Josh McDowell
Jėzus – istoriškas asmuo
Šiandien nebūtų lengva rasti labai daug išsilavinusių žmonių, kurie pritartų radikaliam Russello teiginiui.
Daugeliui žmonių iškyla klausimas dėl Jėzaus Kristaus, ir dalis jų abejoja, ar tai, ką apie Jį pasakoja Biblija, yra teisinga, tačiau žmonių tvirtinančių, jog Jis iš viso niekada negyveno arba, jei ir gyveno, tai mes apie Jį negalime nieko sužinoti, yra labai nedaug. Netgi Amerikos revoliucionierius Thomas Paine’as, kuris į krikščionybę žvelgė su panieka, neabejojo Jėzaus Nazariečio istoriškumu. Nors Paine’as manė, jog bibliniai teiginiai apie Jėzaus dievystę buvo mitologiniai, vis dėlto jis laikėsi nuomonės, kad Jėzus tikrai gyveno. Paine’as sakė: "Jis [Jėzus Kristus] buvo doras ir mielas vyras. Moralė, kurią jis skelbė ir praktikavo, buvo geranoriškiausia; nors panašias moralines sistemas prieš daugelį metų buvo skelbę Konfucijus ir kai kurie graikų filosofai, o po to kvakeriai ir daugelis įvairiais amžiais gyvenusių gerų žmonių, tačiau jo niekas nepralenkė".
Kartais aš sutikdavau panašius į Russellą, kurie, nepaisydami įrodymų, atkakliai neigia, jog Jėzus kada nors iš viso egzistavo. Vienas toks konkretus atvejis pasitaikė vykstant diskusijoms, kurias organizavo kolegos studentai iš Vidurio vakarų universiteto. Mano oponentė, kandidatė į Kongresą iš Niujorko pažangiosios darbo partijos, savo įžanginėse pastabose pareiškė: "Šiandien istorikai tiesiog atmeta Jėzų kaip istorinį asmenį". Aš negalėjau patikėti savo ausimis. Tačiau buvau patenkintas, kad ji taip pasakė, nes tuo suteikė man galimybę 25 tūkstančiams studentų įrodyti, jog ji neparuošė savo namų darbo iš istorijos. Jeigu taip nebūtų buvę, ji būtų atradusi tai, ką yra pasakęs Mančesterio universiteto Rylandso biblinės kritikos ir egzegezės profesorius F.F. Bruce’as: "Kai kurie rašytojai gali pasimėgaudami žaisti 'Kristaus mitu’, tačiau jie taip elgiasi ne vadovaudamiesi istoriniu akivaizdumu. Kristaus istoriškumas nešališkam istorikui yra toks pat aksiominis kaip ir Julijaus Cezario istoriškumas. Tie, kas propaguoja 'Kristaus mito’ teorijas, nėra istorikai".
Otto Betzas yra teisus: "Joks rimtas mokslininkas nėra išdrįsęs postuluoti Jėzaus neistoriškumo".
Jėzaus istoriškumas nėra tik smalsaus krikščionių domėjimosi reikalas. Krikščionių tikėjimas yra pagrįstas istorija. Naujojo Testamento tyrinėtojas Donaldas Hagneris pastebi:
"Tikra krikščionybė, Naujojo Testamento dokumentų krikščionybė, yra istoriškojo pobūdžio. Naujojo Testamento tikėjimo centre yra teiginys, kad "Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį" (2 Kor 5,19). Jėzaus Kristaus įsikūnijimas, mirtis ir prisikėlimas, kaip realus įvykis laike ir erdvėje, t.y. kaip istoriškoji tikrovė, yra neatsiejamas krikščioniško tikėjimo pagrindas. Taigi, mano nuomone, krikščionybė geriausiai apibūdinama kaip Dievo darbų išvardijimas, šventimas ir dalyvavimas juose, kurie (kaip pabrėžia Naujojo Testamento raštai) savo kulminaciją yra pasiekę Jėzuje Kristuje."
Šiame skyriuje pateikiami įrodymai iš krikščioniškų bei pasaulietinių šaltinių ir žydų užuominų apie Kristaus gyvenimą.
Pasaulietiniai šaltiniai apie Jėzaus istoriškumą
Sakydamas pasaulietinis aš turiu omenyje "pagoniškas" – nekrikščioniškas, nežydiškas ir dažniausiai antikrikščioniškas. Daug antikinių pasaulietinių rašytojų užsimena apie Jėzų ir Jo pradėtą judėjimą. Tai, kad jie šiaip jau yra priešiškai nusiteikę krikščionybės atžvilgiu, daro juos ypač gerais liudytojais, nes neturi ką laimėti, pripažindami istoriškumą įvykių, susijusių su religiniu vadu ir Jo šalininkais, kuriuos jie niekino.
Kornelijus Tacitas
Anot G. Habermaso, "Kornelijus Tacitas (apie 55–120 m. po Kr.) buvo romėnų istorikas, pergyvenęs daugiau kaip pustuzinį Romos imperatorių. Jis vadintas 'žymiausiu istoriku’ antikinėje Romoje, asmenybe, kuri mokslininkų visuotinai buvo pripažinta už moralinį "principingumą ir kilnumą". Labiausiai pripažinti Tacito veikalai yra "Analai" ir "Istorijos". "Analai apima laikotarpį nuo Augusto mirties 14 m. po Kr. iki Nerono mirties 68 m. po Kr., o Istorijos prasideda po Nerono mirties ir tęsiasi iki Domiciano mirties 96 m. po Kr."
Rašydamas apie Nerono valdymą, Tacitas užsimena apie Kristaus mirtį ir krikščionių buvimą Romoje. Jis klaidingai rašė Kristaus vardą – "Christus", – tačiau tai buvo įprasta pagonių rašytojų klaida. Tacitas pasakoja:
"Bet jokia paguoda, kurią galėtų suteikti žmogus, jokios dovanos, kurias galėtų įteikti valdovas, jokios išpirkos, kurios galėtų būti paaukotos dievams, negalėjo sumažinti Nerono nešlovės, nes manyta, jog jis buvo užsakęs didelį Romos gaisrą. Todėl, norėdamas nuslopinti gandą, jis melagingai apkaltino ir baisiausiais kankinimais baudė žmones, kuriuos visi vadino krikščionimis ir kurie buvo nekenčiami dėl savo "baisių" nusikaltimų. Tiberijui valdant, Kristus, iš kurio kilęs šis vardas [krikščionių], Judėjos prokuratoriaus Poncijaus Piloto buvo nuteistas mirti. Tačiau laikinai nuslopintas žalingas prietaras vėl išplito ne tik Judėjoje, kur blogybė buvo kilusi, bet ir Romos mieste."
Šiame pasakojime Normanas Andersonas regi galimą užuominą apie Jėzaus prisikėlimą: "Labai įmanoma, jog, pridurdamas, kad 'laikinai nuslopintas žalingas prietaras vėl išplito’, jis netiesiogiai ir nesąmoningai liudija ankstyvosios Bažnyčios įsitikinimą, jog Kristus, kuris buvo nukryžiuotas, prisikėlė iš kapo".
F.F. Bruce’as nurodo kitą įdomią Tacito pateiktą informaciją apie šį įvykį: "Pilotas nėra paminėtas jokiame kitame iki mūsų išlikusiame pagoniškame dokumente. […] Galima manyti, kad tai istorijos ironija, nes tai tik vienintelė apie jį išlikusi pagonių užuomina, ir joje rašytojas pamini jį, kaip Kristui paskelbusį mirties nuosprendį. Akimirkai Tacitas tarsi prisijungia prie ankstyvojo krikščionių tikėjimo išpažinimo: 'kentėjo prie Poncijaus Piloto’".
Kembridžo universiteto dėstytojas Markusas Bockmuehlas pažymi, jog Tacito komentarai mums pateikia žymiausio to meto romėnų istoriko liudijimą, "nešališką patvirtinimą, jog Jėzus gyveno ir buvo oficialiai nuteistas mirti Judėjoje, valdant Tiberijui ir prokuratoriumi esant Poncijui Pilotui (tačiau formaliai – prefektu 26–36 m.) Toks paliudijimas gali atrodyti nereikšmingas, tačiau iš tikrųjų yra nepaprastai naudingas, atmetant dvi skirtingas teorijas, kurios kartais vis dar pateikiamos: pirma, jog Jėzus Nazarietis niekada neegzistavęs, antra, jog jis nemiręs dėl jam įvykdytos romėnų mirties bausmės".
Lukianas Samosatietis
Antrojo amžiaus antros pusės graikų satyrikas Lukianas su panieka kalbėjo apie Kristų ir krikščionis, niekada nemanydamas ir neįrodinėdamas, jog jie buvę netikri. Lukianas rašė: "Krikščionys, kaip žinote, ligi šiol garbina žmogų – įžymų asmenį, kuris davė pradžią jų naujoms apeigoms ir dėl to buvęs nukryžiuotas. […] Kaip jūs žinote, šie suklaidinti padarai pirmiausia įsitikinę, jog jie yra tapę nemirtingi visam laikui, tai paaiškina jų panieką mirčiai ir tarp jų plačiai paplitusį savanorišką aukojimąsi; be to, jų pirmasis įstatymų leidėjas jiems įteigė, jog nuo tos akimirkos, kai jie atsiverčia, visi tampa broliais; jie neigia Graikijos dievus, garbina nukryžiuotą išminčių ir gyvena pagal jo įstatymus. Visu tuo jie tikrai tiki todėl ir niekina visus pasaulio dievus, laikydami juos tiesiog bendra nuosavybe".
Svetonijus
Kitas romėnų istorikas, valdant Hadrianui buvęs teismo tarnautojas, imperatoriaus rūmų metraštininkas Svetonijus savo veikale "Klaudijaus gyvenimas" (25. 4) konstatavo:
"Kadangi žydai, pakurstyti Krestaus [dar vienas Kristaus vardo tarimas], nuolat keldavo neramumus, jis [Klaudijus] ištrėmė juos iš Romos". Lukas mini šį 49 m. po Kr. buvusį įvykį Apd 18,2.
Kitame veikale Svetonijus parašė apie gaisrą, kuris, valdant Neronui, 64 m. po Kr. nusiaubė Romą. Svetonijus pasakoja, jog "Neronas nubaudė krikščionis, žmones, pasidavusius naujam ir žalingam prietarui".
Tariant, jog Jėzus buvo nukryžiuotas ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, Svetonijus – ne krikščionybės draugas – "apgyvendina" krikščionis, nepraėjus dvidešimčiai metų, imperatoriaus mieste ir pasakoja, kad jie kentėjo bei mirė už savo įsitikinimą, jog Jėzus Kristus tikrai gyveno, mirė ir prisikėlė iš numirusių.
Plinijus Jaunesnysis
Bitinijos (Mažoji Azija) valdytojas Plinijus (112 m.) rašė imperatoriui Trajanui, klausdamas patarimo, kaip elgtis su krikščionimis, paaiškindamas, jog žudė ir vyrus, ir moteris, berniukus ir mergaites; nuteista mirtimi tiek daug, jog jis norėjo žinoti, ar ir toliau turėtų žudyti kiekvieną, kuris buvo išaiškintas esąs krikščionimi, ar tik įsitikinusius tokiais esant. Jis sakėsi privertęs krikščionis nusilenkti Trajano statuloms. Plinijus toliau rašo, jog "buvo privertęs juos keikti Kristų, o tai daryti tikrą krikščionį nebūtų įmanoma". Tame laiške jis pasakoja apie teisiamus žmones: "Tačiau jie patvirtino, jog visa jų kaltė arba klaida buvusi ta, kad jie jau įpratę susirinkti tam tikrą nustatytą dieną prieš patekant saulei giedoti himno Kristui kaip Dievui ir iškilmingai prisiekdavo nedaryti ko nors blogo, niekuomet neapgaudinėti, nevogti, nesvetimauti, niekada nekalbėti neteisingai, neišsižadėti tikėjimo, jei iš jų bus pareikalauta viešai jo išsižadėti".
Talas
Vienas pirmųjų pasauliečių rašytojų, kuris pamini Kristų, yra Talas. Tikriausiai apie 52 m. po Kr. Talas "parašė Viduržemio Rytų pasaulio istoriją nuo Trojos karo iki jo paties (Talo) dienų". (G. Habermas) Deja, jo kūrinys šiandien yra išlikęs tik fragmentais, kurie buvo cituoti kitų rašytojų. Vienas tokių rašytojų yra Julijus Afrikietis – krikščionis, savo veikalą parašęs apie 221 m. Vienas labai įdomus epizodas yra susijęs su Talo aiškinimu apie tamsą, kuri, Jėzui mirus ant kryžiaus, vėlyvą popietę apgaubė žemę. Afrikietis pasakoja: "Trečioje savo istorijų knygoje Talas šią tamsą paaiškina kaip saulės užtemimą nepagrįstai, kaip man atrodo (be abejo, nepagrįstai, nes saulės užtemimas negali įvykti mėnulio pilnaties metu, o Kristus numirė per Paschą esant mėnulio pilnačiai)".
Ši užuomina rodo, jog Evangelijos pasakojimas apie tamsą, kuri apgaubė žemę Kristaus nukryžiavimo metu, buvo gerai žinomas ir nekrikščionys privalėjo tai natūralistiškai paaiškinti. Talas neabejojo tuo, jog Jėzus buvo nukryžiuotas ir pasirodžiusiam neįprastam gamtiniam reiškiniui, reikėjo paaiškinimo. Jo protas tiesiog ieškojo kito paaiškinimo, tačiau iš esmės įvykiu neabejojo.
Flegonas
Kitas pasaulietis autorius, Flegonas, parašė istoriją, pavadintą "Kronikos". Nors šis veikalas dingo, Julijus Afrikietis savo kūrinyje išsaugojo nediduką jo fragmentą. Panašiai kaip Talas, Flegonas patvirtina, kad, nukryžiavus Jėzų, žemę apgaubė tamsa, ir jis tai aiškina taip pat kaip saulės užtemimo padarinį: "Tiberijaus Cezario laikais saulės užtemimas įvyko esant mėnulio pilnačiai".
Be Afrikiečio, Flegono užuominą apie šį įvykį mini ir II a. krikščionių apologetas Origenas (Contra Celsum, 2. 14, 33, 59) ir VI a. rašytojas Filoponas (De. opif. mund. II, 21).
Mara Bar-Serapionas
Aštuntojo dešimtmečio po Kr. pradžioje sirų filosofas, galbūt stoikas, Mara Bar-Serapionas iš kalėjimo parašė laišką savo sūnui, ragindamas jį ieškoti išminties. Savo laiške jis palygina Jėzų su filosofais Sokratu ir Pitagoru. Jis rašo:
"Kokį pranašumą įgijo atėniečiai, nuteisdami Sokratą mirti? Badas ir maras ištiko juos kaip bausmė už jų nusikaltimą. Kokį pranašumą įgijo Samo salos gyventojai, sudegindami Pitagorą? Jų žemė akimirksniu buvo padengta smėliu. Kokį pranašumą įgijo žydai, įvykdę mirties bausmę savo išmintingam Karaliui? Kaip tik po to buvo sunaikinta jų karalystė. Dievas teisingai atkeršijo už šiuos tris išmintingus vyrus: atėniečiai numirė iš bado, samiečius sunaikino jūra; žydai, sužlugdyti ir išvaryti iš savo žemės, gyvena visiškai išsklaidyti. Tačiau Sokratas nenumirė už gėrį; jis toliau gyveno Platono mokyme. Pitagoras nenumirė už gėrį; jis toliau gyveno Heros statuloje. Nei išmintingasis Karalius nenumirė už gėrį; Jis toliau gyvavo mokyme, kurį paliko."
Mara Bar-Serapionas tikrai nebuvo krikščionis, nes Jėzų prilygina Sokratui ir Pitagorui; jis teigia, kad Jėzus yra gyvas savo mokymu, o ne prisikėlimu, o kitoje vietoje pasirodo esąs politeistinio tikėjimo. Nepaisant to, jo užuominos apie Kristų liudija, jog jis neabejojo Jėzus žemiškuoju gyvenimu.
Žydų užuominos apie Jėzaus istoriškumą
Mokslininkai yra suradę daug patikimų užuominų apie Jėzų, taipogi ir nepatikimų arba tokių, kurios kadaise buvo pripažįstamos susijusiomis su Jėzumi, tačiau iš tiesų nėra tokios. Aš atrinkau keletą svarbesnių patikimų užuominų, į kurias čia ir atkreipsiu dėmesį.
Senuosiuose žydų šaltiniuose randamos užuominos, panašiai kaip ir pasaulietinės, yra priešiškos krikščionybės įkūrėjui, jo pasekėjams ir jų įsitikinimams. Todėl žydų patvirtinimas buvus įvykius, susijusius su Jėzaus gyvenimu, yra vertingas šių įvykių istoriškumo liudijimas.
Nukryžiavimas
Babilono Talmude skaitome: "Yra mokoma: Paschos išvakarėse jie pakabino Ješūvą. Priešais jį išėjo šauklys, keturiasdešimt dienų (kartodamas): 'Jis bus užmuštas akmenimis, nes vertėsi burtininkavimu, suvedžiojo bei suklaidino Izraelį. Tegul bet kas, žinantis ką nors jo naudai, ateina ir užtaria jį’. Tačiau, neatsiradus niekam, kas jį užtartų, jie Paschos išvakarėse pakabino jį" (Sanehederin 43a; plg. Tosefta’ Sanehederin 10:11; Jeruzalės Talmudas, Sanehederin 7:12; Esteros knygos targumas 7:9). Kitas šio teksto variantas sako: "Ješūvą Nazarėną".
Vardas "Ješūva" į graikų kalbą verčiamas "Jėzus", o užuomina, jog jis buvo Nazarėnas, dar stipriau susieja jį su Jėzumi Kristumi.
Be to, žodis "pakabino" yra kitas būdas nukryžiavimui pavadinti (žr. Lk 23,39; Gal 3,13). "Talmudas, – rašo žydų mokslininkas Josephas Klausneris, – kalba apie pakabinimą vietoje nukryžiavimo, nes ši baisi romėnų mirties bausmės forma žydų specialistams buvo žinoma tik iš romėnų teismų, bet ne iš žydų teisinės sistemos. Netgi apaštalas Paulius (Gal 3,13) išsamiai aiškina epizodą 'Dievo prakeiktas tas, kuris kybo ant medžio’ (Įst 21,23), kaip taikomą Jėzui".
Be to, užuomina apie tai, jog šis nukryžiavimas įvyko "Paschos išvakarėse", atitinka Jn 19,14 (frazė, kurią taip pat randame Babilono Talmude, Sanehederin 67a; Jeruzalės Talmude, Sanehederin 7:16).
Taigi šis tekstas gerai patvirtina Jėzaus ir Jo mirties istoriškumą. Jis taip pat liudija, jog žydų vyresnybė buvo susijusi su nuosprendžio priėmimu, tačiau mėgina pateisinti jų veiksmus. Jis netgi netiesiogiai liudija apie Jėzaus stebuklus (žr. Babilono Talmudas, Sanehederin 107b; Tosefta’ Šabbāt 11:15; Babilono Talmudas, Šabbāt 104b; Babilono Talmudas, Sotāh 47a), bet mėgina juos paaiškinti kaip burtininko arba kerėtojo veiklą – tokį aiškinimą yra paminėję ir evangelijų autoriai (Mk 3,22; Mt 9,34; 12,24).
Po šio žydų teksto pasirodo III a. pabaigos komentaras, kurį parašė amorajas Ula [amorajai – žydų išminčių, aiškinusių Mišną, grupė, aktyviai veikusi III–VI a.]. Jame sakoma: "Ar jūs galėtumėte patikėti, jog taip uoliai būtų stengtasi jį kaip nors apginti? Jis buvo apgavikas, o Maloningasis sako: 'Jo nepasigailėsi ir nepaslėpsi’. Jėzaus atveju buvo kitaip, nes jis buvo 'artimas karaliui’." Šis posakis – "artimas karaliui" – gali būti susijęs su Jėzaus kilme iš Izraelio karaliaus Dovydo giminės arba gali byloti apie Piloto rankų plovimąsi atiduodant Jėzų nuplakti ir nukryžiuoti.
Jėzus ir Jo mokiniai
Vėlesniame Talmudo pasakojime apie Jėzaus nukryžiavimą yra fragmentas, kuriame tvirtinama, jog "Ješūva turėjo penkis mokinius: Matają, Nakają, Necerą, Būnį ir Todą" (Babilono Talmudas, Sanehederin 107b). Nors "Matajas" gali būti užuomina apie Matą, tačiau niekas negali tvirtinti, kad kitus vardus būtų galima sieti su kuriuo nors iš mokinių, išvardytų evangelijų pasakojimuose. Teiginį, jog Jėzus turėjo penkis mokinius, galima paaiškinti tuo, kad kiti mokytojai, būtent Johananas ben Zakaijas ir Rabis Akiba, Talmude irgi minimi kaip turintys penkis mokinius arba klausytojus. Šiaip ar taip, viena yra tikra: šis tekstas paaiškina, jog žydų tradicija pripažįsta tai, kad rabinas Jėzus turėjo pasekėjų.
Gimęs iš mergelės
Vardai Ben Pandera (arba Ben Pantere) ir Ješūva ben Pandera Talmude priskiriami Jėzui. Daugelio specialistų teigimu, pandera yra žodžių žaismas – graikiško žodžio parthenos, reiškiančio mergelę, parodija. Žydų mokslininkas Josephas Klausneris rašo: "Žydai nuolat girdėjo, jog krikščionys (kurių dauguma nuo seniausių laikų kalbėjo graikiškai) vadino Jėzų 'Mergelės Sūnus’, […] ir tuo būdu, tyčiodamiesi, praminė jį Ben ha Pantera, t.y. 'leopardo sūnus’."
Kitame fragmente Babilono Talmude teigiama: "Rabinas Simeonas ben Azaijas pasakė [apie Jėzų]: 'Jeruzalėje radau genealoginį sąrašą, kuriame buvo parašyta 'Toksai yra paleistuvės pavainikis’" (Babilono Talmudas, Jebāmōt 49a; Mišna, Jebāmōt 4:13). Tačiau dar kitame epizode randame: "Jo motina buvo Mirijam, moterų kirpėja. Kaip jie sako […] 'toji atsiskyrusi nuo savo vyro’" (Babilono Talmudas, Šabbāt 104b). Dar kitame fragmente sakoma, jog Marija, "kuri buvo karalių ir valdovų palikuonė, paleistuvavo su dailidėmis" (Babilono Talmudas, Sanehederin 106a). Be abejo, šis fragmentas yra bandymas paaiškinti krikščionių išpažinimą, jog Jėzus gimė iš mergelės (žr. t.p. Babilono Talmudas, Šabbāt 104b). "Karaliai ir valdovai" gali būti susiję su kai kuriais Luko pateikiamos genealogijos vardais, kuriuos, pradedant nuo karaliaus Dovydo, kai kas iš Bažnyčios tėvų priskyrė Marijos protėviams (plg. "Jėzus […] buvo artimas karaliui" – Babilono Talmudas, Sanehederin 43a).
Argumentuojama taip: jeigu Juozapas nebuvo Jėzaus tėvas, tai Marija tapo nėščia nuo kito vyro; taigi ji yra paleistuvė, o Jėzus buvo nesantuokinis sūnus. Naujajame Testamente užfiksuota, jog Rašto mokytojai ir fariziejai netiesiogiai tuo apkaltino Jėzų (Jn 8,41).
Nors Naujasis Testamentas patvirtina, kad šis kaltinimas neturi pagrindo, kaltinimas rodo, jog krikščionių pasakojimas apie stebuklingą Jėzaus gimimą buvo ankstyvosios Bažnyčios tvirtinimas, susilaukęs reakcijos.
Atkreipkite dėmesį, jog reakcija neneigia Jėzaus egzistavimo, o tik skirtingai išaiškina Jo prasidėjimą. Klausneris pastebi: "Dabartiniuose Mišnos leidiniuose priduriama: 'Patvirtinti rabino Jehošua žodžius’ (kuris toje pačioje Mišnoje sako: Kas yra pavainikis? Kiekvienas, kurio tėvus Bet Din nuteisia mirti). Atrodo, jog čia, be abejonės, kalbama apie Jėzų".
Juozapo Flavijaus liudijimas
Juozapas ben Matatijas (gimęs 37/38 m. po Kr., miręs ne anksčiau kaip 100 m.), rašo profesorius Johnas P. Meieris, iki perėjimo romėnų pusėn buvo žydų aristokratas, kunigas politikas, ne itin uolus sukilėlių vadas Galilėjoje per pirmąjį žydų sukilimą prieš romėnus (66–73 m.), gudrus persimetėlis, žydų istorikas, pasamdytas flavijonų dinastijos imperatorių, ir, kaip spėjama, fariziejus. Vespasiano paimtas nelaisvėn 67 metais, likusį sukilimo laiką tarnavo romėnams kaip tarpininkas ir vertėjas. Atgabentas į Romą, parašė du svarbius veikalus: "Žydų karai", kuris parašytas aštuntojo dešimtmečio pradžioje, ir daug ilgesnį – "Žydų senovė", kuris užbaigtas apie 93–94 m.
Juozapas Flavijus tapo imperatoriaus artimiausios aplinkos žmogumi. Tiesą sakant, vardas Flavijus imperatoriaus jam buvo duotas kaip romėniškas vardas. Juozapas – jo žydiškas vardas.
"Žydų senovėje" yra teksto fragmentas, kuris sukėlė karštas mokslininkų diskusijas. Jis skamba taip:
"Maždaug tuo metu buvo Jėzus, išmintingas žmogus, jeigu tik būtų teisiška jį vadinti žmogumi, nes jis buvo stebukladarys, mokytojas tokių žmonių, kurie noriai priima tiesą. Jis patraukė prie savęs ne tik daug žydų, bet ir daug pagonių. Jis buvo Kristus, ir, kuomet Pilotas mūsų vyresniųjų patarimu buvo nuteisęs jį nukryžiuoti, tai, kurie ir ankščiau jį mylėjo, jo nepaliko; trečią dieną jis vėl gyvas pasirodė jiems, kaip šiuos ir dešimt tūkstančių kitų stebuklingų dalykų apie jį buvo išpranašavę dieviški pranašai. Su jo vardu sietina krikščionių giminė nėra išnykusi iki pat šios dienos." (Antiquities, XVIII, 33, mano pažymėta kursyvu)
Aš smulkmeniškai nesigilinsiu į mokslininkų pozicijas, kurių jie laikosi dėl šio fragmento, žinomo kaip Liudijimas (angl. testimonium). Išsamesnio šios diskusijos aptarimo ieškokite mano knygoje "Jis vaikščiojo tarp mūsų" (He Walked Among Us, 37– 45). Todėl čia leiskite man trumpai tik pažymėti, jog šis fragmentas yra sukėlęs daug triukšmo, nes Juozapas – žydas nekrikščionis – pareiškia apie Jėzų tai, ko žydas ortodoksas negalėtų pripažinti, pvz., apie Jėzų kalba kaip apie Kristų (Mesiją) ir teigia, jog Jis prisikėlė iš mirties, kaip buvo pranašavę senovės žydų pranašai.
Apsvarstęs įrodymo vertę sau pačiam, supratau, jog sutinku su tais mokslininkais, kurie mano, jog, nepaisant kai kurių tekste padarytų jam visiškai svetimų krikščioniškų papildymų, ypač aukščiau kursyvu pažymėtų frazių, Liudijime yra daug tiesos, kurią Juozapas galėjo nesunkiai pripažinti. Meieris tvirtina:
"Perskaitykite Liudijimą be kursyvu išspausdintų ištraukų ir įsitikinsite, jog minties tėkmė yra aiški. Juozapas vadina Jėzų bendriniu vardu "išmintingas žmogus" (sofos anēr, arba galbūt hebrajiškai – haham). Po to Juozapas toliau "dešifruoja" bendrinį pavadinimą (išmintingas žmogus) dviem pagrindiniais jo komponentais graikų–romėnų pasaulyje: stebuklų darymas ir įspūdingas mokymas. Šis dvejopas "išminties" pasireiškimas laimi Jėzui daug pasekėjų tiek tarp žydų, tiek tarp pagonių. Nors ir nėra aiškiai nurodyta priežastis, tačiau tikėtina, kad ši didžiulė jo sėkmė paskatino vadovus apkaltinti Jėzų Pilotui. Nepaisant gėdingos Jėzaus mirties ant kryžiaus, jo ankstesnieji šalininkai neatsisako savo ištikimybės jam, todėl (atkreipkite dėmesį į tai, jog minties pasikeitimas yra daug sklandesnis be užuominos pašalintame fragmente apie prisikėlimą) krikščionių giminė iki šiol nėra išnykusi."
Dviem skyriais žemiau po šio Liudijimo Juozapas kalba apie Jėzaus brolį Jokūbą. Veikale Žydų Senovė (XX, 9. 1) jis aprašo vyriausiojo kunigo Ananijo elgesį:
"Tačiau jaunesnysis Ananijas, kuris, kaip minėjome, tapo vyriausiuoju kunigu, buvo įžūlaus būdo ir nepaprastai drąsus; jis priklausė sadukiejų partijai, o jos nariai, kaip jau esame įrodę, griežtai elgėsi visų pirma žydų atžvilgiu. Būdamas brutalus, Ananijas pamanė, jog dabar turįs gerą progą, nes Festas buvo miręs, o Albinijus vis dar buvo kelionėje; taigi jis sušaukė teisėjų tarybą, atvedė priešais ją Jėzaus, vadinamojo Kristaus, brolį, vardu Jokūbas, kartu su keliais kitais ir, apkaltinęs juos įstatymo laužymu, atidavė juos užmušti akmenimis."
Ješivos universiteto klasikos profesorius ir "Žydų senovės" vertėjas Loebo leidimui Louisas Feldmanas tvirtina: "Nedaugelis yra abejoję šio fragmento autentiškumu". Fragmento užuomina apie Jėzų kaip apie "vadinamąjį Kristų" yra beprasmė, jeigu Juozapas savo "Žydų senovėje" jau anksčiau nebūtų kalbėjęs apie Jėzų. Tai dar vienas požymis, jog ankstesnis ir išsamesnis svarstymas "Žydų senovėje" yra autentiškas, išskyrus akivaizdžius krikščioniškus prierašus.
Taigi net didysis pirmojo amžiaus žydų istorikas Juozapas, rašydamas tik truputį vėliau kaip pusė amžiaus po Jėzaus gyvenimo ir nukryžiavimo, patvirtina tiesą, jog Jėzus buvo ne Bažnyčios fantazijos vaisius, bet tikra istorinė asmenybė.
Šaltinis: Josh McDowell, "Įrodymai, kurių neįmanoma paneigti" (The New Evidence That Demands A Verdict), VO Agapė, 2006.
Visą knygą galite užsisakyti čia (pdf formatu): agape@agape.lt
