Holger Lahayne
Krikščioniškesnis už Kristų?
Po jo apsilankymo Vokietijoje, savaitraščio "Der Spiegel" (Nr. 20, 2008) viršelis sužibo citata: "Pasaulis privalo mums padėti". Žurnalistai pokalbyje su "jo šventenybe" pasidomėjo reakcijomis į žiaurumus Tibete. Dalai Lama atsakė: "Mane tai paprasčiausiai nuliūdino, labai nuliūdino". Tie nusistebėjo: "Ne įsiutino?" Dalai Lama: "Kartais išpuola ir man piktas žodis, tikrai blogai. Bet įniršio, įniršio aš nežinau, nes niršti reiškia norėti kam nors pakenkti. Mano tikėjimas man padeda įveikti šitokius neigiamus jausmus ir atgauti pusiausvyrą. Kiekvienas mano budistinis ritualas reiškia duoti ir gauti. Iš Kinijos man ateina nepasitikėjimas, o aš jon pasiunčiu užuojautą..." Be to, Tibeto vadovas nuolat pabrėžia: "... aš, savaime suprantama, nuolat meldžiuosi už kinus ir jų vadovus". Ir kad jis, žinoma, norįs į tėvynę, bet ilgesio nejaučiąs.
Įdomu skaityti ir pokalbį "WELT ONLINE" su Tensino Gyatso seserimi. Į klausimą "ar jums niekada nebūna baisu?", Jetsun Pema atsako: "Ne, niekada. Mes išmokę pozityvaus mąstymo". WELT: "O jūsų brolis?" Pema: "Jam tai jau tikrai ne. Tą optimizmą mes iš jo ir perėmėme." WELT: "Negi jis niekada nepavargsta?" Pema: "Ne, jis toks aktyvus..."
Šis žmogus nežino įniršio, baimės, namų ilgesio ir niekada nepavargsta. O knygoje "Die Regeln des Glücks" į klausimą "ar kada esate pasijutęs vienišas?", Dalai Lama atsako vienareikšmiškai "Ne". Tai kas šis vienuolis per žmogus? Supermenas? Dievas? Greta jo nublanksta net pats Dievas–žmogus Jėzus Kristus. Tiesa, šis irgi mylėjo priešus, bet bent jau jausdavo nuovargį ir įniršis jam nebuvo svetimas. Jis būdavo nuliūdęs ir jautė baimę prieš nukryžiavimą. Regis, didysis tibetietis bus pasiekęs aukštesnę sąmonės pakopą... Patapęs krikščioniškesniu už Kristų. Apie šitokį Dalai Lamos tobulo žmogaus/antžmogio įvaizdį Vakaruose V. ir V. Trimondi rašo:
"Beribis, nearėpiamas, pagarbus, tolerantiškas, kantrus, kuklus, paprastas, linksmas, nuoširdus, švelnus, geras, diplomatiškas, natūralus, harmoningas, atviras, tyras, nuolat besišypasantis ir besijuokiantis – toks daugeliui iš mūsų yra Kundunas... Nerastume nė vienos teigiamos žmogaus savybės, kuri nebūtų kada nors priskirta Dalai Lamai. Daugybei mūsų planetos žmonių, net ir nebudistų, jis įkūnija pagarbiausią mūsų epochos asmenybę" ("Der Schatten des Dalai Lama").
Dalai Lama "meldžiasi" už tuos, kurie jį persekioja ir neapkenčia – lygiai taip pat, kaip Kristus elgėsi per nukryžiavimą (žr. Lk 23, 34). Tokie dalykai krikščioniškoje kultūroje daro nepaprastą įspūdį. Tik problema ta, kad šis budistas maldą suvokia visiškai kitaip nei krikščionys.
Pagal žydų ir krikščionių sampratą, maldoje tikintysis kreipiasi žodžiais į Dievą kaip į asmenišką visatos Viešpatį ir Kūrėją bei visų tikinčiųjų Tėvą. Budizme nėra nei asmeniško dievo, nei dievo kūrėjo. Teologas D. Shenkas taikliai pastebi: "Budizmo filosofijoje malda ar bet kokia kita Dievo ir žmogaus bendravimo forma yra neįsivaizduojama" ("Pasaulio dievai"). Indų kilmės krikščionybės apologetas R. Zacharias prideda: "Neegzistuoja nieko, į ką jie [budistai] galėtų kreiptis". Pastarojo autoriaus knygoje "Lotus and the Cross", parašytoje fiktyvaus dialogo tarp Kristaus ir Budos forma, pirmasis veikėjas antrajam sako: "Tavo sekėjai medituoja, gieda giesmes, stengiasi išlaisvinti savo dvasią nuo bet kokio troškimo; tik kas nutinka, kad jiems kartais ima ir ‚išsprūsta' viena kita malda, nors nėra dievo, kuriam ji galėtų būti skirta?"
Tikra malda (tokia, kuri tikrai būtų verta šio vardo) prieštarauja budizmo filosofijai. Bet antai ima ir viena kita ‚pasitaiko'. To priežastis Zacharias aiškina šitaip:
"Net tokia ateistinė religija kaip budizmas ar panteistinė kaip induizmas, nors ir neigia asmenišką ir absoliutų Dievą, bet nusigvelbusios naudoja ir tokius šlovinimo būdus, kuriuose kreipiamasi į asmenišką būtybę. Priežastis to yra vienintelė – žmogaus vidinė atskirtis, verčianti jį ieškoti transcendentinio ir asmeniško Kito." ("Jesus Among Other Gods")
Tačiau bent jau Europoje pastaruoju metu darosi vis neaiškiau, kas yra malda. J. Ivanauskaitės "Viršvalandžiuose" Dievas jau gana asmeniškas maldos adresatas. Bet štai ankstesniojoje knygoje "Einu" autorė dar tvirtina: "Man asmeniškai malda yra ne tiek pokalbis, kiek ištirpimas visa apimančioje Dieviškoje esatyje." Samprata su tokiu pat rytietišku prieskoniu pateikiama ir knygoje "Malda pasaulio religijose": "Panardindama žmogaus dvasią į dieviškosios Dvasios vandenyną, į bekraštį dieviškosios esaties slėpinį, malda išlaisvina žmogų ir paskatina jį patirtyje ieškoti galutinės prasmės." Dar kitoje knygoje "Vienas Dievas, trys tiesos" Tėvas C. Geffre į klausimą "Kas yra malda" atsako: "Malda – tai sielos kvėpavimas. Kai žmogus atsigręžia į save, susiduria su paslaptimi, grąžinančia jį prie Dievo slėpinio, sukuria savyje tylą – tai jau malda." Stebina ir kartu labai liūdina, kad krikščionis teologas maldos paaiškinimą pradeda nuo nekrikščioniško apibrėžimo. Susigriebti jam pavyksta tik pastraipos pabaigoje: "Malda turi prasmę, jei yra meldžiamasi akivaizdoje to, kurį vadiname Dievu..."
Suplakti vakarietišką kultūrą su rytietiška Lietuvoje ypač madinga tarp intelektualų. Kad dėl to kyla rimtų problemų, nuleidžiama negirdom. Paklauskime darsyk: kas vyksta meldžiantis, ar tikrai kreipiamės į kitą asmenį? Budizmo pozicija aiški ir vienareikšmiška. Antai Dalai Lamos cituojamoje XI a. tibetietiškoje "maldoje" sakoma: "Kada besutikčiau kitą, trokštu būti mažiausiu iš visų, o kitą laikyti didžiausiu pačiose savo širdies gelmėse... Jeigu aš... Jeigu kiti mane... Aš noriu visiems tiesiogiai ir netiesiogiai nešti naudą ir laimę, trokštu slapčia visų būtybių kančias ir negandas prisiimti sau!.." ("The Art of Happiness")
Tokia tad tibetietiška malda: vien ‚aš', ‚mane', ‚man'. Jokio kito asmens, jokio ‚tu', vien pokalbis su savimi. Toje pat knygoje pats Dalai Lama pasako dar aiškiau:
"Aš manau, kad malda yra kasdienis mūsų principų ir įsitikinimų prisiminimas. Aš pats sau kas rytą kartoju tam tikras budistines eilutes. Tebūnie jos lyg maldos... Tad mano malda didžia dalimi susideda iš kreipimųsi į save patį, kuriuose mintimis perbėgu tokias teigiamas savybes kaip užuojauta, atlaidumas ir kt."
Budistinė malda atrodo kaip malda, bet nėra malda. Vien "kreipimaisi į save patį". Šioje religijoje kitaip ir būti negali. Nors tam tikrose budizmo mokyklose ar mokymuose esama dieviškų būtybių, išaukštintų žmonių ir bodisatvų, padedančių žmonėms, bet galų gale pats žmogus atsakingas už save. Zacharias rašo:
"Budizmas yra apgalvotai sukonstruotas bedievis tikėjimas. Tiksliau tariant, filosofija apie tai, kaip be dievo galima tapti geru žmogumi, išsitraukiant save iš blogybių liūno už nuosavos moralės pakarpos. Tokia religija labai patraukli. Budizmas gan subtiliai veikia kaip ultimatyvi individo karūnacija, duodanti jam visišką autonomiją bei kartu pasakanti, kad ‚Aš' tėra tik iliuzija."
Krikščionybė yra malonės ir išganymo religija su asmenišku ir visa ko kūrėju Dievu centre. Išskyrus keletą malonės elementų, budizmas nieko panašaus pasiūlyti negali. Todėl belieka tik nustebti, kai J. Ivanauskaitė apie bendravimą su monsinjoru K. Vasiliausku rašo: "Po kiekvienos kelionės vis kviesdavo užsukti į svečius ir 'papasakoti, kaip jie ten Himalajuose draugauja su Dievu’." ("Širdies neatskiriamasis"). Ten, Himalajuose, niekas su Dievu nedraugauja! Su tuo asmeniškuoju, su tuo, kuris rašomas iš didžiosios raidės, su šitokiu Dievu niekas ten jokios draugystės neieško (jau tikrai ne okultiniame–demoniškame tibetiečių budizme!).
Bendros dviejų besišypsančių "dvasios brolių" kaip monsinjoras Vasiliauskas ir Dalai Lama (2001 m.) nuotraukos gal ir atspindi juodviejų charakterio panašumą, bet tik ne religijų. Bent jau iš krikščioniškų pozicijų vertinant. Pats Dalai Lama, žinoma, tų panašumų mato. Knygoje "Tyra širdis" rašoma:
"Paprašytas apibendrinti budizmo mokymo esmę, Jo Šventenybė Dalai Lama paprastai atsako: 'Jei galite, padėkite kitiems, o jei negalite, tai bent nedarykite jiems blogo’. Tai svarbiausias Budos mokymas. Čia tarp Budos ir Jėzaus Kristaus mokymų nėra jokio skirtumo. Abu moko, kad kelias į išgelbėjimą eina per atjautą ir tarnavimą kitiems..."
Budizmo esmė gal ir tokia, bet su ja gretindamas krikščionybę, Dalai Lama smarkiai prašauna pro šalį. Krikščionybėje į išgelbėjimą neinama nei per atjautą, nei per tarnavimą kitiems. Krikščionybėje mūsų nei veiksmai, nei vidinės nuostatos neišgelbsti. Krikščionybėje gelbsti Dievas (žr. Ps 3, 8). Budizme gelbėjasi pats žmogus, nes neturi dievo, kuris jį sukūrė ir kuris jį išgelbėtų.
Tad ir priešų meilė budizme yra be pamato. Ši religija turi labai netikusį pasaulio blogio ir kančios paaiškinimą (krikščionys čia irgi negali į viską smulkiai atsakyti, bet jų atsakymai geresni; beje, pasaulio blogis tik krikščionių tikėjime yra tikra problema). Budizmui ir čia labai trūksta tikroviškumo. Jam nei priešai nėra tokie blogi, nei apskritai žmogus. Dalai Lamos nuomone, "draugiškumas yra pirminė arba gilioji žmonių prigimties dalis". Jis esąs "tvirčiausiai įsitikinęs, kad iš esmės žmogaus prigimtis yra užjaučianti ir draugiška"; "pyktis, smurtas bei agresija" yra "antraeiliai ir labiau paviršiniai dalykai" ("The Art of Happiness").
Dailiai skambančios mintys, kurios turėtų vyrauti galvoje kiekvieno, apsisprendusio išsigelbėti pačiam savarankiškai. Krikščionybė – priešingai, yra ypač realistiška. Tai yra jos stiprybė. Pagal ją pasaulis yra toks, koks yra, ir blogis nuo nuopuolio laikų egzistuoja visur ir nepaliaujamai. Mes, žmonės, esame puolę, todėl savo širdimi, visu vidumi esame visiškai sugedę ir blogi. Dar B. Pascalis pastebėjo: krikščionybė "gerbtina, nes gerai pažino žmogų" ("Mintys", 187). Krikščionybė gali sau ‚leisti' būti šitokia realistiška dėl to, kad turi Dievą, kuris gelbsti tuos netikusius žmones.
Ar mylėti priešą yra natūralus dalykas? Taizė įkūrėjui br. Rogeriui atrodo, kad "Žmogaus širdžiai nėra nieko natūraliau kaip melstis už priešus" ("Dievas tegali mylėti"). Nors krikščionio, tačiau pasakyta visiškai nekrikščioniška nesąmonė. Būtent priešingai yra teisinga. O čia priešų meilė nepelnytai nukainojama.
Dalai Lamos skelbiama priešų meilė atrodo gana keista, meilė per atstumą ir, be to, egoistiška. Jam (kaip ir apskritai visam budizmui) visai nerūpi tas priešas, nes svarbu jis pats, paties dvasios padėtis, išsigelbėjimas ir nušvitimas (ir galų gale savojo Aš išnykimas). "Užuojauta prasideda nuo jūsų noro išsivaduoti iš kančios ir suvokimo, kad jūs turite teisę tapti laimingas" ("The Art of Happiness"). Tad pirmiausiai pradedama nuo savų "teisių". O priešai "dėl jums sudaromos galimybės augti netgi yra labai vertingi". Kitaip tariant, jie panaudojami kaip priemonė tikslui pasiekti. Tai matosi ir viename meditacijos pratybų aprašyme:
"Tonglen meditacija veikia priešingai nei mūsų savanaudiškumas, nes padeda atsiverti kito kančiai... Sukoncentruokite visą savo teigiamą energiją į juos [nusivylusius ir stokojančius žmones]. Dvasiškai atiduokite šiems žmonėms savo sėkmę, vidinius išteklius bei dorybes. Po to pasistenkite pastebėti, kaip jūs perimate visą jų kančią, problemas ir neigiamus dalykus... Šitaip ‚duodami ir imdami' jūs galite treniruoti dvasią..." ("The Art of Happiness").
Tikrai yra ir blogesnių dalykų negu ši meditacija, bet kokia jos prasmė, jei tas "davimas ir ėmimas" vyksta vien dvasioje? Jei perduodamos vien mentalinės "energijos"? Budizmo simpatikai Vakaruose šitokias praktikas dažnai (nesąmoningai) ‚pasipildo' krikščionybės principais. Nes krikščionybėje užuojauta, davimas ir ėmimas, artimo meilė iš esmės yra konkretesni ir praktiškesni dalykai, kaip rodo istorija apie gailestingąjį samarietį iš Lk 10 – žaizdų aptvarstymas, prieglaudos suieškojimas, finansinė pagalba, laiko aukojimas ir t. t. Todėl Rytų nei religijos, nei kultūros neišrado jokių institucijų ligonių, sužeistųjų, neįgaliųjų globai ir paramai.
Jėzaus papasakota istorija yra atsakymas į žydų rašto mokytojo klausimą apie tai, kas yra artimas (Lk 10, 29). Pasakojimas rodo, kad mūsų artimu kai kada gali tapti ir priešas – samarietis pagelbėja žmogui iš neapkenčiamos žydų tautos. Tai esminis ir labai svarbus šio pasakojimo momentas. Artimo meilė reiškia pareigą padėti kiekvienam, kuris atsidūrė bėdoje, net jeigu tai ir būtų priešas.
Šis dalykas visai ne Jėzaus ‚išradimas', o principas, atėjęs iš Senojo Testamento: "Jei tavo priešas alkanas, pavalgydink jį duona; jei ištroškęs, pagirdyk vandeniu." (Pat 25, 21). Lk 6, 27.35 taip pat pabrėžia darymą ("darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia"). Pamilti savo priešą dvasioje, ko gero, pavyktų daugeliui, bet meilę išreikšti konkrečiu veiksmu – vargu. Nes žmogui tai nėra natūralus dalykas. Paprastam žmogui netgi neįmanomas, todėl Dievas ir ragina įtikėti, kad tikintis žmogus įgautų naują širdį praktinei artimo ir priešo meilei.
Gera to iliustracija – D. Cunnighamo filmas "To End All Wars" ("Paskutinis karas", 2001; DVD Lietuvoje) paremtas Ernesto Gordono pasakojimu apie II pasaulinį karą ir belaisvio dalią japonų stovykloje. Japonams taip pavyksta suardyti tarp britų belaisvių egzistavusias socialines struktūras, kad šie, tarpusavyje grumdamiesi dėl išlikimo, virsta kone žvėrimis. Bet tarp jų atsiranda du krikščionys (katalikas ir evangelikas), kurie apsisprendžia elgtis kitaip. Ima padėti savo likimo bendrininkams, jais rūpintis, dalytis maistu ir palengva žiebti išlikimo viltį. Palaipsniui santykiai radikaliai pasikeičia. Gordonas rašo:
"Gailestingumas veikė užkrečiamai... Vyrai pradėjo daug mažiau galvoti apie save, savo sunkumus ir reikmes, ėmė labiau paisyti atsakomybės už kitus... Mirtis kasdien tykojo vis dar labai arti, bet jau be nuodingojo geluonies. Mes aiškiai matėme kontrastą tarp jėgų, vedančių į gyvenimą ir vedančių į mirtį. Egoizmas, neapykanta, pavydas, godumas, nesusivaldymas, tinginystė ir išdidumas veikė kaip gyvenimo priešai. Meilė, drąsa, pasiaukojimas, kito supratimas, gailestingumas, vienybė ir tikėjimas pasirodė besantys gyvenimo palaikytojai. Jie mūsų vargingą būtį darė gyvenimu. Jie buvo mums tikra Dievo dovana."
Kas padėjo krikščionims į neapykantą neatsakyti neapykanta? Gordonas pasakojime aiškiai atsako: tikėjimas. Ne gėris žmoguje ar tikėjimas į gėrį, bet pasitikėjimas Dievu, kuris iš tikrųjų egzistuoja, tikrai yra net tada, jei tikrovė į nusivylimą varo. Šis Dievas yra visa ko kertinis akmuo. Be jo telieka tik paprastutė Dalai Lamos ‚evangelija': "Jei mes vis dėlto imame ir pasistengiame tapti geresni ir jautresni bei pagerinti pasaulį, galime sau tarti: padariau bent tai, ką galėjau". Daryti pagal savo galimybes – priešo meilės, deja, tarp tų galimybių dažniausiai nebūna.
