Holger Lahayne
„Jėzus už ateistus“
Tikėjimo lauke pagrindiniu priešu Dawkinsas laiko tris monoteistines "Abraomo religijas": judaizmą, islamą ir krikščionybę. Rugsėjo 15, praėjus vos kelioms dienoms po bokštų dvynių atakos, laikraštyje "The Guardian" jis parašė: "Užpildyti pasaulį religijomis, Abraomo religijomis, tai tarsi išmesti gatvėse užtaisytus šautuvus. Nesistebėkite, kai jie bus panaudojami."
Rugsėjo vienuolikta, anot Dawkinso, visiems galutinai atvėrė akis dėl religijos tikrosios esybės. Po mėnesio tame pačiame laikraštyje jis apgailestauja: "Daug kas iš mūsų žiūrėjo į religiją kaip į nepavojingą nesąmonę." Nors tikėjimo teiginiams trūksta įrodymų, žmonėms, atrodo, reikia religijos paguodos – o "kur žala?". Tačiau "rugsėjo vienuolikta pakeitė visa tai. Apreikštasis tikėjimas nėra nekalta nesąmonė. Jis gali būti mirtinai pavojinga nesąmonė."
Ne vien naujieji ateistai įspėja dėl kai kurių religijų esamo ar tariamo smurtingumo. Antai U. Beckas, žinomiausias vokiečių sociologas, savaitraščio "Die Zeit" (52/2007) straipsnyje provokuojančiu pavadinimu "Gott ist gefährlich" (Dievas yra pavojingas) konstatuoja: monoteistinėms religijoms būdinga "arba–arba" nuostata; jose slypi "totalitarumo pagunda"; tokia tiesos ir melo, teisingo ir neteisingo antitezė turi smurto potencialą. Žmonės su tokia pasaulėžiūra "linkę smurtauti", nes jie neigia kitų žmonių orumą ir žmogiškumą. Pusiau juokais, pusiau rimtai Beckas prideda: "Sveikatos apsaugos ministrai įspėja: religija žudo. Religija negali būti platinama jaunimui iki 18 metų."
Negalima nepaminėti ir žinomo egiptologo J. Assmanno, įtvirtinusio sąvoką "Mozaiškoji perskyra" (toks ir jo knygos pavadinimas: Die Mosaische Unterscheidung). Tai "perskyra tarp teisingo ir neteisingo religijoje, tarp tikro Dievo ir netikrų dievų, tarp teisingo mokymo ir erezijų, tarp žinojimo ir nežinojimo, tarp tikėjimo ir netikėjimo." Nors autorius šį fenomeną sieja su hebrajų buvimu Egipte ir Moze, mozaiškoji perskyra nėra "pasaulį visiems laikams pakeitęs istorinis įvykis". Tai esą labiau "reguliatyvi idėja". Assmannas daug labiau diferencijuoja negu Dawkinsas ir Beckas; perskyroje jis įžvelgia ir teigiamų dalykų ("Monoteizmas yra didelis civilizacijos laimėjimas... Monoteizmas išlaisvino žmogų moralinei atsakomybei"). Tačiau ir jis mano, kad nors ir su monoteistinėmis religijomis į pasaulį neatėjo neapykanta kaip fenomenas, tačiau tikrai atėjo "nauja neapykantos rūšis: neapykanta pagonims, eretikams, stabmeldžiams ir jų šventykloms, apeigoms ir dievams."
Tokias mintis skelbia ne vien mokslininkai kaip Dawkinsas, Beckas ir Assmannas. Prieš keletą metų filmas "Agora" papasakojo istoriją apie religinius V a. pradžios Egipto Aleksandrijos fanatikus, sunaikinusius seną miesto biblioteką ir visą antikos civilizacijos paveldą – krikščionybė prieš mokslą ir protą! Filmo kulminacija sodriai užbaigia: 'tikintieji’ nužudo filosofę Hipatiją (vaid. R. Weisz), o ji tampa tolerancijos ir proto kankine. Nors ispano A. Amenabaro filmas smarkiai iškreipia istorinius faktus, žinia perteikiama labai efektyviai: žiūrėkite, pagonys bent buvo taikūs, o krikščionys – agresyvūs ir linkę žudyti.
Tiesa, "Agora" iškreipia istorinius faktus, bet ir krikščionių buvusio ir esamo smurtingumo visiškai nepaneigsi. Žudynių atvejų nėra tiek daug, bet šalia fizinio smurto reiktų nepamiršti, kad buvo ir tebeegzistuoja psichologinis. Tai rodo neseniai Lietuvoje išleista britų autorės Jeanette Winterson knyga Apelsinai nėra vieninteliai vaisiai. 1985 m. pasirodžiusio autobiografinio romano pagrindinė veikėja Žaneta auga įvaikinta šiaurės Anglijos evangelikalų poros. Mergaitės gyvenimą besąlygiškai diktuoja bažnyčia, ir įdukra nuo mažens ugdoma misionierės gyvenimui. Tačiau sulaukusi paaugliško amžiaus, Žaneta pradeda pastebėti religinės bendruomenės bei apskritai aplinkinės krikščioniškosios kultūros trūkumus. Drauge ji įsimyli kitą merginą, taip sukeldama tikrą audrą savo bendruomenėje. Įmotės draugai nutaria abiem merginoms atlikti egzorcizmą... – dėl to pati J. Winterson šiandien ateizmo misionierė. Ne tokia kovinga kaip Dawkinsas, bet asmeniškesnė ir, ko gero, labiau įtikinanti.
Taigi smurto priekaištas krikščionybei vis dėlto išlieka. A. McGrathas savo knygoje Dawkinso iliuzija? rašo:
"Manau, Dawkinsas yra visiškai teisus demaskuodamas religinį smurtą ir mesdamas jam iššūkį. Visiškai su juo sutinku... Visiems mums reikia darbuotis, kad pasaulis atsikratytų pražūtingos religinio smurto įtakos. Šiuo atžvilgiu Dawkinsas ir aš sutariame. Bet ar tai neišvengiamas religijos bruožas?"
Oksfordo teologas pabrėžia, kad "piktnaudžiauti galima visokiais idealais – dieviškaisiais, transcendentiniais, žmogiškaisiais ar prasimanytais. Tiesiog tokia yra žmogiškoji prigimtis". Be to, visos religijos neteigia to paties. Tarp daugelio kitų dalykų jos tarpusavyje skiriasi ir požiūriu į smurtą. Krikščionybės centre – Kristus, "o Jėzus Nazarietis, kaip ir Dawkinsas žino, prieš nieką nesmurtavo. Jis pats buvo smurto objektas, auka, o ne vykdytojas. Užuot atsakius smurtu į smurtą, įniršiu į įniršį, krikščionys raginami atsukti kitą skruostą..."
Tą patį akcentuoja dar vienas mokslininkas iš to paties miesto, matematikas J. Lennoxas. Jis dažnai dalyvauja viešuose debatuose su ateistais, gina krikščionybės poziciją. C. Hitchensui, vienam britų naujųjų ateistų, jis atsako: "Jeigu būtum skaitęs evangelijas, stovėtum Kristaus pusėje." Kodėl? Lennoxas pradeda klausimu: kuo Jėzus buvo apkaltintas? Žydų vadovai žinojo, kad romėnams jų religiniai ginčai nerūpi. Tad teismui pas Pilotą jie pateikė politinį kaltinimą: esąs Jėzus liaudį kursto maištauti (žr. Lk 23, 2 ir 14). Arba tariant šiandienos žodžiais, Jėzus – terorizmo ideologas ir bendrininkas. Šitaip jie Jėzų bando pastatyti į vieną eilę su tikrais smurtautojais – zelotais, žydų ekstremistų grupuote, rimtai maištavusia prieš Romos okupacinę valdžią ir dėl to romėnų akyse laikytą plėšikais, banditais ir žudikais (žr. Apd 5, 37; 21, 38).
Lennoxas pastebi, kad kaltinimas Jėzui – toks pat kaip naujųjų ateistų pateiktasis pačiai krikščionybei. Kokia ironija! Tačiau kaip romėnas Pilotas įvertina pateiktą kaltinimą? Romos vardu jis skelbia Jėzų nekaltu: "Aš nerandu jame jokios kaltės" (Jn 18, 38; tikrai kaltas buvo teroristas Barabas, Mk 15, 7). Tai svarbus esminis istorijos faktas. Nors Romos valdžios atstovas į teroro pavojų žiūrėjo labai rimtai, nors kiekvieną maišto daigelį rovė su šaknimis – Jėzus šiam patyrusiam politikos žaidėjui atrodė visiškai nepavojingas. Nes nerodė jokio tikro polinkio į smurtą.
Per Jėzaus suėmimą Getsemanės sode vienas mokinys (Petras, Jn 18,10) išsitraukė kardą ir nukirto vienam iš vyriausiojo kunigo kareivių ausį. Be abejo, tai buvo spontaniška, emocinė reakcija, bet kartu ir teisėtas veiksmas. Žydų vadovai rezgė sąmokslą prieš Jėzų, veikė slaptai ir iš dalies nelegaliai. Savigyna ir priešinimasis buvo pateisinami. Tačiau Jėzus ne vien tik su terorizmu neturėjo nieko bendro – Jo ir Jo Karalystės veiklos principai smarkiai skyrėsi nuo valstybės veiklos. Jis ir Jo Bažnyčia nesigina ginklais. Dėl to Petrui Jėzus paliepia: "Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus. Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir jis bemat neatsiųstų man per dvylika legionų angelų?!" (Mt 26, 52–53)
Evangelija plinta kitaip negu žemiška valdžia; krikščionybės tiesa neskelbiama smurtu ir neįtvirtinama šio pasaulio galiomis. Žemiškai valdžiai yra suteiktas kalavijas (Rom 13, 4), bet "Dvasios kalavijas" – vien tik Dievo žodis (Ef 6, 17). Jeigu krikščionys Kristaus ir Jo Evangelijos vardu vis dėlto griebiasi smurto, tada, anot Lennoxo, mes turime ko gėdytis. (Tik reikia nepamiršti, kad klausimas, kas ir dėl ko turi gėdytis, kartais būna labai ginčytinas; pvz., mėgstama priekaištauti reformatoriui Kalvinui, esą jis Ženevoje prisidėjęs ir inspiravęs nužudymus, įvedęs teokratinę diktatūrą, kartais net tiesiog paverčiamas žudiku – tai istoriniai klausimai, ir istorikai juos turi spręsti kuo objektyviau; dėl to ir prieš emociškai sušunkant "gėda!", visuomet verčiau pasitikrinti.)
Epizodas su Malkumi, vyriausiojo kunigo tarnu ir jo ausim atskleidžia dar vieną dalyką. Lukas aprašo, kaip Jėzus išgydo šio vyro ausį (Lk 22, 51). Tą veiksmą Lennoxas traktuoja kaip tinkamą metaforą mūsų dienų diskusijoms su ateistais. Ateistai įžvelgia per daug smurto dangstantis Kristumi ir religija – priežastis, kodėl kurios jų ausys užsiveria Evangelijai. Jie, kaip Malkus, tarsi be ausų. Jų klausa pažeista, ir Evangelijos žodžiai jų nepasiekia. Dvasinis kurtumas, be abejo, yra ir jų atsakomybė, nes jie savyje aktyviai "užgniaužia" tiesą (Rom 1, 18). Bet tai ne viskas. Daug krikščionių (nominalių ir atgimusių) yra prisidėję ir tebeprisideda prie dvasinio kurtinimo, tarsi Petras kardu kapodami savo klausytojams ausis.
Bet Jėzus išgydė Malkų. Jėzus gydo ir ateistų ausis, net ir tų, kurių patirtis su religijomis tokia neigiama, jog jie net nepajėgia tikėti. Jėzus ragina ir savo mokinius taip gyventi. Taip elgtis, kad jų klausytojų ausų negalia išgytų ir jie išgirstų tikrą krikščionybės Žinią. Šia prasme Jėzus tikrai eina už ateistus.
O ir pats Dawkinsas pastebėjo Jėzaus unikalumą bei jo besmurtę etiką, provokuojančiame straipsnyje "Atheists for Jesus" (Ateistai už Jėzų) žavisi Kristaus Kalno pamokslo eilutėmis. Anot jo, toks Jėzaus "super niceness" (aukščiausias meilingumas ar malonumas) siektinas ir ateistams. Deja, jis pripažįsta, kad jo paties ideologija, darvinizmas, tam neteikia pagrindo. Anot biologo, reikia atvirai pasakyti, kad "iš racionalaus pasirinkimo perspektyvos arba iš darvinizmo perspektyvos toks žmonių aukščiausias meilingumas yra tiesiog kvailas". Tačiau, kaip teigia Dawkinsas, jau esame pasiekę naują evoliucijos pakopą – jau esame anapus žiaurios kovos už būvį. Genai jau netekę absoliučios mūsų kontrolės. "Didžiosios smegenys" jau gali iškelti ir aukščiausius gerumo bei meilumo idealus. "Kaip mes juos pasieksime?", klausia Dawkinsas. Jokių gerų idėjų, kaip padauginti tokių maloningų žmonių, jis, deja, neturi. Lieka ir jam, tarp kitų pavyzdžių, tik Jėzaus "ikona". Todėl ateistai – už Jėzų!
Tik prieš tai iš Jėzaus reiktų pašalinti "antgamtiškumo nesąmonę" – Nazariečio duoklę to laiko dvasiai – ir apsiriboti jo "radikalia etika". Jėzus, be abejo, ir pats būtų buvęs ateistas, jeigu būtų žinojęs, ką mes šiandien žinome – juokauja Dawkinsas. Maža to, Dawkinsas netgi įsitikinęs, kad reinkarnavęs Jėzus nešiotų marškinėlius su užrašu "Atheists for Jesus". Nors dėl savo nuolankumo, šūkio veikėjus tikriausiai apkeistų vietomis: "Jėzus už ateistus". Taip šmaikštaudamas, žymusis ateistas pabaigia savo straipsnį.
Dawkinsas stebėtinai drąsiai maivosi Jėzaus akivaizdoje. Bet žinant, koks yra Jėzus, nebūtinai šis įžūlusis Dievo neigėjas liks visą amžių beausis. Juk per krikščionybės istoriją ne vien Saulius nukrito nuo arklio... Kas žino, gal kada pavyks išgydyti ir Dawkinso bei kitų krikščionybės nusivylėlių ausis – kai tik krikščionys gyvens savo Mesijo dvasia.
Tačiau iki tol visiems tikintiesiems lieka vienas prašymas: ar nevertėtų išmesti šiek tiek istorinio balasto, pasenusios metafizikos ir ypač Senojo Testamento rūstybės bei žiaurumo – tam, kad radikalusis meilingumas taptų visiems dar priimtinesnis? Jūsiškis Jėzus visai nieko, bėda tik su tuo iš Biblijos ir su jo mokymu apie pragarą. Iki šių dienų tai daugelio ateistų derybų objektas, gyvuojantis nuo B. Russello 1927 m. paskelbtos paskaitos "Why I am not a Christian" (Kodėl nesu krikščionis; vėliau ir vienas skyrius to paties pavadinimo knygoje). Russello esė pagrindinis argumentas yra tas, kad Jėzus turėjo "sunkią būdo ydą". Russellas įsitikinęs, kad nė vienas, "kuris giliai draugiškai nusiteikęs žmonėms, gali tikėti amžinąja bausme [pragare]." O Kristus, deja, "tikrai tikėjo, kad amžinoji bausmė bus". "Kerštingo įtūžio" evangelijose gana daug. Kalbėjimas apie pragarą esąs "žiaurus mokymas", kuris "įnešė žiaurumą į pasaulį". Už tai bent iš dalies atsakingas ir Jėzus.
Anglų kalba pagrindinis sakinys apie pragaro skandalą prasideda taip: "I do not myself feel that any person who..." Feel – galų gale Russellas vis tiek remiasi savo jausmais. Jam mokymas apie pragarą tiesiog labai labai nepatinka. Be abejo, būtų keista, jei šitoks mokymas neturėtų emocinio aspekto. Tačiau Russellas priekaištauja krikščionims, kad jie tiki vien dėl auklėjimo ar nesaugumo jausmo, iš įpročio ar baimės – taigi taip pat dėl jausmų ir visai ne dėl pagrįstų argumentų. Iš kitų reikalauja argumentų, bet pats jų neduoda. Kitus kaltina elgiantis vien pagal emocijas, bet pats irgi tuo pačiu vadovaujasi.
Mokymo apie pragarą priekaištas tik tada įtikintų, jeigu Dievo nebuvimas būtų priimamas kaip neabejotina prielaida. Bet jeigu Dievas tikrai egzistuoja, jeigu Jis tikrai sukūrė žmones panašius į save, tačiau kai kurie atmeta savo Kūrėją ir nori gyventi nuo Jo atskirai – kur gi čia dilema protui? Emociniu požiūriu, pragaro doktrina nėra maloni nė vienam – nei ateistui, nei tikinčiajam. Bet proto atžvilgiu – kodėl neturėtų būti pateisinama?
Pragaras bei antgamtiškumas visai neteršia nei Jėzaus etikos, nei misijos. Net atvirkščiai. Nes Dawkinso žaismingasis šūkio apvertimas turi daug gilesnę prasmę negu jis pats mano. Jėzus tikrai yra už ateistus – bet jis ir ne vien tik prieš smurtą. Jis sutiko būti nukryžiuojamas ne dėl to, kad būtų užkietėjęs pacifistas (atminkite pastabą apie "angelų legionus" – jie būtų atėję tikrai ne beginkliai). Noriai tapo neapsakomai didelio smurto auka ne dėl to, kad būtų beprotis mazochistas. Nužudyto
Avinėlio (Apr
5,12) pagrindinis tikslas – išgelbėti žmones iš amžinosios bausmės.
Jis panorėjo būti geras ir ateistams, ir būtent dėl to taip pat ir
juos ėmėsi traukti iš gresiančios pragaro ugnies. Štai kur
aukščiausias meilingumas! Tai Jėzaus Kristaus aukščiausias
meilingumas. Tai Jo Karalystės nesmurtinio skelbimo esmė.
