Holger Lahayne
Intelektualų valanda, arba Sokalo pamokos
Abortų tema yra ne tik sudėtinga ir kompleksiška, bet ir kelianti smarkias emocijas. Gali įsupti tokias galingas jausmų bangas, kad pasižodžiavimų aštrumas prašoksta net politinių rinkimų kampaniją. Tai gerai matosi iš kai kurių balandžio pabaigos, gegužės pradžios internetinių rašinių. Pirmutinį emocinį cunamį sukėlė Vladimiro Laučiaus "Davatkų šėlsmas" (alfa.lt, 2008 04 28) bei tos pačios dienos jo interviu su M. A. Pavilioniene ("Pavilionienė: abortų draudimas pavergia moterį"). Antrasis trenksmas pylė nuo Leonido Donskio pusės su rašiniu "Abortai, fanatizmas ir karas prieš viešuosius intelektualus," užsėmęs praktiškai visus žinių portalus; per vos keletą dienų per tūkstantį komentarų! Buvo ir kitų menkesnių.
Ypatingu agresyvumu ir semantiniu 'krūviu’ išsiskiria V. Laučiaus polemiškasis tekstas. Jame autorius apšaukia abortų priešininkus (parlamentarus) davatkomis, žmogumi, "kuris viską stebi, gaudo gandus, visur kiša savo smalsią judrią nosytę ir ilgus, landžius, parazituojančius ne savo reikaluose čiuptuvus". Mat esą jie visi įkvėpti "Lenkijos religinių fundamentalistų". Ir L. Donskis savo Laučiaus apologijoje nepritrūksta aštrybių, mini "obsesiją – kovą prieš abortus", "moters kūno kontrolę", "perdėtą moralizavimą bei pamokslavimą" ir, be abejo, "fanatizmą".
Užsimindamas apie N. Vasiliauskaitę (komentatorę iš delfi.lt), Donskis pastebi: "Kas gi trukdo su ja kalbėti argumentų kalba"? Kad reikią ne vien ad hominem argumentuoti ar pereiti "į chamišką oponento įžeidinėjimą". Labai geras pastebėjimas! Tik kad ir minėtųjų ponų tekstuose tikrų ir gerų argumentų nė kvapo... Net toks garsus ir gerbtinas filosofas trepsi ant savo intelekto skvernų ir nė iš vietos. Užuot argumentavęs, knaisiojasi ieškodamas atseit tikrųjų abortų priešininkų motyvų: Jie "nukreipia dėmesį nuo neprofesionalaus politikų darbo". Ir net dusyk paklausia: "Ar iš humaniškų paskatų imtasi stumti abortų draudimo įstatymą, ar dėl to, kad iškart buvo puikiai suvokta, jog poliarizuosi viešąją nuomonę, sukiršinsi masę žmonių ir pelnysi bent laikiną politinę užuovėją?" "Ar besąlygiška pagarba gyvybei, ar paprasčiausias noras kontroliuoti moters kūną ir lįsti į privatų žmogaus gyvenimą motyvuoja mūsų politikus?". Suprask: žinoma, kad antrasis motyvas yra tas tikrasis!
Žymusis Oxfordo ir Cambridge'o literatūrologas ir apologetas C. S. Lewis (1898–1963) šią klaidą vadina "bulverizmu" – pagal fiktyvų personažą Ezekielį Bulverį. Šiam būnant penkerių įstrigęs tėvų pokalbis, kuriame tėvas gynė paparastą matematinę tiesą, kad sudėtos dvi trikampio kraštinės visuomet bus ilgesnės už trečiąją. Motina šiai tiesai priešinusis atkirsdama: "Tu dėl to taip sakai, kad esi vyras!" Šiuo momentu mažasis Ezekielis žaibiškai supratęs, kur šuo pakastas: kad "paneigimas nėra būtinoji argumento dalis. Paprasčiausiai nutark, kad tavo priešininkas neteisus, ir pasaulis guls prie tavo kojų" (esė "God in the dock"; žr. ir bulverizmo pavyzdį N. Vasiliauskaitės tekste: "pro-life aktyvistai diskutuoti visiškai nenori – jie nori ne supratimo ir socialinio teisingumo, o galios." delfi.lt, 2008 05 06). Lewisas akcentuoja: "Pirma reikia įrodyti, kad klystama, o tik paskui galima bandyti paaiškinti kodėl." Nes nieko nėra lengviau negu priskirti kam nors pačius blogiausius motyvus – apkaltintasis niekaip nesugebės apsiginti.
Lewisas perspėjo dėl proto sudievinimo, bet ir pastebėjo visiško "proto nuvertinimo" pavojus: "Atsiranda mokslininkų, kurie tokias sąvokas kaip tiesa ir tikrovė, visiškai išbraukę ir savo žodyno..." Šiandien abu dalykai matosi paradoksalioje samplaikoje: sudievinimo ir nuvertinimo.
Liberalios abortų praktikos šalininkai labai dažnai tvirtina abortų priešininkus esant puskvailius, negebančius nei mąstyti, nei apskritai protauti. Antai Laučius rašo apie politikus, kurių "mąstymas, jei jo apskritai būta, nustygo ir atitrūko" arba "sveiko proto nepraradę parlamentarai turėtų balsuoti prieš Tomaševskio įstatymą." Esą jie, (taigi tie bepročiai) "kuria paternalistinę valstybę, kurios atraminė prielaida – visuomenės moralinis ir protinis nebrandumas". Donskis (kaip, matyt, labiau susivaldantis) tik apkaltina dešiniuosius, kad jie "padaro viską, kad nuo savęs atstumtų visus [tokius kaip Liaučius] bent kiek kritiškesnio ir laisvesnio proto žmones." Parlamentarė M. A. Pavilionienė taip pat pastebi neprotingumo požymių tarp savo kolegų ir kitų aborto priešininkų: "fanatiški žmonės, nesiklausantys proto argumentų", kurie "pridengia savo stereotipinį, archaišką ir fanatišką mąstymą" (pastaroji citata iš "Užkampio filosofija ir raganų medžioklė", delfi.lt, 2008 05 06, kur ji daugsyk akcentuoja "laisvą protą").
Šie autoriai, kaip ir kai kurie kiti, kartelę užsikėlė gana aukštai. Tik ar patys įstengs ją peršokti? Ar neužkibs koja už savų pretenzijų? O Pavilionienė ir šįsyk pasirodo kaip puiki manipuliatorė žodžiais bei pavyzdinga Foucaulto ir Baudrillardo mokinė, netgi kaip viena aršiausių sveikos žmogaus sampratos priešininkių šiandieninėje Lietuvoje. Ko vertas jau vien jos nuolatinis jodinėjimas ant žmogaus teisių arkliuko (atseit, pakartok šimtąsyk ir patikės). Deja, berisnodama nepastebi, kad jos žmogaus teisių aiškinimas yra gana naujoviškas, smarkokai atitrūkęs nuo žmogaus teisių suvokimo šaknų; kad pirmą sykį oficialiuose ir patvirtintuose dokumentuose tik balandžio viduryje Europos Tarybos parlametinės asamblėjos rezoliucijoje prakalbėta apie tam tikrą teisę į "saugų" abortą. O Pavilionienė nuolat apsimeta, lyg tai būtų neapsakomai sena ir pamatinė visos Europos nuostata. Vienoje Europos užkampio valstybių ir ES kūrėjų Vokietijoje, užkampiški Konstitucinio teismo teisėjai 1993 nustatė, kad teisės į abortą, t. y. teisės žudyti, negali būti! Nutartyje aiškiai sakoma, kad neįmanoma nėštumo nutraukimą sugretinti su žmogaus teise, kadangi "nėštumo nutraukimas visuomet yra negimusios gyvybės nužudymas" (kad Vokietijos kompromisas labai savotiškas – abortas laikomas nelegaliu, bet leistinu – ir iš krikščioniškos perspektyvos nepriimtinas, yra visai kitas klausimas). Ką į tai atsakytų profesorė ir habilituota daktarė?
Pavilionienės tekstai yra puikiausia medžiaga logikos seminarams per filosofijos paskaitas. Jose tiek pseudoargumentų, iškraipymų ir pervadinimų, kartais pariebintų amą atimančiomis nesąmonėmis – kas pirmas daugiau jų suras?! Pavyzdžiui, interviu su Laučiumi ji sako: "Saugokime gyvybę tuomet, kai moteris nori susilaukti kūdikio, kai moteris ir vyras nusprendžia turėti vaikų..." – kokia tai nesąmonė! Jeigu žmogaus gyvybės apsauga "pakabinama" vien ant mūsų užgaidos, tai kokia čia apsauga? Eina žudikas gatve ir tik nuo jo priklauso, kas šiandien liks gyvas – ar tai apsauga?! Apsauga gali būti tada, kai ji ‚apsaugota' nuo savivalės. O Pavilionienė būtent pasisako už savivalę, nes tas "laisvas" apsisprendimas tik toks ir tegali būti. Ir nuolat tas pats: pilte pilamos įmantrios, puošnios frazės, kurios pasirodo tik skambiai gaudžiantys tuščiaviduriai vamzdžiai.
Bet prie Pavilionienės retorikos jau esame pripratę. O štai dėl Vasiliauskaitės pasakymo apie abortų priešininkus, kad jie "daro viską, kad oponentą nutildytų, diskredituotų, iškreiptų jo poziciją", tenka nustebti. Manrods, būtent liberalios abortų praktikos šalininkai šitaip elgiasi! Istorikas T. Baranauskas apie jos straipsnį "Spręsti pačiai negalima uždrausti (II)" (delfi.lt, 2008 05 13):
"Taip, su formaliąja logika N. Vasiliauskaitė nedraugauja (nors ir labai stengiasi ją imituoti). Todėl nereikia norėti, kad kiekvienas N. Vasiliauskaitės teiginys būtų suderintas su kitais ir neprieštarautų jos pažiūrų visumai. Tai akivaizdu ir iš tolesnės jos samprotavimų eigos, jeigu samprotavimais galima pavadinti logikos klaidų seriją... N. Vasiliauskaitės tekstas yra unikalus, galima sakyti chrestomatinis. Tiktų bet kokiam logikos vadovėliui kaip pavyzdys teksto, kuriame beveik nėra teiginių, kurie nebūtų loginių klaidų pavyzdžiai." ("Kai pritrūksta logikos", delfi.lt, 2008 05 14)
Ir kyla klausimas, kodėl Donskis šitaip gina Liaučiaus straipsnį? Kodėl jis taip audringai stoja už intelektualus? "Suraskime šalį Vakaruose, kuri aktyviai šmeižtų savo intelektualus ir kariautų psichologinį karą prieš juos. Tai būtų nelengva. Viešieji žmonės ten pelno pagarbą, o ne pagiežą ir neapykantą." Be abejo, pagieža ir neapykanta yra blogai bei netikęs kelias spręsti problemas. Tik kodėl nei jis (nei, atrodo, apskritai niekas iš inteligentų) visai negina seimo narių, kurių atžvilgiu pilte pilama ne tik pagieža ir neapykanta? Kodėl jie turi visą tą purvą ne tik priimti, bet ir patys nusilaižyti? Todėl šiuo atžvilgiu Donskiui niekaip negaliu pritarti ir net į jo teiginį atsakyčiau priešingai: viešieji žmonės pirmiau patys turėtų pagarbą rodyti kitiems.
Intelektualų reikia saugotis, pabrėžė istorikas Paulas Johnsonas savo puikiojoje studijoje "Intellectuals" rašydamas apie pastarųjų šimtmečių mąstytojus (kaip Rousseau, Marx, Ibsen, Brecht, Russell, Sartre), filosofus bei rašytojus, kalbėdamas apie jų gyvenimą ir moralę. Anot autoriaus, jie, užėmę kunigų bei religinių vedlių vietas, mums aiškina, kaip turi būti. Bet jie nieko nebeturi bendra su amžiais perduota bei ribas nustatančia religija. Naudodamiesi vien savo mąstymu, jie drįso (ir tebedrįsta) "diagnozuoti visuomenės ligas ir jas gydyti". Anot Johnsono, jie jau nebe "dievų tarnai ir balsas, o tapę jų pakaitalais".
Ir Karlas Popperis (1902–1994) akcentavo:
"Kiekvienas intelektualas turi jausti ypatingą atsakomybę. Jis turi privilegiją bei galimybę studijuoti. Už tai yra atsakingas savo bendrapiliečiams (arba ‚visuomenei') tų studijų rezultatus perteikti kuo paprastesniu, aiškesniu ir kuklesniu pavidalu. Blogiausia – nusidėjimas Šventajai Dvasiai – kai jie prieš savo bendrapiliečius ima vaidinti didžius filosofus ir stengiasi sužavėti orakuliškais išvedžiojimais" ("Auf der Suche nach einer besseren Welt").
Kitur britų filosofas rašo: "Ar begali racionalumo idėja būti geriau išreikšta nei per pasirengimą priimti kritiką" ("Ausgangspunkte"). O knygoje "Atvira visuomenė ir jos priešai" mokslinę laikyseną jis įvardija kaip suvokimą savo klystamumo, pasireiškiančią nusiteikimu "... įsiklausyti į kritinius argumentus ir mokytis iš patyrimo. Iš esmės tai nusiteikimas tarti, kad 'Aš galiu klysti, o tu gali būti teisus, ir dėdami pastangas, mes galime priartėti prie tiesos’."
Popperis, kritinio racionalizno tėvas bei agnostikas, iškelia savikritiką, amžinąjį mūsų gyvenimo palydovą (nors pats šiai savo idėjai ne visada buvęs ištikimas). O krikščionims nepamiršta priminti, kad iš esmės savikritika esanti jų kūdikis. Nes valdžios, religijos, turtingųjų ir galingųjų kritika, kritika savų didvyrių, vadovų, karalių bei viso religinio elito – gilių giliausiai įsišaknijusi Biblijoje.
Ar šios dvasios turi Pavilionienė ir jos kompanija??
Juk problema ta, kad būtent intelektualai didžia dalimi atsakingi už mūsų racionaliųjų mąstelių pairimą. Tad jau vien dėl to į juos verta žvelgti su skepsiu. Kaip giliai esame smukę, 1996 parodė New Yorko universiteto fizikas Alanas Sokalas (žr. nuotrauką). Prestižiniam mokslo žurnalui "Social Text" jis pristatė straipsnį skambiu pavadinimu "Transgressing the Boundaries – Toward a Transformative Hermeneutics of Quantum Gravity." Žurnalas jį priėmė ir išspausdino – nors tai nebuvo tikras straipsnis, o tik sumestos įvairių mokslininkų citatos bei savų minčių gabalai, apipinti visiškai nepgrįstomis tezėmis. Paprasčiau ir aiškiau tariant, Sokalas sukūrė nesąmonę, kuri gerai skamba. Ir net patyrusi akis apgaulės nepastebėjo tol, kol pats Sokalas kitame žurnale neaprašė jos sukūrimo! (Plačiau apie "Sokalo skandalą" žr. http://www.physics.nyu.edu/faculty/sokal/ )
1998 Sokalas (kartu su J. Bricmontu) išleido knygą "Fashionable Nonsense", kurioje analizavo postmodernių mąstytojų (J. Lacano, B. Latouro, J. Braudillardo, P. Virilio) tekstus ir kritikavo "išsamius pristatinėjimus gamtos mokslų teorijų, apie kurias geriausiu atveju turimas tik šioks toks įsivaizdavimas"; "menko išprusimo demonstravimą begėdiškai švaistantis dalykiniais terminais, visiškai neatitinkančiais situacijos; "vartojimą iš esmės beprasmių žodžių ir sakinių".
{img:484_center}
Sokalo aptartų autorių tekstai pilni ne tik klaidų – "juose kalba didžiulis abejingumas, jei ne neapykanta faktams ir logikai... Mūsų tikslas... ginti visoms mokslo disciplinoms priklausantį (arba turintį priklausyti) racionalumo bei intelektinio sąžiningumo kanoną".
Sokalas kalba apie "katastrofišką intelektinio lygio kritimą" ir kad yra "apstulbęs dėl subjektyvistinio mąstymo paplitimo". Ir visa tai sukelia pasekmių. Jei postmoderniame mąstyme tekstai atveriami ne tik įvairiems, bet net kiek tik nori visokiems aiškinimams, jei pagrindu laikomas ne autoriaus sumanymas, o skaitytojo interpretacijos, tuomet "žmogaus teisių" ir "pagarbos gyvybei" popieriai gana prasti. Tada, kaip Nietzsche sakė, viešajame diskurse telieka tik stipresniojo teisė. Taip ir atsiranda sąvokų prasmės, apie kurias niekas niekada nėra girdėjęs. Argi neteisus Konfucijus sakydamas: "Kai žodžiai praranda savo prasmę, dingsta ir žmogaus laisvė"? Net dar blogiau: dingsta ne tik laisvė, bet per lengvai ir pati gyvybė.
Perdėta? N. Vasiliauskaitė teigia, kad "'žmogus’ – ne gamtinė tikrovė, o sociopolitinė kategorija (tai reiškia, X 'žmogumi tampa’ tada, kai sociumas NUSPRENDŽIA X'ą pripažinti žmogumi)" (delfi.lt, 2008 05 13). Sveiki atvykę į totalitarinę valstybę! Ne taip labai seniai mano tėvynėje viena galinga sociumo grupė (visada galingieji sprendžia tokius klausimus!) buvo NUSPRENDUSI, kad čigonai, žydai ir homoseksualai yra ne žmonės, o parazitai...
Tad intelektualų laukia darbas: pasirūpinti viešojo diskurso racionalumo (ir moralės) masteliais – o Seimo nariams leisti dirbti jų darbą (užsiimti įstatymų leidyba). Jei šitai intelektualams pavyks, kaip ir kitose Vakarų šalyse, jie nusipelnys visokeriopos pagarbos.
