ir būsią palaiminti.


Sudarė Holger Lahayne