John Stott
Krikščionio siekis: ne materialus saugumas, o Dievo valdžia
Taigi abiejose sferose girdėti tas pats atkaklus Jėzaus šaukimas, kvietimas skirtis nuo populiarios kultūros: skirtis nuo religingųjų veidmainystės (1–18), o dabar ir nuo nereligingųjų materializmo (19–34). Šio skyriaus pradžioje jo mintyse daugiausia buvo fariziejai, o dabar jis mus kviečia atmesti "pagonių" vertybių sistemą (32). Iš tikrųjų kiekviename etape Jėzus kelia mums alternatyvas. Yra du lobiai (žemėje ir danguje, 19–21), dvi kūno būsenos (šviesa ir tamsa, 22,23), du šeimininkai (Dievas ir mamona, 24) ir du rūpesčiai (mūsų kūnai ir Dievo karalystė, 25–34). Mes negalime laikytis nuošaliai ir likti neutralūs.
Bet kaip mums pasirinkti? Mus labai traukia pasaulio tikslai. Sunku įveikti materializmo apžavus. Tad šioje dalyje Jėzus padeda gerai pasirinkti. Jis nurodo klaidingo kelio kvailybę ir teisingo kelio išmintį. Kaip ir ankstesnėje dalyje apie pamaldumą ir maldą, taip ir čia dėl siekimų jis supriešina teisinga ir neteisinga taip, tarsi kviesdamas palyginti ir patiems įsitikinti.
Ši tema suveda mus su nauja mūsų kartos problema. Kai pasaulio gyventojų skaičius sparčiai didėja, o tautų ekonominės problemos darosi vis sudėtingesnės, turtingieji tampa dar turtingesni, o neturtingieji – dar neturtingesni. Nebegalime ilgiau užsimerkti ir nematyti šių faktų. Sudrumsčiama senoji buržuazinių krikščionių ramybė. Bunda daugelio miegojusi socialinė sąžinė. Naujai atrandama, kad Biblijos Dievas – vargšų ir skurdžių pusėje. Atsakingi krikščionys nejaukiai jaučiasi gerovėje ir stengiasi susikurti paprastą gyvenimo stilių, kuris būtų ir prideramas pasaulio nepritekliaus akivaizdoje, ir ištikimas savo Mokytojo mokymui bei pavyzdžiui.
1. Lobio klausimas (19–21)
19 Nesikraukite lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. 20 Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, 21 nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis.
Jėzus kreipia mūsų dėmesį į lyginamąjį dviejų lobių patvarumą. Jis nori pasakyti – turėtų būti lengva nuspręsti, kurį pasirinkti, nes lobiai žemėje yra gendantys ir todėl nesaugūs, o lobiai danguje yra negendantys ir todėl saugūs. Šiaip ar taip, jei mūsų tikslas – sukrauti lobį, tikriausiai pasirinksime tokį, kuris ilgai išsilaikys ir nenuvertėdamas, ir negesdamas.
Svarbu tiesiai ir sąžiningai sau atsakyti: ką Jėzus draudė liepdamas mums nekrauti sau lobio žemėje? Gali būti naudinga pradėti išvardijant, ko jis nedraudė (ir nedraudžia). Pirma, nuosavybė savaime nėra keikiama; Raštai niekur nedraudžia privatinės nuosavybės. Antra, krikščioniui nėra draudžiamas "taupymas juodai dienai" ar tam reikalui skirtas gyvybės draudimas, kuris tėra taupymas paties sau nusistatytos prievartos būdu. Priešingai, Raštai giria skruzdėlę, vasarą kaupiančią maisto atsargas, kurių jai reikės žiemą (Pat 6,6–8), ir pareiškia, kad tikintysis, kuris nepasirūpina savo šeima, yra blogesnis už netikintį (1 Tim 5,8). Trečia, mes turime ne niekinti, o veikiau džiaugtis gerais daiktais, kuriais mus gausiai aprūpino Kūrėjas (1 Tim 4,3–4; 6,17). Taigi nei turtų turėjimas, nei pasirūpinimas ateitimi, nei džiaugimasis gerojo Kūrėjo dovanomis nėra įtraukti į draudimą krauti žemišką lobį.
Tada kas? Jėzus savo sekėjams draudžia savanaudiškai kaupti turtus (NB "Nekraukite sau lobių žemėje"); ekstravagantišką ir prabangų gyvenimą; kietaširdiškumą, neleidžiantį pajausti kolosalaus bedalių pasaulio žmonių vargo; kvailą įsivaizdavimą, kad žmogaus gyvenimą sudaro jo turtų gausa (Lk 12,15); ir materializmą, kuris pririša mūsų širdis prie žemės. Nes Kalno pamokslas nuolat primena "širdį", ir čia Jėzus pareiškia, kad mūsų širdis visada seka paskui mūsų lobį, ar tai būtų žemyn į žemę, ar aukštyn į dangų (21). Žodžiu, "krauti lobį žemėje" reiškia ne būti apdairiam (protingai apsirūpinant ateičiai), bet būti gobšiam (kaip šykštuoliai, kurie kaupia atsargas, ir materialistai, kuriems niekada negana). Čia Jėzus perspėja apie tikrus spąstus. "Nuo tada, kai skelbiama Evangelija, – rašė Lutheris, – ir žmonės stengiasi pagal ją gyventi, nuolat iškyla dvi didžiulės nelaimės: netikri pamokslininkai, kurie gadina mokymą, ir ponas Godumas, kuris trukdo teisingai gyventi" (p. 166).
Jėzus primena, kad žemiškąjį lobį, kurio geidžiame, "kandys ir rūdys ėda, vagys įsilaužia ir vagia" (NEB). Graikiškas žodis, išverstas kaip "rūdys" (brosis) iš tikrųjų reiškia "ėdimą"; tai gali reikšti rūdžių sukeltą koroziją, bet taip pat bet kuriuos ryjančius kenkėjus ar parazitus. Taigi tomis dienomis kandys galėjo įsigauti į žmonių drabužius, žiurkės ir pelės ėsti grūdų atsargas, kirminai pasiekti bet ką paslėptą po žeme, o vagys įsilaužti į namus ir pavogti ten laikomus daiktus. Senovės pasaulyje nebuvo nieko, kas būtų saugus. Ir mums, šiuolaikiniams žmonėms, galintiems apsaugoti savo lobį insekticidais, žiurkių nuodais, pelėkautais, antikoroziniais dažais ir signalizacija nuo įsilaužimo, jis vis vien sunyksta nuo infliacijos, nuvertėjimo ar ekonominės krizės. Net jei kas nors iš jo išlieka visą šį gyvenimą, nieko negalime pasiimti su savimi į kitą. Jobas buvo teisus: "Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas sugrįšiu ten" (Job 1,21).
O štai "lobis danguje" – netrūnus. Kas tai? Jėzus nepaaiškina. Tačiau neabejotinai galime pasakyti, kad "krauti lobį danguje" – tai daryti žemėje ką nors, ko pasekmės išlieka amžinybei. Jėzus, žinoma, nemokė nuopelnų doktrinos ar "nuopelnų lobio" (kaip tai vadino viduramžiais Romos katalikų Bažnyčia; mokymas apie Bažnyčios lobyną), tarsi gerais žemėje atliktais darbais galėtume sukaupti savotišką kreditinę sąskaitą danguje, kuria galėtume naudotis ir mes patys, ir kiti. Tokia groteskiška samprata prieštarauja malonės Evangelijai, kurios nuosekliai mokė Jėzus ir jo apaštalai. Ir šiaip ar taip, Jėzus kreipiasi į mokinius, kurie jau yra gavę Dievo išganymą. Tai, regis, veikiau susiję su tokiais dalykais: panašaus į Kristaus charakterio ugdymą (nes visa, ką galime pasiimti į dangų, – tai save); tikėjimo, vilties ir meilės – visa ko, kas (pasak Pauliaus) "pasilieka" – didėjimą (1 Kor 13,13); Kristaus, kurį vieną dieną regėsime veidu į veidą, pažinimo augimą; aktyvias pastangas (malda ir liudijimu) kitus supažindinti su Kristumi, kad ir jie galėtų paveldėti amžinąjį gyvenimą; ir savo pinigų naudojimą krikščioniškiems tikslams, nes tai vienintelė investicija, kurios dividendai amžini.
Visa tai – laikinos veiklos su amžinomis pasekmėmis rūšys. Taigi tai yra "lobis danguje". Jo negali pavogti joks vagis ir negali sunaikinti jokie parazitai. Nes danguje nėra nei kandžių, nei pelių, nei įsilaužėlių. Tad lobis danguje yra saugus. Nereikalingos jokios atsargumo priemonės. Nereikia draudimo. Jis nesunaikinamas. Todėl Jėzus, regis, mums sako: "Jei ieškote saugios investicijos, nieko nėra saugiau už tai; tai vienintelės privilegijuotos akcijos, kurių auksiniai krašteliai niekada nenubluks."
2. Regėjimo klausimas (22,23)
22 Kūno žiburys yra akis. Todėl, jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. 23 O jeigu tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje. Taigi jei tavyje esanti šviesa tamsi, tai kokia baisi toji tamsa!
Nuo palyginamojo dviejų lobių patvarumo Jėzus pasuka prie palyginamosios naudos, kurią galima išgauti iš dviejų sąlygų. Dabar sugretinamas aklas ir regintis žmogus, taigi šviesa ir tamsa, kuriose jiedu atitinkamai gyvena. Kūno žiburys yra akis. To, be abejo, nereikia suprasti pažodžiui, tarsi akis būtų koks langas, įleidžiantis šviesą į kūną, bet tai lengvai suprantama kalbos figūra. Beveik visa, ką daro kūnas, priklauso nuo mūsų gebėjimo matyti. Mums reikia matyti, kad galėtume bėgti, šokti, vairuoti automobilį, pereiti gatvę, virti, siuvinėti, tapyti. Akis tartum "nušviečia" tai, ką kūnas daro rankomis ir kojomis. Tiesa, akli žmonės dažnai nuostabiai susitvarko, išmoksta daryti daug dalykų be akių ir išsiugdo kitus sugebėjimus, kad kompensuotų regėjimo trūkumą. Tačiau principas galioja: regintis asmuo vaikšto šviesoje, o aklas – tamsoje. Ir tas didžiulis skirtumas tarp kūno šviesos ir tamsos yra dėl šio mažo, bet sudėtingo organo – akies. Jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. O jeigu tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje. Kai aklumas visiškas, ir tamsa visiška.
Visa tai – faktų apsakymas. Bet jis ir metaforiškas. Neretai Raštuose "akis" yra "širdies" ekvivalentas. Tai yra "nuteikti širdį" ir "nukreipti žvilgsnį" tam tikra prasme yra sinonimai. Gal pakaks ir vieno pavyzdžio iš 119 psalmės. 10 eilutėje psalmininkas rašo: "Visa širdimi tavęs ieškau, neleisk man nuklysti nuo tavo įsakymų", o 15 eilutėje: "Gilinuosi į tavo įsakymus ir įsižiūriu į tavo kelius." Panašiai ir Kalno pamoksle Jėzus nuo svarbumo, kad širdis būtų teisingoje vietoje (21), pereina prie svarbumo turėti sveiką akį.
Argumentacija, regis, turėtų būti tokia: kaip mūsų akis paveikia visą mūsų kūną, taip ir mūsų siekiai (kur nukreipti savo akis ir širdį) paveikia visą mūsų gyvenimą. Lygiai kaip matanti akis teikia šviesą kūnui, taip kilnus ir kryptingas siekis tarnauti Dievui ir žmogui teikia gyvenimui prasmę ir nušviečia viską, ką darome. O kaip aklumas veda į tamsą, taip niekingi ir savanaudiški tikslai (pvz., krauti lobį sau žemėje) panardina mus į moralinę tamsą. Ji daro mus netolerantiškus, nežmoniškus, negailestingus ir atima iš gyvenimo galutinę reikšmę.
Visa tai – regėjimo klausimas. Jei mūsų akys fiziškai regi, tada matome, ką darome ir kur einame. Jei regime dvasios akimis, jei mūsų dvasinė perspektyva teisinga, tada mūsų gyvenimas tikslingas ir kupinas paskatų. Bet jei mūsų regėjimą apniaukia materializmo dievai ir prarandame vertybių jausmą, tada visas mūsų gyvenimas atsiduria tamsoje, ir nematome, kur einame. Galbūt net dar stipriau, nei aš iki šiol tariau, čia pabrėžiamas regėjimo netekimas, sąlygotas godumo, nes pagal biblinę mintį "bloga akis" – tai šykšti, niekinga dvasia, o "sveika akis" – dosni. Taigi Jėzus priduria dar vieną priežastį, kodėl turime krautis lobį danguje. Pirmoji – tai jo didesnis patvarumas; antroji – dėl tokio regėjimo esama dabartinė nauda.
3. Vertės klausimas (24)
Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams; arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.
Jėzus dabar aiškina, kad už mūsų pasirinkimo vieno iš dviejų lobių (kur jį krauname) ir vieno iš dviejų matymų (kur įsižiūrime) yra dar esmingesnis pasirinkimas – vieno kurio iš dviejų šeimininkų (kuriam rengiamės tarnauti). Tai pasirinkimas Dievo ar mamonos, tai yra paties gyvojo Kūrėjo ar bet kokio mūsų pačių sukurto daikto, kurį įvardijame kaip "pinigus" ("mamona" – tai aramėjiško žodžio, reiškiančio turtą, transliteracija). Nes abiem tarnauti negalime.
Kai kurie žmonės nesutinka su šiuo Jėzaus pasakymu. Jie atsisako stoti akistaton su tokiu nuogu ir tiesiu pasirinkimu ir nemato tokios būtinybės. Jie raminamai patikina mus, kad visiškai įmanoma tarnauti dviem šeimininkams vienu metu, nes jiems patiems tai puikiai pavyksta. Jiems patinka keli įmanomi patvarkymai ir priderinimai. Arba jie tarnauja Dievui sekmadieniais, o mamonai – darbo dienomis, arba Dievui savo lūpomis, o mamonai širdimis, arba Dievui iš pažiūros, o mamonai iš tikrųjų, arba Dievui viena savo esybės puse, o mamonai – kita.
Tai labai populiarus kompromisinis sprendimas, kurį Jėzus skelbia esant neįmanomą: Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams... Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai (atkreipkite dėmesį į "negali" ir "negalite"). Galimų kompromisų ieškotojai neteisingai supranta jo mokymą, nes jie už jo žodžių nepastebi vergo ir vergo savininko įvaizdžio. Kaip sako McNeile’as, "žmonės gali dirbti dviem darbdaviams, bet nė vienas vergas negali būti dviejų savininkų nuosavybė" (p. 85), nes "vergijos esmė – priklausymas vienam savininkui ir viso laiko tarnystė" (Tasker, p. 76). Taigi bet kas, kuris dalija savo ištikimybę Dievui ir mamonai, jau atidavė ją mamonai, nes Dievui įmanoma tarnauti tik visišku ir išimtiniu atsidavimu. Tai tiesiog todėl, kad jis yra Dievas: "Aš esu Viešpats, tai mano vardas; savo šlovės neperleisiu kitam" (Iz 42,8; 48,11). Mėginti derinti jį su kitais prisirišimais – vadinasi, rinktis stabmeldystę.
Ir kai pasirinkimas matomas toks, koks jis yra – pasirinkimas tarp Kūrėjo ir kūrinio, tarp šlovingo asmeninio Dievo ir apgailėtino daikto, vadinamo pinigais, tarp garbinimo ir stabmeldystės – atrodo nesuvokiama, kad kas nors galėtų pasirinkti neteisingai. Nes dabar lyginamas ne tik patvarumas ir nauda, bet lyginama ir vertė: esminė Vieno vertė ir esminis kito bevertiškumas.
4. Ambicijos klausimas (25–34)
25 Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas – už drabužį? 26 Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? 27 O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?! 28 Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, 29 bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena jų. 30 Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? 31 Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: 'Ką valgysime?’ – arba: 'Ką gersime?’ – arba: 'Kuo vilkėsime?’ 32 Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. 33 Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. 34 Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo.
Gaila, ši ištrauka dažnai skaitoma bažnyčioje atskirai nuo ankstesnio teksto. Tada prarandama įvadinių žodžių Todėl aš sakau jums reikšmė. Todėl turime pradėti susiejant šį "todėl", šią Jėzaus išvadą, su mokymu, kuris prie jos privedė. Prieš kviesdamas veikti jis kviečia pirma mąstyti. Kviečia aiškiai ir ramiai pažvelgti į alternatyvas priešais mus ir kruopščiai jas pasverti. Norime kaupti lobį? Tada kuri iš dviejų galimybių yra patvaresnė? Norime būti laisvi ir tikslingai veikti? Tuomet kokios turi būti mūsų akys, kad tai palengvintų? Norime tarnauti geriausiam šeimininkui? Turime pasvarstyti, kuris yra vertesnis mūsų atsidavimo. Tiktai savo protu suvokę lyginamąjį dviejų lobių patvarumą (galintis ir negalintis gesti), lyginamąją abiejų akių būklių naudą (šviesa ir tamsa) ir lyginamąją dviejų šeimininkų vertę (Dievas ir mamona), mes esame pasirengę pasirinkti. Ir tik tada, kai esame pasirinkę – dangiškojo lobio, šviesos, Dievo naudai – todėl aš sakau jums, jog štai kaip nuo šiol turite elgtis: nesirūpinkite savo gyvybe... nei savo kūnu... pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo (25, 33). Kitaip tariant, mūsų esminis pasirinkimas, kuriam iš dviejų šeimininkų ketiname tarnauti, radikaliai paveiks mūsų požiūrį į abu pastaruosius dalykus. Nesirūpinsime vienu (nes mes jį atmetėme), bet sutelksime savo protą ir jėgas į kitą (nes mes jį pasirinkome); atsisakysime pasinerti į savo pačių rūpesčius ir pir- miausia ieškosime to, kas rūpi Dievui.
Ieškojimą liečianti Kristaus kalba (supriešinant tai, ko ieško pagonys, su tuo, ko turi pirmiausia ieškoti jo sekėjai, 32, 33) įveda mus į ambicijos (savojo tikslo suvokimo) temą. Jėzus laikė savaime suprantama, kad visi žmonės yra "ieškotojai". Žmonėms nenatūralu be tikslo plaukti per gyvenimą lyg kokiam planktonui. Mums reikia dėl ko nors gyventi, dėl ko nors, kas teikia prasmę mūsų būčiai, ko nors "ieškoti", į ką galėtume įdėti savo "širdį" (JBP) ir "protą" (JB). Nors nedaugelis žmonių šiandien vartotų senovės graikų filosofų kalbą, tačiau tai, ko ieškome, iš tikrųjų yra tai, ką jie vadino "Aukščiausiu Gėriu", kuriam galėtume paskirti savo gyvenimus. Tikriausiai "ambicija" yra geriausias šiuolaikinis ekvivalentas. Tiesa, žodyno kalba jis reiškia "stiprų troškimą pasiekti sėkmę" ir todėl dažnai turi blogą vardą, savanaudiškumo atspalvį. Šia prasme Shakespeare’as savo dramoje "Karalius Henrikas VIII" taip kreipiasi į Thomasą Cromwellį: "Kromveli, įsakau tau, ambiciją atmesk. Dėl nuodėmės šitos nupuolė angelai..." Bet "ambicija" lygiai gerai gali apibūdinti kitus stiprius troškimus – veikiau nesavanaudiškus negu savanaudiškus, veikiau dieviškus negu pasaulietiškus. Žodžiu, įmanoma būti "ambicingam dėl Dievo". Ambicija liečia mūsų tikslus gyvenime ir mūsų paskatas jų siekti. Žmogaus ambicija yra tai, kas verčia jį "tiksėti"; ji atidengia pagrindinį jo veiksmų akstiną, jo slaptą vidinę motyvaciją. Taigi apie tai ir kalbėjo Jėzus, kai apibrėžė tai, ko krikščioniškoje kontrkultūroje privalome "pirmiausia ieškoti".
Dar sykį mūsų Viešpats supaprastina mums užduotį, suvesdamas alternatyvius gyvenimo tikslus tik į du. Šioje atkarpoje jis deda juos vienas priešais kitą, ragindamas savo sekėjus rūpintis ne savo pačių gerove (maistu, gėrimu ir drabužiais), nes tai "pagonių", kurie jo nepažįsta, manija, o veikiau Dievo valdymu ir Dievo teisumu bei jų plitimu ir triumfu pasaulyje.
a) Klaidinga, arba pasaulietinė ambicija: mūsų pačių materialus saugumas
Didžiuma šio skirsnio yra negatyvi. Triskart Jėzus pakartoja savo draudimą Nesirūpinkite (25, 34) arba "nesisielokite" (31, JBP). Ir tas rūpestis, kurį jis mums draudžia, yra maistas, gėrimas ir drabužiai: Ką valgysime? Ką gersime? Kuo vilkėsime? (31). Tačiau kaip tik tai ir yra "pasaulio rūpesčių trejybė" (Spurgeon, p. 39): visų tų dalykų vaikosi pagonys. Tereikia mums žvilgtelėti į reklamas per televiziją, laikraščiuose ir viešajame transporte, kad rastume gyvą šiuolaikinę iliustraciją to, apie ką Jėzus mokė prieš du tūkstantmečius.
Prieš kelerius metus man atsiuntė veltui dalijamą Accent, naujo blizgančio žurnalo, kurio visas pavadinimas buvo Accent on good living ("Gero gyvenimo akcentas"), egzempliorių. Jame buvo viliojančios šampano, cigarečių, valgių, drabužių, antikvarinių daiktų ir kilimų reklamos, sykiu su aprašymu, kaip savaitgalį galima ezoteriškai apsipirkti Romoje. Ten buvo straipsnis, kaip virtuvėje naudotis kompiuteriu; kaip laimėti prabangų motorlaivį arba vietoj to – 100 dėžių škotiško viskio po dvylika butelių kiekvienoje; arba kaip 15 milijonų moterų negali klysti pasirinkdamos būtent tokią kosmetiką. Kito mėnesio numeryje dar mums žadėjo masinančius straipsnius apie atostogas Karibuose, lepinimąsi lovoje, madingus (aukšto sti- liaus) šiltus apatinius ir šiaurės elnio mėsos bei uogų teikiamus malonumus. Nuo pradžios iki pabaigos jame buvo kalbama apie kūno gerovę, kaip jį maitinti, rengti, šildyti, vėsinti, gaivinti, atpalaiduoti, užimti, dabinti ir kutenti.
Prašom nesuprasti šito klaidingai. Jėzus Kristus neneigia ir neniekina kūno poreikių. Juk iš tikrųjų jis pats juos ir sukūrė. Ir jis jais rūpinasi. Jis ką tik mokė mus melstis: "Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien". Tad ką gi jis tuo sako? Jis pabrėžia, kad įnikti į materialius patogumus – klaidingas užsiėmimas. Viena vertus, tai neproduktyvu (išskyrus galbūt tai, kad galima įsitaisyti opų ir įgyti dar daugiau nerimo); kita vertus, tai nebūtina (nes "jūsų dangiškasis Tėvas žino, ko jums reikia", 8 ir 32); bet svarbiausia – neverta. Tai sukuria klaidingą sampratą apie žmogų (tarsi jis tebūtų tik kūnas, kurį reikia maitinti, girdyti, rengti ir aprūpinti būstu) ir žmogaus gyvenimą (tarsi jis būtų tik fiziologinis mechanizmas, kurį reikia saugoti, tepti ir aprūpinti kuru). Išimtinis rūpinimasis maistu, gėrimu ir drabužiais būtų pateisinamas tik tada, jei fizinis išgyvenimas būtų egzistencijos prasmė (pradžia ir pabaiga). Mes tiesiog gyvenam, kad gyventume. Tada iš tiesų tai, kaip išlaikyti kūną, būtų deramas pirmutinis rūpestis. Todėl suprantama, kad išskirtinėmis bado sąlygomis kova už išlikimą turi pirmenybę prieš visa kita. Bet jei taip būtų įprastomis aplinkybėmis, išreikštų žeminančią žmogaus sampratą, kuri visiškai nepriimtina. Ji nužemintų jį iki gyvulių lygio, netgi iki paukščių ir augalų lygio. Tačiau didžioji dauguma šiandieninių reklamų nukreipta į kūną – apatiniai, kad gražiausiai parodytų jo formas, dezodorantai, kad išlaikytų jo malonų kvapą, ir alkoholiniai gėrimai, kad pakeltų nuotaiką, kai jis liūdnai atrodo. Šis susirūpinimas iškelia klausimus: ar fizinė gerovė – vertas tikslas, kad jam skirtume savo gyvenimus? Ar žmogaus gyvenimas neturi kitos reikšmės, išskyrus šią? Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Ir tegu. Bet kai dėl jūsų, mano mokinių, leidžia suprasti Jėzus, tai beviltiškai nevertas tikslas. Nes jie gyvenime nėra "Aukščiausias Gėris".
Dabar mums reikia išsiaiškinti, ką draudžia Jėzus ir kokias pateikia šio draudimo priežastis. Pirma, jis nedraudžia minties. Priešingai, jis ją skatina, kai kviečia įsižiūrėti į paukščius bei gėles ir "pasižiūrėti", kaip Dievas rūpinasi jais. Taigi pažįstamas AV variantas "negalvokite" – klaidingas ir klaidinantis. Antra, jis nedraudžia numatyti ateities. Aš jau minėjau, kad Biblija giria skruzdėlę. Paukščiai, apie kuriuos kalba Jėzus, taip pat rūpinasi ateitimi sukdami lizdus, dėdami ir perėdami kiaušinius ir maitindami jauniklius. Daugelis prieš žiemą migruoja į šiltesnius kraštus (ir tai puikus įžvalgaus – nors ir instinktyvaus – numatymo pavyzdys), o kai kurie netgi kaupia maisto atsargas, kaip kad medšarkės, kurios krauna sau podėlį susmaigstydamos vabzdžius ant spyglių. Taigi nėra nieko, kas stabdytų krikščionis kurti ateities planus ar žengti protingus žingsnius laiduoti savo saugumą. Ne, Jėzus draudžia ne mintį ir ne numatymą, bet nerimastingą mintį. Tokia yra paliepimo me merimnate prasmė. Tai žodis, taikomas Mortai, kurią atitraukė pernelyg stropus patarnavimas, taip pat gerai sėklai, pasėtai tarp erškėčių, kurią nusmelkia gyvenimo rūpesčiai, tą pat turėjo galvoje Paulius sakydamas: "Nieku per daug nesirūpinkite" (Lk 10,40; 8,14; Fil 4,6). Anot vyskupo Ryle’o, "protingai apsirūpinti ateičiai yra teisinga; nerimastingai, graužiančiai, save kankinančiai rūpintis yra neteisinga" (Tasker, p. 77).
Kodėl neteisinga? Jėzus atsako teigdamas, kad tokios rūšies įkyrus rūpestis nesuderinamas nei su krikščionių tikėjimu (25–30), nei su sveiku protu (34).
1. Nerimavimas nesuderinamas su krikščionių tikėjimu (25–30). 30 eilutėje tuos, kurie per daug rūpinasi maistu ir drabužiais, Jėzus pravardžiuoja "mažatikiais". Abi jo pateikiamos priežastys, kodėl turėtume pasitikėti Dievu užuot rūpinęsi, yra a fortiori ("argi dar labiau") argumentai. Vienas paimtas iš žmogiškosios patirties ir einama nuo didesnio prie mažesnio; kitas – iš augalų pasaulio (paukščiai ir gėlės) ir argumentuojant einama nuo mažesnio prie didesnio.
Mūsų žmogiška patirtis tokia: Dievas sukūrė ir palaiko mūsų gyvybę; jis taip pat sukūrė ir toliau palaiko mūsų kūną. Tai kasdienės patirties faktas. Mes patys savęs nesukūrėme ir ne mes laikome save gyvus. Taigi mūsų "gyvybė" (už kurią atsakingas Dievas) akivaizdžiai svarbesnė negu ją maitinantis valgis ar gėrimas. Panašiai mūsų "kūnas" (už kurį taip pat atsakingas Dievas) yra svarbesnis už drabužius, kurie jį dengia ir šildo. Taigi jei Dievas jau rūpinasi dides- niuoju (mūsų gyvybe ir mūsų kūnu), ar negalime pasitikėti juo, kad pasirūpins mažesniuoju (mūsų valgiu ir mūsų drabužiais)? Logika nenuneigiama, ir Jėzus 27 eilutėje dar sustiprina ją klausimu: O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?! Neaišku, ar paskutinį jo klausimo žodį (helikia) reikėtų versti kaip "gyvenimą" (RSV) ar "ūgį" (AV). Jis gali reikšti ir viena, ir kita. Pailginti ūgį pusmetriu būtų išties nepaprastas žygdarbis, nors tarp mūsų vaikystės ir suaugusiojo gyvenimo Dievas tai padaro mums visiems. Pridėti laiko tarpą prie savo gyvenimo – taip pat ne mūsų kompetencijoje. Pats žmogus to pasiekti negali. Iš tikrųjų anaiptol nepailgindamas gyvenimo, rūpestis, kaip visi žinome, "gali gerokai jį sutrumpinti" (Tasker, p. 77). Taigi kaip paliekame šiuos dalykus Dievui (nes jie tikrai mums per sunkūs), ar nebūtų prasminga patikėti jam mažesnius dalykus, tokius kaip valgis ir drabužiai?
Toliau Jėzus pasuka prie kitokios rūšies argumentų. Kaip Dievo aprūpinimo maistu pavyzdį pateikia paukščius (26), o gėles – norėdamas iliustruoti jo aprūpinimą drabužiais (28–30). Abiem atvejais jis liepia mums "įsižiūrėti" ar "pažiūrėti" į juos, tai yra pagalvoti apie tai, kaip Dievas iš aukštybių rūpinasi jų reikalu. Galbūt kai kurie skaitytojai žino, kad aš pats nuo vaikystės esu entuziastingas paukščių stebėtojas. Be abejo, aš žinau, kad kai kas paukščių stebėjimą laiko gan ekscentriška pramoga; jie į mano pomėgius žiūri smalsiai, globėjiškai ir pašaipiai. Bet aš pateikiu biblinį – iš tiesų Viešpaties – įgaliojimą tokiai veiklai. "Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius", sakė Jėzus pagal AV, ir tai galima išversti kaip "stebėkite paukščius"! Sakau tai visiškai rimtai, nes graikų veiksmažodis šiame paliepime (emblepsate eis) reiškia "sutelkite žvilgsnį, kad gerai apžiūrėtumėte" (Bruce, p. 125). Jei domimės paukščiais ir gėlėmis (ir neabejotinai turėtume, kaip ir mūsų Mokytojas, su dėkingumu žvelgti į gamtinį pasaulį), tada žinome, kad nors paukščiai nei sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, tačiau mūsų dangiškasis Tėvas juos maitina, ir nors lauko lelijos (kaip alternatyvos lelijoms buvo siūlomos plukės, aguonos, irisai ir gladiolės, nors ta nuoroda gali būti taikoma bendrai visoms gražioms Galilėjos pavasario gėlėms)... nesidarbuoja ir neverpia, tačiau mūsų dangiškasis Tėvas rengia jas, iš tiesų puoš-niau už Saliamoną pačioje savo didybėje. Kadangi yra taip, ar negalime pasitikėti, jog jis maitins ir rengs mus, kurie daug vertesni už paukščius ir gėles? Juk jis netgi aprengia paprastą gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį!
"Matote, – labai patraukliai rašo Martinas Lutheris, – jis daro paukščius mūsų auklėtojais ir mokytojais. Tai didi ir nuolatinė gėda mums, kad Evangelijoje bejėgis žvirblis turi tapti teologu ir pamokslininku išmintingiausiam iš žmonių... Taigi, kada tik klausotės lakštingalos, jūs klausotės puikaus pamokslininko... Tarsi ji sakytų: "Aš labiau linkusi būti Viešpaties virtuvėje. Jis padarė dangų ir žemę, ir jis pats yra virėjas ir šeimininkas. Kasdien jis iš savo rankos maitina ir valgydina didžią gausybę paukštelių" (p. 197). Panašiai galima pacituoti Spurgeoną: "Dailiosios lelijos, kaip jūs priekaištaujate mūsų kvailam nervingumui!" (P. 39)
Daugumai mūsų bus labiau pažįstamas toks menkavertis eilėraštis:
Liepsnelė žvirbliui tarė:
"Norėčiau aš žinoti,
Kodėl nervingi žmonės
taip laksto, nerimauja".
Ir žvirblis liepsnelei atsakė:
"Drauguže, manau, todėl,
Kad jie neturi dangiškojo Tėvo,
Tokio, kurs rūpinas tavim ir manim".
Tai nuotaikingas, tačiau ne visiškai tikslus Jėzaus mokymo apmąstymas. Nes jis nesakė, kad paukščiai turi savo dangiškąjį Tėvą, o tik tai, kad mes jį turime, ir jei Kūrėjas rūpinasi savo kūriniais, galime būti dar tikresni, kad Tėvas pasirūpins savo vaikais.
2. Su krikščionišku tikėjimu susijusios problemos. Šioje vietoje turiu sau leisti nukrypti, kad pakomentuočiau tris problemas, susijusias su panašiu į vaiko krikščionių tikėjimu, kurio mūsų prašo Jėzus. Visos trys problemos didelės ir čia tegali būti tik paminėtos. Jos kyla mūsų protuose iš esminio mūsų Viešpaties pažado, jog mūsų dangiškuoju Tėvu galima pasitikėti, kad jis maitins ir rengs mus. Būtų neteisinga jų išvengti.
Pirma, tikintieji nėra atleisti nuo pelnymo sau pragyvenimo. Negalime atsilošti krėsle, sukioti nykščius, murmėti "mano dangiškasis Tėvas parūpins" ir nieko nedaryti. Privalome dirbti. Paulius sakė: "Kas nenori dirbti, tenevalgo!" (2 Tes 3,10) Su jam būdingu žemiškumu Lutheris rašo: "Dievas... nieko nenori turėti bendra su tingiais, rajais pilvais, kurie niekuo nesirūpina ir nieko neveikia; jie elgiasi taip, tarsi teturėtų sėdėti ir laukti, kol jis numes jiems į burną keptą žąsį." (p. 209)
Paukščius ir gėles Jėzus naudojo kaip liudijimą, kad Dievas mus sugeba pamaitinti ir aprengti. Bet kaip Dievas maitina paukščius? Kas nors atsakys, kad niekaip, nes jie patys maitinasi! Jėzus buvo akylas stebėtojas. Jis puikiai žinojo paukščių mitybos įpročius, kad kai kurie yra sėklaėdžiai, kiti – maitėdžiai, treti – žuvėdžiai. O dar kiti – mintantys vabzdžiais, plėšrūnai ar maitlesiai. Teisingai, Dievas juos maitina. Bet jis tai daro ne ištiesdamas jiems pilną lesalo dievišką ranką, bet parūpindamas gamtoje išteklių maitintis patiems. Kažką panašaus būtų galima pasakyti apie augalus. "Gėlės neatlieka nei vyrų darbo lauke (arimo), nei moterų darbo namuose (verpimo)" (McNeile, p. 88), tačiau Dievas jas rengia. Kaip? Ne stebuklingai, bet sudėtingu procesu, kurį jis nustatė ir per kurį jos ima savo maistą iš saulės ir dirvos.
Taigi tas pat ir su žmonėmis. Dievas parūpina, bet mes vis tiek turime bendradarbiauti. Hudsonas Tayloras šią pamoką išmoko per pirmąją savo kelionę į Kiniją 1835 metais. Kai stipri audra nuplaukus nuo Velso pakrantės grėsė nelaime, jis pajuto, kad būtų nepagarba Dievui dėvėti gelbėjimosi liemenę. Taigi savąją jis atidavė. Tačiau vėliau suprato savo klaidą: "Priemonių panaudojimas neturėtų sumažinti mūsų tikėjimo į Dievą, o mūsų tikėjimas į Dievą neturėtų trukdyti naudotis nesvarbu kokiomis priemonėmis, kurias jis mums davė savo tikslams pasiekti."
Panašiai Dievas ne visiems savo vaikams skiria pranašo Elijo vaidmenį ir stebuklingai neteikia mums maisto per angelus ar varnus, bet veikiau per normalesnes priemones – fermerius, malūnininkus, daržininkus, žvejus, mėsininkus, bakalėjininkus ir panašiai. Jėzus ragina mus, kad turime pasitikėti savo dangiškuoju Tėvu, bet jo tikėjimo supratimas nebuvo nei naivus (nežinant antrinių priežasčių), nei archajiškas (nesuderinamas su šiuolaikiniu mokslu).
Antra, tikintieji neatleidžiami nuo atsakomybės už kitus. Sakau tai turėdamas galvoje antrąją problemą, kuri veikiau yra ne mokslo, o apvaizdos problema. Jei Dievas žada pamaitinti ir aprengti savo vaikus, kaip yra, kad daugelis prastai apsirengę ir blogai maitinasi? Nepakaks, manau, vien vingriai pasakyti, kad Dievas rūpinasi savo vaikais ir kad visi vargšai, kuriems trūksta tinkamo maisto ir rūbų, yra netikintieji už jo šeimos rato, nes neabejotinai kai kuriose sausros ir bado ištiktose pasaulio srityse esama krikščioniškų tautų, kurios kenčia labai skaudų nepriteklių. Man neatrodo, kad šios problemos sprendimas yra paprastas. Bet vieną svarbų dalyką pasakyti reikia, būtent kad pagrindinė bado priežastis – ne nepakankamas dieviškas aprūpinimas, o neteisingas žmogiškas paskirstymas. Tiesa ta, kad Dievas parūpino gausių išteklių žemėje ir jūroje. Žemė augina augalus, duodančius sėklas, ir medžius, vedančius vaisius. Jo sukurti gyvūnai, paukščiai ir žuvys yra vaisingi ir dauginasi. Bet žmonės slepia arba gadina, arba iššvaisto šiuos išteklius, nepasidalija jais. Atrodo reikšminga, kad toje pačioje Evangelijoje pagal Matą Jėzus, kuris čia sako, kad mūsų dangiškasis Tėvas maitina ir rengia savo vaikus, vėliau sako, kad mes turime patys pamaitinti alkanus ir aprengti nuogus, ir būsime atitinkamai teisiami. Visada svarbu leisti Raštui interpretuoti Raštą. Tai, kad Dievas maitina ir rengia savo vaikus, neatleidžia mūsų nuo atsakomybės būti tarpininkais, per kuriuos jis tai daro.
Trečia, tikintieji neatleidžiami nuo vargo patyrimo. Tiesa, kad Jėzus draudžia savo žmonėms nerimauti. Bet būti laisvam nuo nerimo ir būti laisvam nuo vargo nėra tas pat. Kristus liepia mums nesirūpinti, bet nežada, kad būsime apsaugoti nuo bet kokių nelaimių. Priešingai, jo mokyme yra daug ženklų, kad apie negandas jis žinojo viską. Taigi nors Dievas rengia lauko gėlę, ji vis dėlto nupjaunama ir sudeginama. Dievas saugo net žvirblius, kurie tokie įprasti ir tokios mažos vertės, kad du parduodami už skatiką ir penki už du skatikus, vieną pridedant dėl laimės. "Nė vienas jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios", sakė Jėzus (Mt 10,29). Bet žvirbliai krinta žemėn ir būna užmušami. Jo pažadas buvo ne kad jie nekris, o kad tai neįvyks be Dievo žinios ir pritarimo. Žmonės taip pat krinta, nukrinta ir lėktuvai. Kristaus žodžių nereikia suprasti kaip pažado, jog mūsų labui bus atšauktas traukos dėsnis, bet vėlgi, – kad Dievas žino apie tuos nelaimingus atsitikimus ir leidžia jiems įvykti. Toliau, reikšminga, kad šio skirsnio pabaigoje priežastis, dėl kurios anot Jėzaus, neturime rūpintis rytdiena, yra ši: Kiekvienai dienai gana savo vargo (34). Taigi "vargo" (kakia, "blogio") bus. Krikščionio ramybė nekyla dėl kažkokios garantuotos laisvės nuo vargo; ji kyla dėl nerimo kvailumo (prie to prieisime vėliau) ir ypač dėl įsitikinimo, kad Dievas yra mūsų Tėvas ir netgi leistas kentėjimas yra jo rūpinimosi orbitoje (Job 2,10) ir kad "viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems" (Rom 8,28).
Šis patikinimas stiprino dr. Helmutą Thielicke, kai jis vedė pamokslų apie Kalno pamokslą kursą šv. Morkaus bažnyčioje Štutgarte, baisiaisiais metais (1946–1948) tuoj po Antrojo pasaulinio karo. Jis dažnai primindavo, kaip kaukdavo oro pavojaus sirenos, perspėjančios žmones apie eilinius bombardavimus ir mirtį nuo sąjungininkų bombų. Ką tokiomis aplinkybėmis galėjo reikšti laisvė nuo nerimo? "Mes pažįstame liepsnose griūvančių namų vaizdą ir garsą... Mūsų pačių akys matė raudoną liepsną, o ausys girdėjo lūžimo, kritimo ir spiegimo garsus." Šiame fone liepimas įsižiūrėti į paukš-čius ir lelijas galėjo skambėti tuščiai. "Vis dėlto, – tęsė dr. Thielicke, – manau, mes turime sustoti ir klausyti, kai šis vyras, kurio gyvenimas žemėje toli gražu nebuvo panašus į paukščio ar lelijos, nurodo mums paukščių ir lelijų būvį be rūpesčių. Ar virš šios Kalno pamokslo valandos jau nešmėkščiojo niūrūs Kryžiaus šešėliai?" (p. 124,134). Kitaip tariant, net sunkiais vargo laikais protinga pasikliauti mūsų dangiškojo Tėvo meile, nes mes esame privilegijuoti matyti ją at-skleistą Kristuje ir jo kryžiuje.
Taigi Dievo vaikams nepažadėta nei laisvė nuo darbo, nei nuo atsakomybės, nei nuo vargo, o tik nuo nerimo. Nerimauti mums uždrausta: tai nesuderinama su krikščionių tikėjimu.
3. Nerimavimas nesuderinamas su sveiku protu (34). Grįžę nuo nukrypimo apie tikėjimo problemas, dabar turime pastebėti, kad nerimavimas nesutaikomas su sveiku protu kaip ir su krikščionių tikėjimu. 34 eilutėje Jėzus mini ir šiandieną, ir rytdieną. Bet koks nerimas yra susijęs su rytdiena, – dėl maisto, drabužių ar dar ko nors; bet visas nerimas patiriamas šiandien. Kada būname sunerimę, mus dabar liūdina koks nors įvykis, kuris gali nutikti ateityje. Tačiau šie mūsų būgštavimai dėl rytdienos, kuriuos taip aštriai jaučiame šiandien, gali neišsipildyti. Populiarus patarimas "Nesirūpink, tai gali ir neatsitikti", be abejo, yra nepatrauklus, bet visiškai teisingas. Žmonės nerimauja, kad gali neišlaikyti egzamino ar nerasti darbo, ar neištekėti, ar neišsaugoti sveikatos, ar susikirsti kokiame nors užmojyje. Bet visa tai – fantazija. "Nuogąstavimai gali meluoti", – dažnai taip ir būna. Daugelis nerimasčių, ko gero, dauguma, niekad neįsikūnija.
Taigi tada nerimas yra praradimas – laiko, minčių ir nervinės energijos eikvojimas veltui. Turime išmokti gyventi ta diena. Žinoma, turime planuoti ateičiai, bet nesirūpinti dėl jos. "Vienos dienos vargo pakanka vienai dienai" (JBP) arba "Kiekviena diena turi pakankamai savo vargų" (NEB). Tad kam jiems užbėgti už akių? Taip darydami mes padvigubiname juos. Nes jei mūsų nuogąstavimas neįsikūnija, mes nerimavome dėl nieko; jei jis tampa tikrove, mes rūpinomės dukart vietoj vieno karto. Abiem atvejais tai kvaila: nerimastavimas padvigubina vargą.
Laikas apibendrinti, kaip Jėzus parodo klaidingą pasaulio ambiciją. Imti rūpintis materialiais dalykais taip, kad jie užima mūsų dėmesį, siurbia energiją ir prislegia mus nerimu, yra nesuderinama nei su krikščionišku tikėjimu, nei su sveiku protu. Tai reiškia nepasitikėti mūsų dangiškuoju Tėvu, ir tai, atvirai kalbant, kvaila. Tai daro pagonys; ir tai visiškai netinkamas ir nevertas dalykas krikščionims. Jėzus Pamoksle jau pašaukė mus didesniam teisumui, platesnei meilei ir gilesniam pamaldumui; dabar jis kviečia mus aukštesniam siekiui.
b) Tikroji, arba krikščioniška ambicija: Dievo valdžia ir teisumas
Svarbu 31 ir 33 eilutes matyti kartu. 31 eilutėje kartojamas draudimas nerimauti dėl valgio, gėrimo ir drabužių. 32 eilutėje pridedama: Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Tai rodo, kad Jėzaus žodyne "vaikytis" ir "rūpintis" gali pakeisti vienas kitą. Jis kalba ne tiek apie rūpinimąsi, kiek apie ambiciją. Pagonių ambicija sutelkta į materialias reikmes. Bet tai negali tikti krikščionims iš dalies todėl, kad Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia, bet daugiausia todėl, kad šie dalykai nėra tinkamas ar vertas tikslas krikščionims. Jis turi turėti ką nors kita, ką nors aukštesnio, kaip kad Aukščiausiasis Gėris, kurio jis energingai ieškos: ne materialių daiktų, bet dvasinių vertybių; ne savo paties, bet Dievo tikslo; iš tiesų ne valgio ir drabužio, bet Dievo karalystės ir teisumo. Tai nieko daugiau, kaip jau numanomo mokymo Viešpaties maldoje plėtojimas. Pasak jo, krikščionys turi pripažinti ir pripažįsta kūno poreikius ("kasdienės mūsų duonos duok mums"), nors mums pirmiausia rūpi Dievo vardas, karalystė ir valia. Negalime melstis Viešpaties malda, kol neišgryninti mūsų tikslai. Jėzus liepia mums "pirmiausia ieškoti Dievo karalystės ir jo teisumo"; Viešpaties maldoje šį svarbiausią ieškojimą paverčiame prašymu.
1. Pirmiausia ieškoti Dievo karalystės. Kalbėdamas apie Dievo karalystę Jėzus turėjo galvoje ne bendrą Dievo viešpatavimą gamtai ir istorijai, bet tą specifinę valdžią savo žmonėms, kurią jis pats įvedė ir kuri prasideda bet kieno gyvenime, kai jis nusižemina, atgailauja, tiki, paklūsta ir iš naujo gimsta. Dievo karalystė yra Jėzaus Kristaus valdymas, kai žmonės gauna visišką palaiminimą ir visiškai jam paklūsta. "Pirmiausia ieškoti" šios karalystės – tai kaip pirmos svarbos dalyko trokšti, kad plistų Jėzaus Kristaus viešpatavimas. Toks troškimas prasidės nuo mūsų pačių, kol kiekviena atskira mūsų gyvenimo sritis – namai, santuoka ir šeima, asmeninė dorovė, profesinis gyvenimas ir verslo etika, banko sąskaitos, mokesčių deklaracija, gyvenimo stilius, pilietybė – tampa džiugiai ir laisvai paklusni Kristui. Tai prasitęs į mūsų betarpišką aplinką, prisiimant evangelistinę atsakomybę už mūsų gimines, kolegas, kaimynus ir draugus. Ir tai taip pat išplis į globalų rūpinimąsi misionierišku Bažnyčios liudijimu.
Taigi turime aiškiai suprasti tikrą misionierišką motyvaciją. Kodėl trokštame Evangelijos plitimo visame pasaulyje? Ne iš nuodėmingo imperializmo ar triumfavimo, ar dėl savęs, ar dėl Bažnyčios ar net "krikščionybės". Ir ne todėl, kad evangelizmas yra dalis mūsų krikščioniško klusnumo (nors jis toks yra). Bet ypač todėl, kad pavojuje Dievo ir jo Kristaus šlovė. Dievas yra Karalius, įsteigė savo gelbstinčią valdžią per Kristų ir turi teisę viešpatauti savo kūrinių gyvenimuose. Tad mūsų siekis – pirmiausia ieškoti jo karalystės, puoselėti aistringą troškimą, kad jo vardas susilauktų deramos pagarbos iš žmonių.
Suteikti pirmenybę Dievo karalystės interesams čia ir dabar – tai neišleisti iš akių jo tikslo už istorijos. Nes dabartinis tos karalystės pasireiškimas tėra dalinis. Jėzus kalbėjo ir apie būsimą šlovės karalystę ir liepė mums melsti jos atėjimo. Taigi "pirmiausia ieškoti" tos karalystės apima troškimą ir maldą dėl jos visiško išsipildymo laikų pabaigoje, kai visi Dievo priešai bus tapę jam pakoju ir jo karaliavimas bus neginčijamas.
2. Pirmiausia ieškoti Dievo teisumo. Neaišku, kodėl Jėzus išskyrė jo karalystę ir jo teisumą kaip du panašius, bet atskirus pirmenybinio mūsų krikščioniško ieškojimo tikslus. Nes Dievo valdžia yra teisinga valdžia, ir jau Kalno pamoksle Jėzus mokė mus alkti ir trokšti teisumo, norėti būti dėl jo persekiojamiems ir rodyti didesnį nei Rašto aiškintojų ir fariziejų teisumą. Dabar mums liepiama pirmiausia ieškoti Dievo teisumo papildomai prie to, kad pirmiausia ieškotume Dievo karalystės.
Leiskite pasiūlyti savo spėjimą dėl abiejų skirtumo. Dievo karalystė egzistuoja tik ten, kur sąmoningai išpažįstamas Jėzus Kristus. Būti jo karalystėje – tai sinonimiška kaip ir patirti jo išganymą. Tą karalystę mato ir įžengia į ją tik iš naujo gimusieji. Ir pirmiausia jos ieškoti – tai platinti gerąją išganymo Kristuje naujieną.
Bet Dievo "teisumas" (tikriausiai bent) platesnė sąvoka negu Dievo "karalystė". Ji apima tą individualų ir socialinį teisumą, kuris buvo minėtas Pamoksle anksčiau. Ir Dievas, kadangi jis pats yra teisingas Dievas, trokšta teisumo kiekvienoje žmonių bendrijoje, ne tik kiekvienoje krikščioniškoje bendrijoje. Hebrajų pranašai smerkė neteisumą ne tik Izraelyje ir Jude, bet ir aplinkinėse pagonių tautose. Pavyzdžiui, pranašas Amosas perspėjo, kad Dievo teismas kris ant Sirijos, Filistijos, Tyro, Edomo, Amono ir Moabo dėl jų žiaurumo kariaujant ir kitų žvėriškumų, kaip ir ant Dievo tautos. Dievas nekenčia neteisybės ir myli teisumą visur. Lozanos deklaracijoje, sudarytoje Pasaulio evangelizavimo kongrese 1974 m., yra skirsnis apie "Krikščionių socialinę atsakomybę", kuris prasideda taip: "Mes tvirtiname, kad Dievas yra ir visų žmonių Kūrėjas ir jų Teisėjas. Todėl turėtume dalytis jo teisingumo ir susitaikinimo visoje žmonių visuomenėje rūpesčiu."
Vienas iš Dievo tikslų šiai naujai ir atpirktai bendruomenei – per jos narius padaryti savo teisumą patrauklų (asmeniniame, šeimos, verslo, nacionaliniame ir tarptautiniame gyvenime), ir taip rekomenduoti jį visiems žmonėms. Tada tautos už Dievo karalystės matys jį ir jo trokš, ir Dievo karalystės teisumas tarsi išsilies į nekrikščionišką pasaulį. Žinoma, gilusis širdies teisumas, kurį Jėzus pabrėžia Pamoksle, neįmanomas niekam, išskyrus atgimusiam; bet įmanomas ir neatgimusios visuomenės tam tikras teisumo laipsnis – jos asmeninio gyvenimo, šeimos normų ir viešo padorumo. Be abejo, krikščionys nori eiti toliau ir pamatyti žmones per tikėjimą į Jėzų Kristų tikrai atvestus į Dievo karalystę. Tuo pat metu neturime drovėtis teigdami, kad ir už karalystės rato teisumas Dievui patinka labiau negu neteisumas, teisingumas – labiau nei neteisybė, laisvė – labiau nei priespauda, meilė – labiau nei neapykanta, taika – labiau nei karas.
Jei yra taip (ir aš nematau, kaip tai įmanoma paneigti), tada pirmiausia ieškoti jo karalystės ir teisumo, galima sakyti, apima mūsų krikščioniškus ir socialinius įsipareigojimus, panašiai kaip Mt 5 "druskos" ir "šviesos" metaforos. Kad pirmiausia ieškotume Dievo karalystės, turime evangelizuoti, nes karalystė plinta tik tada, kai Kristaus Evangelija skelbiama, girdima, tikima ir jos klausoma. Kad ieškotume Dievo teisumo, vis tiek turime evangelizuoti (nes vidinis širdies teisumas kitaip neįmanomas), bet taip pat užsiimti socialine veikla ir stengtis plėsti visoje bendruomenėje aukštesnius teisumo standartus, kurie patinka Dievui.
Tad koks yra mūsų krikščioniškas idealas? Kiekvienas siekia kuo nors būti ar ką nors nuveikti, dažnai nuo pat vaikystės. Vaikystės ambicijos linkusios sekti tam tikrais stereotipais – pvz., būti kaubojumi, astronautu ar balerina. Suaugusieji irgi turi savo siaurus stereotipus – pvz., būti turtingam, įžymiam ar galingam. Bet galiausiai žmonėms lieka tik du galimi tikslai. Kol kas matėme, kaip Jėzus priešpriešino klaidingą ir teisingą siekimą, pasaulietinį ("pagonių") ir krikščionišką, materialių tisklą ir dvasinį, lobius žemėje ir lobius danguje, valgį ir drabužius bei Dievo karalystę ir teisumą. Bet po ir už šių visų yra dar esmingesnė priešprieša. Galiausiai kaip yra tik dvi pamaldumo rūšys, egocentrinė ir dievocentrinė, taip yra ir tik dvi tikslo rūšys: gali siekti arba savęs, arba Dievo. Trečios alternatyvos nėra.
Ambicijos dėl savęs gali būti kuklios (pakankamai pavalgyti, išgerti ir vilkėti, kaip kad Pamoksle) arba grandiozinės (didesnis namas, greitesnis automobilis, didesnė alga, platesnė reputacija, daugiau valdžios). Bet ar jos bus kuklios, ar ne, tai ambicijos dėl manęs paties – mano komforto, mano turto, mano statuso, mano valdžios.
Tačiau mūsų troškimai dėl Dievo, kad būtų verti, niekad negali būti kuklūs. Tai kažkas iš prigimties netinkama – puoselėti mažus tikslus dėl Dievo. Kaip galime būti patenkinti, kad jis gautų tik dar truputį garbės pasaulyje? Jei jau mums aišku, kad Dievas yra Karalius, tada geidžiame matyti jį karūnuotą šlove ir garbe ir tai, kad jam būtų suteikta jo tikroji vieta, kuri yra aukščiausia vieta. Mes siekiame, kad jo karalystė ir teisumas plistų visur.
Kai tai tikrai mūsų vyraujantis tikslas, tada ne tik visa tai bus jums pridėta (t.y. mūsų materialūs poreikiai bus patenkinti), bet nekenks turėti antrinių tikslų, kadangi jie bus pavaldūs pirminiam mūsų troškimui ir su juo nesivaržys. Iš tiesų tada antraeiliai tikslai tampa sveiki. Krikščionys turėtų uoliai ugdyti savo talentus, platinti savo galimybes, plėsti savo įtaką ir susilaukti paaukštinimo darbe – ne tam, kad skatintų savo ego ar kurtų savo imperiją, bet veikiau tam, kad per visa, ką daro, teiktų garbę Dievui. Mažesni tikslai yra saugūs ir teisingi su sąlyga, kad jie nėra tikslai savaime (būtent mes patys), o priemonės didesniam tikslui (Dievo karalystės ir teisumo plitimui) ir todėl didžiausiam tikslui iš visų – būtent Dievo garbei. Tai yra "Aukščiausiasis Gėris", kurio turime pirmiausia ieškoti; jokio kito nėra.
