John White
Išvadavimas iš nuobodaus plušėjimo
Mia - moteris, puikiai mokanti laimėti bėdon pakliuvusių paauglių pasitikėjimą. Taip pat ji atidi ir dėmesinga. Dėl arbatinuko mane nustebino du dalykai. Pirma, jis buvo gražus – neglazūruotas, tamsiai raudonas, dailių formų ir padengtas keraminėmis gėlėmis. Dar pastebėjau, kad ji numatė tuščią nišą prie mūsų židinio, tarsi laukiančią ko nors panašaus į arbatinuką. Jos pasirinkimas tiko tarsi pirštinė rankai. Mia didžiuodamasi pasakė mums: "Tai nepakartojama. Amatininkas padarė jį lyg tyčia."
Po savaitės išgerti kavos atėjo Changai, ir dr. Changas pamatė arbatinuką. "Na, aš manau..." pradėjo jis eidamas per kambarį link jo. "Taip ir yra. Šitokius darydavo kaime, netoli kurio aš esu gimęs. Molis ten... kitoks nei bet kur kitur." Jo balse buvo girdėti vis didėjantis susijaudinimas. "Tiksliai prisimenu, kaip jie juos darydavo." Jis stabtelėjo, o jo žmona pasilenkė ir ant vidinio paviršiaus pastebėjo kiniškus rašmenis: "Jie labai reti, – pasakė jis. – Net Kinijoje..."
Meistriškumas, technika ir kalimas
Meistriškumas. Mūsų technikos dominuojamame pasaulyje jam liko maža vietos. Turiu tris dailius, bet identiškus ir to paties šablono plastmasinius vazonus. Pirkau juos, nes jie man patiko. Kas man rūpi, kad buvo pagaminti penki tūkstančiai kitų? Manieji vis tiek gražūs. Technikos prakeiksmas ne tas, kad ji gali dauginti grožį, bet tas, kad ji negailestingai slopina kūrybingumą. Svarbu ne tai, ką ji daro daiktams, o tai, ką daro žmonėms. Darbininkai, traukdami manuosius vazonus nuo konvejerio, turbūt nieko nejautė. Bet žmogus, kuris padarė aną arbatinuką, tikriausiai didžiavosi ir buvo patenkintas.
Mane domina santykis tarp darbo ir nuobodaus plušėjimo. Mios arbatinukas, be abejo, buvo mėgstamas darbas. Jo grožis iškalbingai liudija apie džiaugsmą, kurį turėjo jį dariusis. Tiesa, kad technika padarė gamyklų darbą nuobodų. Įsitikinau tuo lankydamasis automibilių gamykloje. Tačiau nuobodus plušėjimas egzistavo prieš techniką, todėl negalime visos kaltės suversti masinei gamybai.
Kartais pjaudamas veją aš mėgaujuosi. Dangus gali būti giedras, uodų nedaug, oras gaivus, o mano protas be rūpesčių. Nepaisydamas motoro ūžesio mėgaujuosi vėju, kuris glamonėja man odą, ir girdžiu jį šlamant medžiuose. Kai darbas būna atliktas, žiūrint į lygiai nupjautą žalią veją manyje įsižiebia malonus pasitenkinimo jausmas. Tačiau būna dienų, kai tas darbas man nemielas, tada dirbu su apmaudu ir nenoriai. Kodėl toks skirtumas?
Padeda darbas sykiu su kitais. Kai dirba kartu du ar trys iš šeimos, smagumo kur kas daugiau. Darbas pasidalijamas perpus, o pasitenkinimas padvigubėja. Po to, kai sudedame įrankius sodo stoginėje, pasijuntame esą geriau sutariantys, draugiškesni. Man ateina į galvą juodaodės moterys, kurias dažnai esu stebėjęs Karibuose. Pindamos savo spalvingus krepšius, pinigines ir skrybėles, mikliais pirštais verdamos šiaudus ir rafiją, jos dainuoja choru.
Tačiau tai neturi būti vien draugija. Draugija palengvina nuobodų plušėjimą. Vergai dainuodavo medvilnės laukuose ir cukranendrių plantacijose. Dainavimas padėdavo, bet nuobodus plušėjimas buvo nuobodus plušėjimas.
Manau, kad moterys, pynusios gėlėtus krepšius, mėgavosi tuo, ką darė, nesvarbu, ar būdamos kartu, ar ne. Bent jau taip sakė paklaustos. Atrodė, kad jos didžiuojasi savo darbu. Jos buvo patenkintos matydamos, kaip iš po jų pirštų gimsta grožis. Tai ar skirtumas tarp darbo ir nuobodaus plušėjimo ir yra pasitenkinimo jausmas ir pasididžiavimas gerai atliktu darbu?
Ar svarbu, koks gražus jūsų daromas daiktas? Žinau, jog geriau, kai gėritės savo keramika ar pynimu, ar savo veja. Bet žmonės praeities dienomis atlikdavo darbus, kuriuos mes pavadinome nuobodžiu plušėjimu, ir patirdavo tokį pat pasididžiavimą, kaip ir mano kinų amatininkas ar Karibų krepšių pynėjos.
Pavyzdžiui, imkime medinių grindų valymą. Nuobodus plušėjimas? Pažinojau moterų, kurios laimingos šypsojosi, kai nuskaistintos grindys vėl sušvytėdavo švara. Ne visoms, pripažįstu, bet kai kurioms tai buvo terapija. Jos žvelgdavo į naujai išdžiūvusias grindis taip, tarsi jas mylėtų. Jos didžiavosi savo jėga ir kruopštumu ir niekino prastai atliktą kitų moterų darbą. Tas pat tinka ir kitiems monotoniškiems darbams, kaip kad poliruoti sidabrą, daryti plunksnines pagalves, arti tiesią vagą ar net kirsti medį. Ir kaip nurodo šiuolaikinis "Zeno ir motociklų priežiūros meno" autorius, galima jausti pasitenkinimą ir reguliuojant motociklo variklį.
Tema svarbi visų mūsų laimei ir net šventumui. Vienam krikščioniui studentui studijos – nuobodus plušėjimas, o kalimas prieš egzaminą – košmaras. Kitiems tai – jei ne malonumas, bent atlikdami tai jie jaučiasi gerai. Kadangi dauguma mūsų kokioje nors raštinėje, mokykloje, gamykloje ar virtuvėje praleidžia daug darbo valandų, būtų protinga paklausti savęs, kaip galime išspręsti nuobodaus plušėjimo problemą ir ar įmanoma išmokti pasitenkinimo atliktu darbu meno.
Leiskite pradėti nuo studijų. Daug studentų ateina pas mane skųsdamiesi nuovargiu ir tingumu. "Regis, aš tiesiog nesugebu kibti į darbą, – sako jie man. – O kai ateina egzaminai, panikuoju." Man atrodo, kad visai nesvarbu, ar studentas gauna vien tik dešimtukus, ar vos stumiasi. Problema ta pati: neatliktos užduotys, neįteiktos esė, pasibjaurėjimas atgrasiais tekstais, nerimas ir karštligiškas paskutinės minutės kalimas. Kai kurie studentai prašo manęs pažymėjimų, kad jie yra emociškai nesveiki.
Nors kai kurie dalykai mus labiau traukia nei kiti, manau, kad bet kuris dalykas, net nepatraukliausias, sudomins mus, jei jį dėstys mėgstantis jį asmuo ir galintis savo pomėgiu užkrėsti mus. Bet vadovėlių autoriai dažnai supainioja mus ir atima mums norą. Jie atima iš medžiagos spalvas ir atkakliai laikosi juodos ir įvairių pilkos spalvos atspalvių. Arba jų žodžių sodai apaugę piktžolėmis, o jų girios užstelbtos tokio tankaus atžalyno, kad turime su mačete rankoje prasikirsti sau kelią pirmyn, ilgėdamiesi saulės reginio.
Bet kai deramai atsižvelgiame į neįmanomus tekstus ir nuobodžius paskaitininkus, lieka daug kas pasakyti apie pažangos kliūtis, kurios glūdi mumyse pačiuose. Mus despotiškai valdo mūsų išpūsti lūkesčiai, o kai nesugebame jų patenkinti, esame pliekiami nerealistiškų savęs kaltinimų. Kai kurie esame nebrandūs ir reaguojame į akademinį darbą beveik kaip vaikai, kai būdavome siunčiami savo prišlemštų miegamųjų chaose grąžinti tvarką. Mes esame maištingi vaikai, kuriems, psichologų žargonu, "trūksta motyvacijos" studijuoti, nes reaguojame į savo profesorių veiksmus ar žodžius taip, kaip reaguotume į tėvų. Arba esame baimingi, įsivaizduodami esą vieni kovoje už supratimą, nesuvokdami, kad daugelis studentų aplink mus įvairiai vaidina, jog moka pasiekti kokio nors akademinio pranašumo, idant paslėptų savo pačių baimes.
Ir visada mums prieš akis – gąsdinantys ritualai einant per egzaminavimo sales. Ta tyla. Čežantis popierius. Ritmingas egzamino prižiūrėtojo žingsniavimas. Karštligiški skrebenimai. Negailestingas laikrodžio rodyklių judėjimas. Vis didėjantis tvankių cigarečių dūmų slėgis. Neišvengiamas visažinis, kuris įteikia savo lapus dar neįpusėjus duotam laikui.
Pasąmonėje nustumiame šį siaubą sakydami, kad nėra taip jau blogai. Tačiau mūsų smegenys stingsta artėjant laikui, o į mus sumišę ir beprasmiškai spokso mūsų pažymiai.
Pasikeitimai egzaminavimo politikoje problemos nepalengvino. Neatrodo, kad įskaityta/neįskaityta gradavimo sistemos, bendraamžių vertinimai ir kiti metodai pasiekia studento sunkumų šaknis.
Prisimenu, kokį jaučiau palengvėjimą, kai lioviausi nerimavęs dėl egzaminų. Tuomet studijavau žmogaus patologiją. Atmenu stalą, prie kurio sėdėjau, ir medžių viršūnių vaizdą iš atvirų, švinuotų langų. Puse sąmoningų pastangų skaičiau, o kita puse nerimavau dėl tokių klausimų: ar tikrai išmokstu šią medžiagą? Ar tikėtina, kad ji bus egzamine? Galbūt vadovėlis pernelyg smulkmeniškas. Ar ne per lėtai judu į priekį? Ar nereikėtų gauti kitą vadovėlį? Ar turiu pasikliauti paskaitų užrašais? Kodėl tai taip nuobodu?
Iš kažkur atėjo mintis: kodėl gi neperskaičius šio skyriaus lyg Viešpačiui?
Nesijaudinti dėl egzaminų? Man užgniaužė kvapą. Viena mano dalis žinojo, kad patirsiu palengvėjimą ir labiau džiaugsiuosi užduotimi. Kita mano dalis maištavo. Įtaigavimas atrodė esąs pavojingas. Mano egzaminuotojus domino ne dieviškas sąžiningumas, o tai, kiek aprėpiu medžiagą.
Kova buvo trumpa, ir aš pasirinkau dieviškumą. Man buvo bloga nuo nuobodybės studijuoti dėl pažymių ir nuo visa persmelkiančio nerimo, kuris trukdė tikram studijavimui. Jau buvau suvokęs studijų principų rūšį, kurią aprašo knygos "Kaip studijuoti", taigi tas mano persiorientavimas neprivertė manęs kaip nors keisti metodus. Iš tikrųjų tapau metodiškesnis. Bet spaudimas mane paliko. Mano motyvacija tapo "Tau, Viešpatie". Savo džiaugsmui įsitikinau, kad jo jungas švelnus, o jo našta lengva, taigi studijavau su ramybe sieloje. Patologija pasidarė įdomesnė. Galėjau sau leisti smalsauti apie tai, ką skaitau. Jaučiau pasitenkinimą rašydamas trumpus perskaitytų skyrių metmenis. Bodėjimasis ištirpo, o jo vietą užėmė pasitenkinimo ir dėkingumo jausmas. Egzaminai ne egzaminai, o aš studijuosiu Dievui. Ir nuo rūpesčių laisva dvasia paimdavau poilsio valandėlių pažaisti tenisą.
Nenoriu pasakyti, kad pamiršau, jog turiu ribotą skaičių mėnesių kursui praeiti. Bet mano atsakomybės jausmas pasikeitė. Nebebuvau atsakingas, ar išlaikysiu egzaminus. Veikiau buvau atsakingas panaudoti studijų laiką tuo būdu, kuris patiktų Dievui. Aprėpiau tą pačią sritį, bet buvau be rūpesčių ir mėgavausi tuo, ką dariau. Be abejonės, išmokau kur kas daugiau, nors nežinau, kaip tai atsiliepė mano pažymiams. Ir man nerūpi. Dirbau nebe pažymiams, o Kristui. Studijos man tapo tuo, kas arbatinuko dirbimas senajam kinui. Iš tos veiklos ir iš galutinio rezultato, kai suvoki skyrių, sėmiausi pasitenkinimą taip gerai, kiek leido mano sugebėjimai.
Žinoma, retkarčiais atsileisdavau. Patikti Kristui studijose buvo tarsi mokytis naujo plaukimo būdo. Man reikėjo praktikuotis. Tačiau mano studijos jau niekad nebuvo tokios pat.
Girdžiu, kaip kažkas manęs klausia: "Ką daryti, kai kurso medžiaga visiškai man atgrasi? Padariau, ką galėjau, kad pakeisčiau savo nuostatą, bet mano protas tiesiog neveikia. Ar tai mano krikščioniška pareiga – arti ir kapanotis per medžiagą, kurios nėra vilties suprasti?" Be abejo, ne. Pasitarkite su kuo nors – savo dėstytoju ar dvasiniu vadovu. Jei lankote kursą, kuriam neturite sugebėjimų, galbūt verta kiek įmanoma greičiau pasvarstyti, ar nepasitraukti iš jų. Kristaus jungas švelnus, o jo našta lengva. Jis nori išmokyti jus džiaugtis mokymusi. Jis jums davė tam tikras natūralias dovanas, bet nepadarė jūsų absoliučiu genijumi.
Lengvas ir švelnus
Turiu būti atsargus, kad nepalikčiau jūsų su klaidingu įspūdžiu. Kai Kristus kalbėjo savo sekėjams, jog duoda lengvą naštą, jis nežadėjo, kad nereikės dirbti. Nuo šio skyriaus pradžios mes aptariame skirtumą tarp darbo ir nuobodžios plušos. Sunkus darbas gali būti varginantis, bet teikiantis didelį pasitenkinimą. Triūsas ir nuobodus plušėjimas reiškia kokį nors pavergimą ir susijęs su pasibjaurėjimu. Biblija niekur neskatina tingėti.
Iki šiol vengiau teologinių klausimų ir daugiau kalbėjau apie darbo psichologiją. O dabar leiskite pradėti cituoti Bibliją: "Visa, ką tik tavo ranka imasi daryti, daryk visomis jėgomis", sako Mokytojo knygos autorius (Mok 9,10). Paulius rašo:
"Jūs, vergai, klausykite savo žemiškųjų šeimininkų su baime ir pagarba, su neklastinga širdimi lyg kad Kristaus, ne dėl akių tarnaudami, lyg žmonėms patikti norėdami, bet kaip Kristaus vergai, iš širdies vykdantys Dievo valią. Noriai tarnaukite kaip Viešpačiui, o ne žmonėms, žinodami, jog kiekvienas, tiek vergas, tiek laisvasis, jei ką gera padaro, gaus tą patį iš Viešpaties." (Ef 6, 5–8)
"Jūs, vergai, visuose reikaluose klausykite savo žemiškųjų šeimininkų ne dėl akių, kad įtiktumėte žmonėms, bet neklastinga širdimi, bijodami Viešpaties. Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms, žinodami, kad iš Viešpaties gausite paveldą kaip atlyginimą. Tarnaukite Viešpačiui Kristui!" (Kol 3, 22–24)
Šioje vietoje galite ne ten nukreipti dėmesį ir suklysti. Paulius rašydamas cituotus žodžius neteisino vergijos. Jie tinka, kai taikomi ir laisviesiems, ir vergams: vienodai studentams, darbininkams ir tarnautojams. Veikiau jis mums pateikia dvasią, kokybę ir motyvaciją, kurie turėtų apibūdinti visą krikščionių atliekamą darbą, bet kur ir bet kokiomis aplinkybėmis.
Leiskite labai paprastai paaiškinti, ką gi reiškia darbas ir nuobodi pluša. Krikščionys yra žmonės, kurie išlaisvinti dirbant mėgautis. Žmogus buvo sukurtas dirbti. Prieš Adomui nupuolant, jam buvo duotas ir ūkininkavimas, ir priežiūros bei mokslinis darbas. Jam reikėjo valdyti sukurtą tvarką, pavadinti ir surūšiuoti augalus bei gyvūnus (Pr 2, 15–20). Su nepaklusimu ir nuopuoliu pasikeitė jo santykis su darbu. "Tebūna už tai prakeikta žemė; triūsu maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas... Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas" (Pr 3, 17–19).
Nuo to laiko žmogus niekad nebuvo laisvas nuo triūso, nebent būdamas pakankamai galingas priversti triūsti už save kitus. Bet su atpirkimu įvyko permaina. Atpirktasis vyras ar moteris išvaduoti iš būtinybės tironijos. Krikščioniui dera liautis rūpintis valgiu ir pastoge ir pasitikėti dangiškuoju Tėvu. Nerimą reikia sąmoningai atidėti į šoną. Jis gali dirbti taip pat sunkiai kaip ir seniau, bet iš plušėjimo dingo gėla. Žemė vis dar gali būti prakeikta, bet atpirktasis žmogus yra išlaisvintas. Jis labiau nei bet kas gali atrasti darbo iš meilės Dievui džiaugsmą. Ir kuo sunkiau jis dirba, tuo labiau džiūgauja jo siela.
Tačiau pastebėkite, jog nesame sugrįžę į Edeną. Apsižvalgymas aplink greitai išsklaidys bet kokias panašias viltis. Technika tik pakeitė formą, kuria žemė reiškia prakeiksmą žmonijai. Tas, kuris kadaise skaudančia nugara prakaitavo už sunkaus plūgo, dabar stovi šalia konvejerio juostos ir elektriniu įrankiu užveržinėja milijoną tapačių veržlių. Jo kūnas suglebo, bet jo protas nuvargęs nuo tuštumos svorio.
Negaliu pasakyti jums visko, ką turite daryti, jei dirbate prie konvejerio. Sakau: veržkite veržles ne brigadininkui, o Kristui. Bet taip pat sakau: klauskite Dievo, gal yra darbas, labiau tinkantis atpirktam žmogui. Jis gali jums kokį parodyti. Kita vertus, jūs galite būti labiau linkęs lūkuriuoti ir toliau veržti veržles, nes tai labiau apsimoka. Tuo atveju būsite Mamonos vergas.
Pasaulietiška ir profaniška
"Krikščioniško darbo" klausimas buvo kilęs anksčiau, kai aptarėme vadovavimą ir pašaukimą. Kai kurie vyrai ir moterys šaukiami iš savo studijų ir darbų tarnauti Dievui kitaip. Petras ir Jonas buvo pašaukti iš žuvų žvejybos į žmonių žvejybą. Matas buvo pašauktas iš savo pareigų mokesčių skyriuje tapti krikščionišku darbininku.
Iš pirmo žvilgsnio niekas negali būti svarbiau, kaip laimėti sielas ir atitaikyti jas šlovei. Taigi natūralu, kad kartais turėtume savęs paklausti, ar savo studijose arba darbuose negaištame laiko. Kas laižytų pašto ženklus, jei galėtų imtis misijų? Kas studijuotų taikomąją matematiką užuot "įsitraukęs į prasmingus tarpasmeninius santykius"?
Deja, mes pernelyg supaprastiname tuos dalykus. Nes viena, ant kelio stoja mūsų motyvai. Lygiai įmanoma pabėgti į misijų sritį, norint pasprukti nuo sunkumų namuose, kaip ir vengti misijų srities, nes man pernelyg patogu ten, kur esu. Be savos painiavos, mus dar gali spausti fakultetas (gauti dar vieną laipsnį), tėvai bei pramonė (gauti gerą darbą) ir krikščioniški darbuotojai (pilnai pereiti į krikščionišką veiklą). Vadovavimą jau aptariau, tad senu gruntu nebevaikščiosiu. Verčiau imsiuosi klausimo, kiek verti dabartiniai mūsų užsiėmimai.
Prieš kelis paragrafus plačiai citavau iš Pauliaus laiškų, kur tarnai raginami daryti tai, ką daro, visomis išgalėmis. Naujajame Testamente daug panašių paraginimų visų profesijų žmonėms. Niekur, jokioje Naujojo Testamento dalyje, nėra nė žodžio bendro raginimo, skatinančio krikščionis pasvarstyti, ar nepalikti savo kasdienius darbus dėl visiško atsidavimo krikščioniškam tarnavimui. Drąsiai aukotis? Taip. Atsižvelgti į visa, išskyrus pralaimėjimą? Taip. Bet jei dieviškas Pavedimas evangelizuoti pasaulį pirmiausia buvo kvietimas, kad krikščionys paliktų menkesnius užsiėmimus ir taptų profesionaliais evangelistais, ta idėja neatėjo nė vienam iš Naujojo Testamento autorių. Veikiau atrodytų, kad tie, kurie buvo pašaukti "palikti savo tinklus", turėjo būti dieviškai gabūs savo užduočiai kaip ir dieviškai pašaukti.
Prašom nesuprasti mano pastabų klaidingai. Nemenkinu pastangų visiškai atsiduoti tik evangelistinei tarnystei. Mano nuomone, niekur Naujajame Testamente neatsispindi, kad tai būtų kokybiškesnė veikla. Su Dievu svarbu, jog kad ir kur esate ir kad ir ką darote, visada veiktumėte tik Dievo šlovei. Jei ko nors ieškote, turite "ieškoti geriausių dovanų", o ne "dvasingiausių" darbų. Kol tokių dovanų nesuteikta, geriausias pasirengimas tarnystei Dievui – tarnauti jam tuo, ką turite padaryti kaip tik dabar.
Liudijimas sėkme?
Leiskite grįžti prie klausimo apie darymą iš visų jėgų tai, kas pasitaiko jums po ranka. Teigiama, kad taip dirbantis krikščionis automatiškai pasitarnauja savo Viešpačiui kaip liudytojas. Be abejo, ši nuostata žadina žmonių snalsumą ir prašosi komentaro.
Bet Vakarų krikščionybę persmelkęs subtilus šios tiesos iškraipymas. Atrodo, tarsi mintis ta, kad įtikina sėkmė. Jei tik krikščionis studentas gali gauti vienus dešimtukus, tada jo liudijimas skaitosi. Švieti Jėzui nuo medžio viršūnės. Aukštos klasės sportininkas smogia galingą smūgį už Gelbėtoją; sėkmingas krikščionis milijardierius įtikina neatsivertusius milijonierius, kad Jėzus yra tikras ir galingas.
Galingas padaryti ką? Paversti mus pirmūnais studentais? Pagal tokį matą daugelis Jėzaus sekėjų yra nevykėliai ir visada tokie liks. Našlė, įmetusi du skatikus į aukų dėžę, šiandieninėje krikščionių hierarchijoje niekur nepatektų.
Taigi leiskite paskatinti jus nemąstyti pirmiausia apie sėkmę. Jei Dievas ją jums suteiktų, džiūgaukite ir šlovinkite jį. Jūsų tikslas – ne "sėkmė" tokia, kaip ją matuoja pasaulis aplink jus, bet patikti Kristui sprendžiant net nedėkingas užduotis. Darbas nėra jūsų tramplinas į "aukštesnius dalykus". Tai Gelbėtojo garbinimo aktas.
Yra pasakojimas apie vienuolyną, kur vienuoliai giedojo šlovę Dievui karštai ir džiaugsmingai, bet neskambiai ir nedarniai. Tačiau per laiką, kai jų balsai pasiekdavo Dievo sostą, džiaugsmas ir įkarštis garsus būdavo pavertęs didinga šlovinamąja giesme.
Taip pat gali atsitikti ir su jūsų darbu. Kad ir kokia menka užduotis, atlikite ją kaip Dievo pašlovinimo aktą. Apie brolį Lawrence’ą, septynioliktojo amžiaus neįšventintą vienuolį, yra užrašyta, "kad jam patikdavo, kai galėdavo nuo žemės pakelti šiaudą dėl Dievo meilės, ieškant vien Jo ir nieko kito, net ne Jo dovanų". Dėl savo nevikrumo ir bendro negudrumo brolis Lawrence’as turėdavo dirbti vienuolyno virtuvėje darbą, kurio nemėgo iš prigimties. Bet skaitome: "Pripratęs viską ten daryti dėl Dievo meilės, su malda ir visais atvejais dėl jo malonės atlikti savo darbą gerai, jis viską lengvai atlikdavo per penkiolika metų, kai buvo ten įdarbintas." Lawrence’ui kiekvienas veiksmas buvo garbinimo aktas.
Reikšminga, kad taip atliekamas darbas palengvėja, tampa ne toks sunkinantis. Tačiau rekomenduoju tai ne dėl to, o todėl, kad Dievas vertas šlovinimo, ir darbas būna praleista proga, kai jis kas nors mažiau nei garbinimas.
Pripildyk mano gyvenimą, o Viešpatie mano Dieve,
kiekvieną jo dalį šlovinimo,
kad visa esybe galėčiau skelbti
tavo būtį ir tavo kelius.
Ne tik lūpų šlovinimo,
net ne šlovinančios širdies
prašau, bet gyvenimo, kurį sudarytų
šlovinimas kiekvienoje dalyje.
Šlovinimas paprastais gyvenimo dalykais,
išeinant ir pareinant;
šlovinimas kiekviena pareiga ir darbu,
kad ir kokiu mažu ar menku.
(Horatius Bonar)
Taigi jums niekad nedera pavydėti aplinkiniams žmonėms, kurie atrodo talentingesni už jus. Jūsų reikalas – ne juos pranokti, ne geisti jų smegenų ar dovanų, bet atiduoti savo paties sugebėjimus savo Viešpačiui jį garbinant.
Skirstant savo laiką
Drausmė yra svarbu. Daugelis studentų iššvaisto savo laiką begaliniuose pokalbiuose prie kavos. Krikščionių komitetų susitikimai be reikalo praryja didelius laiko kiekius. Susitikimai ir Biblijos studijos, kad ir svarbūs, gali tarnauti kaip pabėgimas nuo ne tokių patrauklių pareigų.
Ar paskirstote savo laiką? Ar sudarote savaitės programą? Popieriuje? Tai geras pratimas, jeigu tik esate realistiškas ir neperkraunate savęs. Užrašykite, kaip norėtumėte praleisti laiką. Jei anksčiau niekad to nebandėte, rezultatas gali jus šokiruoti. Galite atrasti, kad laikas negali išsitempti, kad apimtų visa, ką tikėjotės padaryti. Tai privers jus pripažinti, kur glūdi jūsų tikrieji prioritetai.
Tikriausiai jums taip pat bus geriau, jei būsite teisingas sau. Neišbraukite laiko poilsiui ir bendravimui. Skirkite sau trupučiuką papildomo laiko per valgį paplepėti su draugais. Kristui pašvęstas gyvenimas nėra nuolatinio darbo be atvangos gyvenimas. Tikrasis laiko švaistymas randasi iš beprasmių pokalbių, išblaškančio skaitymo, televizijos žiūrėjimo ar sėdėjimo ilguose prastai vedamuose komiteto posėdžiuose. Turėkite drąsos išeiti iš komiteto posėdžio pasakęs: "Prašom atleisti, pone pirmininke, turiu dabar išeiti." Tada kelkitės ir eikite. Jei pirmininkas protestuoja, nusišypsokite ir tarkite: "Atsiprašau, bet turėsite apsieiti be manęs." Kai esate hipnotiškai laikomas televizijos, sąmoningai nutraukite savo transą, nusiprauskite veidą šaltu vandeniu ir grįžkite prie knygų.
Kepaliukai ir žuvys
Prijaučiu studentui ar tarnautojui, kurio talentai vidutiniai. Nežinau, kodėl Dievas nepadarė jūsų genijumi. Ir nors galite manimi netikėti, gabiausi žmonės kenčia nuo tos pačios problemos kaip ir jūs. Jie retai būna patenkinti tuo, ką yra gavę, ir paprastai pastebi žmones, gabesnius nei jie patys.
Svarbu ne tai, kiek esate gavęs, bet tai, ką su tuo darote. Naudokite savo vidutines dovanas dėl Dievo. Duokite jam savo gyvenimą, o su juo savo smegenis ir savo dovanas tokias, kokios jos yra. Duokite jam savo energiją, savo laiką ir jėgas.
Prieš dvidešimt amžių penkių tūkstančių žmonių minia po dienos klausant Jėzaus buvo alkana. Mokiniai pasimetė, kai Jėzus pasiūlė jiems pamaitinti minią. Netoliese buvo berniukas su penkiais miežių duonos kepaliukais bei dviem žuvimis, ir Pilypas, teigdamas tai, kas akivaizdu, paaiškino: "Ką tai reiškia tokiai daugybei?" Tačiau duota Jėzui, ši vidutinė auka pasotino minias.
Esate prastas studentas? Vidutinis darbininkas? Jūsų talentai žemesni nei normalūs? Neužkaskite jų. Neslėpkite jų. Atiduokite juos Gelbėtojui. Jis kviečia jus studijuoti jam, dirbti jam iš visų jūsų turimų jėgų. Jam nerūpi tai, ką šis pasaulis vadina sėkme. Jis patraukė jus prie savęs ne todėl, kad turėjote didesnį potencialą, bet todėl, kad norėjo pasidalyti su jumis džiaugsmu. Duokite jam savo kepaliukus ir žuvis. Duokite juos jam noromis. Stebuklas gali neįvykti. Bet jo širdis bus pradžiuginta, o jūs pradėsite jausti gerai atlikto darbo skonį ir ištrūsite iš nuobodžios plušos grandinių.
Studijuotina ištrauka
Perskaitykite Pr 1, 26–30; 2, 15–20; ir 3, 16–19.
Rojus populiariai suprantamas kaip malonumo be darbo būsena, kur laisvai ir be pastangų mėgaujamasi kūrinijos dovanomis.
1. Išvardykite užsiėmimus, kurių iš žmogaus buvo tikimasi prieš nuopuolį. Kokiu mastu jie atspindi Dievo atvaizdą žmoguje?
2. Kokia permaina ištinka žmogaus darbą kaip Nuopuolio rezultatas?
Ištrauka iš: John White, "Kova" (IVP, 1977)
