Holger Lahayne
Gyvenimas po Dievo
"Karta X" buvo visai madinga, dažnai šmaikšti, visada cool, bet vis dėlto kažkaip visai ne tokia jau šmaikšti. Panašiu stiliumi, netgi dar atviriau, sąžiningiau ir tiesiau Couplandas vos po kelių metų parašė savo kol kas turbūt geriausią knygą: "Life after God", kuri dabar pasirodė lietuviškai ("Gyvenimas po Dievo", Tyto Alba, 2005). Neabejotinai su daugeliu autobiografinių elementų Couplandas vėl aprašo socialinį (post)modernios kartos kontekstą. Jo personažai, anot Jocko McGregoro, vėl yra "per daug išsilavinę, bet per menkai įsidarbinę, turi begalę pasirinkimų, bet jokios krypties, visi išsipuošę, bet neturintys kur eiti" ("Generation X: The Lost Generation?", L'Abri Lecture No. 11). Ir visiškai teisingai rašo Catherine Milton: "Gyvenimas po Dievo" yra verčianti mąstyti, bet didžiai pesimistiška knyga... Couplandas siūlo tik neišsprendžiamas problemas kartai, kuri supranta savo keblią padėtį ir dabar nori apsvarstyti sprendimus" ("The Times", 1994 rugpjūčio 15).
"Gyvenimas po Dievo" vadinasi romanu, bet jam trūksta beveik visų klasikinių skiriamųjų romano požymių. Kaip ir kituose savo kūriniuose, čia Couplandas beveik visai atsisako nepertraukiamo veiksmo, veikiau vieną po kito rikiuoja palaidus epizodus, pateikia pavienes momentines nuotraukas. Williamas Willimonas savo kritikoje taikliai apibendrina:
"Gyvenimas po Dievo" – tai gyvenimas su žmonėmis, kuriuos pažįstame tik prabėgomis, momentiniuose susitikimuose, belaukdami, kol atgabens picą. Pasaulyje be Dievo mes niekad nieko tikrai nežinome, bent jau užtikrintai. Dalykai ateina į mus mažais gabaliukais, be sąryšio... 'Gyvenimas po Dievo’, regis, yra apsakymų rinkinys, bet tos istorijos panašesnės į momentines fotonuotraukas, šiuolaikinio gyvenimo nuotrupas, kurių niekaip nesusiesi. Su kartkartėmis ištinkančia įžvalga, nuostabiai išdykusiu humoru ir skvarbiu cinizmu Couplandas pateikia mums prošvaistes to, ką reiškia būti išaugintiems pirmosios nustojusios tikėti Dievą kartos. Kai karta X suaugo, jau nebebuvo likę kuo netikėti... Proza padrika, neįtikima ir atsieta kaip ir piešiniai. Skaitydamas šią knygą susidarai įspūdį, jog postmodernioje fikcijoje arba mene nėra perspektyvos, požiūrio, fabulos arba charakterių raidos todėl, kad pasaulyje be Dievo šie dalykai neegzistuoja. Niekas neturi pakankamai charakterio, kad jį būtų galima ugdyti" ("Christian Century", 1994 spalio 5).
Couplandas rašo postmodernią literatūrą ir atstovauja postmoderniai kartai. J. McGregoras apie pasaulėžiūrinį Couplando kūrinio kontekstą:
"Modernizmas, atsiradęs per švietimo epochą, su savo optimistiniu tikėjimu pažanga, pastatytas ant žmogaus proto ir mokslinio materializmo pagrindų ir vykdomas per technologiją ir humanistinį užmojį, galiausiai susidūrė su savo arogantiškomis prielaidomis. Jo vietoje turime postmodernizmą, kurį apibūdina tik jo tikėjimo stoka, antiideologiškas skepticizmas, menkai tepridengtas nihilizmas ir ciniškas sutartinių mitų ir vaizdinių naudojimas ir piktnaudžiavimas. Postmodernizmas yra radikalaus reliatyvizmo produktas – dekonstruotas pasaulis be fiksuotų taškų, be absoliutų, be duotybių, kuriame tiesą tiesiog apibrėžia kiekvienas individas ir "bendruomenė", kurios dalis jis yra. Tai žaismingas "neapibrėžtumas", apimantis nežabotą laisvę ir pliuralizmą, beribį tekėjimą be jokio pastovumo, begalinę kelionę be tikslo."
"Be fiksuotų taškų, be absoliutų, be duotybių... be jokio pastovumo, be tikslo" – visa tai atsispindi ir "Gyvenime po Dievo". Bet ne tik tai. Couplando knygos personažai (ir ne tik jie, tam tikra prasme ir pats autorius) toli gražu nėra patenkinti savo postmoderniame rojuje. "Gyvenimas po Dievo" sklidinas troškimų, ilgesių, iš kurių toliau trumpai apžvelgsime septynis.
1. Tapatybės ilgesys
Postmodernui galioja P. Feyerabendo sakinys "anything goes", "viskas įmanoma" – nieko nėra negalimo, laisvė be ribų, jokių griežtų taisyklių. Konstruojama netgi tikrovė. Tačiau asmenybės srityje tai veda į tapatybės praradimą, nes iš tiesų mes negalime susikurti patys savęs. Ir mes privalome žinoti, kas mes nesame. Mums reikia ribų, kad galėtume pasakyti, kas esame. Ir tai labai akivaizdžiai parodo pasakotojo mintys epizode Mažieji padarai, kur jis analizuoja klausimą "Iš kur atsirado žmonės?":
"... svarsčiau, kas daro žmones, na... žmonėmis? Kas iš tikrųjų yra žmogiškas elgesys? Pavyzdžiui, mes žinome, kas yra šuns elgesys. Šunys elgiasi taip, kaip dera šunims: vejasi numestą pagalį, uosto vienas kitam po uodega ir kaišioja galvą pro važiuojančių mašinų langus. Mes žinom ir tai, kaip elgiasi katės... O kokie žmonių veiksmai yra žmogiški?.. Kaip šunys savo šunišką prigimtį išreikštų išradimais? Ar jie statytų milžiniško kaulo formos kosmines stotis, skriejančias aplink Žemę?.. Kas daro mus žmonėmis? Svarsčiau: keista, kad žemėje gyvena milijardai žmonių, tačiau nė vienas iš jų taip ir nežino, kas daro žmones žmonėmis. Man į galvą atėjo vieninteliai dalykai, kuriuos daro žmonės ir kurių nedaro jokie gyvūnai – tai rūkymas, kultūrizmas ir rašymas. Ne tiek daug, atsižvelgiant į tai, kokie mes patys sau atrodom ypatingi."
Epizode Dykumoje pasakotojas netgi pasivadina "žmogumi iš niekur": "Kažkada maniau turintis Šiaurės Vakarų pakrantės, tų vietų, kur užaugai, akcentą, bet paskui suvokiau, kad mano akcentas priklauso žmogui iš niekur – žmogui, kurio mintys nėra prisirišusios prie konkrečių namų."
Šiandien gyvename vaizdo, įvaizdžio laikais, kurį postmoderne galima kaip nori kaitalioti (J. McGregoras tai analizavo Madonnos, "Postmodernizmo ikonos", atvejui, "Prizmė" 1995/3). Dominuoja šou ir daug fasado. Tačiau Couplandas yra pripažinęs, jog tai negali būti viskas. Epizode Tūkstantis metų (Gyvenimas po Dievo) Todas grumiasi su tikrojo, vidinio Aš paieška, krikščioniškai sakant, su sielos paieška:
"Galvoju apie tai... Galvoju apie tai, kaip sunku, netgi turint noro, jėgų ir laiko... galvoju apie tai, kaip sunku pasiekti tą vietą mumyse, kuri visada išlieka tyra ir kurios mums niekada nepavyksta pasiekti, bet mes žinom, kad ji yra – aš bandau pasiekti tą vietą... Aš dar niekad nebuvau prisikasęs iki tos vietos, bet vis bandau...
Kas tu esi, seni? Kas tavyje yra tavo? Kaip tai yra susiję? Kur tu prasidedi ir kur baigiesi? Tas 'tu’ – ar tai nematomas šilkas, nuaustas iš tavo prisiminimų? Ar tai dvasia? Ar elektra? Kas būtent tai yra?..
Norint, kad kas nors pražūtų, pirmiausia reikia ką nors turėti, tikėjimą ar panašiai, o vidurinė klasė nieko tokio iš tikrųjų niekada neturėjo. Tad mes ir neturim ko prarasti. O dabar pasakyk man, seni, kas tokie mes esam, kuo tada mes tapom, jei jau neįstengiam net pražūti?"
Couplandas "Gyvenime po Dievo" yra nurodęs vidinio gyvenimo svarbą. Vis dėlto ne viskas yra tik paviršius. Kad rastume savo tapatybę, turime pasiekti vidinį žmogų. Šį supratimą atitinka ir Biblijos, kur nuo pradžios iki galo pabrėžiama vidinio gyvenimo svarba, supratimas. Joje dažniausiai kalbama apie širdį, mūsų asmenybės centrą, kur priimami pagrindiniai mūsų gyvenimo sprendimai. Būtent širdis ir geromis, ir blogomis aplinkybėmis teikia pavidalą mūsų tapatumui, ir pirmiausia širdis siekia į Dievą ir yra Dievo keičiama, nes jis geriausiai ją pažįsta (žr. Pr 8,21 Kun 19,17 Ist 6,5 1 Sam 10,9 16,7 1 Kar 3,9 8,39 Ps 51,12 Jer 17,9 24,7 31,33 Mt 5,8 6,21 15,19 Apd 1,24 8,37 Rom 5,5 8,27 Ef 3,17).
Couplando klausimą – "kas yra žmogus?" – lygiai tokį pat dukart randame ir Biblijoje (Ps 8,4 Job 7,17). Bet ne tik klausimą, bet ir atsakymus. Johnas Stottas: "Kodėl aš esu krikščionis? Ne tik todėl, kad krikščionybė paaiškina, kas buvo Jėzus ir ką jis pasiekė ant kryžiaus, bet taip pat todėl, kad ji paaiškina, kas esu aš" ("Why I Am A Christian"). Toliau savo knygoje Stottas komentuoja "mūsų žmogiškumo paradoksą", kurį taip gerai suvokė ir Couplandas: Viena vertus, mes, kaip Dievo kūriniai, netgi Dievo paveikslai (Pr 1, 26–27), esame gabūs didiems pasiekimams (Stottas: "šlovei"), kita vertus, po nuopuolio esame piktos širdies ir gabūs visokioms žiaurybėms bei piktybėms (Stottas – "gėdai").
2. Jausmo ilgesys
Per Couplando knygą eina labai aiški linija: gebėjimo intensyviai, tikrai ir tyrai jausti praradimas. Epizode Mano metai viešbutyje Ketė dar nelabai rimtai sako: "...kalbėjome apie mirtį, valgydami gruzdintas bulvytes su padažu 'Teto’ kavinėje. Mes svarstėm tokį klausimą: 'Ką jaučia žmogus mirdamas?’" Tačiau Getisberge pasakotojas jau labai blaiviai mano:
"... jau kelerius pastaruosius metus man neduoda ramybės mintis, kad pamažu prarandu gebėjimą stipriai jausti – kaip tada, kai buvau jaunesnis. Baisu jausti, kad tavo emocijos tolsta ir tolsta ir tau tiesiog niekas neberūpi. Tačiau baisiausias dalykas turbūt yra tai, kad tau net neberūpi šis praradimas."
Dykumoje pasakotojas tiria priežastis:
"Svarsčiau, koks logiškas galutinis produktas rasis iš to, kad pastaruoju metu mano jausmai šitaip atbuko. Ar nieko nejautimas – tai neišvengiamas netikėjimo niekuo galutinis produktas? O tada išsigandau – pamaniau, kad galbūt net ir nėra nieko, kuo būtų galima tikėti. Pamaniau, kad tai būtų be galo šlykštu – likti gyvam dešimtmečius ir niekuo netikėti, nieko nejausti... Susimąsčiau: kuo gi būtent iki šiol tikėjau, kad pasiekiau savo dabartinę emocinę būseną? Sunku rasti atsakymą. Sunku aiškiai suformuluoti, kuo tiki. Tuo labiau man, užaugintam be jokio tikėjimo tėvų, kurie atsisakė savo praeities ir persikėlė į Vakarų pakrantę, kurie auklėjo savo vaikus nesilaikydami jokios ideologijos šiuolaikiniame name su langais į Ramųjį vandenyną... "
Tūkstantyje metų (Gyvenimas po Dievo):
"Keletas faktų apie mane: save laikau palaužtu žmogum. Labai rimtai svarstau, ar teisinga kryptimi pasuko mano gyvenimas, ir nesiliauju iš naujo nagrinėti kompromisų, kuriuos teko padaryti. Dirbu nestabilų ir gana suknistą darbą amoralioje korporacijoje, kad nereikėtų jaudintis dėl pinigų. Taikstausi su pusėtinais santykiais, kad nereikėtų jaudintis dėl vienatvės. Jau praradau gebėjimą patirti tyrus jausmus, kokius išgyvendavau būdamas jaunesnis, vietoj to išsiugdžiau patogią siauraprotystę, kuri, kaip maniau, iškels mane 'į aukštumas’. Juokinga, ir tiek... Tai nereiškia, kad mano gyvenimas yra nenusisekęs. Žinau, kad taip nėra... bet mano gyvenimas nėra toks, kokio tikėjausi, kai buvau jaunesnis."
Na, o paskutiniuose knygos puslapiuose gamta – "laukiniai kalnai, šniokščiančios upės, tyrumas ir pirmapradiškumas" – tarsi kokį išganymą atveria tikrus jausmus: "O tada aš staiga suvokiau, kad jaučiu, – taip, taip, iš tikrųjų kažką jaučiu! Po daugelio mėnesių piliulių ir malonios tuštumos pradėjo grįžti mano senasis 'aš’."
Biblijoje teoriškai neaptariamos pačios emocijos, lygiai taip pat mažai filosofuojama apie valią ar intelektą. Bet, žinoma, begalėje vietų ten kalbama apie daugelį pavienių jausmų: gedulą, baimes, baimingą pagarbą, siaubus, geidulį, taip pat apie nuostatas ir nusiteikimus, kurie turi stiprius emocinius komponentus, kaip meilė, neapykanta ir laimė.
Daugelis biblinių veikėjų išreiškia stiprius jausmus, kaip kad dažnai Dovydas psalmėse. Taip pat Jėzus buvo emocijų žmogus (žr. Jn 11, 33 Mt 26, 38). Galiausiai ir krikščioniškame gyvenime jausmai vaidina svarbų vaidmenį. Paulius dažnai sušunka: "Džiaukitės..." (Fil 4, 4–6). Biblija tartum įsako tam tikras teisingas emocijas!
Jausmai, valia ir protas – visi jie priklauso mūsų žmogiškumui, yra dalis mūsų kaip Dievo paveikslo būties (pats Dievas yra emocingas Dievas, kaip aiškėja Biblijoje nuo pirmo iki paskutinio puslapio). Vis dėlto jausmai, kaip ir intelektas bei valia nupuolė, buvo suformuoti nuodėmės ir turi būti išganyti. Išganymo neįmanoma pasiekti per jausmų stiprumą, kaip, regis, nori išaiškinti Couplandas.
Kita vertus, išganymas neaplenkia ir emocijų, nevyksta be jų. Graikų filosofai (pirmiausia Aristotelis ir Platonas) protą suprato kaip gebėjimą, kuris iš esmės sudaro mūsų buvimą žmonėmis, žmogiškumą. Protas – aukščiausias žmogaus gebėjimas. Protas esąs ir mažiausiai netobulas ir todėl turįs kontroliuoti emocijas. Žinoma, čia glūdi daug tiesos, bet biblinis žmogaus vaizdas labiau subalansuotas.
"Tikėjimas – tai ne jausmas", dažnai sakoma daugelyje Bažnyčių ir krikščioniškų grupių. Žinoma, tam tikra prasme tai irgi teisinga, jei tai sakant turima omenyje, kad mes turime ne pasiduoti kiekvienam jausmui, o orientuotis į Dievo žodį. Tačiau Biblija ir čia griežtai neatskiria. Tikėjimas – ne tik proto ir valios produktas. Jausmai dalyvauja visuose procesuose, net tariamai racionaliausiuose. Ir priešingai, emocijos yra kiaurai persmelktos proto ir valios elementų. Juk kaip tik todėl Paulius ir gali raginti: (valia) apsispręskite dėl teisingų (protingų) jausmų! Johnas Frame'as visiškai teisus rašydamas: "Išganinga priemonė (kaip manė Platonas) – ne pajungti emocijas proto valdžiai, bet ir emocijas, ir protą pavesti Dievo žodžio valdžiai" ("The Doctrine of the Christian Life").
3. Meilės ilgesys
Modernioji epocha atvedė į individualizmo ir materializmo viešpatavimą. Couplandas – vienas iš tų, kurie skvarbiai permatė šios raidos pasekmes ir atvirai rašo apie postmoderniosios kartos baimes ir troškimus. Apie glaudžių santykių ilgesį kalbama epizode Getisbergas:
"Kai buvau jaunesnis, labai dažnai nerimaudavau, kad galiu likti vienišas – kad manęs niekas nemylės ar aš pats neįstengsiu mylėti. Bėgant metams, pradėjau nerimauti dėl kitų dalykų. Susirūpinau tuo, kad nebesugebu palaikyti artimų santykių, pasiekti tikro sielų susiliejimo. Jaučiausi taip, lyg visi aplinkui gyventų savo šiltuose namuose ir tik aš vienas naktį būčiau likęs lauke ir niekas manęs nepastebėtų, nes aplink tamsu, nors į akį durk. Tačiau dabar aš esu namuose, viduje, bet tas jausmas niekur nedingsta."
Kiek vėliau: "... ji klausia: bet ar mes kada nors buvom artimi? Tai yra iš tikrųjų artimi?" O skyrelyje Mano metai viešbutyje: "Manyje per kraštus veržėsi meilė, kuria troškau dalytis – deja, niekam jos nereikėjo. Maniau paguodą rasiąs vienatvėje, bet, atvirai kalbant, atrodo, kad su kiekviena diena jaučiau vis daugiau nuoskaudos."
Vienatvės baimė, gilus troškimas priimti meilę ir ja dalytis – visa tai pasakotojui atrodo keistoka, netikra toje vietoje, tarsi iš tiesų "niekam jos [tos meilės] nereikėjo". Bet, žinoma, šie jausmai visiškai tikri ir išvis patys natūraliausi, nes žmogus toks sukurtas Dievo. Iš sukūrimo istorijos Pradžios 1–2 skyriuose darosi aišku, kad žmogus turėtų gyventi meiliuose santykiuose. Dievas sukurdamas žmogų sukūrė sau priešais esantįjį, kone partnerį, kuris į jį panašus (Pr 1, 26–27).
Be to, Dievas konstatavo: "Negera žmogui būti vienam" (Pr 2, 18). Todėl jis mus sukūrė kaip vyrą ir moterį, sukūrė mus kaip bendruomeninę būtybę. Žmogus pirmiausia pasiekia pilnatvę ne kaip atskirai paimtas individas, bet santykyje su kitais. Ir tai – ne koks trūkumas, tai giliausiai įsišakniję pačioje tikrovėje. Nes pats Dievas, visų dalykų Kūrėjas savo esme yra bendrumas, mylintis bendrumas. Teologija tai aprašo trejybės sąvoka – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia nuo amžinybės į amžinybę meiliai bendrauja vienas su kitu (žr., pvz., Jn 17, 24).
Dėl visų šių priežasčių ir Jėzus gali visą Biblijos žinią apibendrinti dviem iš Senojo Testamento paimtomis citatomis, kurių centre – santykiai ir meilė. Paklaustas apie didžiausią įsakymą jis atsako:
"Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu [Įst 6, 5]. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk artimą kaip save patį [Kun 19, 18]. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai" (Mt 22, 38–40).
4. Gyvenimo ilgesys
"Gyvenimo po Dievo" personažai ieško gyvenimo. Žinoma, išoriškai jiems sekasi puikiai – jiems nieko netrūksta. Bet, kaip aiškėja epizode Getisbergas, jie ilgisi tikro, teisingo gyvenimo:
"Kol esi jaunas, visada jauti, kad gyvenimas dar neprasidėjo – kad 'gyvenimas’ turi prasidėti kitą savaitę, kitą mėnesį, kitais metais, po atostogų – žodžiu, kada nors. Tačiau paskui tu tampi vyresnis, o numatytas gyvenimas taip ir neprasideda. Tada pagauni save klausinėjant: 'Na, tai kas gi iš tikrųjų man darėsi visą praėjusį laiką – buvo priepuolis, karštligiška beprotybė?’"
Duodamas interviu britų žurnalui "Third Way", Couplandas pats pasisako dėl priežasčių, kodėl mes neimame gyventi:
"Visa kultūra tėra susijusi su darbu: dirbti, dirbti, dirbti, dirbti, dirbti. Ir jeigu tau vis tiek dar lieka laiko apmąstymams, jį taip pat turi užpildyti darbas. Arba nuovargis. Būtent čia, mano manymu, ir pradingsta daugelio žmonių asmeninio gyvenimo tęstinumas. Štai dėl ko žmonės nuklysta nuo kelio. Ne dėl to, kad jie tą darytų sąmoningai – jie tiesiog stengiasi išlaikyti savo galvą virš vandens, finansine prasme. Dažnai šitai tiesiog nepastebima. Kiekvienas sako: 'O, juk gyvename tokiais laikais – žmonės yra savanaudžiai’. Ne, jie nėra savanaudžiai, jie tiesiog dirba... Žmonės nebeturi pakankamai laiko visko apmąstyti. Šiandien laikas apmąstymams yra didžiausia prabanga... Atrodo, kad tokie dalykai kaip menas, užsiėmimai ir pomėgiai nyksta. Ir netgi naktį guldamiesi miegoti, žmonės pastebi, kad jiems reikia dar aštuonių valandų savo problemoms spręsti. Tai nenormalu! Gyvenime lieka tik darbas. Man visad atrodė keista, kad trečdalį savo gyvenimo žmonės skiria miegui ir beveik visiškai savo gyvenime neskiria laiko, stengdamiesi atsakyti į klausimą kodėl."
Couplando analizė skvarbi, taikli ir tiesiog pranašiška! Tikrovė Lietuvoje taip pat jau atitinka jo apmestą paveikslą. "Baltijos tyrimai" nustatė, jog tuo tarpu lietuviams "svarbiausios problemos" yra "pragyvenimo lygio pakėlimas" (pasak Couplando, "išlaikyti savo galvą virš vandens, finansine prasme") ir "darbas" ("dirbti, dirbti, dirbti, dirbti, dirbti"). Mes plūkiamės, kad pakeltume gyvenimo lygį, kad pagaliau gyventume tikrai "normaliai" – ir tikrasis gyvenimas lieka nutolęs!
"Žmonės nebeturi pakankamai laiko visko apmąstyti", anot Couplando. Bet jo personažai romane šitai daro. Epizode Pati Herst:
"Praeitą savaitę man teko pamąstyti apie gyvenimą. Na, gal ne apie gyvenimą apskritai, greičiau jau apie gyvenimo įvykių seką. Pavyzdžiui, ar gyvenime turi kokią nors reikšmę tai, kad mes nuolat keliaujam nuo taško A iki taško B, nuo taško B iki taško C, nuo taško C iki taško D... nuo gimimo iki meilės, nuo meilės iki vedybų, nuo vedybų iki vaikų gimimo, nuo vaikų gimimo iki mirties ir taip toliau? Ar toks gyvenimo siužetas nėra tik kokia buhalterinė apskaita, kurios griebiamės mes, žmonių padermės atstovai, norėdami suvokti savo abejotiną padėtį šitoj planetoj? Kaip sakiau, praeitą savaitę man teko apie tai gerokai pamąstyti."
"Susimąsčiau. Štai apie ką: kiekvienas iš mūsų kasdien išgyvena nors kelias trumpas akimirkas, kurios paveikia mus šiek tiek stipriau negu kitos... jeigu mes užrašytume visas tas trumpas akimirkas į bloknotą ir paskui pasiskaitytume po keleto mėnesių, pamatytume, kad toje kolekcijoje galima įžvelgti tam tikrus dėsningumus – pasigirsta kažkokie balsai, bandantys prabilti mūsų kalba. Mes suvoktume, kad savo viduje gyvenam visiškai kitą gyvenimą, apie kurį nė neįtariam. Ir gali būti, kad šis kitas gyvenimas yra svarbesnis nei tas, kurį mes laikome tikru – sumautas kasdieninis pasaulis... Taigi gal būtent šios trumpos nebylios akimirkos ir yra tikrieji įvykiai, iš kurių susideda mūsų gyvenimo istorija."
Krikščionys su Couplandu visiškai sutinka: kai "gyvenime lieka tik darbas", tada kažkas yra ne taip. Nors žmogus nuo pasaulio pradžios yra pašauktas darbuotis (Pr 1, 28–30) – darbas kaip toks yra geras ir svarbus, – bet, žinoma, jis nėra viskas, pats Dievas po šešių dienų ilsėjosi, o paskui ir savo tautai nurodė laikytis šabo, poilsio dienos (Pr 2, 2–3 Iš 20, 8–1).
Kaip galime rasti tikrąjį gyvenimą? Couplandas iškėlė kaip tik tinkamą klausimą, nes ir Biblijoje visur kalbama apie tai, ar mes "pasiekiame tikrąjį gyvenimą" (1 Tim 6,19), ar ne. Žinoma, agnostikas Couplandas vargu ar mums atsakys. Užtat juo labiau jį mums duoda Dievo žodis. Iš principo galioja: "Kas turi Sūnų [Jėzų], tas turi gyvenimą" (1 Jn 5, 12). Krikščioniškasis tikėjimas – iš principo toks gyvenimą teigiantis, todėl krikščionio gyvenimui galioja: "Šventėjimas (tapimas šventam) iš esmės yra gyvenimo teigimas" ("Būti žmogumi").
Be to, Couplandas kritikuoja ir mūsų veiklūnišką visuomenę, nepaliekančią laiko apmąstymui. Tuo tarpu jo kūrinyje sakoma: "teko pamąstyti apie gyvenimą", "susimąsčiau", "gerokai pamąstyti". Liudijimas aiškus: mes turime vis susimąstyti apie gyvenimą. Ir čia iš jo gali pasimokyti ir krikščionys. Nes, ko gero, nė vienas Dievo įsakymas taip masiškai neignoruojamas, kaip jau cituotasis didžiausias: mylėti Dievą "visa širdimi, visa siela ir visu protu". Krikščionys per mažai mąsto! J. Barrsas, "Būti žmogumi" bendraautoris:
"Mes nepasirūpinome suformuoti krikščionišką protą ir nepasirūpinome pritaikyti tą protą mūsų kultūrai ir naudoti jį, kai stengiamės priešintis stabams ir laimėti žmones Jėzui Kristui... Krikščioniškas protas yra gyvybiškai svarbus, ir ši krikščionių karta turi pagalvoti apie tai, jei nori deramai atsakyti į šiandienos iššūkį" ("The Neglected Mind", L'Abri lecture No. 3).
Protas yra svarbus, nes "Dievas sukūrė mus su protais, ar mums patinka tai, ar ne, ir gamta nekenčia tuštumos. Jei mes nesuformuosime krikščioniško proto ar neugdysime jo savo jaunimui, tuomet mes pasitrauksime į kultūrinį getą arba prisitaikysime prie pasaulio mąstymo". Barrsas toliau apie užleisto proto padarinius:
"Kultūra, kurioje gyvename, skatina mus turėti privatizuotą ir pasyvią evangeliją. Ji didžiai materialistiška bei savanaudiška ir skatina kiekvieną joje siekti savo paties materialios naudos, prabangos ir komforto – ir būti paliktam ramybėje ir netrukdomam. Bažnyčia pateko į tuos pačius spąstus. Tiek daug krikščionybės tinka šiam mentalitetui. Ji nepasiūlo nieko, kas provokuotų protą ar žmonių gyvenseną, ji glosto jų emocijas, šildo jų širdis ir palieka juos ramybėje, nė neužsimena, kad krikščionybė turėtų būti brangi ar kaip nors juos provokuoti."
Krikščionys pašaukti būti druska ir šviesa, nešti tikėjimą tolyn, evangelizuoti. Ir tam mums reikalingas mūsų protas. Barrsas toliau:
"Paulius kviečia imti nelaisvėn kiekvieną mintį, kad padarytų ją klusnią Kristui. Kristui rūpi, ką mes galvojame apie viską – kiekvieną dalyką. Mes "nugalime gudravimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą" (2 Kor 10, 4-5). Tad Paulius nuolat kovėsi proto mūšyje, už idėjas, kurios nugali gudravimus prieš Dievo pažinimą. Todėl tai reiškė, kad jis galėjo atsakyti apie viltį, kuri buvo jame, o tai iš tiesų yra ir Petro iššūkis mums šiandien (1 Pt 3, 15). Bet kiek žmonių gali argumentuotai paaiškinti tikėjimą, kurį turi?"
Kaip tik krikščionims reikia laiko apmąstymui – pirmiausia apie savo darbą, profesiją, studijas, tai, kas būtent ir taikosi suryti šį laiką. Pagrindinis klausimas yra čia: ką bendra su mano tikėjimu turi mano profesinis gyvenimas?
"Apribotas tikėjimas taps suskilusios asmenybės tikėjimu, krikščionio širdimi be proto. Daugeliui krikščionių mokykloje niekad nebuvo užsiminta, kad krikščioniškąjį tikėjimą reikia taikyti tam, ką jie studijuoja. Taigi, viena vertus, yra asmeninis įsipareigojimas, bet kita vertus, jie gali studijuoti mediciną, politiką ir pan., ir vis dėlto niekad nesieti savo tikėjimo su savo dalyku. Dauguma neskatinama atlikti tokią integraciją. Tai reiškia, kad visos ankstesniųjų kartų krikščionių pastangos kautis mūšyje už protą, daryti įtaką kultūrai tiesa, dora, įstatymu ir pan. netęsiamos."
5. Moralės ilgesys
Moralė "Gyvenime po Dievo" nėra ypač svarbi tema. Tačiau kadangi mūsų žmogiškai būčiai priklauso ir žinojimas apie gėrį ir blogį, o Couplandas iš pagrindų stengiasi ieškoti žmogiškosios tapatybės, jis ima kalbėti ir moraliniais klausimais. Dažniausiai jo kūryboje skamba moralinis pesimizmas, kaip kad Dykumoje: "Kaip taip atsitiko, kad iš mūsų gyvenimo išnyko, visiškai išnyko atlaidumas ir gerumas, kad net menkiausia gailestingumo apraiška tampa stipriausiu viso gyvenimo prisiminimu? Kaip mums pavyko iki to prieiti?"
Ir labai atvirai apie tai kalbama skyrelyje Mokantys skraidyti:
"Pradėjau galvoti apie visą tą mėšlą, kuris man buvo nutikęs paskutiniu metu. Norom nenorom pradėjau galvot apie viską, ką gyvenime blogo buvau padaręs kitiems žmonėms – o blogo aš esu pridirbęs labai daug. Susigėdau ir pasijutau taip, lyg nė vienas iš mano kada nors padarytų gerų darbų nebūtų nieko reiškęs... Man visuomet patiko Supermeno idėja, nes man visuomet patiko galvoti, kad pasaulyje yra nors vienas žmogus, kuris nedaro nieko bloga. Ir kad pasaulyje yra vienas žmogus, kuris moka skraidyti."
Couplandas visiškai teisus: supermenas ir kiti komiksų veikėjai atspindi morališkai tobulo žmogaus ilgesį. Bėda tik ta, jog jie – išgalvotos figūros. Tuo tarpu Jėzus, kuris iš tikrųjų nepadarė nieko blogo (2 Kor 5,21 Hbr 4,15 1 Pt 2,22), buvo tikras istorinis asmuo!
Couplando pasakotojas ilgisi moralinio tyrumo, tačiau, kaip jau sakyta, randa jį tik gamtos srityje. Epizode Tūkstantis metų (Gyvenimas po Dievo) sakoma: "Aš išsirengiu ir įbrendu į vandenį prie šniokščiančios srovės ant nugludintų akmenų – vanduo toks tyras, kad atrodo, lyg jo ten iš viso nėra."
Mes turime moralinių jausmų, bet neturime jiems paaiškinimo – todėl prieglobsčio ieškoma gamtos mistikoje. F. Schaefferis tai aprašė taip: "Mūsų kartos problema – kosminio susvetimėjimo jausmas, įskaitant moralės sritį. Žmogus jaučia moralines paskatas, tačiau visatoje tokioje, kokia ji yra, šis jausmas visiškai nesiderina su tuo, kas ten yra" ("He Is There and He Is Not Silent").
Moralė rodo, kad mes esame kai kas daugiau nei evoliucijoje toliau pažengę gyvūnai. Ir moralė rodo į Dievą. Nes, pasak R. Zachariaso, "Objektyvios moralinės vertybės egzistuoja vien todėl, kad egzistuoja Dievas" ("Jesus among other gods"). O P. Kreeftas gerai apibendrina:
"Moralė pagrįsta amžina Dievo prigimtimi. Todėl iš esmės moralė nekintama. "Aš esu Viešpats, jūsų Dievas. Todėl pašvęskite save ir būkite šventi, nes aš esu šventas" (Kun 11, 44). Mūsų pareiga būti teisingiems, doriems, mylintiems ir teisiems nueina visą kelią iki galutinės tikrovės, iki amžinosios Dievo prigimties, iki to, kas yra Dievas. Todėl moralė turi absoliučią ir nekintamą įpareigojančią galią mūsų sąžinei" ("Handbook of Christian Apologetics").
6. Transcendencijos ilgesys
"Jūs esate pirmoji karta, užaugusi be religijos", sakoma Dykumoj. Juk, tiesą sakant, ir pats romano pavadinimas galėtų nurodyti, kad knygoje jau jokio vaidmens nebevaidina transcendencija, antgamtinis matmuo, Dievas. Tačiau kaip tik todėl, kad "Gyvenime po Dievo" nieko neformuoja kokia nors tradicinė religija, personažai visomis įmanomomis kryptimis leidžiasi mintimis apie anapusinį matmenį. Ketė epizode Mano metai viešbutyje sako:
"Tada Ketė pasakė, kad ji įsivaizduojanti, jog po mūsų pasaulio paviršium slypi kitas, slaptas pasaulis. Jai atrodė, kad slaptas pasaulis yra daug svarbesnis nei tas, kuriame mes gyvenam. 'Tik įsivaizduok, kaip nustebtų žuvys, – tarė ji, – jei žinotų, kas vyksta virš vandens. Arba įsivaizduok, kad pats gali kvėpuot po vandeniu ir gyveni su žuvimis. Slaptas pasaulis yra labai arti mūsų, bet visiškai kitoks’."
Paskutiniu sakiniu pasisako ir pats Couplandas. Interviu "Culture Watch" jis sakė: "Dangus ir pragaras tėra nutolę už kvėpsnio, bet kiekvieną akimirką tau gali nutikti kažkas stebinančio, kažkas stulbinančio..." ( http://www.damaris.org/cw ). Antgamtinis matmuo mums visiškai arti, bet kada gali pas mus įsiveržti. Couplandas čia formuluoja mintis, kurias stipriai pabrėžė ir F. Schaefferis: anapusybė nutolusi nuo mūsų vos per plaštaką.
Ketė ir kiti romane ieško transcendencijos viduje: "Kartais aš manau, kad labiausiai reikia gailėti tų žmonių, kuriems yra nepasiekiami gilesni būties sluoksniai..." Tai žmonės, "... kurie kadaise žinojo, ar yra gilesni būties sluoksniai, bet prarado nuostabos pojūtį, arba jis atbuko žmonių, kurie uždarė duris, vedančias į slaptą pasaulį... "
Galiausiai pasakotojas Tūkstantis metų (Gyvenimas po Dievo) susimąsto apie poreliginio gyvenimo stipriąsias ir silpnąsias puses:
"Mes gyvenome rojuje, todėl aptarinėti transcendentines idėjas nebuvo jokios prasmės. Mums atrodė, kad politika egzistuoja kažkur kitur, televiziniame ne-rojuje, o mirtis – tai kažkas panašaus į atliekų perdirbimą. Gyvenom nuostabų gyvenimą, kuriame neturėjo būti politikos ar religijos. Tai buvo pirmųjų kolonizatorių palikuonių gyvenimas – gyvenimas po Dievo, kai išganymą galima rasti žemėje, esančioje rojaus pakrašty. Tikriausiai tai ir yra geriausias dalykas, kokio galima trokšti – ramus gyvenimas, nutrinantis ribą tarp svajonių ir tikrovės, – nors vis dėlto pagaunu save abejojant tuo, ką sakau. Manau, kad kažkuriuo momentu mes už viską turėjom susimokėti. Manau, kad už savo auksinį gyvenimą sumokėjom nesugebėjimu iki galo patikėti meile. Vietoj jos mums atiteko ironija, deginanti viską, ką tik paliečia. Ir dar man atrodo, kad ironija ir yra ta kaina, kurią sumokėjom už Dievo praradimą. Tačiau turiu priminti sau, kad mes esam gyvos būtybės, turime – privalom turėti – religinius jausmus, tik į kokius plyšius sulenda tie jausmai pasaulyje be religijos? Apie tai mąstau kiekvieną dieną. Kartais man atrodo, kad tai yra vienintelis dalykas, apie kurį derėtų mąstyti."
"Privalom turėti religinius jausmus", turi būti ir anapusinis matmuo. Lygiai taip Couplandas pasisako ir interviu, duotame "Third Way":
"Privalai savo gyvenimą gyventi keliuose lygmenyse. Vienas lygmenų – kasdieninis. Kitas lygmuo yra tas, kuriame savo troškimus vertini iš amžinybės perspektyvos: koks ilgalaikis mano veiksmų poveikis? ar yra kažkas aukštesnio ir kilnesnio tame, ką darau ir žinau?"
Couplandas kelia daug klausimų, lieka nežinioje, sako "vis dėlto reikėtų...", bet prieina ir aiškią, pusėtinai aiškią išvadą: "... mano vidiniam įsitikinimui, jog egzistuoja pomirtinis gyvenimas ar bent jau kažkas". Ir visai panašiai: "Turi būti viltis. Net jei ji keisčiausiai kiek tik įmanoma kraiposi ir sukiojasi. Ir ta viltis turi ateiti iš tikėjimo į Dievą ar to, kad gyveni dėl kažko aukštesnio" ("CultureWatch").
7. Išganymo ilgesys
Couplandas ilgisi ne tik transcendencijos apskritai. Jis ieško Dievo ir ieško išganymo: "Nesvarbu kaip, turi būti įmanomas kokio nors pavidalo atpirkimas. Be atpirkimo nėra vilties. Be vilties tu esi pragare" ("CultureWatch"). O įžymusis pasažas iš Tūkstančio metų (Gyvenimas po Dievo) skamba taip:
"O dabar atskleisiu jums savo paslaptį. Sakau jums tai tokia atvira širdimi, kokią vargu ar kada nors vėl turėsiu, todėl meldžiuosi, kad dabar būtumėt ramiame kambaryje, kai išgirsit šiuos žodžius: man reikia Dievo, aš sergu, pavargau ir nebegaliu būti vienas. Man reikia Dievo, kad jis padėtų man duoti, nes atrodo, kad jau nebesugebu nieko duoti, kad padėtų man būti geram, nes atrodo, kad jau nebesugebu būti geras, kad padėtų man mylėti, nes atrodo, kad jau praradau gebėjimą mylėti."
Ar Couplandas konkrečiau pasisako ir apie Jėzų bei Bažnyčias, kurios teikia išganymą? Epizode Dykumoje pasakotojas praneša:
"Buvo ir krikščioniškų radijo stočių, iš jų skildavo labai jau įkvėpti ir atsidavę balsai... Stotys kalbėjo apie Jėzų ir išganymą, klausytis jų pasirodė gana sunku, nes tie religingi tipai visuomet būna lyg apkvaitę ir pasirengę viską statyti ant kortos. Manau, kad jie viską suvokia pernelyg pažodžiui ir dėl to pažodiškumo dažnai daug ko nepagauna. Ši religijos vieta visuomet buvo silpniausia...Visos radijo stotys be paliovos kalbėjo apie Jėzų, ir man atrodė, kad vyksta kažkokia beprotiška reikalavimų orgija, kai visi reikalauja, kad Jėzus taptų priešnuodžiu prieš tuos dalykus, kurie gyvenime nesusiklostė. Jis yra Meilė. Jis yra Atlaidumas. Jis yra Gailestingumas. Jis yra Patarėjas renkantis Karjerą. Jis yra Kūdikis, Kuris Mane Myli... Neneigiu, kad tiems žmonėms Jėzus iš tikrųjų egzistuoja – tiesiog kelias į jų patirtį man yra uždarytas ir nėra būdo jį atrasti. Vis dėlto savęs vis klausiu, ką būtent tie žmonės iš radijo įžvelgia Jėzuje. Klausantis jų, išeina, kad jų gyvenimas kadaise buvęs visiškai suknistas ir pražuvęs – visai kaip anoniminiai alkoholikai. Taigi nusprendžiau, kad vis dėlto tai geras dalykas."
Epizode Tūkstantis metų (Gyvenimas po Dievo) vyksta pasakotojo pokalbis su savo senu draugu Dana, kuris tikriausiai turi vaizduoti radikalų krikščionį ar ir sektantą.
"Turi simpatišką žmoną, – pasakiau.
– Aš meldžiuosi už tave, – atsakė jis.
– Hmm, – pasakiau. – Na, ačiū.
– Meldžiuosi todėl, kad tu netiki, o tai reiškia, kad neturi sielos.
– Ei, palauk, Dana. Gal aš netikintis, bet sielą turiu. Be to, man nereikia tavo globos.
– Dievas nužengia į priemiesčius, seni. Mes nesitikėjom Paskutinio teismo mūsų laikais, bet netrukus jis įvyks.
– Dana, apie ką tu?
– Atėjo laikas, seni... Prasidės didžiosios griūtys... o tu pats išsilaisvinsi ir stosi prieš Paskutinį teismą.
– Hm, Dana... Man atrodo, kažkas kitas bando man prisiskambinti. Ar galiu tau vėliau perskambint?
– Galbūt tu vairuosi mašiną, kai tai įvyks. Galbūt apsipirksi madingoje parduotuvėje. Galbūt...
– Ei, Dana. Man reikia eiti. Čiau.
Štai koks tas Dana."
Be abejo, Couplandas čia piešia karikatūrą. Iš principo jis, regis, kaip ir daugelis šiandien, turi tikrai neigiamą nuomonę apie organizuotas bažnyčias. Sykiu jis paliečia skaudamą vietą: "yra tiek daug denominacijų, tiek daug... ir jos visos visiškai įsitikinusios, jog jų tikyba – absoliuti. Ten, kur turėtų būti vienybė ir sutarimas, yra tik šis mūšis, ir tai mane veda iš proto" ("CultureWatch"). Iš dalies jis irgi seka madingais išankstiniais nusistatymais, kaip, pvz., apie Biblijos atsiradimą: "negi nežinome, kokia gausybė medžiagos iš jos buvo išimta, kad būtų prisiderinta prie kažkokių kažkuriame istorijos laikotarpyje populiarių poreikių? Juk ji šitiek kartų taip smarkiai redaguota. Tai glumina" ("Third Way"). Pagaliau tampa aišku, kad jis tik labai paviršutiniškai ir negiliai susipažinęs su daugeliu religinių mokymų – jam paprasčiausiai trūksta daugelio žinių. Tipiškai Couplando stiliumi jis atsakinėja į "Third Way" klausimus:
"TW: Jūsų romane 'Momentinės mirusiųjų nuotraukos’ (Polaroids from the Dead) kalbama apie atpirkimą. Ar manote, kad mums jo reikia? Jei taip, kur jį galime rasti? DC: Nežinau, kaip jūs apibrėžiate atpirkimą, tačiau manau, kad taip, mums jis reikalingas. Bet kaip jį rasti… Oho! Juk ne kiekvienas yra Gandis, ar ne?..
TW: Esate apibūdinęs sielą lyg šviesos raibuliavimą, sklindantį aplinkui 'mėsą’, kūną. Krikščionys tiki prisikėlimą kūnu… DC: Tai man naujiena. Maniau, kad tik vienas Jėzus buvo prikeltas. Nemaniau, kad tai galioja visiems. Kas atsitinka tokiu atveju? Ar atgauni savąjį kūną? TW: Na, Biblijoje juk kalbama apie pomirtinį gyvenimą ir tas gyvenimas nėra bekūnis. DC: O ar ji pateikia kokių detalių? Ar ten yra debesys, ar kokia pilis?"
Couplandas išganymo ženklų randa gamtos tyrume, todėl ir iš religijų jis reikalauja ekologinės sąžinės: "Mūsų vaidmuo žemėje iš dalies yra tausoti gamtą. Saugoti pasaulį švarų yra fundamentalu. Jokioje religijoje nėra ekologinio matmens ir manau, jog tai tiesiog graudu" ("Third Way"). Ir šiuo atveju, jam regis, tiesiog trūksta informacijos apie tai, kad Biblijoje esame raginami saugoti kūriniją, ir apie konkrečius ekologinius nurodymus (pirmiausia saugant žvėris) jau Senajame Testamente (Iš 23, 10–11 Kun 25, 1–7 Įst 20,19–20 22, 6–7 25, 4).
Ir paskutinėse knygos eilutėse gamta yra dėmesio centre. Pasakotojas tiesiog su ja susilieja:
"Brendu vis gilyn ir gilyn į sraunų vandenį. Mano sėklidės susitraukia. Vanduo pasiekia bambą ir sustingo krūtinę, rankas, kaklą. Jis pasiekia mano burną, nosį, ausis ir jo šniokštimas toks garsus – tas šniokštimas, tie rankų plojimai. Šitos rankos – gydančios rankos laikančios rankos, rankos, kurių geidžiame, nes jos yra geriau už patį geismą. Visa galva paneriu į vandenį. Rankomis apkabinu kelius, pamirštu žemės trauką ir plūduriuoju vandens paviršiuje, ir netgi čia, po vandeniu, girdžiu šniokštimą, plojančių rankų gausmą. Šitos rankos – rankos, kurios rūpinasi, rankos, kurios suteikia formą, rankos, kurios paliečia lūpas, o lūpos taria žodžius – žodžius, pranešančius mums, kad esame vienis."
Vis dėlto tikrai keista scena. Ką Couplandas čia aprašo? Tyros gamtos, gydančios gamtos paveikslas pertraukiamas rankų, gydančių rankų, taigi vėl žmogiško (antžmogiško?) elemento. Krikščionys tokiu atveju, be abejo, galvoja tiesiai apie Jėzų. Jo rankos gydė, į jo rankas tiesėsi žmonių rankos. Jo lūpos tarė žodžius, kurie gydė žmones. Šitai praneša gausūs atsitikimai Naujajame Testamente (žr., pvz., Mt 14,36 Lk 7, 36–50).
Taigi Couplandas labai daug ką yra supratęs: mums reikia Dievo, reikia išganymo ir, akivaizdu, reikia netgi "gydančių rankų", kurios mums ištiesiamos iš išorės. Bet proveržio į dieviškosios malonės supratimą rašytojas dar nepadarė. N. Pollardas, "Damaris" įkūrėjas, cituoja paskutinį Couplando romaną "Hey Nostradamus" ir išveda:
"'Netgi tie iš mūsų, kurie stengiasi gyventi gerą ir tikrą gyvenimą, lieka taip pat toli nuo malonės, kaip ir Kalnų Smaugikas ar bet kuris demonas, kada nors mėginęs išnuodyti kaimą’... Regis, jis pripažįsta, kad mes visi esame per ilgą kelią nuo Dievo. Bet jis nesuvokia, jog Dievo malonė mus pasiekia, kai mes jos nenusipelnome."
Pabaiga: "Dievo niekur nėra, Dievas yra dabar čia": Kaipgi apsispręsime?
Epizode Tūkstantis metų (Gyvenimas po Dievo) "Gyvenimas po Dievo" pasakotojas teigia: "... žinau, kad viena mano gyvenimo dalis pasibaigė, bet kartu ir prasidėjo, – prasidėjo kažkokia nežinoma paslaptis, kuri netrukus man atsiskleis. Reikia tik paprašyti ir pasimelsti." Gali prasidėti, prasidės, turi prasidėti kažkas nauja, bet kas? Ir ar tas nauja ateina tiesiog taip savaime? Kam mes turime melstis – ir ko prašyti? Darkart N. Pollardas:
"Douglasas Couplandas, atrodo, yra dvasinėje kelionėje – bet jis nežino, kuria kryptimi vyksta. Jis sako: 'Mes kažką reiškiame. Turime reikšti.’ Mane apima jausmas, kad Couplandas – tai žmogus, kuris ilgisi Dievo, bet visiškai nėra tikras, jog Dievą galima rasti ar pažinti. Viena iš romano 'Labas, Nostradamai’ veikėjų yra 'krikščionė’, kuri savo užrašų knygelėje iškeverzoja: 'God is nowhere. God is now here’ – 'Dievo niekur nėra, Dievas yra dabar čia’. Regis, Couplandas negali apsispręsti."
