Holger Lahayne
Jošijo reformacija
Žodis "reformacija" yra kilęs iš veiksmažodžio "reformuoti", t. y. ką nors pakeisti, pertvarkyti arba atnaujinti. Reformatoriai niekada neturėjo tikslo kurti naujų bažnyčių. Jie tenorėjo tik iš esamos pašalinti negeroves. Kitaip tariant, sugražinti tikinčiųjų Bažnyčią į pirmykštį pavidalą. Apie šitokį procesą galime rasti parašyta ir Senajame Testamente, antroje Karalių knygoje, nuo 22 skyriaus. Čia pasakojama apie reformaciją karaliaus Jošijo laikais. Štai pirmosios trylika 22 skyriaus eilučių:
"1 Jošijas buvo aštuonerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje trisdešimt vienerius metus... 2 Jis darė, kas dora VIEŠPATIES akyse, ir visada ėjo savo protėvio Dovydo pėdomis, nenukrypdamas nei į dešinę, nei į kairę. 3 Aštuonioliktais karaliaus Jošijo metais karalius pasiuntė raštininką Mešulamo sūnaus Acalijo sūnų Šafaną į VIEŠPATIES Namus, tardamas: 4 "Nueik pas vyriausiąjį kunigą Hilkiją ir paliepk jam pasverti visą VIEŠPATIES Namuose sukauptą sidabrą, kurį slenksčio sargai yra surinkę iš žmonių. 5 Teatiduoda jį į rankas darbų prižiūrėtojams, atsakingiems už VIEŠPATIES Namus, o jie savo ruožtu teapmoka VIEŠPATIES Namuose darbininkams, taisantiems Namus, 6 – ir dailidėms, ir statytojams, ir mūrininkams..." 8 Vyriausiasis kunigas Hilkijas tarė raštininkui Šafanui: "Radau Įstatymo knygą VIEŠPATIES Namuose." Hilkijas padavė knygą Šafanui, ir šis perskaitė ją. 9 Tada raštininkas Šafanas, nuėjęs pas karalių, pranešė: "Tavo tarnai supylė VIEŠPATIES Namuose rastą sidabrą ir atidavė jį į rankas darbų prižiūrėtojams, atsakingiems už VIEŠPATIES Namus." 10 Be to, raštininkas Šafanas karaliui pasakė: "Kunigas Hilkijas davė man knygą." Šafanas ją garsiai perskaitė karaliui. 11 Išklausęs Įstatymo knygos žodžius, karalius persiplėšė drabužius. 12 Karalius įsakė kunigui Hilkijui, Šafano sūnui Ahikamui, Mikajos sūnui Achborui, raštininkui Šafanui ir karaliaus tarnui Asajai, tardamas: 13 "Eikite pasiteirauti VIEŠPATIES mano labui, žmonių labui ir viso Judo labui apie šios atrastos knygos žodžius, nes VIEŠPATS iš tikrųjų turi nesitverti iš pykčio ant mūsų už tai, kad mūsų protėviai neklausė šios knygos žodžių ir nevykdė visa, kas apie mus parašyta"."
Jošijas buvo vienas iš geriausių Judo karalių. Valdyti jis pradėjo 640 pr. Kr., būdamas, kaip skaitėme, dar visai vaikas. Tačiau jo karaliavimas pasižymėjo taika, gerove ir reformomis. Jošijas iš esmės skyrėsi nuo savo tėvo Amono ir senelio Manaso. Karalių knygos 21 skyriuje galime rasti parašyta, kaip Manasas darė bjaurius darbus Dievo akyse. Kaip Dievo tautoje įtvirtino stabmeldystę ir šventykloje pristatė deivės Ašeros atvaizdų (21, 7). Net savo sūnų atidavė paaukoti (21, 6) ir "praliejo tiek daug nekalto kraujo, kad pripildė Jeruzalę kraujo iki kraštų" (21, 16). 21 skyriaus pradžioje randame paskelbtus ir kaltinimus Manasui: "Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, sekdamas bjauriais nusikaltimais tautų, kurias VIEŠPATS buvo nuvaręs nuo kelio izraelitams."
Gilus nuosmukis Dievo tautoje – tai, deja, pasikartojo ir Kristaus Bažnyčioje. Apie 1500-uosius popiežiaus soste sėdėjo vien amoralūs, visiškai nedvasiški, pamilę ne Dievą, o turtus Petro įpėdiniai. Amžininkas prisimena: Roma ir popiežius Aleksandras VI (iš Bordžijos giminės, 1497–1503) "nepažįsta nei įstatymo, nei Dievo; viešpatauja vien tik auksas, valdžia ir Venera". Surinkti duomenys liudija, kad šie apibūdinimai nė kiek nebuvo perdėti.
Bet istorija rodo, kad Dievas vis pašaukia žmonių atnaujinti savo bendruomenę. Nesvarbu, ar tai buvo pranašai ir karaliai, kaip Jošijas Senojo Testamento laikais, ar drąsūs reformatoriai kaip Liuteris, Cvinglis ir Kalvinas, XVI amžiuje.
Štai trys dalykai, buvę svarbūs ir XVI a. reformacijoje, į kuriuos turėtume atkreipti dėmesį, skaitydami Jošijo reformų istoriją.
Pasauliečių atsakomybė
Jeruzalės šventyklą Manasas išniekino, pristatydamas joje pagoniškų altorių. Šventykla buvo bežlunganti, dėl to karalius Jošijas ėmėsi ją atstatyti. Tuo metu jis jau buvo sulaukęs 26-erių metų. Jošijas siunčia raštininką Šafaną pas kunigą Hilkiją su įsakymu pradėti darbus ir imtis naudoti tam reikalui kurį laiką rinktus pinigus.
Jošijas, būdamas karalius, pradeda reformą (apie ją rašoma 22–23 skyriuose), o ne aukščiausiasis kunigas ar koks nors pranašas. Jis, kuris nėra dvasininkas, imasi iniciatyvos pradėti Dievo namų renovaciją ir atlikti kitus būtinus darbus. Jis, kuris yra pasaulietis, įsako sugriauti stabų atvaizdus (sk. 23) ir duoda nurodymus vyriausiajam kunigui. Visos reikmės, susijusios su šventykla, jam kelia didžiulį rūpestį, ir visų darbų Jošijas imasi labai nuoširdžiai. Negana to, Jošijas pats eina priekyje rodydamas pavyzdį, klausosi Dievo žodžio ir nusižemina.
Šie faktai rodo, kad religija, išganymas ir Dievo bendruomenė nėra vien tik kunigų, teologų ir dvasininkų reikalas. Didelė atsakomybė yra ir pasauliečių, kaip šiuo atveju karaliaus.
XVI a. žmonės buvo visiškai priklausomi nuo vienos Bažnyčios, nuo jos dvasininkų, kunigų ir vienuolių. Tarp Dievo ir žmonių stovėjo Bažnyčia. Ji kontroliavo priėjimą prie Dievo ir sakramentų. Taip pat ji laikė save viršesne už valstybę – pačia aukščiausia institucija žemėje.
Reformacija čia sukėlė didžiulį pasikeitimą: Liuteris atkirto, kad Bažnyčia nėra viršesnė už pasaulietinę valdžią; kad jeigu Bažnyčia žlunga, privalo įsikišti pasaulietinė valdžia. Taip ir įvyko, pirmiausiai Vokietijoje ir Šveicarijoje. Kunigaikščiai ir miestų tarybos ėmėsi ginti evangelikų tikėjimą ir įtvirtino reformaciją.
Reformatoriai visą laiką pabrėžė, kad dvasininkai savaime niekaip nėra arčiau Dievo ir nesudaro jokio ypatingo luomo, kuris būtų viršesnis už pasauliečius. Liuteris pirmas prakalbo apie "visų tikinčiųjų kunigystę". Visi tikintieji per tikėjimą turi tiesioginį priėjimą prie išganymo ir Dievo. Tad reformacija, galima sakyti, atnešė tikintiesiems laisvę nuo klerikalų viešpatavimo.
Tačiau tai taip pat reiškia, kad pasauliečiai negali ir neturi teisės kratytis atsakomybės Bažnyčioje. Jie privalo dalyvauti bendroje veikloje. Bažnyčia yra visų tikinčiųjų reikalas. Mes visi esame atsakingi už jos gerovę. Tarp mūsų konkrečiai visa tai yra įgyvendinama per sinodus, kur dvasininkai yra renkami ir kontroliuojami. Be to, taip pat vietinėse bažnyčiose, kur pasauliečiai gali ir turėtų perimti diakonų ir vyresniųjų tarnystę. Dvasininkai yra ordinuojami, nes jų užduotis – skelbti Dievo žodį – yra susijusi su ypatinga atsakomybe. Tačiau kad ir kaip būtų, visos dvasininkų pareigos viso labo tėra tarnavimas, o jie patys – tarnai, nė kiek ne aukštesni už pasauliečius. Naujajame Testamente apaštalai ir bendruomenių vadovai dažnai vadinami "tarnais" (2 Kor 3, 6; 1 Tim 4, 6); kaip ir kiekvienas bendruomenės narys yra tarnas ir pašauktas "tarnystei" (Ef 4, 12). 1 Pt 4, 10 sakoma: "Tarnaukite [visi] vieni kitiems..."
Paulius savo laiškuose kalbėdamas apie Bažnyčia, daugsyk mini palyginimą su kūnu. 1 Kor 12 šį palyginimą jis išaiškina smulkiau: "Jūs [visi] esate Kristaus kūnas, o pavieniui ¬– jo nariai." Bažnyčia, kaip ir mūsų kūnas, susideda iš daugelio dalių: "kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio" (eil. 14). Kiekviena dalis turi savo paskirtį, o visos susijusios tarpusavyje, net "tariamai silpnesni kūno nariai yra kur kas reikalingesni" (eil. 22).
Kokia dalis aš esu Kristaus kūne? Ką galiu nuveikti? Ar man, kaip karaliui Jošijui, rūpi dabartinė mano bažnyčios padėtis?
Atrastoji knyga
Jošijui atstatinėjant šventyklą buvo rastas išlikęs "Įstatymo knygos" nuorašas (eil.8). Tai galėjo būti Tora arba, kaip mes vadiname, Penkiaknygė, penkios Mozės knygos, arba vien tik Pakartotojo Įstatymo knyga. Iš to, ką skaitėme, galima spręsti, kad tai buvo labai ypatingas radinys, daugelį metų niekieno neskaitytas, nes Jošijo pirmtakai tikriausiai buvo viską sunaikinę.
Karaliui ta knyga buvo perskaityta, ir jis liko šokiruotas. Jošijas persiplėšia savo drabužius, kas Biblijoje dažniausiai reiškia ypatingą emocinį išgyvenimą, ir verkia (eil. 19). To priežastis – aiškus Jošijo supratimas, kaip netinkamai gyventa Dievo akivaizdoje: "VIEŠPATS iš tikrųjų turi nesitverti iš pykčio ant mūsų už tai, kad mūsų protėviai neklausė šios knygos žodžių ir nevykdė visa, kas apie mus parašyta" (eil. 13).
Dievo žodis trenkia kaip žaibas ir ištinka supratimo išgąstis (eil. 19). Dievo žodis sušvinta kaip veidrodis prieš akis, ir tauta išvysta save visai kitokią, nei tikėjosi. Taip yra iki šios dienos. Į Dievo žodžio veidrodį tenka pažvelgti kiekvienam, kuris siekia išganymo, kuris nori būti krikščioniu ir juo išlikti. Heidelbergo katekizmas pirmajame klausime kalba apie tikinčiųjų paguodą: kiekvienas tikintis žmogus yra Kristaus nuosavybė ir turi amžinąjį gyvenimą. O kitas klausimas pasako, ką reikia žinoti, kad šios paguodos susilauktume. Pirmas dalykas: turime suvokti "kokia didelė esti mano nuodėmė ir vargas". Po to trečias klausimas - "Iš kur pažįsti savo vargą?" Atsakymas: "Iš Dievo įstatymo". Dievo įstatymas mums tiesiai šviesiai pasako, kad "aš esu iš prigimties linkęs Dievo ir savo artimo neapkęsti" (5 kl.) Taigi prieš gerąją naujieną apie išgelbėjimą iš nuodėmių mes per įstatymą pirmiau sužinome šią, "blogąją" naujieną.
Jošijas atnaujino tautos sandorą su Dievu. Šis atnaujinimas prasidėjo nuo to, kad Jošijas perskaitė įstatymą visos tautos akivaizdoje (23, 2). Vyrai moterys, vaikai, seneliai – "visi Jeruzalės gyventojai" išgirdo, ką sako Dievas. Būtent kad Dievas kalba visiems žmonėms, tai Senajame Testamente galima rasti ne vieną šitokį viešą įstatymo skaitymą (pvz., Iš 24, 7; Įst 31, 11–12; Joz 8, 34–35; Neh 8, 2–3).
Panašiai buvo ir reformacijos laikais. Viduramžių Bažnyčioje beveik niekas iš paprastų žmonių nebuvo skaitęs Biblijos. Mat tuo laiku bažnytinė kalba buvo lotynų. Atėjus Liuteriui ir kitiems reformatoriams, atgijo svarbi mintis, kad religijos ir tikėjimo pagrindas yra Biblija. Taip ši knyga tapo bažnytinio gyvenimo centru. Dievo žodis, Biblija, turi eiti į žmones, būti jų skaitoma ir suprantama. Kodėl? Kadangi per ją kalba pats Dievas. Per Biblijoje pateiktą Dievo įstatymą žmogus sužino, kaip labai yra nusidėjęs ir kad negali pats išsigelbėti; per Biblijoje pateiktą Dievo Evangeliją žmogus sužino, jog gali įgyti išganymą per Dievo Sūnų Jėzų Kristų.
Evangelinės bažnyčios yra Biblijos bažnyčios. Dėl to Antrojo šveicariškojo išpažinimo pirmuosiuose sakiniuose sakoma, kad Biblija "yra tikrasis Dievo žodis". O toliau: "pats Dievas kalbėjo tėvams, pranašams ir apaštalams ir kalba mums per Šventąjį Raštą iki šiol". Tai vienintelė priežastis, dėl kurios mes Bibliją skaitome, studijuojame ir jos klausomės.
Ar tikrai taip elgiamės? Ar klausomės ir ar norime klausytis Dievo žodžio? Pagaliau ar turime įsigiję pačią Bibliją? Ar ji mums tokia pat vertinga kaip Jošijui? O gal dulka lentynose niekada neskaityta, kaip Jošijo protėvių laikais? Tada pats laikas ją atrasti, kaip anuomet ją atrado šventyklos tvarkytojai.
Stabų naikinimas
Kai karaliui Jošijui buvo skaitoma įstatymo knyga, jis, be abejo, išgirdo ir svarbias eilutes apie vienintelį Dievą (Įst 6): "Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS" (eil. 4). Dėl to reikia paklusti ir bijotis tik šio vienintelio Dievo, vien tik jam tarnauti, tik juo sekti ir tik jo vardu prisiekti (6, 12–14). Su pagonių dievais, kurių Kanaane buvo daug, negali būti jokių kompromisų. Visus pagoniškus dievų atvaizdus būtina sugriauti (Įst 7, 3; 12, 2–3). Jošijas supranta, kad jo tauta nebuvo ištikima Dievui ir įsako sunaikinti stabų kultą. 23 skyriuje smulkiai aprašytos visos priemonės, kurių ėmėsi Jošijas, pradedant eil. 4 ("Tada karalius įsakė vyriausiajam kunigui Hilkijui... išnešti iš VIEŠPATIES Namų visus reikmenis, padarytus Baalui, Ašerai ir visoms dangaus galybėms...") ir baigiant eil. 24 ("Jošijas išnaikino vėlių šaukėjus ir žynius, šeimų dievukus ir stabus bei visus Judo krašte ir Jeruzalėje buvusius bjaurius dalykus").
Atkreipkime dėmesį, kad izraelitai tikėjo, jog vienu metu galima tarnauti ir Jahvei, ir Ašerai bei Baalui. Sykiu tikėti į Dievą ir į stabus (žr. ir 1 Kar 11,5). Tačiau Biblija nuo pirmo iki paskutinio puslapio sako, kad yra tik vienas Dievas, vienas Kūrėjas ir vienas Išganytojas. Pats Jėzus sakė: "Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!" (Mt 4, 10) Ir apaštalas Jonas perspėja: "Vaikeliai, sergėkitės stabų!" (1 Jn 5, 12).
XVI a. reformacija taip pat buvo stabų naikinimo judėjimas. Nes visi reformatoriai pabrėžė: išgelbsti vien Kristus, dėl to garbinti dera tik jį vieną, o ne Kristų ir šventuosius ar Kristų ir Mariją. Pamaldų eiga buvo atnaujinta, iš bažnyčių buvo išmesti paveikslai, panašiai kaip Jošijo laikais.
Bet svarbiausias apsivalymas yra vidinis. Mat visa stabmeldystė pirmiausiai prasideda "širdyje" (Ez 14, 3). Jošijo širdį palietė Dievas (2 Kar 22, 19), dėl to jis galėjo su visišku atsidavimu jam tarnauti (23, 25).
Reformatoriai žmonių širdis vertino labai realistiškai. Kalvinas sakė jas esant "stabų kalvėmis" (Inst. I,11,8); žmones vadino nuo prigimties esančius "ekspertais išradinėti stabus" (Apd komentaras). M. Liuteris savo Didžiajame katekizme pateikia puikų pirmojo įsakymo ("Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas... Neturėsi kitų dievų, tiktai mane", Iš 20, 2–3) išaiškinimą. Jo pagrindinė mintis: "kam pavedi savo širdį ir kuo pasikliauji, tas ir yra tavo Dievas". Kuo mes pasikliaujame? Ar tikruoju Dievu, ar stabais, kurių gali būti visokių. Stabais gali virsti daug krikščionybės elementų, kurie sureikšminti, ima konkuruoti su Kristumi; kitų religijų dievai, mokymai, įvairių tikėjimų praktikos bei paprasti gyvenimo dalykai. Liuteris duoda puikų pavyzdį:
"Antai gyvena žmogus, manantis turįs Dievą ir visko pakankamai, nes turi pinigų ir turto; tuo jis kliaujasi ir didžiuojasi taip tvirtai ir stipriai, kad nieko kito nebevertina. Taigi jis irgi turi Dievą, vardu Mamona, t. y. pinigų ir turto, paveda jiems visą savo širdį, ir jie yra įprasčiausias stabas pasaulyje. Kas turi pinigų ir turto, tas mano esąs saugus, yra linksmas ir nieko nebijo, tarsi sėdėtų rojaus viduryje. Priešingai, kas jų neturi, tas abejoja ir nusimena, lyg nežinotų apie Dievą. Juk labai mažai rasime žmonių, kurie būtų džiugūs, neliūdėtų ir nesiskųstų, neturėdami Mamonos; tai [pinigų ir turto aistra] prilimpa prie žmogaus prigimties iki pat lentos."
Ir turtingi, ir nepasiturintys gali pasiduoti pinigų dievui ir jame ieškoti sau paguodos. Tačiau Liuteris prideda, kad greta pasiduodančių į pinigą yra ir toks, kuris galvoja esąs "didžiai mokslingas, protingas, galingas, turi užtarėjų, draugų ir mėgaujasi šlove". Ir šitoks "turi dievą, bet ne tą tikrąjį, vienintelį Dievą". Turtai, valdžia, šlovė, darbo karjera, geras išsilavinimas, iškili padėtis visuomenėje – visa tai gali virsti stabu, jeigu tik tam pavesime ir atiduosime savo širdį. Dėl to Liuteris kviečia susimąstyti:
"Paklausk ir ištirk savo širdį, ir suprasi, ar ji tik Dievo laikosi, ar ne. Jei tavo širdis tokia, kad iš Jo tikisi tik gėrio, ypač bėdose ir nepritekliuose, ir atsižada viso kito, kas nėra Dievas, tai tu turi vienintelį tikrąjį Dievą. Priešingai, jei širdis laikosi ko nors kito, kas ją gėriu ir pagalba labiau suramina negu Dievas, ir bėga, kai jai bloga, ne pas Jį, o nuo Jo, tai tu turi kitą – stabą."
Kiekvienam krikščioniui būtina vis savęs paklausti: kam pavesta mano širdis? Kur aš einu, kai man bloga? Pas Dievą, ar pas Dievo konkurentus? Dėl to galima sakyti, kad tikroji reformacija niekada nesibaigia. Tikras evangelikas turėtų būti pasirengęs nuolatinei savęs patikrai ir atnaujinimui, kaip liepia Paulius 2 Kor 13, 5: "Patikrinkite patys save, ar laikotės tikėjimo. Ištirkite save!"
