Gyventi Dievo ribų palaimoje

Biblijos Dievas yra ribų Dievas. Jis kitoks negu Jo kūrinija, kurią pašaukė į gyvenimą ir kuri Jo akivaizdoje gyvuoja. Jis visiškai skiriasi ir nuo politeistinių religijų dievų, nes neištirpsta, nesusilieja su savo kūrinija. Galima sakyti, kad taip net ir pats sau ribas užsideda, nesitapatindamas su visu pasauliu. Pasaulis nėra Dievas – toks žydų ir krikščionių įsitikinimas, šiandien nuožmiai spaudžiamas ezoterikos ir panteizmo bangos.

Žmogus yra gerosios Dievo kūrinijos dalis. Jis pašauktas per Kristų, kuris yra tobulasis Dievo atvaizdas, panašėti į savo Kūrėją (Kol 3, 10). Tačiau jis neprivalo pasidaryti toks pat kaip Dievas. Žmogus turi išlikti žmogumi. Net jei vieną dieną visi tinkintieji bus pas Dievą (Apr 21, 3), riba tarp jų, kaip kūrinių, ir Kūrėjo nebus išnykusi. Žmogus nėra Dievas ir jam nėra reikalo būti Dievu. Perskyra tarp Dievo, žmogaus ir pasaulio, visų pirma, yra didis gėris, atveriantis galimybę skleistis individo orumui bei unikalumui, formuotis asmenybei bei moraliniam atsakingumui.

Žmogaus nuodėmingumas, visų pirma, pasireiškia tuo, kad jis nenori būti ribotu kūriniu. Šią mintį aprašo JAV teologas Reinholdas Niebuhras (1892–1971) knygoje The Nature and Destiny of Man. Nuodėmingas žmogus siekia "peržengti savo, kaip riboto kūrinio, ribas", ignoruoja jas ir įsivaizduoja nesąs apribotas. Įsivaizduoja galįs "palaipsniui pereiti tą paskutinę ribą, už kurios jo dvasia susilietų su universaliąja dvasia [mind]". Žmogus taikosi atsistoti greta Dievo ar net Jo vieton ir pasiduoda puikybei, kuri apnuodija visą jo kultūrinį veikimą.

Dievas, sukūręs žmones, apibrėžė juos įstatymų ribomis, tarp kurių gera gyventi. Jis padovanojo mums sukūrimo tvarkos institucijas: šeimą, bažnyčią, valdžią, ekonomiką. Žmogaus užduotys ir atsakomybės šiose institucijose skiriasi; skirtingais būdais jos prisideda prie žmogaus gerovės. Negana to, kiekvieną žmogų, kaip savo kūrinį, jo labui Dievas tarsi įdėjo į tam tikrą kūną, lytį, charakterį, kilmę, kultūrą, kalbą ir tuo nustatė kiekvienam savotiškas ribas, idant visa tai formuotų jį kaip asmenybę, išsiskiriančią iš kitų.

Nuopuolis uždėjo naujų ribų, kurios negerina žmogaus gyvenimo: mirtį, ligas, negalias ir t. t. Nuodėmė tarsi aptemdė visą žmogaus gyvenimą, užtraukė tamsumas, kuriose žmogus pasmerktas klaidžioti. Dabar esame priversti tyrinėti, tikrinti, svarstyti, spręsti, kad atskirtume, kurios ribos geros, ilgalaikės ir jų būtina laikytis, o kurios – netikusios ir būtinos įveikti. Esama ir visiškai kenksmingų ribų, kurias privalu naikinti, nes jos nebibliškos (pvz., rasizmas; bažnyčiose būtina naikinti prarają tarp turtingų ir vargšų).

Bet yra ir "neutralių" ribų, kurias galime visaip judinti ir plėsti. Tai irgi sukūrimo ypatybė, kadangi Dievas žmones sukūrė gebančius dirbti, kurti, išrasti, sugalvoti. Žmogus (dėkui Dievui!) gali keisti savo charakterį, išmokti įvairių kalbų, integruotis į kitas kultūras. Daugelis ribų nėra absoliučios ir nekintančios, nes pavaldžios istorinei kaitai (prisiminkime senovines luomų ribas). Iki XIX a. arklio žingsnio greitis smarkiai ribojo žmogaus keliones ir komunikaciją. Dėl traukinių, automobilių ir lėktuvų, telegrafų, telefonų ir interneto šie apribojimai išnyko. Dievo Apvaizda ribas įvairiai panaudoja savo tikslams.

Ribos, žinoma, turi ir neigiamą prasmę, rodo, kad žmogus ne viską gali daryti; kartais net ir to, ko labai norėtų. Bet ir toks "negatyvumas" turi teigiamą pusę: žmogui ir nereikia viską padaryti. Žmonės sukurti su ribotomis galimybėmis, tikintieji apdovanoti tik kai kuriomis dovanomis – ir visa tai yra gerai. Dėl to jiems nereikia atlikinėti neribotų užduočių. Žmonės neprivalo visko išmanyti, visko gebėti ir visko pasiekti. Iš tikinčiųjų Dievas ir nereikalauja nei kalnų versti, nei pakeisti viso pasaulio. Žmogaus atsakomybė visuomet yra asmeninė ir ribota, tokia pat ir tikinčiųjų. Jei neturiu lyderystės dovanos, tai ir neprivalau lyderiauti; jei visai nesu gabus kalboms, nevyksiu į užsienį dirbti misionieriumi; nors esu talentingas evangelistas, šeima teisėtai apriboja mano tarnystės aktyvumą ir plotį.

Konkrečiau galima paminėti artimo meilės įstatymą, kurį dažnai linkstama įsivaizduoti beribį. Savotiškai, žinoma, jis ir yra toks: mylėti artimą nepaisant jo tautybės, religijos, rasės. Arba kitaip: kiekvienam, kuriam reikia pagalbos, aš galiu tapti artimu. Bet Biblija neliepia mylėti viso pasaulio, visų žmonių, mylėti "maksimaliai". Dievas nesako: daryk viską, ką tik gali, kad pasaulyje iš bado nemirtų nė vienas vaikas. Jeigu krikščionys taip lieptų, tai ragintų peržengti žmogiškąsias ribas ir daryti neįmanomą. Juk negaliu pakeisti viso pasaulio. Tokio paliepimo neduota net visai Bažnyčiai. Ji nepašaukta spręsti visų pasaulio socialinių problemų. Man Dievas liepia mylėti artimą – tik tiek ir nė kiek daugiau. Bet net ir tai turi ribas, nes gailestingojo samariečio piniginė juk irgi nebuvo neišsenkanti! Nepaisydami ribų, žmonės įpuola į sąžinės graužatį, nes nepajėgia susidoroti su iššūkiais ir palūžta.

Išvada: šiandien dažnai girdime kalbant apie holizmą (nuo gr. holos – visas, pilnas), holistinę mediciną, holistinį ugdymą ir t. t. Ir tarp krikščionių skamba raginimai nugalėti visas ribas arba išvis gyventi be ribų. Dažnai įveikti vieną kitą ribą, žinoma, visiškai neblogai. Beje, juk ir didžiulė Dievo bendrosios malonės dovana, kad mes jas galime įveikti, praplėsti, kartais net sunaikinti. Ypač tai gerai matyti mokslo tyrimų srityje, technologijose, prekyboje, apskritai ekonominiuose procesuose (tik pagalvokime apie anksčiau jau minėtas kelionių galimybes ar komunikacijos plėtrą). Tai, kad N. Vujicicius gali džiaugtis gyvenimu "be ribų", t. y., nepaisant sunkaus neįgalumo, intensyviai dirbti ir keliauti, visų pirma, be abejo, minėtų faktorių nuopelnas.

Bet kad ir kaip, norisi darsyk pakartoti: ribotumas iš principo yra gerai. Daug ribų sukūrė ir uždėjo Dievas idant mus palaimintų. Dėl to pastaruoju laiku tam tikrų esminių ribų trynimas ir naikinimas mūsų gyvenime jau kelia rimtų problemų. Kaip prieš šimtą dvidešimt metų pastebėjo olandų teologas ir politikas Abrahamas Kuyperis, tai stumia visuomenes į tamsą, o kai kuriuos jų narius net ir visai paklaidina.