Kaip suprasti laimę? Ar gyvenimas yra daugiau nei būti laimingam?

Pristatome jums ištrauką iš LKSB išleistos Michael Ots (UK) knygos "Kaip suprasti gyvenimą?" (org. k. Making Sense of Life). Tai 3-iasis knygos skyrius. Knygą jau galima įsigyti - daugiau apie prekybos vietas rasite čia.

 

________________________________________________________

3 skyrius

Kaip suprasti laimę?

Ar gyvenimas yra daugiau nei būti laimingam?

 

Gali pasirodyti gana keista, kad rašau apie laimę. Juk turėtų būti labiau kvalifikuotų žmonių, galinčių pasisakyti šia tema? Visų pirma, aš esu britas, o mes, britai, negarsėjame savo džiaugsmingu požiūriu į gyvenimą. Mes labiau įpratę būti ramūs ir tęsti, ką darėme!

Pasak knygos „The Geography of Bliss“ (Palaimos geografija) autoriaus Erico Weinerio, britai iš tiesų mažai žino apie laimę. Jis rašė: „Man gaila britų. Britai ne tik mėgsta kančią, jie ja mėgaujasi... Laimingų žmonių Didžiojoje Britanijoje yra nedaug ir jie atrodo nepatiklūs. Didžioji Britanija – puiki vieta niūriems žmonėms, ir dauguma britų, spėju, nuo savo niūrumo patiria keistą malonumą.“[1]

E. Weineris metus keliavo po pasaulį. Jis norėjo išsiaiškinti ne tiek, kurie žmonės yra laimingi, o labiau – kur žmonės yra laimingi. Didžiausios jo užuojautos sulaukė Jungtinės Karalystės gyventojai. Tiesą sakant, vienas miestas išsiskyrė ypatinga kritika. Slau [Slough], skelbė jis, „yra nelaimių lobynas, paslėptas po storu niūrumo sluoksniu. Pietų Anglijos miesto spalvos varijuoja nuo tamsesnių iki šviesesnių pilkų atspalvių. Taip pat ir žmonės čia atrodo pilki ir kiek sutrikę.“[2] Turbūt turėčiau prisipažinti, kad gyvenu šiam miestui priskirto pašto kodo ribose, nors, skubu pridurti, ne pačiame mieste!

JT užsakytame Pasauliniame laimės indekso tyrime[3] teigiama, kad jei norite sužinoti apie laimę, turėtumėte vykti į Šiaurę. Būtent Šiaurės šalys nuolat pirmauja laimės reitinguose.

Yra dar viena priežastis, dėl kurios kai kurie žmonės mano, kad netinku kalbėti apie laimę: aš esu krikščionis. Juk praktikuojama religija nedera su laimės troškimu, ar ne? Ar religija neragina slopinti savo laimės troškimą ir siekti kokio nors vertingesnio, į ateitį nukreipto tikslo? Žmonės tampa religingi dėl įvairių priežasčių, tačiau dauguma pasakytų, kad tai visgi nėra laimės siekis.

Nusijuokiau, kai vienoje bažnyčioje pamačiau reklaminį stendą, skelbiantį: „Kam kentėti nuo depresijos vienam? Užeikite į vidų ir prisijunkite prie mūsų!“ Nesu tikras, ar šio užrašo autoriai tikrai omenyje turėjo tai, kaip daugelis jį suprato.

Paprastai laimės nesiejame su religingumu. Tačiau tyrimai rodo, kad dalykai, kuriuos dažnai siejame su laime, stebėtinai neveiksmingi ir jos nesuteikia.

 

Laimę rasti sudėtinga

„Affluenza“[4] – tai žavi britų klinikinio psichologo Oliver Jameso knyga, kurioje jis įtikinamai įrodinėja, kad, jei negyvenate itin skurdžiai, didėjantis turtas nėra susijęs su didėjančia laime. Tiesą sakant, atrodo, kad yra priešingai. Daugumą Vakarų šalių jis apibūdina kaip šalis, kuriose siaučia „affluenzos“[5] pandemija – nenumaldomas troškimas turėti daugiau, siekiant neatsilikti nuo kitų. Tai tik didina nerimą ir depresiją. Pasiekus tam tikrą ribą, laimė dažnai būna atvirkščiai proporcinga turtui.

Kitą įdomią įžvalgą apie laimę pateikė amerikiečių socialinis psichologas Jonathanas Haidtas. Savo knygoje „The Happiness Hypothesis“ (Laimės hipotezė)[6] jis atskleidė, kad nors daugelis iš mūsų tiki, jog gyvenimo aplinkybių pokyčiai padarys mus laimingus, tyrimai rodo, kad gyvenimo pokyčiai turi minimalų ilgalaikį poveikį mūsų tikrajam laimės lygiui. Jis tai įrodo lygindamas emocinę būseną tų, kurių gyvenimo aplinkybės staiga pagerėjo, pavyzdžiui, žmonių, laimėjusių loterijoje, ir tų, kurių gyvenimo aplinkybės staiga pablogėjo, pavyzdžiui, tų, kurie dėl  automobilio avarijos buvo paralyžiuoti.

Nenuostabu, kad laimėjusiųjų loterijoje emocinė būklė iš karto pagerėja, o paralyžiuotųjų žmonių emocinė būklė pablogėja. Tačiau stebina tai, kad per metus abiejų grupių laimės lygis paprastai grįžta į tą patį, prieš pokyčius buvusį, lygį. Loterijos laimėtojai pripranta prie naujos situacijos, o paralyžiuoti žmonės dažnai išmoksta prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo. Kitaip tariant, pasikeitusios gyvenimo aplinkybės gali trumpam padaryti mus laimingus arba liūdnus, tačiau jos turi labai mažai galios suteikti mums ilgalaikės laimės.

Talis Ben-Shaharas pateikia dar vieną įžvalgą apie laimę. Daug metų Harvarde jis dėstė vieną populiariausių kursų – jis buvo skirtas laimės temai. Knygoje „Happier“ (Laimingesni)[7] jis nurodo du būdus, kuriais daugelis žmonių siekia laimės. Pirmasis yra hedonistų, kurie tiesiog daro viską, kas jiems šią akimirką teikia didžiausią malonumą, negalvodami apie ilgalaikes pasekmes, būdas. Nesunku įžvelgti šio metodo trūkumą. Ne mažiau problemiškas yra ir antrasis būdas, kurį jis vadina „žiurkių lenktynių“ požiūriu į laimę, kai žmonės laimę tapatina su tam tikru būsimu įvykiu ir atsisako tiesioginio pasitenkinimo, kad galėtų siekti šio ilgalaikio tikslo. Problema ta, kad pasiekę šį tikslą jie gali pajusti palengvėjimą, tačiau ilgalaikės laimės jie iš tikrųjų nepatiria.

Vienas sėkmingiausių pastarųjų 30 metų aktorių Jimas Carrey tai puikiai apibendrino sakydamas: „Manau, kad visi turėtų tapti turtingi, garsūs ir daryti viską, apie ką svajojo, kad suprastų, jog laimė yra ne tai.“[8] Gali paaiškėti, kad ilgalaikės laimės viltis tėra miražas horizonte. Mes tikime, kad ji mums prieinama, bet niekada jos nepasiekiame.

Talis Ben-Shaharas aiškina, kad, norėdami rasti tikrąją laimę, turime mokėti mėgautis akimirka ir kartu siekti ilgalaikio tikslo: „Kad pasiektume ilgalaikę laimę, turime mėgautis kelione į tikslą, kurį laikome vertu dėmesio. Laimė nėra pasiekti kalno viršūnę ar be tikslo laipioti aplink kalną; laimė yra paties lipimo į kalną patirtis.“[9]

Prieš kelerius metus pats tai supratau vienos savo kelionės metu. Įkvėptas didvyriškos istorijos apie žmogų, kuris dviračiu įveikė Sibiro žiemą (šią istoriją perskaičiau patogiai ir šiltai įsitaisęs lovoje), nusprendžiau, kad man pačiam reikia leistis į nuotykį. Taigi nusprendžiau dviračiu apvažiuoti visą Didžiąją Britaniją – nuo labiausiai į pietvakarius nutolusios vietos iki labiausiai į šiaurės rytus nutolusio taško. Tai nebuvo toks didvyriškas žygis, kaip važiuoti dviračiu per Sibirą, bet turint omenyje, kad niekada anksčiau nebuvau važiavęs dviračiu daugiau nei trisdešimt mylių ir tam iš anksto nesiruošiau, tai buvo nemenkas iššūkis.[10]

Pamenu, kaip vieną rytą gulėjau Škotijos aukštumose palapinėje, klausiausi lietaus ir jutau skausmą po praėjusios dienos kelionės dviračiu. Mintis išlipti iš šilto miegmaišio ir vėl sėsti ant dviračio nebuvo maloni. Jei tuo metu būčiau klausęs savo jausmų, būčiau likęs lovoje. Arba būčiau važiavęs traukiniu namo, skridęs kur nors į saulėtą vietą ir sėdėjęs paplūdimyje.

Laimei, nusprendžiau nekreipti dėmesio į savo jausmus ir važiavau toliau, pučiant priešpriešiniam vėjui ir lyjant lietui. Po poros valandų lietus ėmė silpti, pasirodė saulė. Važiavau dviračiu per saulės nutviekstą mišką, kai virš tolimų kalnų pasirodė vaivorykštė. Mane užplūdo toks džiaugsmas ir nuostaba, kad minant pedalus toliau skruostais riedėjo ašaros.

Galutinis tikslas suteikė man prasmės jausmą, kuris padėjo įveikti sunkumus. Tačiau tai taip pat leido man mėgautis neįtikėtinomis akimirkomis keliaujant, o ne tik laukti kelionės pabaigos. Pasirodo, tai buvo tik į gera, nes pasiekus John o' Groats (šiauriausiai į šiaurės rytus esantį miestą Didžiosios Britanijos saloje) paaiškėjo, kad tai viena neįdomiausių vietų, kuriose man kada nors teko būti!

Visi minėti autoriai turi išmintingų pasiūlymų šia tema, tačiau gali būti, kad mūsų laimės paieškose yra esminė problema: mes pradedame nuo neteisingo klausimo. Pernelyg dažnai pradedame nuo klausimo: „Kas mane padarys laimingą?“ Galbūt turėtume pagalvoti, ar gyvenimas nėra daugiau nei tik būti laimingam. Ar daugelis mūsų problemų siekiant laimės kyla ne dėl to, kad per klaidą laimę padarėme didžiausiu savo gyvenimo tikslu?

 

Laimės siekimas gyvenime sukelia problemų

Savo knygoje „Sapiens“ Yuvalis Noah Hararis sutinka, kad daugelis dalykų, kurie, mūsų manymu, mums suteiks laimę, iš tikrųjų to nepadarys: „Laimės nesukurs nei pinigai, nei socialinis statusas, plastinė chirurgija, nuostabūs namai ar valdžia.“ Tačiau jo išvada kai kuriuos gali nustebinti: „Ilgalaikę laimę suteikia tik serotoninas, dopaminas ir oksitocinas.“[11]

Jei laimė yra tik cheminių medžiagų išsiskyrimas smegenyse ir jei šią emociją galima atkurti vartojant narkotikus, galbūt tai turėtų mus paskatinti sudvejoti, ar laimė tikrai yra galutinis mūsų tikslas. Galbūt laimė yra pernelyg mažas ir paviršutiniškas gyvenimo tikslas? Galbūt gyventi reiškia kai ką daugiau nei tik būti laimingam?

Kanados psichologas Jordanas Petersonas taip pat nagrinėjo šią temą[12]. Septintoji taisyklė jo susimąstyti verčiančioje knygoje „12 gyvenimo taisyklių“ yra tokia: „Siekite to, kas prasminga (o ne to, kas patogu)“[13]. Įdomu tai, kad, pažvelgę į kitų žmonių gyvenimą, pastebime, jog tie, kurie siekia pirmojo tikslo, sulaukia daug daugiau mūsų pagarbos ir susižavėjimo nei siekiantieji pastarojo.

Rašydamas šį skyrių buvau išsiblaškęs ir pradėjau naršyti „Twitter“. Atrodo, kad tą dieną daug diskusijų sukosi apie dviejų įžymybių veiksmus. Viena iš jų nusivežė savo draugus atostogauti į privačią salą, o kita vadovavo kampanijai, kurios tikslas – padėti pamaitinti nepasiturinčius moksleivius. Įdomu tai, kad pirmoji buvo vertinama pašaipiai, o antrąja žavėtasi kaip didvyre. Žinoma, atostogos saloje tikriausiai laikinai suteikė daugiau  laimės nei bulvių košė, tačiau, regis, iškart pripažįstame, kad antrasis veiksmas visgi yra kažkuo prasmingesnis ir patvaresnis.

Jei vis dar nesate įsitikinę, pagalvokite, kaip pasikeistų kai kurios jūsų mėgstamos istorijos, jei pagrindinis jų veikėjų tikslas būtų asmeninė laimė. Ar Frodas būtų kada nors nunešęs žiedą į Mordorą, o gal būtų likęs grafystėje ir mėgavęsis savo trejais pusryčiais per dieną? Ar vaikai Narnijoje būtų kovoję su Baltąja ragana, ar būtų paskubomis per drabužių spintą pasitraukę į Angliją? Ar Betmenas būtų grįžęs į Gotamo miestą? Ar Clarkas Kentas būtų palikęs Loisę Lane ir atsiliepęs į Supermeno kvietimą? Ar Luke'as Skywalkeris kada nors būtų palikęs savo buveinę saloje?

Iš tikrųjų siekti visų pirma laimės yra ne tik paviršutiniška, bet ir parodo, kad mes nežinome, kaip gyvenime susidoroti su kančia ir sunkumais. Iš tiesų Vakarų visuomenės kova su kančios tikrove tik išduoda, kad mūsų laimės filosofija yra klaidinga.

Žinoma, kančia yra visuotinis reiškinys, liečiantis visus žmones. Tačiau ne visus žmones jis paliečia vienodai. Vakarietiška ironija – nors galima sakyti, jog santykinai kenčiame kur kas mažiau nei kiti, atrodo, kad su kančia kovojame labiausiai. Leiskite paaiškinti, ką turiu omenyje.

Istorijoje tikriausiai nebuvo kartos ar kultūros, kuri iš tikrųjų būtų kentėjusi mažiau nei dabartinė Vakarų visuomenė. Nors mes kenčiame, tačiau (apskritai) kenčiame kur kas mažiau nei ankstesnės kartos ir kitų pasaulio dalių gyventojai. Pavyzdžiui, pažįstu porą, kuri neteko kūdikio. Jie išgyveno didelę tragediją. Tačiau prieš šimtą metų turbūt beveik kiekviena šeima buvo netekusi bent vieno vaiko. Kūdikių mirtingumas kitose pasaulio dalyse ir dabar vis dar aukštas – vienas iš dešimties vaikų Afganistane nesulaukia penktojo gimtadienio.

COVID-19 pandemija smarkiai paveikė mūsų pasaulį, ir mums baimę kėlė kasdien pranešima mirčių statistika. Kiekviena mirtis yra tragedija. Vis dėlto pakoregavus duomenis, kad būtų atsižvelgta į išaugusį gyventojų skaičių, mirčių skaičius iš tikrųjų buvo tūkstančius kartų mažesnis nei per 1918 m. ispaniškojo gripo pandemiją. Be to, santykinė Vakarų gerovė užtikrino, kad galėjome izoliuotis ir išvengėme kai kurių didžiausių  pandemijos padarinių, o kiti pasaulio regionai negalėjo sau to leisti.

Sekuliarūs mąstytojai, tarp jų kognityvinės psichologijos specialistas Stephenas Pinkeris ir istorikas Yuvalis Noah Hararis, taip pat pabrėžia, kad gyvenimas, ypač Vakaruose, daugeliu atžvilgių yra geresnis nei bet kada anksčiau.

Tačiau, kaip jau minėjau, nors atrodo, kad šiandieninė Vakarų visuomenė iš tiesų kenčia mažiau nei kitos kultūros ir kartos, atrodo, kad mes labiau kovojame su kančia. Aš daug keliavau po pasaulį skaitydamas paskaitas apie krikščionių tikėjimą. Tai darydamas stengiausi būti atviras bet kokiems žmonių klausimams. Mane stebina, kad Vakaruose beveik visada dažniausiai užduodamas klausimas apie kančią, kitose pasaulio dalyse to klausiama daug rečiau. Kodėl labiausiai su kančia kovoja tie, kurie mažiausiai jos patiria? Manyčiau, kad problema yra ne mūsų patiriamos kančios kiekis, o mūsų įsitikinimai apie gyvenimą.

Jei tikiu, kad mano gyvenimo tikslas – būti laimingam, visada kovosiu su kančia, nes ji visuomet trukdo. Bet jei galėčiau rasti ką nors didingesnio nei mano asmeninė laimė, dėl ko galėčiau gyventi, ar kančia galėtų kaip nors pasitarnauti tam didesniam tikslui?

 

Prasmės ir pilnatvės paieškos

Jonathanas Haidtas knygoje „The Happiness Hypothesis“ (Laimės hipotezė) teigia, kad atsigręžus į kai kuriuos didžiuosius praeities mąstytojus galima pasisemti daug išminties[14]. Taigi pažiūrėkime, kaip siūlo J. Haidtas, ką šia tema kalba Jėzus, susidūręs su žmogumi, kuris, daugelio nuomone, turėjo viską, ko jam reikėjo, kad būtų laimingas.

Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“

Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas. Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną.“

Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės.“

Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane.“

Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.[15]

Šis susitikimas aprašytas visuose trijuose ankstyviausiuose Jėzaus gyvenimo aprašymuose. Iš jų matyti, kad šis žmogus buvo ne tik turtingas, bet ir jaunas bei įtakingas vietos bendruomenėje. Tam tikra prasme, šis vyras turėjo viską, ko žmonės nori – buvo turtingas, jaunas ir galingas.

Kodėl toks žmogus turėtų domėtis, ką gali pasiūlyti Jėzus? Juk greičiausiai  jis jau turėjo viską, ko nori? Bet galbūt čia ir yra esmė: kartais tik tada, kai turi viską, ko nori, supranti, kad tai nėra viskas, ko tau reikia.

Chrisas Boardmanas yra nepaprastai sėkmingas dviratininkas, tapęs pirmuoju Didžiosios Britanijos olimpiniu čempionu per septyniasdešimt dvejus metus. Tačiau taip atsidavusiai siekęs šios sėkmės, jis susimąstė:

Visą gyvenimą sieki šio vieno tikslo. Tiki, kad tai – atsakymas. Sakai sau, kad kai jį pasiekęs, būsi patenkintas. Laimingieji, kurie pasiekia šį tikslą, supranta, kad tai nėra atsakymas, ir tada pasitenkinimo ir laimės ieško tinkamose vietose. Aukso medalis to nesuteikia.[16]

Tam tikra prasme, Jėzų sutikusiam vyrui pasisekė: jaunystėje jis įgyvendino savo svajones ir gana anksti suprato, kad gyvenime turi būti kažkas daugiau. Kaip liūdna visą gyvenimą siekti svajonės ir per vėlai suprasti, kad ji niekada neišsipildys.

Gana keista, kad šis žmogus ne tik domisi Jėzumi, bet ir klausia apie amžinąjį gyvenimą. Ar jis ne per jaunas jaudintis dėl to, kas nutiks po mirties? Tačiau yra dvi priežastys, kodėl tai nėra taip keista, kaip mums gali atrodyti.

Pirma, kaip pabrėžia Talis Ben-Shaharas, jei norime būti laimingi dabar, turime turėti ateities arba gyvenimo tikslą. Neužtenka tiesiog mėgautis kelione, turime žinoti, kur ta kelionė veda. Štai kodėl svarbu galvoti apie gyvenimo tikslą, net jei manome, kad jis dar toli. Žinoma, jei mirtis yra pabaiga – man, jums ir visatai, – tuomet kelionė galiausiai neturi tikslo. Kuo daugiau apie tai galvojame, tuo labiau nelaimingesni tampame.

Antra, turime suprasti, ką „amžinasis gyvenimas“ reiškia Biblijos kontekste. Galime manyti, kad tai nuoroda į tai, kas bus po mirties. Tačiau pagal Bibliją amžinąjį gyvenimą galime patirti jau dabar. Tai – būsimojo amžiaus gyvenimas, pasiekiamas jau dabar. Ir kalbama ne tik apie gyvenimo kiekybę, bet ir apie jo kokybę. Tai ne tik gyvenimas po mirties, bet ir gyvenimas prieš mirtį. Taigi, kai tas žmogus užklausia Jėzaus apie amžinąjį gyvenimą, jis klausia ne tik apie ateitį; jis klausia, kas daro gyvenimą prasmingą dabar. Čia mums vėl padeda Talis Ben-Shaharas, paaiškindamas, kad nepakanka vien viltis pasiekti galutinį tikslą. Turime gebėti mėgautis kelione to tikslo link.[17]

Kitoje vietoje Jėzus tiksliai apibrėžė, ką reiškia Jo siūlomas amžinasis gyvenimas: „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją.“[18] Amžinasis gyvenimas – tai pažinti Dievą. Šiame kontekste „pažinti“ reiškia ne tik įgyti tam tikrų intelektinių žinių, kaupiamų tarsi ruošiantis egzaminui. Tai veikiau pažinimas, kylantis iš asmeninio ir artimo ryšio. (Tiesą sakant, frazė „ką nors pažinti“ Biblijoje  vartojama kaip eufemizmas lytiniam aktui įvardyti.)

Taigi amžinasis gyvenimas yra gilus, asmeninis, ilgalaikis ir vaisingas ryšys su Dievu, kuris jus sukūrė ir apsireiškė jums Jėzuje. Toli gražu ne norėdamas atimti tai, kas suteikia gyvenimui prasmės, Jėzus sako: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.“[19]

Rašytojas K. S. Luisas, kalbėdamas apie šį tikro gyvenimo troškimą, aiškina, kad dažnai mūsų problema yra ne tai, kad norime per daug, bet tai, kad pasitenkiname per mažu:

Jei pažvelgtume į Evangelijose pateiktus nepelnyto atlygio pažadus..., atrodytų, kad Viešpačiui mūsų troškimai atrodo ne per stiprūs, bet per silpni. Esame neapsisprendusios būtybės, pakvaištančios dėl gėrimų, sekso ir ambicijų, kai mums siūlomas begalinis džiaugsmas. Elgiamės kaip neišmanėlis vaikas, kuris nori ir toliau kepti purvo pyragus prie savo lūšnos, nes neįsivaizduoja, kas yra jam siūlomos atostogos prie jūros. Mus pernelyg lengva pradžiuginti.[20]

Kaip mes gauname šį gyvenimą? Jėzaus atsakymas į vyro klausimą šiek tiek nustebina. Kaip tikras rabinas, Jis atsako į klausimą klausimu: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas.“[21]

Kodėl Jėzus to klausia? Ką tik šis jaunuolis klausė, ką jam reikia daryti, kad laimėtų amžinąjį gyvenimą. Jo klausimas suponuoja prielaidą, jog galima kažką padaryti, kad būtum pakankamai geras ir to gyvenimo nusipelnytum. Jėzus paneigia šią prielaidą sakydamas: „Tu manai, kad gali kažką padaryti, jog būtum pakankamai geras. Bet tik Dievas yra pakankamai geras. Ir tavo prašymas prisijungti prie Dievo ką tik buvo atmestas!“

Toliau Jėzus išvardija kai kuriuos įsakymus iš pirmosios Biblijos dalies, pavyzdžiui, nežudyk, nevok ir nemeluok. Jaunuolis atsako patikindamas Jėzų, kad visų jų laikosi. Tada Jėzus pasako jaunuoliui, kad yra kai kas, ką jis galėtų padaryti – parduoti viską, ką turi, ir išdalyti vargšams.

Ar tai reiškia, kad vienintelis kelias į amžinąjį gyvenimą yra parduoti savo turtą? Ar tai visuotinis įsakymas? Biblija tikrai skatina dosniai dalytis, tačiau nemanau, kad šis raginimas viską atiduoti yra skirtas visiems, norintiems tapti krikščionimis. Visų pirma, kai kurie žmonės turi mažai arba neturi nieko, ką galėtų atiduoti. Be to, jei tai būtų visuotinis įsakymas, teoriškai pasaulyje būtų bent vienas žmogus, kuris negalėtų tapti krikščionimi, nes jam priklausytų viskas, ką atidavė visi kiti!

Tačiau Jėzaus įsakymas parodo problemą šio žmogaus, o iš tiesų – mūsų visų, širdies problemą. Vardydamas Dešimt Dievo įsakymų Jėzus paminėjo tik paskutinius septynis, kuriuose kalbama apie mūsų santykį su kitais žmonėmis. Jis nepaminėjo pirmųjų trijų, kuriuose kalbama apie mūsų santykį su Dievu. Šis žmogus turėjo žinoti, kad pirmieji įsakymai kalba apie tai, kad neturėtume kitų dievų, tik vieną Dievą.

Ragindamas šį vyrą išdalyti viską, ką turi, Jėzus iš tikrųjų parodo, kad šis žmogus savo gyvenime garbina kitą dievą – pinigus. Ši istorija atskleidžia tragediją: nors tas vyras jau žino, jog pinigai jo netenkina, jis vis tiek negali jų atsisakyti, kad įgytų tai, kas suteiktų jam tikrą džiaugsmą. Jis nori gyvenimo, kurį Jėzus jam gali suteikti, bet ne vietoj, o šalia to, ką jis jau turi.

Dažnai ir mums kyla pagunda šitaip galvoti apie Dievą. Mums gali patikti mintis, kad Jėzus gali kai ką pridėti prie mūsų gyvenimo, panašiai kaip oro kondicionierius prideda vertės jūsų automobiliui. Tačiau pokytis, apie kurį kalba Jėzus, yra kur kas svarbesnis. Jis turi būti ne priedas prie gyvenimo, bet pats jo pagrindas. Tai reiškia radikalų viso mūsų gyvenimo perorientavimą.

Vyras nueina nuliūdęs, nes užduotis jam pasirodė per sunki. Jis nori gyvenimo, bet Jėzaus prašymas atrodo kaip gyvenimo pabaiga. Tačiau būtent tokia, paradoksali, yra krikščionybė.

 

Krikščionybės paradoksai

Prieš pat šį įvykį Jėzus pasakė: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės. O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei?“[22] Kitaip tariant, Jėzus norėjo pasakyti, kad vienintelis būdas įgyti tikrąjį gyvenimą – išsižadėti savo gyvenimo. Vienintelis būdas rasti tikrąją laimę – liautis jos siekus. Tikrasis tikslas turėtų būti kažkas kitas, o tiksliau – kas nors kitas (Asmuo, o ne objektas).

Kaip Jėzus gali kelti tokius reikalavimus? Ir kodėl turėtume tikėti, kad tai užtikrins žmogaus gerovę?[23]

Įvykį, kurį nagrinėjome, Biblijos komentatoriai dėl akivaizdžių priežasčių kartais vadina „turtingo jaunuolio“ istorija. Tačiau atidžiau pažvelgę pamatysime, jog iš tikrųjų ši istorija yra apie „turtingus jaunuolius“, nes toks buvo ir Jėzus. Jis buvo ne tik jaunas, bet ir kaip įsikūnijęs Dievas teisėtai valdė viską, kas kada nors buvo. Jis buvo pats „turtingiausias jaunuolis“. Tačiau Jėzaus valdymo istorija yra visai kitokia. Jis nesilaikė to, ką turėjo, bet – neįtikėtina! – atidavė tai – dėl mūsų. Kalbėdamas apie Jėzų, vienas iš pirmųjų krikščionių rašė: „jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą.“[24]

Biblijos istorija pasakoja apie Dievą, kuris išsižadėjo visko dėl meilės mums. Kai pradedame tai suprasti, suvokiame, kad verta ir dėl Jo viską atiduoti. Tai darydami iš tikrųjų nieko neprarandame, bet veikiau gauname viską.

K. S. Luisas, kurį minėjau anksčiau, ne visada buvo tikintis. Tiesą sakant, didžiąją gyvenimo dalį jis buvo ateistas. Atrasti tikėjimą jam padėjo artima draugystė su kolega rašytoju J. R. R. Tolkienu. Luisas labai kritiškai vertino krikščionių tikėjimą ir nemanė, kad tai tiesa. Tačiau vieną vakarą, po ilgo pasivaikščiojimo su draugu, Luisas suprato, kad nebegali bėgti nuo Dievo. Jis rašė:

Įsivaizduokite mane visiškai vieną tame kambaryje Magdalenos kolegijoje kiekvieną vakarą, kai tik dėmesys nors sekundę atsitraukdavo nuo darbų, juntantį lėtą, negailestingą artėjimą Jo, kurio nesusitikti taip karštai troškau. Tai, ko labiausiai bijojau, galiausiai mane ištiko. 1929 m. per trejybės semestrą aš galiausiai pasidaviau ir pripažinau, kad Dievas yra Dievas, atsiklaupiau ir pradėjau melstis. Tą vakarą turbūt buvau labiausiai atstumtas, labiausiai to nenorintis atsivertėlis visoje Anglijoje.[25]

Luisas žengė šį žingsnį labai nenoriai, nes manė, kad tai tam tikra prasme bus jo gyvenimo pabaiga. Jis bijojo to, ką reikštų tapti krikščionimi. Tačiau tai, ką jis atrado, buvo visiškai priešinga tam, ko tikėjosi, todėl savo pusiau autobiografinį veikalą pavadino „Apstulbintas Džiaugsmo“ (angl. Suprised by Joy). Jame jis pasakoja ne tik apie tai, kaip sutiko savo žmoną (kurios vardas buvo Joy; angl. k. joy – džiaugsmas), bet ir apie tai, kaip nustebo atradęs gilų ir nuoširdų džiaugsmą Jėzuje.

Jei mūsų gyvenimo tikslas yra ieškoti laimės, pamatysime, kad ji, kaip miražas, mums liks nepasiekiama. Tačiau jei mūsų tikslas yra pažinti Jėzų, atsisakyti savanaudiško gyvenimo, sekti paskui Jį ir tarnauti kitiems, tuomet galbūt kaip tik atrasime kai ką gilesnio nei laikina laimė, atrasime tikrą ir ilgalaikį džiaugsmą. Būtent tai turėjo omenyje Luisas, apibendrindamas: „Siekite Dangaus – gausite ir žemę; siekite žemės – negausite nieko.“[26]

Krikščionybė – tai ne tik valandėlę svaiginantis džiaugsmas, bet tikrasis laimės eliksyras, kuris nepraranda jėgos. Džiaugsmas yra laikinas ir priklauso nuo palankių gyvenimo įvykių. Tikroji laimė, priešingai, yra ilgalaikė ir ją galima atrasti nepaisant gyvenimo sunkumų ir net dėl jų.