Holger Lahayne
Kaip gyventi pagal gyvybės dėsnius?
Kiti, kaip XX a. filosofas P. Feyerabendas, į šias tendencijas žiūri labai laisvai. Jo etinis šūkis skelbia: "Leiskite žmonėms daryti tai, ką jie nori". Rašytojas F. Beigbederis daug realistiškesnis: "Pagrindinė mūsų laikų problema ta, kad žmogus nebežino, kaip gyventi." Jam pritaria ir teologas P. Kreeftas: "Vienintelis beveik visiems aiškus dalykas – šiuolaikinis žmogus yra paklydęs".
Ką daryti, jeigu laisvai žiūrėti neišeina? Ko griebtis, jeigu jauti, kad trūksta moralinio deguonies? Kaip rasti, kas duos, parduos naujų etinių vizijų, pakiš stabilumo pakojį, parodys kryptį, pasakys, ko laikytis moralės ginčuose?
Dažnas, net smarkiai nevaromas į kampą, lengvai lepteltų: Biblija duos. Ji tai gali. Kaip asmeninis dvasingumo patarėjas, Biblija šiandien yra autoritetas dar daug kam – žinoma, jei nepradėsi kalbėti apie jos objektyvumą ir absoliutumą. Jeigu neužsiminsi, kad joje slypi tiesa visai žmonijai ir visam gyvenimui; Dievo valia visam etiniam elgesiui. Jeigu šitaip papostringausi, kaltink save: pikto atsako neteks ilgai laukti.
Jeigu "archajinis tekstas", Biblija, išstumiamas, kokios alternatyvos? Pirmoji yra grynasis subjektyvizmas. Jį sociologas R. Bellah knygoje Habits of the Heart yra pavadinęs "šeilaizmu":
"'Aš tikiu į Dievą’, teigia Sheila Larson [interviu kalbinta medicinos seselė, kurios vardas ir pavardė pakeisti]. 'Aš nesu religinė fanatikė. Neprisimenu, kada paskutinį kartą buvau bažnyčioje. Bet tikėjimas mane lydi jau kurį laiką. Savo tikėjimą aš vadinu šeilaizmu. Jis yra mano pačios tylus balsas manyje.’ Savo šeilaizmą ji apibūdina šitaip: 'Esmė ta, kad paprasčiausiai bandau mylėti save ir būti sau gera. Manau, svarbiausia, kad visi būtų atidūs vieni kitiems. Taip, manau, Dievas nori, kad rūpintumės vieni kitais’."
Tačiau daugelis taip toli neina, nes radikalusis subjektyvizmas jiems per primityvus ir per baisus. Daugumai kaip etinių normų šaltinis priimtinesnė yra visuomenė bei vieši debatai. Antai R. Gavelis yra sakęs: "Manau, gėris ir blogis kaip ir patys moralės dėsniai gimsta žmonių bendruomenėje, bandymų ir baisių kaidų keliu." Su juo sutiktų ir kitas rašytojas S. Rushdie'is. Viename interviu prieš keletą metų jis tvirtino:
"Vos tik ji [religija] kalbėdama apie etiką ima vadovauti atsakymo į šį klausimą paieškoms, susiduriame su inkvizicija ir priespauda... Nenoriu sulaukti atsakymo iš kunigo. Labiau norėčiau, kad jis atsirastų einant argumentų ir debatų keliu. Tačiau pirmas dalykas, su kuriuo tokioje situacijoje turime susitaikyti, – atsakymų nėra, yra tik diskusijos. Pats etinių klausimų aptarimas skatina etišką gyvenimą."
Britų rašytojas nelabai vilioja, kadangi jis painiojasi gana keistuose prieštaravimuose. Bet lieka dar viena alternatyva: pati tikrovė (aplinka, gamta, prigimtis) mums parodo, kaip reikia gyventi. Bent šitaip yra įsitikinęs A. Mamontovas: "Man labai patinka daoizmo teiginys, kad gyventi derėtų 'kartu su gamta’..." Arba kaip pakartoja vienoje TV žurnale: reikia gyventi "pagal gyvybės dėsnius, ir nieko daugiau".
Kaip konkrečiai atrodo tie tikrovėje įsitvirtinę teisingo gyvenimo dėsniai? Rytų religijų gerbėjai kaip A. Mamontovas ar R. Gavelis pirmiausiai paminėtų karmos dėsnį; R. Byrne knygoje The Secret-Paslaptis įvardija "traukos dėsnį"; taip pat minimi vienybės, sielos evoliucijos, atleidimo visokie kitokie dėsniai, o Svamis Vivekananda linksmai pridurtų: "Meilė yra viso gyvenimo dėsnis"...
Bet mintis, jog egzistuoja prigimtinis moralinis įstatymas, nėra nei Rytų religijų, nei ezoterinių kultų vaisius. Aiškiai suformuluotas toks mokymas pirmiausiai atsirado tarp stoikų (300 pr. Kr. – 200 po Kr.). Šios graikų filosofinės srovės atstovai mokė, kad visas pasaulis yra Proto, didžiojo Logoso (gr. logos – žodis, sąvoka, protas) sutvarkytas organizmas. Tik reikia pasistengti tiksliai prisitaikyti prie šios geros ir harmoningos kosmoso tvarkos. Graikai žmogų laikė visų pirma proto būtybe, dėl to dorybę – veiksmu, atitinkančiu protą. Todėl "gyventi pagal prigimtį" reiškė gyventi protingai. Žmogui visa tai įgyvendinti yra įmanoma, kadangi jis pats yra dalis dieviškojo Logoso – protas yra dieviškumo dalis žmoguje. Anot Cicerono, "Iš tiesų yra tikrasis, tai yra teisingo proto įstatymas; jis atitinka prigimtį, apima visus žmones, yra nekintamas ir amžinas; įsakydamas jis įpareigoja, drausdamas neleidžia suklysti."
Gana anksti iš dalies šį mokymą perėmė ir krikščionybė (pvz., II a. apologetai). Bet tik XIII a. Tomas Akvinietis (žr. iliustr. viršuje) pagaliau aiškiai suformulavo prigimtinio moralinio įstatymo sampratą ir įvedė suskirstymą: [Dievo] Amžinasis įstatymas (lex aeterna), prigimtinis įstatymas (lex naturae), žmonių [sukurtas pozityvus] įstatymas (lex humana), [specialiai apreikštas] dieviškas įstatymas (lex divina). Akviniečio nuomone, "prigimtinis įstatymas yra ne kas kita, kaip Dievo mums duota proto šviesa; jos padedami sužinome, ką reikia daryti ir ko vengti. Tą šviesą, arba tą įstatymą, Dievas suteikė mus kurdamas".
Mokymas apie prigimtinį moralinį įstatymą iki šiol sudaro Romos katalikų etikos pagrindą. Jų teologas H. Peschke'ė šį įstatymą apibūdina taip:
"Terminas 'prigimtinis įstatymas’ remiasi tomis moralinėmis įžvalgomis, kurių žmogus įstengia pasiekti protu, nepriklausomai nuo žodinio Dievo apreiškimo. Žodis 'prigimtinis’ kaip sąvoka turi reikšmę (1) ne antgamtinis, t.y. ne perduodamas antgamtiniu būdu; (2) ne pozityvus, t.y. ne įstatymų leidžiamosios valdžios paliepimo rezultatas... (3) glūdintis žmogaus prigimtyje ir iš jo kylantis... Jis yra universalios moralinės tvarkos pagrindas ir etinės išminties šaltinis, bendras krikščionims ir visai žmonijai, nes jis remiasi realybe, kurioje dalyvauja visa žmonija." (Krikščioniškoji etika – I tomas)
Peschke'ės paskutinis sakinys atsako į pradžioje pateiktus svarstymus: prigimtinis įstatymas suteikia visiems žmonėms visų jų etinių klausimų bendrą ir tvirtą pagrindą. Regis, tai patvirtina ir Biblija. Tikintieji prigimtinį įstatymą dažniausiai grindžia Rom 1,18–32 ir ypač Rom 2,13–15:
"Teisūs Dievo akyse juk ne įstatymo klausytojai; teisūs bus pripažinti įstatymo vykdytojai. Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie, neturintys įstatymo, patys sau yra įstatymas. Jie parodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą... "
15 eilutės egzegezė gana sudėtinga ir todėl prieinama prie skirtingų atsakymų. Plačiau sutariama tik dėl to, kad kiekvienas žmogus savyje aptinka savotišką įstatymą, kurio nėra pats sau davęs, bet kurio privalo klausyti. Tačiau dažniau teigiama trumpiau ir paprasčiau: kiekvienas žmogus turi savo širdyje Dievo įrašytą įstatymą. Ir, deja, nepastebima, kad Pauliaus eilutėje kalbama apie įstatymo reikalavimus (tai gera gr. žodžio ergon – darbai interpretacija). Įstatymo reikalavimai tikrai įrašyti kiekvieno širdyje. Bet kad širdyje būtų įrašytas pats įstatymas – šis pažadas skirtas tik tikintiesiems (žr. Jer 31, 33; Hbr 8, 10; 10, 16)! Kiekvienas savyje nešiojasi moralinį balsą, savotišką moralumo reikalavimą; kiekvienas žmogus žino, jog egzistuoja gėrio ir blogio standartai – žino, ir tiek. Tačiau jėgų paklusti miręs nuodėmėje žmogus savyje neturi. Tiesa, egzistuoja tam tikri Dievo pažinimo ir paklusnumo pradmenys arba trupiniai, tačiau ir jie slopinami bei gniuždomi (Rom 1, 18). O atpažinti tikrą Dievo valią nėra ne tik jėgų, bet ir nuoširdaus noro.
Protestantų teologai niekada nėra neigę prigimtinio įstatymo teorijos kaip tokios. Juk jei jau Dievas šį pasaulį sukūrė, tai jo kūrinija jį ir atspindi – taip pat ir moraline prasme. Kalvinas bei kiti reformatoriai laikė prigimtinį įstatymą ir Biblijoje apreikštą įstatymą iš esmės tuo pačiu dalyku. Anot jų, Dievo žodžio šviesa ir "prigimties šviesa" (Vestminsterio išpažinimas, 1,1; 20,4) kyla iš to paties šaltinio.
Bet lemiama problema ta, kad po nuopuolio šis Dievo ir jo normų pažinimas labai iškrypo. Kad tikrai aiškiai matytume, neapsieisime be specialaus Dievo apreiškimo. Mat puolęs yra visas žmogus, taigi ir jo protas bei sąžinė. Dėl to protestantai įspėja proto netapatinti su prigimtiniu įstatymu ("prigimtinis įstatymas yra... proto šviesa") ir iš sąžinės nedaryti "šventovės". Kaip minėta, ir po nuopuolio žmogus šiek tiek geba atskirti gėrį nuo blogio (Pr 3, 5), tačiau tikro moralės žinojimo nėra be Dievo pažinimo. Šie du dalykai yra neatskiriamai susiję. Kadangi žmogus valingai nusigręžė nuo Dievo, tai "jo žinomas gėris ir blogis nėra Dievo gėris ir blogis, o gėris ir blogis prieš Dievą", sako D. Bonhoefferis (Ethik). Todėl protestantai laikosi įsitikinę, kad, priešingai nei teigia Romos katalikų teologija, puolusiam žmogui neįmanoma savyje aptikti "tvirtų pamatų, ant kurių žmogus gali statydinti jo pasirinkimams vadovaujančių moralės taisyklių statinį" (KBK, 1959).
Prigimtinio įstatymo silpnoji vieta yra jo neaiškumas ir daugiareikšmiškumas. Nes, pavyzdžiui, A. Mamontovo būtų galima paklausti, kaip konkrečiai turėtų reikštis paklusnumas "gyvybės dėsniams"? "Žmonės turi vengti blogio, siekti gėrio bei rūpintis bendruoju gėriu", svarsto kai kurie. Pasaulio religijų parlamento deklaracijoje "Pasaulinės etikos link" vardijami siekiniai: "kad su visais žmonėmis būtų elgiamasi humaniškai", "daryti gera ir vengti blogio", "reikia atmesti visas egoizmo formas". Taip pat ir Peschke'ė mini šiuos bendruosius principus: "Išsaugok ir palaikyk savo kūno gyvybę"; "Išsaugok ir palaikyk savo socialinį koegzistavimą"; "Teisėto autoriteto (o ypač tėvų) reikia klausyti"; "Palik kiekvienam ir atiduok kiekvienam tai, kas yra jo"; "Reikia gerbti susitarimus".
Žinoma, kad reikia ir taip yra gerai. Tačiau tai labai nekonkretu ir nepakankama, kad tarnautų pagrindu moraliniams orientyrams. Gerbti tėvus ir jų klausyti gali būti suprantama kaip bendrasis paliepimas – tačiau ne jo įgyvendinimo būdas. Kaip reikšti pagarbą tėvams? Kiek paklusnumas jiems turėtų siekti? Ar reikia ir kaip reikia gerbti mirusius protėvius? Dauguma žino ir tai, kad negalima žudyti. Tačiau ar negalima visada ir visais atvejais? Ar esama, o jei esama, tai kokių aplinkybių, kai žudyti galima (karas, mirties bausmė)? Ir kaip dėl gyvūnų gyvybės? Dauguma taip pat žino, kad reikia laikytis tiesos, ištikimybės, negeisti artimo turto, bet kaip tai įgyvendinti? Visa tai tiksliai pasako tik specialusis Dievio apreiškimas, kuris užrašytas Biblijoje.
Pakalbėkime apie vergovės pavyzdį. Ką apie ją sako prigimtinis įstatymas? Visuomenės daugumoje šiandien pasirinktas visiškai neigiamas vertinimas ir dėl to vyrauja sutarimas. Tačiau S. Spielbergo filme "Linkolnas" vaizduojami aršūs 1865-ųjų pradžios JAV parlamento debatai. Vienas iš parlamentarų, Fernandas Woodas, pasisakantis prieš Konstitucijos pataisos, draudžiančios vergovę, priėmimą, argumentuoja: "Mes niekada nesutiksime su šia pataisa, lygiai kaip ir su kiekvienu teisimo sprendimu, besikėsinančiu į prigimtinį įstatymą, nes tai piktina Dievą ir žmones. Kongresas nieku būdu negali skelbti lygiu to, ką Dievas sukūrė nelygiu!" Jam priešingą argumentą meta kitas parlamentaras Tadeus Stevensas: "Vergovė yra grynas pasišaipymas iš prigimtinio įstatymo..." Jo kolega Džordžas Pendletonas: "Apšvieskite mus... kas gi čia, jūsų nuomone, nenatūralaus? Negras, kuris renka? Negras parlamentaras? Ar tai natūralu, Stevensai? O gal dar mišrios santuokos?" Į tai Stevensas atkerta: "Kas laužo prigimtinį įstatymą? Vergovė ir jūs, Pendletonai, jūs piktinate Dievą savo prigimčiai priešišku šaukimu!"
Kas šitokiame ginče būtų galėjęs ką nuspręsti? Kieno gi pusėje prigimtinis įstatymas? Be abejo, tais laikais abi pusės rėmėsi ir Biblija. Bet nebūtų sunku parodyti, kad vergovės palaikytojai šią knygą interpretavo neteisingai.
Dabar pakalbėkime apie abortus. Atmesti juos ar palaikyti? Jeigu atmesti, tai dėl ko? O gal uždrausti? "Naujosios kairės" atstovas filosofas A. Bielskis sako, kad ir čia reikia remtis prigimtiniu įstatymu arba "sveiko proto teiginiais" ir prideda: "Abortų draudimas prieštarauja sveikam protui, kuris sako, kad nepaisant to, ar mes drausime juos ar ne, jie visuomet egzistuos. Be to, drausdami abortus mes juos kriminalizuosime..."
Kitame politinio spektro gale ir didysis libertaras M. N. Rothbardas (1926–1995) statydina visą savo etiką ant prigimtinio įstatymo. Knygoje Ethics of Liberty jis vieną skyrių atiduoda vaikams ir jų teisėms bei išdėsto savo poziciją ir apie abortus. Jis remiasi sąvoka "savęs nuosavybė" (angl. self-ownership). Nuo kada žmogus įgyja teisę turėti save? Anot Rothbardo, teisė į savęs nuosavybę yra absoliuti, dėl to "kieviena motina turi absoliučią teisę į savo kūną ir absoliučią valdžią viskam, kas jame, tame tarpe ir savo vaisiui". Pagal tai kiekvienas abortas, jeigu tik jo norima, turėtų būti laikomas ne nužudymu, o "teise pašalinti interventą". Abortus draudžianys įstatymai yra kišimasis į moters teisę. Rothbardas neneigia, kad negimęs vaikas yra žmogus, bet tik su gimimu jis įgyja savęs nuosavybės teisę.
Pasak autoriaus, iki gimimo vaikas yra tėvų "nuosavybė" kaip ir bet kuris jų daiktas. Po gimimo ši teisė tampa ribota, nes tėvai netenka galių su vaiku elgtis kaip tinkami (pvz., jį nužudyti). Tačiau, jo nuomone, neturėtų egzistuoti ir jokių teisinių reikalavimų į vaiko išlaikymą (maitinimą, priežiūrą). Tėvams turėtų likti išsaugota teisė 'atsikratyti’ vaiko, leisti jam numirti (ypač neįgalių vaikų atžvilgiu). Savo aštria logika Rothbardas žengia dar toliau: kadangi tėvai vis dėlto turi savininko teisę į vaiką, tai jie šią teisę turėtų galėti perleisti kitiems, pvz., parduoti. "Pažiūrėkime faktams į akis, juk visiškai laisvoje visuomenėje egzistuos klestinti vaikų rinka."
Romos katalikai kaip filosofas P. Kreeftas šių minčių būtų priblokšti (nors man nėra žinoma, kaip jas vertina tie katalikai, kurie yra Rothbardo šalininkai, kaip vokiečiai R. Baaderis ir J. G. Hülsmannas). Kreeftas kaip katalikas, be abejo, pirmiausiai argumentuoja irgi remdamasis prigimtiniu įstatymu. Jis net prikiša protestantams veltui šios argumentacijos per mažai paisant ir dėl to nepajėgiant netikinčiųjų įtikinti:
"Jei pamokslausime apie etiką remdamiesi Šventuoju Raštu ir tikėjimu, bet atmesdami Dievo duotą protą, neturėsime sąlyčio taško ir pagrindo kalbėdami su netikinčiaisias svarbiausiais klausimais – dėl abortų ir branduolinio karo. Pagrįsti požiūrį į abortus galima pasitelkus racionalų pagrindą,... ir šis pagrindas (protas) parodys, kad jų pačių [netikinčiųjų] pozicija neracionali." (Grįžti prie dorybių)
Kreeftas stipriai supaprastina. Tiesa, argumentai, paremti prigimtiniu įstatymu, gali patarnauti tiltu į oponentų stovyklą; tiesa ir tai, kad įvairia argumentacija galime nuvesti oponentų poziciją ad absurdum. Tik aš nebūčiau toks tikras, kad oponentai, pvz., liberalios abortų politikos šalininkai, nėra pakankamai racionalūs ir nesurastų gero savo pozicijos pagrindimo (juk, pvz., Rothbardo neracionalumu tikrai neapkaltinsi!?). Jie tik kitaip atsako ir akcentuoja esminius pasaulėžiūros klausimus.
Ką gi byloja prigimtinis įstatymas? Kad nekaltas žmogus negali būti žudomas – su tuo, be abejo, sutiktų ir didelė dalis netikinčiųjų. Tačiau kaip be Biblijos pasakysime, kas yra žmogiška gyvybė? Gyvybė, kurią privalome saugoti? Arba konkrečiau: koks embriono statusas? Prigimtinis įstatymas (ir mokslas), be abejo, sugebėtų patvirtinti, kad tai žmogiška būtybė su savo genetine tapatybe. Bet apsaugai turėtume pagrįsti embriono asmeniškumą ir orumą (nes iš jų kyla embriono teisės). Kaip tai padarytume be biblinių argumentų? Apie tai verda šiandieniniai debatai (straipsnyje "After-birth abortion: why should the baby live?", Journal of Medical Ethics, 23 Feb. 2012, Alberto Giubilinis ir Francesca Minerva sako, kad naujagimiai dar nėra "tikri asmenys", o tik potencialūs arba "galimi asmenys", dėl to naujagimio nužudymas turėtų būti leidžiamas).
"Nuo pat prasidėjimo momento iki pat mirties žmogus yra asmuo su visomis asmens teisėmis", tvirtai teigia Lietuvos vyskupai viename kreipimesi. Kaip šitokį teiginį gerai ir tikrai pagrįsti be Biblijos? Vienas lemiamas argumentas toks: Biblijoje negimęs žmogus vadinamas (ir tuo ir vertinamas) lygiai taip kaip ir gimęs žmogus (Pr 25, 22; 38, 27s; Job 1, 21; 3, 3.11s; 10,18s; 31,15; Iz 44, 2.24; 49, 5; Jer 20, 14–18; Hos 12, 3).
P. Kreeftas konservatyviems protestantams priekaištauja, kad jie "atmeta" protą, "įtariai žiūri į tradicinę etiką, nes ji remiasi žmogaus protu" ir kad jie pabrėžia "proto bejėgiškumą". Protestantai to nedaro. Jie tik vertina protą šiek tiek realistiškiau ir kritiškiau. Be to, jie laiko Bibliją pagrindiniu visų etinių normų šaltiniu ir savo argumentus visų pirma grindžia ja – net ir netikinčioje visuomenėje.
Tačiau tai nereiškia, kad prigimtinio įstatymo argumentacija atmestina. Juo galima puikiausiai naudotis, nes ir Biblija kartais naudojasi (pvz., Rom 1, 26–27 Paulius rašo, kad homoseksualumas prieštarauja žmogaus "prigimčiai"). Tik Biblija dar parodo, kad toki argumentai neturėtų būti atskiriami nuo Dievo žodžio autoriteto. Antai šabas Iš 20, 8–11 vadinamas prigimtiniu dalyku, tiksliau, kilusiu iš sukūrimo tvarkos. Taigi šabo reikmę galima grįsti ir prigimtine reikme. Gamtoje tikrai būtų galima įžvelgti kaitos tarp darbo ir poilsio būtinybę, tačiau neįžvelgsime tikslaus septynių dienų ritmo. Tam būtinas tiesioginis Dievo apreiškimas (arba priminimas apie jį).
Protestantų nuomone, kad ir kas, patį aukščiausią autoritetą turi užrašytasis Dievo žodis. Jis vienintelis. Vadinasi, prigimtinio įstatymo argumentai privalo jam 'paklusti’. Ką tai reiškia etikos diskusijoje, gerai atskleidžia kontracepcijos klausimas.
Šiuo klausimu tarp konfesijų sutariama tik tiek, kad palikuonys yra svarbus santuokos bei seksualumo tikslas. Evangelikas D. Bonhoefferis "sutuoktinių visišką atsisakymą susilaukti palikuonių" laiko nekrikščionišku (Ethik). Visos krikščioniškos šeimos turi išlaikyti atvirumą naujai gyvybei. Tačiau vaikų skaičių gali planuoti, tam panaudodamos ir kontracepciją, kuri nesukelia aborto padarinių (pvz., nužudytų apvaisintą kiaušinėlį).
Romos katalikai akcentuoja "prokreacinį" elementą kaip lytinio akto paskirtį. Evangelikai iš principo sutinka. Kai sakoma, kad "savo prigimtiniu pobūdžiu santuokos institutas ir santuokinė meilė skirti gimdyti ir auklėti palikuonims" (Gaudium et spes, 48), pritaria ir protestantai. Tačiau katalikų mokymas siekia toliau. Popiežius Pijus XI vienoje iš 1931 paskelbtų enciklikų rašo: "Pati prigimtis nulėmė, jog santuokinio akto paskirtis yra pradėti kūdikį, dėl to tie, kurie sąmoningai riboja šio akto natūralias galias ir paskirtį, nusideda pačiai prigimčiai". Tai patvirtina ir 1968 Paulius VI enciklika Humanae vitae: "Bažnyčia, ragindama elgtis taip, kaip liepia prigimties įstatymas, kurį pastoviai aiškina jos doktrina, moko, jog kiekvienas moterystės panaudojimas turi išlikti tinkamas gyvybei perteikti" (11). Šiais žodžiais aiškiai pasakoma, kad kontracepcija yra draudžiama, o santuokinio lytinio akto tikroji prasmė – dauginimasis. Naujame leidinyje Kataliko balsas tai pakartojama:
"Bažnyčiai nepriimtina, kad vartojant kontraceptines priemones paneigiamas lytinio akto tikslas ir jų vartojimas atskiria nuo tikrosios šio akto prasmės. Būtent tai yra svarbiausia. Negerai yra ne paties veiksmo 'nenatūralumas’, bet tai, kad atliekant lytinį aktą sąmoningai atsisakoma vieno iš lytinio akto tikslų – vaikų pradėjimo".
Tad štai dvi nuomonės. Protestantai neneigia, kad lytinio akto vienas iš tikslų yra vaikų pradėjimas. Tačiau jie katalikų paklaustų, kaip pagrįsti reikalavimą, kad kiekvienas lytinis aktas turi būti šiam pradėjimui atvertas? Biblinio argumento tam protestantai nemato, kaip ir nėra žinoma, jog Romos bažnyčia savo mokyme tokį turėtų. Vienintelis jos pagrindimas remtųsi į savo prigimtinio įstatymo interpretaciją. Dėl to ir nieko keisto, kad per ilgą Romos bažnyčios istoriją išsivystė savotiškas skepsis santuokinio lytinio ryšio atžvilgiu. Nuo seno laikoma, kad santuokiniai lytiniai santykiai moraliai pateisinami tik tada, jeigu jais siekiama giminės pratęsimo.
Protestantai visiems įsakymams ir normoms reikalauja biblinio pagrindimo. Nes tik Biblija galų gale nustato, kas yra gerai ir negerai, kas nuodėmė, o kas ne. Dėl to jie drąsiai remiasi Dievo žodžiu, nurodo jo autoritetą ir pagrindimą. Bet Kataliko balsas nepataria taip daryti:
"Krikščionys gina santuoką dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia, katalikams tai yra sakramentas... Protestantiškų bažnyčių požiūris į santuoką remiasi pirmaisiais Pradžios knygos skyriais. Tačiau mes nepatartume savo pasisakymų [sekuliarioje visuomenėje] pradėti šiais argumentais. Tokie teiginiai suprantami taip, tarsi viena visuomenės grupė nori primesti savo religinį požiūrį kitiems... teologinių įžvalgų naudojimas gali duoti pagrindą kaltinimams, neva religija kišasi į sekuliarią erdvę."
Kodėl krikščionims siūloma biblinę argumentaciją stumti į antrą vietą? Tiesa, gal ne visur ir visada turėtume pradėti nuo Biblijos citatos, tačiau kodėl pirmoje vietoje geriau pradėti nuo prigimtinio įstatymo? Ką tuo laimėsime? Žinoma, jis neskamba taip teologiškai ir religingai, bet kas yra tas prigimtinis įstatymas? Juk jis net niekur nėra užrašytas bei neturi jokios objektyvios visuotinės legitimacijos. Paliktas vien filosofų (humanistinė etika) bei bažnyčios (Romos katalikų bažnyčios etika) valiai nuspręsti, ką kokiu klausimu sako. Dėl to viešose diskusijose savo prigimties argumentais Romos bažnyčia neišvengiamai rodo ne į ką nors kitą, o į save kaip aukščiausią prigimtinės teisės aiškintoją. Šitokiu būdu, sprendžiant bet kurį iš mano liestų klausimų, savaime įsipina svarus savivalės elementas. Tai ar ne verčiau būtų remtis Biblija, kuri yra tikrai objektyvus standartas? Protestantai etinės vizijos šaltinį regi visų pirma Biblijoje. Nes "šiame Šventajame Rašte visiems Kristaus Bažnyčia turi išsamiausiai išdėstyta visa, kas susiję tiek su išganinguoju tikėjimu, tiek ir su tuo, kaip reikia teisingai įsivaizduoti gyvenimą, patinkantį Dievui" (Antrasis šveicariškasis išpažinimas, I,2). Tai apsaugo žmogų nuo moralės dalijimo: pagal prigimtinį įstatymą – etika visiems žmonėms ir pagal Dievo apreišktą įstatymą – etika, saistanti vien krikščionis. D. Bonhoefferis šitokį padalijimą arba "dvigubą moralę" savo Etikoje smarkiai peikia: "Nėra dvigubos vertybių sistemos, skirtos pasauliui ir krikščionims, nes yra tik vienas, tikėjimo ir paklusnumo reikalaujantis Dievo žodis, kuris galioja visiems žmonėms". Jis taip pat akcentuoja, kad "Įstatymas ir Evangelija" vienodai galioja pasauliui ir Bažnyčiai: "Visas Dievo Įstatymas ir visa Evangelija vienodai skirta visiems žmonėms". Nes pats Dievas yra mūsų etinės vizijos šaltinis, ir savo užrašytame Žodyje ragina visus jam paklusti.
