Holger Lahayne
Kas yra tikėjimas?
Šiais laikais tiki, kas tik netingi. Dėl to tikėjimo sąvoka labai nuvertėjusi ir beveik nieko nesakanti. Štai keletas pavyzdžių:
• Rolandas Paksas: "Grąžinsiu tikėjimą ir viltį". Komentarai nereikalingi.
• "Matricoje" Morfėjų vaidinęs L. Fishburne'as:
"Daugeliu lygmenų šis filmas – tai tikėjimo pamoka. Jame kalbama apie tikėjimą, apie didžiausią gėrį kiekvienam, apie žmogaus dvasią. Nesvarbu, kokiais žodžiais visa tai pavadinsime, nesvarbu, ką tau pačiam reiškia tikėjimas. Filme kalbama apie pabudimą. Nesvarbu, kur jis tave nuves... nesvarbu, kas tai bus".
• Užpernai miręs rašytojas ir agnostikas Ričardas Gavelis: "Tikėjimas man tėra ir tegali būti tik kiekvieno žmogaus pasitikėjimas savimi ir savo konkrečiomis galiomis."
• Populiarioji Jurga Ivanauskaitė:
"Manau, tikėjimą, lygiai kaip talentą, kai kuriuos esminius būdo bruožus arba fizinį grožį, žmogus atsineša jau gimdamas. Tačiau tai susiję ne su genais ar paveldimumu, o su unikalia, vienintele kiekvieno individo siela. Tikėjimas – kaip likimas arba karma. Tai – duotybė. Duotybė, kuri gali būti šiek tiek keičiama, koreguojama, tobulinama arba naikinama... Niekas negali priversti kito žmogaus tikėti. O giliai tikintysis niekada nepradės kito žmogaus atvertinėti į savo religiją... Tikėjimas, mano supratimu, yra sugebėjimas įžvelgti, jausti, patirti, suvokti dvasinį realybės dėmesį. Tai tikėjimas pasauliu be ribų... Tai tikėjimas žmogumi... kaip metafizine – sielos, dvasios būtybe. Todėl tikėjimas mus suartina. Visi esame persmelkti Vieno ir Vienio. Visi, kas gyvas ir negyvas, esame Jame... Tikėjimas – tai ne skirtingi Dievo vardai ir ne skirtingi ritualai, kurie tėra išorinis religijų kiautas, lukštas. Jį nuėmus lieka ta pati esmė, tas pats atsakymas į amžiną klausimą, vardan ko mes vis čia esame, iš kur ir kur link einame." ("Tikėti ir rašyti", Aidai, 2002)
• Ir įžymusis Andrius Mamontovas:
"Suvokiu, kad Dievas yra vienas ir visos religijos yra tik skirtingi kreipimosi būdai į jį... Nepriklausau jokiai religijai todėl, kad žmonės religiją pavertė į organizaciją su visokiomis infrastruktūromis, privilegijomis, galimybe lipti karjeros laiptais ir t.t... O man nereikia įstoti į organizaciją, kad galėčiau pasikalbėti su Aukščiausiuoju... Šiaip aš esu stipriai tikintis žmogus."
"[internete] Tavo žodžiai tiek tavo dainose, tiek atsakymuose dvelkia tokia stiprybe, tvirtumu ir ramybe... Iš kur visa tai? A.M.: Tikėjimas, mano brangioji... tik tikėjimas toks gali būti."
Taigi štai kaip šiandien suprantamas tikėjimas. Kiekvienas jaučiasi bent truputį tikintis, ir net nesvarbu, ką tas tikėjimas jam pačiam reiškia, svarbiausia, kad tiki; geriausiai tikėti pačiu savimi, na, dar pridedant truputį ko nors dvasiško ir pasirenkant kokį nors vieną patinkantį dangišką asistentą.
Tikėti dabar vėl tapo madinga. Bet kas yra tikėjimas? Kas yra biblinis tikėjimas? Kas yra tikėjimas – o tai svarbiausia – kuris išgelbsti?
Luko 18, 35–43
35 Kai Jėzus prisiartino prie Jericho, šalia kelio sėdėjo neregys elgeta. 36 Išgirdęs praeinančią minią, jis paklausė, kas tai būtų. 37 Jam pasakė, jog praeinąs Jėzus Nazarietis. 38 Tuomet neregys ėmė šaukti: "Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!" 39 Ėję priešakyje draudė jį, kad tylėtų, bet tas dar garsiau šaukė: "Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!" 40 Jėzus sustojo ir liepė jį atvesti. Jam prisiartinus, Jėzus paklausė: 41 "Ko nori, kad tau padaryčiau?" 42 Šis atsakė: "Viešpatie, kad praregėčiau!" Jėzus tarė: "Regėk! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave." 43 Tas bemat praregėjo ir nulydėjo jį, garbindamas Dievą. Tai matydami, visi žmonės šlovino Dievą.
Šią istoriją pasakoja visos trys sinoptinės Evangelijos (Mt, Lk, Mk). Matas pamini net buvusius du akluosius. Morkus, kaip ir Lukas, mini tik vieną ir vardu Bartimiejus. Bartimiejus dėl savo neįgalumo, kaip ir daugelis to meto aklųjų, buvo priverstas pragyventi iš išmaldos. Elgetaudamas prie Jericho, miesto pakeliui į Jeruzalę, kur vyksta didelis judėjimas, Bartimiejus galėjo šiaip taip pragyventi.
Svarbiausia teksto eilutė yra 42: "Tavo tikėjimas išgelbėjo tave". Tikėjimas. Ką apie tikėjimą mes galime sužinoti iš būtent šito pasakojimo? Norėčiau išskirti tris aspektus.
1. Kaip mes tikime? Tikėjimo pobūdis
• Aktyvumas
Neregys, nepaisant neįgalumo, vaizduojamas labai aktyvus. Jis "išgirdo" – sutelkė dėmesį, gerai įsiklausė, kas čia darosi; "paklausė" – domėjosi, tyrinėjo; "ėmė šaukti" – šaukė Jėzų, tai darė nepaliaujamai ir vis garsiau; Morkus sako, kad pakviestas ateiti pas Jėzų, Bartimiejus iš to noro ir skubėjimo net pašoko. Ir pagaliau jis be užuolankų ir tiesiai atsakė į Jėzaus klausimą.
Be abejo, tikėjimas yra ir vidinė principinė nuostata, vidinis įsitikinimas. Bet kartu tikėjimas yra ir aktyvus veiksmas, besireiškiantis tam tikrais poelgiais. Neregiui nebūtų buvę jokios naudos, jei jis būtų tik galvojęs: "Taip, aš tikintis žydas. Pasėdėsiu ir palauksiu, kas čia bus". Visiškai aišku, kad nieko nebūtų buvę. Jis privalėjo sukaupti jėgas, pašokti, rizikuoti, jis privalėjo veikti.
• Atkaklumas
Neregys šaukiasi Jėzaus, tačiau iš pradžių, atrodo, be rezultatų. Savo šaukimu jis tik sukiršina minią, kuri puola jį tildyti. Nors neregiui pasipriešinama ir jis atstumiamas, tačiau tai neužgesina karšto jo noro susitikti su Jėzumi. Jericho neregys demonstruoja atkaklų tikėjimą, ne taip lengvai sustabdomą įvairių kliūčių.
• Pagarba
Neregio šaukimas, žiūrint iš minios reakcijos, ir mums galėtų pasirodyti šiek tiek akiplėšiškas. Kaip jis taip gali?! Bet gali! Nes turėjo galėti, kitaip jis niekaip nebūtų atkreipęs į save Jėzaus dėmesio. Tačiau pokalbyje su Jėzumi neregys nurimsta ir elgiasi pagarbiai. Jis Jėzui nenurodinėja ką daryti (išgydyk mane ir kuo greičiau), o tik kreipiasi į jį, kaip pridera, mesijiniu titulu (Dovydo Sūnau) ir mandagiai bei pagarbiai pasako savo norą.
Nei neregys neverčia Jėzaus ko nors daryti, nei pats Jėzus nesiveržia. Jis neateina kaip kokia geroji fėja ir nepuola gydyti. Jis pirmiausiai užduoda klausimą, nors ir mato negalią. Jėzus gerbia neregio norą ir leidžia jį jam išreikšti.
• Pasitikėjimas
Neregys elgiasi varomas tam tikrų vidinių paskatų. Jis nesako sau: nagi, išbandykim tą Jėzų; pažiūrėsim, ar jis kaip nors gali man padėti. Ne. Neregys tvirtai įsitikinęs, absoliučiai tikras, kad tik Jėzus ir vien jis gali jam padėti. Neregį veikti skatina tvirtas pasitikėjimas. Jis turi konkrečią viltį ir tiki, kad gali būti išgydytas. Panašiai tikėjimą apibūdina ir laiškas hebrajams: "Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės" (Hbr 11, 1).
Tai ar tikėjimas gali būti duotybė, kaip mano Ivanauskaitė? Ne. Automatiškai tikinčiaisiais netampama, turiu omenyje, teisingais tikinčiaisiais. Į Jėzų turime kreiptis, jo šauktis, pas jį turime eiti – tik tiek, bet to reikia.
Jėzus irgi ateina. Netgi labai arti. Bet nesiveržia veikti. Jis palieka mums patiems išsiaiškinti, apsvarstyti ir išsitirti reikmes, kaip tai daro nergys, ir tik po to kreiptis. Ar mes "trokštame" pamatyti Jėzų, su juo susitikti kaip Zachiejus iš toliau 19 skyriuje aprašomos istorijos?
Ko krikščionys, tikintieji, gali pasimokyti iš Jericho neregio? Atkaklumo ir tikėjimo. Tikėti ne visada lengva. Iškilus kliūtims ir pasipriešinimams, mes privalome laikytis savo įsitikinimų. O pasipriešinimų kiek tik nori – ir šeimoje, ir darbe, ir tarp draugų. Ne veltui Paulius korintiečius ragina: "Budėkite, tvirtai laikykitės tikėjimo, elkitės vyriškai, būkite stiprūs!" (1 Kor 16, 13). Laiške hebrajams tikėjimo laikytis raginama net keletą kartų, pvz., 10, 23: "Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes ištikimas tas, kuris yra davęs pažadus".
Pasakyti, kad esi tikintis, šiandien beveik jau ne problema. Dabartiniais laikais tikra problema tampa tikėti, kad tik Jėzus yra vienintelis kelias pas Tėvą; kad lenktis dera tik Viešpačiui, kuris yra Tėvas; kad virš kiekvieno netikinčiojo kabo Dievo rūstybė; kad tikėjimui reikia objekto, labai konkretaus tam tikro objekto.
Tam, žinoma, prieštarautų Paulo Coelho, šiuo metu Lietuvoje vienas skaitomiausių užsienio rašytojų:
"Mūsų dvasinis kelias turi būti individualios atsakomybės paieškų kelias... Būtina stiprinti tolerancijos vertybes, stiprinti idėją, jog kiekvienoje sferoje – religijoje, politikoje, kultūroje – pakanka vietos visiems. Niekas neturėtų bandyti savo pasaulėžiūros primesti kitam. Juk ir Jėzus sakė: ‚Mano Tėvo namuose daug buveinių'. Taigi nėra jokios priežasties gyventi visiems viename aukšte ir su vienodomis idėjomis. Pliuralumas ir įvairovė praturtina. O visa kita yra fašizmas. Fundamentalizmas veda atgal į visų blogiausią praeities obskurantizmą [tamsuoliškumą; priešiškumą mokslui, švietimui, pažangai]. Reikia aiškiai pasakyti, kad visai nesvarbu, kas esi – ateistas, musulmonas, katalikas, budistas. Kiekvienas asmuo pats atsakingas už savo sąžinę. Priešingu atveju neišvengiamas karas, nes tada kiekvienas, kuris yra kitoks, suvokiamas kaip priešas" ("Confessions of A Pilgrim").
2. Į ką mes tikime? Tikėjimo objektas
• Į Jėzų
Kad ir banaliai skamba krikščionio ausims, bet aš vis tiek paklausiu: į ką tiki tas Jericho neregys? Tik į Jėzų! Jis visas savo viltis deda vien į jį. Visai nesusidaro įspūdis, kad neregys būtų nenuoširdus ir maždaug taip mąstytų: "Kas man daugiau belieka, kaip tik išnaudoti kiekvieną šansą, kreiptis į kiekvieną ekstrasensą, einantį pro šalį?" Bet Jėzus sako: "Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas" (Jn 11, 25), "o kas netikės, bus pasmerktas" (Mk 16, 16). Pradžioje cituotiems mūsų postmoderniesiems "pranašams" tokie žodžiai, žinoma, nelabai patiktų. Bet tai tiesos žodžiai. Neregį išgelbėti galėjo tik Jėzus. Mus išgelbėti irgi gali tik Jėzus.
• Malda
Neregys šaukiasi Jėzaus (eil. 38–39), kreipiasi tiesiai į jį. Vien žinojimo ir pasitikėjimo Jėzumi būtų nepakakę. Nepakanka Jėzų laikyti vien nuostabiu, geru, puikiu. Neatskiriamas tikėjimo elementas yra mūsų žodžiai, asmeniškas ir žodinis kreipimasis į Jėzų. Neregiui buvo galimybė tai padaryti tiesiogiai. Mes tai atliekame per maldą. Petras Apaštalų darbuose 2, 21 rašo: "Kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas". O tas, kuris savo burnos neįstengia praverti, nėra tikintis.
Pastebėkime, kad neregiui daug žodžių nereikia. Jis kalba paprastai, tiesiai, be jokių religinių išvedžiojimų. Jis nevaidina, o elgiasi taip, kaip yra iš tikrųjų. Jėzui to ir tereikia. Šia prasme tas trumputis neregio sakinys mums gali būti pavyzdinė malda.
• Dvigubas išpažinimas
Neregio žodžiai išreiškia konkretų turinį. Taigi tikėjimas turi turinį. Kaip jau matėme, tikėjimas į Kristų išgelbsti. Ką apie neregio tikėjimą sako 38 eilutė? Ši eilutė atspindi dvi tiesas, kurios sudaro tikėjimą.
Pirmoji tiesa yra tiesa apie Jėzų. Neregys į Jėzų kreipiasi ne vardu ("Jėzau iš Nazareto" arba "Jėzau, Juozapo sūnau"), bet mesijiniu titulu "Dovydo Sūnau". Tokiu kreipiniu jis išpažįsta, kad Jėzus tikrai yra lauktasis Mesijas, žadėtasis išgelbėtojas ir Dievo Sūnus. Neregio tikėjimas liudija, kad jis Jėzų laiko ne tik žmogumi, bet ir Dievu. Gal jis gerai ir nežinojo visos teologijos, bet šiuo atveju jos ir nereikia. Jėzus yra Mesijas, ir to pakanka.
Yra pagrindo manyti, kad neregiui šis išpažinimas ant liežuvio užkrito ne šiaip sau. Aišku, kad apie Jėzų jis jau buvo šį tą girdėjęs ir kai ką apgalvojęs. Matyt, turėjęs ir galimybę nuspręsti, jog Jėzus tikrai yra Mesijas. Nepakanka kreiptis į Jėzų vien pamaldžiomis formulėmis, jų net nesuprantant. Ir nebūtinai reikia viską suvokti. Tačiau visa širdimi privalome prieiti prie išvados, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, žmogus ir Dievas.
Neišgelbsti ir vien karštas tikėjimas. Jehovos liudytojai ir mormonai irgi yra karšti tikintieji, netgi labai karšti. Bet jie nepripažįsta, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Jų tikėjimas yra nors ir karštas, bet užpildytas negeru turiniu, todėl, kad ir kaip būtų gaila, jų neišgelbės.
Antroji tiesa yra tiesa apie save. Žodžiais "pasigailėk manęs" jis pasako du dalykus: pirma – "padėk man", "aš pats negaliu išsigelbėti". Tas pagalbos šauksmas nėra reikalavimas, nes, antra, jis pasako, kad aš neturiu jokios teisės į pagalbą, negaliu jos reikalauti‚ bet viskas priklauso tik nuo Dievo, jo gailesčio ir malonės.
"Pasigailėk manęs" ir šiandien yra tikinčio žmogaus šauksmas. Tikintysis supranta, kad jam reikia Jėzaus pagalbos. Ne paramos, o pagalbos. Be pagalbos mes pražūsime. Tikintysis suvokia, kad prieš Dievą stovi absoliučiai tuščiomis rankomis, kad niekas, jokie geri darbai, jokie pamaldumo ritualai, joks dvasingumas jo neišgelbės. Nieko nėra nei žmogaus viduje, nei išorėje, kas jį išgelbėtų. Jis pripažįsta savo "žmogaus vargą". Heidelbergo katekizmas sako: "Aš esu iš prigimties linkęs Dievo ir savo artimo neapkęsti" (5 klausimas) ir "esame linkę tik į pikta" (8 klausimas). Todėl, paprieštaraujant Jurgai Ivanauskaitei, galima tvirtinti, kad iš prigimties nė vienas netiki, iš prigimties visi neapkenčia!
Tai kas gi yra tikėjimas? Tikėjimas yra atėjimas pas Jėzų, tik pas jį! Atėjimas ištiestomis tuščiomis rankomis ir su prašymu širdyje: Viešpatie, pasigailėk manęs vargšo nusidėjėlio. Išgelbėk mane, nes tu vienas esi Dievo siųstas Gelbėtojas, kuris tikrai gali išgelbėti.
3. Dėl ko mes tikime? Tikėjimo tikslas
• Santykis su Jėzumi
Jėzus sąmoningai klausia neregio, ko šis nori (eil. 41). Kodėl? Juk jis galėjo tiesiog prieiti ir išgydyti. Aš manau, kad Jėzus norėjo užmegzti grynai žmogišką ryšį su šiuo pažemintu elgeta. Kad ir labai trumpai, bet persimesti keliais žodžiais, parodančiais, kad susitinka du asmenys, abu vertingi ir laisvi rinktis bei apsispręsti. Neregiui galbūt tai pirma galimybė gyvenime laisvai ir atvirai išreikšti savo norą. Tai tikrai puikus Jėzaus poelgis, rodantis tam žmogui pripažinimą ir pagarbą.
Žmogus sukurtas bendrauti su Dievu. Tik nuodėmė tą bendravimą sugriovė. Bet tikėjimas gali jį vėl atkurti. Įtikėjęs žmogus sugrįžta atgal į tikrąjį bendravimą – į bendravimą su Jėzumi Kristumi.
• Mokinystės pradžia
Šioje istorijoje mes matome prasidėjusio naujo bendravimo pradžią. Jericho neregys buvo išgydytas – ne tam, kad vėl grįžtų į savo senąjį gyvenimą, bet tam, kad sektų Jėzų (eil. 43). Ne tam, kad tikėtų tik tam kartui, o tam, kad taptų tikinčiuoju visam likusiam savo gyvenimui, šiandien, rytoj ir iki pabaigos. Jo tikėjimas paverčia jį mokiniu, pradedančiu viską nuo pradžių, bet augančiu ir tvirtėjančiu.
• Asmeninis laimėjimas
Neregys kreipiasi į Jėzų dėl savęs. Ne dėl kartu esančių elgetų, ne dėl savo šeimos ar visos tautos. Jis kreipiasi dėl savęs ir savo problemos. Jo veiksmas gali pasirodyti šiek tiek egoistiškas – pirmiausiai galvoja tik apie save! Ar ne būtų 'gražiau’ pirma paminėti kitų vargstančių reikmes? Tačiau Jėzui taip neatrodo. Jis nieko neregiui dėl to nesako. Prieš Dievą pirmiausia turi stoti kiekvienas pats ir atleidimo bei išgelbėjimo prašyti pirmiausia asmeniškai, sau pačiam. Atvirkštinis elgesys tėra, deja, tik spektaklis, labai dažnai bylojantis: "Pažiūrėk, Dieve, kaip man rūpi kiti, koks aš nesavanaudis". Nors tuo tarpu, kaip sakiau, mumyse tikrai nėra nieko gero! Mes galime ir turime kreiptis į Dievą su savo reikmėmis. O pirmutinė mūsų reikmė yra pasigailėjimo ir atleidimo troškimas.
Neregys buvo išgydytas. Labai greitai. Jo tikėjimas suteikė jam asmeninę naudą, pakeitė jo gyvenimą. Žinoma, pirmiausia mes tikime ne dėl to, kad tai mums naudinga, bet dėl to, kad krikščionybė yra tiesa, kad Jėzus tikrai yra Dievas ir kad mums tikrai reikalinga pagalba. Bet mes tikime ir dėl to – kaip liudija ir Jericho neregio istorija – kad tikėjimas mums teikia visokeriopą asmeninę naudą. Todėl pradžioje cituotas Fishburne'as neteisus sakydamas, kad "nesvarbu, kur tikėjimas tave nuves...". Aš sakyčiau, svarbu, ir dar kaip svarbu! Nes Dievas yra pažadėjęs: kas įtikės, turės amžinąjį gyvenimą ir gyvens su juo amžinybėje. Taigi susitaikys su Dievu, įgis amžinybę, naujų brolių ir seserų, dvasinių dovanų ir t. t. Tame pačiame skyriuje (eil. 29–30) patvirtinama, kad nors ir šį tą prarasime
,
tačiau "nepalyginti daugiau" gausime – ir šiame, ir "būsimajame
pasaulyje". Tad nevenkime drąsiai, tikroviškai kalbėti apie
tikėjimo pasekmes, nenutylėdami naudingų, teigiamų dalykų!• Dievo šlovinimas
Istorija neatsitiktinai baigiasi dvigubu Dievo pašlovinimu. Už padarytą stebuklą Dievą garbino ir šlovino ne tik išgydytas neregys, bet ir visi žmonės. Visi aškiai suprato, kad jų akyse įvyko Dievo darbas. Todėl žmonės šlovina būtent jį, o ne Jėzų stebukladarį ar nepaprastą neregio tikėjimą. Tikėjimą vainikuoja Dievo šlovinimas. Jeigu taip nėra, jeigu save šlovini labiau negu Dievą (prisminkime, pvz., istoriją su Lena Lolišvili!), tai toks tikėjimas nėra tikras. Visas krikščionio gyvenimas turi būti paskirtas Dievo "didybės šlovei" (pagal Ef 1, 12.14).
Tad ar gali būti svarbiausia, kad esame kaip nors, į kažką tikintys? Ne! Svarbiausia, kad iš visos širdies, su įkarščiu pašokame, kaip tas neregys, ir griebiamės biblinio, krikščioniško tikėjimo ir jo laikomės; svarbiausia, kad suvokiame ir pripažįstame savo skurdą ir bejėgystę išgelbėti save pačius svarbiausia, kad mes praregėję "nusekame paskui Jėzų", tampame jo mokiniais, kad pasiliktume su juo amžinybėje.
