Krikščionys ir tautiškumas (III)
„Paskutinis“ ir „Priešpaskutinis“
Artinamės prie apmąstymų pabaigos. Tad dar kartą paklauskime: kaip krikščionis turėtų žiūrėti į savo tautą? Ar jis turėtų ją „besąlygiškai mylėti“ kaip kartais sakoma? Koks santykis tarp mūsų žemiškosios tapatybės ir dangaus pilietybės?
Vokiečių teologas D. Bonheofferis (1906–1945) savo Etikoje pateikė labai naudingą suskirstymą. Jis įveda dvi svarbias sąvokas „Paskutinis“ (vok. das Letzte) ir „Priešpaskutinis“ (das Vorletzte). Svarbiausieji dalykai – išteisinimas per tikėjimą, Dievo karalystė, amžinasis gyvenimas ir t.t. – autoriaus vadinami „Paskutiniuoju“, o „Priešpaskutiniuoju“ vadinamas mūsų žmogiškasis gyvenimas žemiškųjų institucijų aplinkoje. Jos, atėjus metui, sunyks, dėl to būtent yra „Priešpaskutinės“. Joms priklauso santuoka bei biologinis dauginimasis, taip pat visa darbinė veikla bei žmogiškosios valdžios.
Koks santykis tarp „Paskutinio“ ir „Priešpaskutinio“ mūsų gyvenime? Jam paaiškinti Bonhoefferis naudoja „Radikalumą“ ir „Kompromisą“. „Radikalumas“ susijęs su „Paskutiniu“ ir jo atžvilgiu yra pateisinamas. Jis būtinas tampant Jėzaus sekėju, „nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų“ (1Kor 2, 2), vien „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink“ (Mt 4, 10), „O, kad būtum arba šaltas, arba karštas!“ (Apr 3, 15). Garsusis teologas Johnas Stottas (1921–2011) savo paskutiniąją knygą pavadino The Radical Disciple (2010) – radikalusis mokinys, arba krikščionis. Tačiau klaidingas „Radikalumas“ visiškai atmeta „Priešpaskutinį“, nes „regi vien tik ‘Paskutinį’“ ir tik jo siekia. Bažnyčios istorija žino tokių klystančiųjų, kurie atmetė tai paklusnumą valstybei, tai šeimyninį gyvenimą, arba visiškai atsisakydavo nuosavybės.
„Priešpaskutinio“ sferoje, mūsų žemiškųjų tvarkų, žemiškų institucijų srityje labai svarbus subalansavimas (pvz., šeimoje arba valstybėje tenka nuolat ieškoti kaip suderinti skirtingus interesus). Bet kaip klaidingas „Radikalumas“ gali atmesti „Priešpaskutinį“, taip ir netinkamas „Kompromisas“ gali būti klaidingas, atmetantis „Paskutinį“. Kitaip tariant, netinkamais kompromisais galime nuvertinti Dievo dalykus, nustumdami juos į dvasingumo užribį ir atiduodami vien tik šio pasaulio dalykams visą teisę nustatyti mūsų vertybes. Absoliučiosios krikščioniškosios normos spaudžiamos lauk iš gyvenimo, tirpdomos klaidinguose sprendimuose, kol visiškai pašalinamos (vienas iš rimčiausių to pavyzdžių – abortai, kai imama prieštarauti Dievo nustatytam gyvybės apsaugos reikalavimui, klaidingai motyvuojant reikalu ginti moters reprodukcines teises ir atrasti kompromisą tarp vaiko ir moters teisių). Bonhoefferis rašo:
„Abu dalykai [„Radikalumas“ ir „Kompromisas“] yra vienodai kraštutiniai, savyje turintys po tiek pat gero ir blogo... Abu yra neleistini savaime teisingų ir būtinų minčių suabsoliutinimai. Radikaliuoju sprendimu galvojama apie visų dalykų pabaigą, vien apie Dievą Teisėją ir Gelbėtoją; kompromisu labiau svarstoma apie Dievą kaip Kūrėją ir visų dalykų Išlaikytoją; vieni suabsoliutina pabaigą, kiti esamą. Šitaip kūrinija ir išganymas, laikas ir amžinybė panardinami į neišsprendžiamą priešybę, suardoma dermė pačiame Dieve, netgi sunaikinamas tikėjimas į Dievą.“
Bonhoefferis kaip tik pabrėžia, kad „‘Paskutinį’ ir ‘Priešpaskutinį’ būtina jungti draugėn“. „Dievo tapime žmogumi atpažįstame Dievo meilę kūrinijai, nukryžiavime – Dievo teismą viskam, kas nuodėminga, prisikėlime regime Dievo troškimą sukurti naują pasaulį. Nebūtų didesnės klaidos, kaip šiuos tris dalykus vieną nuo kito atskirti.“
Bonhoefferis ragina vienodai saugotis paklydimo tiek vienoje, tiek kitoje pusėje. Pavojinga „nekęsti kūrinijos“ (klaidingas „Radikalumas“), bet taip pat ir „nekęsti amžinybės“ (klaidingas „Kompromisas“). Dievo sukurtos natūraliosios pasaulio tvarkos arba institucijos yra geros, bet laikinos. Po jų pasirodys amžinieji ir tobulieji dalykai, „Paskutinis“. Todėl tikintis žmogus privalo vengti tiek „Priešpaskutinio“ niekinimo, tiek dievinimo.
Tas, kuris pasirenka „Paskutinį“ ir jam teikia prioritetą, „Priešpaskutinį“ gauna dovanų (žr. Mt 6, 33!). Tas, kuris žvelgia amžinybėn, ir pasaulyje veiks sėdamas gėrį. Nes, anot Bonhoefferio, krikščioniškas gyvenimas visada yra „gyvenimas ‘Priešpaskutiniame’ laukiant ‘Paskutinio’“.
Didieji krikščionijos mąstytojai anksti perprato šias mintis ir įvairiai išreiškė. Prisiminkime Laišką Diognetui iš II šimtmečio (žr. ir apačioje) arba Augustino Dievo valstybę. Keleriais metais vėliau už Bonhoefferį ir C. S. Lewisas savo esė „Some Thoughts“ prakalbo apie „krikščionybės prigimties gaivų dvilypumą“.
Krikščionių tikėjimas pažymėtas tiek pasaulio meilės, tiek atmetimo, akis kreipia anapusybėn, o rankas – šion pusėn. Ir Lewisas tame nemato jokio prieštaravimo, o kaip tik krikščionybės unikalumo didžią stiprybę. Dviguba „laikysena turi savo logišką prigimtį mokymuose apie pasaulio sutvėrimą bei nuopuolį.“
Viena vertus, natūralųjį pasaulį būtina gerbti ir mylėti, kadangi jis yra Dievo sukurtas: „Kadangi natūralumą sukūrė Dievas – sutvėrė jį meile ir kūrėjiškosiomis galiomis – tai turime jį pagarboje išlaikyti“. Kita vertus, visa, kas natūralu, visas pasaulis ir visi žmonės yra puolę, dėl ko galioja: „blogis pasaulyje privalo būti naikinamas“. Kūrinija turi būti atnaujinta, reformuota arba išganyta.
Dėl to krikščionis „su mirtimi turi taip ryžtingai, kompetentingai ir tvirtai susigrumti, tarsi būti koks pasaulio humanistas“, tačiau tuo pačiu metu privalo tikėti, kad „tikrieji lobiai glūdi anapus kapo duobės“, dėl ko galioja: „nė vienas žmogus iš mirties nesitiki tiek daug, kiek mes“. Nes jis stovi ant slenksčio į daug geresnį pasaulį. Tad Lewisas apibendrina: „Būtent dėl to, kad kai kitą mylime labiau negu pasaulį, tai šį pasaulį mes mylime labiau nei tie, kurie nieko neturi.“
Ar turėtume besąlygiškai mylėti savo tautą? Ir Bonhoefferis, ir Lewisas atsakytų labai aiškiai: žinoma, kad ne. Nei tautos, nei valdžios, nei genties, giminės ar šeimos neprivalome mylėti besąlygiškai. Šios institucijos negali mūsų įpareigoti absoliučiai, kadangi priklauso „Priešpaskutinių“ dalykų sričiai. Nieko „Priešpaskutinio“ negalime iškelti į absoliuto lygmenį. Besąlygiška meilė skirta vien Dievui ir visiems „Paskutiniems“ dalykams. Pirmiausiai turime ieškoti Dievo ir Jo karalystės.
Bet ir nieko „Priešpaskutinio“ neturėtume niekinti. Atvirkščiai. Pirmieji krikščionys palaikė sveiką atstumą nuo Romos imperijos, nedalyvavo imperatoriaus kulte, apeigomis atskyrė Bažnyčią nuo valstybės ir t.t. Jie buvo kitokie, visų pirma dangaus piliečiai. Bet paskui ir tikri – net geresni – šio pasaulio piliečiai.
II ir III amžiuose per visas romėnų valdomas teritorijas persirito net dvi didelės maro epidemijos. Jos nusinešė ketvirtadalio, o gal net trečdalio miestų gyventojų gyvybes. Antikos religijos nedavė orientyrų ir atsakymų bei niekaip neragino rūpintis kenčiančiaisiais. Atvirkščiai, sveikieji jų šalindavosi visu greičiu sprukdami ir palikdami merdėti ant kelio. Tuo tarpu krikščionys per maro epidemijas ne bėgo, o rūpinosi sergančiaisiais. Dažnai cituojami IV a. Romos imperatoriaus Juliano žodžiai apie „prakeiktus galilėjiečius“, t.y. krikščionis, „kurie remia ne vien tik savo vargšus, bet ir mūsų [t.y. nekrikščionių] – taip kiekvienas gali pamatyti, kad mūsų žmonėms trūksta saviškių pagalbos“.
Šaknys ir pakeleiviai
Šioje žemėje krikščionys yra piligrimai ir pakeleiviai (1 Pt 1, 1; 2, 11). Ir pats Jėzus apie save sakė: „Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Lk 9, 58). Todėl jis akcentavo, kad vardan jo mokiniai privalo būti pasirengę palikti savo namus, šeimas, nutraukti šaknis (Mk 10, 29–30). Jėzus nežada pastovių ir ilgalaikių namų žemėje. Jo žadami amžini namai yra danguje (Jn 14, 2–3).
Tačiau pradinis Dievo įsakymas rūpintis žeme, ją pripildyti ir vystyti (vad. „kultūrinis paliepimas“, žr. Pr 1,28) lieka galioti ir krikščionims. Nors krikščionis kaip dangaus pilietis gali laikyti save šioje žemėje savotišku ‘benamiu’, kaip sutuoktinis, tėvas, darbuotojas, valstybės pilietis ir tautos narys jis gali ir turi gyventi žemėje, joje leisti šaknis ir ieškoti savojo identiteto.
Tai galioja ir Bažnyčiai, tikrai tarptautinei bendruomenei. Viena vertus, tikintiesiems reikalingas mobilumas, nes misionieriška, evangelizacinė veikla turi nusitęsti iki pasaulio pakraščių. Visos krikščioniškosios misijinės veiklos antraštė skelbia: „Eik!“ Tikintieji eina į pasaulį, pas žmones, o ne atvirkščiai. Tačiau konkretus šios veiklos tikslas yra vietinių bendruomenių įkūrimas. Krikščioniškos bendruomenės iš esmės yra vietinės. Jos gali gyvuoti tik tuomet, jei krikščionys pakankamai stabiliai gyvena konkrečiose vietovėse – krikščionys nėra laisvai po pasaulį klajojantys individai. Nepaisant raginimo „Eik!“, didžiuma misionieriško darbo vyksta vietinėje aplinkoje, savo kultūroje, darbovietėje ir t.t. – tikrai mobili tampa tik mažuma, ir tai nėra blogai.
Krikščionys skiriasi nuo pasaulio, yra kitokie, bet kartu ir išlieka jame, įsišaknija konkrečioje vietinėje kultūroje. Krikščioniškasis kitoniškumas draudžia perimti tos kultūros nuodėmes, o krikščioniškasis atvirumas ragina su ja megzti ir puoselėti įvairiausius ryšius. Dėl to viso pasaulio krikščioniškosios bendruomenės atrodo itin spalvingos, besiskiriančios savo kultūromis, tautiniais savitumais. Ekonomistas M. Schluteris pateikia puikią santrauką:
„Iš senatestamentinio požiūrio į žemę galima išvesti šitokį etinį principą: šaknys svarbios kiekvienam žmogui, kiekvienai šeimai bei žmonių socialiniams ryšiams. Todėl Dievas ir numatė, kad izraelitai visą laiką nebūtų nomadai, o apsistotų ir įsišaknytų nustatytame krašte. Jis pats ėmėsi turto ir žemės paskirstymo kontrolės, kad įsitikintų, jog tikrai kievienas asmuo ir kiekviena šeima gavo savo dalį ir turi kur ilgam apsigyventi. Šis principas veikia ir mūsų dienomis, nes žmonėms ir dabar svarbu ilgą laiką išlikti vienoje vietoje, kad galėtų palaikyti ryšius su kitais ir jie nenutrūktų.“ („Roots: Biblical Norm or Cultural Anachronism?“, Cambridge Papers, 1995/4)
Ką tai sako šių dienų emigrantams? Sako tai, kad šiandien nė vienas nesame pririšti grandinėmis prie protėvių žemės. Esame laisvi keisti gyvenamąjį vietą, nes pirmiausiai privalome pasirūpinti savimi ir savo šeima. Neretai šis rūpestis nuveda ir į užsienį. O kai nuveda, turėtume stengtis įleisti šaknis tenai. Kuo geriau išmokti vietinę kalbą, užmegzti įvairių ryšių, dalyvauti kultūrinėjė veikloje ir t.t. Labai svarbu yra tai, ką konservatizmo mąstytojas ir filosofas Rogeris Scrutonas vadina lojalumu nacijai. Tai lojalumas teritorijai, kurioje gyvename, to krašto papročiams ir teisei, jos bendrai istorijai ir kultūrai, konkretiems kaimynams ir kitiems šalies gyventojams.
Lojalumo sąvokos nauda ta, kad ji yra gana plati, galimos įvairios lojalumo ‘pakopos’. Svarbiausias ir pagrindinis lojalumas, be abejo, skiriamas gyvenamai valstybei, kraštui, tautai. Dažniausiai šį lojalumą reiškiame pilietybe (būtent dėl lojalumo dabar taip geidžiama pilnamečių daugybinė pilietybė yra sudėtingas, iš tikrųjų netgi neįgyvendinamas dalykas – kaip galima būti tikrai lojaliu dviems valstybėms?). Kitos lojalumo pakopos: lojalumas savo regionui, gimtajam miestui; lojalumas Europai ir Vakarų civilizacijos vertybėms. Lietuvos pilietis Vokietijoje tik iš dalies yra lojalus tam kraštui, kaip ir vokietis Lietuvoje.
Taigi egzistuoja ilgalaikis lojalumas, skirtas gimtinei, tautai, kuris išreiškiamas pilietybe. Bet neretai gali būti ir laikinas lojalumas, pavyzdžiui, emigranto, laikinai apsigyvenusio svetimoje šalyje. Jer 29, 7 žydai tremtinai raginami rūpintis Babilono gerove, t.y. išvystyti tam tikrą laikiną lojalumą tam kraštui. Žydų įsišaknijimas Mesopotamijoje negalėjo būti kitoks, kaip tik ribotas ir jokiu būdu ne absoliutus. Žydai liko žydais ir nesitapatino su Babilonu. Jer 50–51 rodo, kad ir šios supervalstybės dienos buvo ribotos. Nepaisant to, rūpestis, nors ir labai trumpalaikis, neprieštaravo numatytam likimui, nes visų žemiškųjų valdžių likimas – vieną dieną išnykti.
Pabaiga: „Mano kraštas“
Tautų egzistavimas ir jų įvairovė yra Dievo valios vaisius. Dievas nori, kad tautos būtų. Kartu E. Gellneris (1925–1995) teisus sakydamas, kad „tautas sukuria žmogus“ (Tautos ir nacionalizmas). Dievas yra „visa ko pirminė priežastis, ir viskas vyksta neatšaukiamai pagal Jo numatymą“, sakoma Vestminsterio tikėjimo išpažinime (5, 2). Tačiau kūriniją jis sutvarkė taip, kad dauguma dalykų pasaulyje vyksta ir pagal žemiškus dėsnius arba antrinį priežastingumą. Kalbant apie tautas, Dievas yra ir jų, kaip ir visų istorinių darinių, pirminė priežastis, bet jas formuoja pasinaudodamas daugelio įvairių žmonių įvairiais sprendimais bei veiksmais.
Toks subalansuotas požiūris galėtų padėti išvengti klaidingo tautos sureikšminimo ir suabsoliutinimo. Filosofas L. Donskis teisingai pastebėjo (veikalo Tapatybė ir laisvė. Trys intelektualiniai portretai skyriuje apie T. Venclovą): „Tautinė mistika, užėmusi marksizmo-leninizmo vietą, yra psichologiškai ir sociologiškai suprantamas reiškinys. Tačiau būtų naivumo viršūnė manyti, kad tauta yra aukščiausia vertybė arba tikslas savyje. Moralinio vakuumo ir anomijos sąlygomis daugeliui žmonių kyla pagunda žodį ‘tauta’ rašyti didžiąja raide. Venclova aiškiai teigė, kad yra vertybių, svarbesnių už tautą.“
Abiems agnostikams (Donskiui ir Venclovai) antrina didysis krikščionybės apologetas C. S. Lewisas esė „Man or Rabbit?“ Joje jis pateikia jųdviejų minties pagrindimą: „Materialistui tokie dalykai kaip tautos, klasės, civilizacijos turi būti svarbesni negu individai, nes individai gyvena tik septyniasdešimt su trupučiu metų, o grupė gali gyvuoti ištisus šimtmečius. Bet krikščioniui individai yra svarbesni, nes jie gyvena amžinai; o rasės, civilizacijos ir panašūs dalykai, lyginant su jais, tėra vienadieniai kūriniai.“ (God in the dock)
Laikiname gyvenime šioje žemėje svarbūs yra ir tie „vienadieniai kūriniai“. Juk bet kur gyvendami užmezgame ryšius, dažniausiai labai artimus, nuoširdžius ir brangius su kraštu, žmonėmis, išvystome tam tikrą lojalumą – ir tai yra gėris. Dievo sukurtos žemiškosios institucijos ir tikintiems žmonės yra svarbios, brangios ir vertingos. Tačiau nė minutės negalime pamiršti, o Bažnyčia privalo priminti, kas yra „Paskutinis“, o kas „Priešpaskutinis“. Iš to turi kilti mūsų nuostatos, prieraišumas, pagal tai turi formuotis mūsų mintys, kalba (ypač žodynas!). Turime išmokti atskirti, kas priklauso tik Dievui, tik jam vienam, o kas eina antriniu dalyku, po Dievo, jam iš paskos.
Deja, šiais metais, Lietuvos valstybės jubiliejiniais metais, girdisi pernelyg daug sumaišymo. Ne tik šias, bet ir visų valstybinių švenčių proga mielai dainuojama Gyčio Paškevičiaus daina „Mano kraštas“ (E. Drungytės tekstas). Tai daina (giesmė?), kuri jau skamba net ir bažnyčiose. Tai daina, kuri įtaigiu tekstu ir puikia melodija skirta, taip sakant, „patriotizmo stogui nurauti“. Tai seniai skambanti daina, bet būtent šiais metais, kai Lietuvai ir taip skiriama itin daug superlatyvų, ausin ėmė ir įkrito jos priedainis. Jis turėtų priversti suklusti kiekvieną rimtą krikščionį, mąstantį apie „Paskutinį“ ir „Priešpaskutinį“, nes čia, mano manymu, peržengiama pavojinga riba: „Vien tik ji yra prasmė tikroji / Nepakeis jos niekas niekada / Jai vienai tu viską paaukoji / Ji tavo pradžia ir tavo pabaiga“.
Visi keturi teiginiai išreiškia išskirtinumą: „vien tik“, „niekas niekada“, „jai vienai“, „pradžia ir... pabaiga“. Krikščionį dainuotoją jie turėtų nutildyti ir priversti susimąstyti. Žemė, kraštas, Lietuva (nors neminima), turbūt ir tauta – vienintelė tikroji prasmė? Nepakeičiama? Tikrai jai vienai – ir dar viską – reikia paaukoti? Ar tikrai tam esame įpareigoti? Ar tikrai Lietuva yra pradžia ir pabaiga? Taip, dažniausiai žmonės kur gimsta, ten ir miršta. Bet tikintieji dainoje girdi (išgirsti turėtų ir net privalėtų!) ir Jėzaus žodžių atgarsį iš Apr 21, 13: „Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga“. Vien tik Jėzus Kristus, tik Jis, toks yra. Trejybės Dievas yra vienintelė tikroji prasmė, Jam vienam reikia viską paaukoti ir tik Jis yra visa ko pradžia ir pabaiga. Tai Dievo žodžiai ir žodžiai, kurie skirti tik Dievui.
Žemė yra svarbi, bet ji nėra ir negali būti viskas. Gimtąją žemę ir toliau drąsiai galime rašyti mažąja raide ir atitinkamai apie ją kalbėti – pasirodysime nė kiek ne menkesni patriotai ir jos nedievindami. O viską, kas yra „vien“, palikime dvasiniams, tikrai dieviškiems dalykams. Kaip tai daro ir Heidelbergo katekizmas pačioje pradžioje klausdamas apie mūsų „vienintelę paguodą“. Vienintelis ir tikras faktas yra tas, kad per tikėjimą tampu savo „ištikimojo Išganytojo Jėzaus Kristaus nuosavybė“. Niekas, kas žemiška – nei tauta, nei gimtasis kraštas, nei šimtametė valstybė – negali man to suteikti.
Nuo pat pradžios krikščionims pavyko išlaikyti sveiką atstumą nuo valdžios, nacijos ir tautiškumo. Jie anksti suprato, kad besąlygiškos aukos ir meilės karaliui, tautai, valstybei, rasei ar pan. negali būti. Jie žinojo (manau, dabartiniai irgi žino), kad ir tauta gali tapti stabu (žr. ir N. Putinaitės kritines pastabas apie Basananvičiaus „antikrikščioniškumą“, Šiaurės Atėnų tremtiniai, 2 sk.). Dar antrame amžiuje Laiško Diognetui autorius puikiai išreiškė krikščionišką požiūrį: „Mat krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais; jie negyvena kokiuose savuose miestuose, nevartoja kitoniškos tarmės, neturi ypatingo gyvenimo būdo...“ Jie yra kaip visi kiti, bet tai dar ne viskas: „Jie gyvena savo tėviškėse, bet kaip laikini; dalyvauja visuose reikaluose kaip piliečiai, bet viskam pasirengę kaip svetimšaliai; kiekvienas svetimas kraštas jiems yra tėvynė, o kiekviena tėvynė – jiems svetima. Jie, kaip ir visi, veda, susilaukia vaikų, bet pagimdytųjų neišmeta. Bendras jų stalas, bet ne guolis. Jie gyvena kūne, bet ne pagal kūną; dienas leidžia žemėje, bet jų tėvynė danguje.“
Pabaiga
