Kaip išgirsti Dievą pasaulyje?

Apžvalga

Įvadas: triukšmingi pasaulio balsai

Du esminiai įsitikinimai
Dievas savo pasaulyje veikia visur ir suvereniai
Dievas savo pasaulyje veikia paslėptai

Dvi esminės skirtys
Dievo apreiškimas
Dievo malonė

Ką mums daryti?
Johnas Stottas: ugdytis dvigubą klausymąsi
Nickas Pollardas: išmokti pozityviojo dekonstravimo
Markas Greene'as: įveikti didžiąją prarają


Šios koferencijos pagrindinis klausimas – "Kaip skelbti Evangeliją šiuolaikinėje Lietuvoje?" Krikščionių bendruomenėms jis yra kone svarbiausias ir drauge kompleksiškas bei gilus. Tačiau ne ką lengvesnis, o gal net sunkesnis yra klausimas kaip išgirsti Dievą pasaulyje? Dėl to šiame pranešime bandysiu nubrėžti keletą kontūrų, priartinančių prie galimo atsakymo. Pirmiausia apibrėšiu teologines ribas, o paskui įvardysiu tris konkrečius dalykus, kuriuos mums vertėtų įgyvendinti.

Greta pirmojo klausimo pradžioje norėčiau dar šio to pasiteirauti: ką išgirstame apie Dievą ne bažnyčiose? Kas apie jį kalbama? Girdime daug religinių samprotavimų, labai daug. Jeigu, ką tik prašurmuliavus knygų mugei Vilniuje, užmestume akį į knygų rinką, išgirstume Josephą Murphy'į – Lietuvoje bene labiausiai skaitomą negrožinės literatūros autorių per pastaruosius 20 metų (ypač dėl knygos Jūsų pąsamonės galia sėkmės). Praėjus net ir 30 metų po Murphy’io mirties jo knygos vis leidžiamos ir leidžiamos. "Visagalybė slypi jumyse", sako šis "pozityviojo mąstymo" flagmanas. "Jūsų gyvenimas – tai Dievo gyvenimas, ir tas gyvenimas dabar yra jūsų. Dievą visada ir visur lydi sėkmė, kad ir ko Jis imtųsi... Jūs ir Dievas esate viena, ir jums negali nepasisekti", sako Murphy'is savo knygoje Jūsų neribota galia būti turtingiems.

Lygiai prieš 100 metų miręs dar vienas "Naujosios minties" atstovas Wallace'as D. Wattlesas knygoje Naujasis mokslas apie turtą rašo: "Joks žmogus netaps talentingas ir dvasingas, jeigu neturės daug pinigų"; "Žmogaus pažanga turi prasidėti nuo turtėjimo mokslo". "Neanalizuokite skurdo", nes "nėra tokio dalyko kaip skurdas". "Praturtėkite – tai bus geriausia, kuo galėsite padėti vargšams". Ir taip toliau.

Itin "pozityvią" žinią savo klausytojui turi parengęs ir Deepakas Chopra. Šis indų kilmės amerikietis skelbia: "Dvasios akyse kiekvienas yra nekaltas, visais atžvilgiais. Kadangi tu esi nekaltas, nėra nieko, kuo galėtum nusipelnyti Dievo bausmės... Kiekvienas gali paliesti Dievo sėklą, glūdinčią mumyse." (Septyni dvasiniai sekmės dėsniai; žr. ir jo Nušvitimo istoriją apie Jėzų). Į tą pačią dūdą pučia ir kanadiečių autorius Robinas Sharma naujausioje knygoje Nebijok gyventi! Jis skelbia, kad mes galime susikurti tobulą gyvenimą. Knygos paantraštė taria konkrečiau: "kaip visiškai [!] įvaldyti protą ir kūną ir išsiugdyti nuostabų charakterį", o pats pirmas skyrius dar patikslina: "Tobulas protas, tobulas kūnas, tobulas charakteris".

Jau daugelį mėnesių iš Lietuvos skaitomiausių knygų viršūnės nenusileidžia Rhonda'os Byrne The Secret-Paslaptis. Jos žinia panaši: "Žemė sukasi dėl Tavęs. Vandenynai tvinsta ir slūgsta dėl Tavęs. Paukščiai čiulba Tau. Saulė teka ir leidžiasi dėl Tavęs. Žvaigždės spindi Tau. Visos grožybės, kurias regi, visos gėrybės, kurias gauni, skirtos Tau..." – tokia šlovės giesme žmogui baigiama šios australų rašytojos knyga.

Dailiu ritmu į literatūros eiles vis įsiterpia ir Dalai Lamos kūryba, kaip antai paskutinioji knyga Menas buti laimingam. Čia "Jo šventenybė" sako: "Esu įsitikinęs, kad svarbiausia mūsų gyvenime siekti laimės. Tai akivaizdu." Tik budizmo reklama knygoje nėra akivaizdi, bet paslėpta. Užtat tikrai akivaizdu, kad jau ne vienas krikščionis po tokiais nekrikščioniškais sakiniais pasirašytų nė nesusvyravęs.

Tad ką gi mes girdime? Daug religinių plepalų, nukreiptų tiesiai į mūsų ausį. Kur bepasisuksi, vien savęs išganymo ir susidievinimo religija. Šitaip mes kasdien girdime – dažniausiai gana religingą – mūsų priešininko balsą. Kasdien regime slankiojančius vilkus avies kailyje, sklandantį šėtoną angelo sparnais.

Du esminiai įsitikinimai

Gana aišku, kur, nepaisant religinių plepalų miglos, Dievo negirdime. O kur jį girdime? Krikščionys pašaukti išsiugdyti gilų ir aštrų žvilgsnį, kuo tvirčiau šaknytis Biblijoje ir jai ištikimoje teologijoje. Tam, kad nebūtų nunešti religinės, tačiau antikrikščioniškos bangos. Čia pereinu prie žadėtųjų teologinių apmatų, pradėdamas dviem esminiais įsitikinimais.

Dievas savo pasaulyje veikia visur ir suvereniai

Dievas yra šio pasaulio kūrėjas ir šeimininkas. Pasaulis priklauso jam. Dievas yra visur esantis – "jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes jame gyvename, judame ir esame", sako Paulius atėniečiams (Apd 17, 27–28). Dar aiškiau ši mintis išreikšta Ps 139, 7–10:

"Kurgi galėčiau pabėgti nuo tavo dvasios ar atsitolinti nuo tavo Artumo? 8 Jei į dangų užžengčiau, tu esi ten, jei Šeole pasikločiau guolį, tu esi ten. 9 Jei įgyčiau aušros sparnus ir įsikurčiau prie tolimųjų jūros pakraščių, 10 net ten mane vedžios tavo ranka ir tvirtai laikys tavo dešinė."

Dievas yra ne tik visur esantis, bet ir suvereniai valdo gamtą, istoriją ir žmonių gyvenimus. Pat 16, 9 sakoma: "Žmogus širdyje sumano, ką jis darys, bet jo žingsnius valdo Viešpats." Ne valdovai žemėje turi paskutinį žodį: "Karaliaus širdis –¬ vandens srovė Viešpaties rankoje; jis nukreipia ją, kur tik nori." (Pat 21, 1). Dievo rankoje ištisų tautų likimai (Apd 17, 26). Net Jėzaus Kristaus nukryžiavimas buvo Dievo "galia ir valia" iš anksto nuspręstas (Apd 4, 28).

H. Bullingeris Antrojoje šveicarų konfesijoje, parašytoje prieš 450 metų, teigia: "Tikime, kad šio išmintingojo, amžinojo ir visagalio Dievo Apvaizda saugo ir valdo visa, kas yra danguje, žemėje bei visoje kūrinijoje." (VI) Dievas veikia visur, kontroliuoja viską, netgi blogį ir patį piktąjį, kaip įrodo Jobo knyga.

Visa tai reiškia, kad, išskyrus pragarą, niekur nėra nė plyšelio bedievystės, t. y. jokios ertmės, kur suvereniai neveiktų Dievas. Dėl to nėra ir vietų, kurios būtų savaime šventesnės už kitas (išskyrus šventyklą Jeruzalėje bei kitas tiesioginės Dievo artybės vietas). Net bažnyčios, dažnai be reikalo vadinamos šventovėmis, nebūtinai yra arčiau Šventojo. Dievas, kad ir ypatingai pažadėdamas savo buvimą tarp tikinčiųjų (Mt 18, 20), nesusiejo jo su jokia konkrečia vieta ar patalpa.

Dievas niekaip išskirtinai nesimpatizuoja jokiems religiniams veiksmams. "Religija" kaip tokia jam nė kiek ne artimesnė negu valstybės valdžia ar ekonomika. Izaijo knyga (Iz 1, 10s) prasideda aštria izraelitų pamaldų praktikos kritika (žr. ir Pat 15, 8). Iz 1,17 pasako, kas Dievui svarbu: "Mokykitės daryti gera. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą." Kad ir kaip keista, visi kriterijai yra 'nereliginiai’. Jeigu koks valstybės tarnautojas ar verslininkas tai daro, tai jis artimesnis Dievui negu koks kunigas, kuris to nedaro. Dėl to, kad Dievas veikia visur ir suvereniai, negalime lengvabūdiškai teigti, kad bažnyčia yra gėris, o pasaulis – blogis. (Apie ekonomikos ir religijos sugedimą žr. filmą "Bus kraujo", str. "Pakrikštyta nafta", http://www.lksb.lt )

Dievas savo pasaulyje veikia paslėptai

J. Kalvinas savo Institutio (1559; I,16) sako, kad Dievo Apvaizda ir valdžia apima viską, pasiekia "net patį mažiausią žvirbliuką" (žr. Mt 6, 26; 10, 29); "nė lašas lietaus nenukrenta be Dievo apgalvoto paliepimo". Dėl to tiesiogine prasme atsitiktinumų nebūna: "Jis laiko vairą ir valdo visus įvykius"; jis viską taip sutvarkė, "kad be jo valios nieko nenutinka".

Tačiau "Nors ir Dievo sprendimu viskas yra sudėliota pagal tam tikrą tvarką, mums visa tai atrodo ‚atsitiktiniai dalykai'." (Inst. I,16,9) Kalvinas pavyzdžiu panaudoja istoriją apie pirklį, kuris keliaudamas išklysta iš kelio, patenka į plėšikų rankas, apiplėšiamas ir nužudomas: "Tiek, kiek įmanoma suvokti, mums visa tai atrodo grynas sutapimas."

Dievas valdo viską. Bet didžiosios dalies jo valdžios mes nei matome, nei suprantame, dėl to galvojame, kad daug kas vyksta atsitiktinai. Daug Dievo veiklos būdų mums yra paslėpti. Šiame kontekste Kalvinas mini tikinčiųjų išrinkimą. Anot jo, vienas "Dievas žino, kurie yra jo išrinktieji" (Inst. IV,1,2). Dėl to nė vienas iš mūsų negalime tiksliai žinoti, kurie yra tikrai atgimę iš aukšto, kurių širdis Dievas slaptu būdu paveikė ir tebeveikia. Ir Šventosios Dvasios veikimas mumyse mums patiems dažniausiai nėra pastebimas.

Biblijoje Dievo paslėptas veikimas yra daug svarbesnė tema, negu esame linkę manyti. Juozapo, Rūtos, Esteros, net Kristaus nukryžiavimo istorijos byloja apie Dievą, kuris veikia dažniausiai neregimai, užkulisiuose. Kartais tokia jo laikysena tikinčiųjų išgyvenama labai skaudžiai. Senajame Testamente galima rasti stebėtinai daug atvejų, kai tikintieji atvirai skundžiasi šaukdamiesi Dievo. Ps 44, 24–27 prispaustieji maldauja: "Atsibusk, Viešpatie! Kodėl miegi? Kelkis, neatmesk mūsų amžinai! Kam slepi savo veidą? Kodėl užmiršti mūsų skurdą ir priespaudą?.. Pakilk, ateik mums padėti..." Habakukas kreipiasi į Dievą atvirai reikšdamas savo nusivylimą: "Kiek ilgai dar šauksiu, Viešpatie, o tu manęs neišgirsi? Arba rėksiu: 'Smurtas!’ o tu manęs negelbėsi?" – ir tai knygos pradžioje, Hab 1, 2! Eil. 13 priekaištauja: "Kodėl žiūri į klastūnus ir tyli, kai nedorėliai ryja teisesnius už save?"

Todėl tikrovė toli gražu nėra vienareikšmiška, tam tikra prasme net atvira ateistiniams aiškinimams. Mums ypač skaudu, kad nematome viso Dievo teisingumo. Ir nematysime iki Jėzaus sugrįžimo bei Paskutiniojo Teismo. Liuteris knygoje Apie nelaisvą valią (1525) sako, kad Dievas, nors ir valdo visą pasaulį, bet tokiu būdu, kad žmogus tiesiog "priverstas" galvoti: "Dievo nėra; Dievas yra neteisingas... Nes tik pažiūrėkit, kaip nepaprastai gerai sekasi blogiesiems, o geriesiems atvirkščiai – ypač prastai... Argi, visų nuomone, nėra neteisinga, kad blogieji sau laimingi gyvena, o gerieji turi mirti?"

Dėl to nesunku suprasti riterį Antonijų Bloką iš Ingmaro Bergmano filmo "Septintasis antspaudas" (1957): "Aš noriu žinoti. Kodėl jis [Dievas] nuo manęs slepiasi?.. Jei mes norime tikėti, bet negalime... Aš noriu, kad Dievas man ištiestų ranką, man kalbėtų." (Ir airių grupės U2 albumo "All that you can’t leave behind" dainoje "Peace on earth" reiškiamas panašus troškimas.)

Dievo tylėjimas yra gana dažna žmogaus patirtis. Kaip ir jo veikla pasaulyje dažniausiai mums nėra matoma. Ši svarbi tiesa papildo prieš tai aptartą principą ir yra susijusi su kitu punktu. Kalbėdamiesi su tikėjimo broliais ir seserimis dažnai girdime, kad Dievas jų gyvenime ką nors konkrečiai daro. Čia yra tiesos, bet būtent tik tam tikra dalis, nes mūsų įžvalga labai ribota, daug ko mums neduota nei suprasti, nei žinoti. Dėl to interpretuoti Dievo planus ir veikimą mūsų gyvenimuose, net pasaulio istorijoje turėtume atsargiai ir ypač santūriai. Nes mes ne Dievas ir nesėdime jo kontoroje už vieno stalo. "Dievas danguje, o tu žemėje", sakoma Mok 5, 1.

Dvi esminės skirtys

Dievo apreiškimas

Kadangi visas pasaulis yra Dievo kūrinija, tai jis nešiojasi savyje daug Kūrėjo ženklų. Viskas, kas sukurta, byloja apie Dievą ir jį apreiškia. Teologijoje visa tai tradiciškai vadinama visuotiniu arba bendruoju apreiškimu. Tą tiesiogiai atspindi Ps 19, 2: "Dangūs skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina jo rankų darbą." (žr. Apd 14, 15–17; 17, 22–31; Rom 1, 18–21; 2, 14–15). Dievas apsireiškia kūrinijoje "be žodžių" (Ps 19, 4), bet kūrinija pati "praneša" apie Dievą (Iz 40, 21). Per šį 'pranešimą’ žmogus atpažįsta, arba tiksliau, gali ir turi atpažinti Dievo darbus, jo neregimąją būtį, galybę, jėgą, išmintį ir autoritetą.

Bendrasis apreiškimas turi ir vidinę dimensiją: žmogus atpažįsta, kad pats yra morali būtybė, taigi ne gyvūnas, todėl atsakingas prieš aukščiau esantįjį (žr. C.S. Lewiso Tiesiog krikščionybė I dalį). Kalvinas kalba apie mumyse įsodintą "religijos daigą"; sako, kad "žmogaus širdyje dieviškumo jausmas yra tarsi iškaldintas" (Inst. I,3,3).

Išoriškai visuotinį apreiškimą Kalvinas lygina su "degančiu fakelu" (I,5,14). Dievas "kiekvienam kūriniui įdiegė patikimą savo didybės ženklą... Kur tik akis benukreipsi, nerastum nė vienos pasaulio dalelės, kurioje nesimatytų bent mažiausia jo didybės kibirkštėlė... Nuostabus pasaulio sutvarkymas yra mums lyg veidrodis, kuriame nuolat galime įžvelgti neregimąjį Dievą." (Inst. I,5,1)

Bendrasis apreiškimas yra aiškus. Jis veda į Dievo pažinimą, bet ne į išganymą. Jo pakanka, kad kiekvienas galėtų atpažinti savo kaltę prieš Dievą. Svarbiausias bendrojo apreiškimo tikslas yra išreikštas Rom 1, 20: "... taigi jie nepateisinami". Nėra nė vieno, kuris būtų pateisinamas, nes nė vienas negali sakyti, kad neturėjo galimybių pažinti Dievo. Visi žmonės pažįsta Dievą (Rom 1, 21). Bet kad ir pažįsta, šio pažinimo dažniausiai nepaiso ir jį užgniaužia (Rom 1,18).

Tai vienas bendrojo apreiškimo aspektas. Kitas dalykas – jei visa tikrovė apreiškia Dievą, jei visur gali išvysti "bent mažiausią jo didybės kibirkštėlę", jeigu Dievą įmanoma tam tikra prasme regėti ir girdėti visur, tai visas jo sukurtasis pasaulis yra tinkama tema evangelistiniam arba apologetiniam pokalbiui. Meilės patirtys ir vertybių troškimas, rasių diskriminacija ir dirbančiųjų išnaudojimas, ekonomikos pasiekimai ir ekologijos problemos, kvaišalų rinka ir kova su korupcija – visa tai ir dar daugiau yra galimos temos dvasiniams pokalbiams. Jeigu žmogui norime papasakoti apie Dievą, nebūtina skubėti keisti temą, perbėgti prie religinių dalykų tariant: palikime šiuos klausimus kitam kartui, nes dabar noriu paklausti, ar ką nors girdėjai apie Jėzų... Ką apie Dievą sako, pvz., matematika? Nejaugi nieko? M. Greene’as mano:

"Visų pirma ji mums pasako šį bei tą apie tiesą. 1 + 1 = 2. Lygybės ženklas byloja apie absoliučią tiesą. Vienas plius vienas nelygu dviem tūkstančiams šimtui trisdešimt. Įsivaizduokite, kad kas nors ateina ir jums sako: 'Vienas plius vienas lygu dviems tūkstančiams šimtui trisdešimt’. O jūs atsakote: 'Puiku, jeigu norite, tikėkite tuo! Jeigu tai daro jus laimingą, tebūnie, kaip sakote!' Bet juk tokiais būdais geležinkeliui nepavadovausi, ar ne? Matematika moko apie tvarkos, proto ir protingumo Dievą." ("The Great Divide")

Francis Schaefferis (1912–1984), "L’Abri" įkūrėjas, šią idėją pavyzdingai įgyvendino praktikuodamas savo gyvenime ir darbe. Iki šios dienos visuose L’Abri skyriuose vadinamųjų "formal meals" metu, paskaitose bei asmeniniuose pokalbiuose liečiamos visos žmogaus gyvenimo temos. Nėra nieko, apie ką nebūtų galima diskutuoti, niekas nelaikoma savaime mažiau dvasingu. F. Schaefferis visų pirma save laikė evangelistu. Bet šiam darbui jis pritaikė meną, filosofiją, istoriją, psichologiją, mokslą ir daug kitų sričių. Ir ne kaip iliustraciją žmonėms privilioti, o dėl to, kad visi dalykai kalba apie Dievą, nurodo į Dievą ir krikščionybės tiesas. Parodyti, kaip vyksta šis kalbėjimas, būtinai reikia. Nes, kaip minėta, nors bendrasis apreiškimas yra aiškus ir suprantamas, daug Dievo veiklos pasaulyje yra paslėpta ir nevienareikšmiška. Dėl to reikalinga pagalba suprasti, įsižiūrėti, atpažinti. (žr. http://www.labri-ideas-library.org )

Bendrasis apreiškimas yra geras ir atlieka savo užduotį. Ją papildo Dievo specialusis apreiškimas. Anot Kalvino, visuotinis apreiškimas mums atskleidžia tik Dievo būdo "kontūrus". Bet Dievas mums dar "pridėjo savo žodžio šviesą, kad praneštų apie mūsų išganymą". Toliau reformatorius tęsia: "Taigi Raštas sudėlioja mūsų sumišusias žinias apie Dievą į teisingą tvarką, išsklaido tamsą ir aiškiai parodo tikrąjį Dievą" (Inst. I,6,1). Tik specialus apreiškimas turi žinią apie išganymą, Evangeliją.

Specialusis apreiškimas aprėpia daugiau nei vien užrašytasis žodis. Tačiau Biblija turi ypatingą reikšmę, nes tik joje vienoje yra kartą ir visiems laikams tas apreiškimas užrašytas. Antroji šveicarų konfesija sako: "Kanoniniai šventųjų pranašų ir apaštalų raštai, esantys abiejuose Testamentuose, yra tikrasis Dievo žodis..." (I,1). Užrašytas tekstas visa savo apimtimi yra Dievo žodis. Todėl moderniųjų teologų tvirtinimas, kad Biblijoje tik kai kur galima rasti Dievo žodį arba Biblijos tekstai virsta Dievo žodžiu, yra atmestinas. Pati Biblija daugelyje vietų liudija, kad tai, ką ji sako, sako pats Dievas.

Ir mūsų skelbiamas Dievo žodis tam tikra prasme yra Dievo žodis, taigi ir apreiškimas. Antroji Šveicarų konfesija visų pirma mini pamokslus bažnyčiose: "Kai šiandien šis Dievo žodis teisėtai pašauktųjų pamokslininkų yra skelbiamas Bažnyčioje, tikime, kad tai skelbiamas ir tikinčiųjų priimamas pats Dievo žodis" (I,4). Šiandien konfesiją būtų galima papildyti ir kitokiomis, ne vien tik bažnytinėmis, Žodžio skelbimo formomis.

Galime išgirsti Dievą pasaulyje per bendrąjį apreiškimą. Bet neišgirsime Evangelijos. Visur pasaulyje ir kitose religijose bei ideologijose galime rasti daug tiesos elementų, tam tikrų žinių apie Dievą, išganymo būtinybę ir malonės troškimą. Bet tai bus tik fragmentai. Evangeliją paskelbti yra bažnyčių ir visų tikinčiųjų užduotis, nes pasaulis pats jos nesužinos. Mes turime paskleisti Biblijos Gerąją Naujieną, "kad Jėzus Kristus mirė už mūsų nuodėmes ir buvo prikeltas iš numirusių, pagal Raštus, ir kad kaip karaliaujantis Viešpats visiems atgailaujantiems ir tikintiems dabar Jis siūlo atleidimą už nuodėmes ir Dvasios išlaisvinančias dovanas", kaip sakoma "Lozanos sandoroje" (1974; IV).

Dievo malonė

Kalbant apie Dievo veiklą, sunku apeiti jo malonę, kurią galima analizuoti panašiai kaip ir apreiškimą. Apie malonę tinka sakyti tą patį, ką ir apie Dievo apreiškimą, valią, meilę ir sandoras – ji yra viena, bet pildosi įvairiais būdais.

Kai Biblijoje kalbama apie malonę, dažnai omeny turima "ypatingąją" malonę, skirtą tik kai kuriems žmonėms. Tai yra išrinkimo malonė, tik kai kuriuos atvedanti į išganymą. Ji yra antgamtiška; jos neįmanoma nepriimti (bent taip moko reformatų teologija). Kitose Biblijos vietose sakoma, kad Dievas savo gerumą išlieja visai kūrinijai, visiems žmonėms. Antai Ps 145, 9 byloja: "Geras kiekvienam Viešpats ir gailestingas visiems savo kūriniams" (žr. Mt 5, 44–45; Ps 65, 5–13; 104; 136, 25; 145, 9.15–16; Apd 14, 16–17). Čia visur kalbama apie neužtarnautą Dievo gerumą, kuris neveda į išganymą.

Apibūdinant šią malonę, ko gero, Kalvinas bus pirmasis, ją pavadinęs "bendrąja". Ją Dievas skiria bendrai, t.y. visiems žmonėms, nors nevienodu kiekiu. Po nuopuolio, kad ir labai nusidėję ir giliai puolę, mes vis dar skiriamės nuo gyvūnų, nes turime protą ir galime atlikti neįtikėtinai daug gero. Tačiau "viską, kas mums likę, ramia sąžine galime priskirti Dievo malonei; nebūtų Dievas mūsų pasigailėjęs, nuopuolis būtų sunaikinęs visą mūsų prigimtį" (Inst. II,2,17). Tačiau bendroji malonė "neveikia apvalančiai [kaip specialioji, išganančioji malonė], o tik vidujai pristabdančiai... Šitaip Dievas savo išankstiniu sprendimu uždėjo apynasrį prigimties subjurimui, kad jis neprasiveržtų visu pajėgumu." (Inst. II,3,3)

Kaip Kalvinas ir sakė, svarbus bendrosios malonės aspektas yra nuodėmės bei jos padarinių pažabojimas, suvaržymas. Tai ne kas kita kaip nepelnytos Dievo malonės išraiška. Dievas neleidžia lietis visai savo rūstybei, išlieka kantrus (Rom 2, 4; 3, 26). Paskutinis Teismas atitolinamas, kad kuo daugiau žmonių būtų suteikta galimybė padaryti atgailą (žr. 2 Pt 3, 9.15). Jonathanas Edwardsas savo garsiame pamoksle "Sinners in the Hands of an Angry God" (1741) apie bendrąją malonę yra sakęs:

"Šventajame Rašte nusidėjėliai lyginami su audros pašiaušta ir negalinčia nurimti jūra (Iz 57, 20). Kol kas Dievas jų blogį dar laiko kaip tas įsiaudrinusios jūros bangas, sakydamas: 'Iki čia ateik, bet ne toliau’ (Job 38, 11); bet jei Dievas savo tramdymo galią atimtų, viskas būtų bemat nunešta."

Taip dažnai Dievas sako blogiui "stop!" – mes to negirdime, bet matome rezultatą. Jei toji 'jūra’ šiandien Europoje dar gan rami, tai visai nėra savaime suprantama. Į audringą pasaulį, pasaulį, kuriame nuimtas Dievo apynasris ir kuris dėl to tapęs labai negailestingas, neseniai turėjome progos pažvelgti filmuose "Kelias" (The Road) ir "Elijaus knyga" (Book of Eli).

Liberalioji teologija malonės klausimu įnešė labai daug sumaišties. Jos didžioji klaida buvo ir tebėra ta, kad ji suplakė bendrąją ir ypatingąją malonę ir šią skirtį iš esmės neigia. Ji sako, kad Dievas paskleidė ne tik bendrąją malonę, bet ir ypatingąją; kad ir šią galima 'visur’ pasaulyje išvysti; kad pasaulyje išganymas jau daug kur įvykęs. Dėl to žmogui būti išganytam galima ir kitose religijose, neišpažįstant krikščionių tikėjimo.

Liberalų tradicijos laikėsi ir Taizė įkūrėjas R. Schutzas. Vienas iš jo pagrindinių ir dažnai kartojamų teiginių (pvz., Dievas tegali mylėti): Kristus gyvena kiekvienam žmoguje per Šventąją Dvasią. Vieni, kurie gyvena sąmoningai krikščioniškai, šitai supranta, o kitiems šioje žemėje suprasti nelemta. Bet ir jie "atras tai amžinybės gyvenime". Žinia aiški: nepražus nė vienas, nes bedievių nėra. Žmonės skiriasi tik subjektyviu jau įvykusio išganymo suvokimu.

Visų liberalų, tarp jų ir R. Schutzo, problema ta, kad jie per daug išplečia išganomąją malonę. Žinoma, klaidinga malonę ir per daug siaurinti, talpinti vien į bažnyčios rėmus. Nes Dievas gailestingai veikia ne tik ten, kur patiriama nuodėmių atleidimo malonė ar ypatingas Dievo dėmesys. Dievas ne visus gelbsti, bet visiems yra maloningas.

Ką mums daryti?

Teologija yra svarbu, nes joje padėti pagrindai mūsų mąstymui ir veiklai. Ant ką tik trumpai pristatyto teologinio pagrindo trys britų evangelikalų teologai išvystė mums šiandien labai naudingas idėjas. Trūksta laiko parodyti visas jų koncepcijų sąsajas su nubrėžtais teologijos rėmais. Trumpai galima pasakyti tik tiek, kad jie pagrindu visų pirma laiko bendrosios malonės svarbą. Nė vienas iš jų neturi ir nesiūlo vien tik priemonių katalogų, nes pirmiausiai siekia ir tikisi padaryti įtaką žmogaus požiūriui, mąstymui. Tie, kuriems rūpi krikščioniška veikla anapus bažnyčios sienų, iš šios trijulės gali pasisemti labai daug naudingų minčių.

Johnas Stottas: ugdytis dvigubą klausymąsi

Didysis anglikonų teologas Johnas Stottas (g. 1921) yra viena iš įtakingiausių evangelikalų judėjimo galvų. Jis įtvirtino sąvoką "dvigubas klausymasis" (double listening). Kas nori ką nors išgirsti, turi klausytis. Apie tai Stottas ir svarsto savo knygoje Šiuolaikinis krikščionis.

Skyriuje "Prašymas išklausyti abi puses" (p. 22) Stottas perspėja: "Užuot klausęsi Dievo žodžio, žmonės pernelyg pagarbiai vaikosi šiuolaikinių madų." Dėl to, anot Stotto, krikščionys pirmiausia turėtų atlikti "dvigubo atmetimo" veiksmą: nesistengti nei lietis su pasauliu, nei visiškai atsitraukti į krikščionių subkultūrą. Konformizmas ir eskapizmas nėra tinkami keliai. O paskui pateikia dvigubo klausymosi apmatus:

"Atmesdami abu kraštutinumus turime išklausyti abi puses – klausytis ir Žodžio, ir pasaulio... Neteigiu, kad kitų žmonių turime klausytis vienodai ar su tokia pagarba kaip Dievo. Žodžio klausomės nuolankai ir pagarbiai, trokšdami jį suprasti ir apsisprendę tikėti ir paklusti tam, ką suprantame. Pasaulio klausomės kritiškai ir budriai, irgi trokšdami jį suprasti, tačiau nusiteikę nebūtinai juo tikėti ar paklusti jam, bet užjausti ir ieškoti malonės suprasti, kaip su jo siejasi Evangelija."

Šeštame skyriuje "Klausanti ausis" Stottas savo mintį praplečia:

"Evangelija teisingai skelbiama, kai 'išklausomos abi pusės’. Krikščionys stovi tarp Žodžio ir pasaulio, tad privalo klausytis abiejų. Klausomės Žodžio, kad atrastume dar daugiau Kristaus turtų. Klausomės pasaulio, kad suprastume, kokių Kristaus turtų reikia labiausiai ir kaip juos geriausiai pateikti."

Atkreipkime dėmesį į žodžius: krikščionys privalo klausytis Žodžio ir pasaulio. Tai ne patarimas ar pasiūlymas. Minėtasis "prašymas" (angl. call) yra primygtinis raginimas, persmelktas neatidėliotinos skubos (angl. knygos viršelyje: "An urgent plea for double listening"). Pasaulio klausytis turime rimtai ir dėmesingai, neieškodami jame vien religinių ar tariamai dieviškų balsų. Stottas pabrėžia: "Pagrindinis būdas, kaip Dievas kalba šiandien, – tai per Šventąjį Raštą..." Bet klausydamiesi pasaulio, tam tikra prasme taip pat mes klausomės ir Dievo, nes visas pasaulis yra Dievo apreiškimas.

Dar kartą į dvigubą klausymąsi Stottas pažvelgia skyriuje "Du įpareigojimai" (p. 212). Visi pamokslininkai susiduria su iššūkiu skelbti Dievo žodį bibliškai ir šiuolaikiškai: "Pamokslaudami Bibliją turime būti jautrūs šiuolaikiniam pasauliui." Konkrečiau:

"Labiau susipažinkime su šiuolaikiniu pasauliu – su jo idėjomis ir rūpesčiais, mentalitetu ir nuotaikomis, kintančia kultūra ir krintančiais standartais, vertybėmis, tikslais, abejonėmis, baimėmis, skausmais ir viltimis, rūpesčiais ir didžiuliu egocentriškumu. Tik tuomet sugebėsime pamatyti, kaip nekintantis Žodis kalba kintančiam pasauliui."

Stottas sąmoningai parodo, koks platus yra laukas, kuriame kiekvienas dvigubą klausymąsi gali įgyvendinti skirtingai. Bet reikalingas konkretumas. Po to jis pateikia pavyzdį apie knygų skaitymo grupę, kuriai Londone jis pats daug metų vadovavo. Joje skaitytojai pasirenka kokią nors nekrikščionišką knygą, ją analizuoja ir išdėsto savo mintis apie jos reikšmę tikėjimui ir tarnystei. Tokie aptarinėjimai gali būti labai naudingi. Nes pasaulis yra nepaprastai sudėtingas, pilnas kartais visai prieštaringų balsų. Jų klausantis, reikia daug įžvalgumo ir išminties. Tikėjimo broliai ir seserys šiuo atveju daug gali vienas kitam padėti.

Bet krikščionių bendruomenėse dvigubas klausymasis prigyja gana sunkiai. Ar girdėjote, kad koks pastorius iš sakyklos drąsintų savo bendruomenę skaityti nekrikščioniškas knygas? Bet ir iš kitos pusės tas pats: ar bendruomenėse rastume daug narių, kurie norėtų pamokslų, artimai susijusių su šiandienos pasaulio tikrove? Daugumai juk daug mieliau klausytis švelnaus religinio žodžio, o ne tų pasaulio baisenybių. Juk mes norime gražių pamokslų?! Tiek pastoriai ir kunigai dažniausiai dar sugeba. Bet patys pasiklausyti pasaulio, šiandieninės gyvenimo realybės ir dar pasakyti šiuolaikišką pamokslą – dėl kitų užduočių gausos, dažniausiai nei išgali, nei nori.

Nickas Pollardas: išmokti pozityviojo dekonstravimo

N. Pollardas (g.1956) kilęs iš Anglijos, Sautamptono, studijavo psichologiją, yra knygų autorius, aukštųjų mokyklų evangelistas, įkūrė organizaciją "Damaris", užsiimančią įvairios medžiagos, medijų bei paslaugų teikimu šiuolaikinei pasaulio evangelizacijai (žr. http://www.damaris.org ).

Pollardas pabrėžia, kad šiuolaikinė evangelizacija negali apsiriboti paprastu, tiesioginiu tiesų persakymu. Knygoje Evangelism Made Slightly Less Difficult (Truputį palengvinta evangelizacija) jis pastebi, "kad vos dešimties minučių pokalbis su netikinčiuoju apie Jėzų Kristų man reiškia dešimtį valandų studijų, apmąstymų ir mokymosi iš vyresnių ir išmintingesnių krikščionių patirties. Evangelizuoti nėra taip paprasta, ypač šiuolaikinėje kultūroje..." Mes privalome įsigilinti ir perprasti mūsų kultūrą bei pasaulėžiūras. Nes "laikas, kai sėkmingam jaunimo darbui pakakdavo sugebėti paliudyti tikėjimą ir žaisti stalo tenisą" jau seniai praėjo. (sk. 4, "Where do I start?" ir 5, "It's not for me", žr. http://www.bethinking.org )

Evangelizaciją Pollardas pradeda nuo to, kuo žmonės tiki. Pradžioje jis daug kalba "arba apie Nietzschę, arba apie Kierkegaardą, arba apie Cobainą, Madoną, Dawkinsą, arba Hawkingą", nes klausytojai apie šiuos žmones skaito ir girdi. Pollardas pasakoja: "Dažniausiai aš bendrauju su tokiais žmonėmis, kurie net nemato jokios prasmės pasidomėti mano tikėjimu, nes yra visiškai patenkinti savuoju – jie net nežino, kokius klausimus kelti. Todėl daugiau klausinėju aš pats. Aš klausiu jų, ką jie tiki, kodėl tiki, kaip tai veikia jų gyvenimą. Beklausinėdamas bandau padėti jiems pastebėti jų pačių prisiimtų pasaulėžiūrų silpnąsias vietas". Kaip matome, praktikuojamas dvigubas klausymasis.

Pradinis Pollardo tikslas yra neigiamas. Būtent kad žmonės pasidarytų nepatenkinti savo mąstyme ir veikloje įsitvirtinusia "įvairių pasaulėžiūrų makalyne". Kad pagaliau susidurtų su sunkiais klausimais. Todėl pirmas jo tikslas evangelizacijoje yra gana realistiškas – kad netikintysis "bent per vieną žingsnį atsitolintų nuo savo esamos pasaulėžiūros". Tikslas yra nepasitenkinimas. Nes tas, kuris visiškai patenkintas savo įsitikinimais, Evangelijos tikrai nepriims.

Šitokį veikimo būdą Pollardas vadina "pozityviuoju dekonstravimu" (positive deconstruction, žr. ir Wikipedijos gerą str.). Dekonstravimu todėl, kad "aš žmonėms padedu dekonstruoti jų įsitikinimus, t.y. palaipsniui juos išardyti ir paanalizuoti." O visas procesas vyksta teigiamame kontekste. Nes svarbiausia atrasti klaidas, įtvirtinti tiesą ir nuvesti prie krikščionybės tiesos. "Viskas vyksta ieškant tiesos", – sako Pollardas.

Tiesos visada galima rasti ir netikinčio žmogaus mąstyme. Kaip sakėme, būtent dėl Dievo bendrojo apreiškimo ir bendrosios malonės. Už to ir reikia kabintis. Todėl neužteks paprasčiausiai pasakyti, kad tu neteisus, o mes žinome tiesą. Nepakaks paprasto raginimo: tik pažiūrėk! Nes tikrovė nėra vienareikšmiška. Dėl to turėsime pasistengti parodyti, kad mūsų tikėjimas, pasaulėžiūra, mūsų tiesa turi mažiau prieštaravimų, yra pilnesnė, užbaigtesnė ir labiau tinkanti tikrovei ir gyvenimui.

Pollardo intencija paliečia labai reikšmingus aspektus: atkreipia dėmesį į pasaulėžiūrų svarbą bei būtinybę padirbėti ir iš ‚negatyviosios' pusės. Tradicinei evangelizacijai šie aspektai dažniausiai nebūdingi. Nes juk mes, krikščionys, nešame gerąją naujieną, taigi teigiamą dalyką! Taip ir yra. Bet norint teigiamą dalyką perduoti, pirma, anot Pollardo, reikia atlaisvinti vietą kai ką dekonstruojant.

Pozityvusis dekonstravimas gali vykti ne tik per asmeninį pokalbį, bet ir analizuojant knygas, filmus, muziką, kultūrą (žr. "Damaris" puslapį "CultureWatch", http://www.darmaris.org/cw ). Šiandien analizuoti galima daug ką: pvz., paieškoti tiesų ir klaidų R. Dawkinso knygoje Dievo iliuzija; pasikuisti po Andriaus Mamontovo pasaulėžiūrų maišalynę; patyrinėti Lady Gaga'os singlą "Born This Way", pasirodžiusį vos prieš porą savaičių ir jau šturmuojantį hitų viršūnes. Nes visa tai daro įtaką šių asmenų produktų vartotojų pasaulėžiūrai, su kuria mums vieną dieną gali tekti susidurti.

Markas Greene'as: įveikti didžiąją prarają

Prieš maždaug 30 metų Johnas Stottas su bendraminčiais įkūrė "London Institut for Contemporary Christianity" (LICC, Londono šiuolaikinės krikščionybės institutą). Kaip ir "Damaris", institutas taip pat siūlo paslaugas šiuolaikinei evangelizacijai (žr. http://www.licc.org.uk ). Nuo 1999 šiam institutui vadovauja Markas Greene'as. Iki tol jis dirbo didelėje reklamos agentūroje, po to studijavo teologiją.

Greene'as su kolegomis kovoja prieš "DPP sindromą" ir stengiasi padėti įveikti "Didžiąją prarają" (žr. str. "Didžioji praraja", http://www.lksb.lt ; cit. iš šio str.). Kas yra tas DPP sindromas? Tai paaiškina Greene'as dažnai tokiu pavyzdžiu: "Kodėl smarkiai paplitęs štai toks reiškinys: '45 minutes per savaitę dėstau sekmadieninėje mokykloje. Aš traukiu į mūšį, o visa bendruomenė už mane meldžiasi. Bet aš dėstau ir 45 valandas per savaitę mokykloje, tačiau tada už mane nesimeldžia niekas?’" Anot Greene’o, DPP sindromas yra "pats didžiausias kultūrinis iššūkis šiandieninei Bažnyčiai" ir prideda:

"DPP yra dvasios ir pasaulio praraja [angl. sacred-secular divide, SSD]. Jos esmę sudaro tikėjimas, kad kai kurios mūsų gyvenimo sritys (darbas, mokykla, laisvalaikis) Dievui nėra svarbios; visos tos, kurios susijusios su malda, bažnyčia, dvasine veikla, tarnystėmis – šios esančios svarbios. Būtent dėl dvasios ir pasaulio prarajos dauguma evangelikalų niekad nėra girdėję pamokslo apie darbą. Būtent dėl šios prarajos dauguma visų bažnyčių krikščionių jaučia, kad nei mokymas, nei pamokslai, nei maldos, nei šlovinimas, nei namų rateliai jiems nesuteikia pakankamai paramos kasdieninėje profesinėje veikloje. Per mažai paramos tam gyvenimo būdui, kurio žmogus laikosi 60–70 proc. budraus savo gyvenimo laiko. Darbas laikomas sekuliaraus pasaulio dalimi, todėl nelabai svarbiu Dievo plane šios žemės žmonijai. Visi įsitikinę: tikrai 'svarbus darbas’ vyksta tik Bažnyčiose ir misijinėje veikloje."

DPP veda prie "įsitikinimo, kad tikrai šventi žmonės tampa misionieriais, vidutiniškai šventi – pastoriais, o Dievui nelabai naudingi eina į profesinę veiklą. Štai kokia nesąmonė!" Greta draugiško paaiškinimo Greene'as pateikia ir gana kategorišką raginimą:

"Tačiau Dievas juk yra viso gyvenimo Dievas! Jėzus Kristus reikalauja viso mūsų gyvenimo – gyvenimo, kai dirbame, kai bendraujame su aplinkiniais, kai einame į Bažnyčią. Jei norime džiaugtis viso gyvenimo krikščioniškumu, privalome savo kraują išvalyti nuo galingo, priklausomybę sukeliančio haliucinogeno DPP. Jei norime, kad Vakarų žmonės pažintų Kristų, privalome savo mąstymą ir maldas stropiai išvalyti nuo DPP."

(žr. apie DPP "Imagine DVD – Sacred Secular Divide", http://www.youtube.com , naująjį Geene’o bukletą "The Great Divide" ir Greene’o paskaitą "The Great Divide: Overcoming the SSD Syndrome",
http://www.licc.org.uk/uploaded_media/1233749360-The%20Great%20Divide.pdf )

LICC kovoja su DPP remdamasi minėtais teologijos pamatais (akcentuoja, kad visų pirma reikia atnaujinti Dievo, sukūrimo, Bažnyčios ir mokinystės teologiją). Iš teigiamos pusės institutas pabrėžia krikščionių tarnystės svarbą darbo vietose. "God works in the workplace" – Dievas dirba mūsų darbovietėse! Kitaip sakant, jis naudoja mus, tikinčiuosius, ten, kur mes praleidžiame daugiausiai laiko, būtent darbe (žr. "A Vision for Workplace Ministry", http://www.youtube.com ). Nes Dievas veikia ir sekuliariame pasaulyje. Knygoje Thank God It’s Monday (1 sk. "Tiesiai į liūto narvą, arba zona, kur 'niekas nevyksta’", http://www.lksb.lt ) Greene’as rašo: "Darbo vieta yra Dievo vieta... Darbo vieta yra galimybių vieta – vieta parodyti Evangelijos gailestingumą žodžiais ir darbais, pasipriešinti nebibliniam mąstymui ir praktikai, augti tikėjimu, meile ir kaip asmenybei."

Darbo vieta daugumai iš mūsų yra "evangelizacijos fronto linija". Bažnytiškumo čia dažniausiai nė kvapo, bet Dievas veikia – nors ir paslėptai. "Dievas dirba savo darbą mumyse. Dievas dirba savo darbą per mus. Dievas dirba savo darbą tuose, su kuriais dirbame." Problema tik ta, "kad mes visiškai praradome suvokimą, jog Dievas gali pašaukti mus pasaulietiniam darbui arba nemokamam darbui namuose ir kad abu šie variantai gali būti vienodai strategiškai svarbūs Jo plane – kaip ir bažnyčios ganymas." Greene’as pataiko tiesiai į dešimtuką sakydamas, kad bažnyčiose dažniausiai niekas iš tikrųjų netiki, jog "kiekvienas pašaukimas yra vienodai vertingas, o vadinamasis sekuliarus darbas yra pašaukimas"; kad "Dievui rūpi kiekviena mūsų gyvenimo dalis"; kad "sekuliarus darbas gali būti privilegija ir džiaugsmas".

Bažnyčioje ir bažnytinėse tarnystėse mes praleidžiame daugiausiai 10 valandų per savaitę. Kas vyksta per likusias 110 mūsų budraus laiko valandų? Ar per jas mes juntame bažnyčios palaikymą? Ar bažnyčia remia mūsų liudijimą ir krikščionišką gyvenimą kai dirbame, leidžiame laisvalaikį, būname šeimose? Kodėl tiek daug meldžiamės už misionierius, evangelistus, pastorius, kitus bažnyčių tarnautojus, o tiek mažai – už verslininkus ir jų verslą, kur jų laukia tiek iššūkių, bet kartu ir tiek galimybių liudyti žodžiu ir darbu? Arba už mokyklos mokytoją, kuris "grumiasi" ne tik su neklaužadomis vaikais, bet ir su kolegomis dėl norimo valandų skaičiaus? Arba už tėvus, kurie nesusikalba su savo paaugliais vaikais... ? Arba už tikinčiuosius politinėse partijose?

LICC savo tikslu laiko į bažnyčių regos lauką atitraukti visas žmogaus gyvenimo sritis, ypač kasdieninį gyvenimą ir darbo sferą. Institutas padeda įgyvendinti tai, ko Paulius reikalauja iš bažnyčios tarnautojių: Jie privalo "aprūpinti [arba išlavinti] šventuosius [t.r. krikščionis] tarnystės darbui" (Ef 4, 11–12). O tarnystės vieta būtent nėra vien tik bažnyčia. Nes tikintis žmogus, jeigu jis netarnauja (taigi neliudija Dievo) visame savo gyvenime, tai jis netarnauja niekur! Dievas veikia visame mūsų gyvenime, taip pat ir "nebažnytinėje" jo dalyje. Greene’as kelia labai rimtus klausimus ir bažnyčios vadovams:

"Kokiai tarnystei mūsų vyresnieji ruošia savo kaimenes? Tikriausiai – vietinės bažnyčios tarnystėms, tokioms, kurios susijusios su tarnautojo gebėjimais ir dovanomis. Kitais žodžiais tariant, ar nėra taip, kad mūsų lyderiai per neapsižiūrėjimą įgalina mus remti savo tarnystes, užuot įgalinę mus atlikti mūsų darbus? Ar tavo pastorius nori įžvelgti, kaip tavo dovanos gali patarnauti bažnyčios poreikiams? Ar jis klausia, kaip Dievas gali panaudoti tave karalystės darbui? Ar jis teiraujasi, kur dar, išskyrus bažnyčią, Dievas tave yra pastatęs? Kokiai tarnystei esi pašauktas? Kur esi kviečiamas panaudoti savo dovanas?"

Verkiant reikalinga teologijos, krikščioniško tarnavimo ir tarnysčių paradigmos kaita!

(žr. ir M. Greene’o "Kas bendra tarp darbo ir evangelizacijos?", http://www.lksb.lt )

Kaip išgirsti Dievą pasaulyje? Atsakymas skamba paradoksaliai: pasaulyje jį galime išgirsti ir negalime išgirsti. Gerosios naujienos, išganymo žodžio pasaulyje neišgirsime. Visa tai geriausiai išgirsime (arba turėtume išgirsti) bažnyčiose, nes visų pirma jose skelbiamas (arba turėtų būti skelbiamas) užrašytas Dievo išganantis žodis. Bet šis žodis mus turėtų išvesti į Dievo pasaulį, nukreipti žvilgsnį į Dievo darbus ir žodžius jame. Dievo žodis mums atveria pasaulėžiūrą, duoda kriterijus, su kurių pagalba galime atskirti tiesą ir klaidas. Tada pamatome, kaip Dievas veikia visoje kūrinijoje. Kaip per ją kalba, kaip nuolat slopina blogio galią ir duoda žmonėms pažinti tiesą, suprasti, koks svarbus yra kasdienis gyvenimas, darbas. Visa tai perpratę, mes galime būti pasaulyje Evangelijos kelrodžiais ir Dievo ypatingosios malonės instrumentais.

10 apibendrinančių tezių

1. Dievo priešininkas dažniausiai kalba labai garsiai ir religine kalba, skelbia saviišganymą.
2. Dievas yra visur esantis ir suvereniai valdo savo kūriniją; dėl to žemėje nėra bedieviškų sferų.
3. Dievo veikimas pasaulyje didžia dalimi yra paslėptas, dėl to tikintiesiems ir netikintiems gali dažnai atrodyti, kad Dievo nėra ir jis tyli.
4. Dievas kalba per visą savo kūriniją; visos pasaulio sferos įvairiais būdais byloja apie Jį.
5. Dievas ypatingu būdu žmonėms yra perdavęs išganymo žinią; jos neišgirsime pasaulyje, bet pirmiausiai galime išgirsti, kai skelbiamas Biblijos žodis.
6. Dievas visiems žmonėms rodo savo gerumą; jis nustato blogio ribas, o žmones iš savo malonės įgalina daryti gerus darbus ir pažinti, kas teisinga.
7. Dievas yra visiems maloningas, bet ne kiekvieną išgano; bendroji ir ypatingoji malonė tarpusavyje yra įvairiai susijusios, bet negali būti maišomos.
8. Krikščionys, nors ir skirtingu būdu, privalo klausytis Žodžio ir pasaulio, nes tik taip galės pamatyti, kaip nekintantis Žodis kalba kintančiam pasauliui.
9. Pozityvusis dekonstravimas yra naudingas instrumentas analizuoti ir suprasti kultūrą; jis veda į nepasitenkinimą nekrikščioniškomis pasaulėžiūromis ir į vidinį atvirumą krikščionybės tiesoms.
10. Bažnyčios kviečiamos kovoti su DPP sindromu ir įveikti "didžiąją prarają", kad galėtų padėti savo tikintiesiems jų pagrindinėse evangelizacijos fronto linijose – kasdieniame gyvenime ir darbo vietoje.

Antrosios bendruomenių ugdymo konferencijos "Kaip skelbti Evangeliją šiuolaikinėje Lietuvoje?" pranešimas; LCC tarptautinis universitetas, Klaipėda, vasario 25–26 d.