Holger Lahayne
Kas yra Evangelija ir kas ji nėra? (I)
(Iš "The Gospel Coalition" išpažinimo deklaracijos, 6; žr. thegospelcoalition.org)
Viso biblinio apreiškimo šerdis yra Evangelija. Tai Geroji žinia apie tai, kad mes, nuodėmingi žmonės, esame "išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana" (Ef 2, 8). Evangeliją galima apibrėžti ir vienu žodžiu – Kristus. Nes ji yra Kristaus turtų gausa (Ef 3, 8), Kristaus malonės gausa (Ef 1, 7; 2, 7); nes Kristus išgelbsti, ir mes turime "atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą" (Ef 1, 7).
Evangelija apie žmonių išgelbėjimą per Dievo Sūnų ilgą laiką buvo paslėpta (Ef 3, 9) ir apsireiškė tik per istorinį Jėzaus iš Nazareto asmenį. Tačiau išpranašauta, pažadėta jau buvo nuo senų laikų (Rom 1, 2; Pr 3, 15; 22, 18). Nes jos pradžia glūdi amžinajame Dievo plane išganyti žmoniją (Ef 1, 4), dėl to vadinasi "amžinoji Evangelija" (Apr 14, 6), apie kurią dabar esame girdėję (Ef 1, 9). Dėl to, kaip Kalvinas sako, Evangelija plačiąja prasme aprėpia "visus dieviškojo gailestingumo ir tėviškojo palankumo paliudijimus", taigi visus pažadus, net ir tuos, kurie buvo duoti Izraelio tautai. "Bet ypatingai ‚Evangelija' atspindi per Kristų mums suteiktos malonės apreiškimą" (Inst. II,9,2), o šis dalykas Naujajame Testamente dažniausiai būtent vadinamas Evangelija.
Naujojo Testamento autoriai nepailstamai kartoja, kokie privilegijuoti esame, kad žinome Evangeliją. Antai Petras 1 Pt 1, 10s teigia, kad Senojo Testamento pranašai išganymo žinios ieškojo nepaliaudami, savo galvas laužyte laužė; eil. 12 prasitaria, kad "į tuos dalykus geidžia pažvelgti net angelai". O štai mes į ją žvelgiame, turime ją visą visoje jos pilnatvėje. Kad taip yra, liudija ir jos gausus apibūdinimo žodynas: malonės (Apd 20, 24), karalystės (Mt 4, 23), taikos (Ef 6, 15), galybės (Rom 1, 16), vilties (Kol 1, 23), išgelbėjimo (Ef 1, 13), Dievo (1 Tes 2, 2), Dievo garbės (1 Tim 1, 11) arba tiesiog Kristaus (2 Kor 9, 13) Evangelija.
Dievo esybė yra turtinga, gili, kompleksiška, bet ir sykiu paprasta. Anot Liuterio, kiekvienas vaikas žino, kas yra Dievas, tačiau sykiu ir nežino, nes Dievas lieka iki galo nesuvokiamas. Tas pats ir su Evangelija, kuri yra "Dievo išmintis" (1 Kor 1, 24). Viena vertus, ji neilga ir paprastai suformuluota. Biblijoje galime rasti net kelis visai trumpus jos apibrėžimus: 1 Kor 2, 2 ("nukryžiuotas Kristus"), Rom 1, 16 ("Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tinkinčiajam") arba 1 Tim 1, 15 ("Kristus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių").
Kita vertus, ji yra įvairiapusė, turinti daug aspektų; turtingo turinio, kelianti įvairių reakcijų (paklusnumo, tikėjimo, atgailos ir t. t.; žr. Mk 16, 15–16). Ji tokia, kad Kalvinas 1534-ųjų Roberto Olivetano Naujojo Testamento prancūziško vertimo pratarmėje stačiai trykšte trykšta žodžiais ir sąvokomis, siekdamas kuo tiksliau išreikšti Gerosios naujienos didybę, platumą ir svarbą: "Be Evangelijos viskas niekam tikę ir nenaudinga... Bet Evangelija yra Dievo galia išganyti tiems, kurie tiki. Dėl to visas mūsų įsivaizduojamas ir trokštamas gėris yra surandamas vien Jėzuje Kristuje." (žr. "Evangelijos turtai", http://www.lksb.lt )
Tačiau krikščionys yra ir pavojuje su šia gausa apsiprasti; netrunka ją paversti paprasta formule, elementoriumi dvasiniams pirmaklasiams, mikliai perskaitomu ir lengvai perprantamu. Tačiau Evangelija nėra vien bilietas į krikščionišką gyvenimą, kuris pasinaudojus išmetamas. Tai ne abėcėlė, tai "nuo A iki Z" (kaip T. Kelleris pabrėžia) tikėjimo enciklopedija, naujasis žemėlapis, naujasis identitetas ir artimai susijęs su visomis Dievo apreikštomis tiesomis. Trumpai apžvelkime svarbiausius Evangelijos aspektus: Kristų, karalystę, kryžių.
Kristus. Evangelijos esmę sudaro istorijoje tikrai nutikę įvykiai (žr. 1 Kor 15); žinia ir pasakojimas apie tai, ką Jėzus iš Nazareto dėl mūsų išganymo objektyviai yra atlikęs. Tai tikrai Geroji naujiena, nes tai ne vien geras patarimas, kaip gerai gyventi. Ji nesako: elkis taip ar anaip, ir tavo gyvenimas bus išmintingas, prasmingas ir sėkmingas. Ji sako: už tave viskas atlikta; vardan tavo gyvenimo viską padarė tasai Kristus.
Karalystė. Graikišką žodį euangelion dažniausiai galime aptikti Pauliaus laiškuose. Keturiose evangelijose dažniau pasitaiko "karalystė", žinia apie karalystę. Jėzus savo pirmuoju atėjimu į žemę pradėjo šios karalystės laikotarpį ir užbaigs sugrįžęs antrąjį kartą. Kas tiki Evangelija, tas jau dabar yra šios karalystės pilietis, turintis naują ir tikrąją savo tapatybę. Ji apibūdinama visaip: "Dievo vaikai" (Rom 8, 14), "Dievo namiškiai" (Ef 2, 19), "dangaus piliečiai" (Fil 3, 20), "paveldėtojai" (Tit 3, 7), "nuteisinti tikėjimu" (Rom 5, 1), "šventieji" (Rom 1, 7). Tad Evangelija nėra vien tik būsimojo, amžinojo gyvenimo (po mirties) skelbėja. Ateitis, tiesa, tikrai yra labai svarbi, bet ji prasideda jau dabar. Kiekvienas tikintis žmogus jau turi įgijęs naują tapatybę ir pakitusį savo statusą. Tiesa, tebegyvena šiame pasaulyje ir tebėra nuodėmės pažeidžiamas, bet užtat per Kristų turi jo nuteisinimą. Kalvinas gražiai pasako:
"Žinodami Evangeliją, mes [jau čia ir dabar] tampame Dievo vaikais, Jėzaus Kristaus broliais, šventųjų bendrapiliečiais, Dievo karalystės nariais, Dievo gėrybių paveldėtojais sykiu su Jėzumi Kristumi, per kurį vargšai tampa turtingi, silpnieji įgauna jėgų, laikyti kvailais pasidaro protingi, nusidėjėliai teisūs, nusivylusieji paguodžiami, abejojantieji įtiki, o nelaisvieji išsilaisvina."
Kaltė išpirkta, nuodėmės atleistos – tai krikščioniškosios žinios pagrindas. Bet kartu įgijome naują tapatybę, jau dabar gyvename karalystėje. Jei šis aspektas lieka nesuprastas, Evangelija dažnai virsta "antra galimybe": kaltė pašalinta, dabar turiu žiūrėti daugiau nesusimauti ir stengtis gyventi kuo gražiau. Tačiau ne tai skelbia Evangelija. Kristaus auka kartą ir visiems laikams atpirko visas žmogaus nuodėmes, nes "Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus..." (1 Pt 2,24); ir jis parodė tobulą paklusnumą Dievui ir šitaip užtarnavo mums teisumą. Jis visą savo gyvenimą vietoj mūsų laikosi įstatymo, kad mums būtų įskaityti jo tobulojo paklusnumo nuopelnai. Todėl Kristaus teisumas yra ir kiekvieno tikinčiojo teisumas. Kristaus dėka tikintis žmogus Dievo akivaizdoje stovi ne tik be kaltės, bet ir teisus. Naujos tapatybės asmuo, gyvenantis naujoje karalystėje.
Kryžius. Tarp pačių trumpiausių Evangelijos apibrėžimų yra ir šis žodis – kryžius. Jis simbolizuoja radikaliai kitokią vertybių ir principų sistemą, nei turi ar implikuoja pasaulis. Religijose ir sekuliariame pasaulyje galioja principas, kad mes privalome duoti, įnešti savo indėlį, stengtis. Evangelijos principas byloja priešingai – visišką negalią ir bankrotą, nepajėgumą ką nors gero duoti ar padaryti. Žmogus negali nieko padaryti, kad Dievui pakaktų. Užtat pats Dievas ateina, nusižemina ir atiduoda savo vienatinį Sūnų tuo metu pačiai gėdingiausiai mirčiai (Fil 2, 6s) – tai "žodis apie kryžių", kuris pasaulio akyse yra "kvailystė" (1 Kor 1, 18). "Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila" (1 Kor 1,27) – viską padarė kitaip, apvertė aukštyn kojomis. Nes Kristaus karalystė yra visai kitokia, "ne iš šio pasaulio" (Jn 18, 36).
Šiandien, gyvendami krikščioniškoje kultūroje, sunkiai beįstengiame suvokti, kokia neapsakoma provokacija pirmaisiais šimtmečiais buvo Evangelija su kryžiumi savo centre. Kryžius tais laikais buvo tabu. Anot Cicerono, "žodis 'kryžius’ neturėtų liesti Romos piliečio minčių, nei akių, nei ausų... Jis nėra vertas net paprasčiausio laisvojo Romos piliečio paminėjimo". O krikščionys ėmė ir būtent šį gėdingą ženklą pavertė savo skelbiamo mokymo simboliu. Teologas M. Hengelis rašo: "Krikščioniškosios žinios šerdis, kurią Paulius vadina 'žodžiu apie kryžių’ (logos tou staurou), iš esmės prieštaravo Romos politinei mąstysenai, dėl to ir visai Antikos laikų religijos etikai, ypač išsilavinusio žmogaus Dievo supratimui." (Crucifixion)
Dėl to nieko nuostabaus, kad naujoji krikščionių religija ypač svarbiausių intelektualų buvo laikoma pasibjaurėtina ir beprotiška; Svetonijus ją vadino "naujovišku piktybiniu prietaru", o Plinijus Jaunesnysis "iškrypusia" religija. Justinas Kankinys pasakoja, kad krikščionys dėl Kristaus nukryžiavimo buvo "kaltinami beprotybe".
Prasidėjus reformacijai, kryžius iš naujo atrandamas. 1518 balandžio Heidelbergo disputų tezėse (bei aiškinimuose) Liuteris padėjo pagrindą vadinamajai "Kryžiaus teologijai". Tai pirmas reformacijos tekstas, kuris glaustai, nuosekliai ir netgi gana radikaliai perteikia Evangelijos esmę, apvalydamas ją nuo šimtamečių sustabarėjimų. Tezėse Liuteris pabrėžia: "Nė vienam nebus pakankama, jei Dievą bus pažinęs tik jo didybėje ir garbėje, o nepažinos kryžiaus pažeminime ir gėdoje." "Didybės teologai" nepripažįsta kryžiaus, net jo nekenčia, dėl to negali kitaip, "kaip tik mylėti priešingybę, t. r. išmintį, garbę, galią".
Nuo pat pradžių tekstas yra pakankamai provokuojantis: "Dievo įstatymas, pats paveikiausias gyvenimo mokymas, nepajėgus atvesti žmogaus į nuteisinimą", "o dar mažiau tai įstengia atlikti žmonių darbai". Liuteris aiškiai pasako, kad mūsų nė patys geriausi darbai nėra pajėgūs atvesti į išganymą, nes "žmonių darbai blizga savo išore, tačiau iš vidaus yra sugedę". Dėl to svarbu žinoti, kad "žmogus, kuris mano įgysiąs malonę per tai, kad dirbs kiek išgalėdamas, tik kaupia nuodėmę ant nuodėmės." Žmogui daug labiau derėtų "pirma nusivilti pačiu savimi, idant taptų pasirengęs priimti Kristaus teikiamą malonę." Kolei žmogus "netaps pažemintas ir per kryžių bei kančią nebus paverstas į nieką, tol jis visus darbus ir išmintį krausis sau, o ne Dievui, tuo iškreipdamas Dievo dovanas ir suteršdamas jas." Bet taip pat Liuteris prideda:
"Tu klausi: tai ką gi mums daryti? Nejau dykaduoniauti, jei neįstengiame nuveikti nieko kito, kaip tik nusidėti? Aš atsakau: ne, verčiau klausykis šių [Evangelijos] žodžių, tada pulk ant kelių ir melsk malonės ir visas savo viltis sudėk į Kristų; jame yra mūsų išganymas, gyvenimas bei prisikėlimas."
Labai gera ir vertinga ne tik tezių pradžia, bet ir pabaiga. Joje Liuteris apibendrina: "Įstatymas liepia: 'Daryk šitaip!’ ir nieko gero neįvyksta. Malonė sako: 'Tikėki juo!’ ir viskas jau įvykę." Paskutinėje 28 tezėje Liuteris parodo, kokia radikaliai kitokia yra dieviškoji meilė, kurios esmę sudaro Evangelija: "Dievo meilė ne randa, o susikuria tai, ką myli. Žmogaus meilė kyla tik tam, ką jis randa vertą tos meilės." Liuterio Heidelbergo tezės puikiai parodo, kad Evangelijai yra visiškai kitoniška pasaulėžiūra arba, (post)moderniai tariant, visiškai nauja paradigma.
Evangelijos turinys, kad ir trumpas bei aiškus, tačiau net ir Biblijoje yra įvairiai išreikštas, skirtingai suformuluotas. Tą patvirtina ir J. Barrsas "Evangelijos tapatybėje" ( http://www.lksb.lt ). Evangelija susideda iš daugelio aspektų, dėl to – ir Naujajame Testamente parodyta – gali būti pateikta skirtingai atsižvelgiant į klausytoją ir situaciją.
Bet ne viskas, kas vadinama Evangelija, yra Evangelija. Turinio aspektų, išraiškų ir pateikimo įvairovės nederėtų painioti su savotišku 'Evangelijos pliuralizmu’, kurį labai gina B. McLarenas savo knygoje A Generous Orthodoxy. Iškart pačiame pirmame skyriuje šis bene ryškiausias "kylančios bažnyčios" atstovas skaitytojui pristato septynis "Jėzus", atstovaujančius septynioms krikščioniškoms tradicijoms. Kiekviena iš jų esą turinti ir savo gerąją naujieną. Skyriaus pabaigoje pateiktoje lentelėje pristatoma, pvz., "liberaliųjų protestantų" evangelija: "Jėzaus pavyzdys ir mokymas mus įkvepia gailestingam darbui vardan socialinio teisingumo"; išsilaisvinimo teologijos Jėzaus evangelija esą skatina "kovoti su priespaudos režimais ir kurti erdvę Dievo ramybei".
McLarenas kviečia atkreipti dėmesį į visus tuos Jėzus ir tradicijų tiesas laikyti, kad ir dalinėmis, tačiau tikromis tiesomis. Be abejo, mokytis galima iš visko, bet pirmiau būtina paklausti: Jėzaus pavyzdys tikrai įkvepia, ir tikrai yra gerai Dievo vardu kovoti prieš neteisybę, bet ar tai yra Evangelija?! Būtent kad nėra. Nėra septynių skirtingų evangelijų, kurios visos būtų šiek tiek teisingos ar neštų savyje tiek pat tiesos.
Kaip jau sakyta, Evangelija turi daug briaunų, bet vieną vienintelį pagrindinį turinį. Iš tiesų egzistuoja Evangelijos tiesos, kurios yra pačios svarbiausios; egzistuoja minėtoji šerdis, pagrindas, esmė. Jei ši esmė iškreipiama, nuvertinama, paneigiama, tikroji Evangelija tampa klaidinga arba "kitokia" (Gal 1, 8). Klaidinga evangelija kaip kategorija, akivaizdu, McLarenui neegzistuoja.
Gal 1, 6–9 Paulius griežtai perspėja dėl tokių žmonių, kurie skelbia tą "kitą Evangeliją". Tokie esą yra net prakeikti. Jau Efeze praneša, kad į bendruomenes ims slinkti "žiaurūs vilkai", visokie klaidatikiai (Apd 20, 28–29). 1 Tim 6, 3–5 jis perspėja dėl tokių, kurie "kitaip", t. y. klaidingai moko; tokie esą "sugedusio proto" žmonės, kurie apsuka galvas ir kelia susiskaldymus. Apaštalas klaidatikystę sulygina su "vėžio votimi", išvirstančia į "bedievystę" (2 Tim 2, 16–18) ir nukreipiančia nuo tikėjimo (1 Tim 4, 1; žr. 2 Pt 2, 1–2; Jud 3–4). Klaidingi mokymai dar ir dėl to yra tokie pavojingi, kad sugeba labai greitai ir sunkiai sustabdomai plisti (1 Kor 5, 6; Gal 5, 9; 2 Tim 2, 17–18).
Pagal McLareną, visi yra šiek tiek teisūs, pagal Bibliją – ne! NT duoda aiškiai suprasti, kad yra ir bus mokymų, kuriuos turėsime laikyti klaidingais; kurių negalėsime vadinti Evangelija; kurie bus netikri. Nes per daug atitolę nuo esmės. Problema tik yra tokius mokymus sugaudyti. Jie labai "homeopatiški", dailiai skambantys, primaišyti teisingų dalykų – dėl to žmonėms atrodo baisiai patraukliai. Tik, deja, negali vadintis Evangelija.
B.d.
