Ką reiškia siekti teisingumo? (IV)

B. Populiarios Biblijos ištraukos apie "socialinį teisingumą"

(1) Izaijo 1

Pirmasis Izaijo pranašystės skyrius prasideda geliančiu Viešpaties priekaištu Judui ir Jeruzalei (1 eil.). Jie – sukilę vaikai (2), stokojantys supratimo (3). Judas yra "nuodėminga tauta, žmonės, apsikrovę nedorybėmis" (4). Už savo maištavimą Dievo žmonės mušami, aptekę mėlynėmis, žaizdomis ir yra lyg priešų apgultas miestas (5–8). Žinoma, Dievas siūlo atleidimo ir apvalymo viltį (10), bet dominuojanti šio skyriaus tema – nusivylimas. Dievo tauta ištvirko.

Kaip tai? Jų nuopuolis įvyko ne dėl religinių apeigų nesilaikymo. Jie rinkdavosi garbinti Dievą ir šventė Viešpaties šventes. Bet Viešpačiui tai įspūdžio nedarė. Jis nebegalėjo pakęsti jų neteisybės ir pompastiškų susirinkimų (13). Jis ėmė šlykštėtis jų iškilmėmis ir atsainiu paklusnumu (14). Viešpats net nenorėjo klausytis jų maldų (15).

Jų problema dažnai aptinkama Senojo Testamento pranašų knygose: jie teisingai atlikinėjo religines apeigas, bet neįsigilino į jų esmę. Už "bažnyčios" ribų izraelitai darė pikta, ne gera (16–17). Ypač jie buvo kalti dėl savo neteisingo elgesio su našlaičiais ir našlėmis, pagrindinėmis kategorijomis Biblijoje, t.y. bejėgiais ir pažeidžiamais žmonėmis (17).

Kokia buvo toji neteisybė? "Tavo vadai sukčiai, vagių bičiuliai; kiekvienas jų mėgsta kyšius ir vaikosi dovanų. Jie negina našlaičio, našlės byla niekuomet jų nepasiekia" (23). Atrodo, Viešpats pyko ant Savo tautos, nes jos vadai engė silpnuosius, ėmė kyšius stodami turtingųjų bei galingųjų pusėn, užuot teisingai elgęsi su našlaičiais ir našlėmis.

Kaip matysime daugelyje šių ištraukų, pirmas Izaijo pranašystės skyrius yra puikus pavyzdys, kaip Biblija pasako apie socialinį teisingumą daugiau ir kartu mažiau, nei mes manome.

Kalbant apie tą "daugiau" reikia pasakyti, jog Jeruzalė dėl savo neteisybės vadinama "kekše" (21). Vargšų ir bejėgių priespauda nėra nereikšmingas nusižengimas. Priešingai, visą jų religinį paklusnumą ji padaro tuščią ir beprasmišką. Kol jie "neatsidės teisingumui" ir "nepadės engiamajam", Dievas žada, kad Judą "sudoros kalavijas" (17, 20).

Bet kalbant apie "mažiau", atkreipkite dėmesį, kad priespauda čia nereiškia skirtumo tarp turtingųjų ir vargšų ar netgi kad vargšais visuomenėje nepasirūpinama. Esama kitų Biblijos vietų, kurios reikalauja sandoros bendruomenės pasirūpinti savo neturtėliais (o tai gali būti ne tas pats, kas rūpintis vargšais visoje "mišrioje" visuomenėje), tačiau šis fragmentas yra apie priespaudą ir šis žodis neturi būti prilyginamas neturtui.

Neteisybės esmę sudarė ne tai, kad visuomenėje buvo neturtingų žmonių. Dievo tauta nusikalto neteisybe, nes apgaudinėjo silpnuosius ir bejėgius, kad prisikimštų savo kišenes. O Dievas rūstavo ypač ant karalių, nes "senovės Artimuosiuose Rytuose rūpinimasis teisingumu, engiamais ir bejėgiais buvo ypatinga karaliaus pareiga" (John Oswalt, The Book of Isaiah. Chapters 1–39). Taigi Izaijo 1 Dievas išreiškia socialinio teisingumo troškimą, kad Judo karalius (ir bet kurie kiti su tuo susiję pareigūnai) liautųsi ėmę kyšius ir verčiau teisingai gintų bejėgius, užuot juos išnaudoję. Pranašiškas Izaijo 1 priekaištas skirtas šiuos nusikaltimus padariusiems vyrams ir moterims, bet ne kiekvienam individui, jau nekalbant apie kiekvieną bažnyčią, gyvuojančią mieste, kuriame yra neturtingų žmonių.

(2) Izaijo 58

Šis skyrius yra garsiausias Izaijo 1 giminaitis – abu jie gvildena tą pačią temą: kai kasdieninis Dievo žmonių gyvenimas pilnas aplaidumo ir priespaudos, skrupulingas religinių apeigų laikymasis Jam įspūdžio nedaro. Dievas tarsi sako: "Jūsų pasninkavimas ir ašutinės Man nieko nereiškia, kol nepaklūstate svarbesniems įsakymams".

Kuo izraelitai nusidėjo? Jie išnaudojo savo darbininkus, nusukdami nuo jų sutartą atlyginimą (eil. 3; Jok 5, 4). Jie kivirčijosi ir "smogė kumščiais iš visų jėgų" (4). Jie rūpinosi savo reikalais ir ieškojo, kas jiems naudinga, per šabą (13).

Kaip turėjo elgtis Dievo žmonės? Jie turėjo nuimti neteisybės pančius ir paleisti engiamuosius (6). Turėjo pasidalyti duona su alkstančiais, aprengti nuogus ir priglausti benamius bei vargšus (7). Dievas pažadėjo: "Tartum aušra užtekės tavo šviesa ir tavo žaizda bus greitai užgydyta", bet tik tada, kai izraelitai elgsis teisingai ir atiduos save alkstantiems bei varguoliams (8–10).

Savaime suprantama, rūpinimasis vargšais, alkstančiais ir ligoniais nėra vien tik liberaliosios teologijos dalykas. Tai biblinis dalykas, kurį reikia atlikti. Turime leisti šiam nemaloniam skyriui sukelti mums nedidelį diskomfortą. Tie iš mūsų, kurie sukamės konservatyviuose ratuose, galime teisingai atlikinėti įvairiausius religinius ritualus, bet tai nieko nereiškia ir dar mažiau negu nieko, jei nemylime savo artimo kaip savęs pačių. Jonas Kalvinas apibendrina:

"Dorą ir teisumą sudaro du dalykai. Pirma, mes neturime niekam kenkti; antra, savo turtą ir perteklių turime atiduoti vargšams bei stokojantiems. Ir šie du dalykai turi eiti drauge; mat neužtenka susilaikyti nuo neteisingų veiksmų, jei atsisakote padėti vargstantiems; nedidelė nauda ir iš to, kad padedate vargstantiems, jei tuo pat metu atimate dalį to, ką suteikėte kitiems… Taigi šios dvi dalys turi būti laikomos kartu, tik su sąlyga, kad mes jaučiame meilę savo artimui, kuriai pritaria ir kurią palaiko Dievas". (Izaijo pranašystės komentaras).

Izaijo pranašystės 58 skyriaus implikacijos aiškios: Dievo žmonės turi nekęsti priespaudos ir noriai padėti vargšams. Neketindamas sušvelninti šios išvados, norėčiau pasiūlyti dar du komentarus.

1. Nors šį straipsnį pavadinau pažįstama fraze "socialinis teisingumas", nemanau, jog ji geriausiai apibūdina pagalbą vargšams. ,,Socialinis teisingumas" savo istorine kilme siūlo tam tikrą požiūrį į pasaulį, pagal kurį turtiniai nelygumai laikomi neteisybe de facto; todėl pagalba vargstantiems yra ne gerumo ar gailestingumo, o teisingumo reikalas. Kiekvienas yra vertas jam "teisėtai priklausančios" visuomenės išteklių dalies; bet kas mažesnio vadinama priespauda.

Tačiau Izaijo 58 matome, kad engiamųjų paleidimas į laisvę yra ne tas pats, kas dalijimasis savo duona su alkstančiais. Žinoma, taip gali būti. Galbūt tiems patiems žmonėms, kurie išnaudojo savo darbininkus, buvo liepta jiems padėti, užuot kenkus. Bet iš esmės ginčyčiau, kad išdalyti save alkstantiems yra nebūtinai neteisybės ištaisymo, o veikiau užuojautos savo artimui reikalas.

2. Nors bendras principas – padėk vargšui, nedaryk jam žalos – Rašte dažnai kartojamas ir suprantamas, šio principo pritaikymas ne toks aiškus. Pavyzdžiui, ar tokia vieta kaip Izaijo 58 skyrius palaiko valstybės finansuojamas perskirstymo pastangas? Krikščionys gali tam pritarti ir pritaria, bet ši vieta tikrai nereikalauja tokio skurdo problemos sprendimo.

Tad kokie turėtų būti mūsų prioritetai padedant vargšams? Ar krikščionys atsakingi už visus pasaulio žmones? Už kiekvieną visuomenėje? Sakyčiau, pirmiausia egzistuoja pareiga savo šeimai (1 Tim 5, 8), paskui – broliams bažnyčioje (1 Jn 3, 17; Gal 6, 10). Turėtume taip pat reaguoti ir į neatidėliotinus poreikius, iškilusius tiesiai mums prieš akis, kai mūsų pagalba būtų pravarti (Lk 10, 29–37). Pagaliau, pasitaikius progai, turėtume daryti gera kiekvienam pagal savo pašaukimą ir gebėjimą (Gal 6, 10).

Gali kilti ir daugiau šio principo pritaikymo klausimų: kaip geriausia padėti šiuolaikinės visuomenės vargšams? O kaip su neturtingaisiais kitose šalyse? Kiek visa tai yra bažnyčios misija ir kiek šis darbas tiesiog išplaukia iš dievoto gyvenimo pasaulyje? Izaijo pranašystės 58 skyrius neatsako nei į šiuos, nei į kitus klausimus. Bet jis padeda pagrindą domėtis šiais klausimais, o dar svarbiau, rūpintis realiais žmonėmis, kuriems klausimai apie skurdą ir teisingumą yra ne įdomi idėja, o gyvybės ar mirties reikalas.

(3) Jeremijo 22

Pagrindinis šio skyriaus įsakymas pateikiamas 3 eilutėje: "Darykite, kas teisinga ir teisu!" Dievo žmonėms (šioje eilutėje turimi galvoje karaliai) įsakyta vykdyti teisingumą. Neįmanoma paklusti Dievui ir ignoruoti dievišką kvietimą būti teisingiems.

Iš tiesų, Viešpats sako Judo karaliams, kad ginti vargšų ir skurdžių teises (teisingai), vadinasi, pažinti Jį (15–16). Nesvarbu nei titulai, nei turtai, nei religinių apeigų laikymasis – jei karaliai engė vargšus, užuot buvę jiems teisingi ir gailestingi, jie įrodė nepažįstantys Dievo. Ir jeigu toks baisus nepaklusnumas tęsiasi, karaliai ir jų karalystė bus nušluoti nuo žemės (24–30).

Taigi vykdyti teisingumą be galo svarbu. Bet ką tai reiškia? Jeremijo pranašystės 22 skyrius kelis atsakymus pateikia.

Prabanga per tironiją. Jeremijo 21–22 skyriai taikomi ne kiekvienam ir ne bet kam (nors daugeliu atžvilgių jie tinka visiems). Šie žodžiai skirti tiesiogiai Judo karaliams (21, 3; 22, 1.11.18). Senovėje karaliai turėjo milžinišką galią daryti gera ar bloga. Anachroniškai vertinant, vien jų pačių rankose buvo vykdomoji, įstatymų leidžiamoji ir teisminė valdžia. Jie nagrinėjo bylas, skelbė potvarkius ir leido įstatymus – teisingus arba neteisingus.

Deja, Judo suvereniteto saulėlydyje karaliai elgėsi neteisingai visais trim atžvilgiais. Jų vienintelė visuotinė blogybė, kurią Philas Rykenas pavadino "prabanga per tironiją", įgavo daugybę formų.

* Karaliai negynė engiamųjų nuo jų engėjų (3a).
* Jie kenkė silpniesiems, net juos žudydavo, praliedami nekaltą kraują dėl nesąžiningai geidžiamos naudos (3b, 17).
* Jie statėsi savo prašmatnius namus per neteisybę. Tai buvo ne tas atvejis, kai turtuoliai dar labiau lobsta, bet turtėja ir vargšai. Šie karaliai, stengdamiesi gyventi kaip turtingi kitų tautų valdovai,vertė dirbti ir sukčiavo išmokėdami darbininkams atlyginimą (13–16). Jie skendėjo prabangoj ant skurdžių nugarų. Turtuoliai dar labiau lobo dėl to, kad vargšai vis labiau skurdo.

Teisingumo vykdymas. Vykdyti teisingumą šiame nusikaltimų fone nebuvo labai sudėtinga. Tai reiškia, kad karaliai turėjo elgtis šitaip: teisingai teisti vargšus, užuot juos išnaudojus, liautis apgaudinėti neturtėlius ir pildyti savo kišenes iš priespaudos, nebevaryti į kapus silpnųjų, kad užvaldytų jų žemes ir turtą. Joks karalius – ar šiuo atveju izraelitas, – darantis tokias nuodėmes, negalėjo sandoros prasme pažinti Izraelio Dievo. Pažinti Dievą, vadinasi, paklusti Jam.

Tad štai mano apibendrinta ir nelabai žavinga, bet, tikiuosi, egzegetiškai teisinga išvada apie šią ir panašias vietas: krikščionys, kurie neapgaudinėja, nesukčiauja, neplėšikauja, nežudo, neima kyšių, neklaidina ir išmoka sutartą atlygį už darbą, tikriausiai vykdo teisingumą. Krikščionys, kurie visa tai daro, turbūt išvis nėra krikščionys.

(4) Mato 25, 31–46

"Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje. Ir tars karalius stovintiems dešinėje: 'Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Juk aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane.’Tuomet teisieji klaus: 'Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?’ Ir atsakys jiems karalius: 'Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.’Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: 'Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! Juk aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte.’ Tuomet jie atsakys: 'Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?’ Tuomet jis pasakys jiems: 'Iš tiesų sakau jums: kaskart, kai taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte.’ Ir eis šitie į amžinąjį nubaudimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą."

Mato 25 tapo mėgstama daugelio pažangių ir jaunesnių evangelikalų vieta. Net pagrindinėje žiniasklaidoje kažin ar praeina diena kam nors neužsiminus apie Jėzaus įsakymą priimti svetimšalį, pamaitinti alkaną ir aprengti nuogą. Ir nedaugelis Biblijos frazių įgavo tokią trauką kaip ši apie "mažiausiuosius". Radosi ištisi judėjimai, kurių pagrindinis principas yra rūpintis ,,mažiausiaisiais" a la Mato 25. Paprastai laikoma, kad šios vietos implikacijos aiškios – padidėjęs valdžios išlaidavimas, padidėjęs susirūpinimas "socialiniu teisingumu" ar apskritai gėda dėl to, kad nepakankamai daroma.

Tačiau populiariame šios frazės vartojime beveik nesama kruopštaus įsigilinimo į tai, ką iš tikrųjų turėjo galvoje Jėzus kalbėdamas apie "mažiausiuosius". To nepastebi net geriausi mokslininkai. Savo aktualioje knygoje To Change the World (Pakeisti pasaulį) James Davidsonas Hunteris vienoje vietoje tvirtina, jog tai, kaip "mes elgiamės su svetimšaliais", Kristus laiko "teisumo matu". Paskui, pacitavęs Mato 25, 34–40, jis daro išvadą: "Priimti svetimšalius – tuos, kurie yra anapus tikėjimo bendruomenės, – tai priimti Kristų. Tikintis ar netikintis, gražus ar negražus, keliantis susižavėjimą ar turintis prastą vardą, doras ar niekdarys – svetimšalis yra paženklintas Dievo atvaizdu" (245). Taip, žinoma, visi mes sukurti pagal Dievo atvaizdą. Remiantis kitu pagrindu, tiesa ir tai, kad su svetimšaliais, net tais, kurie yra už bažnyčios ribų, dera elgtis maloniai (Gal 6, 10). Bet kažin ar galima daryti išvadą, kad Mato 25 Jėzus norėjo pasakyti būtent tai.

Tad kas gi tie "mažiausieji", jeigu ne visuomenės vargšai ir atstumtieji? "Mažiausieji" – tai kiti vargstantys krikščionys, ypač keliaujantys krikščionys mokytojai, kurie priklauso nuo savo tikėjimo šeimos svetingumo. Leiskite paaiškinti.

Keturi įrodymai.

1. 45 eilutėje Jėzus vartoja frazę "vienam iš šitų mažiausiųjų", bet 40 eilutėje Jis pasako tiksliau: "vienam iš šitų mažiausiųjų Mano brolių". Abi frazės įvardija tą pačią žmonių grupę. Taigi išsamesnė 40 eilutės frazė turėtų būti naudojama trumpesnei 45 eilutės frazei paaiškinti. Užuomina į "Mano brolius" negali reikšti visos kenčiančios žmonijos. Ta prasme žodis "brolis" Naujajame Testamente niekur nevartojamas. Šis žodis visada reiškia fizinio kraujo brolį arba dvasinę Dievo šeimą. Akivaizdu, kad Jėzus prašo mūsų pasirūpinti ne tik Jo broliu Jokūbu. Vadinasi, Jis tvirtina, kad ką mes padarome savo artimui, stokojančiam krikščioniui, padarome Jam.

Šį aiškinimą patvirtina ir paskutinis atvejis prieš 25 skyrių, kai Jėzus kalba apie "brolius". Mato 23 Jėzus sako minioms ir mokiniams (1), kad jie visi yra broliai (8). Tolimesnėse eilutėse "brolių" kategorija siaurinama iki tų, kurie turi vieną Tėvą, esantį danguje (9), ir vieną mokytoją Kristų (10). Jėzus nevadina broliais visų visur gyvenančių žmonių. Broliai – tai tie, kurie priklauso Jam ir vykdo Jo valią (Mk 3, 35).

2. Atrodo, pagrįsčiau manyti, kad tarnavimą kitiems tikintiesiems Jėzus prilygina tarnavimui Jam, nei įsivaizduoti, kad Jėzus norėjo pasakyti: "Vargšų veiduose jūs turėtumėte įžvelgti Mano atvaizdą". Taip, žinoma, Jėzus buvo "skausmų Vyras", taigi samprata, kad kenčiantieji tam tikru ypatingu būdu gali tapatintis su Jėzumi, visiškai priimtina. Bet likusioje Naujojo Testamento dalyje Kristui žemėje atstovauja ne vargšai, o būtent Kristaus kūnas. Kristus "mumyse" – tai Evangelijos pažadas ne tiems, kurie gyvena tam tikromis ekonominėmis sąlygomis, o tiems, kurie tiki. Rūpinimasis Jėzus dvasine šeima Mato 25 skyriuje prilyginamas rūpinimuisi Jėzumi. Šioje vietoje nesakoma apskritai: "Jei rūpinsitės vargšais, rūpinsitės Manimi".

3. Žodis "mažiausieji" yra aukščiausioji žodžio mikroi (mažieji) forma, kuri Evangelijoje pagal Matą visada reiškia mokinius (10, 42; 18, 6.10.14; dar žr. 11, 11).

4. Panašumas tarp Mato 10 ir 25 skyrių neatsitiktinis. Juose kalbama apie tą patį dalyką. "Kas jus priima, tas Mane priima. O kas priima Mane, priima Tą, kuris yra Mane siuntęs. Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį. Kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo užmokestį. Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys – iš tiesų sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio" (Mt 10, 40–42). Akivaizdu, kad Jėzus kalba, klausantis mokiniams. Iš konteksto aišku, jog Jis siunčia mokinius tarnauti keliaujant (5–15 eil.). Persekiojimų ir priešiško pasaulio akivaizdoje (16–39). Jėzus nori padrąsinti Savo sekėjus bet kuria kaina pasirūpinti keliaujančiais tarnautojais. Juk mokiniai priklausys tik nuo geros kitų žmonių valios juos priimti, pamaitinti ir paremti jų misijose. Taigi Jėzus užtikrina Savo sekėjus, kad šitaip rodyti meilę iš tikrųjų yra mylėti Jį.

Vienas iš pirmųjų pokanoninių dokumentų, Didachė, rodo, kad rūpinimasis keliaujančiais tarnautojais pirmaisiais bažnyčios istorijos amžiais buvo itin aktualus dalykas. Didachė, kuris buvo prilyginamas bažnyčios konstitucijai, sudaro 15 trumpų skyrelių, trijuose iš kurių dėstomos elgesio taisyklės – kaip priimti keliaujančius mokytojus apaštalus ir pranašus. Dokumente daroma išvada, kad kai kurie vadinamieji tarnautojai tėra šalpos laukiantys sukčiai. O apie tikrą mokytoją pasakyta: "Priimkite tokį žmogų kaip Viešpatį" (11, 2).

Išvada. Mato 25 skyrius yra apie socialinį teisingumą ta prasme, kad jis yra apie rūpinimąsi vargstančiais. Tačiau varguoliai, kurie čia turimi galvoje, yra mūsų broliai krikščionys, ypač tie, kurių tarnavimas priklauso nuo mūsų svetingumo bei dosnumo. "Mažiausieji" nėra visuotinis teiginys apie bažnyčios pareigą tenkinti visų vargšų poreikius (nors mes nenorime būti abejingi žmonių skausmui). Šis pasakymas neturėtų būti vartojamas ir kaip bendra priedanga viskam ir bet kam, ką mes norime propaguoti po socialinio teisingumo vėliava. Jėzus sako, jog jeigu esame per daug sutrikę, tingūs ar bailūs, kad paremtume kitus krikščionis, kurie priklauso nuo mūsų pagalbos ir kenčia dėl Evangelijos, mes eisime į pragarą. Ir neturėtume šioje vietoje įžvelgti nieko daugiau ar mažiau negu tai.

(5) Amoso 5

Penktajame Amoso pranašystės skyriuje yra labiausiai stulbinanti ir garsiausia kalba apie teisingumą Biblijoje. Viešpats priekaištauja Savo tautai už tai, kad paverčia teisingumą "metėlėmis" (7), nekenčia to, kuris kalba tiesą (10), trypia vargšą (11, žr. 4, 1), nustumia "į šalį pavargėlius vartuose" (12). Dėl Izraelio nuodėmės Viešpats niekina jo šventes ir susirinkimus (21) bei grasina aplankyti šalį ne šviesa, o tamsa (18–20). Vienintelė viltis Dievo tautai yra ieškoti "gera, o ne pikta" ir įgyvendinti "vartuose teisingumą" (14–15). Arba, cituojant baigiamąjį paraginimą, kurį išgarsino Martinas Lutheris Kingas Jaunesnysis, Izraelis turi leisti vilnyti "teisingumui lyg upės srovei, o teisumui – lyg nuolat tekančiai upei".

Žinoma, Dievui rūpi teisingumas ir vargšai. Ir priešingai, ant tų, kurie yra neteisingi ir trypia vargšus, išsilieja Jo rūstybė. Tad kokios gi tos konkrečios nuodėmės, kurias smerkia Amosas?

1. Parpuolusių vargšų mindžiojimas, užuot padavus jiems ranką ir padėjus atsikelti. Atrodo, turtingieji pardavinėjo vargšus į vergiją net tada, kai šie teturėjo vieną porą sandalų (2, 6–7). Tai žiaurumas vietoj gailestingumo.

2. "Teisingumo" vykdymas pagal tai, ko nori siūlantys aukščiausią kainą. Senovės Izraelyje miesto vadovai susirinkdavo prie miesto vartų, kad išspręstų juos pasiekusias bylas. Tačiau Amoso laikų žmonės, užuot priiminėję teisingus sprendimus remdamiesi tiesa, ėmė kyšius ir nekreipė dėmesio į teisingus vargšų maldavimus (5, 10, 12).

3. Despotiškas, besaikis vargšų engimas mokesčiais, kad pelnytųsi turtingieji (5, 11).

4. Turtuolių pasitenkinimas savimi ir mėgavimasis gyvenant prabangoje, ant vargšų nugarų. Turtuoliai Amoso laikais, kaip kai kas ir mūsų dienomis, didžiavosi savo lobiais. Jie linksminosi turtuose (4, 1; 6, 4–7). Jie jautėsi saugūs juose (6, 1). Dar blogiau, kad jie lobo skurdindami vargšus. Jie sukčiavo, iškraipė teisingumą ir, pasak vieno komentatoriaus, krovėsi pinigus "įžūliai grobdami" ir neteisėtai "užiminėdami žemes" (žr. Iz 5, 8).

Amoso pranašystės 5 skyrius darsyk patvirtina tai, ką matėme jau aptartose Senojo Testamento vietose. Dievas nekenčia neteisybės. Bet neteisybė turi būti apibrėžta bibliniais terminais, ne mūsų. Neteisybė apima sugedusią teismo sistemą, despotiškus įstatymus ir atvirą žiaurumą vargšų atžvilgiu.

(6) Luko 4, 16–21

"Jėzus parėjo į Nazarą, kur buvo užaugęs. Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą. Atvyniojęs ritinį, jis rado vietą, kur parašyta: 'Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų.’ Suvyniojęs ritinį, Jėzus grąžino jį patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį. Ir jis pradėjo jiems kalbėti: 'Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai’."

Ši vieta, be abejo, yra vienas iš aiškiausių Jėzaus misijos ir Jo tarnavimo tikslų įvardijimų. Tačiau ji yra ir viena iš dažniausiai neteisingai suprantamų vietų. Populiariuose aiškinimuose Luko 4 skyrius akcentuoja, kad Jėzaus misija buvo sutelkta į materialiai stokojančius ir prislėgtuosius. Šioje interpretacijoje Jėzus yra Mesijas ir socialinis Išlaisvintojas. Jis atėjo atnešti engiamiesiems jubiliejaus metų. Jis atėjo pakeisti visuomenės struktūrų ir sugrąžinti Dievo kūriniją į ramybę (šalom). Todėl mūsų misija, suderinta su Kristaus misija, pagal vieną itin vertinamą knygą, yra "plėsti karalystę, infiltruojant visus visuomenės segmentus, pirmenybę teikiant vargšams bei neprisileidžiant jokios dichotomijos tarp evangelizavimo ir socialinių permainų (Luko 4, 18–19)". Tvirtinama, kad Luko 4 skyrius visų pirma atskleidžia, jog Jėzaus misija buvo tarnauti vargšams. Ar tai turėtų būti ir mūsų misija?

Šis įprastas Luko 4 skyriaus aiškinimas nėra visiškai nepagrįstas, bet stokoja dviejų esminių pastebėjimų.

Pirma, jis nepastebi, kokius veiksmažodžius iš tikrųjų Jėzus perskaitė iš Izaijo pranašystės ritinio. Viešpaties Dvasia, nužengusi ant Jėzaus kaip ilgai lauktojo Mesijo, pateps jį skelbti gerąją naujieną vargdieniams, skelbti belaisviams išvadavimą ir akliesiems regėjimą, vaduoti prislėgtuosius bei skelbti Viešpaties malonės metus. Išskyrus "prislėgtųjų vadavimą" (prie kurio tuoj grįšime), tai kalbėjimą akcentuojantys žodžiai. Nors Jėzus, žinoma, gydė ligonius ir grąžindavo regėjimą akliesiems (tai liudijo Jo dieviškumą ir buvo karalystės artinimosi ženklai), teiginys apie Mesijo misiją Luko 4 skyriuje akcentuoja gerosios naujienos skelbimą. Jei Luko 4 skyrius užduoda toną bažnyčios misijai, tuomet mūsų misija labiausiai turėtų būti sutelkta į Evangelijos skelbimą.

Antra, jei laikysime, kad Luko 4 skyriuje kalbama apie "misiją kaip socialinę transformaciją", "vargšų" (ptochos) sąvoką suprasime per daug griežtai ekonomiškai. Nors ptochos 18 eilutėje tikriausiai implikuoja ir tam tikrą materialinį skurdą, yra kelios priežastys manyti, jog šis žodis reiškia daugiau negu tai.

1. Ši citata yra iš Izaijo 61, 1, kur vargdieniai suplakami su "prislėgtaisiais", "belaisviais" ir "kaliniais". Vargšai Izaijo pranašystėje yra ne tik žmonės, stokojantys materialių dalykų; tai ir nuolankūs vargdieniai, liūdintieji, laukiantys pažadėtojo "džiugesio aliejaus" ir "šlovės skraistės" (Iz 61, 3). Hebrajiškas žodis anaoim 1 eilutėje gali būti verčiamas "vargšai" ("poor", ESV, NIV), "nuolankieji" ("meek", KJV) arba "liūdintieji" ("afflicted", NASB, ESV išnaša). Visos reikšmės galimos, nes čia turima galvoje kai kas daugiau nei materialus skurdas.

2. Panašiai ir graikiškas žodis ptochos gali liudyti apie skurdą tiesiogine arba perkeltine prasme. Iš dešimties ptochos pavartojimo atvejų Evangelijoje pagal Luką septyni turėtų būti suprantami kaip tiesioginis skurdas (14, 13.21; 16, 20.22; 18, 22; 19, 8; 21, 3), o trijuose galima perkeltinė prasmė (4, 18; 6, 20; 7, 22). Iš kitų Naujojo Testamento vietų aiškus ptochos pavartojimo perkeltine prasme pavyzdys yra Apreiškimo 3, 17. Laodikėja laikė save turtinga (materialine prasme taip ir buvo), bet gilesniajame, dvasiniame lygmeny jos gyventojai buvo "skurdžiai, apgailėtini, beturčiai, akli ir pliki". Kaip ir anglų kalboje, graikiškas žodis, įvardijantis "vargšus", turi keletą skirtingų prasmės – ir tiesioginės, ir perkeltinės – atspalvių.

3. Griežtai tiesioginis "vargdienių" supratimas šiame kontekste nepagrįstas. Jei "vargdieniai" yra beturčiai tiesiogine to žodžio prasme, tuomet "belaisviai", "aklieji" ir "prislėgtieji" turi būti suprantami taip pat tiesiogiai. Tačiau evangelijose neaprašytas nė vienas atvejis, kad Jėzus iš tikrųjų būtų paleidęs į laisvę kokį nors kalinį (o tai glumino Joną Krikštytoją [Luko 7, 18–23]). Taigi suprantama, kad nelaisvę ir priespaudą mes suprantame kaip dvasinę vergiją. Tuomet argi dvasinę prasmę neturėtume suteikti ir "vargdieniams"?

4. Tą patį parodo ir kiek platesnis kontekstas. Jėzus pateikia du pavyzdžius apie žmones, kurie patyrė Viešpaties malonę Senajame Testamente. Viena iš jų – našlė iš Sareptos. Materialiniu požiūriu, ji buvo vargšė. O kitas – Naamanas, svarbus Sirijos generolas, kuris nusižemino septynis kartus pasinerdamas į Jordano upę. Jeigu tai yra gerosios naujienos vargdieniams pavyzdžiai, tie vargdieniai labiau susiję su dvasios skurdu nei su materialiniu nepriteklium.

5. Evangelijoje pagal Luką ir Apaštalų darbų knygoje materialiai turtingieji ne visada elgiasi neteisingai. Tiesą sakant, Davidas Boschas, vienas iš originaliųjų misijinės teologijos mąstytojų, Luką net pavadina labiau "turtingųjų evangelistu" nei "vargšų". Tačiau Boschas turi galvoje anaiptol ne tai, kad Lukas prijaučia turtuoliams. Akivaizdu, kad ne. Jis nori pasakyti, kad Lukas labiau už bet kurį kitą evangelistą stengiasi parodyti, kad materialiai turtingieji gali viską suprasti teisingai. Todėl tik Evangelijoje pagal Luką mes gauname Jono Krikštytojo paaiškinimus, kas yra atgaila, mokesčių rinkėjams, kareiviams ir tiems, kurie turi dvi tunikas (3, 10–14). Tik Evangelijoje pagal Luką pasakojimas apie Zachiejų išsišakoja į istoriją apie jauną turtingą valdytoją (Luko 18–19). O Apaštalų darbų knygoje Lukas, prieš papasakodamas istoriją apie pamelavusius Ananiją ir Sapfyrą, užsimena apie žemvaldžio Barnabo dosnumą (Apd 4, 36-37; 5, 1–11). Jeigu Jėzus būtų nešęs gerąją naujieną tik tiems, kurie yra vargetos materialiniu požiūriu, šie pasakojimai apie pagirtinus turtinguosius būtų nepaaiškinami.

Taigi dėl visų šių priežasčių aš sutinku su Andreas Kostenbergeriu ir P. T. O’Brienu, kad "vargdieniai", kuriems skelbiama geroji naujiena, neturi būti suprantami siaurai, kaip patiriantys ekonominį nepriteklių, nors taip mano daugelis šiuolaikinių mokslininkų. Šis terminas veikiau nusako visus "netekusius nuosavybės teisių". Aš sutinku su Davido Boscho išvada: "Taigi Evangelijoje pagal Luką turtingieji ištiriami pagal tai, kaip jie žiūri į savo turtą, o kiti žmonės ištiriami ištikimybės savo šeimai, tautai, savo kultūrai ir darbui atžvilgiu (Lk 9, 59–61). Tai reiškia, kad vargdieniai yra nusidėjėliai kaip ir visi kiti, nes bet koks nuodėmingumas kyla iš žmogaus širdies. Kaip materialiai turtingieji gali būti dvasiniai vargšai, taip ir materialiai neturtingieji gali būti dvasiniai vargšai" (Transforming Mission). Prie panašių išvadų priėjo ir daugelis praeities bei dabarties mokslininkų, įskaitant Eckhardą Schnabelį, Davidą Hesselgrave’ą, Robertą Steiną, Christopherį Little’ą, I. Howardą Marshallą ir Darrellą Bocką.

Tai neatmeta žodžio ptochos ekonominio komponento Evangelijos pagal Luką 4 skyriuje. Vargdieniai dažnai būna vargšai ir ekonomine prasme, nes materialiniai sunkumai dažniau nei materialinė gerovė sukelia dvasinį jautrumą, nuolankumą bei neviltį, o tai atveria ausis girdėti Dievo balsą. Jėzus ne šiaip sau pasakė "palaiminti vargdieniai", o ne "palaiminti turtingieji". Vargšai greičiau nei turtingieji susivokia esą reikalingi pagalbos. Pasak Darrello Bocko, graikišką žodį ptochos geriausia apibūdinti kaip "soteriologinį apibendrinimą". Jis įvardija tuos, kurie atviri Dievui, atsiliepia Jam ir suvokia savo priklausomybę nuo Jo. Būtent jiems Jėzus skelbia Viešpaties malonės metus. Taigi Evangelijoje pagal Luką 4 skyriuje išdėstyta Jėzaus misija yra ne struktūrinių permainų ar socialinių transformacijų misija, o misija skelbti gerąją naujieną apie Savo išgelbėjančią jėgą ir gailestingą viešpatavimą visiems, kurie yra pakankamai prislėgti, kad patikėtų.

B.d.

Kevin DeYoung yra "University Reformed Church" (East Lansing, MI, JAV) pastorius.

Šaltinis: http://thegospelcoalition.org/blogs/kevindeyoung/