Holger Lahayne
Klaidžiojantis Abromas
Žinoma, galime Bibliją, kaip ir kiekvieną knygą, pradėti skaityti nuo pradžios. Būtent joje, Senajame Testamente, pirmosiose – penkiose Mozės knygose – pateikiami labai svarbūs duomenys, be kurių neįmanoma suprasti Naujojo Testamento. Kita skaitymo nuo pradžios nauda ta, kad pradžioje pateikiama daugybė visokiausių istorijų, pasakojama apie žmones ir jų patirtį. Būtent čia pamatome ne tik tai, kaip gyvenimas su Dievu turėtų atrodyti, bet ir tai, kaip jis iš tikrųjų atrodo kasdienybėje; čia mes susiduriame su tikrove, tikru gyvenimu.
Biblija skiriasi nuo kitos religinės ir 'dvasinės’ literatūros visų pirma ir tuo, kad ji skaitytojui nepataikauja; ji nėra ta knyga, kuri skraidina į beribes dvasines erdves; ji nepudruoja pilkos kasdienybės, nedailina įmantriomis frazėmis. Biblija tvirtai abiem kojomis remiasi į šiurkščią žemę, kurioje klojasi įvairus žmonių gyvenimas. Ji pasakoja daug nuostabių dalykų apie susitikimus su Dievu ir patirtus stebuklus; joje rasime gražios ir didingos poezijos, bet užtat pilnos tokių išgyvenimų ir jausmų, kokius tik gali patirti žmogus: nuo visiško nusivylimo, pasimetimo, įtūžio, liūdesio iki meilės euforijos ir beribio džiaugsmo. Nes toks buvo ir yra tikinčio žmogaus gyvenimas!
Tačiau skaitydami Bibliją nuo pradžios, sužinosime ir daugelį žiaurių bei baisių dalykų: apie žmogžudystes, karus, badą, tremtį, bėgimą nuo mirties, moterų išniekinimą, svetimavimą, stabmeldystę ir t. t. Tokios istorijos širdies nešildo, tik sadistas galėtų mėgautis baisiais pasakojimais. Bet iš tikrųjų juk ir baisumų nutinka mūsų gyvenime. Dievas puikiai pažįsta žmogiškąją tikrovę ir ne veltui papasakoja tas istorijas: kad mes pasimokytume iš jų ir turėtume naudos. Viena iš neįprastų ir ne pačių maloniausių istorijų aprašyta ir Pr 12, 10s:
"10 Krašte kilo badas. Abromas kėlėsi į Egiptą gyventi kaip ateivis, nes badas krašte buvo nuožmus. 11 Prieš pat įeinant į Egiptą, jis kreipėsi į savo žmoną Sarają: "Žinau, kokia tu graži moteris. 12 Egiptiečiai, tave pamatę, pamanys: 'Tai jo žmona.’ Mane jie užmuš, o tave paliks gyvą. 13 Tad prašyčiau sakyti, jog esi mano sesuo, kad per tave man būtų gera ir tavo dėka išlikčiau gyvas." 14 Abromui įėjus į Egiptą, egiptiečiai matė, kad moteris buvo labai graži. 15 Ją pastebėję faraono dvariškiai labai išgyrė faraonui. Moteris tada buvo paimta į faraono šeimyną. 16 Per ją Abromui gerai sekėsi. Jis įsigijo avių, jaučių, asilų, vergų ir vergių, asilių ir kupranugarių. 17 Bet už Abromo žmoną Sarają VIEŠPATS baudė faraoną ir jo šeimyną didelėmis nelaimėmis. 18 Faraonas pasišaukė Abromą ir sakė jam: "Ką tu padarei! Kodėl nepasakei, kad ji tavo žmona? 19 Kodėl sakei: 'Ji mano sesuo’? Aš paėmiau ją už žmoną. O dabar štai tavo žmona! Pasiimk ir išeik!" 20 Faraonas davė savo vyrams nurodymų, ką daryti, ir tie išvarė jį drauge su žmona ir viskuo, ką turėjo."
Dievas veda į sunkumus
Kad istorija ne iš maloniųjų, byloja jau pirmasis sakinys. Atkreipkime dėmesį į kontekstą: Prieš šią istoriją buvo papasakota apie Abromo pašaukimą. Abromui pasirodė Dievas, su juo kalbėjosi ir pažadėjo daugeriopą palaiminimą. O kas gi po to nutinka? Kyla badas. Sunkus badmetis. Tais laikais nebuvo jokių pagalbų nei iš valstybės, nei iš Raudonojo kryžiaus, nei iš jokių kitų organizacijų. Su badu grūmėsi kiekvienas kaip išmanė; kaip kuri gentis galėjo, taip ieškojosi sau maisto. Mes nežinome, ką tuo metu galvojo Abraomas, bet nebūtų buvę nuostabu, jeigu jis būtų pamanęs: kas man iš to, kad kažkada per mane bus palaimintos visos žemės tautos (žr. 12, 3), jei aš dabar iš bado mirštu? Dieve, ar nematai, kad neturiu ką valgyti?!
Dievas leido Abromui ir jo šeimai patirti šį išbandymą, Dievas jį atvedė į šiuos sunkumus. Dievas viską gali padaryti, nes jis yra Kūrėjas, kontroliuojantis lietų ir sausrą, derliaus ir nederliaus metus, per kuriuos kartais ištinka badas. Dievas parinko Abromui šį išgyvenimą. Kodėl? Kad jį nubaustų? Tikrai ne. Nes nieko nerandame apie Abromo nusikaltimą, galėjusį jam užtraukti šitokią bausmę. Dievas Abromą ne baudė, o auklėjo. Skaitydami Pradžios knygą, kelissyk rastume, kad Dievas Abromą bando, tikrina jo tikėjimą (pvz., Pr 22, 1). Panašiai jis elgiasi ir su Izaoku bei Jokūbu. Vėliau Pradžios knygoje Dievas Juozapą atveda akistaton su mirtimi, ilgiems metams uždaro jį į kalėjimą – kad pažintų ir suprastų, kas yra Dievas, kad jo tikėjimas sustiprėtų tiek, jog Juozapas taptų pasirengęs užimti postą Egipto valdžios viršūnėje.
Krikščionys dažnai linkę manyti, kad kai (tikinčiam) žmogų ištinka sunkumas, tai jį Dievas baudžia. Bet šitoks manymas tik iš dalies teisingas; iš tikrųjų klaidingesnis nei teisingesnis. Dievas tam tikra prasme net ir be duodamų sunkumų jau baudžia kiekvieną, kuris nieko apie jį girdėti nenori: virš visų bedievių kabo Dievo rūstybė ir laukia Dievo teismas (žr. Rom 1, 18; 2, 5; 12, 19; Ef 2, 3). O Dievą mylinčiam žmogui nėra ko bijotis; jam atleista ir jis sutaikytas su Dievu. Bedievių bausmė tikinčiam žmogui negresia, nes šią bausmę atliko Jėzus Kristus numirdamas ant kryžiaus (Iz 53, 5). Kas atvirai ir ramia širdimi gali tarti, kad Dievas yra jo Tėvas, tas nebus tikrąja prasme baudžiamas, o 'tik’ auklėjamas. Dievas savo priešus baudžia ir savo vaikus auklėja, disciplinuoja pagal teisingą ir tobulą savo pedagogikos mastą, o ši pedagogika kartais gali būti ir ne visai maloni (žr. Apr 3, 19 arba Hbr 12, 6: "Dievas griežtai auklėja, ką myli"). Taigi badas nebuvo Dievo bausmė, bet auklėjimo būdas.
Dievo valia žmogui tenka sunkūs sprendimai
Ar, kilus badui, Abromui būtinai reikėjo bėgti į Egiptą? Argi nebūtų buvę teisinga liktis ir viltis Dievo aprūpinimo? Nežinia. Pasirinkimas bėgti nėra blogas ar smerktinas. Žmonės žinojo, kad Egipte galima lengviau prasimaitinti dėl ten tekančios Nilo upės, palei kurią būdavo geresnės dirvos ir našesni derliai. Žinome, kad ir vėliau Abromo palikuonys ten ėjo panašiam nepritekliui ištikus (Pr 42, 5).
Egiptas turėjo pakankamai maisto, bet turėjo ir kitų dalykų, tarp kurių buvo ir pavojingų kitašaliams. Egiptiečiai nemėgo ateivių iš kitų kraštų, o dykumų klajoklių netgi nekentė. Todėl nieko nuostabaus, kad Abromas bijojo ten eiti. Jo baimė konkreti – jam rūpėjo jo artimieji, gražuolė žmona Saraja, kurios Abromas bijojo netekti ir pats, kaip trukdantis sutuoktinis, būti nužudytas (eil 12).
Todėl Abromas griebiasi gudrių atsargumo priemonių: "Tad prašyčiau sakyti, jog esi mano sesuo, kad per tave man būtų gera ir tavo dėka išlikčiau gyvas." (12, 13). Iš dvidešimto skyriaus žinome, kad Saraja Abromui tikrai buvo pusiau sesuo, tad melas nebuvo visiškas (žr. Pr 20,12). Tačiau tai buvo melas, nes suplanuota ir sąmoninga apgaulė: santuoka turėjo likti paslaptyje. Egiptiečiai turėjo jį laikyti broliu, o ne vyru.
Iš tiesų greitai pasirodė, kad Abromo baimė buvo pagrįsta. Apkerėti Sarajos grožio, egiptiečiai ją nusivedė tiesiai į paties valdovo, faraono, haremą. Abromo kailis liko sveikas, bet kas dabar bus su žmona, su Saraja? Iš 13 eilutės matome, kad už visus artimuosius ir netgi už Sarają Abromui labiau rūpėjo jis pats: "kad per tave man būtų gera". Ir tikrai jam buvo gera. Abromas greitai įsigijo daug turto, jis buvo apipiltas faraono dovanomis (eil. 16) – jį lydėjo sėkmė.
Gali pasirodyti, kad Abromo taktika pasiteisino. Jis ir Saraja gyvi, o jam net puikiai sekasi. Tačiau melo kojos trumpos. Netruko pasimatyti, kad meluoti nevertėjo. Abromas visai nežinojo, kad tikrai bus nužudytas. Jis tik įsivaizdavo, pats susikūrė situaciją ir iš jos sukosi – tą darė rūpindamasis tik savimi ir savo gerove. Ne Saraja buvo pirmoje vietoje, o jis pats ir jo interesai.
Saraja, ko gero, buvo smarkiai nusivylusi, nes juk mylėjo Abromą, buvo jo žmona, o ne kokia šiaip gyvenimo palydovė. Ji kartu su Abromu bėgo į Egiptą, jį visąlaik rėmė, sykiu su juo įveikė didžiulį kelią nuo Uro per Haraną, Kanaaną iki pat faraono žemių. Juodu buvo daugelį metų praleidę kartu ir tvirtai susigyvenę. Ir še tau kad nori! Lemiamu momentu Abromas gina ne ją, o savo kailį. Lemiamu momentu nusvėrė savas interesas, o ne artimo. Abromas egzamino neišlaikė.
Nėra abejonės, kad tai, jog jo žmona pateko į faraono dvariškių akiratį, buvo kartu ir Dievo rankų darbas. Dievas sukūrė šią situaciją ir į ją atvedė Abromą, kad išbandytų, kaip jis moka susidoroti su sunkiais sprendimais. Ir Abromas susimovė. Jis kliovėsi ne Dievu, kuris tikriausiai ir taip nuo mirties jį būtų apsaugojęs, o savo galva, įgyvendindamas savo sumanymą, kaip parašyta 13 eilutėje. Tikėjimo didvyris, kuris, paklusdamas Dievo paliepimui, taip drąsiai kilo ir ėjo į svetimus kraštus (12, 4) – tas pats didvyris kiek vėliau iš baimės sprunka į krūmus.
Abromas nieko nenužudė, tik pamelavo, bet irgi ne visai, tik iš pusės; žmonai taip pat nieko baisaus nenutiko – tai gal nieko blogo? Dėl ko Abromo poelgį reiktų vertinti neigiamai? Kuo blogai gelbėti savo kailį, paisyti savo interesų?
Kaip galima spręsti iš 17 eilutės, Dievas Abromo sprendimą vertina vienareikšmiškai neigiamai, kaip melą. Be to, Dievas tiek iš ST, tiek iš NT tikinčiųjų reikalauja to paties: "žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų" (Fil 2, 4); "Niekas teneieško, kaip jam geriau, bet kaip kitam" (1 Kor 10, 24). Abromas to nedarė. Jis pažeidė šį reikalavimą. Abromo poelgis kilo ne iš meilės, nes tikra meilė "neieško sau naudos" (1 Kor 13, 5).
Bet rūpintis ne savimi, o kitais – ar tai tikroviška? Ką tai reiškia? Be abejo, nei Biblija, nei kas kitas neliepia nesirūpinti savimi, apsileisti ir nieko nedaryti dėl savo gerovės. Mes esame Dievo įpareigoti tvarkytis savo gyvenimą, apsirūpinti maistu, drabužiais, būstu. Geras ir protingas rūpestis savo gerove tada pavirsta į nieką, kai pradeda būti įgyvendinamas kito sąskaita. Kai kitus dėl savo gerovės savanaudiškai statome į blogesnę padėtį, sukeliame nuostolį diskriminuodami arba rodydami abejingumą.
Ar mes geresni negu Abromas? Ar savo atžvilgiu niekada šitaip nepasielgtume? Vargu. Geriausias pavyzdys – korupcija. Duodami kyšį, ieškome sau naudos, perkamės sau gerovę kitų sąskaita. Juk kai duodu daktarui pakišą ir jis mane geriau prižiūri, nukenčia kiti, nes mane dėl to galbūt pirma jų aptarnauja, galbūt kitiems dėl manęs lieka mažiau laiko ir jie tiesiog prasčiau arba visai neaptarnaujami. Kai duodame pakišą aukštesnei invalidumo grupei nustatyti, galvojame, kad kitiems nieko blogo nedarome. Bet juk šitaip ne tik meluojame ir apgauname, bet ir apvagiame tuos, kurie moka mokesčius, ir tuos, kurie taip pat pretenduoja į valstybės paramą. Nagai labai greitai į save užsilenkia ypač ten, kur pinigai. Organizuojame, kombinuojame, o kad kiti nuo to patirs žalą, nepagalvojame.
Gali būti, kad Abromui tarpais parūpdavo Sarajos gyvenimas valdovo hareme, bet kai pačiam šitaip gerai sekėsi, tai ir tas rūpestis būdavo ne toks stiprus. Atrodo, kad kurį laiką abiejų gyvenimai ėjo greta, bet visiškai atskirai, be jokio kontakto. Galima kaltinti egiptiečius, kad jie savo ištvirkimu atskyrė šiuos puikius sutuoktinius. Bet juk Abromas ne ką geresnis! Egiptiečiai geidė Sarajos grožio, o Abromas – sau gerovės. Gal 6, 2 Paulius liepia: "Nešiokite vieni kitų naštas...", bet kaip tas naštas nešiosi, kad jų nematai, nepastebi ir net nesistengi pastebėti. Padėti kitam gali tik tada, kai suvoki, kad jam sunku. Eilutė iš Laiško filipiečiams 2, 4 – "žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų" (Burbulio vert.) – dar labiau pažodžiui išversta ragina: "pastebėkite" vieni kitų naštas!
Abromo planas buvo trumparegiškas. Jis galėjo numatyti savo veiksmų padarinius, bet iš susirūpinimo savimi nenumatė. Gal ir visai nenorėjo. Pastebėjimas ir nepastebėjimas kito reikmių yra dar vienos labai žymios NT istorijos tema. Ši istorija yra iš Luko evangelijos apie sumuštą ir pakelėje gulėti paliktą vargšą žmogų (10,25s). Kunigas ir levitas pro šalį eina, akimis mato nelaimėlį, bet sykiu lyg ir nemato, praeina nepagelbėję. Gailestingasis samarietis pastebi ne tik akimis, bet ir širdimi, todėl griebiasi veiksmų, nepaisydamas savo nepatogumų ir išlaidų (10, 31–33).
Visa tai svarbu ir dėl to, kad liečia esmę, patį mūsų tikėjimo nervą. Juk ir Dievas yra tas, kuris pastebi ir mato savo tautos kančią: "Aš mačiau savo tautos kančią Egipte..." (Iš 3, 7). Tai ne barzdotas senelis, sėdintis ant debesies. Tai Dievas, visagalis šio pasaulio Kūrėjas pastebi vargstantį žmogų ir jo pasigaili: "Mano ranka visa tai [dangų ir žemę] sukūrė, ir taip visa atsirado, – sako Viešpats. – Aš pažvelgsiu į žmogų, kuris yra vargšas bei turi atgailaujančią dvasią ir dreba prieš mano žodį" (Iz 66, 2). Tai yra Evangelijos esmė.
Dievas veda per sunkumus
Abromas sumanė savavališką planą, atidavė savo žmoną į egiptiečių rankas – bet įsikišo Dievas. 17 eilutėje sakoma, kad Dievas baudė faraoną visokiomis nelaimėmis. Neaišku, kokios tos nelaimės buvo, tačiau faraonui užteko, kad šis suprastų, jog yra baudžiamas būtent Abromo Dievo. Egiptiečiai buvo pagonys, garbino galybes stabų. Tačiau čia Dievas faraonui iš savo malonės leido sužinoti tiesą. Faraonas permatė Abromo gudrybę ir jį baisiai sugėdino atvirai pasipiktindamas jo poelgiu bei dėl to išvarydamas iš savo žemės (12,18–20). Pagonis faraonas Dievo išrinktajam priverstas priminti Dievo tiesą apie melą ir teisingumą!
Abromas lieka nubaustas tarsi koks neklaužada mokinukas, Saraja reabilituojama. 17 eil. sakoma, kad Dievas įsikiša dėl Sarajos. Jis nesutinka leisti, kad jo planai su šia rinktine pora nueitų perniek. Nesutinka, kad Sarajai vienai tektų nešti neteisingų Abromo sprendimų naštą. Nepaisant stambios Abromo klaidos, Dievas nutraukia savivalę, išvesdamas Abromo šeimą ir patį Abromą iš susidariusios situacijos. "Jeigu ir tapsime neištikimi, tai jis lieka ištikimas", patvirtina 2 Tim 2, 13.
Egipto nuotykis baigėsi laimingai. Abromas, kad ir išmestas lauk, tačiau turtiniu požiūriu lieka nė kiek nenukentėjęs. Bet buvo ir neigiamų pasekmių. Tikriausiai parsigabena egiptietišką "suvenyrą" – tarnaitę Hagarą, vieną iš tų, kurios minimos 16 eil. Kaip žinome, vėliau Abromo šeimoje šiai moteriai dar tenka suvaidinti svarbų vaidmenį, sukelti rimtų problemų šeimos nariams.
Bet kad ir kas buvo – Dievas vedė taip, kad Abromui ir Sarajai tas laikas taptų svarbia pamoka. Saraja savo kailiu pajuto, kaip Dievas ja rūpinasi, dėl to ir ji gali drąsiai juo pasitikėti. Ir Abromas išmoko savo pamoką: jei šiame skyriuje jis gudrus savanaudis, tai toliau jis prieš mūsų akis iškyla visiškai kitoks. Savo sūnėnui Lotui jis pasirodo labai dosnus, leisdamas pirmam užimti geresnes ganyklas (13, 8–9). Čia jis jau susirūpinęs giminių tarpusavio santykiais, stengiasi ne dėl savo, bet dėl kito naudos. Savo turtų Abromas nusprendžia siekti sąžiningu būdu. Taip jis demonstruoja saikingumą, dorybę, kuri labai vertinama ir NT.
Lotas pasirenka geresnes žemes ir jose įsikuria. Jis tvirtai laikosi savo plano, kuriame asmeninė gerovė ir karjera vaidina labai svarbų vaidmenį. Dėl to Lotą turtai atveda ne į pasitenkinimą ir saikingumą, o į godumą. Gero gyvenimo troškulys apakina Lotą tiek, kas jis nepastebi apgyvendinamų vietovių žmonių moralinio sugedimo. Dabar Lotas patenka į pavojų, kadangi naujose žemėse jis vienintelis yra dievobaimingas.
Lotas pakelia akis ir mato turtingas žemes (13, 10). Pakelti akis Dievas liepia ir Abromui (13, 14). Abu giminaičiai žvelgia į naujų žemių plotus, tik Lotas eina pats ir pasiima savo dalį, o Abromui atitenka vien Dievo pažadas ją kada nors gauti. Abromas jau išmoko žvelgti dvasios akimis, pasitikėti Dievu ir kantriai laukti jo pažadų išsipildymo. Jis išmoko to paties, ko ir Paulius linki Ef 1, 18, kad Dievas "apšviestų jūsų širdies akis ir jūs pažintumėte, kokia yra viltis, į kurią esate pašaukti, koks jo šventųjų garbingo paveldo turtas".
