Jerram Barrs
Ištikimas darbo vietoje
Naujojo Testamento laikais buvo taip pat kaip ir dabar. Žinoma, ten buvo kitokia socialinė aplinka, nes daug dirbančių žmonių pagoniškame graikų ir romėnų pasaulyje buvo vergai. Daugelyje Naujojo Testamento laiškų apaštalai kreipėsi į krikščionis, gyvenančius ir dirbančius vergovės sąlygomis. Šeimininkams, kurie buvo tapę krikščionimis, buvo liepiama pripažinti savo vergus žmonėmis ir elgtis su jais teisingai ir sąžiningai (Kolosiečiams 4,1). Jie turėjo atsiminti, kad taip pat turi Viešpatį, kuriam kartą turės atsiskaityti už savo elgesį su tais, kurie buvo jiems pavaldūs (Efeziečiams 6,9).
Abu šie tekstai kviečia šeimininkus pripažinti, kad jie yra atsakingi Dievui šiame gyvenime ir kad jie stos Jo akivaizdon Teismo dieną kartu su savo vergais ne kaip aukštesni už juos, bet kaip lygūs su jais. Dievas girdi kiekvieną skundą tų, su kuriais elgiamasi neteisingai, ir Jis duos atitinkamą atpildą tiems, kurie blogai elgėsi, nesąžiningai mokėjo ar buvo žiaurūs savo darbininkams (Jokūbo 5,1–6). Jobo knygoje (31,13–15) yra nuostabi vieta, kuri apibendrina šį mokymą:
"Jeigu būčiau atmetęs savo vergo ar vergės bylą,
kai jie apskundė mane, ką turėčiau daryti, kai Dievas pakyla teisti? Kai jis šaukia atsiskaityti, ką turėčiau jam atsakyti? Argi tas, kuris padarė mane įsčiose, nepadarė ir jų? Argi ne tas pats Dievas sukūrė mus įsčiose?"
Savo laiške Filemonui Paulius rašė žmogui, kuris buvo atsivertęs ir buvo pabėgusio vergo šeimininkas. Tas vergas, Onesimas, buvo pabėgęs į Romą, imperijos sostinę, ir čia tapo krikščioniu per Pauliaus skelbimą. Dabar jis ruošėsi grįžti pas savo buvusį šeimininką ir turėjo nunešti jam laišką nuo apaštalo Pauliaus (iš tikrųjų keletą laiškų, nes paėmė taip pat laiškus ir Efezo, Kolosų ir galbūt Filipų bažnyčioms).
Iš laiško Filemonui galime aiškiai suvokti apaštalo mokymą, kiek jis liečia vergovės klausimą. Paulius rašo apie Onesimą, vadindamas jį "savo vaiku" (10 eil.), ir sako Filemonui, kad šis priimtų pabėgusį vergą kaip brolį Kristuje (16 eil.) kad priimtų ne kaip vergą, bet taip, lyg jis būtų pats apaštalas Paulius (17 eil.). Turime manyti, kad taip ir įvyko, nes kaip kitaip tas laiškas būtų išlikęs, jei nebūtų pasiekęs adresato ir šis nebūtų jam paklusęs? Kur tik šeimininkai įtikėdavo ir nuolankiai paklusdavo tokiam mokymui (mokymui, kurį randame visame Naujajame Testamente), ten turėjo visiškai pasikeisti vergovės tvarka. Šis pasikeitimas galų gale turėjo atvesti į vergovės panaikinimą, pirmiausia pavieniuose namuose, o tada kaip druska ir šviesa prasiskverbti į aplinkinę kultūrą, paveikdamas visuomenės santvarką ir įstatymus.
Vergus apaštalai drąsino būti ištikimus ir stropius (Efeziečiams 6,5–8 Kolosiečiams 3,22–25). Kai kurios Laiško kolosiečiams ištraukos (3,22–25) tinka kiekvienam krikščioniui bet kokiame darbe ir bet kuriomis sąlygomis.
"Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms, žinodami, kad iš Viešpaties gausite paveldą kaip atlyginimą. Tarnaukite Viešpačiui Kristui."
Per dažnai galvojama, jog darbas bažnyčiai yra "šventas" darbas, kuris tikrai ką nors reiškia Dievui, o bet koks kitas darbas yra "pasaulietiškas" ir nėra Dievui svarbus. Tai visiškai prieštarauja šiems Pauliaus žodžiams ir visam Šventojo Rašto mokymui. Dievo Žodis iš viso nekalba apie skirstymą į tai, kas šventa ir kas pasaulietiška, nors tokio pobūdžio mokymas yra plačiai paplitęs. Kai kurie gerai žinomi krikščionių vadovai yra viešai kvietę tikinčiuosius "palikti savo pasaulietiškus užsiėmimus, tapti etatiniais evangelistais ir daryti tai, kas tikrai reikšminga Dievo karalystei". Tai atrodo lyg ir išmintinga, ir kai kurie žmonės įtikinami palikti savo darbus ir ateiti į "tarnystę". Tačiau Biblijoje nerasite jokio pagrindo tokiam mokymui. Kai Šventoji Dvasia savo nuožiūra nusprendžia pašaukti ką nors skelbti Dievo Žodį, jai visiškai nereikia nebibliškų idėjų, kuriomis remiantis tie žmonės būtų priversti tarnauti.
Tolesnė tokio mokymo problema yra ta, kad jis nuvertina daugumos krikščionių darbą ir verčia juos jaustis antrarūšiais piliečiais Dievo karalystėje. Daug krikščionių dėl šio klaidingo mokymo priversti manyti, kad jų darbas yra vertingas tik dėl vienos iš šių trijų priežasčių:
- Jiems Dievo liepta išlaikyti save ir savo šeimas, ir tai padaro jų darbą reikšmingą.
- Jie gali dešimtinėmis nuo savo uždarbio paremti "tikrai" svarbų Evangelijos skelbimo darbą, ir ši finansinė "tarnystės" parama padaro reikšmingą jų pačių darbą.
- Jie gali rasti progų liudyti darbe, ir dėl šios priežasties jų darbas turi dvasinę vertę.
Kiekviename iš šių punktų yra tiesos. Dievas tikrai ragina mus aprūpinti save ir savo šeimas (2 Tesalonikiečiams 3,6–12 1 Timotiejui 5,8). Jis tikrai kviečia mus paremti iš savo uždarbio tarnaujančius Žodžiu, taip pat padėti tiems, kurie stokoja (1 Korintiečiams 9,14 Galatams 6,6 Efeziečiams 4,28). Dievas tikrai meta mums iššūkį pasinaudoti kiekviena galimybe paliudyti Kristų. Tačiau nė vienas iš šių trijų dalykų nepaliečia pagrindinės priežasties, kodėl mūsų darbas yra vertingas Viešpačiui.
Dievas kūrė mus, kad dirbtume kaip tokie, kurie esame sukurti pagal Jo paveikslą. Darbas pats savaime yra svarbus ir reikšmingas. Todėl Paulius Laiške kolosiečiams 3 skyriuje kalba apie tai. Ką bedarytume, mes dirbame Viešpačiui. Kad ir ką darytume, – artume lauką, programuotume kompiuterį, ruoštume valgį ar skelbtume Žodį, – Viešpačiui yra svarbu, kaip mes dirbame. Jėzus pats didesnę dalį savo darbingo amžiaus praleido kaip dailidė. Negi manysime, kad Dievo Sūnus iki savo viešos tarnystės pradžios tam tikru atžvilgiu buvo antrarūšis Karalystės pilietis? Argi sakysime, kad prieš pradėdamas mokyti Jis darė tiktai "pasaulietišką" darbą? Tokie klausimai apie Tobulą Žmogų parodo, kaip kvaila skirstyti veiklą į šventą ir pasaulietišką ir koks klaidingas šis mokymas, padaręs tokią milžinišką žalą Dievo žmonėms.
Dievas nori, kad žmonės būtų ūkininkai, mokytojai, slaugytojos, durininkai, teisininkai, namų šeimininkės, gydytojai, prekybininkai, buhalteriai ir t.t. Jam patinka ugdyti žmones, kurie tarnautų Jam bet kuriame darbe. Turime laikyti visokį darbą šventu pašaukimu ir turime mokyti visus Dievo žmones dirbti kaip Viešpačiui. Kai darome šį dvasinį ir palaimintą kasdienį darbą, mums suteikiamas papildomas palaiminimas. Tuo, kaip mes dirbame, galime gyvai liudyti Evangelijos jėgą. Paulius rašo Titui 2,10, kad krikščionys visuose darbuose turi parodyti "gražią visokeriopą ištikimybę, kad visu kuo puoštų mūsų Gelbėtojo Dievo mokymą".
Kai taip yra, kai mes "puošiame" savo Gelbėtojo Dievo mokymą tuo, kaip mes dirbame, tada darbas tikrai bus priešakinė Evangelijos skelbimo linija. Netikintieji matys, kad jų krikščionys darbdaviai, vadovai ir bendradarbiai yra dori, sąžiningi, patikimi, darbštūs, paslaugūs, besirūpinantys savo darbininkais ir gerai nusiteikę. Toks paklusnumas Dievo Žodžiui atvers daugelį durų Gerajai Naujienai. Tačiau jeigu mūsų paklusnumas ir neatvertų durų, mes vis tiek džiaugsimės taip dirbdami, nes toks tarnavimas patinka Dievui. Tam mes esame sutverti, tam buvome atpirkti, kad mūsų gyvenimas nuolat garbintų Viešpatį per visa, ką darome.
Versta iš: The Heart of Evangelism (IVP, 2001)
