Holger Lahayne
„Klausykis, Izraeli!“
Šis tekstas yra vienas svarbiausių Biblijoje. 4 ir 5 eilutės yra Izraelio tikėjimo išpažinimas. Jį dar labiau sureikšmino ir sutvirtino Jėzus, 5 eilutę pacituodamas Naujajame Testamente. Šis įstatymas Dievo duotas izraelitams, žydams, tačiau daug ką sako ir mums – pateikia esmines, principines ir praktines nuorodas.
1. "Vien tik Viešpats" – paklūstame Dievui, nes jis yra aukščiausias autoritetas
Pakartoto Įstatymo knygoje surašyta daug įstatymų. Penktame skyriuje pakartojamas Dekalogas, o per visą knygą išsibarstę daugybė kitų Izraelio tautai skiriamų nuorodų ir paliepimų. Matant tai, kyla natūralus klausimas: kaip gali Dievas šitiek iš žmonių reikalauti? Kokią jis turi teisę?
4 eilutėje aiškiai pasakyta: Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Jis vienintelis toks, išskirtinis. Kodėl? Nes jis vienintelis yra visko Kūrėjas. Vienintelis – be jokios konkurencijos! Todėl viskas priklauso jam – absoliučiai viskas! Jis yra visa ko savininkas ir turi visas teises į savo nuosavybę, taigi ir į mus.
Tad jo autoritetas mums yra visiškai neabejotinas dalykas. Tiesa, Biblijoje yra keletas vietų, kur kai kurie asmenys diskutuoja su Dievu dėl jo sumanymų (pavyzdžiui, Abraomas dėl Sodomos ir Gomoros). Taip pat tam tikra diskusija su Dievu galima laikyti ir mūsų maldas. Tačiau Dievas su niekuo nediskutuoja apie savo teises, apie tai, ką gali ir ko negali. Jis gali reikalauti ir daryti ką tik nori. Jobo priekaištai Dievui susilaukia rimto atkirčio – Dievas iš karto jam primena sukūrimą: kur tu buvai, kai aš...? (nuo 38 skyriaus). Žinoma, kad Jobo tuo metu dar nė kvapo nebuvo, tad jis neturi ir teisės nurodinėti.
Biblijos Dievas turi teisę ir į žmonių širdis, kitaip tariant, į visą asmenį, visą žmogų (5 eilutė) – nes Dievas jį sukūrė.
Jo autoritetas viršija visus kitus jo paties paskirtus žemiškuosius autoritetus, tokius kaip tėvų, valstybės. Šių autoritetas yra ribotas, o Dievo – neribotas ir viršesnis už jų.
Dievo autoritetas apima visą kūrinją ir visas jos gyvenimo sferas. Apie tai vėliau.
Dievas yra suverenus viso pasaulio Viešpats, todėl mes turime jo pagarbiai bijoti (eil. 2) ir jį gerbti. Tačiau reikia pabrėžti, kad Dievo autoritetas mums labai į naudą, nes jis palaiko mūsų gyvybę ir ilgą, laimingą gyvenimą (eil. 2; taip pat 5, 33; 6, 24; 7, 12–16).
Dievo autoritetas yra patikimas autoritetas. Tai vienas didžiausių jo skirtumų nuo to meto pagoniškų dievų. Antikos dievai nebuvo visagaliai, buvo smarkiai sau prieštaraujantys, veikiami nuotaikų kaitos, nenuspėjami, klastingi. Todėl nieko nuostabaus, kad dėl šitokio netobulumo jų tiek daug reikėjo. Prie šitokių dievų neprisirišdavo ir daugumos to meto žmonių širdys (vienas kitas suorganizuotas aukojimas, ir to pakako). O Biblijos Dievas yra galingas Dievas ir laikosi visko, ką pažadėjęs. Jis nekeičia savo nuomonės ir pats nesikeičia, todėl mes galime juo pasitikėti.
Šiandien moderniame pasaulyje mūsų Viešpačiui atsiradę daug konkurentų. Nes šiandien Dievas mums yra ne tik tas, kuris gyvena bažnyčioje, prie altoriaus. Jei šitaip būtų, tai dar visai neblogai, nes 80 proc. lietuvių save laiko krikščionimis, todėl reiškia, kad jie išpažįsta teisingą Dievą. Tačiau, ko gero, taip nėra. Mat jau Liuteris pastebėjo, kad širdimi galima prisirišti ne tik prie Viešpaties, bet ir prie daug ko kito. O "kam pavedi savo širdį ir kuo pasikliauji, tas ir yra tavo Dievas" ("Didysis katekizmas"). Galėtume pridurti: kam paklūstame, kas nulemia mūsų sprendimus, tas yra mūsų Dievas.
Kas lemia mūsų sprendimus? Kokiais autoritetais mes pasitikime ir jiems paklūstame? Vienas iš labai populiarių dievų šiandien yra fengšui – tik užeikime į knygynus! Šis azijietiškas dieviūkštis nurodinėja mums, kaip įsirengti namus, kaip susisodinti gėles, netgi kaip tvarkytis visą gyvenimą!
Sunku patikėti, bet grįžta ir senovės antikos mėnulio dievas. Ne vienuose namuose, ko gero, dabar kabo mėnulio kalendorius, nurodinėjantis, kada ką sėti, sodinti ir persodinti. Ar bent vienas tokį turintis nors truputį suabejojo, ar tikrai tai tiesa? Bet atrodo, kad nelabai kam ir svarbu – mes tikime, o kaip jau bus, taip bus. Ir pamirštame, kad pačioje Pradžios knygos pradžioje parašyta, jog ne žvaigždės reguliuoja augimą, o Viešpats, tik Viešpats Dievas! Mėnulis ir žvaigždės nėra jokie dievai ir neturi mums jokio autoriteto.
Jau tais laikais, kai Liuteris kalbėjo apie širdies prisirišimą, buvo žinomas vienas labai reikšmingas dievas – pinigai ("įprasčiausias stabas pasaulyje"). Šiandien šis dievas praturtėjęs antrąja puse, patraukliąja savo bendražyge – karjera. Dabarties šūkis: "Siek karjeros!" Kiek įmanoma greičiau, efektyviau, kiek įmanoma didesnės (kitaip tariant, uždirbk kuo daugiau pinigų)! Žinoma, viena vertus, karjera nieko blogo. Gabūs, gerai išsilavinę žmonės turi kilti. Problema atsiranda tuomet, kai karjera ima lemti mūsų sprendimus, kai mes imame šokti pagal jos dūdelę. Kai karjera tampa mūsų autoritetu. Tada ši dievaitė taria: neskirk tiek laiko savo vaikams; geriau visai jų negimdyk, jie tau tik trukdys. O mes apžavėti pamirštame, kad pačioje Pradžios knygos pradžioje Dievas mums liepė būti vaisingiems ir daugintis, taigi gimdyti vaikus ir patiems juos auginti!
Karjeros dievaitė ypač sukinėjasi tarp studentų. Ji nepaliaujamai šnibžda: tik su geriausiais pažymiais, tik su geriausiu diplomu tu gali pakilti pakankamai aukštai; todėl spausk iš savo smegeninės (ir iš interneto...) viską, kad tik gautum dešimtuką. Kyla klausimas, ar tikrai to reikia? Gauti dešimtuką savo sveikatos, sąžiningumo, moralės, šeimos, vaikų, bendruomenės sąskaita??? Moderniųjų dievų virtinėje dar galėtume paminėti šiuolaikinių technologijų dievą, grožio ir tobulo kūno dievą, amžinos jaunystės ir beceliulitinių raumenukų dievą ir t. t.
Dabar pagrindinė mūsų problema, kad mes pasidarėme ypač skeptiški tiems autoritetams, kuriuos nustatė Dievas: valstybei, tėvams, bendruomenei. Ir visai neskeptiški netikriems dievams ir autoritetams, kurie mums nurodinėja, kaip turime gyventi. Tačiau būtent šitiems dievams mes turėtume atkirsti: kaip jūs galite iš mūsų tiek reikalauti? Kokią jūs turite teisę?
2. "Mylėsi visa širdimi" – mylime Dievą visa savo esybe ir visu savo gyvenimu
Penktoje eilutėje užrašytas pats svarbiausias Senojo ir Naujojo Testamento įsakymas. Jėzus jį cituoja Mt 22, 37 ir patvirtina jo viršenybę visiems kitiems įsakymams. Kodėl reikia Dievą mylėti? 1 Jn 4 išdėstyta šio paliepimo logika: nes pats Dievas yra meilė; jis nori mums gero; jis yra mylintis Tėvas. Dėl to reikia jį mylėti. Dėl to reikia mylėti ir savo artimą. Todėl, kaip Jėzus sako, artimo meilės įsakymas iš Kun 19, 18 yra lygiai toks pat svarbus kaip ir Dievo meilės įsakymas.
Ką konkrečiai reiškia mylėti? Į klausimą geriausiai atsako eilutės kontekstas. Mes turime Dievo pagarbiai bijoti, nes jis yra kūrėjas; mes turime jam paklusti, nes jis yra aukščiausias autoritetas; mes turime jį mylėti, nes jis yra mūsų mylintis Tėvas; mes galime pasitikėti juo, nes jis padarys, ką buvo pažadėjęs. Mes galime būti tuo tikri, nes jis nepersigalvos ir neims staiga mūsų nekęsti.
Meilė, paklusnumas, pagarbi baimė ir pasitikėjimas eina kartu ir paaiškina vienas kitą. Jų negalima atskirti. Jų neatskyrė ir Jėzus Jn 14, 15: "Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų".
Dievas yra asmuo. Kaip asmenis, kaip savo atvaizdą jis sukūrė ir mus. Todėl jis nori su mumis bendrauti. O kokie gi santykiai be meilės, pasitikėjimo, paklusnumo. Ypač gerai santykių kokybę atspindi meilė, nes meilė yra tvirtas ir ilgalaikis ryšys – kaip santuokoje. Mes negalime mylėti dalimis, mylėti reikia visa savo esybe: visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Kitaip tariant, savo mintimis, jausmais, valia, tikslais, svajonėmis – viskuo, kas esame, turime prisirišti prie Dievo.
Antikos laikais taip nebuvo. Pakako išorinių ritualų, formalių aukų savo dievams. Tikėjimas niekaip nebuvo susijęs su gyvenimu. Antikos žmogus neturėjo jokio santykio su savo dievais. O ir dievams žmonių nelabai reikėjo. Žydų ir krikščionių Dievui reikia mūsų. Jam reikia mūsų visų, nepadalytų. Jis nori, kad santykis su juo liestų visą mūsų gyvenimą. Todėl Pakartoto Įstatymo knygoje ir tiek daug įsakymų įvairioms mūsų gyvenimo sritims.
Tačiau mylėti Dieva visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis praktiškai turėtų būti tikrai nelengva. Kartais protu, rodos, suvoki, bet jausmai veda visai kitur: Biblija liepia ieškotis tikinčio partnerio ir vengti ikisantuokinių lytinių santykių, – viskas atrodo logiška, bet pabandyk suvaldyti hormonus! Kaip tada mylėti Dievą visa savo esybe? Matyt, reiktų pasiekti, kad mes kontroliuotume hormonus, o ne jie mus...
Kitais atvejais gal pakanka jausmų, bet apleidžia protas: imame tikėti fengšui, aura, reinkarnacija ir t. t.
Todėl nieko nuostabaus, kad Viešpats kalba apie jėgas. Nes jėgų tam tikrai reikia. Labai paguodžia tai, kad mes, krikščionys, šiandien turime daugiau negu izraelitai Mozės laikais. Mes turime Šventąją Dvasią, kuri mums teikia pakankamai jėgų. Bet Šventoji Dvasia nėra automatas, jėgų ji duoda tik tada, kai mes sąmoningai apsisprendžiame paklusti Dievui. Nesitikėkime jos pagalbos, jei žinodami, kad esame neteisūs, visvien laikomės klaidingų dalykų.
3. "Paimk į širdį" – mes vis geriau perprantame Dievo įsakymus
Šeštoje eilutėje Dievas liepia izraelitams įsakymus paimti į širdį. Ką tai reiškia? Tai reiškia gerai išmokti, suprasti. Dievas nori, kad jo apreikštą valią mes suvoktume. Ne mechaniškai ir paklusniai atlikinėtume įvairius ritualus, bet aiškiai suprastume, ką darome ir kodėl taip darome (žr. eil. 20!).
Tai yra mokymas ir mokymasis (4, 10; 5, 31; 6, 1). Dievo nurodymu izraelitai turėjo tapti besimokančia tauta. Ir tikrai jie tokie tapo. Šį principą atkartojo ir Jėzus: jis buvo rabinas, taigi mokytojas, jo sekėjai – mokiniai, kurie patys turėjo tapti mokytojais ir mokyti kitus (Mt 28, 19). Lygiai taip pat ir mes esame pašaukti mokytis, mokytis visą gyvenimą geriau pažinti Dievą ir perprasti jo mokymą (čia būtų galima pacituoti galybę eilučių iš Naujojo Testamento).
Kodėl Dievui tai yra svarbu? Kam čia jis taip mokytojauja? Ar nebūtų galima viską padaryti šiek tiek paprasčiau? Graikams ir romėnams religijos mokytis nereikėjo. Jie teturėjo nepramiegoti aukojimo meto, ir viskas taigi daug lengviau ir paprasčiau. Tačiau Biblijos Dievas nori bendrauti su mumis, netgi artimai bendrauti.
Pasižiūrėkime į vieną iš tokių labai artimų bendravimų – santuoką. Santuokoje juk irgi tik mokykis ir mokykis, ir galo krašto nematyti. Susipažįstame ir tuokiamės būdami gana žali, tik vėliau geriau perprantame vienas kitą, bendravimas tampa vis intensyvesnis (net lytiniai santykiai yra mokymasis, Senajame Testamente apibūdinami žodžiu "pažinti"). Visi mokomės visą gyvenimą ir kuo geriau vieni kitus pažįstame, tuo laimingiau gyvename. Tas pats ir santykiuose su Dievu. Jei augame tikėjimu, pažinimu, jei Žodį vis geriau perprantame ir paimame į širdį, tai santykis su Dievu vis labiau stiprėja ir bręsta.
Kaip mokymasis ir paėmimas į širdį turėtų atrodyti praktiškai? 8 ir 9 eilutėse duoti nurodymai, kuriuos žydai lig dabar supranta paraidžiui (žr. nuotrauką). Tačiau kontekstas bei paralelinės vietos paaiškina: įsakymų niekada nepamiršti, visada matyti juos. Tai reiškia, pirma, su jais susipažinti, juos tyrinėti, ir, be to, juos perimti į savo kasdienybę ir pritaikyti gyvenime. Ir svarbiausias klausimas yra štai koks: kaip Dievo Žodį, jo įsakymus pritaikyti visose gyvenimo sferose? Tai sudėtingas viso gyvenimo darbas!
Pažiūrėkime konkrečiau: suvokti įsakymus reiškia mokėti juos pritaikyti. Atrodo, nieko sunkaus, tačiau dirstelkime į Dekalogą (5 skyrius). Pasakyta: "Nevogsi". Dauguma mūsų nevagia automobilių, netraukia iš rankų mobiliakų. Bet kaip su šiuo įsakymu kompiuterių, interneto sferoje? Ar nevagiame programų, filmų, dainų? Juk visi taip daro – o mes, krikščionys, ar nesielgiame taip kaip visi?
Pasakyta: "Nesvetimausi". Bet pakanka tik atsiversti kokį laikraštį ar žurnalą, ir griūte užgriūva nuogos krūtys ir klubai. Įsijungsi televizorių – išskyrus Mėtą Meškiniją, irgi tas pats. Gyvename visiškai seksistiniame pasaulyje. Pornografinės interneto svetainės vienos populiariausių. Ką tai reiškia mums, vyrams?
Pasakyta: "Negeisi". Bet ką turi kitas, ir aš to noriu. Nesvarbu, ar man to tikrai reikia. Toks kapitalizmo įsakymas. Argi mes, krikščionys, nežaidžiame šio žaidimo?
Kai pabandome išsiaiškinti šiuos gana "nedvasingus" klausimus, tampame dvasingesni ir stiprėja mūsų ryšys su Dievu.
4. "Įdiek juos savo vaikams" – patys auklėjame savo vaikus
Tėvai mokosi, kad galėtų mokyti savo vaikus. 7 eilutė bei 4,10 įtvirtina tėvų atsakomybę už vaikų auklėjimą. Pagal Bibliją vaikų auklėjimas yra pabrėžtinai tėvų priedermė ir užduotis. Tėvai atsakingi už vaikų auklėjimą plačiąja prasme: visų pirma už religinį auklėjimą, bet ne vien tik už jį. Nes auklėjimo įsakymai, duoti izraelitams, apima ne tik religinę sferą. Tėvai atsakingi ir už švietimą, ir už asmenybės ugdymą, ir už vertybių diegimą.
Kaipgi vyksta auklėjimas? 7 eilutėje sakoma "kartok". Reiškia – kalbėk su savo vaikais. 20 eilutė bei Jėzaus pavyzdys sako, kad visų pirma reikia atsakinėti į vaikų klausimus. Vaikai kelia daugybę klausimų. Jiems augant klausimų daugėja ir jie sudėtingėja. Jeigu į juos neatsakysime mes, tai atsakys kiti – ir visai nebūtinai taip, kaip mes norėtume.
7 eilutė kalba apie mūsų kasdienybę: mes turime būti su savo vaikais, kartu su jais gyventi, dalytis kasdieniškais reikalais, kitaip tariant, tiesiog skirti jiems laiko. Kodėl? Nes tik būdami su jais, galime rodyti pavyzdį. Kaip mes mokysime savo vaikus nebūdami su jais? Mokymas ir gyvenimas yra neatsiejami dalykai. To geriausias pavyzdys pats Jėzus: jis kartu su savo mokiniais išėjo visus mokslus, kartu su jais gyveno ir buvo jiems nuolat matomu pavyzdžiu.
Čia beveik visų mokymo įstaigų silpnoji vieta. Mokytojas mokykloje teikia daug naudingų žinių, bet jo žinios yra daugiau teorinės, nes mokytojas negali jų pademonstruoti praktiškai, kadangi negyvena kartu su savo mokiniais. Jis negali būti pavyzdys, nes negali parodyti, ką konkretus žinojimas reiškia gyvenime. Mokykla, be jokios abejonės, yra labai svarbi, bet tik kaip tėvų pagalbininkė ir svarbi padėjėja. Tik tiek ir nė trupučio daugiau.
Paanalizuokime porą pavyzdžių: ko mes išmokstame šeimoje? Visų pirma svarbiausio dalyko – atskirti gėrį nuo blogio. Išmokstame mylėti ir gerbti artimą, atsižvelgti į kitus, vertinti nuosavybę. Išmokstame galybę konkrečių dalykų. Gerai, kad mokyklose kalbama apie aplinkos apsaugą. Tačiau vaikas to geriausiai išmoks tik tada, jei tėvai miške kepdami šašlykus patys nepaliks šiukšlių. Gerai, kad mokyklose kalbama apie narkotikus. Tačiau kaip vaikas supras narkotikų žalą, jei namuose šventiniai stalai lūžta nuo šnapso butelių? Mokykla moko: "Vaikai, gerbkite silpnesnius ir neįgaliuosius". Bet kaip vaikas gerbs, jei tėvai savo mašinas stato neįgaliesiems skirtose vietose? Būtų galima paminįti dar daug kitų dalykų, kurių vaikai mokosi iš mūsų pavyzdžio.
Todėl tėvai, suvokdami savo svarbą, turėtų neskubėti trauktis nuo atsakomybės ir perleisti ją "ekspertams". Net jeigu ir kasdien girdime: tėvai neturi laiko auklėti savo vaikų; tėvai nesugeba auklėti savo vaikų; tėvai nemoka tinkamai paruošti savo vaikų mokyklai; tėvai nemoka šio, tėvai nemoka ano – tačiau tėvai yra patys geriausi mokytojai, nes taip sutvarkė Dievas. Toks Dievo planas!
Kai kurie dabar man papriekaištautų: gražu, ką čia kalbi. Bet tai liečia tik gerai uždirbančias, geras, gražias ir darnias šeimas. Žinoma, šeimų yra įvairiausių ir situacijų įvairiausių. Vieniems vienur sekasi geriau, kitiems prasčiau. Tačiau svarbu yra principas. Juk visi turbūt pritartumųte, kad Dievo įsakymai galioja visiems, o ne tik tiems, kuriems jie "tinka". Šeimoms, kurioms sunkiau sekasi, reikia padėti, o ne perimti jiems Dievo duotą atsakomybę!
Šiuo atžvilgiu labai padrąsina pati Biblija. Kaip bebūtų keista, bet joje nerasime beveik nė vienos tobulos šeimos. Beveik visos perdėm problemiškos ir toli gražu ne pavyzdinės. Prasideda nuo Kaino ir Abelio. Toliau Nojaus vaikai ir jų darbeliai! Abraomo problemos su žmonomis, konfliktai tarp Saros ir Hagaros! Izaoko mylimos žmonos Rebekos apgaulė! Jų vaikų Jokūbo ir Ezavo nesutarimai, priešiškumas! Jokūbas irgi nebuvo pats geriausias tėvas, nes taip lepino savo jaunėlį Juozapą, kad kiti sūnūs jį net nužudyti norėjo, bet pasitenkino paradavimu į vergiją. O koks tėvas buvo Dovydas! Kaip jis auklėjo savo sūnų Abšalomą, kad šis net surengė pučą prieš savo tėvą! Tai vis bibliniai tikėjimo didvyriai! Tai reikšmingiausios Biblijos šeimos!
Kyla natūralus klausimas, kodėl Dievas pasakoja apie tokius dalykus savo Žodyje? Pirmiausiai dėl to, kad pasakytų, jog vaikams tobulų tėvų nereikia. Mes visi esame mažiau ar labiau netobuli tėvai. Svarbiausia yra paklusnumas Dievui ir jo atleidimo ieškojimas. Vaikai stebi ir mato, ką mes tikime ir kuo iš tiesų pasitikime. Mato, kokie yra mūsų gyvenimo principai, kaip mes elgiamės su savo klaidomis. Ne veltui Liuteris šeimą vadino geriausia tikėjimo mokykla – nes mes darome daug klaidų, todėl mums reikia daug tikėjimo ir daug atleidimo.
Kaip elgtis praktiškai? Mes turėtume domėtis visomis mokymo sferomis ir kuo daugiau visur dalyvauti. Žinoma, krikščionims tėvams pirmoje vietoje turėtų būti religinis vaikų auklėjimas. Bet ne ką mažiau turėtų rūpėti ir mokyklinis švietimas. Ar mes žinome, kokias knygas turi skaityti mūsų vaikai vyresnėse klasėse per literatūros pamokas? Ar mokame jas įvertinti? Dažniausiai krikščionys tėvai sunerimsta tik dėl, jų manymu, netinkamo seksualinio auklėjimo. Bet ar sunerimsta dėl rekomenduojamų perskaityti knygų? Ir apskritai kodėl mes, tėvai, į švietimo procesą įsikišame tik tada, kai kas nors vyksta negerai? Vertėtų paklausti, kaip mes prisidedame prie savo vaikų švietimo? Kiek iš mūsų su savo vaikais yra buvę muziejuje, aplankė dailės parodą, koncertą? Kai kurie važinėja po pasaulį, ir jų vaikai jau neblogai susipažinę su ne vienu pasaulio pliažu. Bet ar nors viena kelionė buvo švietimo, lavinimo, žinių kelionė?
Paskutinis mados šauksmas vaikų auklėjime – aprūpinti atžalas kompiuteriais. Tai vadinamoji "geriausia investicija į švietimą". Tačiau aš dėl tokios investicijos norėčiau visus perspėti! Nes niekur dar nesu skaitęs ir girdėjęs, kad, pvz., pradinukams kompiuteris tikrai pagerintų mokymosi procesą. Dažnas sakytų, kad vaikas negali atsilikti nuo laiko – tačiau juk išmokti naudotis kompiuteriu ir augesniam jaunuoliui nėra sunku?! O apie žalą mažiukams turbūt esame girdėjęs ne vienas: kad kompiuteris gadina sveikatą, silpnina bendravimą ir izoliuoja vaiką, kad praleidžiamas laikas prie beprasmės veiklos (turiu omeny žaidimus) atitraukia vaiką nuo prasmingų ir kūrybiškų užsiėmimų. Naujausi tyrimai rodo, kad kompiuteris, valandų valandoms vaiką pasodindamas ant kėdės, sukelia rimtą problemą – judėjimo stoką. Nemanykime, kad kompiuteris išmoko piešti, lavina estetiką arba skaityti ir perskaitytą dalyką įvertinti. Tikrai tikrai ne! Kompiuteris yra tik įrankis, o įrankiais, kaip žinome, reikia mokėti teisingai naudotis. Nepervertinkime šio įrankio ir neduokime vaikams ne pagal amžių. Neleiskime kompiuteriui atstoti save savo vaikams. Kalbėkimės ir žaiskime su jais patys ir neatiduokime šio malonumo niekam!
Santrauka: paveskime savo širdį vien Dievui, prisiriškime tik prie Viešpaties. Gerbkime jo autoritetą ir kritiškai žiūrėkime į mus viliojančius kitus dievus ir autoritetus. Būkime daug daug kritiškesni negu dabar! Visuomet klauskime: kodėl darome vieną ar kitą dalyką? Ar tai nėra svetimo dievo vilionės?
Mylėkime Dievą visa savo esybe ir visu gyvenimu! Būkime nuoseklūs jo mokiniai visose savo gyvenimo sferose!Studijuokime Dievo Žodį, gerai pažinkime jo įsakymus ir brandinkime tą pažinimą. Pritaikykime jį savo gyvenime! Pažinkime ne tik įsakymus, bet ir patį gyvenimą.
Gimdykime vaikus! Tai, beje, pats natūraliausias bendruomenės augimo būdas. Auginkime juos patys – padedami darželių, mokyklų, universitetų, kitų pagalbininkų. Padovanokime jiems kiek įmanoma daugiau savo kasdienybės, laiko, būkime čia sumanūs ir kūrybiški! Ir ieškokime Dievo atleidimo, nes visa tai mes darysime su klaidomis.
