Holger Lahayne
Katekizmų išmintis
Taip rašo popiežius Benediktas XVI naujojo jaunimo katekizmo YOUCAT, neseniai pasirodžiusio ir lietuvių kalba, pratarmėje. Romos katalikų bažnyčia suprato katekizmo svarbą – laikais, kai daugumoje visuomenių vyksta smarki krikščioniškųjų pagrindų erozija, šitokios svarbiausių tikybos pamokymų knygos yra reikšmingos kaip niekad.
Katekizmai (nuo gr. katechesis ir katechismos – pamokymas) nėra protestantų išradimas. Juos pradėta sudarinėti dar vėlyvosios antikos laikais, gausiau leisti viduramžiais, ypač skirtus besirengiantiems krikštui (pvz., katalikų P. Kanizijaus, 1589, ir M. Daukšos, 1595). Bet XVI a. kartu su reformacija atsivėrė tikroji katekizmų era. Vos per kelis dešimtmečius, visų pirma evangelikų kraštuose, buvo išleista dešimtys įvairių krikščioniškojo tikėjimo pradžiamokslių, daugiausiai sudarytų klausimų ir atsakymų forma.
Vieni iš žinomiausių iki šios dienos yra abu Liuterio katekizmai, išleisti 1529 m. Juodu vokiečių reformatorius visada laikė ir svarbiausiais savo veikalais. Katekizmuose išdėstyti krikščionių tikybos pradmenys, kurių, anot Liuterio, jeigu kas "nežino, negali būti priskaičiuojamas prie krikščionių ir prileidžiamas prie sakramentų – kaip amatininkas, kuris nežino savo amato bei jo taisyklių ir reikalavimų, laikomas neišmanančiu ir atleidžiamas."
Žinoma, katekizmai nėra ir negali būti nei Biblijos pakaitalas, nei konkurentas ir neturi teisės jos nustumti į šalį. Tai ir čia Liuteris, be abejo, sako tik tai, kad katekizmai viso labo tėra "trumpa ištrauka ir viso Šventojo Rašto santrauka". Užstalės pokalbiuose jis aiškina: "Katekizmas – tobuliausias mokymas, todėl jis privalo būti nuolat skelbiamas; tai aš pats ir darau, sakydamas pamokslus. Norėčiau, kad jis būtų skelbiamas kasdien..." (370) Nors ir paties Liuterio dažnai gretinami su vaikų pradžiamoksliu, katekizmai buvo skirti kiekvienam krikščioniui tikybos pagrindams priminti: "Aš privalau išlikti vaikas bei katekizmų mokinys ir išlieku maloniai."
Evangelikai reformatai, perimdami Liuterio požiūrį, išplėtojo dar didesnę katekizmų įvairovę. Iki šios dienos pasaulyje populiariausias ir dažniausiai spausdinamas katekizmas yra 1563 m. parašytasis Heidelbergo katekizmas. Panašiai kaip ir Liuteris, Jonas Kalvinas taip pat labai akcentavo katekizmų reikšmę. 1548 m. Sommerseto hercogui E. Seymourui Ženevos reformatorius rašė, kad būtinai reikia bendro normatyvinio mokymo "vaikams ir nemokytai liaudžiai, idant jie išmoktų teisingų dalykų ir gerą mokymą lengvai atskirtų nuo melagingo. Patikėkit manimi, Dievo Bažnyčia neišsilaikys be katekizmo". Anot Kalvino, katekizmai ypač turi tikslą "mokyti visą tautą [t. r. visus Bažnyčios žmones], kad jie turėtų naudos iš pamokslų ir gebėtų pastebėti, jeigu kada koks apsimetėlis imtų skleisti svetimą mokymą."
Evangelinės bažnyčios labai pabrėžtai priekin stūmė asmeninio tikėjimo svarbą. Kievienas tikintysis asmeniškai būtinai turi suprasti savo tikėjimo esmę, dėl to pamaldų centru ir ašimi buvo padarytas Bibliją aiškinantis pamokslas. Buvo laikomasi nuostatos, kad bažnyčioje žmogus mokosi vis geriau suprasti Dievo žodį ir jį pritaikyti savo gyvenime. Kalvinas labai pabrėžė pažinimo ir tikėjimo ugdymą. Anot jo, regimosios bažnyčios ženklas būtent ir yra tas, kad ji pasirodo kaip "Ištikimųjų bendruomenė, noriai besilaikanti Dievo žodžio ir tikrosios religijos, kurios pati moko; [kaip] tie, kurie per visą savo gyvenimą daro pažangą ir vis labiau įsitvirtina pagarbioje Dievo baimėje, jeigu jaučia poreikį augti ir žengti į priekį" (Confessio Gallicana, 27). Svarbi priemonė tai pasiekti būtent ir buvo katekizmai.
Kadangi katekizmai yra žmonių, o ne Dievo žodis, tai žmonės galėjo ir gali jų prirašyti tiek, kiek tik nori. Bažnyčios gali susidaryti naujus, modernius katekizmus, koks yra ir naujasis YOUCAT. Šįkart katalikai vykusiu darbu gali paskatinti evangelikus performuluoti savo senąsias tikėjimo tiesas, kad, kaip popiežius sako, krikščionijai pavyktų atsilaikyti prieš labai rimtus iššūkius ir pagundas. Bet kadangi nauja – tai gerai prisiminta sena, užtat šiandien kaip niekad verta pažvelgti į senuosius lobynus. Toliau tai ir darysime, apsiribodami ir aptardami tik pirmuosius žodžius ar sakinius iš svarbiausių reformacijos laikų katekizmų. Pabandysime parodyti evangelikų mokymo įvairovę ir vienodumą; kaip vienas tikėjimas gali būti įvairiai apibūdintas, tačiau išsaugoti pagrindinių nuostatų esmę. Ir kad jau nuo pat pradžių nesunku pastebėti gilią katekizmų išmintį, pagrįstą ne kuo kitu, o neišsenkančia Dievo apreiškimo išmintimi.
Dievas ir žmogus
Reformacijos metu įvyko viena labai svarbi permaina: pereita nuo Dievo kaip "aukščiausios būties" ir "pirmojo", arba "nepajudinamojo judintojo" (Aristotelis), prie Dievo kaip asmens, asmeniškojo Viešpaties ir Gelbėtojo, mylinčio Tėvo, esančio nuolatiniame ryšyje su savo vaikais. Scholastinės teologijos smulkmeniškumas ir nepaliaujamas sąvokų aiškinimasis reformatorių buvo pavadintas "ezoterine magija" (Kalvinas) ir "melagingais, prakeiktais, velniškais tauškalais" (Liuteris) ir atmestas.
Reformatorius labiau domino ne Dievas kaip abstrakcija, o Dievas kaip asmuo, kuris sukūrė žmogų ir jam apsireiškė, kuris sudarė su žmogumi sandoras ir veikė jo išganymui. Tomas Akvinietis teologiją dar laikė "šventuoju mokymu", kuris esąs "labiau spekuliatyvus nei praktiškas mokymas", tuo tarpu Liuteris jau buvo įsitikinęs, kad "[visa] teologija yra praktiška, o ne spekuliatyvi". Nes visa teologija visų pirma sukasi apie žmogaus ėjimą į Dievo išganymą. Tad reformacijoje ši mintis – santykis tarp Dievo ir žmogaus – vėl buvo atvesta į dėmesio centrą.
Dėl to vienuolis Liuteris pirmiausiai atsidėjo ne klausimui apie vienas ar kitas Dievo savybes, o visai kitam: kaip man rasti gailestingąjį Dievą? Dėl to ir teisininkas Kalvinas savo pagrindiniame veikale Institutio neišplečia per kelis skyrius filosofinio mokymo apie Dievą dėstymais, kaip dar darė Akvinietis savo "Sumose". Kalvinas išvis nedaug naudos matė iš "nereikalingų minčių žaidimų, kai žmonės užsidegę suka galvas dėl Dievo 'būties’ ir 'esmės’." "Kokia nauda pažinti Dievą, su kuriuo neturime jokių reikalų?", klausia retoriškai. "Juk Dievo pažinimo reikalas ir tikslas daug labiau turi būti tas, kad mes išmoktume Dievo bijoti ir jį gerbti, o po to, kad jo vadovaujami galėtume su viltimi visa ko iš jo melsti ir jam vienam viską dėkingai patikėti" (Inst. I,2,2).
Bet pirmiau praktinę ir asmeninę tikybos mokslo naudą buvo pajutęs Liuterio kolega ir draugas Melanchtonas ir tai akcentavęs savo pirmojoje reformacijos dogmatikoje Loci communes (1521). Jos pradžioje autorius išreiškia viltį, kad skaitytojai matys, "kaip siaubingai niekus visur teologijoje tauzijo tie, kurie vietoj Kristaus mokymo siūlė aristoteliškas vingrybes". Pagrindinėmis temomis Melanchtonas laiko "nuodėmės galią, įstatymą ir malonę". Dėl to svarbiausia praktinis Kristaus pažinimas:
"Štai ką reiškia pažinti Kristų: atpažinti jo geradarystes, o ne prigimtį ar tapimo žmogumi būdus. Jeigu nežinai, dėl kokios praktinės naudos Kristus prisiėmė kūną ir buvo prikaltas prie kryžiaus, kokia nauda pažinti jo prigimtį ir istoriją? Kaip ir gydytojui argi pakanka žinoti žolelių spalvas, formas ir išvaizdą, nejau nėra svarbiausia išmanyti jų gydančias galias?"
Svarbiausia ne abstrakčioji teologija, o tai, kaip mes pažįstame Dievą. Visa tai atsispindi katekizmuose. Štai Vestminsterio trumpas katekizmas (1648) savo pradžios žodžiais byloja: "Koks svarbiausias žmogaus tikslas? Atsakymas: Svarbiausias žmogaus tikslas yra šlovinti Dievą ir džiaugtis juo per amžius."
Išpatsyk pradedama nuo žmogaus. Klausiama ne apie visatos ar būties prasmę (nors, žinoma, ir to neužginta paklausti), o asmeniškai: kam ir kodėl mes esame? Kokia mano gyvenimo prasmė? Atsakymo centre stovi Dievas: aš gyvenu dėl Jo, dėl Dievo. Aš nesu Dievas ir ne pasaulio ašis, kaip teigia populiarioji ir taip mėgstamoji R. Byrne savo bestseleryje The Secret-Paslaptis. Ji sako: "Žemė sukasi dėl Tavęs. Vandenynai tvinsta ir slūgsta dėl Tavęs. Paukščiai čiulba Tau. Saulė teka ir leidžiasi dėl Tavęs...." Ne, taip nėra! Viskas sukasi ne aplink žmogų, o aplink Dievą.
Bet tas viskas – žmonės, visas pasaulis – besisukdamas aplink Dievą, greta jo nei išnyksta, nei susilieja su juo. Žmogus visąlaik išlieka greta "šlovinti Dievą ir džiaugtis juo per amžius". Dievui atitenka visa šlovė, bet ir pats žmogus turi iš to naudos. Vardan žmogaus gerovės yra duoti ir visi Dievo įsakymai (žr., pvz., Įst 6,18; 10, 12–13). Dievas veikia žmogaus labui, net moka jam amžinąjį užmokestį. Tačiau nėra įpareigotas taip elgtis, todėl ir žmogus neturėtų šio džiaugsmo laikyti savaime suprantamu. Viskas, ką turime džiugaus ir gero, yra gryniausia ir nesibaigianti Dievo malonė.
Šis, pirmasis Vestminsterio katekizmo sakinys patraukė ir žinomo baptistų pastoriaus bei knygų autoriaus Johno Piperio dėmesį. Piperis, įtvirtinęs "krikščioniškojo hedonizmo" sąvoką, sakė, kad panašiai kaip kiekvienas žmogus kuo nors tiki, taip siekia ir malonumų, būtent yra hedonistas (nuo gr. hedone – malonumas, mėgavimasis). Klausimas tik, ar tų malonumų visų pirma ieško sukurtuose dalykuose, ar Dieve?
Apie Dievą ir žmogų kalba ir pirmieji Heidelbergo katekizmo žodžiai: "Kas yra tavo vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant?" Katekizmo sudarytojas Z. Ursinusas pradeda nuo žmogaus ir paklausia dar egzistencialiau negu Vestminsterio teologai. Klausia ne vien apie tikslą, bet ir apie tai, kas mane šiame vargo, blogio ir mirties pasaulyje labiausiai guodžia ir stiprina. Atsakymas į šį klausimą byloja:
"Mano vienintelė paguoda yra tai, kad aš su kūnu ir siela, gyvenant ir mirštant ne pats sau priklausau, bet esu mano ištikimojo Išganytojo nuosavybė, kurs savo brangiu krauju visas mano nuodėmes tobulai apmokėjo bei išvadavo mane iš visos velnio galybės ir kurs taip mane apsaugo, kad be mano dangiškojo Tėvo valios ne tik nė plaukas nuo mano galvos negali nukristi, bet netgi viskas mano palaimai tarnauti turi..."
Tai vienas svarbiausių ir gražiausių krikščionybės istorijos tekstų, tikras deimantas tikybos mokymo ir teologijos karūnoje – paprastais žodžiais paprastai perteikta didžioji ir pagrindinė Biblijos tiesa.
Ypač krinta į akis dažnas asmenvardžio pirmuoju asmeniu vartojimas ("aš", "mano"), kuris nesibaigia ir toliau, pvz., antrame klausime "ką reikia žinoti", kad įgytum paguodą. Atsakymas: "kokia didelė esti mano nuodėmė ir vargas", paskui "kaip aš iš visų mano nuodėmių ir vargo esu išperkamas" ir galiausiai "kaip aš Dievui turiu būti dėkingas už šį išpirkimą". Iš visko aišku, kad kalbama ne apie kitus, o tiesiai apie mane, tave, mus, žmones. Bet ne taip, kaip tai daro Byrne, kai žmogų pastato į visa ko centrą. O būtent kalbama apie Dievą, ką jis atliko vardan mūsų ir nepaliaujamai tebeatlieka.
Ursinuso formuluotės, kad ir rūpestingos bei paguodžiančios, tačiau kartu be kompromiso ir aštrios. Nes tikėjimas teikia ne šiaip paguodą, kaip daro daugelis, bet ypatingą – vienintelę. Niekas kitas taip žmogaus paguosti negali. Taip Ursinusui pavyksta labai preciziškai išreikšti Evangelijos ir buvimo krikščionimi esmę: žmogus nėra savęs viešpats, nes priklauso kitam. Naujasis Testamentas sako, kad krikščionis priklauso Dievui, nes yra jo atpirktas (1 Kor 6, 20; Ef 1, 14; Tit 2, 14; 1 Pt 2, 9; Apr 5, 9). Ir graikų kalbos žodis doulos (vart. dvasine prasme Apd 16, 17; Rom 6, 22; 1 Kor 7, 22; Ef 6, 6; Kol 4, 12; 2 Tim 2, 24; 1 Pt 2, 16; 2 Pt 1, 1; Jok 1, 1; Jud 1, 1) pabrėžia šį svarbų krikščioniškojo identiteto elementą: krikščionis yra kaip vergas, kuris priklauso šeimininkui (dažniausiai verčiama žodžiu "tarnas", kuris kai kur per silpnas; tik Jurėnas Rom 1, 1 vartoja "vergas"). "Kristaus vergas" – beveik jau standartinis daugelio Naujojo Testamento laiškų autorių prisistatymas. Ir Liuteris savo Mažajame katekizme sako, kad Kristus mus atpirko "savo šventu ir brangiu krauju", "kad aš Jam tikrai tekčiau ir Jo valdomas gyvenčiau Jo karalystėje..." (II dalis, Apie atpirkimą).
Tiesiai ir aiškiai sakoma, kad svarbiausias yra valdžios klausimas. Jeigu žmogus nori priklausyti sau pačiam, jis atsisako ir tos paguodos iš Dievo. Jei žmogus pasikliauja dievybe savyje ir savo neišsemiamais bei neišsenkančiais potencialais, jeigu savyje ieško tikrosios ir galutinės paguodos šaltinio, tai tas yra savęs viešpats ir gyvena, anot Liuterio, įsikalinęs, "susigūžęs pats savyje".
Tuo Heidelbergo katekizmas padaro ne ką kita, kaip tik savais žodžiais atkartoja didįjį krikščionybės paradoksą, ištartą paties Jėzaus Kristaus: "Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs, atras ją" (Mt 10, 39).
Išganytojas ir Kūrėjas
Esama nemažai katekizmų, kurie prasideda teiginiu apie žmogaus sukūrimą. Štai Bohemijos brolių katekizme (1521) klausiama: "Kas tu esi? Atsakymas: protingas ir mirtingas Dievo kūrinys." Labai panašiai formuluoja ir liuteronų reformatorius J. Brenzas savo sudarytame Catechismus minor (1527/1528): "Kas tu esi? Atsakymas: pagal pirmąją prigimtį esu protingas kūrinys, arba Dievo sukurtas žmogus, o pagal antrąją prigimtį esu krikščionis." J. Laskio Emdeno katekizme (1554) klausiama: "Kam tu kaip žmogus buvai sukurtas? Atsakymas: kad būčiau Dievo atvaizdas, savo Dievą ir Kūrėją atpažinčiau, mylėčiau ir jam tarnaučiau." J. Kalvinas Ženevos katekizme (1542) irgi teigia labai panašiai: "Koks gi yra aukščiausiasis gyvenimo tikslas? – Pažinti Dievą, kurio mes, žmonės, buvome sukurti."
Išpažinimas, kad Dievas yra Kūrėjas, o mes esame jo kūriniai, teologijai ir krikščioniškam gyvenimui yra esminis. Nes šiuo išpažinimu išreiškiama fundamentalioji skirtis, kurią (kaip ir gebėjimą apskritai atskirti), pasak Liuterio, privalo išmanyti kiekvienas krikščionis. Kiekvienas turi suprasti, kad nėra paties savęs produktas, o už savo egzistenciją dėkingas kitokiam nei pats – Dievui. Žmogus nėra Dievas, o tik jo atvaizdas, kūrinys. Žmogus yra kūrinys ir toks išliks per visą amžinybę.
Tokia yra tiesa. Bet puolęs žmogus jos priimti nenori. Liuteris 1517 m. rašė: "Žmogus dėl savo prigimties negali norėti, kad Dievas būtų Dievas; daug mieliau jis norėtų pats būti Dievas, o Dievas nebūtų Dievas". Tam nusidėjėlis turi svarbią priežastį: būdamas žmogumi, jis yra atsakingas prieš Dievą, o būdamas Dievu, prieš nieką nėra atsakingas. Tačiau geroji žinia yra ta, kad joks žmogus Dievu nei gali pasidaryti, nei turi. Žmogaus ir kaip kūrinio vertė yra labai aukšta. Išganytas žmogus yra dar artimesnis Dievui, nes yra išlaisvintas iš noro būti Dievu. 1530 m. viename iš laiškų Liuteris yra rašęs: "Mes turime būti žmonės, o ne Dievas. Tai yra esmė."
Nors, kaip minėta, reformatoriai iš naujo dėmesį koncentravo į žmogaus asmeninį išgelbėjimą, tačiau neužmiršo, kad jo pagrindą sudaro kūrėjiškoji Dievo veikla. Kadangi Dievas yra Kūrėjas, tai turi teisę į savo kūrinius, taigi ir į kiekvieną iš mūsų. Kadangi jis yra Visagalis, kuris kūrė iš nieko ir nuolat palaiko visa, kas egzistuoja, tai turi galios ir visa tai išganyti (žr. Iz 42, 5–6; 43, 1–7, 14–21; 44, 24–28). Kadangi Dievas yra Kūrėjas, tai ir Valdovas, Teisėjas bei Išganytojas – ne atvirkščiai. Dėl to neatsitiktinai Biblija prasideda nuo sukūrimo, o Apaštalų tikėjimo išpažinimo pirmoji eilutė kalba apie Dievą Tėvą, kuris yra visagalis, dangaus ir žemės kūrėjas. W. Lütgertas (1867–1938) sako: "Išganymas pagrįstas sukūrimu: Dievas mus išgano, nes mus sukūrė, jis myli mus, kadangi sukūrė, o sukūrė dėl to, kad Dievas pats yra meilė" (Schöpfung und Offenbarung). Taip pat vokiečių teologas priduria bei pabrėžia, kad "sukūrimas ir išganymas yra krikščionių Dievo pažinimo šviesuliai. Jie turi būti ne tik gretinami, bet sujungiami vienas su kitu."
Liuterono Lütgerto formuluotės yra labai panašios į reformato Kalvino, kuris visą krikščionių mokymą šitaip apibrėžė: pažinti Dievą kaip Kūrėją ir Išganytoją. Šiandien pirmoji – Dievo kaip Kūrėjo – pusė bažnyčios mokyme, pamoksluose, katachezėje dažnai nustumiama į užkulisius (ne paskutinė priežastis – dėl evoliucijos mokymo iššūkių). Reformacijos laikais vis dar vyravo platus sutarimas, dėl kurio katekizmuose ir tikėjimo išpažinimuose randame paskirta tiek daug vietos Dievo sukūrimo ir išganymo veiklai aprašyti. Žinoma, nereikia sumaišyti tų Dievo veiklos aspektų. Dievas yra visų žmonių kūrėjas, o Išganytojas – ne visų. Tačiau jis yra vienas Dievas, kuris kuria ir išgano. Dėl to abi dalys – sukūrimas ir išganymas kai kuriuose katekizmuose yra tiesiog susipynusios.
Jau cituotame Heidelbergo katekizmo atsakymo centre stovi Dievas kaip Išganytojas, kurio nuosavybė yra krikščionis. Tačiau taip pat kalbama ir apie Dievą kaip visagalį kūrėją ir visa ko palaikytoją, kuris "taip mane apsaugo, kad be mano dangiškojo Tėvo valios ne tik nė plaukas nuo mano galvos negali nukristi, bet netgi viskas mano palaimai tarnauti turi". 26 klausime daugiau kalbama apie Dievą kaip kūrėją ("Ką tu tiki, kai tari ‚Tikiu Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės kūrėją'?"). Dievu kaip kūrėju mes galime pasitikėti, nes jis yra ne tik galingas, bet ir geras: "Visa tai [apsaugoti ir vesti] jis gali padaryti kaip visagalis Dievas ir nori tai daryti kaip ištikimas Tėvas." Panašiai sako ir Kalvinas Ženevos katekizme: pasitikėti Dievu galime tada, "kai suvokiame jį kaip kaip visagalį ir tobulo gerumo Dievą".
Tą patį akcentuoja ir Liuteris savo Mažajame katekizme apie Tikėjimo išpažinimo pirmąjį teiginį ("Tikiu Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Kūrėją"):
"Tikiu, kad Dievas yra mane sukūręs kartu su visais kūriniais, davęs man kūną ir sielą, akis, ausis ir visus sąnarius, išmintį ir visus pojūčius ir ligi šiol mane išlaiko. Be to, drabužius ir apavą, valgį ir gėrimą, namus ir ūkį, žmoną ir vaikus, dirvą, gyvulius ir visokį turtą – visa, kas reikalinga kūnui ir gyvybei. Jis dosniai kasdien mane aprūpina, apgina nuo visokių pavojų, sergsti nuo viso pikto ir globoja. Ir tai Jis daro iš tikro tėviško gerumo ir gailestingumo, be jokio mano paties nuopelno ar vertės."
Ir čia pabrėžiama Dievo galybė bei gerumas. Pabaigoje, nors kiek netikėtai, bet labai vietoje nuskamba žodžiai iš mokymo apie išganymą: viso to mes nei esame nusipelnę, nei privalome nusipelnyti. Viską, kuo turtingi šioje žemiškoje būtyje, net savo žmogiškumą, esame gavę kaip malonės dovaną iš Dievo. Viskas mums suteikta dovanai (Rom 11, 35; 1 Kor 4, 7) – ir mūsų kaip kūrinių būtis, ir mūsų išganymas. Ši mintis išreikšta ir atskleista ne tik senuosiuose tikybos pradžiamoksliuose, bet ir senosiose giesmėse, pavyzdžiui, P. Gerhardto "Džiaugsminga širdimi linksmai" (Krikščioniškos giesmės, 257): "Ką tik beturime čia mes / Gyvenimo slėny, / Mums viskas duotas iš Tavęs, / O Tėve, šioj būty!"
Pažinti ir šlovinti, bijotis ir mylėti, pasitikėti ir tarnauti
Kokia žmogaus reakcija, elgesys yra teisingas Dievo atžvilgiu? Katekizmai, kaip ir pati Biblija, duoda daug atsakymų. Vestminsterio trumpas katekizmas sako, kad reikia "šlovinti Dievą" (arba garbinti), ir išties Dievo žodis patvirtina, kad taip ir turi elgtis visi žmonės (žr. Įst 8, 10; Ps 33, 1; 34, 2; 63, 5; 86, 12; 96, 7; 103, 2; 150, 6; 146, 2; Jn 4, 23; Rom 15, 6; Ef 5, 19; Apr 19, 5). Kitaip ir negali būti, nes kūrinys yra pašauktas garbinti savo Kūrėją (žr. ir Rom 1, 21).
Dar vienas elgesio būdas – "pažinti Dievą", kaip liepia, pvz., Ženevos katekizmas. Kažin ar daug iš mūsų šiandien savo būties užduotimi laikytų būtent šį veiksmą, nes jis neturi to intymumo, šilumos, kurią randame kitur, atrodo per daug intelektualizuotas. Tačiau Kalvinas jį pristato paprasčiau: Dievo pažinimas prasideda nuo tikros pagarbos. Ji pasireiškia, kai mes
"visą savo pasitikėjimą skiriame vien Jam; kai per visą savo gyvenimą mokomės jam tarnauti ir paklusti jo valiai; kai Jo šaukiamės visose savo bėdose, Jame ieškome išganymo ir viso trokštamo gėrio; ir galų gale kai savo širdimi ir lūpomis jį išpažįstame esant mūsų vieninteliu visos palaimos šaltiniu."
Pasitikėjimas, tarnavimas, paklusnumas, šaukimasis – kai visa tai sueina į viena, atsiranda tikras pažinimas. Jis, kaip ir šlovinimas, yra gerai pagrįstas Biblija. Dievo žodis ne vienoje vietoje ragina pažinti Dievą kaip šioje psalmėje: "Pažinkite, kad Viešpats, kad jis yra Dievas!" (Ps 100, 3). Ir Jėzus yra sakęs, kad mokiniai pažįsta jį ir Tėvą, o (netikintis) pasaulis jo nepažįsta (ypač Jn). Laiške galatams Paulius mini laikus, kai krikščionys nepažinojo Dievo, o dabar pažįsta (Gal 4, 8–9).
Kadangi pažinimo turinys yra konkretus, tai tam tikra prasme ir katekizmai savo atsakymais atskleidžia visą tikrą Dievo pažinimą. Šitas turinys gali būti išdėstytas plačiai. Bet ypač protestantiškųjų katekizmų stiprumas yra ir tai, kas kai kur glaustai perteikia turinio esmę. Štai Heidelbergo katekizme po pirmojo paguodos atsakymo skubama paaiškinti, ką turime žinoti, kad šią paguodą įgytume. Ursinusas sako, kad "žinoti" turėtume tris elementarius dalykus: turime suprasti, jog esame nusidėję šventajam Dievui; suvokti, kad mums reikia gerojo Dievo išganymo; suprasti pareigą gerai elgtis iš dėkingumo šiam Dievui.
Kad ir kaip būtų, bet reikia paminėti dar ir tai, jog būtent dėl šio konkretaus Dievo pažinimo turinio šiandien tarp krikščionių vyksta arši polemika. Štai svarbus ir įtakingas "Kylančios bažnyčios" (emerging church) atstovas P. Rollinsas savo knygoje How (Not) to Speak of God pasisako už perėjimą "nuo pažinimo prie meilės". Jis ragina iš naujo apibrėžti ortodoksijos sampratą, "teisingą tikėjimą" pakeičiant "teisingu tikėjimo būdu". Anot jo, turėtų būti klausiama ne ką tu tiki?, o "kaip tu tiki?" Dėl to ortodoksiškas pagal Rollinsą galėtų būti tas, kuris "palaiko teisingus santykius su pasauliu, būtent meilės santykius". Meilę Rollinsas padaro vieninteliu tikruoju visos krikščioniškosios etikos ir Dievo pažinimo principu: "vienintelis religinis pažinimas, kuris gali būti šio to vertas, yra meilė".
Sunku net įsivaizduoti, kaip tokius teiginius būtų galima pagrįsti bendrąja Biblijos žinia. Prie kokių padarinių veda pažinimo ignoravimas, gerai matosi ir W. Crawley'io BBC interviu su Rollinsu. "Keisčiausiame viešame interviu, kokio jau seniai nėra buvę", kaip pats Crawley'is savo tinklaraštyje vadina šį 2009 m. įvykusį pokalbį apie "Dievą, Bažnyčią, etiką", Rollinsas atsakinėja į įvairius tikėjimo klausimus, kaip, pvz., "ar jūs tikite į Dievą?". Į šį jis atsako: "'Taip ir ne’, pridėdamas palyginimą, istoriją, pasakojimą, kritinę citatą." Toliau Rollinsas dėsto:
"Kartais galvoju, kad galbūt ir esama vieno Dievo, bet aš šio klausimo nelaikau krikščionišku. Krikščioniškas klausimas yra apie atsivertimą, ar Dievas yra centre ir tarp mūsų; svarbiausia yra keisti visuomenę į gera... Dievo egzistencija nėra atsakymų taip arba ne reikalas. Juk Dievas labiau atsispindi santykiuose."
Šios mintys nėra naujos, tačiau pastaruoju metu ypač išpopuliarėjusios. Dievo egzistavimo klausimas jau nebėra esminis, į kurį kadaise laukdavome aiškaus ir vienareikšmio atsakymo. Dabar plačiai svarstoma apie meilę, etiką, įtaką pasauliui ir dvasingumą. J. Ivanauskaitė taip pat yra sakiusi:
"Intensyvus dvasinis gyenimas, nepriklausomai nuo to, yra Dievas ar jo nėra, neatskiriamas nuo etikos ir moralės kategorijų, nuo tikėjimo aukštesne žmogaus paskirtimi, jo gera valia ir visuotine atsakomybe. Kaip tik žmoniškumo etika... yra daug svarbesnė nei vieno ar kito Dievo... vardas bei pavadinimas."
Tenka konstatuoti, kad senųjų katekizmų dvasios Rollinso teiginiuose nelikę nė ženklo. Į paprasčiausius klausimus jis atsakinėja ilgai, painiai, be galo diferencijuodamas, o į sudėtingesnius, kur, regis, ir vertėtų plėstis, kerta lyg kirviu, perdėm deklaratyviai. Ir tai jo pozicijoje ne retenybė. Jo nedomina ne tik Dievo buvimo, bet ir Kristaus prisikėlimo istoriškumo klausimas; svarbiausia, kad Prisikėlusysis šiandien keičia mūsų gyvenimus – kas daugiau, jei ne senoji liberaliosios teologijos skrybėlė?..
Rollinsui esmių esmė yra meilė. Katekizmai meilės esmingumo neneigia, bet ragina išlaikyti balansą. Emdeno katekizmas sako, kad mes turime Dievą "pažinti ir mylėti, ir jam tarnauti". Geriau žinoma Liuterio Mažojo katekizmo pradžia: "'Aš esu Viešpats, Tavo Dievas, neturėk kitų dievų šalia manęs.’ Ką tai reiškia? Mes turime visų labiausiai bijotis Dievo, Jį mylėti ir Juo pasitikėti." Visi kitų įsakymų aiškinimai pradedami sakiniu: "Mes turime Dievo bijotis ir Jį mylėti".
Tai nuostabi Biblijos reikalavimų santrauka! Pagrindinis įsakymas yra mylėti Dievą, kaip ir Jėzus patvirtina Mt 22, 37 (žr. Įst 6, 5; 5, 10; 30, 20; Ps 5, 12; 31, 24; 91, 14; 116, 1; Jn 14, 15; 21, 15; Rom 8, 28; 1 Kor 2, 9; 8, 3; 16, 22; Ef 6, 24; 1 Pt 1, 8; 2 Tes 3, 5; 1 Jn 5, 1.3; Jok 2, 5). Bet ne mažiau svarbu yra ir dievobaimingumas, "pagarbi Viešpaties baimė". Ji yra viso pažinimo ir išminties pradžia (Pat 1, 7; Ps 111, 10); jos laikėsi Jobas (Job 1, 8) ir net pats Mesijas (Iz 11, 2–3). Mokytojo knyga daro išvadą: "Visa tai išklausius, paskutinis žodis būtų toks: bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų..." (Mok 12, 13; Naujajame Testamente: Lk 1, 50; Apd 9, 31; 2 Kor 7, 1; Kol 3, 22; 1 Pt 2, 17).
Dievobaimingumas niekaip neprieštarauja Dievo meilei. Tai ypač plačiai patvirtina Psalmės ir Apreiškimas Jonui. Draugystė su Dievu, intymumas eina greta Dievo baimės ir pagarbos. Ps 25, 14 liudija: "VIEŠPATS – pagarbiai jo bijančių draugas". O Įst 10, 12 nurodo dar plačiau: "O dabar, Izraeli, ko gi reikalauja iš tavęs VIEŠPATS, tavo Dievas? Vien pagarbiai bijoti VIEŠPATIES, savo Dievo, eiti visais jo keliais [t.r. paklusti], mylėti jį, tarnauti VIEŠPAČIUI, savo Dievui, visa savo širdimi ir visa siela".
Pabaigoje šias mintis teapibendrina kelios citatos iš labai seno, Lietuvoje leisto katekizmo – Merkelio Petkevičiaus (apie 1550–1608), arba "Trumpo Krikščioniško tikėjimo pamokymo", skirto Lietuvos evangelikų reformatų parapijoms (1594 lenkiško Vilniaus katekizmo leidimo pagrindu buvo parengtas ir pirmasis lietuviškas Petkevičiaus katekizmas, išleistas 1598 kartu su lenkiškuoju Vilniaus katekizmo tekstu kaip dvikalbio katekizmo pavyzdys). Tai pirmoji evangelikų reformatų knyga lietuvių kalba Lietuvoje. Tad šios citatos kalviniškai byloja: "Visa mūsų krikščioniškos išminties esmė – Viešpatį Dievą vieną Šventoje Trejybėje pažinti bei pažinti patį save". Kaip ir kituose katekizmuose, čia taip pat pradžios žodžiai skirti žmogaus tapatybei: "Kas tu esi?" Atsakymas: "Esu žmogus, dieviškas sutvėrimas", triasmenio, išmintingojo Dievo sukurtas būti jo atvaizdu. Po to vėl klausiama: "Kodėl Viešpats Dievas tave žmogumi sutvėrė?" Atsakymas: "Idant jį pažinčiau, garbinčiau ir mylėčiau bei meilėje su juo per amžius būčiau."
