Carsten Peter Thiede
Iš Betliejaus miestelio?
Tarp dalykų, kuriuos nebūtinai mini senovės istorikai, yra gimimo data ir vieta. Šiuo atžvilgiu apie Jėzų mes gerai informuoti. Apie Betliejų kaip gimimo vietą praneša išsyk du evangelistai – Matas (2, 1) ir Lukas (2, 4). Vis pasigirstantys įtarinėjimai, jog Betliejus kaip gimimo vieta pramanytas, idant būtų galima teigti išsipildžius Mch 5, 1–3 pranašystę, Jėzui iš tikrųjų pasaulio šviesą išvydus Nazarete, neturi pagrindo.
Tiesa, jau Jėzaus amžininkams neabejotinai krito į akis, kad jis buvo galilėjietis iš Nazareto, nes su Betliejumi, išskyrus kelis mėnesius iškart po gimimo, jo niekas nesiejo. Trečiasis evangelistas Jonas net pateikia čia vieną savo ironiškų scenų. Po ypač įspūdingų Jėzaus žodžių kai kurie žydai tvirtina: "Jis Mesijas!", o kiti prieštarauja, sakydami, jog Mesijas turėtų ateiti ne iš Galilėjos, bet "iš Dovydo palikuonių, iš Betliejaus miestelio, kur yra buvęs Dovydas" (Jn 7, 41–42). Dar ir dabar galime įsivaizduoti supratingą šypseną, kurią Jonui čia pavykdavo sukelti skaitytojams: jis, kaip ir jie, žinojo, kad Jėzus kilęs iš Betliejaus ir pagal ano meto teisę įtėvio Juozapo dėka perėmęs ir Dovydo genealogiją (nepriklausomai nuo evangelijų, Jėzaus kilmę iš Dovydo taip pat pabrėžia Paulius Rom 1, 3!). Bet iki galutinio Jėzaus kaip Mesijo apreiškimo tai liko niekur garsiai neskelbtina informacija. Pats Jėzus, kaip sutariama visose evangelijose, netroško per anksti tapti viešai garbinamu Mesiju. Per didelė buvo nesusipratimų galimybė ir per dideli pavojai; vėliau tai pamatysime aiškiau.
Tas pat pasakytina apie kitą informaciją, sąmoningai irgi niekur neskleistą: Jėzus kilęs ne tik iš Dovydo, bet per savo fizinės motinos Marijos genealogiją ir iš Aarono (Lk 1, 5 ir 1, 36). Daugelis žydų, tarp jų ir esenai, laukė daugiau negu vieno Mesijo. Vienas turėjo būti kilęs iš Dovydo namų, ir į jį žvelgta kaip į karinį nugalėtoją, tiek viduje, tiek išorėje parblokšiantį ir pavergsiantį visus priešininkus bei priešus. Tuo tarpu kitas turėjo kilti iš Aarono namų ir būti kunigiškasis Mesijas. Jėzuje abu lūkesčiai sutapo, tačiau rezultatai buvo visiškai kitokie, negu jo gyvenamuoju laiku laukė diduma žydų, tarp jų ir jo paties mokiniai. Taigi matyti, kokių skirtingų lūkesčių ir aiškinimų būta šioje Erodo epochoje.
Jonas tiksliai pastebi, jog dėl Jėzaus asmens "kilo nesutarimas" (7, 43). Tas pat pasakytina apie gimimo vietą. Yra tokia pranašo Michėjo ištara:
"O iš tavęs, Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų, man kils tas, kuris valdys Izraelį. Jo kilmė siekia tolimą senovę, seniai praėjusius laikus. Todėl jis paliks juos iki laiko, kai laukiančioji kūdikio bus pagimdžiusi; tuomet jo giminių likučiai sugrįš pas Izraelio vaikus. Jis tvirtai laikysis ir ganys savo kaimenę Viešpaties galia, Viešpaties, savo Dievo, galingu vardu" (5, 1–3).
Tačiau šį tekstą ne visi žydai laikė mesijine pranašyste ar skelbė kaip tokią. Trumpas Jono pasakojimas labai aiškiai tai parodo. Juk čia tos pranašystės laikosi vos keli žydai. Kiti nesunkiai gali laikyti Jėzų Mesiju, nė nesusimąstydami apie gimimo vietą. Panašiai liudija ir Matas. Išminčiams iš Rytų atvykus pas Erodą Didįjį ir ėmus klausinėti apie naujo karaliaus gimimo vietą, Erodas visiškai sutrinka. Jis, vienas geriausių tuometinės astronomijos, astrologijos ir mesijinių lūkesčių žinovų, turi pirma pasikviesti Rašto aiškintojus. Tie atsiverčia knygas ir pasiūlo Michėjo pranašystę (Mt 2, 1–5). Atsakymas – Betliejus. Kitaip tariant, čia, kaip ir daug kur kitur evangelijose, viskas kitaip, negu norėtųsi Naujųjų laikų Biblijos kritikai. Senojo Testamento pranašystė tikrai nedavė pagrindo neistoriniam vyksmui pramanyti. Priešingai, iš pradžių – visiškai mįslingas įvykis. Betliejus? Kodėl būtent Betliejus? Ar nebūtų įspūdingiau, pavyzdžiui, Jeruzalė, šventyklos miestas ir taip pat Dovydo miestas? Pirma – įvykis ir tik vėliau – klausimas, kaip jis suprastinas padedant pranašams. Vadinasi, pirma – gimimas Betliejuje ir tik vėliau – Michėjo pranašystės atradimas iš naujo.
Tokie pavyzdžiai rodo, jog evangelijos kaip istoriniai šaltiniai apie Jėzų traktuotinos rimtai. Beveik refleksiškai daroma išlyga, jog tai "tik" tikėjimo liudijimai, kurių istorinė vertė menka, patikrinimo neišlaiko. Kita vertus, neturėtume daryti klaidos ir vertinti evangelijų pagal šiuolaikinės istoriografijos matą. Kas šiandien rašo įžymaus amžininko biografiją, tas tikrai nėra neutralesnis ar nešališkesnis nei evangelistai. Tačiau vaizdavimo išsamumas bei skaitytojų lūkesčiai, tikintis gyvenimo aprašymo, kiek įmanoma, neturinčio spragų, šiandien kitokie. Vieną didžiųjų XX a. biografijų – Golo Manno Wallenstein – sudaro 1368 puslapiai, įskaitant pastabas ir rodykles. Tam neprilygsta nė visos keturios evangelijos, kartu sudėtos. Anuomet to niekas nelaukdavo. Negana to, daug kas iš to, ko šiandien nebežinome ir dėl nesuskaičiuojamų prarastų Antikos šaltinių nebegalime patenkinamai rekonstruoti, anuometiniam skaitytojui buvo savaime suprantami dalykai. Tokiais atvejais kaltę dėl mūsų pačių žinojimo spragų kvaila versti evangelijų autoriams. Vis dėlto naujų papirusų ar archeologinių radinių dėka nuolat pavyksta gauti patenkinamų žinių.
Šaltinis: C.P. Thiede, Jėzus. Tikėjimas, faktai (Katalikų interneto tarnyba, 2006); iš vok. kalbos vertė G. Žukas
