Holger Lahayne
Judas Iskarijotas superžvaigždė
2009 m. pabaigoje antrą kartą Lietuvoje buvo parodyta roko opera "Jėzus Kristus superžvaigždė". Pirmas koncertų turas su A. Lloydo Webberio ir T. Rice’o kūriniu įvyko 2000 metais, penktojo LNK televizijos gimtadienio proga. Tada pagrindinius vaidmenis atliko V. Kovaliovas, R. Čivilytė, Č. Gabalis, M. Mikutavičius, S. Jačėnas. Pernai "Jėzus Kristus superžvaigždė" buvo pirmą kartą pastatyta lietuvių kalba, dainavo J. Milius (Jėzus), E. Sipavičius (Erodas), V. Juozapaitis (Pilotas), J. Didžíulis (Judas), A. Grigorian (Marija).
Lietuvių pastatymas 2000-aisiais buvo geras pramoginis pasirodymas. Tokia pat buvusi ir prieš keturis dešimtis metų teksto autorius Rice’as intencija: "Mes abu nereligingi. Mums rūpi, kad tai būtų tik geras reginys. Mums visiškai nerūpi jokie religiniai apreiškimai. Jei atsirastų žmonių, kurie norėtų visa tai aiškindami kuo nors papildyti, pavyzdžiui, kad Kristus Dievas arba ne, – tai jų reikalas". (M. Walsh, "Andrew Lloyd Webber")
"Superžvaigždė" iki šiol išliko įspūdingas reginys – ir geras biznis koncertų rengėjams. Be abejo, šis dirgiklis žadino ir lietuvių organizatorių apetitą. Iš įvairių ženklų matyti, kad buvo nupręsta operą statyti be reikalingų leidimų. Mat Lloydo-Webberio kūrinių licencijos yra vienos brangiausių ir sunkiausiai gaunamų pasaulyje. "Lietuvos rytas" pastebėjo: "Konfliktas dėl lietuvių pastatytos garsaus britų kompozitoriaus Andrew Lloydo Webberio roko operos kilo, nes mūsų šalyje buvo nuspręsta kūrinį atlikti negavus autoriaus teises ginančios agentūros "The Really Useful Group" (RUG) leidimo." LATGA-A teigia, kad kūrinys yra išverstas į lietuvių kalbą be leidimo. Gruodžio 30 dieną "Superžvaigždė" buvo parodyta Šiaulių arenoje, nors tai daryti uždraudė teismas.
1971-aisiais operos premjera Brodvėjuje sukėlė daug nepasitenkinimo dulkių. Krikščionys triukšmingai piktinosi perdėtu Jėzaus sužmoginimu, o žydai – tariamai neigiamu jų pavaizdavimu. Šiandien dulkes kelia jau vien tik teisiniai ginčai, o dėl miuziklo turinio nebediskutuojama. Dėl to labai gaila. Todėl ir pateikiame ištrauką iš "Prizmės" (2000/3) straipsnio apie "Jėzus Kristus – superžvaigždė".
Nuo "Juozapo" iki "superžvaigždės"
Septintojo dešimtmečio pabaigoje popmuzikoje į madą atėjo religingumas. Miuziklas "Plaukai" (Hair, 1968 m.) labiau siejosi su "New Age" ir Vandenio era. Per 1969 m. Vudstoko festivalį būtų buvę sunku nepamatyti krikščioniškos religijos elementų. Tuomet populiariausios muzikos dešimtukuose pirmaudavo tokie gospelai, kaip "Edwin Hawking Singers’ų" "O happy day" arba dainos "Spirit in the sky". "Let it be" Paulas MacCartney dainavo "when I find myself in times of trouble, Mother Mary comes to me", o buvęs bitlas George’as Harrisonas meldėsi savo "My sweet Lord" arba net "Harė Krišna, Harė Rama..." (kūrinio pabaigoje).
Taigi autorių duetas su "Superžvaigžde" pakilo ant pačios bangos. 1968 m. jie pateikė pirmąjį kūrinį Biblijos tema: "Joseph and the Amazing Technicolor Dreamcoat" pagal Pradžios knygos Juozapą. Kritikos ir publikos atsiliepimai buvo nuo palankių iki vidutiniškų, tačiau autoriams pavyko bent išgarsėti. Tai sustiprino Rice’o/Webberio pasiryžimą singlu išbandyti, ar plėtojant dar vieną religinę temą, jiems nepavyktų netikėtai sužibėti dar ryškiau.
1969 m. pasirodė "Superžvaigždė". "Singlas turėjo būti pavadintas 'Jėzus Kristus’, tačiau mes žinojome, kad tuo neišvengiamai būtume papiktinę kai kuriuos žmones. Taigi pagalvojome, kad pakeitę pavadinimą, galėtume sušvelninti pyktį. Juk Jėzus buvo savo laiko superžvaigždė", sakė Rice’as (Walsh, p. 96). Viena vertus, abu londoniečiai nenorėjo sukelti protestų, kaip buvo atsitikę Johnui Lennonui, pasakiusiam, kad "mes [bitlai] dabar populiaresni už Jėzų". Vis dėlto 1970 m. pasirodžius visam albumui, kompozitorius Lloydas Webberis pareiškė, kad "plokštelė – tai rimtas bandymas suteikti diskusijai apie Jėzų Kristų naujų impulsų", tačiau savaime suprantama, kad negalima atmesti Webberio biografo Walsho, kuris tam prieštarauja: "Tiksliau pasakius, tai buvo rimtesnis bandymas pateikti rinkai populiarią plokštelę, o jei kiltų nedidelis triukšmas, tai nepakenktų" (p. 98). Žinoma, jauniems talentams (Webberis parašė miuziklą būdamas dvidešimt vienerių) visųpirm rūpėjo didelė sėkmė ir dideli pinigai.
Judas Iskarijotas – superžvaigždė
Smarkiausiai provokavo ir provokuoja kūrinio personažas Judas. Jam teko daugiausia dainavimo partijų, iš jo perspektyvos pateikiama paskutinių šešių Jėzaus gyvenimo dienų istorija. Taigi miuziklas net galėjo būti pavadintas "Judas Iskarijotas – superžvaigždė". Ši Judo perspektyva iš tikrųjų nėra nauja: jau Niko Kazantzakio romane "Paskutinis gundymas" (1988 m. Scorsese ekranizavo šį romaną) Judas stovi centre greta Jėzaus. Pirmoje dainoje "Dangus jų mintyse" Judas dainuoja:
Viskas aišku – / Galų gale supratau, prie ko visi prieitume /Atplėšę mitą nuo žmogaus / Pamatytute, prie ko visi prieitume – Jėzau! / Tu patikėjai tuo, ką žmonės kalba apie tave? / Išties manai, kad kalbos jų apie tave tiesa? / O visa gera, ką tu padarei, bus išblaškyta... / Aš atmenu, kaip viskas prasidėjo. / Tada mes Dievo neminėjom, vadinome tave žmogum, / Tačiau tikėk manim, gėrėtis tavimi aš dar nepalioviau, / Nors kiekvienas tavo žodis šiandien / Kažkaip iškraipomas / ....Per daug dangaus jų [mokinių] mintyse.
(My mind is clearer now / At last, all too well, I can see where we all soon will be / If you stripp away the myth from the man / You will see where we all soon will be – Jesus! / You started to believe the things they say of you / Do you really believe this talk about is true? / And all the good you have done will be swept away ... / I remember when this whole thing began / No talk of God then, we called you a man / But believe me, my admiration for you hasn’t died / But every word you say today / Get’s twisted round some other way / ... too much heaven on their minds)
Judas bando savo protu aprėpti Jėzų; jis aiškiai mąstantis, viską mato ir supranta. Visų pirma jis ir toliau laiko save Jėzaus sekėju ir tikinčiuoju. Aiški Judo reabilitacija ir jo "aš noriu jam tik padėti" laikysena matyti dainoje "Pasmerktas visiems laikams", kuri atliekama prieš vyriausiuosius kunigus:
Jėzus nebesusitvarko kaip anksčiau, / Be to, žinau, jog Jėzus ir pats tai žino. / Jėzus neprieštarautų, kad atėjau pas jus, / Apie atlygį nepagalvojau, / Patikėkite, neatėjau savo iniciatyva. / Tik nesakykit, kad aš – pasmerktas visiems laikams / [Choras] Puiku, Judai...
(Jesus can’t control it like he did before / And furthermore I know that Jesus thinks so, too / Jesus wouldn’t mind that I am here with you / I had not thought for a minute about my own reward / I really didn’t come here on my one accord / Just don’t say I am – damned for all time / [Chor:] Well done, Judas...)
Išsiskirtinio pastebėjimo vertas giedantis it angelai choras ir jo ypatinga išvada. Galiausiai Judas "Judo mirtyje" aiškiai pasako, kad kalčiausias Dievas, o jis, Judas, myli savo Mesiją:
Nežinau, kaip jį mylėti, / Nežinau, kodėl jis mane išnaudoja. / Jis žmogus, jis tik žmogus, jis ne karalius... / Dieve! Nesužinosiu niekada, kodėl man teko tavo nusikaltimas, / Tavo bjaurus nusikaltimas. / Tu nužudei mane / [Choras:] Viso, Judai, vargšeli Judai!
(I don’t know how to love him / I don’t know why he uses me / He’s a man, he’s just a man, he’s not a king ... / God! I’ll never know why you chose me for your crime / Your foul bloody crime / You have murdered me / [Chor:] So long, Judas, poor old Judas)
Priešpaskutinėje roko operos dainoje dar kartą apibendrinama: pragmatikas ir iniciatorius Judas būtų galėjęs pasiūlyti geresnį veiksmų planą, norėjo tikėti ir žinoti.
Žiūrėdamas į tave nesuprantu, / Kodėl nieko nebekontroliuoji... / Ateitum šiandien, / Susitiktum su visa tauta. / Izraely 4 m. pr. Kr. nebuvo visuomenės informavimo priemonių. / Nesuprask manęs klaidingai, / O, norėčiau tik žinoti, / [Choras:] Jėzau Kristau, Jėzau Kristau, kas tu, ką tu paaukojai?/ Jėzau Kristau superžvaigžde, manai esąs tas, kuo tave laiko?
(Every time I look at you I don’t understand / why you let the things you did get so out of hand ... / If you’d come today / You could have reached the whole nation / Israel in 4 BC had no mass communication / Don’t you get me wrong / Oh, I only wanna know / [Chor:] Jesus Christ, Jesus Christ, who are you, what have you sacrificed/ Jesus Christ Superstar, do you think you’re what they say you are)
Visada norėjo tapti apaštalu
Šalia Judo, kitų apaštalų vaidmenys yra viso labo antraeiliai. Tik Petras turi savo dalį (šalia mažos Simono Zeloto). Rice’as pristato juos kaip karjeristus, kuriems rūpi tik asmeninė šlovė. Beje, dainos melodija populiari tarp daugelio jaunų bendruomenių:
Visada norėjau tapti apaštalu. / Žinojau, pasistengęs tai pasiekčiau. / Kai išeisime į pensiją, galėsime rašyti evangelijas, / Kad kai mūsų jau nebus, nuolat mus minėtų.
(Always hoped that I’d be an apostle / Knew that I would make it if I tried / Then when we retire we can write the Gospels / So they still talk about us when we’ve died)
Papiktinimą kelia Marijos Magdalenos vaidmuo, kuri – kaip Kazantzakio/Scorsese’ės kūriniuose – myli Jėzų tiek dvasiškai, tiek ir akivaizdžiai kūniškai, sudarydama emocinį polių, priešingą racionaliam Judui. "Lopšinė" "Viskas puiku" yra daugiareikšmė:
Stenkis nesirūpinti, / Neprasidėk su problemom, kurios tave ėda. / Ar nežinai, viskas puiku, viskas tikrai puiku! / Šiąnakt turi gerai išsimiegoti, / Šiąnakt pasaulis apsieis be tavęs... / Miegok, aš tau patiksiu, / Ateisiu, kad patepčiau kaktą, / Pamatysi, viskas puiku, / Viskas puiku, puiku, o naktis saldi... / Užsimerk, užsimerk, atsipalaiduok ir šiąnakt daugiau negalvok.
(Try not to get worried, / Try not to turn onto problems that upset you / Don’t you know everything’s alright, yes, everything’s fine / And we want you to sleep well tonight, / Let the world turn without you tonight ... / Sleep and I shall suit you / Come and anoint you on you forhead / Then you will feel everything’s alright / Everything’s fine, and it’s cool and all night sweet ... / Close, your eyes, close your eyes, and relax, think of nothing tonight)
Visiškai aiški antroji Marijos solo daina "Nežinau, kaip jį mylėti":
Nežinau, kaip jį mylėti, / Ką daryti, kad jį sujaudinčiau. / Aš pasikeičiau, taip, išties pasikeičiau. / Per kelias dienas pamačiau save, dabar atrodau kažkokia kita... / Jis žmogus, jis tik žmogus. / Turėjau daug vyrų ir vis kitaip, / Jis dar vienas. / Gal reikėtų jį partrenkti, / Gal reikėtų spiegti, šaukti, / Prabilti jausmingais žodžiais apie meilę. / Nemaniau, prieisiu iki to – ką visa tai reiškia?.. / Jei pasakytų myli mane, prapulčiau, išsigąsčiau. / Nežinau, ką daryti... bijau. / Aš jo taip noriu, / Aš jį taip myliu.
(I don’t know how to love him / What to do, how to move him / I have been changed, yes, really changed / In these past few days when I’ve seen myself I seem like someone else ... / He’s a man, he’s just a man, / And I had so many men before in very many ways / It’s just one more / Should I bring him down / Should I scream and shout / Should I speak of love, let my feelings out / I’d never tought I’ll come to this – what’s it all about? ... / Yet if he said he loved me I’d be lost, I’d be frightened / I just couldn’t cope... scares me so / I want him soI love him so)
Pasigydykit patys!
Vargu ar nustebins, kad Jėzus "superžvaigždė" turi mažai ką bendro su Biblijos portretu. Rice’as jį apibūdina kaip neryžtingą, abejojantį, per daug reikalaujantį "Mesiją" – tai visai ne didis oratorius, ne herojus, o Jėzus, nesutariantis su pačiu savimi. Įdomų pasažą aptinkame "Osanoje" (nutolusios nuo Biblijos Osanos: "Osana, heisana, sana sana ho, sana hei, san ho, sana"), kur savo giedojimu neva Jėzus pats pritaria šiam džiaugsmo chorui.
"Šventykloje" Jėzų taip smarkiai prispaudžia visi ligoniai ir luošiai ("pažiūrėk į mane... pažiūrėk į mane"), kad jis galutinai pasimeta ir pasirodo visiškai nepanašus į didį stebukladarį:
Jūsų čia per daug, / Nespauskite manęs! / O, aš toks mažas, nelįskit prie manęs, / Pasigydykit patys!
(There’s too many of you. Don’t push me / Oh, there’s too little of me, don’t crowd me / Heal yourselves!)
Per Paskutinę vakarienę ("Paskutinė vakarienė") jis kalba daug pasakančia tariamąja nuosaka (pereidamas prie tiesioginės) ir galiausiai palūžta:
...šis vynas galėtų būti mano / kraujas... ši duona galėtų būti mano kūnas / Tai yra... / Jei valgydami ir gerdami prisiminsite mane / Jei galvočiau, kad prisimenate, turėčiau išeiti iš proto... mano vardas nieko nereikš...
(... this wine could be my blood... this bread could be my body / This is... / If you would remember me, when you eat and drink / I must be mad thinking being remembered... my name will mean nothing...)
Anot evangelijų, Getsemanės sode Jėzus buvo "mirtinai nuliūdęs" (Mt 26,38) ir grumdamasis su likimu pasirodė kaip tikras žmogus. Rice’as atsižvelgia į tai, tačiau jo Jėzus iš tikro žmogaus lieka tik žmogus, kuris – panašiai kaip mokiniai – nepamiršta paklausti apie savo atlygį. Kitaip nei "superžvaigždė", evangelijų Jėzus žinojo, kodėl turi mirti. Jį kamavo ne jo mirties beprasmiškumas (Rice’o Jėzus dainos pabaigoje, ne be panašumo į Judą, atsiduoda fatalizmui), bet žiaurumas. Jėzaus pasikalbėjimas su Dievu Getsemanėje:
Noriu išlikti, / Jei tik įmanoma, / Paimk šią taurę nuo manęs. / Nenoriu šių nuodų ragauti. / Aš visas degu, tad apsigalvojau, / Dabar manau kitaip, nei pradžioje, / Tuomet buvau įkvėptas, / Dabar nuliūdęs ir pavargęs. / Žiūrėk, pranokau lūkesčius, / Bandei trejus metus – man jie kaip trys dešimtmečiai. / Iš ko galėtum šitiek reikalauti? / O jei numirsiu?.. / Noriu žinoti, noriu matyti, mano Dieve (2 k.): / Kodėl turėčiau mirti? / Ar ateity būsiu žinomas daugiau nei dabar, / Ar tai, ką pasakiau ir padariau, dar reikš ką nors? / Man reik žinot, man reik žinot, mano Dieve (2 k.)...matyti... / Jei mirsiu, ką už tai gausiu? (2 k.)... / Dieve, tu labai reiklus, / Tačiau laikai visas kortas... / Imk mane dabar, kol neapsigalvojau.
(I only want to stay / If there is a way / Take this cup away from me / For I don’t want to taste its poison / Feeling burn me, I have changed / I am not as sure as when we started / Then I was inspired / Now I’m sad and tired / Listen, surely I’ve exceeded expactations / Tried for three years – seems like thirty / Could you ask as much from any other man? / But if I would die? ... / I want to know, I want to see, my God (2x): / Why I should die? / Would I be more noticed than I ever was before / Would the things I’ve said and done matter anymore / I have to know, I have to know, my Lord (2x) ..see... / If I die what will be my reward? (2x) ... / Show me there is a reason for your wanting me to die ... / God, thy will is hard / But you hold every card ... / Take me now, before I chang my mind)
Kiekvienas, kad ir mažiausiai išmanąs apie krikščionišką religiją, nesunkiai pastebės, kad "Superžvaigždė" baigiasi nukryžiavimu ir baigiamuoju instrumentiniu kūriniu. Trūksta prisikėlimo. Vien dramaturgiškai (paliekant teologiją nuošalėje) tokia pabaiga nepatenkina – tiesiog kažko trūksta. Žinoma, autoriai agnostikų pažiūras užtvirtino laikydamiesi šūkio: prisikėlimo scena reikštų tikėjimo išpažinimą.
Pastebėtina, kad "Superžvaigždėje" yra ne vien abejotinų vietų. Rice’as iš dalies labai taikliai suaktualino Biblijos scenas, suteikdamas joms deramo kandumo, kaip tai yra kad ir "Karaliaus Erodo dainoje", pagal banguojančią regtaimo melodiją:
Jei tu Kristus, didis Jėzus Kristus, / Parodyk jog esi ne kvailys, / Pereik per baseiną. / Jei parodysi, / Galėsi eiti sau. / Pirmyn, karaliau žydų! / To paprašyčiau iš kiekvienos superžvaigždės... / Mirštu, kaip noriu pamatyti, kad tu – nesi tik žmogus.
(If you are the Christ, the great Jesus Christ / Prove to me that you are no fool / Walk across my swimming pool / If you do that for me / I’ll let you go free / Come on, king of the jews! / I only ask what I would ask any superstar... / I’m dying to be shown that you not just any man)
Atvesti Kristų į žmones
Teologijos perspektyvoje "Jėzus Kristus superžvaigždė" yra labai prieštaringas meno kūrinys – nepaisant kokybiškų pusių ir mito, kuris vis dar dengia šią garsiausią roko operą. Tačiau būdamas krikščionis, negali iš tokio kūrinio per daug tikėtis. Vis dėlto į "Superžvaigždės" koncertus susirenka tūkstančiai jaunų ir senų, tūkstančiai susijusių ir nesusijusių su Bažnyčia, pasiklausyti, šiaip ar taip, grynai į religiją nukreiptos muzikos. Neseniai ir Lietuvą palietė Rice’o žodžiai, pasakyti prieš 30 metų: "Mes sumanėme pabandyti atvesti Kristų į žmones, padaryti jį suprantamą ir iškelti iš aukšto Bažnyčios vitražo" (Walshas, p. 106). Šis miuziklas iškelia klausimą: kas yra Jėzus? Tačiau aiškaus atsakymo neduoda. Taigi krikščionys turėjo ir turi puikią progą pateikti savo atsakymą, kas vis dėlto yra Jėzus.
