Thomas K. Johnson
Iškalta akmenyje
Tada Dievas ištarė visus šiuos žodžius: "Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydulingas Dievas, skiriantis bausmę vaikams už tėvų kaltę iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų. Nenaudosi piktam VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą. Atmink ir švęsk šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse. Juk per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi. Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir pašventino. Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei Žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria. Nežudysi. Nesvetimausi. Nevogsi. Neliudysi melagingai prieš savo artimą. Negeisi savo artimo namų; negeisi savo artimo žmonos ar vergo bei vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui." (Išėjimo 20, 1–17)
Prieš keletą metų buvo parašyta serija įdomių straipsnių ir apžvalgų keliuose literatūriniuose žurnaluose, visus juos pasufleravo Breto Elliso romanas American Psycho (Amerikos pamišėlis). Pagrindinis romano herojus yra pamišėlis, kuris vykdo seksualinius kankinimus, kankinimus kankinimo aparatais, žmogžudystę, ketvirčiavimą ir kanibalizmą. Ir visa tai yra plačiai, labai detaliai aprašyta. Stipriausiai į šį romaną sureagavo rašytojai, kurie bendrai yra žinomi kaip krikščionybės oponentai. Vienas iš jų rašė: "Tai nėra menas". Kitas teigė, kad jam labiau patiktų pasaulis, kur blogis yra suprantamas kaip šėtoniškumas, esantis aukščiau jo, ir kuriame blogis yra smulkmena, arba pasaulis, kuriame negalima atskirti gėrio nuo blogio. Knyga yra pilna gilios ironijos. Autorius nori atskleisti herojaus, kuris neturi prasmės ar moralės, charakterį.
Teisingumas, užuojauta, kaltė, liūdesys – šie žodžiai nieko nereiškia herojui, jis praradęs humaniškumą. Tačiau tai, kaip autorius tapo herojaus portretą, byloja, kad autorius yra labai panašus į pagrindinį herojų: jam gresia pavojus prarasti humaniškumą, nes jis jau prarado moralę. Greičiausia autorius, Ellisas, pats panašiai jautėsi, nes epigrafui jis pasirinko ištrauką iš p. Manners (Judith Martin): "Civilizacijoje turi būti tam tikri apribojimai. Jei pasiduosime bet kuriam impulsui, imsime žudyti vienas kitą". Šis herojaus ir autoriaus apribojimų nepaisymas paskatino "New York Times" apžvalgininką paklausti: "Normos, ar kas nors jas turi?"
Normų reikia
Mūsų civilizacijai gresia prarasti humaniškumą dėl moralinių normų trūkumo. Ir ne vien tik krikščionys apologetai taip teigia, netgi literatūros veikėjai, kurie nėra krikščioniško tikėjimo šalininkai, kartais pastebi šią problemą. Taigi aplinkinis pasaulis mūsų klausia: "Normos, ar kas nors jas turi?" Po to paprastai seka klausimas: "Tačiau kieno normos?" Būtų pernelyg įžūlu teigti, kad civilizacijai reikia mano normų, arba kad civilizacijai reikia jūsų standartų. Tačiau viskas pasikeičia, jei Dievas įsitraukia į pokalbį. Taigi mes, krikščionys, tikime, kad Dievas įsitraukė į šią diskusiją. Jis atėjo pas mus per Dešimt Dievo įsakymų ir, tiesą sakant, pasakė: "Jums reikia mano normų". Noriu pažvelgti į Dešimt Dievo įsakymų šioje šviesoje. Dėstydamas šį šviežią požiūrį prisiminsiu kai kurias praeities didžiąsias Dešimties Dievo įsakymų studijas. (Dvi geriausias parašė Johnas Calvinas ir Charles Hodge’as). Tačiau kiekvienos kartos krikščionys turi sugrįžti prie savo tikėjimo ištakų ir apgalvoti viską iš naujo.
Dešimt Dievo įsakymų
Pagrindinė mano straipsnių serijos mintis yra dvejopa: pirmiausia, Dešimtyje Dievo įsakymų Dievas pasakė mums nustatytas, visiems laikams išliekančias normas, kurių mums reikia, be to, kad Dešimtyje Dievo įsakymų jis pateikė mums išbaigtą gyvenimo filosofiją, kuri leidžia mums suvokti pasaulį. Prieš nagrinėjant kiekvieną iš Dievo įsakymų, vertėtų pastebėti keletą bendrų dalykų apie juos. Pirmiausia tai, kad Dešimt Dievo įsakymų, ne kaip kitos taisyklės ir įsakymai, atlieka išskirtinį vaidmenį ir turi išskirtinį statusą Biblijoje. Tik Dešimt Dievo įsakymų pristatė pats Dievas girdimu balsu Izraelio žmonėms nuo Sinajaus kalno. Ir tik Dešimt Dievo įsakymų buvo iškalti akmenyje. Visas šis išskirtinumas buvo šių įsakymų universalaus pobūdžio ženklas: jie skirti visiems žmonėms visais laikais ir visose vietose. Ši universali Dešimties Dievo įsakymų paskirtis gali būti pastebėta lyginant juos su Biblijos įsakymais, kurie nepasižymi tokiu stipriu, universaliu pobūdžiu.
Pavyzdžiui, įsakymas nevirti ožiuko jo motinos piene (Pakartoto Įstatymo 14,21) greičiausiai buvo atsakas į pagonišką religinę praktiką. Jei modernūs pagonys atgaivina šią praktiką, turime būti tikri, kad niekada joje nedalyvausime, tačiau visiškai įmanoma, kad šis įsakymas niekada tiesiogiai nelies daugelio iš mūsų. Taip pat ir įsakymas padirbti savo stogui turėklus buvo susijęs su praktika naudotis namo stogu kaip vidaus kiemu (Pakartoto Įstatymo 22,8). Jei kas nors naudoja namo stogą kaip vidinį kiemą, jis, be abejonės, turi paklusti Dievo įsakymui pritvirtinti turėklus, tačiau tai gali tiesiogiai neliesti daugelio iš mūsų. Abiejų šių įsakymų pritaikymas ribotas. O Dešimt Dievo įsakymų, priešingai, yra išskirti Biblijoje kaip universalūs; rodos, jie visada tinka visiems žmonėms įvairiose vietose.
Klaidinga interpretacija
Antras dalykas, kurį reikia pastebėti apie Dešimt Dievo įsakymų, yra tai, kad esama vieno dažnai pasitaikančio neteisingo jų panaudojimo, kurį galime pavadinti "standartine neteisinga Dievo įstatymo interpretacija". Standartinė neteisinga Dievo įstatymo interpretacija yra tai, kad mes galime panaudoti Dievo įstatymą pasiekti ar laimėti Dievo malonę, kad mus Dievas priimtų už paklusimą jo įstatymui. Tai yra darbų teisumas ar teisuoliškumas.
Aš vadinu tai "standartine klaidinga interpretacija" dėl daugelio priežasčių. Dažniausiai pasitaikanti nuomonė, kurią girdžiu tarp savo studentų, iš kurių dauguma net nevadina savęs krikščionimis, yra Dievo malonės nusipelnymas laikantis "taisyklių". Krikščionybės istorija atspindi, kaip įvairiais laikotarpiais krikščionys klaidingai galvoja, kad jie užmezga teisingus santykius su Dievu darydami ką nors, ar tai būtų Dievo įstatymų laikymasis, ar ko nors mažiau prasmingo darymas. O Biblijoje turime visą knygą (Laiškas galatams), dalį kitų, parašytų paneigti minčiai, kad galime nusipelnyti Dievo malonės laikydamiesi taisyklių.
Priežastis, dėl kurios ši klaidinga interpretacija yra taip dažnai sutinkama, yra ta, kad ji giliai įsišaknijusi mūsų nuodėmingose širdyse. Mūsų nuodėmingos širdys verčia mus manyti ar tikėti, sąmoningai ar pasąmonės lygmenyje, kad jei jau Dievas nustatė taisykles, tai, be abejonės, jų galime laikytis taip, kad visi, įskaitant ir Dievą, būtų patenkinti. Galbūt aiškiausia mūsų didybės ir nuodėmingos arogancijos išraiška yra požiūris, kuris, rodos, natūralus kiekvienam iš mūsų: "Mes galime užsitarnauti Dievo palankumą laikydamiesi jo įstatymų". Artima asociacija tarp išdidumo, prigimtinės nuodėmės ir Dievo malonės užsitarnavimo laikantis įstatymų paaiškina, kodėl "standartinė klaidinga Dievo įstatymo interpretacija" taip dažnai pasitaiko; ji nuolatos pastebima tarp krikščionių, nekrikščioniškose religijose ir netgi mūsų, krikščionių veteranų, širdyse.
Tinkamas naudojimas ir pasitikėjimas
Kad klaidingai neįgyvendintume Dievo įstatymo, turime elgtis dvejopai: 1) tinkamai jį naudoti, ir tai turėtų būti kitas straipsnis iš šios straipsnių serijos; 2) visiškai pasitikėti Dievo malone, kaip yra skelbiama Evangelijoje.
Kai įstatymas mums kalba apie Dievo taisykles ir reikalavimus, Evangelija skelbia, kad Jėzus už mūsų nuodėmes numirė ant kryžiaus. Be to, Evangelija skelbia, kad tik per tikėjimą galime būti teisūs prieš Dievą, kai mums visiškai atleista už nuodėmes. Ir Dešimt Dievo įsakymų, ir atleidimo Evangelija ateina iš Dievo, ir abu dalykus randame Biblijoje, tačiau jie neturi būti painiojami tarpusavyje. Mūsų kaip krikščionių nuodėmingumas be paliovos verčia mus pamiršti Dievo malonės Evangeliją ir klaidingai panaudoti įstatymą. Taigi pažiūrėkime į žodžius, iškaltus akmenyje, ne tik dėl žemiškų standartų, tačiau dėl visos gyvenimo filosofijos. Ir darykime tai taip, kad šis veiksmas vestų mus į Dievo malonę, kuri yra skelbiama Evangelijoje.
Kaip tinkamai pasiremti Dievo Įstatymu
Kai girdime Dievo Įstatymą arba bet kokius mums keliamus reikalavimus, mūsų arogantiškose, nuodėmingose širdyse kaipmat kyla mintis "Man tai nesunku". Ši išdidi reakcija taip artimai susijusi su mūsų prigimtine nuodėme, su mūsų nuodėminga prigimtimi, kad ji išblėsta labai lėtai, net mums geriau susipažinus su Šventuoju Raštu. Ši reakcija nuodėmingoms širdims tokia "natūrali", kad ji formuoja beveik viską, kas parašyta apie etiką, jei tik žmogaus mąstymo ir jausmų centre nėra Kristaus Evangelijos. Ši reakcija slypi po daugelio nekrikščioniškų religijų ir daugumos pasaulietinių etikos teorijų paviršiumi. Kartą vienas iš žymiausių Vakarų filosofijos oratorių Immanuelis Kantas tiesmukai pareiškė: "Jei norėčiau, galėčiau!" Tačiau priėmę Kristaus Evangeliją bei giliai širdyje žinodami, kad esame išteisinti ir mums atleista vien per tikėjimą, galime pradėti atsikratyti šios reakcijos. O išsivadavę nuo jos, galime pradėti atsisakyti ir su ja einančio "standartinio klaidingo" Dievo Įstatymo interpretavimo. Mes galime nebemąstyti ir neįsivaizduoti, jog įmanoma pasinaudoti Dievo Įstatymu, kad pelnytume jo palankumą. Vienas iš žingsnių šio pasikeitimo link būtų pasvarstyti, kaip galėtume tinkamai pasinaudoti Dievo Įstatymu, kuris neturi nieko bendra su išgelbėjimo užsitarnavimu. (Šiuo atžvilgiu labai naudingos knygos apie M. Liuterį ir J. Kalviną.)
Dievo Įstatymo kaltinimų nauda
Pirma, Dievo Įstatymas naudingas tuo, kad parodo mums nuodėmę. Laiške romiečiams, 3,20 parašyta: "Per Įstatymą tik pažįstame nuodėmę". Būtent Dievo Įstatymas, įrašytas Dešimtyje įsakymų ir kūrinijos struktūroje, priverčia mus klauptis ir šaukti: "Dieve, pasigailėk manęs, nusidėjėlio!" Toks pasinaudojimas Dievo Įstatymu yra vadinamas teologiniu arba "atverčiančiuoju" pasinaudojimu. Jis atverčia arba nukreipia mus nuo išdidumo ir netikėjimo prie atgailos. Teologinis jis yra ta prasme, kad grąžina mus prie Dievo (graikiškas žodis "theos" sudaro žodžio "teologinis" pagrindą).
Jį reikia paminėti pirmiausia dėl to, kad jis tiesiogiai prieštarauja "standartiniam klaidingam" Dievo Įstatymo interpretavimui, kuris visada yra ne teologinis: neteisingas Dievo Įstatymo panaudojimas visada ne atverčia į Dievą, o stumia tolyn nuo jo. Tikriausiai pastebėjote, kad daugelis iš Dešimties įsakymų pateikti neigiama forma: "Nedarysi!" Atrodo, Dievas žinojo, kad jo Įstatymo klausytojai ar skaitytojai darys tai, ką jis uždraudė, ir kad mus reikės supriešinti su savo pačių nuodėmėmis. Jau vien Dievo pasirinktas kalbėjimo būdas yra dalis jo protesto prieš mūsų nuodėmingumą. Toks Dievo Įstatymo panaudojimas dažnai lyginamas su veidrodžiu. Mes galime žvelgti į veidrodį ir džiaugtis savo gražia išvaizda, tačiau dažniausiai žiūrime į veidrodį, kad sužinotume, kas netvarkoj. Taigi galima teigti, kad Dievo Įstatymas padeda mums pažinti save ir tas pažinimas paskatina mus šauktis atleidimo.
Ši Dievo Įstatymo funkcija – atversti žmones yra dinamiška, pasireiškianti labai įvairiai ir įvairiu metu. Kai pirmą kartą gyvai įtikėjome Kristų, Įstatymas kalbėjo mums, kad esame nusidėjėliai, o Evangelija skelbė Dievo malonę Kristuje. Šis procesas tęsiasi per visą krikščionišką gyvenimą. Dievo Įstatymas kartkartėmis, o gal ir nuolatos apkaltina mus dėl nuodėmės – konkrečių nederamų veiksmų ar bendrų dvasios nuodėmių, kaip išdidumas ir netikėjimas. Ir šis apkaltinimas turi pastūmėti mus atnaujinti gyvą pasitikėjimą Dievo malone Kristuje, paskelbtą Evangelijoje. Kaltindamas Įstatymas stumia mus prie Evangelijos – ir krikščioniškojo gyvenimo pradžioje, ir vėliau.
Be to, Dievo Įstatymo gebėjimas atversti yra dinamiškas ir ta prasme, kad kartais žmonių reakcijos į jį būna labai skirtingos. Užuot pareiškę "Man tai nesunku", kai kurie sako: "Man neįdomu, ką kalba Dievas. Aš darysiu ką noriu". Atrodo, būtent tai Paulius turėjo galvoje, Laiško romiečiams 7,5 minėdamas "Įstatymo pažadintas nuodėmingas aistras". Ši reakcija atspindi tikrą nuodėmės blogį kaip maištą prieš Dievą. Šioje situacijoje, kaip ir kitose, Dievo Įstatymas parodo, kad esame nusidėjėliai.
Dievo Įstatymo pilietinė nauda
Turint galvoje nuodėmingą vyrų ir moterų, tikinčiųjų ir netikinčiųjų prigimtį, nuolat gresia pavojus, kad visuomenė pavirs absoliučiu chaosu, "visuotiniu karu prieš visus". Ir naujausiuose laikraščiuose, ir istorinėse knygose ne kartą skaitėme apie atvejus, kai žmonės įsisukdavo į nesibaigiančio smurto ir keršto verpetą. Šį potencialą galime įžvelgti ir savo visuomenėje, ir savo širdyse. Dievas nenori, kad tai vyktų, tad iš savo malonės jis dažnai suteikia pakankamai žinių apie Įstatymą, kurio dėka įmanomas ramus ir darnus visuomenės gyvenimas. Būtent tai mes vadiname pilietine arba politine Dievo Įstatymo nauda. "Pilietine", nes jo dėka tampa įmanoma civilizacija. "Politine", nes Dievo Įstatymas įgalina žmones gyventi bendruomenėje (senovės graikų kalboje žodis "polis" reiškia bendruomenę).
Šiuo atžvilgiu Dievo Įstatymą galima pažinti iš Dešimties įsakymų, kurių turėtų laikytis tikintieji. Be to, Dievo Įstatymą galima pažinti ir tiesiogiai iš kūrinijos. Paulius pasakė: "Kai jokio Įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo Įstatymo reikalavimus, tada jie, neturintys Įstatymo, patys sau yra Įstatymas. Jie parodo, kad Įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse" (Laiško romiečiams 2,14. 15).
Praeityje daugelis mūsų protėvių krikščionių tai laikė "prigimtiniu įstatymu", kuris buvo tarsi santrauka posakio, kad prigimtis šaukiasi Dievo moralinio Įstatymo, nes yra jo kūrinys. Kitaip tariant, moralinis įstatymas yra pagrindinė Dievo bendrojo, arba prigimtinio apreiškimo dalis. Tai reiškia, kad žmonės gali gyventi funkcionaliose civilizacijose ar bendruomenėse tik dėl to, kad tai įgalina Dievo Įstatymas – net jeigu žmonės nešlovina Dievo ir jam nedėkoja. Žmonės dažnai gauna Dievo malonės dovanas, bet nepripažįsta, kad jos iš Dievo rankų. O, kaip jie turėtų dėkoti už Dievo malonę, kurią Jis lieja per prigimtinį Įstatymą!!! Tai galėtų atgręžti jų širdis atgal į Tėvo namus.
Visose Dievo mums dovanotose bendruomenėse (kaip šeima, Bažnyčia, mokykla, verslas ir vyriausybė) galime tikėtis žmoniškesnio gyvenimo būdo, tinkančio Dievo atvaizdą nešiojantiems žmonėms. Tai priklauso nuo to, kiek vykdysime Dievo Įstatymą – pateiktą Biblijoje ar prigimtinį. Tuo pačiu metu turime tikėtis, kad žmonės, įskaitant ir mus pačius, gali patirti prieštaringus jausmus Dievo Įstatymo ir jo teikiamos pilietinės naudos atžvilgiu, nes netgi teikdamas pilietinę naudą, Dievo Įstatymas niekada nepraranda savo funkcijos apkaltinti mus dėl nuodėmių bei nuodėmingumo.
Dievo Įstatymas ne tik įgalina gyvenimą bendruomenėse – Dievo suteiktosios bendruomenės tam tikra prasme yra jo kūrinijos, per kurią jis gali atskleisti savo reikalavimus, dalis. Čia turime labai gerai pagalvoti, nes kartais krikščionys siaubingai klysta manydami, kad tironiški tėvo, klastingi motinos ar totalitariniai diktatoriaus reikalavimai atspindi Dievo įsakymus. Turime visada uoliai kartoti: "Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių" (Apd 5,29). Tačiau kartu turiu pastebėti, kad aš, kaip trijų vaikų tėvas, jaučiu poreikį rūpintis savo atžalomis, ir šis jausmas ateina iš Dievo. Panašų poreikį patiria ir nekrikščionys mano draugai. Šis poreikis išsaugo jų žmogiškumą ir dažnai neleidžia nuodėmingam išdidumui nuvesti iki chaoso bei destrukcijos. Kažkas panašaus vyksta visose Dievo mums duotose bendruomenėse. Tai pilietinė Dievo Įstatymo nauda, kylanti iš jo malonės ir reikalaujanti dėkingumo bei atsakomybės.
Įstatymas kaip vedlys į dėkingumą
Egzistuoja ir trečia Dievo Įstatymo nauda – jis moko mus būti dėkingus ir suprasti, koks gali būti atpirktas gyvenimas. Vos išvedęs izraelitus "iš Egipto, iš vergijos žemės", Dievas davė jiems Dešimt įsakymų. Šis išpirkimas iš vergijos į laisvę turėjo pažadinti vidinę motyvaciją naujam Dievo numatytam gyvenimui, dėkingumo motyvaciją. Tačiau ši vidinė motyvacija pati savaime negalėjo nuvesti į tokį gyvenimą, kokį savo tautai buvo suplanavęs Dievas. Naujam, atpirktam gyvenimui reikia ir tam tikros struktūros ar formos, kurią teikė Dievo Įstatymas. Be jo Įstatymo struktūros Dievo tauta galėjo būti dėkinga, tačiau jos gyvenimo būdas galėjo būti chaotiškas, vedantis į susinaikinimą.
Mūsų dienų krikščionys turi kur kas aiškesnį Dievo atpirkimo apreiškimą negu žmonės Senojo Testamento laikais. Jėzus ant kryžiaus sumokėjo už mūsų nuodėmes visą kainą ir pergalingai prisikėlė, triumfuodamas prieš nuodėmę bei mirtį. Mums tai suteikia atleidimą, išteisinimą ir leidžia tapti Dievo vaikais. Dėl šio absoliutaus atpirkimo mūsų dėkingumas turi būti dar didesnis negu Senojo Testamento tikinčiųjų. Tačiau mums vis dar reikia to naujojo, atpirkto gyvenimo apibūdinimo, gairių ar vadovo, kuris parodytų reikiamą kryptį. Tai teikia Dešimt įsakymų ir daugelis kitų nurodymų Biblijoje. Kad šiandien gyventume autentišką krikščionišką gyvenimą, mums reikia galingos vidinės motyvacijos, tai yra dėkingumo Dievui. Ši stipri motyvacija išvaduos mus nuo išdidumo, netikėjimo ir nedėkingumo, kurie taip lengvai mus apninka. Šis iš malonės kylantis, Šventosios Dvasios įkvėptas dėkingumas turi lietis į gyvenimą, tvarkomą pagal Dievo įsakymus, kurie dabar mums jau nebe girnapusė po kaklu, o mylinčio Tėvo ranka.
Išvados
Savo kasdieniniame krikščioniškame gyvenime galime pastebėti, kaip trys Dievo Įstatymo pritaikymo būdai lengvai susilieja. Dievo Įstatymas kiekvieną dieną mus kaltina, kelia apribojimus ir nukreipia teisinga linkme. Tačiau svarbu, kad neužmirštume nė vienos iš Dievo Įstatymo teikiamos naudos, kitaip mūsų tikėjimas gerokai nukentės ir susiformuos nebiblinis supratimas apie Dievo darbą šiame pasaulyje. Pagaliau turime būti tikri, kad nenaudojame Dievo Įstatymo klaidingai, kvailai stengdamiesi užsitarnauti Dievo malonę. Taip elgdamiesi, mes ne tik prarastume galimybę tinkamai pasinaudoti Dievo Įstatymu. Padariniai būtų kur kas liūdnesni: mes prarastume ir Evangeliją.
Nėra kitų Dievų!
Išėjimo knyga, 20, 2–3: "Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane."
Paulis Tillichas, garsus praėjusios kartos religijos filosofas, išreiškė įdomią mintį: "Religija yra kultūros medžiaga, kultūra yra religijos forma" (Theology of Culture, p. 42). Jis norėjo pasakyti, kad žmogaus ar bendruomenės religija visada atsiskleidžia kultūrinių išraiškų visumoje. Ir atvirkščiai, ėmę bet kokią kultūrinę išraišką – architektūrą ar meną, muziką ar mediciną, švietimą ar filosofiją – ir kruopščiai ją išanalizavę, būtinai rasite joje religinių motyvų bei idėjų. Tai skvarbus ir labai naudingas pastebėjimas. Toliau Tillichas tvirtina, kad tikroji individo religija verta maksimalaus dėmesio – žmogui tai svarbiausias dalykas. Tačiau savo maksimalų dėmesį žmogus gali sutelkti visiškai į kitas sritis negu jo oficialioji religija. Jis gali kiekvieną savaitę eiti į bažnyčią, bet svarbiausia jam gali būti ne Dievas, o kas nors kita – pinigai, sportas, valdžia, malonumai ar saugumas. Tai reikšmingas perspėjimas.
Vis dėlto, kai skaitau Tillichą, kai kas man kelia nerimą: atrodo, jis nedaug skiria dėmesio tam, ką žmogus išsirenka savo gyvenimo centru ar didžiausia vertybe. Jis tarsi mano, kad su "Būties Esme" žmonės gali susijungti įvairiai. Ir priešingai, istorinei krikščionybei itin svarbu, ką mes išsirenkame savo dėmesio centru, didžiausia vertybe ar pagrindiniu tikslu. Štai kodėl Vestminsterio katekizmas prasideda žodžiais, kad mūsų "pagrindinis tikslas yra šlovinti Dievą ir džiaugtis Juo per amžius". Kitaip tariant, labiausiai mums turi rūpėti gyvasis Dievas, dangaus ir žemės Kūrėjas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas.
Tą pačią mintį randame ir pirmajame Dievo įsakyme: "Neturėsi kitų dievų, tiktai mane". Šiek tiek perfrazuojant, būtų galima pasakyti taip: Savosios malonės, ištikimybės ir jėgos šviesoje Dievas tikisi mūsų absoliutaus lojalumo, garbinimo ir pasitikėjimo. Kad ir ką darytume, Jo šlovė turi būti aukščiausias tikslas, juk iškilus sunkumams kreipsimės būtent į Jį. Tai turi būti ne tik oficialioji, išorinė religija, bet vidinis mūsų širdžių troškimas.
Prieš gilindamasis į šį įsakymą, norėčiau panagrinėti tris jo prielaidas, kurios aiškinamos Šventajame Rašte toliau. Atkreipę dėmesį į kiekvieno įsakymo prielaidas, galime padaryti didelę pažangą, plėtodami biblinę gyvenimo filosofiją, bendrąją krikščionišką pasaulėžiūrą. Kitame straipsnyje galėsime pažiūrėti, ko būtent reikalauja šis įsakymas.
I Prielaida: Dievas vertas visiškos mūsų ištikimybės, garbinimo ir pasitikėjimo.
Reikalaudamas, kad Jis būtų mūsų gyvenimo centras, svarbiausias ir aukščiausias Asmuo, Dievas anaiptol nesielgia despotiškai ar neteisingai. Šis reikalavimas išplaukia tiesiogiai iš to, kas Jis yra ir ką Jis padarė. Prieš šį įsakymą eina įžanga į Dešimt Įsakymų: "Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų". Štai kodėl Jis vertas visiškos mūsų ištikimybės bei pasitikėjimo.
Pasvarstykime, ką ši įžanga atskleidžia apie Dievą. Pirmiausia ji primena pagarbią baimę keliančią Jo valdžią. Tai Jis padarė visus didžiuosius stebuklus, kad išvestų žmones iš vergijos: krauju pavertė vandenį, užsiundė varles, skėrius ir muses, siuntė krušą ir galiausiai išžudė egiptiečių pirmagimius. Tai Jis atvėrė Raudonąją jūrą ir užvėrė ją, paskandindamas faraono armiją. Dievas vertas mūsų absoliučios ištikimybės bei pasitikėjimo dėl Savo didžios galybės. Be to, ši įžanga kalba apie Dievo ištikimybę. Keli šimtai metų iki išėjimo, prieš mirtį Egipte Juozapas pasakė savo šeimai: "Dievas tikrai aplankys jus ir išves iš šio krašto į kraštą, kurį pažadėjo, prisiekdamas Abraomui, Izaokui ir Jokūbui" (Pradžios knyga, 50, 24). Dievas didingai pademonstravo Savo ištikimybę, ištesėdamas patriarchams duotus pažadus bei išlaisvindamas Savo tautą iš vergijos. Jis parodė, jog yra patikimas.
Jeigu šiandien mes dar abejojame, ar galima Dievu visiškai pasitikėti ir Jam atsiduoti, turėtume prisiminti, jog Savąją jėgą bei ištikimybę Dievas mums pademonstravo dar labiau negu žmonėms ant Sinajaus kalno, kur jie gavo Dešimt Įsakymų. Jėzaus gimimas atskleidė Dievo ištikimybę Jo pažadams, kuriuos Jis davė Adomui ir Ievai, pažadams, kuriuos Jis daugelį šimtmečių kartojo ir aiškino per pranašus. O Jėzaus prisikėlimu Dievas parodė, kad Jo galybė pranoksta ne tik gamtos, bet ir mirties, nuodėmės ar pragaro jėgas. Vienintelis atsakymas į tai gali būti mūsų visiška ištikimybė, pasitikėjimas bei paklusnumas. Martynas Lutheris buvo teisus sakydamas, kad "tikėti – tai išpildyti pirmąjį įsakymą".
II Prielaida: "Iki Dievo" mes gyvenome savo gyvenimą.
Įsakyme liepiama neturėti kitų dievų, "tiktai Jį". Išvertus iš hebrajų kalbos, šie žodžiai gali reikšti "vietoje Jo". Tai su tolimesne prielaida susijusi tema. Tačiau šie žodžiai turėtų mums priminti, kad kiekvieną savo gyvenimo minutę mes esame Dievo akivaizdoje, priešais Dievą, arba kaip lotyniškai sakydavo mūsų senieji teologai, "coram Deo". Dar galingesni už šią lotynišką frazę yra vienos psalmės žodžiai: "Kurgi galėčiau pabėgti nuo Tavo Dvasios ar atsitolinti nuo Tavo Artumo? Jei į dangų užžengčiau, Tu esi ten, jei Šeole pasikločiau guolį, Tu esi ten. Jei įgyčiau aušros sparnus ir įsikurčiau prie tolimųjų jūros pakraščių, net ten mane vedžios Tavo ranka ir tvirtai laikys Tavo dešinė" (psalmė 139, 7–10). (Tai turėtų padrąsinti nežinančius, kuriame ir kurios jūros krante jie turėtų būti.)
Jeigu savo širdyse ir mintyse mes išsirenkame dievu ką nors kitą, šį pasirinkimą padarome tiesiog gyvojo dangaus ir žemės Kūrėjo akivaizdoje. Antra vertus, jeigu nusprendžiame Juo pasitikėti, būti Jam ištikimi ir Jį garbinti, šį pasirinkimą taip pat padarome Jo akivaizdoje. Kad ir kur būtume – darbe ar namuose, mokykloje ar žaidimų aikštelėje, – patinka mums tai ar ne, mes esame Jo akivaizdoje. Mes stosime prieš Dievą ne tik Paskutiniojo Teismo dieną. Mes jau tai darome kiekvienos dienos kiekvieną minutę.
III Prielaida: Žmonės yra nepataisomai religingi; religija be galo svarbi.
Trečioji šio įsakymo prielaida yra kitokia. Dvi pirmosios buvo apie Dievą, trečioji – apie mus. Kiekvienas ką nors garbina, kam nors tarnauja ir kuo nors pasitiki. Jeigu tai yra ne Dievas, Jo vietą užima kas nors kitas kitas. Kažkodėl žmonės negali būti nereligingi. Kaip Paulius rašo Laiške romiečiams, 1, 23, žmonės "išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus". Jei nepasitikime Dievu, mes garbiname kažkokį kitą dievą, o tas dievas paprastai būna vienas iš Dievo kūrinių.
Pastaruosius du ar tris šimtus metų, nuo Švietimo epochos, daugelis švietėjų tvirtino, jog religijos atžvilgiu įmanoma būti neutraliam arba objektyviam. Be to, dažnai priduriama, kad, jų nuomone, toks "neutralumas" religijos atžvilgiu neturės įtakos tam, kaip žmonės gyvena ir mąsto, nes religijos žmogaus gyvenime jie nelaiko svarbiu dalyku. Tačiau ši nuostata neatitinka to, kas rašoma Biblijoje, ką patiriame per gyvenimą ir pastebime kituose žmonėse. Žmonės visada ieško ko nors, į ką galėtų atsiremti, kad turėtų paguodos, džiaugsmo, vilties ir prasmės, – nesvarbu, ar tai būtų Dievas, ar stabas. Beveik kiekvienam teko susimąstyti: "Iš kur mes atėjome ir kur einame?" Žmonės negali nebūti religingi, nes mes esame sukurti pagal Dievo atvaizdą ir gyvename Dievo pasaulyje. Be to, skirtingos žmonių religinės reakcijos gyvenime turi labai toli siekiantį poveikį. Nepripažindami svarbiausio – religijos vaidmens žmogaus gyvenime, mes negalime suprasti nei savęs, nei dabartinių įvykių aplinkiniame pasaulyje. Netikintysis gali sakyti, jog visiškai nesvarbu, ar mūsų gyvenimai nukreipti į Dievą – ar esame Jam ištikimi, ar Juo pasitikime ir ar Jį mylime, – tačiau Biblija ir žmogiškoji patirtis rodo, jog yra ne taip. Iš tikrųjų Biblija įvairiausiais būdais atskleidžia žmogaus religinės orientacijos svarbą.
Biblijoje teigiama, kad visos mūsų mintys bei žodžiai yra mūsų širdžių pozicijos religijos atžvilgiu rezultatas. Evangelijoje pagal Matą, 15 skyriuje, pasakyta: "O kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų. Iš širdies išeina pikti sumanymai". Širdies, žmogaus centro Dievo atžvilgiu, pozicija lemia viską, ką žmogus sako ar galvoja. Pažiūros, teorijos, tikslai, vertybės, pasiūlymai, jausmai, planai, ketinimai ir viltys – viską, ką mes išreiškiame žodžiais, formuoja ir nukreipia mūsų širdys. O širdžių poziciją lemia mūsų santykis su Dievu – pasitikėjimas ir dėkingumas arba netikėjimas ir stabmeldystė. Vienoje psalmėje apie stabmeldžius rašoma: "Panašūs į juos taps, kas juos dirba ir jais pasitiki" (psalmė 135, 18). Stabo – bet ko, kas pakeičia Dievą, – garbinimas iškraipo tokio garbintojo gyvenimą. Jei žmogus garbina turtus ar valdžią, mokslą ar sėkmę, jis tampa nežmogiškas ir vienpusis. Garbindami dievą, kuris nėra maloningas, žmonės tampa pikti ir kupini kartėlio. Tačiau jei garbinsime savo Kūrėją, mes darysimės vis panašesni į tokius žmones, kokius Jis norėtų mus matyti.
Išvada:
Kai kurie krikščionys mokslininkai pamėgo devizą "Gyvenimas yra religija" (pvz., Evanas Runneris). Šis šūkis iš dalies yra mėginimas parodyti, kad mūsų požiūris į Dievą yra svarbiausias veiksnys, nulemiantis ne tik mūsų amžinąjį likimą, bet ir šiandieninį gyvenimą. Kiekvienas iš mūsų turime kasdien savęs paklausti, kur mes randame paguodos, vilties, drąsos, džiaugsmo ir prasmės? Jei nepasitikime Dievo malone bei ištikimybe, turbūt pasitikėsime kuo nors kitu – stabu. O neteisinga "širdies pozicija" iškraipys viską, ką mes darome ar sakome. Tačiau Dievas maloningai kviečia mus grįžti ir visą savo ištikimybę, pasitikėjimą bei garbinimą skirti tik Jam.
Dr. Thomas K. Johnsonas, Ph.D., įšventintas dvasininkas, dėsto etiką ir religijos filosofiją Prahos Karolio universitete Čekijoje.
Šaltinis: "Prizmė" 2003/1, 2003/2, 2004/1, http://www.prizme.lt
