Holger Lahayne
Jis amžinai laikosi savo pažadų
Krikščionys, galvodami apie pažadus, dažnai prisimena palyginimą, kur dviem broliams tėvas liepia eiti padirbėti į vynuogyną; pirmasis iš pradžių nesutinka, bet paskui apsigalvoja ir paklūsta, antrasis iškart pažada eiti dirbti, bet nenueina (Mt 21, 28–32). O prisiminę svarsto, kas iš tų pažadų; verčiau visai nieko nežadėti, bet eiti ir daryti, kas teisinga. Juk svarbu rezultatai, o ne pažadai.
"Verčiau nieko nežadėti, tuo labiau – neprisiekinėti." Taip svarstydami netrunkame prisiminti ir Jėzaus žodžių iš Kalno pamokslo apie priesaiką ir visišką tiesumą: "Verčiau jūs sakykite: 'Taip’, jei taip, 'Ne’, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo." (Mt 5, 37) Iš tiesų Jėzui buvo visiškai nepriimtinas dviveidiškumas ir veidmainystė (žr. Mt 6, 2–5.16; 23, 28). Bet ar tuo tikrai viskas pasakyta?
Apaštalui Pauliui, kaip rašoma 2 Kor 1, tenka gintis kaltinimų melagingumo, kai, pasikeitus kelionės planams, jis į Korintą neatvyksta kaip žadėjo. Korintiečiai jam priekaištavo, esą jo "'taip, taip’ kartu reiškė ir 'ne, ne’" (2 Kor 1, 17). Bet Paulius paaiškina, kad jis nežadėjo "lengvabūdiškai" ir kitaip pasielgė pačių korintiečių labui. 23 eilutėje jis sako: "Šaukiuosi Dievą liudytoju – kaip mane gyvą regite, – kad neatvykau į Korintą tik jūsų gailėdamas."
Eilutėje skaitome vieną iš priesaikos formulių: didysis apaštalas Paulius prisiekia Dievu ir savo gyvybe. Šiandien dažnai girdime sakant, esą priesaika nereikalinga, nes ir taip visada būtina sakyti tiesą. Taip teigiančių būtų galima paklausti, kodėl tuomet Dievas Biblijoje taip dažnai duoda pažadus ir prisiekia – Dievas pats yra tiesa, Jis visada elgiasi ir veikia tik teisingai; Jame nėra ir negali būti jokio melo nei apgaulės. Bet tam nė kiek neprieštarauja, kad Biblijoje net daugiau kaip 80 kartų pasakojama apie Dievo priesaiką. Dievas prisiekia Nojui daugiau niekada nenaikinti žemės (Iz 54, 9), Izraelį atvesti į Pažadėtąją žemę (Iš 6, 8), Dovydui užtikrinti karališkosios giminės tęstinumą (Apd 2, 30). Dievas prisiekia ir kitokių dalykų padaryti: Samariją (Am 4, 2) ir Izraelį (Am 6, 8) nubausti. Dievas prisiekia savimi, kaip pasakyta Hbr 6, 13: "Kai Dievas davė Abraomui pažadus, neturėdamas kuo aukštesniu prisiekti, jis prisiekė savimi".
Biblijoje apie 40 kartų sakoma, kad Dievas su žmonėmis sudarė sandorą, tuo duodamas tvirtus ir nesulaužomus tam tikro savo elgesio ir veikimo pažadus. Kokia prasmė tai daryti Dievui, kuris niekada nemeluoja? Matyt, tomis priesaikomis norima patvirtinti ne vien tik tiesą. Priesaika padaro žinią neatšaukiamą, pabrėžia jos nekintamumą. Žinia, kad Ninevė bus sunaikinta po 40 dienų (Jon 3, 4), nebuvo priesaika. Grasinimas buvo tikras, bet atšaukiamas, nes Dievas paliko galimybę gyventojams atgailauti. Paulius korintiečiams pažadėjo atvykti, bet pamatęs, kad kitaip daug geriau, neatvyko. Jis sąžiningai pažadėjo atvykti, bet nebuvo prisiekęs ir dėl to galėjo keisti planus (priesaiką duoda tik eil. 23).
Nei Senajame, nei Naujajame Testamente niekas dažniau neprisiekia kaip pats tiesos Dievas. Priesaika jis susisaisto su jos gavėju ir įtvirtina būsimuosius įvykius. Tai labai svarbi biblinio apreiškimo ypatybė. Viena vertus, Dievas yra ir veikia visiškai suvereniai bei laisvai, kita vertus, jis saistosi sandoromis bei įsipareigojimais su žmonėmis. Šitoks Dievo saistymasis priesaika yra ir vienas iš esminių krikščioniško tikėjimo bruožų.
Šiandien dažnai girdime, kad visų religijų esmė yra viena. Prisiekiančio Biblijos Dievo atžvilgiu toks teiginys yra visiška nesąmonė. Nes nė vienos kitos religijos dievai su savo išpažinėjais jokių sutarčių nesudarinėja ir niekuo jiems neįsipareigoja. Antai Alachas tikrai daugeliu bruožų panašus į Biblijos Dievą; veikia taip pat absoliučiai suvereniai ir nepriklausomai. Bet jis toks didis ir taip aukštai virš savo išpažinėjų, kad niekuo jiems įsipareigoti galutinai nei gali, nei nori. Jam tartis ir prisiekinėti būtų per žema, nedieviška, pažeistų jo didybę.
Jeigu Biblijos Dievas įsipareigoja, tai ir pasilieka prie savo žodžio. "Jis amžinai laikosi savo pažadų" (Ps 146, 6). Kadangi jo "žodis tiesus, visi jo darbai patikimi" (Ps 33, 4). Būtent dėl to bene ryškiausi jo bruožai yra ištikimybė ir patikimumas. Juos geriausiai atspindi vienas iš Dievo vardų "Amen" (Iz 65, 16; žr. ir Iš 34, 6; Įst 32, 4; Ps 31, 6; Oz 12, 1; 1 Kor 1, 9; 1 Tes 5, 24; 2 Tim 2, 13; 1 Jn 1, 9; Hbr 2, 17; Apr 19, 11). Iš ištikimybės kyla pasitikėjimas ir tikėjimas, nes tikėti galime tik tuo, kas patikima ir ištikima. Be to, absoliučiai patikima Dievo ištikimybė suteikia mums viltį. Tokia tikėjimo viltis yra ne migloti ateities lūkesčiai, o tvirti įsitikinimai.
Kadangi Dievas prisiekia, tai ir mes galime prisiekti: "Bijosi tik Viešpaties, savo Dievo, jam tarnausi ir tik jo vardu prisieksi." (Įst 6, 13). "Duokite įžadus Viešpačiui, savo Dievui, ir vykdykite juos!" (Ps 76, 12; žr. ir Ps 63, 12; Iz 45, 23). Paulius taip pat prisiekė (Rom 1, 9; 1 Tes 2, 5; "nieku būdu!", Rom 3, 4 ir kt. yra priesaikos formulė); pats Jėzus davė priesaiką ne tik teisme, bet ir mokiniams ("Iš tiesų sakau jums", Mt 6, 2 ir kt., ši eil. taip pat yra ir priesaikos įžanga; plg. Hbr 6, 14 ir ten cit. Pr 22, 16).
Dėl to Kalno pamoksle Jėzus priesaikos kaip tokios nedraudžia. Jis kritikuoja tuometinę žydų fariziejų priesaikos praktiką, kas ypač aiškiai matosi iš Mt 23, 16¬-18: "Jei kas prisiektų šventove, tai nieko, o jei kas prisiektų šventovės auksu, tai jis įsipareigoja… Jei kas prisiektų aukuru, tai nieko, o jei kas prisiektų atnaša ant aukuro, tai jis įpareigotas". Apie šią kazuistiką Jėzus sako: "Kvaili jūs ir akli". Štai ko negalima daryti! (Ir Jok 5,12 atmetamos klaidingos ir apgaulingos priesaikos, nes tai aliuzija į Kun 19,12; tai patvirtina daug paralelių tarp Jok ir Kun 12.) Dauguma bažnyčių laikosi šios tradicijos ir leidžia prisiekinėti (Katalikų Bažnyčios katekizmas, § 2147, 2150–2155; M. Liuterio Didysis katekizmas, apie 2 įsakymą; reformatų Heidelbergo kat., 100–102 kl.; J. Kalvino Institutio, II,8,23–27).
Jėzus draudžia būtent "atskiestas" ir lengvabūdiškas priesaikas. Ir 1647-ųjų Westminsterio tikėjimo išpažinimas pabrėžia, kad tikintiesiems prisiekti nedraudžiama, tik yra "nuodėminga ir pasibjaurėtina be reikalo ir skubotai šiuo didingu vardu prisiekti" (22 str.). Išpažinime taip pat patvirtinama, kad "žmonės gali prisiekti vien tik Dievo vardu". Nes tai yra priesaikos esmė. Prisiekiant užmezgamas ryšys su Dievu, jis kviečiamas liudytoju (kaip ir Pauliaus atveju), taip išreiškiant aukštesnės institucijos pripažinimą. Dėl to taip svarbu ir reikšminga yra priesaika valstybės tarnyboje, nes prisiekiantysis parodo, kad nors pats ir yra svarbus asmuo, tačiau esama svarbesnės ir aukštesnės institucijos, kuriai jis turi atsiskaityti.
Priesaika įpareigoja jos laikytis ir jokiais būdais nelaužyti "net jei grėstų nuostolis", kaip sako Westminterio išpažinimas (žr. Ps 15,4). Būtent šis aspektas paliečia patį mūsų kultūros nervą. Šiandien viskas sukasi apie "autentiškumą", nors ši sąvoka labai nubanalinta: svarbiausia sutarti su savimi ir likti ištikimam pačiam sau. O kai tik tam iškyla bent menkiausia grėsmė, ankstesni pažadai užmirštami ir atsakomybės aukštesnei institucijai nelieka nė kvapo.
Ypač gera to iliustracija – santuokos priesaika. Ją vis dar duoda dauguma žmonių ir daugumai ji lieka vienintelė bei svarbiausia gyvenimo priesaika. Bet kad ir vienintelė, deja, jau taip pat daugelio ji nuvertinta iki viso labo išlemento patikinimo mylėti kitą tol, kol... bus įmanoma. Krikščioniškoji etika leidžia nutraukti santuoką tik išimtinėmis aplinkybėmis būtent dėl to, kad egzistuoja priesaika. Priesaikai panaikinti nepakanka tokių priežasčių kaip išgaravusi meilė ar partnerio tapimas nepatraukliu. Dvasine prasme tai taip pat daug reikšmingiau, nei dažnai galvojama, nes ir Biblijos palyginimas apie nuotaką ir jaunikį išreiškia nepanaikinamą ryšį tarp tikinčiųjų (Bažnyčios) ir Kristaus.
Mūsų veiklos rezultatai išties labai svarbu, bet nemažiau svarbūs ir tos veiklos pažadai. Nes neįmanoma visai nežadėti. Tik turime rimtai žiūrėti, kokioje situacijoje, kam, ką ir kokiais būdais žadame. Pamatytume, kad iškilmingą priesaiką tenka duoti tik labai retais atvejais ir ypatingomis aplinkybėmis. Jeigu gyvuotų tikra priesaikos kultūra, mums būtų daug lengviau suprasti, kad viską, ką darome, darome Dievo akivaizdoje, ir visi mūsų pažadai gali pareikalauti didesnės ar mažesnės aukos.
Šiais ultraindividualizmo laikais kiekvienam norinčiam ir besistengiančiam būti Kristaus mokiniu naudinga būtų kuo dažniau prisiminti, kad nei etikos, nei moralės klausimų negalima spręsti pagal savo nuožiūrą ir nuotaiką. Ps 119, 106 kalba ne apie kintančius norus, o apie priesaiką "paklusti tavo [Dievo] teisiems sprendimams"; Neh 10, 30 – apie tautos "iškilmingą priesaiką" laikytis Dievo įstatymų. Tik jau nemanykime, kad mes, krikščionys, esame aukštesnio dvasinio lygmens ir šios Senojo Testamento tiesos mums negalioja!
Teismas prasideda nuo Dievo namų (1 Pt 4, 17). Todėl patiems tikintiesiems būtų naudinga savęs paklausti, ar mūsų įtikėjimo liudijimai turi ką nors bendro su priesaika, pažadu Dievui, ar ne (žr. Iz 48,1). Šiandien tikime viena, rytoj kita, šiandien vienoje bažnyčioje, rytoj jau kitoje. Jeigu egzistuotų iškilmingi narystės įžadai ar kitokios iškilmingo įtikėjimo išpažinimo formos, būtų galima lengviau pasipriešinti tokiam šokinėjimui. Jeigu mes, tikintieji, patys rimčiau žiūrėtume į savo priesaikas ir pažadus, tada lengviau ir sąžiningiau galėtume priminti politikams ir valstybės tarnautojams apie jų priesaikos reikšmę, atsakomybės objektą ir žodžio svarbą politikoje.
Lygiai taip pat galėtume išlikti švelnesni ir atlaidesni, jeigu neužmirštume, jog ir savo pažadų (Bažnyčiai ar valstybei) ne visada laikomės. Kartais teisėtai – dėl geresnio rezultato, kaip kad Paulius pakeitė savo pažadą ar politikai pasirenka kitus veikimo kelius. Bet, žinoma, pažadus galima sulaužyti ir priešingais sprendimais – melu bei išdavikiška apgaule, kaip Petras, išsigindamas Jėzaus: "Tuomet jis ėmė prisiekinėti ir dievagotis: 'Aš nepažįstu to žmogaus!’ Ir tuojau pragydo gaidys." (Mt 26, 74). Tik tiek, kad Petras paskui atgailavo Dievui, kuris nėra toks svyruojantis kaip žmogus ir apie kurį sakoma: "jeigu ir tapsime neištikimi, tai jis lieka ištikimas, nes savęs jis negali išsiginti" (2 Tim 2, 13). Jeigu vilties atsirado šitokiam pažado laužytojui Petrui, tai kodėl jos negalėtume turėti ir mes?!
Straipsnis buvo atspausdintas žurnale "Tapati" 2011/1 (sutrumpinta)
