Kas mirtų už melą?

Viena krikščionybei keliamuose iššūkiuose dažnai pražiūrima sritis – esminis Jėzaus apaštalų pasikeitimas. Pasikeitę jų gyvenimai teikia solidų jo pretenzijų pagrįstumo liudijimą. Kadangi krikščionių tikėjimas yra istorinis, tam, kad jį ištirtume, turime stipriai remtis tiek rašytiniu, tiek žodiniu liudijimu.

Yra daug istorijos apibrėžimų, bet pirmenybę aš teikiu šiam: „tai praeities pažinimas, paremtas parodymu (liudijimu)”. Jei kas nors sako: „Nemanau, kad tai geras apibrėžimas”, paklausiu: „Ar tikite, kad Napoleonas gyveno?” Beveik visada atsakoma teigiamai. Tada klausiu: „Ar jūs jį matėte?”, ir žmonės prisipažįsta, kad ne. „Tai iš kur jūs žinote?” Taigi jie pasikliauja liudijimu.

Šis istorijos apibrėžimas turi vieną įgimtą bėdą: liudijimas turi būti patikimas, arba klausytojas bus klaidingai informuotas. Krikščionybė apima praeities pažinimą, paremtą liudijimu, tad dabar turime paklausti: „Ar pradiniai žodiniai liudijimai apie Jėzų verti pasitikėjimo? Ar galima pasitikėti, kad jie teisingai perteikė tai, ką Jėzus sakė ir darė?” Aš manau, kad galima.

Aš pasitikiu apaštalų liudijimais, nes iš tų dvylikos vyrų vienuolika mirė kankinių mirtimi daugiausia dėl dviejų dalykų: Kristaus prisikėlimo ir savo tikėjimo į jį kaip Dievo Sūnų. Jie buvo kankinami, plakami ir galiausiai nužudyti (numarinti) vienu iš žiauriausių tada žinotų būdų:

1) Petras – nukryžiuotas

2) Andriejus – nukryžiuotas

3) Matas – užmuštas kalaviju

4) Jonas – mirė natūralia mirtimi

5) Jokūbas, Alfiejaus sūnus – nukryžiuotas

6) Pilypas – nukryžiuotas

7) Simonas – nukryžiuotas

8) Tadas – užmuštas strėlėmis

9) Jokūbas, Jėzaus brolis – užmuštas akmenimis

10) Tomas – pamautas ant ieties

11) Baltramiejus – nukryžiuotas

12) Jokūbas, Zebediejaus sūnus – užmuštas kalaviju.

Paprastai į tai choru atsakoma: „Na, daugybė žmonių yra mirę už melą; tad ką tai įrodo?”

Taip, daug žmonių yra mirę už melą, bet jie manė, jog tai tiesa. O štai jei prisikėlimo nebuvo (t.y. jis buvo netikras), mokiniai tai žinojo. Nerandu būdo, kaip būtų galima parodyti, kad jie buvo apgauti. Todėl šie vienuolika vyrų ne tik mirė už melą, bet - čia visa gudrybė - jie žinojo, jog tai melas. Būtų sunku istorijoje rasti vienuolika žmonių, kurie mirė už melą žinodami, jog tai melas.

Turime nepamiršti kelių veiksnių, kad galėtume įvertinti, ką jie padarė. Pirma, kai apaštalai rašė ar kalbėjo, jie tai darė kaip mačiusieji apsakomus įvykius.

Petras sakė: „Mat mes skelbiame jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip savo akimis matę jo didybę” (2 Pt 1,16). Apaštalai neabejotinai žinojo, kuo skiriasi mitas ar legenda ir tikrovė. Jonas pabrėžė tą žydų pažinimo aspektą, kad jie patys buvo liudytojai: „Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, tai skelbiame apie gyvenimo Žodį. Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums – ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi” (1 Jn 1,1-3).

Lukas sakė: „Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai. Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofili, sutvarkytą pasakojimą” (Lk 1,1-3).

O Apaštalų darbų knygoje Lukas aprašė 40 dienų periodą po prisikėlimo, kai jo pasekėjai matė jį iš arti: „Pirmoje knygoje aš papasakojau apie viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų. Po savo kančios jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę” (Apd 1,1-3).

Jonas paskutinę savo Evangelijos dalį pradėjo žodžiais, kad „savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje” (Jn 20,30).

Pagrindinės šių mačiusiųjų įvykius liudijimų turinys susijęs su prisikėlimu. Apaštalai buvo jo, prisikėlusio ir gyvo, liudytojai: Lk 24,48; Jn 15,27; Apd 1,8; 2,24.32; 3,15; 4,33; 5,32; 10,39.41; 13,31; 22,15; 23,11; 26,16; 1 Kor 15,4-9.15; 1 Jn 1,2.

Antra, pačius apaštalus teko įtikinti, kad Jėzus prisikėlė iš numirusių. Iš pradžių jie netikėjo. Jie pabėgo ir išsiskirstė (Mk 14,50). Jie atvirai reiškė savo abejones. Tik po gausių ir įtikinamų įrodymų jie patikėjo.

Buvo Tomas, kuris sakė netikėsiąs, kad Kristus prisikėlė iš numirusių, kol neįdėsiąs pirštų į vinių žymes. Vėliau Tomas mirė kankinio mirtimi už Kristų. Ar jis buvo apgautas? Jis guldė galvą, kad ne.

Paskui buvo Petras. Jis kelis kartus atsižadėjo Kristaus per jo teismą. Galiausiai paliko Jėzų. Bet kažkas nutiko šiam bailiui. Netrukus po Kristaus nukryžiavimo ir palaidojimo Petras pasirodė Jeruzalėje, drąsiai, gresiant mirčiai skelbdamas, kad Jėzus yra Kristus ir kad jis prisikėlė. Galiausiai Petras buvo nukryžiuotas žemyn galva. Ar jis buvo apgautas? Kas jam atsitiko? Kas taip dramatiškai pavertė jį drąsiu liūtu, stojančiu už Jėzų? Kodėl jis buvo pasiryžęs mirti už jį? Mane patenkina vienintelis paaiškinimas – 1 Kor 15,5: „jis pasirodė Kefui (Petrui)” (Jn 1,42).

Klasikinis pavyzdys žmogaus, įtikinto prieš savo valią, yra Jokūbas, Jėzaus brolis (Mt 13,55; Mk 6,3). Nors Jokūbas nebuvo vienas iš dvylikos pirmųjų (Mt 10,2-4), vėliau jis buvo pripažintas apaštalu (Gal 1,19), kaip ir Paulius bei Barnabas (Apd 14,14). Kol Jėzus buvo gyvas, Jokūbas netikėjo, kad jo brolis Jėzus - Dievo Sūnus (Jn 7,5). Galbūt kaip ir jo broliai bei seserys net tyčiojosi iš jo. „Nori, kad žmonės tikėtų tavimi? Keliauk į Jeruzalę ir ten daryk savo darbus”. Jokūbą tikriausiai žemino tai, kad Jėzus vaikšto apylinkėmis ir užtraukia pajuoką šeimos vardui savo beprotiškomis pretenzijomis („Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane” – Jn 14,6; „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės” – Jn 15,5; „Aš – gerasis ganytojas... manosios pažįsta mane” – Jn 10,14.) Ką manytumėte jūs, jeigu jūsų brolis taip kalbėtų?

Bet Jokūbui kažkas atsitiko. Po to, kai Jėzų nukryžiavo ir palaidojo, Jokūbas ėmė pamokslauti Jeruzalėje. Jis skelbė, kad Jėzus mirė už nuodėmes, prisikėlė ir yra gyvas. Galiausiai Jokūbas tapo vienas iš Jeruzalės bažnyčios vadovų ir parašė knygą - Jokūbo laišką. Jį pradėjo žodžiais: „Jokūbas, Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus tarnas”. O buvo jo brolis. Galiausiai Jokūbas mirė kankinio mirtimi užmėtytas akmenimis vyriausiojo kunigo Ananijo valia (Juozapas Flavijus). Ar Jokūbas buvo apgautas? Ne, vienintelis tikėtinas paaiškinimas yra 1 Kor 15,7 – „Po to jis pasirodė Jokūbui”.

Jei prisikėlimas buvo melas, apaštalai tai žinojo. Ar jie įamžino didžiulę apgaulę? Ši galimybė nesuderinama su tuo, ką žinome apie moralinę jų gyvenimo kokybę. Jie asmeniškai pasmerkė melą ir pabrėžė sąžiningumą. Jie skatino žmones sužinoti tiesą. Istorikas Edward Gibbon garsiajame savo darbe The History of the Decline and Fall of the Roman Empire („Romos imperijos smukimo ir žlugimo istorija”, 1776) teigia „grynesnę, bet griežtą pirmųjų krikščionių moralę” buvus viena iš penkių greitos krikščionybės sėkmės priežasčių. Michael Green, Šv. Jono koledžo Notingeme direktorius, pastebi, kad prisikėlimas buvo „tikėjimas, kuris nusiminusius nukryžiuoto rabino pasekėjus pavertė drąsiais ankstyvosios bažnyčios liudytojais ir kankiniais. Kaip tik šis tikėjimas atskyrė Jėzaus sekėjus nuo žydų ir pavertė juos prisikėlimo bendruomene. Galėjai juos įkalinti, išplakti, nužudyti, be negalėjai priversti juos atsižadėti savo įsitikinimo, kad „trečią dieną jis vėl kėlės” (in: G.E. Ladd, I Believe in the Resurrection of Jesus).

Trečia, drąsus apaštalų elgesys iškart po to, kai jie įsitikino prisikėlimu, daro neįtikima, jog tai buvo apgavystė. Jie tapo drąsuoliais kone per naktį. Petras, kuris buvo atsižadėjęs Kristaus, buvo tvirtas net gresiant mirčiai ir skelbė gyvą po prisikėlimo Jėzų. Valdžia suimdavo Kristaus pasekėjus ir mušdavo juos, tačiau netrukus jie grįždavo į gatvę ir atvirai pasisakė apie Jėzų (Apd 5,40-42). Draugai pastebėjo jų žvalumą (nenusiminimą) , o priešai pastebėjo jų drąsą. Taip pat jie pamokslavo ne kokiame nežinomame mieste, o Jeruzalėje.

Jėzaus sekėjai negalėjo taip drąsiai pasitikti kankinimus ir mirtį, jei nebūtų įsitikinę jo prisikėlimu. Jų skelbimo ir elgesio vieningumas kelia nuostabą. Tikimybė, kad bet kuri didelė grupė nesutartų, yra didžiulė, tačiau jie visi sutarė dėl prisikėlimo tiesos. Jie jie būtų apgavikai, sunku paaiškinti, kodėl nė vienas iš jų nepalūžo spaudžiamas.

B. Pascalis, prancūzų filosofas, rašo: „Prielaida, kad apaštalai apgaudinėjo, tikrai absurdiška. Permąstykime ją nuosekliai. Įsivaizduokime šiuos dvylika žmonių, susirinkusių po Jėzaus Kristaus mirties ir susimokančių sakyti, kad jis prisikėlė. Tuo jie sukelia prieš save visas galias. Žmogaus širdis yra keistai linkusi į tai, kas lengva, į kaitaliojimąsi, į pažadus, į turtus. Jei nors vienas iš jų būtų bent kiek prasitaręs, jog sumeluota, paveiktas visų šių vilionių, dar daugiau - kalėjimo, kankinimų, mirties - jie būtų pražuvę”. (Mintys)

Kaip jie beveik per naktį pavirto nesutramdomu entuziastų būriu, kuris trijuose žemynuose drąsiai sutiko opoziciją, cinizmą, pajuoką, sunkumus, kalėjimą ir mirtį, visur skelbdami Jėzų ir prisikėlimą? Nežinomas autorius štai kaip vaizdžiai aprašo apaštalų gyvenimuose įvykusius pokyčius: „Nukryžiavimo dieną jie buvo kupini liūdesio; pirmą savaitės dieną - džiaugsmo. Per nukryžiavimą jie buvo nusiminę, pirmą savaitės dieną jų širdys spinduliavo tikrumą ir viltį. Kai pirmąkart pranešė apie prisikėlimą, jie buvo nepatiklūs ir sunkiai įtikinami, bet vos tik įsitikino, daugiau niekad neabejojo. Kuo galima paaiškinti nuostabų pasikeitimą, įvykusį tuose vyruose per tokį trumpą laiką? Vien kūno pašalinimas iš kapo niekad nebūtų galėjęs taip esmingai pakeisti jų dvasios ir charakterio. Trijų dienų nepakanka rastis legendai, kuri taip juos paveiktų. Legendos augimo vyksmui reikia laiko. Prisiminkite, kokie tai buvo liudytojai, vyrai ir moterys, davę pasauliui iškiliausią etinį mokymą, kokį tik tas kada nors žinojo, ir net savo priešų liudijimu išgyvenę jį savo gyvenimais. Pagalvokite apie psichologinį absurdą: įsivaizduokite mažą būrelį sumuštų bailių, vieną dieną tūnančių viršutiniame kambaryje, o po kelių dienų pavirtusių ansambliu, kurio negali nutildyti joks persekiojimas – ir tada pabandykite šią dramatišką permainą priskirti kam nors taip mažai įtikinamam kaip apgailėtinas suklastojimas, kurį jie stengėsi įsiūlyti pasauliui. Tai tiesiog neturėtų prasmės”.

Kenneth Scott Latourette rašo: „Prisikėlimo ir Šventosios Dvasios nužengimo poveikis mokiniams buvo itin svarbus. Iš netekusių drąsos, nusivylusių moterų ir vyrų, kurie liūdnai žvelgė atgal į dienas, kai tikėjo, kad Jėzus - tai tas, kuris turi išpirkti Izraelį, jie pavirto į entuziastišką liudytojų ansamblį”. (A History of Christianity, 1937)

Paul Little klausia: „Ar šie vyrai, kurie padėjo transformuoti moralinę visuomenės struktūrą, buvo visiški (įgudę) melagiai, ar apsigavę pamišėliai? Šiomis alternatyvomis patikėti sunkiau nei Prisikėlimo faktu, ir nėra nė menkiausių įrodymų joms paremti”. (Know Why You Believe, 1971)

Apaštalų tvirtumo net iki mirties neįmanoma paaiškinti pasitenkinant paviršutiniškais išvedžiojimais. Remiantis Encyclopaedia Britannica, Origenas praneša, kad Petras buvo nukryžiuotas žemyn galva. Herbert Workman taip apibūdina Petro mirtį: „Taigi Petras, kaip pranašavo mūsų Viešpats, buvo kito ‘perjuostas’ ir ‘nuvestas’ mirti Aureliano keliu, į vietą netoli Nerono sodų ant Vatikano kalvos, kur tiek daug jo brolių jau iškentė žiaurią mirtį. Paties prašymu jį nukryžiavo žemyn galva, kaip nevertą kentėti taip, kaip jo Viešpats”. (The Martyrs of the Early Church, 1913)

Harold Mattingly savo istoriniame tekste rašo: „Apaštalai, šv. Petras ir šv. Paulius, užantspaudavo (patvirtino) savo liudijimus krauju”. (Roman Imperial Civilization, 1967) Tertulianas rašė, kad „niekas nenorėtų mirti, nebent žinodamas, kad yra teisus”. (in: G. Foote, The Transformation of the Twelve, 1958) Harvardo teisės profesorius Simon Greenleaf, žmogus, kuris daug metų skaitė paskaitas apie tai, kaip palaužti liudytoją (analizuoti liudijimą) ir nustatyti, ar liudytojas meluoja, ar ne, daro išvadą: „Kariniai metraščiai vargu ar pateikia kitą tokį herojiško tvirtumo, kantrybės ir nepalaužiamos drąsos pavyzdį. O juk jie turėjo visas įmanomas priežastis atidžiai patikrinti savo tikėjimo ir didžiųjų faktų bei ryžtingai gintų tiesų pagrindus”. (An Examination of the Testimony of the Four Evangelists by the Rules of Evidence Administered in the Courts of Justice, 1965)

Apaštalai praėjo mirties patikrinimą, kad neginčijamai įrodytų, jog teisinga tai, ką skelbė. Manau, kad galiu pasitikėti jų liudijimu labiau nei daugelio šiandien sutinkamų žmonių, kurie už tai, ką tiki, net gatvės pereiti nenori, jau nekalbant apie mirtį.

Šaltinis: Josh McDowell, Daugiau negu dailidė (Šiauliai, 2001)