Steponas Ribokas
Jei mylite juos
Tarp daugybės jo raštų tai pat yra skyriai skirti šiai temai. Aš turiu omenyje "Tėvų pareigos savo vaikams", "Tam tikros vaikų pareigos savo tėvams", "Tam tikros vaikų ir jaunuolių pareigos Dievui". Noriu atkreipti dėmesį tik į vieną iš skyrių: "Tėvų pareigos savo vaikams". Mes nesistengsime visų šių pareigų punktų atskirai analizuoti ar jų pristatyti. Juos galima perskaityti. Jie gali netgi būti sunkiai suprantami, vien tik dėl to, kad tai yra XVII amžius retorika ir kartais skamba labai svetimai ir nesuprantamai mūsų ausims. Todėl yra svarbu, kad nors šiek tiek suprastume kodėl R. Baxteris taip galvoja, galbūt tada lengviau bus suprasti ir išmintį, kuri ateina iš šių pamokymų.
Richardas Baxteris pirmiausia buvo pastorius. Jo didžiausias motyvas visiems jo darbams visada buvo pastoracinis, o tai reiškia, kad didžiausias jo tikslas – išgelbėti sielas. Tad netgi tada, kai atrodo, kad jis moralizuoja, jo tikslas yra nukreipti žmones tuo kelių, kuriuo jie eidami gali rasti išgelbėjimą.
Antra, jis buvo puritonas [žr. ir priedą ]. Jau pats žodis, kai kuriems iš mūsų atrodo gana atgrasus, dėl nusistovėjusių stereotipų apie puritonus apskritai. Jie dažnai būdavo pristatomi kaip labai griežti, daug moralizuojantys, besirengiantys klaikiai asketiškai, vengiantys bet kokių pramogų ir pan. Nėra visai teisinga taip manyti. Ir atrodo, kad pats R. Baxteris nebuvo visai laimingas vadindamas save puritonu, nes kaip ir mūsų laikais, taip ir jo laikais, į puritonus buvo žiūrima su tam tikra panieka. J. Packeris, dažnai vadinamas "paskutiniu puritonų mohikanu", pastebi:
"Priežastis, kodėl aš taip vadinu jį (R. Baxterį – autor. past) paprasčiausiai yra ta, kad pats Baxter matė save tokį. Prisimindamas, kad 1680 metais du jo oponentai pavadino jį užkietėjusiu puritonu ir tuo pro kurio kiekvieną skylutę tekėjo visiškas puritonizmas, jis atsakydamas pakomentavo: "Deja, aš nesu toks geras ir laimingas." Nors jis buvo, kaip mes pasakytume, ekumeniškos orientacijos, jautrus visoms pagrindinėms krikščioniškoms tradicijoms ir su pasitenkinimu mokėsi iš jų visų, jis pastoviai lygino geriausią puritoniškumą su, jo paties žodžiais tariant, "tiesiog krikščionybe" (frazė, kurią vėliau C.S Lewisas pasiskolino), bet visi jo rašytiniai darbai atskleidžia jį kaip klasikinį puritoną." (A Man for All Ministries).
Geriausiai skaityti Baxterio pamokymus apie auklėjimą puritoniškame kontekste. Puritonai suprato šeimą kaip mažą bažnyčią. Šeimos tikslas yra šlovinti Dievą, besimokant iš Dievo Žodžio, siekiant gyventi šventai ir kartu šlovinant. Tai nusako kas vyksta šeimoje, kaip šeima planuoja savo laiką, kaip leidžia pinigus, kokiomis vertybėmis vadovaujasi. Tokia vizija ir toks tikslas puritonų šeimose buvo labai tvirti dėl to, kad jie buvo gyliai įsišakniję tėvų sąmonėje ir suteikė krypti viskam, ką darė šeima.
Toks stiprus teologinis supratimas apie šeimą taip pat formavo ir jų požiūrį į vaikus. Vaikai jiems pirmiausia buvo Dievo dovana, kuri tai pat reikalavo iš tėvų tam tikrų pareigų.
Pirmiausiai, vaikai nebuvo tėvų nuosavybė. Kaip ir visą kitą šiame pasaulyje, vaikai priklausė Dievui, o tėvam jie yra suteikiami, kad šie juos prižiūrėtų, auklėtų, augintų ir subrandintų kaip nepriklausomus suaugusius žmones, kurie galėtu būti atsakingi už savo gyvenimus ir gebėtu gyventi.
Nors vaikai ir buvo priimami kaip didelis Dievo palaiminimas, vis dėlto puritonai suvokė, kad vaikai taip pat yra ir didelė našta. Jie ne tik teikia džiaugsmą ir palaimą, bet taip pat ir didelį skausmą - tiek fizinį, tiek ir dvasinį. Todėl R Baxteris jau pirmoje direktyvoje apie tėvų pareigas vaikams rašo: "Suprask ir raudok dėl savo vaikų sugedusios ir apgailėtinos padėties, kurią jie paveldėjo iš tavęs ir su padėka priimk Gelbėtojo pasiūlymą sau ir jiems, ir visiškai atsisakydamas, dedikuok juos Dievui Kristuje."
Vaikai, kad ir kaip malonūs jie atrodytu, yra puolę žmonės, kuriems reikalingas išgelbėjimas. Nuodėmės tikrovės pripažinimas ir Dievo malonės suvokimas vedė juos visiškai pasikliauti Dievo malone, nes "jūs negalite nuoširdžiai atiduoti savęs Dievui, o turite pašvęsti Jam tai, kas yra jūsų, ir jūsų jėgose." (I dir.) Aišku, kad toks požiūris nepalieka tėvams nieko kito kaip tik melstis. Tai, žinoma, ir yra pati svarbiausia tėvų pareiga nuo pat tos akimirkos, kai jie sužino apie pradėtą gyvybę. Pasaulis, kuriame motinos ir kūdikio mirtys buvo labai dažnos, persileidimai dar dažnesni, o pagalba šioje srityje silpna, skatino žmones su visu rimtumu prašyti Dievo apsaugos.
Be šių labai įprastų ir žemiškų rūpesčių dar didesnis rūpestis gulė ant tėvų pečių – rūpestis vaikų sielomis. Vaikų išgelbėjimas buvo pats didžiausiais puritonų prioritetas. Pavartę senuosius puritonų raštus šia tema, mes galime rasti daugybę paskatinimų, barimų, pastangų sužadinti tėvų sąžinę, kad šie nepailstų rūpintis savo vaikų sielomis. Pats R. Baxteris negailėjo labai griežtų žodžių šia tema:
"Jei mylite juos, parodykite tai dalykais, nuo kurių priklauso jų amžinoji gerovė. Nesakykite, kad mylite juos, jei vedate juos į pragarą! Jei nemylite jų, visgi nebūkite tokie nemaloningi, kad prakeiktumėte juos! Ką dar galite padaryti, kad pražudytumėte juos...? Negalite padaryti daugiau, nei kad užauginti juos nežinojime, nerūpestingume, pasaulietiškume, jausmiškume ir bedieviškume! Šėtonas negali padaryti nieko daugiau, kad pražudyti juos ar jus, bet tik gundyti nuodėme ir atitraukti jus nuo dievotumo. Nėra kito kelio į pragarą. Kaip tik dėl to žmogus pražūva. Tačiau jūs užauginate juos taip ir sakote – mes nenorėjome jų prakeikti?
Tai visai nekelia nuostabos; kodėl tokie tėvai turėtų pasigailėti savo vaikų sielų, kai patys nesigaili savųjų? Jūs nenorite pasmerkti savęs, bet jūs tai darote, jei gyvenate nedievotus gyvenimus! Ir lygiai tą patį jūs padarysite savo vaikams, jei užauginsite juos be Dievo pažinimo, bet gebančius tarnauti kūnui ir pasauliui." (Motives for a holy and careful education of children)
Tai skamba labai ekstremaliai, tačiau tame yra daug tiesos – didžiausias tėvų rūpestis yra vaikų sielos gerovė. Todėl Dievo pažinimas prasideda jau ankstyvame amžiuje. II direktyvoje Baxteris rašo: "Vos jiems pradėjus sugebėti išmokti, mokyk juos kokioje sandoroje jie yra, kokia iš to nauda, sąlygos, kad jų sielos galėtų džiaugsmingai pritarti jai, kai jie sugebės pilnai suvokti tai."
Švietimo tikslas, puritonų sovokimu, nebuvo tik dėl išsilavinimo, gebėjimo tapti konkurencingu darbo rinkoje. Švietimo tikslas vesti vaikus į Dievo pažinimą, išgelbėjimo link. Todėl jie mokė vaikus skaityti ne tik tam, kad juos reikia to išmokyti, bet kad vaikai galėtų skaityti katekizmą jau labai ankstyvame amžiuje, kad jie pažintų elementarias teologines tiesas, taip padėdami pamatus jų tolimesniam sprendimui išgelbėjimo klausimu.
Tačiau nereikia manyti, kad doktrinų mokymas buvo vienintelis mokymo aspektas. Atvirkščiai, Baxterio pateiktose direktyvose toks atviras paliepimas katekizuoti vaikus yra pateiktas tik vieną kartą. Ir visai ne todėl, kad tai nėra svarbu, greičiau jau todėl, kad visi ir taip jau aiškiai suvokė katekizacijos svarbą. Daug daugiau dėmesio Baxteris skiria būdams, kaip tai padaryti.
Pirmiausiai reikia atkreipti dėmesį, kad skyriuje "Tėvų pareigos savo vaikams" jis skiria labai daug dėmesio pačių tėvų gyvenimui, charakteriui, pavyzdžiui. Tad IV direktyva sako:
"Vadovauk jiems ne kaip tarnams, bet kaip vaikams, leisdamas jiems suprasti, kad juos nuoširdžiai myli ir kad visi tavo įsakymai, draudimai, ir pataisymai yra jų pačių labui, o ne todėl, kad tu taip nori. <...> Ir tavo meilė turi būti viena iš svarbiausių priemonių, padedančių jiems pamilti visus gerus dalykus, kuriuos įsakai jiems. <...> Tėvai, kurie parodo daug meilės vaikams, gali saugiai parodyti griežtumą, kai jie nusikalsta."
VI dir.: "Visada, kalbėdamas apie Dievą ir Jėzų Kristų ir šventuosius raštus ar ateinantį gyvenimą ar bet kokią šventą pareigą, kalbėk rimtai ir nuolankai, lyg kad kalbėtumei apie pačius didžiausius ir labiausiai bauginančius bei švenčiausius dalykus. <..> Visi tėvų įgūdžiai šventam vaikų auklėjimui yra tam, kad jie padėtų jiems suprasti šventumą kaip mieliausią ir labiausiai siektiną gyvenimą; tai reikia parodyti jiems žodžiais ir praktika ne tik kaip būtiniausią, bet taip pat kaip labiausiai naudingą, garbingą ir žavingą gyvenimo būdą."
XII dir.: "Pasinaudok visa savo išmintimi ir uolumu išrauti išdidumo nuodėmę iš jų..." XIII dir.: "Kalbėkis su jais su didžia nepagarba apie manieringumą, pompastiką, pasaulio turtus..."
Neveidmainiškumas yra tarsi prielaida visiems šiems reikalavimams. Juk negalima kalbėti nepagarbiai apie pompastiką, pačiam ją gerbiant, negalima kalbėti su pagarba apie Dievą, jei pats juo netiki ir nepaklusti jam, juo labiau nematai kaip tai yra susiję su tavo gyvenimu. Taip pat tai reikalauja būti išmanančiam ir gebančiam atskirti gerus dalykus nuo blogų, antraip meilė, kuri yra "viena iš svarbiausių priemonių", tampa neveiksminga.
Reikia atkreipti dėmesį, kad R. Baxteris kalba direktyvomis ir nurodymais ir tai jau tarsi pakužda tam tikrą formalumą vaikų auklėjime, kurio tikrai nestinga: "Auklėkit juos visiškai paklusti jums ir palaužkite jų valią (tačiau tikslas yra ne sulaužyti juos, bet nukreipti tinkamu keliu)" (II dir.); "Neleiskite jiems būti nei pernelyg drąsiems su jumis, nei pernelyg bijantiems jūsų" (IV dir.).
Kita vertus, Baxteris skatina atkreipti dėmesį į vaikų gebėjimus ir asmenybes: "Tačiau mokydami juos atlikti religines pareigas, jūs turite didinti jas palaipsniui ir neturite užkrauti iš karto daugiau, nei jie gali pakelti; ar tai būtu per daug didelės ir dvasinės jiems doktrinos mokymas, ar pareigos, kurių kokybė ar kiekybė yra per didelė našta jiems. <...> Todėl visi vaikai neturi būti matomi vienodai; kaip ir skirtingiems skrandžiams neturi būti per jėgą kišamas vienodas maistas." (VIII dir.).
Prievarta visai yra netinkama vaikų auklėjimui, nes, kaip jis pastebi, vaikai visą likusį gyvenimą priešinsis tiems dalykams, kurie buvo per prievartą įduoti jiems. Apskritai prievarta yra nesuvokiamas dalykas jam. Jis supranta, kad žmogus yra racionalus, todėl ir vaikai turi būti ugdomi racionaliai: "Jie turi būti auklėjami kaip racionalūs kuriniai" (IV dir.). Juos ne tik reikia išmokyti pagrindinių tikėjimo tiesų ar elgesio taisyklių, to nepakanka. Vaikus reikia išmokyti supratimo, kodėl jie turi taip ar anaip elgtis, kodėl taip yra gera ar anaip blogai. "Kai paliepi jiems vykdyti bet kokią pareigą ar uždraudi bet kokią nuodėmę, parodyk jam aiškius tekstus Rašte, kuriuose kalbama apie tai, <...> kad jie galėtų tavo įsakyme suprasti priežastį ir dievišką autoritetą; kol jų paklusimas netaps racionalus ir dieviškas, jis tebus formalus ir veidmainiškas" (V dir.).
Tai tikriausiai jau truputį supurto nusistovėjusius stereotipus apie puritonus ir puritonišką auklėjimą, bet tai dar nėra viskas. Mes turime atkreipti dėmesį, kad puritonų pasaulėžiūroje pasaulietiniai dalykai ir religiniai dalykai nebuvo atskirti; kiekvienas užsiėmimas, kiekviena profesija yra vienodai šventa, o žmogaus kūniški dalykai yra nė kiek ne svarbesni už sielos dalykus. Todėl Baxterio direktyvose dėmesys yra skiriamas ne tik doktrinai, valiai, bet ir kitiems dalykams. Jis pataria jiems dėl vaikų maitinimo, atkreipiant dėmesį į maisto kiekius ir kokybę, atsižvelgiant į jų organizmus, bet saugantis tenkinti jų pageidavimus. "Tai nėra vien tik rūpinimasis kūno sveikata, bet taip pat ir sielos sveikata, nes nesuvaldyti troškimai ir valia galiausiai išugdo besaikiškumą (X dir.).
Anot R. Baxterio, sportas yra naudingas sveikatai ir nuotaikai, proto aiškumui. Ir tai turi būti toks sportas kuris ne tik truputi išjudina juos, bet kuris gerai priverčia jų kūnus padirbėti (XI dir.). Nuolankumas, paprastumas, žodžių naudojimas taip pat nepraslenka pro R.Baxterio akis ir šioms temoms jis taip pat skiria po vieną direktyvą. Ypatingas dėmesys yra skiriamas laiko ir savo talentų panaudojimui, kad šie turtai nebūtų iššvaistyti, o protingai vestų prie teisingo profesijos pasirinkimo, atsižvelgiant į vaikų sugebėjimus.
Tėvai taip pat buvo atsakingi padėti vaikams surasti savo "pašaukimą". Jie tikėjo, kad Dievas turi pašaukimą kiekvienam žmogui ir kad visos profesijos, jei jos garbingos, yra lygai vertingos ir šventos. "Parink savo vaikams tokį pašaukimą ir gyvenimo kelią, kuris bus naudingiausias jų sielų išgelbėjimui, ir bažnyčiai ar valstybei" (XIX dir.). Paprastai jau sulaukė 14 metų vaikai pradėdavo mokytis amato, kuriuo jie užsiims visą likusį gyvenimą. Bet ne visi tuo sekdavo. Kiti eidavo mokytis į mokyklas ir tada apsispręsdavo galiausia. Iš tėvų tai reikalavo labai gerai pažinti savo vaiką, kad padėtų jam atrasti jo pašaukimą, o ne tik pareikšti savo valią dėl to, kaip ir ką vaikas turės daryti. Tame buvo labai daug laisvės vaikams.
Vaikų auklėjimas buvo matomas laba kompleksiškai, o tėvų vaidmuo visuose aspektuose absoliučiai pagrindinis. Visi aspektai turėjo teologinę perspektyvą, kuri davė pagrindą bei suteikė nuoseklią visumą auklėjimui. Iš tėvų tai reikalavo labai didelio pasiaukojimo vaikams. Žinoma, tėvystės kaina nepasikeitė ir šiandien. Timas Kelleris, jau šių laikų pastorius, labai taikliai tai atskleidžia:
"Vaikai yra priklausomybės būsenoje. Jie turi taip daug poreikių, jie net negali patys stovėti. Jie netaps automatiškai nepriklausomi. Vienintelis būdas, kaip vaikai išaugs iš priklausomybės į savarankiškus suaugusius, yra tau iš esmės atsisakyti savo nepriklausomybės kokiems dvidešimčiai metų. Pavyzdžiui, kai jie yra maži, tu turi skaityti ir skaityti – antraip, jų intelektas neaugs. Daugelis jų knygų tau bus nuobodžios. Tu turi įsiklausyti į savo vaikus, ir vis klausytis jiems kalbant apie dalykus, kurie visai netrykšta sąmoju. O kur dar rengimas, maudymas, maitinimas ir mokymas atlikti visa tai savarankiškai. Dar daugiau, vaikams reikia bent penkių padrąsinimų kiekvienai kritikai, kurią jie išgirsta iš tavęs. Jei nepaaukosi nemažai savo laisvės ir gerą gabalą savo laiko, vaikai neužaugs sveiki ir aprūpinti, kad galėtų vystytis. Deja, yra labai daug tėvų, kurie tiesiog to nedaro. Jie netrikdo savo gyvenimo tiek, kiek reikia, jie neatiduoda savęs savo vaikams. Jie nenori pasiaukoti. Jų vaikai užauga fiziškai, bet lieka vaikais emociškai – visada su poreikiais, pažeidžiami ir priklausomi. Pagalvokim apie tai: tu gali aukotis, arba jie turės aukotis. Tu arba jie. Arba tu kentėsi – laikinai, bet atperkančiu būdu, arba jie kentės tragiškai – niokodami ir destruktyviai švaistydami savo gyvenimą. Bent iš dalies tai priklauso nuo tavęs."
Tai ne tik atrodo labai didelė auka, bet yra labai didelė auka. Tačiau mes turim prisiminti, kad, nors mes neturėjom tobulų tėvų, mes turim tobulą Tėvą danguje. Mūsų vaikai taip pat neturės tobulų tėvų. Geriausia, ką tėvai gali duoti savo vaikams, tai padėti jiems pažinti tobulą Tėvą. Tik tada tėvai, žinodami ir suprasdami savo netobulumą ir klaidas, galės atsiprašyti savo vaikų už tas skriaudas ir skausmus, kuriuos jie sukėlė jiems, būdami netobuli. Ir tik tada galės tikėtis, kad vaikai jiems atleis ir nepraleis visą savo likusį gyvenimą kiekvienam žingsnyje nešiodami skausmą ir pyktį savo tėvams.
Šaltinis: "Gyvieji šaltiniai" (2011/4)
Priedas
Puritonai, Anglijos protestantų reformatoriškojo judėjimo atstovai nuo XVI a. vidurio iki XVII a. Henriko VIII laikais Anglijos bažnyčiai atsiskyrus nuo Romos ir vėliau valdžią perėmus Elžbietai I (1558–1603) * siekė nuoseklios dvasinio atnaujinimo, keisti bažnytinę liturgiją, ritualus bei teologiją. Kadangi visas bažnytinins gyvenimas ir papročiai turi būti paremtas Šv. Raštu, * stengėsi pašalinti visus Romos katalikų bei klerikalistinius elementus (pvz., liturgini drabužiai, paveikslų garbinimas, komunijos priėmimas klūpant) bei mokymus, t.r. "švarinti" Bažnyčią (dėl to ir vardas iš lot. purus – švarus). Šv. Raštą aiškinantį pamokslą pavertė pamaldų pagrindu ir centrine dalimi. Savo pavadinimą * pirmiausiai gavo kaip pravardę galbūt jau 1560-aisiais. Beveik visi * teologijos atžvilgiu buvo kalvinistai, dauguma laikęsi presbiterinės bažnytinės tvarkos. Išskirtinai akcentavo asmeninį tikėjimą bei krikščioniškų principų įgyvendinimą visose gyvenimo srityse; daug dėmesio skyrė krikščioniškai praktinei veiklai, pamaldumui šeimose, sekmadienio šventimui ir Šv. Rašto skaitymui. Nepaisant bažnytinių-politinių planų žlugimo, * sėkmingai pavyko pasiekti plačius visuomenės sluoksnius per dvasininkų veiklą ir gausiai leidžiamą literatūrą (Ženevos Biblija, išleista anglų kalba, su kalvinistiniais-puritoniškais paaiškinimais, pasiekė nepaprasto populiarumo, bemat rasdama vietą daugumos * ir presbiterionų namuose). Svarbiais * judėjimo pradininkiais laikomi Thomas Cartwrightas, Williamas Fulke’as, Williamas Perkinsas ir Johnas Foxe'as. * susidūrė su Elžbietos I, o vėliau ir su Charleso I pasipriešinimu, kas privertė ne vieną * pasitraukti į Šiaurės Ameriką (nuo 1620, "tėvai piligrimai"). XVII a. subrandino didžiuosius * teologus Johną Oweną, Thomas Goodwiną, Richardą Baxterį. * pasižymėjo ir literatūros kūryboje (Johnas Miltonas, Prarastasis rojus) bei politiniuose moksluose (Samuelis Rutherfordas, Lex Rex). Aukščiausias * kilimo taškas buvo parlamento pergalė Anglijos pilietiniame kare (1642–1651) ir respublikos sukūrimas vadovaujant puritonui Oliveriui Cromwelliui. Tačiau judėjimas jau buvo praradęs vienybę, suskilo į daugelį atšakų ir grupių. Dalis * anksti atsiskyrė nuo Anglijos bažnyčios (separatistai ir independentai). O kai Charleso II valdymo laikotarpiu (nuo 1660) bažnyčioje vėl buvo įvesta anglikoniškoji tvarka (Restoration), bažnyčią paliko didelė grupė * dvasininkų ir bendruomenių (nonkonformistai). Šitaip * tapo lopšiu kai kurioms laisvosioms bažnyčioms kaip baptistų ar kvakerių. Judėjimui netekus vaidmens Anglijoje, * suklestėjo Šiaurės Amerikoje, kur padarė, pvz., didelę įtaką švietimui (Harvardo kolegijos įkūrimas, 1636); Amerikos istorijai davė vieną iš garsiausių ir reikšmingiausių mąstytojų Jonathaną Edwardsą (1703–1758). * darė įtaką kitiems religinio atsinaujinimo judėjimams kaip metodistų ar pietistų, daugeliui pamokslininkų ir autorių kaip 18 a. G. Whitefieldui, 19 a. C. H. Spurgeonui, 20 a. M. Lloyd-Jonesui. * raštai iki šiol plačiai skaitomi; asmeninį religingumą akcentuojančio Johno Bunyano Piligrimo kelionė (1678) yra viena iš pasaulio skaitomiausių krikščioniškų knygų. Nemažai teologų kaip anglikonas Jamesas I. Packeris (g. 1926) rūpinasi * paveldo įtvirtinimu ir skleidimu. Šiandien * pavadinimą linkstama sieti su griežta askeze, sustingusiu ir veidmainišku moralizmu, įstatymiškumu, nors su istorine * tapatybe šios klišės neturi beveik nieko bendro. (H. Lahayne)
