Neil Postman
Kai informacija tampa šiukšlėmis
Taigi Postmanas nėra optimistiškojo modernizmo pusėje, bet jis nelengvai leidžiasi priskiriamas ir prie postmodernizmo. Jo pagrindinis teiginys yra visiškai nepostmodernus: "Informacija pavojinga, kai jai nėra vietos, kai nėra teorijos, kuria ji remiasi, schemos, į kurią ji tilptų, kai nėra viršesnio tikslo, kuriam ji tarnauja".
Nors "socialinis mokslas" akivaizdžiai yra technopolio sąjungininkas ir dėl to nekelia pasitikėjimo, kartais aš atiduodu jam pagarbą apšviesdamas kolegas nedideliu eksperimentu. Kaip ir daugelis kitų socialinių mokslų eksperimentų, šis pagrįstas apgaule ir patiklumu. Geriausiai jis pasiseka rytais, kai sutinku kolegą, kuris, spėju, neturi laikraščio New York Times. "Ar skaitei šiandien Times?" – klausiu jo. Jei kolega atsako "taip", tądien eksperimentas nevyksta. Bet jei jis atsako "ne", galima tęsti. "Būtinai pažiūrėk, kas rašoma mokslo dalyje, – sakau. – Ten yra įdomus straipsnis apie eksperimentą, atliekamą Minesotos universitete". "Tikrai? Ir apie ką ten rašoma?" – toks būna įprastinis atsakymas. Čia atsiveria beveik neribotas galimybių skaičius, tačiau ypač gerus rezultatus duoda dvi. Pirmoji: "Žinai, jie tyrinėja, ką reikia valgyti norint suliesėti, ir paaiškėjo, kad geriausia – nekeisti įprastos mitybos, tik papildyti ją trimis šokoladiniais eklerais per dieną. Ekleruose tikriausiai esama ypatingos medžiagos – enkominio dioksino, neįtikėtinu greičiu naikinančio kalorijas".
Antrojoje versijoje – kita tema ir kitas universitetas: "Johno Hopkinso universiteto neuropsichologai atrado ryšį tarp bėgiojimo ristele ir intelekto išsivystymo. Penkerius metus jie stebėjo daugiau kaip tūkstantį du šimtus žmonių ir nustatė, kad intelektas statistiškai buvo žymiai mažesnis, kuo daugiau valandų per savaitę žmogus bėgiojo. Kodėl taip yra – nežinau, bet toks faktas nustatytas".
Mano vaidmuo šiame eksperimente – papasakoti ką nors visiškai juokinga ir neįtikėtina. Jei vaidinu mandagiai rimtą ir sykiu kolegiškai atvirą, pasiekiu įdomių rezultatų: maždaug du trečdaliai aukų tiki tuo, ką pasakoju, arba bent jau nerodo nepatiklumo. Kartais jie sako: "Tikrai? Negi taip gali būti?" Kartais neskuba atsakyti ir klausia: "Kur, tu sakei, atliktas tas eksperimentas?" O kai kurie pasako ir taip: "Žinai, aš irgi apie tai girdėjau". Dėl priežasčių, kurias savo ruožtu vertėtų ištirti, ryškiausi lengvatikystės atvejai būna tuomet, kai remiuosi Minesotos ir Johno Hopkinso universitetais; Stanfordo universitetas ir Masačiūsetso technologijos institutas duoda tik pusėtinų rezultatų.
Iš tų rezultatų galima padaryti įvairių išvadų, o vieną jų jau prieš penkiasdešimt metų suformulavo H. L. Menckenas: visuomet rasi profesorių, kuris pritartų kad ir pačiai kvailiausiai idėjai. Nors tai veikiau kaltinimas, o ne paaiškinimas, tačiau jis šio to vertas. (Beje, tą patį eksperimentą atlikau ir su neprofesoriais – rezultatai buvo maždaug panašūs). Kitą galimą išvadą padarė George’as Bernardas Shaw irgi maždaug prieš penkiasdešimt metų: mūsų dienomis žmogus toks pat lengvatikis, kaip ir viduramžiais. Viduramžiais buvo kuo tvirčiausiai tikima religijos autoritetu. Šiandien mes kuo tvirčiausiai tikime mūsų mokslo autoritetu.
Tačiau yra ir trečia galimybė. Ji siejasi su Shaw teze, tačiau kertasi su ja. Šiaip ar taip, ji padeda mums suvokti, kokia stipri technopolio valdžia. Man atrodo, kad pasaulis, kuriame gyvename, daugeliui iš mūsų beveik nesuvokiamas. Nei tikrovėje, nei vaizduotėje beveik nėra fakto, galinčio ilgesnį laiką mus trikdyti, nes neturime plataus ir pastovaus pasaulio vaizdo, greta kurio toks faktas pasirodytų kaip nepriimtinas prieštaravimas. Mes tikime, kadangi nėra priežasties netikėti. Manau, kad norint tai išaiškinti, skaitytojui nebūtinai reikėjo leistis į tą juokingą ekskursą po socialinių mokslų periferiją. Remiamas švietimo sistemos, kurioje savo ruožtu nebeliko jokio susijusio pasaulėvaizdžio, technopolis atima iš mūsų visuomeninius, politinius, istorinius, metafizinius, loginius ir dvasinius kriterijus, leidžiančius atpažinti ir pamatuoti neįtikėtinus ir nepatikimus dalykus.
Pirmiausia tai pasakytina apie techninius faktus. Kadangi šioje knygoje yra nemažai faktų, nenorėčiau pakirsti pasitikėjimo ja, įtraukdamas skaitytoją į savo eksperimentą. Tačiau jei jums praneščiau, kad popierius, ant kurio išspausdinta ši knyga, pagamintas pagal specialią technologiją, naudojant marinuotų silkių odeles, kaip jūs tai paneigtumėte? Kuo remtumėtės? Jūsų žiniomis – ir mano žiniomis – šis popierius galėtų būti pagamintas iš marinuotų silkių odelių. O jei dar žodį tartų koks chemijos pramonės specialistas, patvirtintų faktus ir papasakotų apie kokią nors nesuprantamą gamybos technologiją (į kurią, suprantama, būtų sočiai pridėta enkominio dioksino), turbūt mes abu juo patikėtume. Arba bent jau nežiūrėtumėte į tai kategoriškai skeptiškai, nes Viešpaties ir technikos keliai – paslaptingi ir mįslingi.
Galbūt bus aiškiau, jei palyginsiu. Naujame kortų žaidime vieną po kitos atverčiant kortas galima suprasti, kaip jos išdėstytos. Pradėję vynų tūzu ir pasiekę vynų devynakę toliau tikimės vynų dešimtakės. Pasirodžius būgnų trejakei nustembame ir imame galvoti, koks čia keistas žaidimas. Tačiau jei duosiu jums dvidešimt kartų permaišytą žaidimą ir paprašysiu atversti kortas, jūs nesitikėsite atversti jokios konkrečios kortos – būgnų trejakė bus tokia pat tikėtina kaip ir vynų dešimtakė. Kai nesitikime kokios nors schemos ar neturime priežasties manyti, kad bus kokia nors tvarka, nėra reikalo reaguoti į kurią nors pasirodžiusią kortą skeptiškai ar tik su nuostaba.
Įrankių kultūroje įsitikinimų sistema prilygsta naujam kortų žaidimui. Nesvarbu, ar tai aukšto, ar žemo techninio lygio kultūra, ji visada turi daugiau ar mažiau platų, tvarkingą pasaulėvaizdį, pagrįstą metafizinėmis ar teologinėmis prielaidomis. Paprasti žmonės gal ne visai suvokia, kaip atšiauri jų būties tikrovė sutelpa į didelį maloningą visatos planą, tačiau jie neabejoja, kad yra toks planas, o jų dvasininkai ar žyniai pasitelkę keletą išvestų principų sugeba pavaizduoti jį jei ne visiškai racionalų, tai bent jau vientisą. Ypač ryškų pavyzdį pateikia viduramžiai. Kokia paguoda turėjo būti kunigo aiškinimas, ką reiškia mylimo žmogaus mirtis, nelaimė ar laimingas atsitikimas. Gyventi pasaulyje, kuriame nėra atsitiktinių įvykių, kuriame, bent jau teoriškai, viskas suprantama, kuriame kiekvienas gamtos reiškinys pripildytas prasmės – tai negrąžinama teologijos dovana. Bažnyčios uždavinys Europoje iki naujųjų laikų buvo bent kiek išsaugoti kortų žaidimo tvarką, dėl to kardinolas Bellarminis ir kiti prelatai mėgino neleisti Galilėjui sumaišyti jį iš naujo. Kaip žinome, tai jiems nepavyko, o suklestėjus technokratijai pradėjo irti moralinis ir intelektinis vientisumas.
Ne iš karto žmonės suprato, kas prarasta. Didžiojo Biblijos pasaulio aiškinimo, iki tol pateikusio atsakymus tiek į esminius, tiek į praktinius klausimus, žlugimas sutapo su didžiuoju progreso pasaulio aiškinimu. Tų, kurie tikėjo pažanga, tikrumas buvo pagrįstas prielaida, kad žmogaus tikslus ir siekius galima įžvelgti ir be teologijos pastolių, laikiusių krikščioniškojo tikėjimo pastatą. Svarbiausi pažangos įrankiai buvo mokslas ir technika, jų sukaupta patikima informacija apie gamtą turėjo padaryti galą neišmanymui, prietarams ir žmonių kančioms. Kaip pasirodė, technokratija nepaliko likimo valiai pažangos ir jos pranašysčių. Didžiuliai sveikatos apsaugos, farmacijos, transporto, gamybos ir ryšių sistemos laimėjimai buvo įmanomi informacijos, kurią pateikė tokios institucijos, kokias ir įsivaizdavo Francis Baconas, srauto dėka. Duomenys apie tai, kaip sudaryta gamta ir žmogaus siela, buvo technokratijos degalai.
Tačiau džinas iš butelio, iškėlęs informaciją iki naujos kultūros dievybės, buvo apgavikas. Tiesa, jis išsprendė informacijos stygiaus problemą, kurios neigiami padariniai galėjo būti didžiuliai. Tačiau jis neįspėjo apie informacijos antplūdį, kurio rezultatus nebuvo taip lengva numatyti. Ilgalaikis šio proceso padarinys – informacijos chaosas – sukūrė kultūrą, prilygstančią sumaišytam kortų žaidimui, apie kurį anksčiau kalbėjau. Tačiau keista, kad tik nedaug kas pastebėjo, jau nekalbant apie tai, ar suprato, iš kur kyla ta bėda. Juk užtenka tik paklausti: kokios yra Artimųjų Rytų arba Pietų Afrikos, arba Šiaurės Airijos problemos? Ar ten teberusenančius konfliktus sąlygoja informacijos trūkumas? Ar milijonai žmonių gyvena žemiau skurdo ribos dėl to, kad trūksta informacijos apie tinkamus žemdirbystės metodus? Ar dėl informacijos trūkumo didmiesčiuose auga nusikalstamumas ir smunka moralė? Ar dažnėjančios skyrybos ir perpildytos psichiatrijos klinikos yra informacijos trūkumo padariniai?
Iš tikrųjų tik labai nedaug politinių, visuomeninių ir juo labiau asmeninių problemų kyla dėl to, kad trūksta kažkokios informacijos. Vis dėlto: aplink mus kaupiantis nesuvokiamoms problemoms, blankstant pažangos sąvokai ir net pačiai prasmei imant darytis įtartinai, technopolistas tvirtai laikosi hipotezės, kad pasauliui reikia vis daugiau informacijos, kaip tame anekdote apie vyriškį, restorane besiskundžiantį, kad patiekalai, kuriuos jam atnešė, tiesiog nevalgomi, be to, ir porcijos pernelyg mažos. Tačiau čia reikalas susijęs ne su anekdotu. Pabuvoję bet kokioje telekomunikacijos ir kompiuterių technologijos konferencijoje, jūs tapsite naujos kartos technikos pagerbimo liudytoju, technikos, kuri ne tik greičiau, bet ir patogiau negu anksčiau gamina, kaupia ir paskirsto didesnius informacijos kiekius. Į klausimą, kokią problemą išsprendžia informacija, paprastai atsakoma: "Problemą, kaip ne tik greičiau, bet ir patogiau negu anksčiau gaminti, kaupti ir paskirstyti didesnius informacijos kiekius". Šitaip informacijai suteikiamas metafizinis statusas: ji tampa ir žmogaus kūrybiškumo tikslu, ir priemone. Įsigalėjus technopoliui esame verčiami visą gyvenimą ieškoti "priėjimo" prie informacijos. Ne mums klausti, kam visa tai vyksta ir kur tos paieškos ribos; mes netgi nepasiruošę šito klausti, nes tokios problemos niekad anksčiau nebuvo. Niekad anksčiau pasaulis nesusidūrė su informacijos antplūdžiu ir iki šiol jis beveik neturėjo laiko susimąstyti apie to antplūdžio padarinius.
Kaip ir daugelio būdingų moderniojo meto bruožų informacijos antplūdžio ištakų reikėtų ieškoti prieš keletą amžių. Nėra klaidingesnio teiginio negu tas, kad informacijos erą pradėjo kompiuterių technologija. Pradžia buvo spausdinimo presas, dar XVI a. Praėjus keturiasdešimčiai metų po to, kai Gutenbergas seną vynuogių presą pavertė spausdinimo mašina su keičiamomis literomis, tokių mašinų buvo galima rasti jau šimtuose miestų – šešiose šalyse. Praėjus penkiasdešimčiai metų nuo knygų spausdinimo išradimo, buvo išspausdinta daugiau kaip aštuoni milijonai knygų, ir beveik visos jos pilnos informacijos, kuri iki tol daugeliui žmonių buvo neprieinama. Buvo knygų apie teisę, žemės ūkį, politiką, geografinius atradimus, metalurgiją, botaniką, kalbos mokslą, vaikų gydymą ir netgi apie geras manieras. Buvo ir įvairiausių žinynų bei patarimų knygų; vis daugiau naudojant sutarčių, dokumentų, skolos lakštų ir žemėlapių, verslo pasaulis tapo spausdinto popieriaus pasauliu. (Nenuostabu, kad kultūroje, kurioje informacija buvo vis labiau standartizuojama ir skiriama atgaminti, kartografai jau nežymėdavo žemėlapiuose "rojaus", nes jo geografinė padėtis buvo pernelyg neaiški). Buvo pagaminta tiek daug įvairiausios informacijos, kad viduramžių perrašinėtojų rankraščių modelis jau nebetiko knygoms spausdinti. XVI a. viduryje spaustuvininkai ėmė eksperimentuoti su naujomis rinkimo ir laužymo formomis, o viena svarbiausių naujovių buvo puslapių numeravimas arabiškais skaitmenimis. (Pirmasis žinomas tokio numeravimo pavyzdys buvo 1516 m. Johanno Frobeno išspausdintas pirmasis Erazmo verstas Naujojo Testamento leidimas). Pradėjus numeruoti puslapius, atsirado ir tikslūs turiniai, pastabos ir nuorodos, kurias savo ruožtu lydėjo skyrybos, antraščių rašymo, pastraipų atskyrimo naujovės. Maždaug XVI a. pabaigoje mašinomis spausdintų knygų išvaizda ir spausdinimo forma jau buvo panaši į šiandieninių.
Visa tai verta priminti todėl, kad spausdinamų knygų rinkimo naujovės buvo bandymas sureguliuoti informacijos srautą, išsiskirstyti jį pagal prioritetus ir prasmingą seką. Jau labai anksti buvo suprasta, kad spausdinta knyga sukėlė informacijos krizę ir kad reikia kažką daryti, norint bent kiek ją kontroliuoti. Išorinės knygos formos pakeitimai buvo viena iš priemonių. Kita priemonė – naujųjų laikų mokykla, susiformavusi XVII amžiuje. 1480 metais, prieš informacijos sprogimą, visoje Anglijoje buvo tik 34 mokyklos. Iki 1660 metų jų skaičius išaugo iki 444. Tais laikais dvylikos kvadratinių mylių teritorijai tekdavo viena mokykla. Buvo keletas priežasčių, dėl kurių taip staigiai atsirado daugiau valstybinių liaudies mokyklų, tačiau pirmiausia tai buvo neišvengiama reakcija į nevaržomo informacijos srauto sukeltą baimę ir sąmyšį. Išradimas, kurį šiandien vadiname mokymo programa, buvo logiškas žingsnis į informacijos dozavimą ir apribojimą bei į įvairių prieinamų informacijos šaltinių suskirstymą. Mokyklos buvo pirmieji pasaulietiniai technokratijos biurokratizmo centrai, struktūros, įteisinančios vienas informacijos srauto dalis ir atmetančios kitas. Trumpiau tariant, mokyklos buvo priemonė tvarkyti ir administruoti informacinę aplinką.
Suklestėjus technokratijai informacija tapo tokia didžiule problema kaip niekad anksčiau, ir teko sukurti nemažai metodų informacijos gausai suvaldyti. Jie išsamiai aprašyti Jameso Benigerio knygoje "The Control Revolution" – vienoje svarbiausių studijų apie santykį tarp informacijos ir kultūros. Kalbėdamas apie kontrolės mechanizmų griuvimą, aš daug kur remiuosi ta knyga, čia norėčiau tik pastebėti, kad dauguma metodų, kuriais technokratija mėgino sukliudyti beprotišką informacijos siautėjimą, šiandien jau neveiksmingi.
Technopolį netgi būtų galima apibrėžti kaip sistemą, kurios imuninė sistema, saugojusi nuo informacijos antplūdžio, pažeista. Technopolis serga kultūriniu AIDS, o šis trumpinys čia reiškia antiinformacijos deficito sindromą. Būtent jis ir sąlygoja tai, kad nesukeliant prieštaravimo galima sakyti beveik viską, jei tik pradėsime žodžiais: "Eksperimentas parodė..." arba "Šiandien mokslininkai teigia..." Kur kas svarbiau, kad dėl tos pačios priežasties technopolyje nebeliko transcendentinės orientacijos ir prasmės, jokio kultūrinio vientisumo. Informacija pavojinga, kai jai nėra vietos, kai nėra teorijos, kuria ji remiasi, schemos, į kurią ji tilptų, kai nėra viršesnio tikslo, kuriam ji tarnauja. Alfredas Northas Whiteheadas pavadino šią informacijos formą "inertiška", arba "nereaguojančia", tačiau tokia metafora vaizduoja informaciją pernelyg pasyvią. Nereguliuojama informacija gali būti mirtina. Todėl būtinai reikia parodyti technologijos sąlygas, dėl kurių atsirado ši kebli situacija.
Jei žiūronas, atverdavęs naujų faktų pasaulį ir naujus metodus tiems faktams fiksuoti, buvo akis, tuomet spausdinimo presas buvo balso stygos. Spausdinimo mašina ne tik sukūrė naujas duomenų rinkinių formas, tačiau ir žymiai išplėtė bendravimą tarp mokslininkų visame žemyne. Mokslinio diskurso standartizavimo tendencija sąlygojo, pavyzdžiui, kad buvo įvesti vienodi matematiniai simboliai ir romėniški skaitmenys pakeisti arabiškais. Galilėjus ir Kepleris tezę, kad matematika yra gamtos kalba, arba abėcėlė, galėjo paskelbti būdami visiškai tikri, kad ir kiti mokslininkai gali kalbėti šia kalba bei ją suprasti. Standartizavimas pašalino tekstų daugiareikšmiškumą ir sumažino nesusipratimų skaičių diagramose, lentelėse ir paveikslėliuose. Knygų spausdinimas padarė galą alchemikų slapukavimui, kadangi pavertė mokslą viešu dalyku. Ir ne tik mokslininkams: įvairiomis kalbomis spausdinamos knygos prisidėjo prie mokslinių idėjų populiarinimo. Nors kai kurie mokslininkai – pavyzdžiui, Harvey – ir toliau laikėsi akademinės lotynų kalbos, daugelis kitų (tarp jų ir Baconas) mielai naudojosi šnekamosiomis kalbomis, kad naujoji mokslinės filosofijos dvasia ir nauji metodai galėtų plačiau pasklisti. Prisiminę, kad Vesalius, Tycho, Baconas, Galilėjus, Kepleris, Harvey ir Descarte’as gimė XVI amžiuje, suprasime, koks reikšmingas buvo spausdinimo presas gamtos mokslams suklestėti: jis padarė juos atvirus, skatino ir sistemino.
Kaip žinome, toks pat spaudos preso indėlis buvo ir į vadinamąjį protestantizmą. Tai, kad Martino Lutherio religinės propagandos priemonė buvo spausdinti lapeliai, lygiai taip pat pagrįsta, kaip ir faktas, kad jis suprato knygų spausdinimo svarbą savo ketinimams. Tačiau netgi Martinas Lutheris nesitikėjo, kad spausdinimo mašina gali būti tokia galinga. Viename savo laiškų popiežiui jis pareiškė, jog jam esanti mįslė, kaip jo tezės galėjusios išplisti tokioje daugybėje vietų. Jos buvusios skirtos tik akademiniam rateliui ir surašytos tokia kalba, kurią paprasti žmonės vargu ar supranta. Tačiau Lutheris neįvertino spausdinto žodžio veikimo nuotolio. Nors jo tezės ir buvo parašytos akademine lotynų kalba, jos lengvai išplito Vokietijoje ir kitose šalyse, kadangi spaustuvininkai išvertė jas į kitas kalbas.
Nesiimdamas smulkiai nagrinėti knygų spausdinimo poveikio viduramžių mąstysenai, kaip tai labai vaizdžiai padarė Elisabeth Eisenstein knygoje "The Printing Press as an Agent of Change", norėčiau konstatuoti štai ką: XVII amžiaus pradžioje knygų spausdinimas suformavo visiškai naują informacijos aplinką. Astronomija, anatomija ir fizika buvo prieinamos kiekvienam mokėjusiam skaityti. Atsirado naujų literatūros formų – tokių kaip romanas ar esė. Populiarios Biblijos Dievo žodį pavertė Dievo žodžiais, kadangi Dievas tapo anglu, vokiečiu, prancūzu – nelygu, kokia kalba buvo skelbiamas jo žodis. Plačiai išplito praktinės žinios apie mašinas, žemės ūkį ir mediciną. Formuliarai ir kitokie verslo dokumentai pakeitė naujovių nesibijančių verslininkų įmonių formą ir davė joms naujų paskatų. Ir, suprantama, knygų spausdinimas sustiprino reikšmę, teikiamą individualumui.
Tokio informacijos sprogimo atgaivinta vakarietiška kultūra pasuko kursu, kuriam sąlygas sudarė technokratija. O tada atsitiko visiškai netikėtas dalykas – tiesiog nieko neįvyko. Nuo XVII amžiaus pradžios, kai vakarietiška kultūra ilgainiui prisitaikė prie knygų spausdinimo, iki maždaug XIX amžiaus vidurio, neatsirado kokių nors naujų technologijų, pakeitusių informacijos srauto formą, apimtį arba tempą. Taigi Vakarų kultūra galėjo du šimtus metų pratintis prie naujų, spausdinimo preso sukurtų informacinių santykių. Ji sukūrė naujas institucijas – pavyzdžiui, mokyklą ir parlamentinę valdymo sistemą. Ji suformavo naują požiūrį į žinias ir intelektą bei didesnę pagarbą protui ir privačiai sferai. Ji sukūrė naujas ūkinės veiklos formas – pavyzdžiui, mechanizuotą gamybą ir finansinį kapitalizmą – ir netgi suformulavo humaniško socializmo galimybes. Laikraščių, brošiūrų, lapelių ir knygų dėka atsirado naujų visuomeninio diskurso sričių. Todėl nenuostabu, kad XVIII amžius mums vis dar įkūnija didžiausią proto panaudojimo mastą, kurį reprezentuoja Goethes, Voltaire’o, Diderot’o, Kanto, Hume’o, Adamo Smitho, Edmundo Burke’o, Vico, Edwardo Gibbono ir, žinoma, Jeffersono, Madisono, Franklino, Adamso, Hamiltono ir Thomaso Paine’o veikalai. Sąrašą papildžiau Amerikos valstybės kūrėjais, kadangi technokratinė spaustuvinė Amerika apskritai buvo pirmoji nacija, atsiradusi išspausdinus argumentus. Paine’o darbai "Proto amžius" ir "Žmogaus teisės", Jeffersono nepriklausomybės deklaracija ir "Federalistų dokumentai" buvo užrašyti ir išspausdinti kaip bandymas paaiškinti žmonėms Amerikos eksperimentą kaip proto išraišką – o tai XVIII amžiaus sąmonei buvo tiek būtina, tiek pakankama. Žmonėms, kurių politika buvo spausdinto popieriaus lapo politika, kaip apie Ameriką sakė Toqueville’is, protas ir knygos spausdinimas buvo neatskiriamai vienas su kitu susiję. Nedvejodami pirmąją Amerikos konstitucijos preambulę galėtume pavadinti monumentu ideologinėms knygų spausdinimo tendencijoms: "Kongresas negali išleisti įstatymo, įvedančio valstybinę religiją ar varžančio laisvą religijos išpažinimą; arba ribojančio žodžio ar spaudos laisvę; arba žmonių teisę į taikius susibūrimus ir teisę rašyti prašymus vyriausybei, kad būtų pašalintos negerovės". Šie žodžiai išreiškia pagrindines išlavinto, protu besivadovaujančio supratimo vertybes, kurias skatina ir puoselėja knygų spausdinimo revoliucija: tikėjimą privačia sfera, individualumu, proto laisve, atvira kritika ir bendruomenės veiksmais.
Lygiai taip pat svarbu, kad šie konstitucijos preambulės žodžiai buvo skirti tiems, kurie ne tik randa informaciją, bet ir yra ją įvaldę, žmonėms, kurie žino, kaip ja pasinaudoti siekiant savo interesų. Nerasime nė vienos Jeffersono, Paine’o, Hamiltono ar Franklino eilutės, kurioje nebūtų laikoma savaime suprantamu dalyku, kad jei informacija yra prieinama, piliečiai visiškai pajėgūs ją kontroliuoti. Tai nereiškia, kad valstybės tėvai laikėsi nuomonės, jog negali būti neteisingos, klaidinančios ar nereikalingos informacijos. Tačiau jie manė, jog informacijos ir minčių "perkrovimo" vieta vis dėlto sutvarkyta taip, kad piliečiai gali susidaryti nuomonę apie tai, ką skaito ar girdi, ir protingai nuspręsti, ar tai naudinga jų gyvenimui. Jeffersono pasiūlymai, kaip pagerinti švietimą, Paine’o argumentai dėl savivaldybių, Franklino vietinių bendruomenės funkcijų suskirstymas remiasi koherentiškais, visuotinai priimtais principais, leidžiančiais ginčytis tokiais klausimais: kas sudaro piliečių priedermes? Kas yra švietimo esmė? Kas lemia žmonijos pažangą? Kur yra visuomeninių struktūrų ribos?
Nuomonė apie glaudų ryšį tarp informacijos, proto ir naudos nuo XIX amžiaus vidurio, kai buvo išrastas telegrafas, darėsi vis netvirtesnė. Prieš išrandant telegrafą informacija sklido ne greičiau už traukinį, taigi maždaug 60 kilometrų per valandą greičiu. Prieš išrandant telegrafą informacijos buvo ieškoma, nes ji buvo būtina norint suprasti ir spręsti tam tikras problemas. Prieš išrandant telegrafą informacija paprastai būdavo svarbi tik vienoje vietoje. Telegrafas visa tai pakeitė ir paskelbė antrąjį informacijos revoliucijos etapą. Telegrafo dėka atstumai liovėsi buvę neišvengiama informacijos judėjimo kliūtimi, informacija pirmąsyk buvo atskirta nuo transporto. Jungtinėse Valstijose telegrafas panaikino ribas tarp atskirų valstijų, sujungė jas į regionus ir padengęs žemyną informaciniu tinklu sukūrė vieningos nacionalinės valstybės galimybes. Tačiau telegrafas iškėlė ir konteksto neturinčios informacijos idėją, įsivaizdavimą, kad informacijos vertė nebūtinai matuojama jos funkcija socialiniuose ir politiniuose sprendimuose bei veiksmuose. Telegrafas informaciją pavertė preke, "daiktu", kurį galima pirkti ir parduoti neatsižvelgiant į jo naudą ar reikšmę.
Tačiau tai padarė ne vien telegrafas. Jame glūdinti galimybė paversti informaciją preke tikriausiai nebūtų tapusi tikrove, jei jis nebūtų sudaręs sąmokslo su žiniasklaida – pirmąja institucija, įvertinusia atstumų išnykimo ir menkos informacijos pardavimo reikšmę. Kitą dieną, po to, kai Morzė pademonstravo, kaip veikia telegrafas, laikraštis jau pasinaudojo šiuo išradimu. Laidu, nutiestu tarp Vašingtono ir Baltimorės, kuriuo naudojosi Morzė, Baltimore Patriot pranešė savo skaitytojams apie sprendimą, kurį Atstovų rūmai priėmė Oregono klausimu. Straipsnio pabaigoje buvo rašoma: "(...) tokiu būdu galime savo skaitytojams iki antros valandos pateikti informaciją iš Vašingtono. Praktiškai atstumų nebelieka". Po dvejų metų laikraščių sėkmė priklausė ne nuo jų pateiktų žinių kokybės ir naudingumo, o nuo to, kiek informacijos jie pateikdavo, iš kokio nuotolio ir kokiu greičiu. Ir dar reikia pridurti – kiek prie jos pridėta nuotraukų. Kaip paaiškėjo, fotografija buvo išrasta beveik tokiu pat metu, kaip ir telegrafas, ir pradėjo trečiąjį informacijos revoliucijos etapą. Danielis Boorstinas pavadino tai "optine revoliucija", kadangi fotografija ir kitos vaizdinės priemonės buvo vaizdų įsiveržimo į simbolių sferą priežastis: nuotraukų, atspaudų, plakatų, piešinių, reklaminių skelbimų. Naujos vaizdų formos, o pirmiausia – fotografija, ne vien tik papildė kalbą – jos siekė užimti mūsų svarbiausio įrankio tikrovei interpretuoti, suprasti ir patikrinti – kalbos – vietą. XIX amžiaus pabaigoje skelbimų užsakovai ir laikraštininkai suprato, kad paveikslėlis ne tik atstoja tūkstantį žodžių – ten, kur svarbu kažką parduoti, jis vertas kur kas daugiau.
XX amžiaus pradžioje esamos vaizdinės ir žodinės informacijos kiekis didėjo geometrine progresija. Telegrafas ir fotografija nutiesė kelią naujam informacijos supratimui. Ši informacija neigė tarpusavio ryšio būtinybę, apsiėjo be konteksto, propagavo betarpiškumą, nusigręžė nuo istorinio tęstinumo, o vietoj kompleksiškumo ir vientisumo žadėjo žavesį. Tada į kvapą užgniaužusią Vakarų kultūrą įsiveržė ketvirtasis informacijos revoliucijos etapas – telekomunikacijos era. Ir galiausiai penktasis – kompiuterių technologijos era. Kiekvienas etapas atnešdavo naujų informacijos formų, vis daugiau ir vis greitesnės informacijos (jei dar galima labiau padidinti beveik pasiektą žaibišką greitį).
Kokia situacija šiandien? Jungtinėse Valstijose yra 260 tūkst. reklamos skydų, 11 520 laikraščių, 11 556 žurnalų, 27 tūkst. videotekų, daugiau kaip 500 milijonų radijo imtuvų ir daugiau kaip 100 milijonų kompiuterių. 98 proc. amerikiečių namų stovi televizorius, daugiau kaip pusėje jų – ne vienas. Kiekvienais metais išleidžiama 40 tūkst. naujų knygų (pasaulyje – 300 tūkst.), kiekvieną dieną Amerikoje padaroma 41 milijonas nuotraukų. O jei dar negana: kiekvienais metais į pašto dėžutes (kompiuterių technologijos dėka) patenka 60 milijardų egzempliorių pašto šiukšlių.
Iš milijonų šaltinių visame Žemės rutulyje, visais kanalais ir visomis įmanomomis priemonėmis – šviesos, eterio bangomis, telekso juostomis, iš duomenų bazių, telefono laidais, televizijos kabeliais, palydovais, spausdinimo mašinomis – skverbiasi informacija. Be to, visomis įmanomomis formomis – popieriumi, garso ir vaizdo juostelėmis, plokštelėmis, filmais ir mikroschemomis – sukaupta dar daugiau informacijos, kuria bet kuriuo metu galima pasinaudoti. Kaip tas burtininko mokinys mes skęstame savo pačių susikurtame – informacijos – tvane. O burtininkas nepaliko mums nieko daugiau – tik šluotą. Informacija tapo kažkokiomis šiukšlėmis, ji ne tik negali atsakyti į pagrindinius žmogaus klausimus, ja vargu ar galima pasinaudoti, kai reikia susiorientuoti sprendžiant paprasčiausias kasdienines problemas. Kitais žodžiais tariant, technopolis tarpsta aplinkoje, kurioje nebeliko ryšio tarp informacijos ir orientacijos, kurioje informacija atsiranda bet kaip, be atrankos, nenukreipta konkrečiam adresatui, užtat milžiniškos apimties, sparčiai, užtat atskirta nuo teorijos ir prasmės, nuo paskirties ir tikslo.
Taip atsirado naujas pasaulis. Kažkur esu pavadinęs jį "tik pažiūrėk" pasauliu, kuriame žvilgsnį patraukia ir netrukus vėl išnyksta tai vienas, tai kitas įvykis. Tai neįtikėtinas pasaulis. Tai pasaulis, kuriame Bacono suformuluotą žmonijos pažangos idėją išstūmė technikos pažangos idėja. Dabar jos tikslas – nebe panaikinti neišmanymą, prietarus ir žmonių kančias, o prisitaikyti prie naujų technologijų reikalavimų. Suprantama, mes tikiname save, kad tas prisitaikymas suteiks mums geresnį gyvenimą, tačiau ši tezė tėra tik nykstančios technokratijos eros atgyvena. Mes kuriame kultūrą, kuri pati save griauna informacija, ir daugeliui mūsų net nekyla klausimas, kaip tai galima kontroliuoti. Mes veikiame įsitikinę, kad informacija – mūsų draugas, ir manome, kad kultūra smarkiai nukentėtų nuo informacijos stygiaus; žinoma, taip ir yra. Tačiau tik šiandien pradedame suvokti, kad kultūrai gali pakenkti ir informacijos tvanas, bereikšmė informacija, informacija, kurios nebemokame valdyti.
Šaltinis: "Prizmės" paskaita
