Holger Lahayne
Jėzaus nuosavybė
Vienas iš mūsų laiko bruožų yra tai, kad esame linkę pamiršti savo praeitį. Gyvename dabartimi ir nesukame galvos, iš kur esame kilę, kokios aplinkybės formavo mūsų praeitį, kur driekiasi mūsų šaknys. Tai pasakytina ir kalbant apie popmuziką. Šiuolaikiniai ritmai – deja, dažniausiai pačiu primityviausiu pavidalu – karaliauja muzikos rinkoje, radijuje, MP3 grotuvuose. Bet tik retas žino, iš kur jie kilę ir kas jų kūrėjai. Gaila, dauguma tų kūrėjų jau mirę, nemirtingi, regis, telikę "Rolling Stones"; na dar Paulas McCartney’is ir Cliffas Richardas. Pastarasis šiais metais ruošiasi švęsti 50-ąjį sceninės karjeros jubiliejų. Na ir, žinoma, "savo kartos balsas", kurio kūryba laikoma "turtingiausiu ir kompleksiškiausiu meniniu popkultūros palikimu" dar taip pat kruta. Birželio pradžioje, ne kas kitas, o pats didysis Bobas Dylanas su koncertu viešėjo Lietuvoje – dar yra vilties, kai popsas užknisa juodai.
1941 m. Minesotoje gimęs Robertas Allenas Zimmermannas, nuo 1960-ųjų pasivadinęs Bobu Dylanu, savo muzikinę karjerą pradėjo 1961 m. Niujorke. 1963-iųjų albumas "The Freewheelin' Bob Dylan" pažėrė tokius perliukus kaip "Blowin' In The Wind" ("Piliečių teisių judėjimo himnas", greitai sulaukęs net 60 naujų versijų!) arba "A Hard Rain’s A-Gonna Fall", netrukusius Dylaną išgarsinti ir už folk muzikos gerbėjų slenksčio.
Trečiasis Dylano diskas "The Times They Are A-Changin'" (1964) išsiskyrė niūriomis protesto ir antikarinėmis baladėmis kaip "With God On Our Side" ar prieš rasių diskriminaciją kalbanti "Only A Pawn In Their Game". Bobas Dylanas kaip niekas kitas tuo metu sugebėjo puikiai pataikyti koja kojon su laiko dvasia. "How does it feel / How does it feel / To be on your own / With no direction home / Like a complete unknown / Like a rolling stone?" (Koks jausmas, / Koks jausmas / Likti visiškai vienam, / Nežinant, kurioje pusėje namai – / Tarsi visiškai svetimas, / Tarsi besimėtantis akmenėlis) – godojasi "Like A Rolling Stone" (1965). 2004/2005 žurnalas "Rolling Stone" šiai dainai suteikė pirmąją vietą nominacijoje "Visų laikų reikšmingiausios ir geriausios roko dainos".
Dylanas ne tik dainavo apie savo laikus, bet ir gyveno pagal juos. Kaip ir dauguma 60-ųjų roko gigantų pasidavė narkotikams: "Opiumas, hašišas, marihuana juk jokie narkotikai; tai tik priemonės smegenims kartkarčiais pravėdinti. Juk kiekvienam kartais reikia, kad kas nors gerai prapūstų smegenis." Iš tokio mąstymo ir gyvenimo būdo, žinoma, gimė iki tol niekam negirdėti, keisti ir kartu žavintys garsų pasauliai kaip "Blonde On Blonde" (pirmas roko istorijoje dvigubas albumas) su keistais ir sunkiai suvokiamais tekstais (kaip ir 1966/1967 "The Beatles" dainos "Revolver" ar garsioji "Sgt. Pepper").
Tik nuo mūsų dienų laikmečio dvasios dainių skirtumas tas – ir tai labai svarbus skirtumas, – kad Dylanas niekada nedirbo rinkai, niekad nepataikavo klausytojo, net savo gerbėjų skoniui. Jis nuosekliai laikėsi savo kelio, buvo visiškai nekonformistiškas (1960-ųjų viduryje nepabijojo savo klausytojų nustebinti elektriniais ir gana sunkokais gitaros garsais – "Dylan goes electric") bei nepašykštėdamas gerbėjams net po kelerius metus tylos pertraukų (nedalyvavo ir 1969 m. Vudstoko festivalyje, nors gyveno beveik už kampo). Tačiau blogiausia dar laukė.
Jėzaus ranka
Nuo pat pradžių savo dainose Dylanas nevengė religinių temų. Antai "Long Ago, Far Away" (1962) minimas nukryžiavimas. Albume "New Morning" (1970) dainuojama apie "Three Angels", o dainoje "Father Of The Night" minimas Tėvas, kuris yra danguje ir kurį "mes labai džiaugsmingai šloviname". Muzikantas T–Bone Bornettas (1970-ųjų gale priklausęs Dylano grupei bei tuo laiku tapęs krikščioniu), pasakodamas apie 1960-ųjų pradžios Dylano filmavimąsi, teigia, kad Dylanas jau tada tikėjo Dešimties Dievo įsakymų tiesa. Jis prisimena: "Net sakyčiau, kad visa Bobo Dylano istorija yra istorija žmogaus, ieškojusio Dievo". Taip pat tvirtina ir Dylano biografas Jonathanas Cottas: "Tremtis, išgelbėjimas, išganymas, teisingumas, teismas, tikėjimas buvo nuolatinės jo darbų mintys ir temos... Jis visada dainavo apie Jėzų, kaip apie vieną didžiausių savo outlaw heroes."
Šiek tiek religingumo nėra blogai. Net gerai. O 1960-aisiais jis buvo madingas: 1960-ųjų gale bitlai susirengė į piligriminį žygį pas savo guru į Indiją; Vudstoke įvairiausios ‚maldos' liete liejosi. Bet 1979-ųjų Dylano žingsnis pralaužė visus spiritual correctness rėmus. Tai buvo Dylano "fanatiškasis atsigręžimas į krikščionybę" (O. Benzingeris).
1970-ųjų pabaigoje Dylanas draugavo su aktore Alice Artes, jau kuris laikas lankiusia charizmiškąją Kalifornijos Malibu "Vynuogyno" bažnyčią. Tai ji pakvietė Dylaną į susitikimą su pastoriais Larry Myersu bei Paulu Edmondu. Myersas be užuolankų ir smulkiai muzikui išdėstė visą Biblijos išganymo istoriją nuo Pradžios iki Apreiškimo knygos.
"Mes nebandėme jo nei įkalbinėti, nei manipuliuoti, nei daryti kokio nors spaudimo. Aš manau, kad pats Dievas per savo žodį, Bibliją, prakalbo žmogui, kuris jau daug metų jo ieškojo. Vėliau po kelių dienų – privačiai ir pats vienas – Bobas priėmė Kristų ir įtikėjo, kad Jėzus tikrai yra Mesijas."
Pats Dylanas sakė: "Jėzus uždėjo savo ranką ant manęs... Tai buvo fizinis veiksmas. Aš tai jaučiau. Aš tai jaučiau visur aplink save. Jaučiau, kaip visas mano kūnas drebėjo. Dievo didybė parklupdė mane ir vėl pakėlė." Ir "Los Angeles Times" žurnalistui Robertui Hilburnui yra patvirtinęs:
"Aš tikrai patyriau atsivertimą... Visada žinojau, kad egzistuoja Dievas, visatos Kūrėjas, Kūrėjas kalnų ir jūrų.., bet aš nesuvokiau Jėzaus ir nežinojau, ką jis turi bendro su aukščiausiuoju Kūrėju... Visada skaičiau Bibliją, bet vertinau ją tik kaip literatūrą."
Keturis mėnesius Dylanas lankė bendruomenės tikėjimo ir mokinystės pamokas, kasdien skaitė po kelis skyrius iš Biblijos. Didžioji roko žvaigždė sėdo šalia studentų ir namų šeimininkių, atidžiai jų klausėsi ir kalbėjoi apie Biblijos eilutes – argi ne nuostabus pasikeitimas! Ir Dylanui tai nebuvo akimirksnio užsidegimas. Jis visas pasikeitė, apsivertė, persitvarkė visas jo gyvenimas.
(Beje, šio Dylano gyvenimo tarpsnio tyrinėjimai daug pasako apie mūsų kultūrą, kai net patys žymiausi Dylano ekspertai kaip vokietis O. Benzingeris su šiuo muzikanto istorijos faktu elgiasi gana paviršutiniškai ir aplaidžiai, vadindami evangelikų bendruomenės tikėjimo pamokas "vienuolyno mokyklėle", o "Vynuogyno" krikščionių bendruomenę "liuteronų bažnyčios atskala su ypatingu polinkiu į Senojo Testamento tekstus".)
Gotta serve somebody
Dainininko įtikėjimas jau tais pačiais metais atsispindėjo jo albume "Slow Train Coming". Dylanas vėl pasikvietė dirbti žymųjį prodiuserį J. Wexlerį (šių metų rugpjūtį mirė), kuris vėliau prisiminė: "Aš visai nieko nežinojau apie tą jo krikščionišką atsivertimą, kol jis nepradėjo manęs evangelizuoti. Aš jam pasakiau: ‚Bobai, prieš tave stovi 62 metų senis, žydas ir užkietėjęs ateistas. Aš beviltiškas. Gal verčiau padarykime albumą'."
Albume Dylanas aiškiai išpažįsta savo tikėjimą bei tiesiai pasako, kad kiekvieno žmogaus laukia apsisprendimas, kam jis nori tarnauti. Žinomiausioje dainoje "You gotta serve somebody" (šioje ir kitose albumo dainose skamba Marko Knopflerio iš "Dire Straits" gitara) Dylanas sako:
"You may be a preacher with your spiritual pride, / You may be a city councilman taking bribes on the side, /You may be workin' in a barbershop, you may know how to cut hair, / You may be somebody's mistress, may be somebody's heir / But you're gonna have to serve somebody, yes indeed / You're gonna have to serve somebody, / Well, it may be the devil or it may be the Lord / But you're gonna have to serve somebody." (Gal tu esi pamokslininkas, paskendęs savo dvasinėje didybėje, / Gal tu miesto savivaldybės narys, imantis kyšius, / Gal dirbi kirpykloje ir moki kirpti plaukus, / Gal tu kieno nors mylimoji ar paveldėtojas, / Tačiau tu turi kam nors tarnauti, taip, taip yra, / Tu turi kam nors tarnauti – / Ar tai bus šėtonas, ar Viešpats, / Bet tu turi kam nors tarnauti.)
Ir dainoje "Precious Angel" dainininkas pabrėžia tą pačią mintį: "Ya either got faith or ya got unbelief and there ain't no neutral ground" (Arba tu tiki, arba netiki, neutralaus lauko nėra). Tik priedainis švelnus ir nekaltas kaip kokios charizmininkų giesmės ("Shine your light, shine your light on me"). Dainoje autorius pasakoja apie savo praeities dvasinį aklumą ir bejėgiškumą: ("Ya know I just couldn't make it by myself. / I'm a little too blind to see"; Tu žinai, kad aš nebūčiau pajėgęs pats vienas, / nes buvau aklas ir nemačiau). Paminimi ir tie, kurie atmeta Gerąją Naujieną: "My so-called friends have fallen under a spell. / They look me squarely in the eye and they say, "All is well." / Can they imagine the darkness that will fall from on high / When men will beg God to kill them and they won't be able to die?" (Mano vadinamieji draugai stovi lyg apakę. / Jie žiūri man tiesiai į akis ir sako: "Viskas gerai". / Ar galite įsivaizduoti, kokia tamsa iš dangaus nusileis, / Kai žmonės prašys Dievo būti nužudomi, bet neįstengs numirti?)
Matosi, kad tikėjimo Dylanas nelaikė vien privačiu reikalu, nes stropiai evangelizavo. Tai darydamas, jis susilaukdavo priešiškumo, kuris atspindėtas ir jo tekstuose. "I Believe in You" sakoma: "They ask me how I feel / And if my love is real / And how I know I'll make it through. / And they, they look at me and frown, / They'd like to drive me from this town, / They don't want me around / 'Cause I believe in you." (Jie manęs klausia, kaip aš jaučiuosi, / Ar mano meilė tikra. / Ir kaip aš galiu žinoti, ar neatpulsiu. / Jie žiūri į mane surauktais antakiais, / Jie mane mielai išvarytų iš šio miesto. Aš jiems čia nereikalingas, / Nes tikiu į Tave).
Dylanas nevengia griežtų žodžių kaip ir protesto dainose. Jis drąsiai klausia: "When You Gonna Wake Up?" (Kada jūs prabusit?) ir tiesiai šviesiai iškloja visas visuomenės blogybes. Mini "klaidingas filosofijas", "prievartautojus bažnyčiose" bei "gangsterius valdžioje". Bet tai tik dalis jo žinios. Kita dalis klausia: "Do you ever wonder just what God requires? / You think He's just an errand boy to satisfy your wandering desires" (Ar kada susimąstėt, ko Dievas iš jūsų reikalauja? / Jūs manot, kad jis pasiuntinukas, privalantis pildyti jūsų besisukiojančius norus.). Kitoje vietoje klausia dar labiau kristocentriškai: "There's a Man up on a cross and He's been crucified. / Do you have any idea why or for who He died?" (Ana ten žmogus ant kryžiaus, kuris buvo nukryžiuotas. / Ar bent nutuokiat, kam ir dėl ko jis numirė?)
"Slow Train Coming" buvo drąsus ir bekompromisis albumas, persunktas įsitikinimo "But there's only one authority, / And that's the authority on high" (Tačiau tėra tik vienas autoritetas, / Tai autoritetas ten, viršuje), su aiškiu egzistenciniu perspėjimu: "Jesus said, Be ready, / For you know not the hour in which I come" (Jėzus sakė: būkit pasirengę, / Nes nežinote, kurią valandą aš sugrįšiu; "Gonna Change My Way of Thinking").
Suteneriai vietoj studentų
Apie Dievą šiaip samprotauti yra vienas dalykas, bet nuoširdžiai ir karštai evangelizuoti, deja, visai kas kita. Daug gerbėjų, kurie Dylano muziką laikė puikia, nerimo dėl tekstų. "New Musical Express" apie "Slow Train Coming" murma: "Tie Dylano pamokslai joks išgelbėjimas, o gryna bausmė... Jeigu nekalbame apie meilės Dievą, tai visa kita galime pamiršti." Iki šiandien tokie muzikos ekspertai kaip O. Benzingeris kritikuoja "Dylanui netipišką [tekstų] vienpusiškumą". Eksperto nuomone, "Dylano mintys labai siauros ir grubios, o jo komentarai moralizuojantys ir vertinantys"; "... jis virsta misionieriumi, savo stropumu perlenkia lazdą, lyg norėtų pasirodyti kaip koks pamokslininkas ("Bob Dylan"). O iš tikrųjų Dylanui tik tereikėjo, kad jo žinios išklausytų: "Kai kas nors sako: ‚Aš mėgstu muziką, bet su tavo mintimis nelabai sutinku', tai nuskamba lygiai taip pat, kaip ‚Man patinka tavo akys, bet nosis, deja, ne vietoje; arba ausis puiki, bet kaklas šiek tiek keistokas'."
Kai Dylanas skelbia savo idėjas prieš karą bei rasių diskriminaciją – viskas gerai, puiku. Bet tik ne apie išganymą ir Nukryžiuotąjį! Dainininkas pats pastebėjo: "Man būtų buvę daug lengviau, jeigu savo sielos išganymą būčiau radęs narkotikuose, budizme ar Scientology bendruomenėje". Bet Dylanas visą laiką plaukė prieš srovę. Dar būdamas vaikas jausdavosi kitoks, kartais dėl to atstumtas. 1962 m. jis sakė: "Aš matau dalykus, kurių kiti nepastebi. Jaučiu tai, ko kiti nejaučia. Tai siaubinga." O po įtikėjimo – "Jei aš kuo nors tikiu, tai man nerūpi, ką kiti apie tai galvoja."
Tokios dvasios ir vien su naujomis dainomis Dylanas išsirengė ir į 1979/1980 turą. Ir čia jis iš tikrųjų pamokslavo. Štai Vorčesteryje, Masačiusetse, kalbėjo:
"Melskite amžinojo gyvenimo. Ir nepamirškit: Dievas žino visas jūsų širdžių paslaptis. Dievas žino visas paslaptis. Jūs nieko nuo jo nenuslėpsite. Nesileiskite apgaunami tiesos niekintojų. Daug kas meldžiasi. Bet kelias tėra vienas – melstis visą savaitę, visus metus..."
Nieko nuostabaus, kad šitokie sakiniai senuosius gerbėjus glumino. Bet tam tikra prasme jis laimėjo ir naujų:
"Dauguma žmonių atėjo į šou, taip sakant, iš anapus, iš gatvės. Tarp jų suteneriai, prostitutės bei kitokie sudėtingi tipai. Manau, jie atėjo į koncertą dėl to, kad tuo metu nieko geriau nesugalvojo. Tačiau daugeliui iš jų mano muzika pasirodė priimtina, jie reagavo labai teigiamai. Daug kas manęs visai nepažinojo, bet jie suprato, ką darau. Paskui koncertavome koledžuose, kur sėdėjo mano vadinamieji fanai. Čia ir prasidėjo pragaras. Jie šaukė, jie reikalavo rokenrolo, jie reiškė nepasitenkinimą ir žėrė keiksmažodžius... Ne visada buvo lengva, bet jausdavausi labiau patenkintas, kai grodavau pas sutenerius ir prostitutes."
Nepaisant pasipiktinimų ir kritikos, Dylanas 1979 m. gavo "Grammy" apdovanojimą kaip geriausias metų dainininkas.
Meilės dozė
Kritika Dylano nė kiek neišmušė iš jo pasirinkto kelio. Net priešingai. 1980 m. jis išleido albumą su dar aiškesniu pavadinimu "Saved" (Išgelbėtas). Atrodė, tarsi Dylanas savo kritikams sakytų: gerai, jūs man prikišat vienpusiškumą, tai dabar ir klausykitės vienpusių dainų!
Išties dainos kaip "Saved" buvo tokios tiesios ir aiškios, ko iš šio didžio poeto nebuvo tikėtasi:
"I was blinded by the devil, / Born already ruined, / Stone-cold dead / As I stepped out of the womb./ By His grace I have been touched, / By His word I have been healed, / By His hand I've been delivered,/ By His spirit I've been sealed." (Šėtonas mane apakino, / Jau gimiau sugedęs, / [dvasiškai] Miręs tarsi šaltas akmuo, / Kai išėjau iš motinos įsčių. / Bet jo malonė palietė mane, / Jo žodis mane išgydė, / Jo ranka mane išganė, / Jo Dvasia mane paženklino).
O toliau kaip šiuolaikiniame šlovinime:
"I've been saved / By the blood of the lamb, / Saved By the blood of the lamb, / Saved, Saved, / And I'm so glad. / Yes, I'm so glad, / I'm so glad, / So glad, / I want to thank You, Lord, / I just want to thank You, Lord,/ Thank You, Lord." (Aš buvau išgelbėtas / Avinėlio krauju, / Išgelbėtas avinėlio krauju, / Išgelbėtas, išgelbėtas, / Aš toks laimingas. / Taip, aš labai laimingas, / Labai laimingas, / Laimingas, / Aš noriu tau tik dėkoti, Viešpatie, / Aš noriu tau tik dėkoti, Viešpatie, / Dėkoju, Viešpatie).
Dar labiau provokuojančiai nei "Slow Train Coming" skamba tiesus "Are You Ready?":
"Are you ready, are you ready? / Are you ready, are you ready? / Are you ready to meet Jesus? / Are you where you ought to be? / Will He know you when He sees you / Or will He say, "Depart from Me"? /Are you ready for the judgment? / Are you ready for that terrible swift sword? / Are you ready for Armageddon? / Are you ready for the day of the Lord? / Are you ready, I hope you're ready. (Ar esi pasirengęs? Ar esi pasirengęs? / Ar esi pasirengęs? Ar esi pasirengęs? / Ar esi pasirengęs susitikti su Jėzumi? / Ar tu esi ten, kur ir turėtum būti? / Ar jis tave atpažins, kai judu susitiksite? / O gal jis tau tars "Eik šalin nuo manęs"? / Ar esi pasirengęs artėjančiam teismui? / Ar esi pasirengęs sutikti baisųjį, aštrųjį kardą? / Ar pasirengęs Armagedonui? / Ar esi pasirengęs Viešpaties dienai? / Ar esi pasirengęs, tikiuosi, tu esi pasirengęs.)
Tačiau "Saved" buvo įvertintas kaip vidutiniškas albumas. Tam pritarė net krikščionys. Antai muzikos apžvalgininkas Steve’as Turneris jį taip pat laikė tik "pusėtinu" su daugybe silpnų vietų ("Hungry for Heaven"). Tik pora dainų esą neblogai pasisekusios ("In the Garden" Dylanas ir dabar atlieka koncertų metu). 1981-ųjų albumas "Shot of Love", užbaigiantis Dylano "krikščioniškąją trilogiją", pasižymi gilesniais tekstais ir kandumu:
"Don't need a shot of heroin to kill my disease, / Don't need a shot of turpentine, only bring me to my knees, / Don't need a shot of codeine to help me to repent, / Don't need a shot of whiskey, help me be president. / I need a shot of love, I need a shot of love." (Man nereikia dozės heroino, kad pasigydyčiau savo ligą, / man nereikia dozės terpentino, kad suklupčiau ant kelių, / Man nereikia ir dozės kodeino, kad galėčiau atlikti atgailą, / man nereikia viskio, kad galėčiau būti geresnis prezidentas. / Man tik reikia dozės meilės, man reikia dozės meilės).
Dainoje "Property of Jesus" autorius apgailestauja dėl atmetančių jo tikėjimą (ypač dėl kitų muzikantų):
"Go ahead and talk about him because he makes you doubt, / Because he has denied himself the things that you can't live without. / Laugh at him behind his back just like the others do, / Remind him of what he used to be when he comes walkin' through." (Kalbėkit kiek tik norit apie jį, kad jis žadina jumyse dvejonę, / Kad atsisako dalykų, be kurių jūs negalit gyventi. / [Jūs] juokiatės jam už nugaros lygiai taip pat kaip ir visi kiti, / Jūs primenat jam tą, koks jis kadaise buvo, kai eina pro šalį).
O priedainis pilnas kartėlio ir net piktas. Spėjama, kad tam autorių paskatino kai kurios Micko Jaggerio iš "Rolling Stones" pastabos apie jo tikėjimo išpažinimą. "Akmeninė širdis" gali būti užuomina į stones (akmenys): "He's the property of Jesus / Resent him to the bone / You got something better / You've got a heart of stone" (Bet jis yra Jėzaus nuosavybė. / Jus tai baisiai siutina, / Bet jūs gi turite geresnių dalykų, / Jūs turite akmeninę širdį).
Daug šviesiau skamba "Every Grain of Sand", laikoma viena geriausių Dylano dainų. Joje autorius supina savo patirtį su gilia teologine tiesa. Tai paskatino patirtas emocinis nuosmukis ir depresija. Todėl Dylanas šioje dainoje daug švelnesnis, natūralesnis ir patrauklesnis nei savo kaltinamuosiuose tekstuose:
"In the time of my confession, in the hour of my deepest need / When the pool of tears beneath my feet flood every newborn seed / There's a dyin' voice within me reaching out somewhere, / Toiling in the danger and in the morals of despair." (Išpažinimo metu, kai buvo apėmęs baisus sunkumas, / Kai ašarų srautai po mano kojomis nuplaudavo kiekvieną naują pasėtą sėklą, / Manyje skambėjo tilstantis balsas, kuris kažkur manęs šaukėsi, / Triūsiant sunkume ir nusivylime).
Tikinčiajam išties kartais kasdienybė gali atrodyti labai beviltiškai, bet jis tvirtai žino, kad yra saugus visagalio ir visur esančio Dievo rankoje: "In the fury of the moment I can see the Master's hand / In every leaf that trembles, in every grain of sand." (Akimirkos maišaty aš matau savo mokytojo ranką, / Kiekviename virpančiame lapelyje, kiekvienoje smiltelėje).
Gyvenime neišvengiame pagundų, bet Dievas mūsų neapleidžia. Jis viską kontroliuoja, nes viską žino:
"I gaze into the doorway of temptation's angry flame / And every time I pass that way I always hear my name. / Then onward in my journey I come to understand /That every hair is numbered like every grain of sand." (Aš žvelgiu į piktosios pagundų liepsnos kelią, / Bet kaskart, kai tik užeinu ant to kelio, išgirstu šaukiant mano vardą. / Vėliau savo kelionėje aš supratau, / Kad kiekvienas [mano] plaukas, kaip ir kiekviena smiltelė, yra suskaičiuotas).
Dievo planas yra tobulas. Gera tai žinoti, nes iš to kyla ramybė: "I am hanging in the balance of a perfect finished plan [toks vėlesnis ir dažniausiai atliekamas eilutės variantas] / Like every sparrow falling, like every grain of sand." (Ramus esu tobulai užbaigto plano pusiausvyroje / Kaip kiekvienas besileidžiantis žvirblis, kaip kiekvienas smėlio grūdelis).
"Every Grain of Sand" aiškina Mt 10, 28–32, kur kalbama apie Jėzaus mokinių baimes bei tvirtą tikėjimo išpažinimą, kur Jėzus mokinius drąsina kalbėdamas apie žvirblius ir plaukus ant galvos – jeigu Dievas šiais dalykais rūpinasi, tuomet ką sakyti apie jo vaikus. (žr. ir http://www.everygrainofsand.com )
Ši Dylano daina yra viena gražiausių ir viena geriausių krikščioniškų dainų, drąsiai galinti gretintis su garsiosiomis "Ein feste Burg ist unser Gott/Tvirčiausia apsaugos pilis" (Liuterio) ar "Amazing Grace/Malonė Dievo suteikta" (J. Newtono), kurios vienu metu ir labai egzistencinės, ir teologiškos. Šią dainą Dylanas taip pat vis dar atlieka per savo koncertinius turus.
Taip parašyta
1982/1983 savo viešus pasirodymus Dylanas pakeitė. Pradėjo vėl dainuoti senąsias dainas bei liovėsi evangelizuoti – bent jau ne taip gausiai ir radikaliai. "Pripasakojau dalykų, apie kuriuos maniau žmones turint žinoti. Norėjau, kad jie pajustų, kas slepiasi už mano tekstų. Dabar galvoju, kad to nebereikia." Kitoje vietoje pridūrė: "Aš išdėsčiau savo nuomonę, ir nemanau, kad galėjau tą padaryti geriau nei savo dainomis. Kai tik daina pasakiau tai, ką privalėjau, atėjo laikas sustoti. Aš nenoriu nuolat kartotis... Bet tai nereiškia, kad daugiau nedainuosiu šių dainų."
Krikščionys evangelikalai, kurie taip žavėjosi jo atsivertimu, iš dalies suglumo. Dylanas neįsitraukė į CCM (Contemporary Christian Music) stovyklą ir paliko "Vynuogyno" bendruomenę. Peno kalboms davė jo lankymaisi žydų chasidų bendruomenėse. Negi Dylanas atpuolė nuo tikėjimo? Nejaugi krikščioniškoji fazė pasibaigė?
Ir Cliffas Richardas yra ne kartą sakęs, kad krikščionis šou versle savo tikėjimą turėtų įrodinėti ne nuolatiniais kalbėjimais apie Evangeliją. Garsusis britų dainininkas atvirai pripažino, kad priklausyti bendruomenei jo kalibro žvaigždėms yra didžiulė ir beveik neišsprendžiama problema. Dažnai jo apsilankymai pamaldose būdavo slapti ir privalėdavo nutrūkti pamaldoms dar nesibaigus. Normalus bendruomeninis gyvenimas tokiems garsiems krikščionims yra beveik neįmanomas.
Jau daugelį metų Dylanas apie savo asmeninį gyvenimą viešai beveik nekalba. Su publika jis kalbasi per savo dainas dažnai rengiamuose koncertuose. Ir aiškių krikščioniškų tekstų jo set list niekuomet netrūko.1980/1990-ųjų koncertuose nuolat skambėdavo "Every Grain of Sand". "I Believe in You" (2004, 2005 ir 2007), "Saving Grace" (2005, ypač 2003, 2004), "Gotta Serve Somebody" (1980-aisiais, labai dažnai 1998–2003, daugelyje 1998/1999 koncertų pirmoji daina) – tai Dylano programos dalis. 2003 m. pasirodė "Gotta Serve Somebody – The Gospel Songs of Bob Dylan".
Dainą "In the Garden" iš albumo "Saved" iki 1991 m. autorius atliko apie 300 kartų (ją vėl į programą įtraukė 2001 ir 2002 m.). Štai vienas iš Dylano pasisakymų prieš atliekant šią dainą:
"Šio vakaro pabaigoje norėčiau padainuoti dainą apie savo herojų. Manau, kiekvienas iš mūsų turime kokį nors herojų. Vienų tai Muhamedas Ali, kitų Albertas Einsteinas ar Clarkas Gable’as, o gal būt Michaelas Jacksonas ar Bruce’as Springsteenas. Neturiu nieko prieš šiuos žmones, bet jie ne mano herojai. Tai tiesa. Dabar padainuosiu apie savo herojų."
Dainos "In the Garden" tekstas kviečia pamąstyti apie Evangelijos tiesą:
"When they came for Him in the garden, did they know? / When they came for Him in the garden, did they know? / Did they know He was the Son of God, did they know that He was Lord? / Did they hear when He told Peter, "Peter, put up your sword"?" (Kai jie atėjo pas jį į sodą [ant Alyvų kalno, į Getsemanę], ar žinojo? / Ar žinojo, kad jis yra Dievo Sūnus, kad jis yra Viešpats? / Ar girdėjo jį sakant Petrui: "Petrai, paslėpk savo kalaviją"?)
Tai viena geriausių šio disko dainų, nes ne pamokslaujanti, o kelianti klausimus, verčianti patį klausytoją ieškoti atsakymų:
"When He spoke to them in the city, did they hear?.. / When He healed the blind and crippled, did they see?.. / Did they speak out against Him, did they dare?.. / When He rose from the dead, did they believe?" (Kai mieste jis kreipėsi į juos, ar jie klausėsi?.. / Kai jis aklus ir luošus gydė, ar jie matė?.. / Ar jie viešai jį kaltino, ar išdrįso?.. / Kai jis prisikėlė iš numirusiųjų, ar jie patikėjo?)
1985 m. kartu su "Tom Petty and the Heartbreakers" Dylanas surengė turnė po Australiją ir Aziją. Vienoje spaudos konferencijoje buvo paklaustas, kuo save laiko – krikščionimi ar žydu? Jis atsakė sykiu juokais ir rimtai, kad krikščioniu jis esąs "apie 50 proc. viso laiko", o likusį – žydu, bet tik "jei tokiu turįs būti" – kaip žydo krikščionio tai labai geras atsakymas! Tą vakarą jis taip pat dainavo apie savo herojų...
Pastarųjų dešimtmečių albumuose taip pat yra dainų su krikščioniškomis mintimis kaip "Ring Them Bells" iš "Oh Mercy" (1989), "God Knows" iš "Under The Red Sky" (1990) arba "Tryin' To get To Heaven" iš "Time Out Of Mind" (1997). Bet koncertuose dabar dažnai padainuoja ir kitų autorių krikščioniškų dainų. 1997 m. interviu savaitraščiui "Newsweek" yra sakęs: "Religingumą ir filosofiją randu muzikoje. Niekur kitur. Dainos kaip 'Let Me Rest on a Peaceful Mountain’ ar 'I Saw the Light’ – tai mano religija. Dėl to man nereikia rabinų, pamokslininkų ar evangelistų... Dainos yra mano žodžiai. Aš tikiu savo dainomis." Laikraščiui "New York Times" pridėjo: "Aš tikiu į Dievą erdvėje ir laike. Bet jei žmonės manęs to klausia, aš nurodau jiems kurią nors iš šių dainų. Aš tikiu Hanku Williamsu, kai jis dainuoja 'I Saw the Light’. Tą šviesą ir aš mačiau". Kas gi tokio toje dainoje? Ogi tiesiau pasakyti vargu ar įmanoma:
"I wandered so aimless, life filled with sin, I wouldn’t let my dear Savoir in, Then Jesus came like a stranger in the night. I was a fool to wander and stray, Straight is the gate and narrow is the way, But now I have traded the worng for the right, Praise the Lord I saw the light." (Aš klaidžiojau be jokio tikslo, gyvenimas bėgo pilnas nuodėmių, / O savo brangiojo Išganytojo nenorėjau įsileisti, / Tai Jėzus atėjo kaip nepažįstamasis naktį. / Buvau kvailys, kad blaškiausi ir klaidžiojau, / Teisingi yra vartai ir siauras kelias, / Bet štai paklydimus iškeičiau į tiesą, / Šlovinkite Viešpatį, aš pamačiau šviesą).
1999-ųjų koncertuose su Paulu Simonu pirmąja daina Dylanas pasirinko "Hallelujah, I’m Ready to Go". Jau kuris laikas jis savo koncertus pradeda bluegrass himnais kaip minėtasis arba "I Am The Man, Thomas", "A Voice From On High", "Somebody Touched Me". Ir senasis A. Toplady'io "Rock of Ages" taip pat mielai atliekamas. Dylanas lyg tyčia į programą sudeda tokias dainas, iš kurių vienos labiau kalba apie gyvenimo trapumą ir nestabilumą, o kitos šlovina saugumą, pasiekiamą per tikėjimą ir išganymą.
Bet kartais Dylanas pasisako ir tiesiai bei atvirai kaip senais laikais. Viename interviu 1991 m. Budapešte be užuolankų išrėžė: "Aš tikiu viskuo, ką sako Biblija". Į klausimą "Ar daug skaitote Bibliją?" muzikantas atsakęs: "Ypač Kunigų ir Pakartoto Įstatymo knygas". "Ką galvojate apie Apreiškimo knygą?" Dylanas: "Būsimasis teismas bus įvykdytas ne vandeniu [kaip per tvaną], bet ugnimi. Taip parašyta".
