Holger Lahayne
Jis patikėjo Viešpačiu
Dėl to Pr 6, 5 jau sakoma: "Viešpats matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta." Dievas nebegalėjo toliau kęsti šitokios žmonių piktybės ir nutarė juos nubausti viską naikinančiu tvanu (Pr 7). Bet ir po to ne ką pagerėjo: "žmogaus širdies polinkiai pikti nuo pat jaunumės" (Pr 8, 21). 11 skyriuje skaitome apie visą kraštą apėmusią puikybę, didybės maniją – Babelio bokšto statybą ir Dievo teismą.
Taigi pirmieji Biblijos puslapiai atskleidžia labai rūstų žmogiškosios tikrovės vaizdą. Matome, kad žmonės geba daug pasiekti, bet kartu yra ir neapsakomo blogio valdomi. Tai labai svarbūs faktai ir jų reiktų nepamiršti, kadangi šiandien šią tiesą gožia priešingi balsai. Ypač iš Naujojo amžiaus, Naujosios minties, ezoterikos, pozityviojo mąstymo atstovų lūpų. Štai vienas iš autorių Deepakas Chopra sako: "Dvasios akyse kiekvienas yra nekaltas, visais atžvilgiais. Kadangi tu esi nekaltas, nėra nieko, kuo galėtum nusipelnyti Dievo bausmės... Kiekvienas gali paliesti Dievo sėklą, glūdinčią mumyse." (Septyni dvasiniai sėkmės dėsniai)
Galima kalbėti kaip tik nori, galima bandyti tikrovę išversti pamušalu į viršų, o žmogų padaryti viso gėrio šaltiniu, bet tai bus klaidingas kelias. Kelias, kuris vėl atveda prie šėtono pagundos tapti tokiems kaip Dievas.
Ką Dievas daro? Jis galėjo bet kada savo kūriniją imti ir paprasčiausiai sunaikinti. Bet po tvano pažadėjo to daugiau niekada nebedaryti (Pr 8, 21). Jis į žmogaus istoriją nutaria įsikišti kitaip, ne bausdamas, o savo malone: išsirenka sau vieną žmogų. Apie jį, apie Abromą (vėliau Abraomą) rašoma Pr 12. Nuo Abromo prasideda visos žmonijos išgelbėjimo istorija – didinga antroji Biblijos dalis. Skyriaus pradžioje pasakojama apie Abromo pašaukimą:
1 Viešpats tarė Abromui: "Eik iš savo gimtojo krašto, savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu. 2 Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir palaiminsiu tave; išaukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaiminimas. 3 Laiminsiu tave laiminančius ir keiksiu tave keikiančius; visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą." 4 Abromas išėjo, kaip Viešpats jam buvo liepęs, ir Lotas ėjo drauge su juo. Abromas buvo septyniasdešimt penkerių metų, kai paliko Haraną.
Šiomis eilutėmis prasideda tikra išgelbėjimo istorija, nes Abromas nėra išgalvota mitinė būtybė, o tikras, istorijoje veikęs žmogus. Gimęs trečio tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje ir gyvenęs Ūre, dabartinio pietų Irako teritorijoje. Ūras buvo senas didelis šumerų miestas, pastatytas prie Eufrato, turėjęs išvystytą prekybą ir kultūrą – galima sakyti, tikras civilizacijos lopšys. Būtent šiame mieste Dievas kreipėsi pirmą kartą į Abromą (žr. Pr 15,7; Apd 7, 2–5). Jo tėvo Teracho šeimyna paliko Ūrą ir patraukė į Šiaurę, į porą tūkstančių kilometrų Šiaurės Vakaruose esantį miestą Haraną. Cituotieji 12 skyriaus žodžiai tikriausiai Dievo pasakyti būtent Abromui gyvenant Harane.
Abromas su savo šeima buvo paprasti tų laikų žmonės. Kalbėję tikriausiai akadų kalba, mokėję rašyti dantiraščiu. Ir visiškai aišku, kad jie buvo pagonys, garbinę įvairius dievus (pvz., mėnulio dievybę Siną). Nes Jz 24, 2 sakoma: "Nuo neatmenamų laikų jūsų protėviai ¬Terachas bei jo sūnūs Abraomas ir Nahoras ¬gyveno anapus Upės ir tarnavo kitiems dievams."
"Viešpats tarė"
Biblijoje nepasakyta, kad Abromas – prieš pašaukimą – būtų turėjęs kokį ypatingą ryšį su Dievu. Nei jis Dievą kaip nors ypatingai mylėjo, nei buvo jam labai artimas. Nieko nesužinome ir apie tai, kad Abromas būtų Dievo ieškojęs. Iniciatyva kilo vien iš Dievo pusės. Dievas buvo tas, kuris ėmėsi veiksmų užmegzti ryšį su konkrečiu žmogumi. Iš citatos sužinome dar penkis svarbius dalykus pie Dievą.
Sužinome, kad Dievas kalba: "Viešpats tarė...". Yra pagrindo manyti, kad jis tai atliko balsiai, girdimai ir klausytojui suprantamai. Matome, kad Dievas yra kalbantis (kad jam kalba svarbi, žinome jau iš Pr 1, 3 ir toliau: "Dievas tarė"!). Kiti dievai yra negyvi ir nekalba. Ps 115, 5 sakoma: "Jie turi burnas, bet nekalba, turi akis, bet nemato..."; Jeremijas 10, 5 iš jų juokiasi: "It paukščių baidyklės melionų darže, jie negali kalbėti."
Antras dalykas, kad Dievas duoda pažadus. Iš citatos matome, kad Dievo kalba yra glausta ir aiški. Jis nepribloškia Abromo nei informacijos gausa, nei plačiais aiškinimais. Per visus tuos metus, kiek Abromas gyveno, Dievas su juo kalbasi vos kelissyk, ištaria visai nedaug žodžių, vos keliasdešimt eilučių, užrašytų Pradžios knygoje. Bet pasako tai, kas svarbiausia. O svarbiausia čia pasirodo Dievo pažadai, iškart net septynetas:
padarysiu iš tavęs didelę tautą; palaiminsiu tave; išaukštinsiu tavo vardą; tu būsi palaiminimas; laiminsiu tave laiminančius; keiksiu tave keikiančius; visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą.
Trečia, Dievas laimina. Kad tai tikrai bus padaryta, pažadų sąraše jis patvirtina net kelis kartus. Palaiminimai, galima sakyti, yra viso šio apreiškimo esmė. Iš sukūrimo istorijos jau žinome, kad Dievas palaimino pirmuosius žmones: "Dievas palaimino juos, tardamas: Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams." (Pr 1, 28) Tik į juos, vien tik į žmones išskirtinai iš visos kūrinijos Dievas kreipėsi šiuo ypatingu būdu; vien tik žmonėms jis parodė šitokią malonę ir palankumą. Todėl visose vietose, kur tik minimi Dievo laiminimai, jie būna skirti žmonėms, jų šeimoms, tautoms. Palaimintieji sulaukia ne tik šio Dievo gesto, bet ir patys tampa palaiminimu kitiems, kaip Pr 1, 28 sakoma. Žmonės Dievo kūrinijoje turi kurti gėrį, žemei per savo buvimą daryti gera.
Pr 12 matome, kad įvyksta tarsi to pirminio laiminimo pakartojimas, tik pagal kitokią schemą: laiminamas vienas pasirinktas žmogus, jo palikuonys sudarys tautą, per kurią patirs palaiminimą kiti žmonės – "visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą". Pastaroji pranašystė per atsiųstą Dievo Sūnų Jėzų Kristų buvo galutinai išpildyta po 2000 metų. Nes Jėzus yra tiesioginis Abromo palikuonis (Mt 1, 1: "Jėzaus Kristaus, sūnaus Dovydo, sūnaus Abraomo"; žr. Lk 3, 33). Tą patvirtina ir Gal 3, 14, kad "per Kristų Jėzų pagonims atitektų Abraomo palaiminimas".
Šioje vietoje, galima sakyti, duota pagrindinė Dievo veikimo schema Biblijoje: kad išgelbėtų puolusią žmoniją, Dievas visų pirma išsirenka vieną žmogų, padaro jo palikuonis tautomis, iš kurių taip pat išsirenka vieną (apie Izraelio tautą skaitome Senajame Testamente). Bet paskutinis tikslas buvo ir tebėra išgelbėti visų tautų žmones (šią perspektyvą nubrėžia Naujasis Testamentas).
Ketvirta, Dievas pašaukia. Dievas ne tik Abromui kalba, suteikia tam tikros informacijos, bet ir pašaukia jį, sako "eik". Tai atlieka autoritetingai ir įtikinančiai. Iz 24, 3 netgi sakoma: "Aš [Dievas] paėmiau jūsų tėvą Abraomą iš anapus Upės".
Penkta, Dievas parodo savo malonę. Dievas išsirinko Abromą ne dėl kokių nors jo nuopelnų, darbų ar pasiekimų. Neturime jokios informacijos, kad jis būtų buvęs pamaldžiausias ir geriausias visame Ūre. Nežinome ir dėl ko Dievas išsirinko būtent Abromą. Aišku tik, kad Dievas išsirenka ne dėl atlygio, o vien tik iš savo malonės. Tas pats pasakytina ir apie Izraelio tautą. Įst 7, 7–8 minima vienintelė priežastis – Dievo meilė: "Ne dėl to, kad būtumėte buvę gausesni už bet kokią kitą tautą, Viešpats pamilo jus ir išsirinko, nes jūs buvote skaičiumi mažiausi iš visų tautų. 8 Viešpats mylėjo jus..."
"Abromas išėjo"
Dievas sumanė veikti, pats žengti pirmąjį žingsnį – Abromas reagavo atitinkamai. Šioje istorijoje matome savotišką schemą, tris žingsnius, kaip žmogus atsiliepia į Dievo kreipimąsi: Dievas kalba – žmogus klausosi; Dievas duoda pažadą – žmogus pasitiki tuo pažadu, tiki; Dievas pašaukia žmogų – žmogus atsiliepia, paklūsta pašaukimui, eina.
Klausytis. Natūrali reakcija į Dievo žodžius yra klausymasis. Tą daro ne tik Abromas, bet visi Senojo bei Naujojo Testamento tikintieji. Didysis įsakymas Izraeliui, užrašytas Įst 4, 1 ir 6, 4–9 prasideda žodžiais "Klausykis, Izraeli!..."; 1 Sam 3, 9–10 pranašas Samuelis sako: "Kalbėk, VIEŠPATIE, tavo tarnas klauso". NT Jn 8, 47 patvirtina: "Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso". Krikščionis visų pirma yra klausytojas, kuris iš Dievo mokosi ir visą savo gyvenimą išlieka jo mokiniu. Tai yra esminis dalykas norint įtikėti ir tikėjime augti.
Ką turėtume stengtis išgirsti? Abromas tikriausiai tiesiogiai girdėjo Dievo balsą. Šiandien Dievas dažniausiai kalba per savo užrašytą žodį, nes Evangelijos jis juk neskleidžia nei per būrius angelų, nei per kokį milžinišką megafoną. Mes apie Dievo žodžius sužinome juos vieni skaitydami, analizuodami drauge su kitais per Biblijos vakarus arba – visų pirma –klausydamiesi, kai jie aiškinami per pamokslus (žr., pvz., Rom 10, 13–14.17 ir 1 Tes 2, 13).
Pasitikėti. Dievas, kalbėdamas Abromui, liepė eiti į nežinomą, net neįvardytą kraštą. Sakė, kad iš jo atsirasianti didelė tauta, nors Abromas nė vieno vaiko neturėjo. Bet Abromas Dievo žodžiais patikėjo, o tikėjimas iš esmės ir yra pasitikėjimas. Taip Abromas tapo Senojo Testamento tikinčiuoju, net didžiu tikėjimo pavyzdžiu. Hbr 11, 8 sako: "Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs." Dėl Abromo tikėjimo Dievas paskelbė jį teisiu, kaip Pr 15, 6 pasakyta: "Jis patikėjo Viešpačiu, ir tai jam Viešpats įskaitė teisumu."
Būtų visai teisinga, jeigu dabar paklaustume: kaip Abromas galėjo Dievu pasitikėti, jeigu jis buvo pagonis? Kaip sakėme, Abromas tikriausiai tikėjo į kelis Dievus, tarp kurių vienas galėjo būti ir Viešpats Dievas, kurį jis laikė Kūrėju. Ar turėjo Abromas kokių nors priežasčių Dievu pasitikėti, mes nežinome. Tačiau jeigu būtų norėjęs nepasitikėti, tai tam priežasčių tikrai būtų suradęs, juk kitaip jis nebūtų žmogus?!
Svarbus pagrindas pasitikėti Dievu ir jam paklusti yra suvokimas, kad Dievas tikrai egzistuoja, kad jis yra. Tą galime patirti mes, tą tikriausiai išgyveno ir Abromas. Ko gero, jam buvo visiškai aišku, kas ir kam į jį kreipiasi. Jis suprato, kad klauso ne vaizduotės balso, o Dievo, kuris sukūrė dangų ir žemę. Ir apaštalas Paulius, pamokslaudamas Atėnų pagonims, pirmiausia skuba pasakyti, kad Dievas Kūrėjas tikrai yra: "Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose", todėl jis "visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų" (Apd 17, 24.27).
Paklusti. Skyriaus 4 eil. trumpai pasakoma, kad "Abromas išėjo". Šie du žodžiai patvirtina Abromo užtikrintumą Dievo buvimu ir visišką pasitikėjimą. Tai vienintelė teisinga reakcija, nors, be abejo, ir ne pati lengviausia. Juk reikia neužmiršti, kad Abromui buvo paliepta kilti į nežinią, paliekant savo įprastą kultūrą, vėliau Harane net ir dalį savo šeimos. O šeima tada buvo ypatingai svarbu! Tai šiandien, globalizacijos laikais, taip lengvai migruojama iš vienos šalies į kitą, ilgam laikui atsiskiriant nuo artimųjų, o tada tai buvo labai neįprasta. Nė vienas iš Abromo kultūros dievų nebūtų iš jo šito reikalavęs. Abromo tikėjimas pasireiškė tuo, kad jis ryžosi žengti neįprastą paklusnumo žingsnį. Nepakako pasitikėjimo širdyje, reikėjo drąsių veiksmų, radikalių pokyčių.
Greta klausymosi ir pasitikėjimo, svarbus ir būtinas veiksmas atsiliepiant į Dievo žodžius yra paklusnumas. Tą patį daugelyje vietų sako Naujasis Testamentas, tą patį įrodo ir Jėzus Kristus (Fil 2, 8; Hbr 5, 8); tas pats pasakytina ir apie krikščionis – Apd 5, 29; Apd 5, 32; Rom 1, 5; 6, 16; 15, 18; 16, 26; 2 Kor 7, 15; 9, 13; 10, 4–6; 1 Pt 1, 2.22; Hbr 5, 9; 11, 8; 26, 5.
Draugystės pradžia
Ko galime iš šios istorijos pasimokyti? Norėčiau paminėti tris dalykus.
Pirmiausia galime pasimokyti paklusnumo Dievo reikalavimui. "Eik iš savo gimtojo krašto, savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu", paliepia Dievas Abromui. Tais laikais, kaip minėta, buvo labai neįprasta ne tik tokį reikalavimą išgirsti, bet ir jam paklusti. Dievas pareikalauja ne religinių veiksmų, ritualų, o visai kitokio, ypatingo ir labai didelio dalyko. Galima sakyti, tai bent užduotis! Ką darytume, jeigu mums šitaip?
Šis faktas rodo, kad tikėjimas dažniausiai yra susijęs su ko nors atsisakymu, palikimu praeityje. Nieko nepasakyta, kaip Abromas jautėsi, kai išgirdo šitokį Dievo reikalavimą. Nieko nežinome ir ką galvojo žvejai, kai Jėzus jiems liepė palikti tinklus, t. y. atsisakyti savo profesijos ir sekti paskui jį. Vėliau jis šitaip liepia visiems tikintiesiems eiti, pasklisti po visą pasaulį ir skelbti išganymo Evangeliją. Kai kuriems toks reikalavimas reiškia išėjimą iš savo tėvynės.
Kai šiandien pasižvalgome po knygynus ar spaudą, pastebime, kad kasdien esame bombarduojami visai priešingų minčių. Sako, niekur nereikia eiti ir nieko atsisakyti, rojus yra čia, žemėje, o tu jo visagalis dievas. Bibliniame tikėjime yra vietos ir neigiamiems dalykams. Ir iš Biblijos, ir iš gyvenimo žinome, kad tikėjimas kartais visai neapipila laime. Dėl tikėjimo kartais gali kilti nesutarimų su šeima, draugais; kartais galime būti atstumti, tapti nepageidaujami; o kartais patys turime kai ko atsisakyti, palikti mielus pomėgius, užsiėmimus, žmones. Iš Abromo Dievas pareikalavo pasielgti kitaip nei įprasta, tapti kitokiu; Kalno pamokslas iš mūsų šiandien reikalauja to paties (pvz., Mt 6, 8): nebūkit kaip pagonys, melskitės, galvokite, veikite kitaip nei aplinkiniai, skirkitės nuo jų. Tai ne pasiūlymas, tai reikalavimas! Tikras krikščionio tikėjimas turi savo kainą. Kartais ji būna skausmingai didelė.
Antras dalykas, galime pasimokyti drąsos leistis į kelią su Dievu. Dievas pašaukia Abromą į kelionę, ir Abromas tampa keliauninku. Jis netenka savo namų, tėviškės, visur jaučiasi ateivis, svetimas. Hbr 11, 9 sakoma: jis "apsigyveno pažadėtoje žemėje tartum svetimoje". Tai svarbi Dievo užduoties dalis. Abromas tampa visiškai priklausomas nuo Dievo. Dievas tampa jo kompasu. Kelio atgal nėra.
Tai turi gilesnę prasmę, kaip labai aiškiai rodo Naujasis Testamentas. Krikščionis irgi yra keliauninkas. Kur veda jo kelias? Viena garsiausių krikščionybės knygų Johno Bunyano "Piligrimo kelionė" ne atsitiktinai šitaip pavadinta. Paantraštė tiksliau pasako, kurlink tas kelias veda: į amžinąjį palaiminimą būsimame pasaulyje. Ši žemė nėra tikinčio žmogaus namai, joje mes esame tik "ateiviai ir svečiai" (1Pt 2, 11). Nes tikintieji yra "dangaus piliečiai" (Fil 3, 20), ten jų namai ir į ten veda jų kelionė. Palyginus su Abromu, mums yra geriau, nes mes visa tai žinome; Abromas informaciją rinkosi palaipsniui, po truputį ir nežinojo tiek apie gyvenimo kelionės tikslą anapus, kiek dabar mes.
Kiekvienam tikinčiajam kuo dažniau derėtų prisiminti, kad esame ateiviai ir svečiai šioje žemėje. Tai nereiškia, kad šis gyvenimas nieko vertas, o žemiški dalykai – menki. Pasaulis ir mūsų gyvenimas jame yra duotas Dievo, todėl privalo būti tam tikra prasme branginamas. Kelionė visuomet yra susijusi su tikslais, todėl mes privalome juos savo gyvenimui parinkti kuo teisingesnius. Čia pagalbos galime taip pat pasisemti iš Kalno pamokslo. Mt 6, 19–20 sakoma: "Nesikraukite lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia". Tikėjimo priešai mus nuolat muša iš šių vėžių, sakydami "kodėl iš gyvenimo neimi visko, ką gali paimti?" Tikėjimo priešai, apie kuriuos rašo Paulius Laiške filipiečiams, patenkinti šiandiena, gyvena pertekliuje ir malonumuose ("jų dievas pilvas"), "jie temąsto [vien] apie žemės daiktus" (Fil 3, 19).
Ir trečias dalykas, ko galime pasimokyti iš istorijos apie Abromą, tai draugystės su Dievu. 12 skyriuje matome, kad Dievas su Abromu užmezga labai artimą ryšį. Tas ryšys patiria pakilimų ir nuosmukių, bet per daugelį metų išauga į tikrą draugystę. Žinoma, ne į tokią kaip tarp žmonių. Skirtumas tarp Dievo ir Abromo išlieka; nė sykio Abromas nepavadina Dievo "savo bičiuliu". Bet trijose vietose Abromas vadinamas "Dievo draugu" (2 Met 20, 7; Jok 2, 23; Iz 41, 8). Dievas Abromą pasirinko ne dėl to, kad jau laikė savo draugu, o todėl, kad juo padarytų.
Senajame Testamente nėra daug asmenų, šitaip artimai bendravusių su Dievu. Vienas iš tokių, be abejo, yra Dovydas; tą ypač rodo psalmės. Taip pat reiktų paminėti Henochą, kuris "ėjo su Dievu" (Pr 5,22). Dievui labai artimas buvo ir Mozė, nes Dievas su juo kalbėjosi "veidas į veidą, kaip žmogus kalbasi su savo bičiuliu" (Iš 33,1).
Naujajame Testamente visa tai pasikeičia, nes pranašystė, kad "visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą" išsipildė. Šiandien viso pasaulio žmonės gali rasti palaiminimą Abraome, kiekvienas, kuris tiki, gali užmegzti artimą santykį su Dievu, tapti jo draugu. Jėzus Kristus Jn 15, 13.15 sako: "Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti... Jus aš draugais vadinu". Ar klausomės Dievo taip, paklūstam ir pasitikim juo, kaip tai darė Abromas? Ar esame pasirengę leistis į kelią su Dievu kaip jis? Ar esame Jėzaus Kristaus draugai, nes tikime, kad jis atidavė savo gyvybę už mūsų išganymą?
