Ulrich Parzany
Jėzaus Kristaus vienatinumas
Deja, neįmanoma čia išrutulioti nuoseklios kristologijos, kokios reikėtų. Jėzaus Kristaus vienatinumas pats save įrodo visais jo būties ir veikimo aspektais. Čia paminėsiu tik vieną ypatingą požiūrį, kuriam, mano manymu, skelbiant krikščioniškąjį mokymą ir Evangeliją, skiriama per mažai dėmesio.
1. Jėzus yra Žmogaus Sūnus
Visose keturiose Evangelijose Jėzus pats save labai dažnai vadina Žmogaus Sūnumi. Daug krikščionių tokį titulą neteisingai interpretuoja, tarsi čia būtų kalbama apie žemą Jėzaus Kristaus padėtį. Tačiau posakis "Žmogaus Sūnus" kilęs iš Danielio 7,13–14, jis kalba apie Jėzų kaip apie pasaulio Valdovą ir Teisėją, skirtą Dievo. Naujajame Testamente esamą titulą "Žmogaus Sūnus" teisingai suprantame tik tuomet, kai mintyse tarsi priduriame "pasaulio Teisėjas ir Viešpats".
Pirmose trijose Evangelijose žodžių junginį "Žmogaus Sūnus" rasime 69 kartus – tik tose vietose, kur Jėzus kalba pats apie save. Jono Evangelijoje šie žodžiai kartojami 12 kartų. Vienuolika kartų Jėzus pats apie save kalba, o vieną kartą jį cituoja klausytojas (Jn 12,34).
Jėzus skelbiasi esąs žmogumi tapęs pasaulio Teisėjas. Jis kalbėjo, kad vėl sugrįš į Paskutinįjį Teismą (Mt 25,31–46; Mt 19.28; Lk 17,22–30). Jau gyvendamas žemėje jis turėjo galią atleisti nuodėmes. Ši galia dera tik Dievui (Mk 2,10).
Jėzaus Kristaus vienatinumas yra tas, kad jis tuo pat metu atlieka Žmogaus Sūnaus (Dan 7) ir Dievo tarno (Iz 53) darbą. "Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį " (Mk 10,45).
Petrui išpažinus krikščionybę, Jėzus skelbia Žmogaus Sūnui teksiančias kančias (Mk 8,29–31). Nors jis yra visų ponų Viešpats, jis neturi net paprasčiausio būsto: "Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti" (Lk 9,58).
Jėzaus Kristaus vienatinumas yra tas, kad jame Pasaulio Viešpats ir Teisėjas tapo žmogumi. Klausimas "Kas yra Jėzus?" veda mus jo vienatinumo link. Unikalumas to, ką jis sako, ką jis padarė ir kas su juo atsitiko kančioje, nukryžiuojant ir prisikeliant kyla iš to, kas jis yra.
Kodėl Jėzaus mirtis yra vienintelis kelias sutaikyti žmones su Dievu? Jo mirties unikalumas nėra tai, kaip jis mirė. Romėnai tūkstančius nukryžiuodavo taip pat žiauriai ir šiurpiai. Jo mirties unikalumas tas, kas Jėzus yra. Kenčiantis pasaulio Viešpats ir Teisėjas užima paklydėlio nusidėjėlio vietą. Pats Teisėjas iškenčia žmogaus maištavimo prieš Dievą ir nesantaikos su juo padarinius.
Mes negalime tęsti kito žmogaus gyvenimo istorijos. Kaltė nėra tai, ką galiu padėti į šalį kaip nešvarius marškinius. Maištavimas prieš Dievą ir yra mano gyvenimas. Ir tik pasaulio Kūrėjas, Viešpats ir Teisėjas gali peržengti erdvės ir laiko barjerus, kad apsivilktų mano nuodėmingą gyvenimą, neštų jį ant kryžiaus ir visa tai užbaigtų. Dėl Jėzaus Kristaus vienatinumo galiu išpažinti: "Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane" (Gal 2, 19–20).
Jėzaus Kristaus gyvenimo ir mirties svarba ir reikšmė priklauso ne nuo žmonių nuomonės, o nuo Dievo sprendimo. Per Jėzaus prisikėlimą Dievas įrodė, pripažino galiojančiu, patvirtino faktą, kad Jėzus yra svarbiausias asmuo pasaulyje. Dievas padarė tai prieštaraudamas žmogaus bandymams interpretuoti ir jo sprendimams. Net mokiniai manė, kad Jėzui mirus jo reikalavimų nebelieka. Tačiau prisikėlęs Viešpats įveikė mokinių abejones ir įrodė esąs viešpačių Viešpats.
2. Abstrakčios tiesos ieškojimas ir priekaištas dėl "Evangelijos kvailumo"
Kai skelbiamas Jėzaus Kristaus vienatinumas, tikrovė mums meta iššūkį. Skelbdami jo vienatinumą mes rimtai žiūrime į žmones, ieškančius tiesos, pasireiškiančios daugelyje įvairių religijų. Pirmųjų krikščionių išpažinimas buvo toks: "Kyrios Jesus", jis reiškia: Jėzus yra Viešpats. Tai reiškia ne tik: "Jėzus yra mano Viešpats". Jėzus skelbiamas viešpačių Viešpačiu. Kadangi Jėzus prisikėlė iš numirusiųjų, mes neturime teisės jo vienatinumo supaprastinti iki subjektyvaus požiūrio.
Iki šiandienos neišnyko tas pats konfliktas, su kuriuo anuomet susidūrė Paulius: graikai ieško išminties, o tai, ką skelbė nukryžiuotasis Jėzus Kristus, jiems yra kvailystė (1 Kor 1, 23). Viename asmenyje, istoriniame fakte, jų nuomone, visa tiesa tilpti negali.
Gottholdas Ephraimas Lessingas (1729–1781) sakė, kad atsitiktiniuose istorijos faktuose ar atsitiktinėje istorijos tiesoje niekuomet nėra reikalingos proto tiesos ir tai jos neįrodo. Todėl Jėzus gali būti tik išraiška, galbūt labai svarbus bendrosios tiesos pavyzdys. Jėzaus mokymą galima suprasti kaip svarų tiesos aspektą.
Abstrakti ir absoliuti tiesa gali būti vadinama Dievu, tačiau niekas nežino, kas jis yra visiškoje pilnatvėje. Todėl visose religijose esama tiesos, bet tik kai kuriais aspektais. Papildydami šitą filosofinę kritiką kai kurie psichologai, pavyzdžiui, Sigmundas Freudas, tvirtina, kad Dievas esąs tik bejėgiško, įbauginto žmogaus projekcija, atsiradusi iš žmogiškų norų ir nerimo kovoje su likimu ir mirtimi.
Lesslie’s Newbiginas (1909–1998) neseniai rašė: "Iš tiesų yra sena ir gerbtina tradicija, kuri mums teigia, kad paskutinė tikrovė nėra pažini. Tiesa, kad žmogaus protas negali suvokti Dievo. Tačiau šis teisingas teiginys gali būti panaudojamas ir yra panaudojamas tam, kad diskvalifikuotų kiekvieną tikrą teiginį apie tikrovę. Šiuo tikro fakto konstatavimu, kad mes negalime pažinti visko, gali būti pasinaudota siekiant diskvalifikuoti esamą reikalavimą kažką pažinti. Žmogaus protas negali suvokti Dievo, tačiau mes neturime priežasčių išsižadėti galimybės, jog Dievas galėtų parodyti žmonėms dieviškumą, ir kad šiems leistina paliudyti, kas jiems buvo apreikšta."
Jei ir kadangi žmonės nepajėgia patys atpažinti tikrojo Dievo, tai jie ir nesugeba sudaryti sąlygų tinkamai mąstyti ir kalbėti apie Dievą, nebent Dievas pats apsireikštų ir pasirodytų žmogiškomis sąlygomis. Jei nepamatysime Dievo apreiškimo Jėzuje Kristuje, neišvengiamai atsiras tokių Dievo projekcijų ir vaizdinių, kuriuos susikursime pagal savo norus ir baimes.
Tačiau kadangi Dievas pats apsireiškė, galime nuolankūs ir dėkingi pasakoti šią istoriją, "nes Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones" (1 Kor 1,25).
3. Žmonijos vieningumo paieška ir priekaištas dėl trukdančios netolerancijos
Kai pasaulyje tiek sunkiai įveikiamų problemų – branduolinė ginkluotė, badas, skurdas, nelygybė ir aplinkos užterštumas – gerų paskatų vedami žmonės ieško žmonijos bendrumo pagrindo, kad būtų galima pasipriešinti šioms blogybėms. Jiems atrodo, kad Jėzaus Kristaus Evangelija negali vienyti žmonių. Vieni, Jėzaus kviečiami juo sekti, tai ir daro, o kiti kvietimą atmeta. Todėl netgi krikščionių teologai ir Bažnyčios tėvai atsisako teiginio apie Jėzaus Kristaus vienatinumą didesnės žmonijos vienybės labui.
Katalikų teologas Hansas Küngas (g. 1928) siūlo priimti kitų religijų skelbiamą tiesą neatsisakant krikščioniškojo identiteto. Būtų įdomu sužinoti, kaip tai atrodo.
Jis atsisako pretenzijos į absoliučią Jėzaus Kristaus Evangelijos tiesą ir tikrąja religija laiko tokią, kuri skatina žmogiškumą, ypač žmogaus teises. Tai jis vadina krikščionišku tikrųjų religijų vertinimo masteliu. Toliau teologas apibrėžia religinį kriterijų: jei religija ištikima savo ištakoms – savo šventajam raštui arba pradininkams (Budai, Jėzui, Mahometui ir t.t.)? Tai jis vadina autentiškumo kriterijumi. Toliau jis pateikia dar vieną ypatingą krikščionišką kriterijų: krikščionys išpažįsta Jėzų iš Nazareto kaip kelią, tiesą ir gyvenimą sau patiems. Taigi krikščionybė jiems – tikroji religija. Tačiau tai konstatuojąs pats žmogus. Tačiau kaip tik tai Leslie’s Newbiginas pavadino "atsitraukimu nuo objektyvumo į subjektyvumą".
Mane, kaip Pasaulinei Bažnyčių tarybai priklausančios Bažnyčios kunigą, nuliūdino ir papiktino tai, ką ne taip seniai, per 10-ąją pasaulinės misijos konferenciją San Antonijuje pasakė Eugene’as L. Stockwellas, ligšiolinis Pasaulio Bažnyčių tarybos Pasaulinės misijos ir evangelizacijos komisijos direktorius:
"Jėzus yra vienintelis kelias, per kurį dauguma iš mūsų atrado Dievą, mes rekomenduosime jį visiems kitiems, ieškantiems tikėjimo kelio. Tačiau kalbėdami apie savo susitikimus su kitų tikėjimų žmonėmis, negalėtume neigti, kad daug jų išsiugdę gilų ryšį su Dievu. Jaučiamės priversti pasakyti: ne, Jėzus nėra vienintelis kelias, jei tai turėtų reikšti, jog visi, kurie netaria Jėzaus vardo, išklydo iš kelio ir nepateks į dangų… Turint galvoje spalvingą krikščionybės istoriją, kurioje buvo gausu arogancijos ir netolerancijos, mes nelabai turime teisę spręsti, kas bus išganytas, o kas ne. Dievo tikslai kur kas didesni už mūsų. Sprendimą apie galutinį išganymą palikime Dievui, tuo tarpu patys atsiverkime Dievo malonės dovanoms, kurios laukia daugelio žemės religijų tikėjimo pasauliuose."
Šiai nuomonei noriu tiesiai paprieštarauti: Naujasis Testamentas aiškiai kalba apie tai, kad "neduota žmonėms kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti". To turime tvirtai laikytis!
Suprantama, kad paskutinį sprendimą, kas bus išgelbėtas, turime atiduoti Dievui. Tačiau Dievas teismą perdavė Jėzui, Žmogaus Sūnui. Liudydami Jėzų turime būti ištikimi tam, kuris pasakė: "Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda." (Mt 7,13–14).
Reikia paminėti, kad Eugene’o L. Stockwello pozicijai San Antonijuje nebuvo pritarta I sekcijos ataskaitoje. Ji patvirtina: "Negalime nurodyti kito išsigelbėjimo kelio, tik Jėzų Kristų." Tačiau ir šioje ataskaitoje pozicija yra dviprasmiška ir neaiški: Rašoma: "Patvirtindami, jog mūsų liudijimo prigimtis yra dialogas, taip pat patvirtiname, kad 'siūloma visos kūrinijos išgelbėjimas per Jėzų Kristų’(Tambaram II). 'Mūsų misijos liudyti Jėzų Kristų niekuomet negalima atsisakyti’ (Melburnas, 1980). Mums turbūt aišku, kad tokie įsitikinimai ir liudijimo tarnystė nedera su teiginiu, jog Dievas yra ir su kitų tikėjimų žmonėmis, jis juose veikia; mums patinka šis nederėjimas ir nemėginame jo panaikinti."
Kelias panaikinti susiskaldymą tarp religijų yra kalbėti apie Dievą, kad ir kaip jis būtų vadinamas, ir neminėti Jėzaus kaip vienintelio tarpininko tarp Dievo ir žmonių.
Kitas žingsnis yra bendrąją žmogiškąją išganymo paiešką suprasti kaip visą žmoniją vienijantį dalyką, daugiau nebekalbant apie Dievą. Tuomet išganymas reikš karų, bado, neteisybės ir aplinkos užterštumo įveikimą.
Biblijos požiūriu, žinoma, visiškai nepriimtina susitaikymą su Dievu per Jėzų Kristų atskirti nuo tarnavimo jo mylimiems žmonėms, patekusiems į bėdą.
Tikėdami į Jėzaus Kristaus vienatinumą, drauge turime pripažinti, kad Dievas per Jėzų Kristų myli šį pasaulį, saugo jį ir nori išgelbėti. Dievas sukurs naują dangų ir naują žemę. Jėzus Kristus yra Dievo duota naujojo pasaulio garantija. Todėl Jėzaus įpėdinis turi su meile bei kruopščiai dirbti tam, kad būtų daugiau teisingumo, santarvės, kad būtų išsaugota kūrinija, kurią Dievas mums patikėjo. Kasdieniniame gyvenime yra daug sričių, kuriose krikščionys gali bendradarbiauti su kitas religijas išpažįstančiais žmonėmis, neišsižadėdami Jėzaus. Tačiau dėl tokio bendradarbiavimo niekuomet neturi būti daromi kompromisai dėl Jėzaus Kristaus vienatinumo.
Kadangi Jėzus įveikė mirtį, mūsų evangelizavimo darbas ir socialinė veikla už teisybę, santarvę ir kūrinijos išlikimą nebus bergždi (1 Kor 15,58).
Mes žinome, kad tik pats Jėzus užbaigs savo darbą. Tik jis, o ne mes, sukurs naująjį visiškos santarvės ir visiškai teisingą pasaulį. Taigi skelbdami Jėzaus Kristaus vienatinumą atmetame visas utopines savęs išganymo koncepcijas. Mes nebetikime, kad žmogus pajėgs sukurti rojų. Dėl žmogaus savanaudiškumo ir išpuikimo situacija pasaulyje pablogės (Mt 24). Tačiau kadangi pasikliaujame vienatiniu Viešpačiu Jėzumi Kristumi, turime skelbti išsigelbėjimo Evangeliją ir parodyti vilties ženklą, dirbdami teisingumo ir santarvės labui, kadangi ir kol sugrįš Jėzus.
Pritariu Leslie’o Newbigino minčiai: "Tikriausiai yra bendra išganymo paieška, tačiau kaip tik toji paieška drasko pasaulį į dalis, jei ji nenukreipta į Dievą."
Kai kas linkęs manyti, kad Jėzaus Kristaus skelbimo vieninteliu pasaulio Gelbėtoju pasekmė esanti jėga primesti kitiems krikščionybę ir panaikinti religijos laisvę.
Šiandien akivaizdžiai matome, kaip islamo fundamentalistai mėgina įvairiuose pasaulio kampeliuose kurti visuomenines struktūras pagal islamo įstatymus. Deja, panašių mėginimų būta ir krikščionybės istorijoje.
Kai pirmaisiais amžiais Romos imperijos valdovai priėmė krikščionybę, sustiprėjusi Bažnyčia netrukus ėmė smurtu persekioti pagoniškuosius kultus. Kryžiaus žygių dalyviai krikščionybės vardu išžudė tūkstančius musulmonų. Europos istorijoje ne šalies valdovai primesdavo savo pavaldiniams priklausomybę krikščioniškajai denominacijai. Kas su ja nesutikdavo, būdavo ištremiamas.
Jei išpažįstame Jėzų kaip vienatinį Viešpatį ir Gelbėtoją, tuomet mums turi būti aišku, jog tai nesuderinama su bet kokiu mėginimu kurti totalitarinę sistemą ar vartoti prievartą kam nors, kas neseka Jėzumi. Čia pritariu Ronaldui Swiderui: "Pats svarbiausias dalykas yra tas, kad krikščionys evangelikai pirmiausia reikalauja, jog religijos laisvė būtų garantuota visiems" (Christianity Today, 1989 balandžio 21, p. 40).
Jėzaus vienatinumas yra ir tai, kad jis meldėsi už savo priešus ir už juos mirė. Jėzuje Dievas įrodė, kaip stipriai jis myli savo priešus. Todėl tiems, kurie tiki Jėzaus Kristaus vienatinumu ir jį skelbia, turi būti itin aišku, jog fanatizmas ir krikščionybės vardu vykdoma prievarta yra Jėzaus Kristaus išdavimas.
Jėzaus Kristaus vienatinumo skelbimas turi būti susijęs su atvirumu dialogui ir meile kiekvienam žmogui, net jei šis ir atmeta Jėzaus Evangeliją.
4. Mėginimas integruoti Jėzų
Evangelizuodami patiriame ne vien tai, kad Evangelija priimama ar atmetama. Esama daug mėginimų įtraukti Jėzų į religinių vadovų, pranašų ir dievybių galeriją. Tuomet Jėzus tampa didesnės sistemos dalimi. Jis garbinamas greta kitų. Tai mandagesnė forma atmesti vienatinį gelbstintį Jėzaus Kristaus pasiūlymą. Suprantama, kad tokie mėginimai integruoti Indijoje atrodo kitaip nei Vakarų Europoje.
Šiame procese Jėzaus vardas vartojamas kaip klaidinanti etiketė. Abejojama jo teise būti Viešpačiu, kadangi jis mandagiai statomas į vieną gretą su kitais garbiais žmonėmis ar institucijomis. Tokia sinkretinė integracija tarsi imunizuoja žmones nuo tikrosios Jėzaus Kristaus kaip vienintelio Gelbėtojo Evangelijos. Europoje Jėzus Kristus šiandien pasirodo dievybių galerijoje šalia pinigų dievo, sekso dievo, saugumo dievo ir sveikatos bei sėkmės dievo.
Būtų įdomu sužinoti, kiek savo kultūrose jau esame įsileidę Jėzaus Kristaus integraciją į dievybių galeriją. Čia aš matau pavojų, kad šio klastingo integracijos proceso atžvilgiu tampame akli ir abejingi. Kartais mus apsvaigina aplodismentai, kurių susilaukiame, kai tik imame liudyti Jėzų, atitinkantį mūsų visuomenės lūkesčius. Kyla didelė pagunda pasiūlyti Jėzų kaip kandidatą į laimės ir sėkmės dievus ar į modernaus vakarietiškojo "sveikatos ir gerovės" kulto pranašą. Šie pavojai tyko ne tik už Bažnyčios ribų, jie veikia ir krikščionių širdis bei protus.
5. Mes norime priklausyti vienatiniam Viešpačiui Jėzui Kristui
Reikia ginti vienatinio Jėzaus Kristaus Evangeliją nuo visų juodinančių bei klaidinančių perfrazavimų. Iškreipta Evangelija nebeturi gelbstinčios galios.
Tačiau didysis pavojus ateina ne iš išorės, o iš vidaus. Kol mes meldžiamės vienatiniam Jėzui, kol atiduodame jam – aukščiausiam ir mylinčiam Viešpačiui – savo gyvenimus, būsime ištikimi jo Evangelijos skelbėjai. Kristologija turi kreipti ne tik mūsų mintis, bet ir mūsų gyvenimą. Žmonės labai lengvai pastebi prieštaravimus tarp mūsų stiprių teologinių teiginių ir kupino kompromisų mūsų krikščioniško gyvenimo būdo.
Tegu mūsų gyvenimas ir mirimas būna įtikinamas Jėzaus Kristaus vienatinumo liudijimas.
Būdami Dievo misionieriai, vienykimės su apaštalu Pauliumi, kuris leidžia vienatiniam Jėzui Kristui nušviesti save ir savo evangelisto tarnystę: "Juk mums visiems reiks stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga. Taigi žinodami, kas yra bijoti Viešpaties, mes stengiamės įtikinti žmones" (2 Kor 5, 10–11).
Visi turėtų išpažinti, kad Jėzus Kristus yra Viešpats, Dievo Tėvo garbei.
Ulrichas Parzany (g. 1941), evangelikų kunigas, ilgametis Vokietijos krikščioniškos jaunimo sąjungos (CVJM) vadovas, nuo 1995 m. pagrindinis evangelizavimo organizacijos "ProChrist" evangelistas.
Šaltinis: "Prizmė" 2004/2
