Dietrich Bonhoeffer
Kristaus teisumas
Nieko nuostabaus, kad Jėzui duodant tokius pažadus, mokiniai pamanė, jog Įstatymas panaikinamas. Šie Jo pažadai iš pagrindų pakeitė populiariąsias gėrio ir blogio sąvokas, paskelbdami palaiminimą visam tam, kas iki tol buvo laikoma be vertės. Jėzus kalbėjo savo mokiniams ir apibūdino juos kaip žmones, kurie aukščiausios Dievo malonės dėka dabar turėjo visa ir tapo tikrais dangaus karalystės paveldėtojais. Jie mėgaujasi tobulu bendravimu su Kristumi, kuris visa padarė nauja. Jie dabar yra druska, šviesa, miestas ant kalno. Senasis gyvenimas miręs – jo nebėra. Kyla gundanti mintis, kad Jėzus senajam įsakymui suduos coup de grâce (pranc. malonės smūgis pribaigiant mirštantįjį – vert. past.), atšaukdamas Senosios Sandoros Įstatymą, ir leis savo mokiniams nevaržomai mėgautis Dievo Sūnaus laisve!
Po viso to, ką jiems kalbėjo Jėzus, mokiniams į galvą galėjo šauti ta pati mintis kaip ir Markijonui (Markijonas – II a. krikščionybės veikėjas; pasisakė už visišką krikščioniškojo tikėjimo atskyrimą nuo judaizmo, nepripažino žmogiškosios Jėzaus Kristaus prigimties, suredagavo 10 Pauliaus laiškų; Romos krikščionys pašalino Markijoną iš savo bendruomenės, nes jo mokymas buvo artimas gnosticizmui – vert. past.), kuris kaltino žydus suklastojus Šv. Rašto tekstą. Savo ruožtu šią vietą jis pakeitė taip: "Ar manote, kad atėjau išpildyti Įstatymo ir Pranašų? Aš atėjau ne išpildyti, bet sunaikinti." Nuo Markijono laikų daugelis šią Rašto vietą skaitydavo ir aiškindavo taip, lyg Jėzus būtų būtent taip ir pasakęs. Tačiau Jėzus sako: "Nemanykite, jog Aš atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų." Taip kalbėdamas, Jėzus apgina Senosios sandoros Įstatymo autoritetą.
Tad kaip suprasti šią Rašto vietą? Mes žinome, kad čia Jėzus kalba savo sekėjams – žmonėms, kurie ypatingai Jam atsidavę. Jo santykiuose su mokiniais jokiam Įstatymui Jėzus neleido sudaryti barjero. Apie tai kalbėjome nagrinėdami Luko 9, 57. Mokinystė reiškia betarpišką atsidavimą vienam Jėzui Kristui. Bet štai staigmena – pasirodo, mokiniai priversti paklusti ir Senojo Testamento Įstatymui. Čia slypi dviguba prasmė. Pirma, griežtas Įstatymo laikymasis skiriasi nuo sekimo Kristumi. Antra, bet koks atsidavimas Kristaus asmeniui, kuris nepaiso Įstatymo, nėra tikras sekimas paskui Jį. Reikia pasakyti, jog tuos, kuriems Jis davė savo pažadą ir savo bendrystę, Jėzus prie Įstatymo nukreipia pats asmeniškai. Ir kadangi tai padaro pats jų Viešpats, jie priversti pripažinti Įstatymą. Neišvengiamai kyla klausimas: Kas yra galutinis mūsų autoritetas – Kristus ar Įstatymas? Katro iš jųdviejų turėtume klausyti? Kristus pasakė, kad jokiam Įstatymui nevalia įsiterpti tarp Jo ir Jo mokinių. O dabar Jis sako, kad apleisti Įstatymą reikštų atskirti save nuo Jo. Ką Jis nori tuo pasakyti?
Įstatymas, apie kurį Jėzus čia kalba, yra ne naujasis Įstatymas, bet Senosios Sandoros Įstatymas – tas pats, kurį Jis citavo turtingajam jaunuoliui ir Įstatymo mokytojui, pastariesiems panūdus sužinoti, kokia yra apreikštoji Dievo valia. Šis Įstatymas tampa nauju Įstatymu tik todėl, kad Kristus savo sekėjus pats susaisto su juo. Taigi krikščionims Įstatymas nėra "geresnis Įstatymas" nei fariziejų Įstatymas, o vienas ir tas pats Įstatymas. Jame galioti privalo kiekviena raidelė, kiekvienas brūkšnelis, ir jo laikytis reikės iki pat pasaulio pabaigos. Tačiau egzistuoja "geresnis teisumas", kurio tikimasi iš krikščionių (Mt 5,20). Be jo niekas negalės patekti į dangaus karalystę, nes tai yra būtina mokinystės sąlyga. Niekas neturi šio geresnio teisumo kaip tik tie, kuriems Kristus čia kalba, tie, kuriuos Jis pašaukė. Kristaus pašaukimas – arba veikiau pats Kristus – yra šio geresnio teisumo būtina sąlyga.
Dabar galime suprasti, kodėl Kalno pamoksle Jėzus pirmą kartą kalba apie save. Tarp mokinių ir geresniojo teisumo stovi Asmuo – Kristus – kuris atėjo išpildyti Senosios sandoros Įstatymo. Tai pamatinė mintis, į kurią remiasi visas Kalno pamokslas. Jėzus akivaizdžiai parodo palaikąs tobulą vienybę su Dievo valia, apreikšta Senojo Testamento Įstatyme ir Pranašuose. Jis nebeturi ko pridurti prie Dievo įsakymų, nebent tai, kad jų laikosi. Jis įvykdo Įstatymą ir pats mums apie tai pasako – dėl to tai turėtų būti tiesa. Jis įvykdo Įstatymą iki paskutinės raidelės. Tačiau tai reiškia, kad Jis privalo mirti. Tik Jis vienas supranta Įstatymo dievišką prigimtį, t.r. pats Įstatymas nėra Dievas, o Dievas nėra Įstatymas.
Izraelis klydo Įstatymą pastatydamas į Dievo vietą ir padarydamas Įstatymą savo Dievu, o Dievą – Įstatymu. Tačiau mokiniai susidūrė su visiškai priešingu pavojumi: dar kiek, ir jie būtų atmetę Įstatymo dieviškumą, o Dievą atskyrę nuo Jo Įstatymo. Abiejų paklydimų atveju rezultatas tas pats. Suplakdami Dievą ir Įstatymą į viena bei pasitelkdami Įstatymą žydai mėgino išnaudoti patį Įstatymo Davėją: Jis buvo Įstatymo prarytas ir todėl nebebuvo jo Viešpats. O įsivaizduodami, kad Dievą galima atskirti nuo Jo Įstatymo, mokiniai mėgino išnaudoti Dievą, pasisavindami išgelbėjimą. Abiem atvejais dovana buvo painiojama su jos Davėju: tiek dėl Įstatymo, tiek dėl išgelbėjimo pažado Dievo išsižadama vienodai.
Susidūręs su pora tokių rimtų klaidų, Jėzus stoja ginti Įstatymo autoriteto. Dievas yra Įstatymo Leidėjas ir jo Viešpats. Įstatymas išpildomas tik per asmeninį bendravimą su Dievu. Įstatymo neįmanoma išpildyti nebendraujant su Juo, o bendravimas be Įstatymo vykdymo taip pat neegzistuoja. Žydų klaida buvo ta, kad jie pamiršo pirmąją sąlygą, o mokinių pagunda – kad pamiršo antrąją.
Jėzus, Dievo Sūnus, kuris vienintelis gyvena tobuloje bendrystėje su Dievu, apgina Senosios sandoros Įstatymą, ateidamas jo išpildyti. Jis buvo vienintelis Žmogus, įvykdęs visą Įstatymą, todėl Jis vienintelis gali teisingai mokyti apie Įstatymą ir jo įvykdymą. Vos Jėzus apie tai prabilo, mokiniai veikiai suvokė, apie ką Jis kalba, nes jie žinojo, kas Jis yra. Tačiau žydai negalėjo to suvokti tol, kol atsisakydavo Juo patikėti. Visa, ko iš jų buvo galima tikėtis, tai kad jie atmes Jo mokymą apie Įstatymą: jiems tai buvo piktžodžiavimas Dievo atžvilgiu, nes tai buvo piktžodžiavimas Jo Įstatymo atžvilgiu. Jėzus, kovotojas už tikrąjį Įstatymą, dabar turi kentėti nuo kovotojų už netikrąjį Įstatymą. Ant kryžiaus Jis miršta kaip piktžodžiautojas, Įstatymo laužytojas, nes gynė tiesą nuo netiesos.
Vienintelis būdas išpildyti Įstatymą – mirti nusidėjėlio mirtimi ant kryžiaus. Savo asmenyje Jis įkūnija tobulą Įstatymo išpildymą.
Kitaip tariant, Jėzus Kristus vienintelis išpildo Įstatymą, nes Jis vienintelis gyvena tobuloje bendrystėje su Dievu. Tai Jėzus ateina ir atsistoja tarp mokinių ir Įstatymo, o ne Įstatymas tarp Jėzaus ir mokinių. Jie pamato, kad kelias į Įstatymą veda per Kristaus kryžių. Taigi nukreipdamas savo mokinius į Įstatymą, kurį Jis vienintelis išpildo, Jėzus užmezga tolimesnį ryšį su mokiniais. Jis turi išsklaidyti tą mintį, kad jam atsidavę žmonės yra laisvi nuo Įstatymo. Tokia mintis tik kursto entuziazmą, neskatina atsidavimo Kristui ir visiškai atmeta įsipareigojimą. Ji malšina mokinių nerimą, kad griežtas Įstatymo laikymasis atskirs juos nuo Jėzaus. Tačiau toks nerimas gali kilti tik dėl tokio pat paklydimo, dėl kurio žydai buvo atkirsti nuo Dievo. Vietoj to, mokiniai dabar sužino, kad nuoširdus atsidavimas Kristui taip pat reiškia ir griežtą Dievo Įstatymo laikymąsi.
Jei Jėzus ir įsiterpia tarp mokinių ir Įstatymo, Jis tai daro ne tam, kad atleistų juos nuo pareigos, kurios iš jų reikalauja Įstatymas, bet tam, kad patvirtintų savo reikalavimą vykdyti įsakymą. Kadangi jie dabar yra su Juo susaistyti, jie privalo paklusti Įstatymui taip kaip ir Jis. Tas faktas, kad Jėzus Įstatymą išpildė iki paskutinės raidelės, neatleidžia jų nuo tokio pat paklusnumo. Įstatymas išpildytas – atlikta. Tačiau tai yra būtent tai, kas pirmąjį kartą deramai padaro jį galiojantį. Štai kodėl tas, kuris paklūsta ir moko Įstatymo, bus didis dangaus karalystėje. "Kas vykdys ir mokys…": mums primenama, kad įmanoma mokyti Įstatymo pačiam jo nevykdant, įmanoma mokyti jo tokiu būdu, kad nebūtų galima jo išpildyti. Toks mokymas neturi Jėzaus įgaliojimo. Įstatymui bus paklūstama taip pat kaip ir Jis jam pakluso. Jei žmonės tampa atsidavę Tam, kuris vykdė Įstatymą, ir seka paskui Jį, jie taip pat mokys Įstatymo ir vykdys jį. Tik Įstatymo vykdytojas gali išlaikyti bendravimą su Jėzumi.
Ne Įstatymas skiria mokinius nuo žydų, bet "geresnis teisumas". Mokinių teisumas, kaip pasakyta, pranoksta Rašto žinovų teisumą. Tai pirmas kartas, kai tekste aptinkame žodį περισσεύειν [gr. perisseuein – pranokti,viršyti], kuris toks svarbus 47-oje eilutėje. Mums derėtų paklausti, kuo gi fariziejų teisumas skiriasi nuo mokinių teisumo? Aišku, fariziejai niekuomet ir nemanė, kad Įstatymo reikia mokyti, bet galima jam nepaklusti: savo Biblijas jie išmanė kuo puikiausiai. Ne, koją jiems pakišdavo veikiau jų pačių ambicija būti Įstatymo vykdytojais. Jų supratimu, teisumas buvo tiesioginis, paraidinis, praktinis įsakymo vykdymas. Jų idealas buvo modeliuoti savo elgesį tiksliai pagal Įstatymo reikalavimus. Be jokios abejonės, jie puikiai žinojo, kad savo idealo niekuomet nesugebės realizuoti, mat egzistavo saiko viršijimas, kuriam pridengti reikėjo nuodėmių atleidimo. Jų paklusnumas visuomet buvo netobulas. Kalbant apie mokinius, teisumas taip pat tegalėjo įgauti paklusnumo Įstatymui formą. Nė vienas, kuris sulaužydavo Įstatymą, negalėdavo būti laikomas teisiu. Tačiau mokinys prieš fariziejų turėjo pranašumą – jo įsakymo vykdymas iš esmės buvo tobulas. Kaip tai įmanoma? Ogi taip, kad tarp mokinio ir Įstatymo stovi Tas, kuris tobulai išpildė Įstatymą, Tas, su kuriuo mokiniai gyvena ir bendrauja. Jie stovi ne prieš tokį Įstatymą, kurio reikalavimai niekada nebuvo įvykdyti, bet prieš tokį Įstatymą, kurio reikalavimai jau išpildyti. Teisumas, kurio reikalauja Įstatymas, jau yra – tai teisumas Jėzaus, pavedančio save kryžiui, nes kaip tik to ir reikalauja Įstatymas. Dėl to šis teisumas nėra tik neatlikta pareiga, bet tobulas ir išties asmeniškas bendravimas su Dievu. O Jėzus ne tik kad turi šį teisumą, bet ir pats yra jo įsikūnijimas. Jis pats yra mokinių teisumas. Pašaukdamas juos, tokiu būdu Jis pripažino jų partnerystę ir padarė juos savo teisumo pilnatvės dalininkais. Štai ką omeny turi Jėzus, dėstydamas savo mokymą apie "geresnį tesiumą" ir užsimindamas apie tai, kad Jis išpildė Įstatymą.
Be abejo, mokinių teisumas niekuomet negali būti laikomas asmeniniu jų nuopelnu. Jis visuomet bus dovana, kurią jie gavo, kai buvo pašaukti sekti Juo. Tiesą sakant, jų teisumas – tai sekimas paskui Jį žingsnis po žingsnįo, o Kalno pamokslo palaiminimuose už tai pažadamas dangaus karalystės apdovanojimas. Tai teisumas po kryžiaus našta – jis suteikiamas tik vargšams, gundomiems, alkstantiems, romiesiems, taikdariams, persekiojamiesiems – žodžiu, tiems, kurie ištveria savo dalią dėl Kristaus. Tai regimas teisumas tų, kurie dėl Jėzaus yra šio pasaulio šviesa ir miestas, pastatytas ant kalno. Štai kur mokinio teisumas pranoksta fariziejaus teisumą – jis remiasi vien tik pašaukimu į bendrystę su Tuo, kuris vienintelis įvykdo Įstatymą. Teisumas tuomet iš tiesų yra teisumas, nes nuo to laiko jie vykdo Dievo valią ir vykdo Įstatymą. Vėlgi reikia paminėti, jog nepakanka vien mokyti Kristaus Įstatymo, bet privalu jį ir vykdyti. Priešingu atveju jis niekuo ne geresnis už senąjį Įstatymą. Vėliau mokiniams liepiama tiesiog praktikuoti tą Kristaus teisumą – kitaip sakant, sekti paskui Jį. Toks ir yra realus ir aktyvus tikėjimas Kristaus teisumu. Tai ir yra naujasis Įstatymas – Kristaus Įstatymas.
Versta iš: "Nachfolge" (Christian Kaiser Verlag, 1937)
© Leidykla "Tikėjimo žodis"
