Ką paliko Reformacija? (I)

Reformacijos ekspertai tikriausiai niekada nesiliaus ginčytis: ar šis Bažnyčios atsinaujinimo judėjimas žymi labiau švelnią transformaciją, ar vis dėlto įvyko kai kas radikalesnio – revoliucija, o ne reforma? Vieni akcentuoja tęstinumą, kiti naujoviškumą. Visi sutinka, kad reformatoriai siekė sugrįžti prie šaknų ir apvalyti Bažnyčią nuo blogybių. Tačiau ar tai viskas? Ar Reformacijos metu Bažnyčia buvo tik aptvarstyta, ar veikė ir chirurgas, išoperavęs ištisus paliegusius organus ? Ką apie tai sako Bažnyčios ir kultūros istorija? Kas iš tikrųjų pasikeitė ilgam? 

Šiandien madinga teigti, kad katalikai ir protestantai turi – beveik – tą patį tikėjimą, tą patį galvoja apie esminius teologijos teiginius, o skirtingi lieka tik kai kurie akcentai. Tačiau ne viską taip lengva užglaistyti. Iš tikrųjų skirtumų tarp Romos katalikų ir protestantų esama ir jie yra reikšmingi. Per šimtmečius išsivystė skirtingos kultūros, paremtos besiskiriančios teologijos. Apžvelkime keturias sritis, kuriose Reformacija paliko ryškius lūžio pėdsakus. 

Mirusieji 

Kas bus po mirties? Kas po mirties laukia tikinčio žmogaus? Ar yra ko bijoti? Tokie klausimai visais laikais, taip pat ir Reformacijos pradžioje, žmonėms nedavė ramybės. Dėl skirtingų atsakymų bažnyčių keliai netrukus išsiskyrė. Iki šiol evangelikų ir katalikų požiūriai į anapusinį pasaulį nesutampa gana smarkiai. 

Tuo galėjome įsitikinti klausydamiesi G. Grušo homilijos lapkričio 1 d. Antakalnio kapinėse. Vilniaus arkivyskupas visai teisingai paminėjo "keliaujančios" bažnyčios iššūkius, nuo jos atskirdamas "triumfuojančią Bažnyčią, tai yra, visus šventuosius Danguje". Tačiau tarp šių jis talpina ir "kenčiančią Bažnyčią, tai yra, visas sielas skaistykloje". Po mirties didelė dauguma tikinčiųjų dar kurį laiką turi kentėtiskaistykloje. Evangelikai tam vienareikšmiškai prieštarauja: keliaujanti arba piligrimų Bažnyčia ir yra kenčiančioji. Šioje žemėje visas krikščioniškas gyvenimas yra paženklintas kančios. Po mirties tikintiesiems jos neliks. 

Arkivyskupas ragina "melstis už mirusius – tai padeda jiems greičiau pasiekti kelionės tikslą. Tiems, kurie yra Dangaus prieangiuose, bet kankinasi negalėdami įžengti, mūsų malda padeda greičiau nuskaistinti sielas ir pasipuošti vestuvių drabužiu, kurį gavo per Krikštą." Evangelikai įsitikinę, kad tai netiesa. Mirusiam žmogui jau niekas nebegali padėti, tad ir mūsų maldos jiems nėra nei naudingos, nei reikalingos. Evangelikai moko, kad išrinktųjų sielos po mirties netūno užstrigusios "Dangaus prieangiuose" ar dar kur kitur, o iš karto susitinka su Dievu, kadangi jau iki tol būna visiškai švarios. 

Katalikai sako, kad gyvieji gali padėti mirusiesiems, o kai kurie iš mirusiųjų – šventieji ir Marija, kurie jau "pasiekė Dangų" – gali pagelbėti gyviesiems žemėje. Todėl Grušas ragina prašyti "šventųjų užtarimo". Panašios kalbos ir, visų pirma, beveik visos lietuvių tautos veiksmai kiekvieną lapkričio pradžią rodo, kad Reformacija dar toli gražu nėra pasibaigusi. Evangelikų supratimu mirusieji yra numirę, ir viskas, o mes, gyvieji, jiems padėti niekuo negalime (žr., pvz., 2 Sam 12, 22-23). Jeigu jie šiame gyvenime tikėjo, tada yra pas Dievą, jeigu netikėjo, deja, iškeliavo į pražūtį. Gyvieji jiems įtakos nedaro ir negali padaryti, taip pat ir atvirkščiai. 

Martynas Liuteris sako: "Savo Žodyje Dievas nurodė mums du kelius: vieną – per tikėjimą vedantį į išganymą, kitą – per netikėjimą vedantį į pražūtį. Apie skaityklą čia nieko nepasakyta, skaistykla čia ir negali būti paminėta, nes ji sumenkina ir aptemdo Kristaus malonę." (Užstalės pokalbiai) Reformacijos mokymas sudavė rimtą kirtį nusistovėjusiam mirusiųjų kultui, radikaliai išraudamas jo apeigas bei tradicijas. 

Tuo tarpu nuo pat viduramžių iki šios dienos vienas iš Romos katalikų teologijos bei pamaldumo kertinių postulatų skelbia, kad mirusieji ir gyvieji daro įtaką vieni kitiems. Gali būti, kad Liuterio laikų žmonių pomirtinio gyvenimo baimė buvo gerokai didesnė negu dabar, tačiau bendras įsitikinimas, kad gyvieji ir mirusieji tarsi sudaro vieną didelę 'komandą’, koks buvo tada, toks liko ir šiandien. 

Tą patvirtina ir Katalikų Bažnyčios Katekizmas (KBK): "Šventųjų bendrijoje" danguje, žemėje ar skaitykloje "iš tiesų egzistuoja patvarus meilės ryšys ir gausūs visokių gėrybių mainai" (1475, cituojant pop. Paulių VI). Gyvieji gali padėti tiems, kurie "miršta Dievo malonėje ir draugystėje, tačiau nepakankamai nuskaistinti, nors ir yra tikri dėl savo amžinojo išganymo, po mirties kentėdami nusiskaistina, kol taps tokie šventi, jog galės įeiti į dangaus džiaugsmą." (KBK, 1030) 

Šią mainų dalį sudaro ir mišių užpirkimas už mirusius (CIC kan. 901: Kunigas turi teisę aukoti mišias už visus, tiek gyvus, tiek mirusius). Be to, galima pelnyti atlaidus "sau pačiam arba juos pritaikyti mirusiesiems". Atlaidai yra "laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas". Bažnyčia suteikia atlaidus arba indulgencijas, nes "turi galios skirstyti ir suteikti atsilyginimo malonę iš Kristaus ir Jo šventųjų nuopelnų lobyno." (KBK, 1471) Koks tai lobynas? Jam priklauso "Viešpaties Kristaus atperkamieji darbai ir nuopelnai", be to ir "Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir visų šventųjų maldos ir geri darbai... Jie... prisidėjo prie savo brolių išganymo" (KBK, 1476–1477). 

Mirusiųjų labui mišios ir maldos, skaistykla, atlaidai, šventųjų ir Marijos nuopelnai – Reformacija visam tam padarė galą (savotiška išimtimi gali būti laikomas liuteronų neaiškus ir dalinis leidimas melstis už mirusius, žr. Augsburgo išpažinimo apologiją, XXIV,94). Šioje srityje kultūrinis skirtumas tarp konfesijų bene radikaliausias. 1542 m. Liuteris rašė, kad tokias "popiežiaus baisybes" kaip mišios už mirusius ir skaistykla bei "visą kitą apgaulę" evangelikai panaikino "ir švariai iššluostė". 

Reformacija atnešė žmonėms gerą žinią – ir apie gyvenimą žemėję, ir apie gyvenimą po mirties. Heidelbergo katekizme akcentuojama, kad pasibaigus gyvenimui, "siela bus iš karto paimta pas Kristų, jos Galvą" (57). Vestminsterio tikėjimo išpažinimerašoma, kad po mirties tikinčiųjų sielos "tuoj pat sugrįžta pas Dievą... ten jos regi Dievo veidą šviesoje ir šlovėje." (32,1) Antrasis šveicariškasis išpažinimas taip pat patvirtina: "Mes tikrai tikime, kad po kūniškos mirties tikintieji keliauja tiesiai pas Kristų, todėl jiems visiškai nereikia gyvųjų užtarimo ar maldų už velionius nei jokių apeigų." (XXVI) 

Nereikia, nes užtenka vien Kristus ir jo darbų. Augsburgo išpažinimas priduria: "Rašte nemokoma šauktis šventųjų ar prašyti šventųjų pagalbos, nes kaip tarpininkas, permaldautojas, vyriausias kunigas ir užtarėjas mums iškeliamas vien Kristus." (XXI) Evangelikai peikia Romos katalikų laidojimo apeigas dėl to, kad siekia apginti biblinį "vien Kristus" principą. 

Romos bažnyčios lobyną sudaro ir kraujas kankinių (šventųjų), kurie įgijo tariamai daugiau nuopelnų negu jiems patiems reikalinga. J. Kalvinas nesutiko sakydamas, kad tokiu būdu "jų kraujas sumaišomas su Kristaus krauju", taip pat ir pats Kristus "daromas eiliniu šventuoju", kai tuo tarpu turėtų būti "tik jis vienas skelbiamas, jisai vienas žmonių akiratin pristatomas, tik į jį akys kreipiamos, kai siekiama sužinoti, kokiu būdu įgyjamas nuodėmių atleidimas, susitaikymas ir šventumas." (Inst.III,5,3) 

Išoriškai žiūrint evangelikai savo mirusius laidoja panašiai kaip katalikai. Kalvinas ne kartą akcentavo, kad pats laidojimas yra geras paprotys ir mūsų žmogiškos kultūros dalis. "Saikingo gedulo... nesmerkiame, manydami, jog būtų nežmoniška visiškai neliūdėti", rašo H. Bulingeris. Reikia "pagarbiai ir be prietarų [lavoną] atiduoti žemei", be to, "garbingai paminėti tuos, kurie šventai užmigo Viešpatyje, ir jų paliktiems artimiesiems, našlėms ir našlaičiams atlikti gailestingumo pareigą; nemokome, kad mirusiaisiais reikia dar kaip nors kitaip rūpintis." (Antrasis šveicariškasis išpažinimas, XXVI) 

Nėra reikalo mirusiuosius kokiu nors ypatingu būdu nei gerbti, nei kaip kitaip jais rūpintis, nes jiems to visiškai nereikia. Pats Kalvinas savo asmeniu davė pavyzdį: jis panorėjo būti palaidotas kukliai ir net be antkapio (tad tiksli jo kapo vieta ir iki šiolei nežinoma). Ypač reformatai pabrėžia, kad laidotuvių nerengtume bažnyčiose ir nereikalautume dvasininko. Radikaliausiai dėl laidojimo pasisakė britų puritonai. Presbiterijonų "Directory for the Public Worship of God" (1647) nenumato jokių apeigų net prie kapo. 

Vis dėlto dažniausiai ir evangelikų laidotuvių ceremonijose dalyvauja dvasininkai. Bet jų veiklos ir dėmesio centre yra gyvieji. Evangelikai išvystė pamokslo, skirto gedintiesiems, kultūrą. Gedintieji turi būti Dievo Žodžiu paguosti ir pastiprinti. Laidotuvės laikomos proga pasvarstyti apie būsimąjį gyvenimą ir prisikėlimo viltį. O Liuteris siūlė, kad laidotuvių metu skambėtų "paguodos giesmės apie nuodėmių atleidimą, apie ramybę, užmigimą, apie mirusių tikinčiųjų gyvenimą ir prisikėlimą, idant stiprėtų ir augtų mūsų tikėjimas." 

Stebuklai 

"Nebūčiau krikščionis be stebuklų", teigia Bažnyčios mokytojas Augustinas. B. Paskalis savo Mintyse jam antrina: "Religijos pagrindas – stebuklai". Tikėjimas stebuklais yra integrali krikščionybės sudėtinė dalis, nes Jėzaus Kristaus gyvenimas buvo neatsiejamas nuo stebuklų. Dievo Sūnus, pats būdamas Dievas, tapo žmogumi, prisiėmė žmogaus kūną ir sielą, gimdamas iš mergelės, be žemiško tėvo – Kristaus inkarnacija laikoma Didžiuoju stebuklu. Kristus ir pats atliko nemažai stebuklų, mokydamas jų ir savo mokinius. Be stebuklų jis būtų tik mokytojas; su stebuklais Kristus yra išgelbėtojas. 

Nors dėl tikslaus stebuklų apibūdinimo galėtume diskutuoti gana ilgai, vis dėlto tarp krikščionių sutariama, jog neįprasti Dievo galybės ir valdžios ženklai, jo didingosios valdžios išraiškos tikrai egzistuoja. Stebukluose atsispindi Dievo būdas. Be to, jie demonstruoja Dievo galias bei visa ko kontrolę, patvirtina Dievo autoritetą ir apreiškimą, moko bei apreiškia tam tikrus dalykus, patvirtina Dievo tarnų atliekamus darbus ir atveda į savosios nuodėmės pažinimą. Biblijos stebuklai patvirtina apreiškimo stebuklą. Per stebuklus ypatingu būdu priartėja pats Dievas; būdami Jo "galingi darbai", stebuklai sukelia įvairias reakcijas – nuostabą, pagarbią baimę, norą šlovinti. 

Visos bažnyčios sutaria, kad tikrasis stebuklas – Jėzaus Kristaus asmuo ir veikla – yra krikščioniškojo tikėjimo pagrindas. Tačiau požiūriai į stebuklų vietą tikinčiojo kasdieniame bei bažnytiniame gyvenime tarp protestantų ir Romos katalikų labai skiriasi. Reformacijos ir kontrreformacijos metu šiuo atžvilgiu įvyko tikras teologinis-kultūrinis lūžis, kurio pasekmės vis dar tebėra su mumis. 

Katalikybėje stebuklai buvo ir yra labai svarbūs. Romos katalikų pamaldumo centrą sudaro tikras stebuklas: eucharistinė auka. Mišių metu paprasta ostija virsta Kristaus kūnu, o vynas – Jo krauju. Tikima, jog materijos substancija tikrai pasikeičia – katalikų bažnyčiose, panorėjus, kasdien galima pamatyti, liesti ir išgyventi tikrą stebuklą. 

Katalikai moko, kad ir Jėzaus motinos Marijos gyvenimas buvo lydimas didžių stebuklų: tikima, jog ji buvo apsaugota nuo prigimtinės nuodėmės, po mirties jos kūnas buvo paimtas į dangų. Be to, manoma, kad ji iki šiol kartais stebuklingai apsireiškia. Vadinamieji jos apsireiškimai netrunka apaugti galybe mažesnių stebuklų, kaip mūsų Šiluvoje. Neseniai buvo švenčiamas ir Marijos apsireiškimo Fatimoje šimtmetis. 1917 spalio mėnesį netoli šio Portugalijos miesto po visos eilės Marijos pasirodymų, tūkstantinės minios akivaizdoje tariamai įvykęs "saulės stebuklas". 

Šventųjų gyvenime taip pat netrūksta stebuklų. Teigiama, kad mirus karalaičiui Kazimierui, prie jo kapo vykę išgydymai. Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje pavaizduotas Uršulės prikėlimas iš mirusiųjų – pirmasis iš Kazimierui priskiriamų stebuklų. 1604 m., praėjus daugiau negu šimtmečiui po mirties, Kazimiero karstas esą buvęs atidengtas. Koplyčios freskoje vaizduojama žmonių nuostaba išvydus mirties beveik nepažeistą karalaičio kūną; raštuose liudijama ir apie iš karsto esą pasklidusį vis dar malonų kvapą. 

Kitas kūniškas reiškinys: stigmos, Jėzaus žaizdų atsiradimas ant rankų ir kitur. Stigmų turėtojų eilė prasideda šventuoju Pranciškumi, po jo eina Kotryna Sienietė, o bene žymiausias XX a. pavyzdys – Tėvas Pijus. Kaip žinome, stebuklai tam tikra prasme sudaro ir šventojo esmę, nes tam, kad paskelbti tikintįjį šventuoju, jam būtina priskirti bent keletą stebuklą. 

Apie ypač didelį kiekį stebuklų prabilta XVII amžiuje. Kontrreformacijos laikotarpiu tokie įvykiai, kaip Marijos pasirodymas Šiluvoje (1608 m.), ar naujų šventųjų, kaip Kazimieras (1604 m.) paskelbimas, buvo labai naudingi Romai. Galima sakyti, kad tuo laikotarpiu prasidėjo ir tikras šiandien labai keistai atrodančių reiškinių – levitacijos arba pakilimo į orą – bumas. Neprilygstamu 'skraidymo’ meistru buvęs Juozapas iš Kupertino (1603–1663). 

Iki šiol šventųjų ir Marijos kultai neatsiejami nuo stebuklų. Lietuvoje turime visą virtinę stebuklingų paveikslų, relikvijų, vietovių, šaltinių ir t. t. Ypatingai gerbiami Marijos karališki vaizdavimai kaip Šiluvoje, Žemaičių Kalvarijoje, Pivašiūnuose ar Tytuvėnuose. Aušros vartų Marijai pirmasis iš priskiriamų stebuklų esą vykęs 1671 metais. 

Drąsiai galime teigti, kad Romos katalikų bažnyčia save suvokia kaip stebuklų bažnyčią. Pamaldus katalikas, panorėjęs, galėtų beveik nuolat susidurti su stebuklais. 

O ką galėtų evangelikas? Nieko. Bent jau nieko panašaus. Reformacija, deja, nepaliko nė vieno tokio stebuklo. Stebuklų nedarė nei Liuteris su Kalvinu, o prie jų kapų nė vienas stebuklingai nepagijo. Iš katalikų perspektyvos žiūrint, Reformacijos metu evangelikų kraštuose prasidėjo tikras stebuklų badmetis. Šis teologinis bei kultūrinis lūžis iškart atsivėrė labai ryškus, toks išliko ir iki šiandien. 

Kodėl jūsų judėjimo nelydi antgamtiniai reiškiniai? Kur jūsų tikėjimą ir mokymą patvirtinantys ženklai? Kur jūsų stebuklai? Tokie katalikų klausimai evangelikams skamba beveik nuo pat Reformacijos pradžios. 

Jonas Kalvinas savo 1536-ųjų Institutio pratarmėje, skirtoje Prancūzijos karaliui Pranciškui I, užsimena apie katalikiškosios pusės reikalavimą evangelikams pateikti patvirtinimo stebuklų. Kalvinui toks reikalavimas pasirodė visiškai nereikalingas: "Mes juk ne naują evangeliją kūrėme, o kaip tik laikomės tos Vienintelės, kurios tiesą patvirtina visų pirma Kristaus ir apaštalų stebuklai". 

Kalvinas tiesiog pritaiko Biblijos mintį: Šv. Rašte stebuklai patvirtina Dievo pasiuntinių (pranašų, apaštalų) autoritetą, jų žinių tiesą. Bažnyčios paskelbta žinia nėra nauja; ji yra tik Biblijos Įstatymo ir Evangelijos skelbimas, paaiškinimas ir pritaikymas. Nėra jokio reikalo ką nors iš naujo stebuklingai patvirtinti. Šiandien turime tikėti vien į Kristų ir Jo atliktus išganymo darbus. 

Todėl ir M. Liuteris rekomendavo daugiau skaityti Jono evangeliją, Pirmą Petro ir visus Pauliaus laiškus, "kadangi juose nerasi tiek daug aprašyta Kristaus darbų bei stebuklų [kaip, pvz., Morkaus evangelijoje]. Užtat rasi ir netgi labai meistriškai išryškinta tai, kaip tikėjimas į Kristų nugali nuodėmę, mirtį ir pragarą ir suteikia gyvenimą, teisumą bei palaiminimą..." Žinoma, Liuteris neturėjo tikslo sumenkinti kitų Naujojo Testamento knygų, o tik tenorėjo pasakyti, kad visų pirma turime tikėti į Jėzaus išganingą veiklą. Jėzaus stebuklai patvirtino Jo dieviškumą ir asmens išskirtinumą. Jie yra mūsų tikėjimo pagrindo dalis, bet tikrai ne tikėjimo centras. Gelbsti tikėjimas Kristaus auka už mus, o ne dar vienas stebuklas. 

Toliau reformatorius Kalvinas primena, kad "ir šėtonas gali pateikti stebuklų, tik jie labiau panašūs į triukus, o ne į stebuklus." Stebuklai tvirtina ir sektų bei stabmeldžių mokymus (ryškius pavyzdžius randame XIX a. mormonų istorijoje). Tačiau tokius stebuklus Kalvinas laiko ne kuo kitu, o "grynu šėtono akių dūmimu, kadangi jie atitolina žmones nuo tikrojo Dievo garbinimo..." 

Martynas Buceris, Strasbūro reformatorius, ko gero bene pirmasis iš reformatorių griežtai supeikė šventųjų kulto stebuklus. Jam tai buvo klaidingi ir net velnio ženklai. Tais laikais labai populiarias piligrimystes į šventas vietas jis taip pat kategoriškai atmetė – tarsi malonės vienoje vietoje būtų daugiau negu kitoje. Apie relikvijas irgi pasisakė itin kategoriškai: "Kaulai yra kaulai, ne dievai". 

Stebuklai neatmestini, tačiau Biblija niekur nemoko, kad kuo daugiau stebuklų, tuo geriau. Ją skaitydami, rastume net šimtmečių laikotarpius, per kuriuos neaprašyta nė vieno stebuklo. Atrodo, kad ištisus dešimtmečius be stebuklų išgyveno ir Abraomas bei Mozė. Tačiau rastume aprašytų ir tokių laikotarpių, kai stebuklai, regis, vyko vienas po kito (išėjimas iš Egipto, Jėzaus misija ir apaštalų laikai). Rašytojas C. S. Lewisas (1898–1963) teigia: "Dievas nebarsto kartkartėmis stebuklų į gamtą kaip pipirų. Jie įvyksta esant ypatingoms progoms: juos aptinkame didžiuosiuose istorijos mazguose..." (Stebuklai) 

Teologas J. Stottas (1921–2011) taip pat kritikuoja požiūrį, "jog stebuklai yra tokie pat nuolatiniai mūsų šiandieninio gyvenimo ir tarnystės palydovai, kaip buvo būdinga mūsų Viešpaties ir jo apaštalų darbams." Nors Biblijoje yra daug stebuklingų istorijų, tvirtina žymusis anglikonų teologas, "ji nėra vien stebuklų knyga, kaip ir biblinis Dievas nėra vien stebuklų Dievas. Didžiulėse biblinės istorijos atkarpose nėra užrašyta nė vieno stebuklo... Kai bandome atrasti biblinių stebuklų, galime pastebėti, kad jie susitelkę Rašte kaip žvaigždės nakties danguje. Yra keturi pagrindiniai 'žvaigždynai’. Pirmiausia jie grupuojasi aplink Mozę...; po to aplink Eliją, Eliziejų ir pranašus, tada aplink patį Viešpatį Jėzų ir galiausiai aplink apaštalus. Tai keturios pagrindinės apreiškimo epochos – įstatymas, pranašai, Viešpats ir apaštalai. Pagrindinis stebuklų tikslas buvo pagrįsti kiekvienos naujos apreiškimo pakopos autentiškumą." (Baptism and Fullness) 

Be to, reikia nepamiršti, kad antikos pagonių religijose taip pat netrūko stebuklų. Todėl būtent Biblijoje slypi ir religijos kritikos, konkrečiai, stebuklų kritikos šaknys. Biblija mirga marga nuo perspėjimų apie šarlatanizmą arba demonų jėgomis darančiuosius stebuklus. Ji labai aiškiai sako, kad galime sutikti neteisingų pranašų, gebančių daryti stebuklus. Net paskutiniųjų laikų Antikristas pagal 2 Tes 2, 9 juos darys ("galingi darbai, ženklai ir netikri stebuklai"). 

Deja, pagoniška stebuklų manija įsiskverbė ir į krikščionių bažnyčią. Presbiterijonų teologas B. B. Warfieldas (1851–1921) pastebi: "Daugybė krikščioniškų legendų, atsiradusių nuo trečiojo šimtmečio iki viduramžių, savo motyvais ir netgi smulkiausiomis detalėmis atkartojo pagoniškas legendas." (Counterfeit Miracles) 

Todėl, kaip Reformacijos laikais, tai ir šiandien, kritiškas stebuklų patirties vertinimas ir tikrinimas yra svarbi krikščionių atsakomybės dalis. Kritika ne vardan kritikos, bet tam, kad būtų apsaugoti svarbiausi stebuklai. Protestantai savo tikėjimo išpažinimuose kalba apie stebuklus, bet visų pirma trijų mokymų kontekste: Kristaus, Apvaizdos, išganymo. 

Apie stebuklus verta mąstyti kalbant ir apie Dievo Apvaizdą. Kadangi Dievas yra visa ko davėjas ir palaikytojas, tai tam tikra prasme jis stebuklingai veikia visoje kūrinijoje, paslaptingai ją kontroliuoja ir valdo (pvz., Antrasis šveicariškasis išpažinimas, VI; Heidelbergo katekizmas, 26–28; Belgų išpažinimas, XIII). Taip pat ir Liuteris Didžiajame katekizme apie tikėjimo išpažinimo pirmąjį teiginį (apie kūriniją) sako, kad Dievas "man davė ir nepaliaujamai išlaiko kūną, sielą ir gyvybę, kūno narius, didelius ir mažus, visus pojūčius, protą ir sąmonę, taip ir valgį ir gėrimą, drabužius, maistą, žmoną ir vaikus, tarnus, namus ir galvijus ir t.t." Tai toli gražu nėra savaime suprantamas dalykas ir, drąsiai galima sakyti, tikras stebuklas mūsų gyvenime. 

Tačiau bene didžiausias stebuklas, kuris tikrai paliečia kiekvieną tikintį žmogų, yra tai, jog žmogus, buvęs pasmerktas pražūčiai, padaromas Dievo vaiku. Kadangi žmogus "savo paties protu ir jėgomis" negali į Jėzų Kristų tikėti, "nei prie jo artintis", būtinas tiesioginis Dievo įsikišimas. M. Liuteris Mažajame katekizme rašo: "Šventoji Dvasia mane per Evangeliją pašaukė, savo dovanomis apšvietė, tikru tikėjimu pašventė ir išlaikė...". Kalbant apie išganymą išpažinimuose sąvoka "stebuklas" tiesiogiai neminima, bet kitur Liuteris tai vadina "didžiuoju stebuklu" – dvasiškai mirę prikeliami naujam gyvenimui. Būtent šį stebuklą reformatoriai norėjo kuo labiau išryškinti: nes tai Dievo stebuklas, jo vykdomas per Žodžio skelbimą. O 'katalikiški’ stebuklai grasina jį nustelbti ir sumenkinti. 

B.d.