Grumtynės su Žodžiu

Noriu suprasti!
Evangelijos vartai
Rašto pirmumas
Kalba, žodžiai, gramatika
Uolumas, aistra, emocijos
Triūsas, darbas, kančia
"Aš" ir tradicija
Studijos ir malda
Dvasia ir Raštas
Mūsų vienintelis vynuogynas


Filmas "Elijaus knyga" (Book of Eli, 2010) pasakoja apie Bibliją. Apie tai, kaip puošnus jos "King James" vertimo egzempliorius, Elijaus (D. Washingtonas) nešamas kuprinėje, keliauja per išdegintą Amerikos žemę. Po globalaus atominio karo ir visuotinio Šventųjų Raštų naikinimo, tai vienas iš paskutinių spausdinto Dievo žodžio egzempliorių. Kadangi ta Biblija tokia ypatinga, tai, logiška, jog ir labai geidžiama. Elijus jos mokosi mintinai – žinoma, ir dėl to, kad daugiau nėra ką skaityti. Bet jos labai trokšta ir filmo "blogietis" Karnegis (G. Oldmanas). Jo motyvas, žinoma, ne mokytis Dievo žodžio. Jam Biblija yra "ginklas, besitaikantis į silpnųjų bei nusivylusiųjų širdis ir protus. Biblija leistų mums juos valdyti ir kontroliuoti".

Karnegis degte dega dėl Biblijos. Apie lygiai tokį pat karštą užsidegimą, tik su visai priešingu motyvu, skaitome Martyno Liuterio pasakojime apie jo "patyrimą bokšte". Lotyniškai parašytų veikalų rinktinės pirmojo tomo pratarmėje (Vitenbergas, 1545), reformatorius aprašo bene svarbiausią savo gyvenimo posūkį:

Aš gi buvau pagautas nuostabaus troškimo perprasti Pauliaus mintį Laiške romiečiams. Man vis nesisekė, bet ne dėl to, kad širdis būtų atšalusi, o dėl vieno pasakymo, užrašyto pirmame skyriuje [1, 17]: Dievo teisumas apsireiškia joje [Evangelijoje]. O aš juk nekenčiau to pasakymo "Dievo teisumas", suprasdamas jį, kaip buvo įprasta ir kaip buvau išmokytas, filosofiškai: esą tai formalus arba aktyvus teisumas, dėl kurio Dievas pasirodo teisingas ir baudžia nusidėjėlius bei neteisiuosius.
Tačiau, nors gyvenau nepeiktiną vienuolio gyvenimą, Dievo akivaizdoje jaučiausi sąžinės graužiamas nusidėjėlis... ir nemylėjau, ne, aš stačiai nekenčiau teisingojo ir nusidėjėlius baudžiančio Dievo. Slapčia... buvau nusistatęs prieš Dievą tardamas: iš tiesų, lyg nepakaktų, kad vargšus nusidėjėlius... spaudžia visokeriopos Dešimties Dievo įsakymų negandos, Dievas dar ir per Evangeliją kančių užkrauna, dar ir per Evangeliją mus savo teisingumu ir rūstybe gąsdina! Šitaip, būdamas piktos ir sutrikusios sąžinės, aš atidūmiau pas Paulių ir puoliau jį visu aršumu, mirtinai ištroškęs sužinoti, ką gi šventasis Paulius norėjo pasakyti.
Dieną ir naktį nepaliaudamas apie tai svarsčiau, kol Dievas manęs pasigailėjo ir aš pagaliau pastebėjau to pasakymo sąsają, būtent: Dievo teisumas apsireiškia pačiame Dieve. Taip, kaip parašyta: "Teisusis gyvens tikėjimu" [1,17b]. Nuo tada aš Dievo teisumą pradėjau suvokti kaip tokį, per kurį išteisintasis gyvena būtent dovanotu tikėjimu, ir suvokiau, kur glūdi prasmė: Dievo teisumas apsireiškia per Evangeliją, ir būtent pasyvusis, per kurį gailestingasis Dievas dėl tikėjimo mus išteisina lygiai taip, kaip yra parašyta: "Teisusis gyvens tikėjimu." Tada pasijutau tarsi iš naujo gimęs ir pro atviras duris įžengęs į patį rojų. Visas Raštas įgavo naują prasmę. Mintimis perbėgau visus jo žodžius, kiek tik galėjau atsiminti, ir suradau kitų panašios prasmės pasakymų...
Taigi, kaip labai anksčiau nekenčiau pasakymo "Dievo teisumas", taip labai dabar jį vertinu kaip man iš visų brangiausiąjį. Šitaip ta eilutė iš Pauliaus laiško man tapo tikrais vartais į Dangų...

Tradiciškai šis Liuterio gyvenimo epizodas vadinamas "Turmerlebnis" (paž. "Patyrimas bokšte"), kadangi aprašytasis įvykis tikriausiai nutiko Vitenbergo Augustinų vienuolyno bokšte (žr. nuotr.). Tarp šiuolaikinių teologų ir istorikų jį įprasta vadinti "Reformatorische Wende" (paž. "reformatoriškasis lūžis", "posūkis"). Ekspertai daug diskutuota ir apie šio įvykio datą. Dabartiniu metu labiausiai tikėtinu laikomas laikotarpis po Tezių paskelbimo 1517-ųjų rudenį. Tačiau ne apie tai norėtume diskutuoti, kaip ir ne į šio ypatingo įvykio turinį straipsnyje ketiname gilintis. Čia mus ypač domina Liuterio elgesio su Dievo žodžiu motyvai ir būdas.

Noriu suprasti!

Jau pats pirmutinis Liuterio pasakojimo sakinys yra perdėm krikščioniškas, tai yra visiškas Kristaus mokyklos atspindys: Liuteris dega noru suprasti. Jis trokšta "perprasti" arba pažinti [lot. cognoscere – pažinti, suprasti] apaštalo Pauliaus pasakytus žodžius. Toks turi būti tikras krikščionis! Krikščioniškumo bruožas yra noras suprasti, suvokti tam tikrus dalykus apie Dievą, jo būdą ir veikimą, dalykus apie žmogų ir jo gyvenimą. Perprasti visa širdimi ir visu protu. Musulmonui to nereikia. Jam pakanka tik atkartoti, kas yra nurodoma (pvz., norint tapti musulmonu, tereikia du kartus liudininkų akivaizdoje pakartoti tikėjimo išpažinimo tekstą). Iš musulmono taip pat nereikalaujama ir gerai suprasti Koraną, šventąją islamo knygą. Daug svarbesniu už supratimą laikomas mintinas jo mokėjimas ir atkartojimas arabų kalba (nereikalaujant tos kalbos supratimo ir mokėjimo). Krikščionybėje – priešingai. Jos centre stovi klausimas: "Ar ir supranti, ką skaitąs?" (Apd 8, 30). Be tam tikro kiekio supratimo negalima nei tapti krikščioniu, nei juo išlikti.

Pirmasis sakinys sykiu yra ir perdėm protestantiškas. Palyginkime jį su vienu Erazmo Roterdamiečio sakiniu, esančiu veikale Apie laisvąją valią, parašytame vos už poros metų po Liuterio patirčių: "Būtent esama Šventajame Rašte tam tikrų neprieinamų vietų, į kurias pagal Dievo valią neturėtume giliau skverbtis, kuriose, jeigu vis dėlto pabandome įsiskverbti, mus ima gaubti vis tirštėjanti tamsuma..." Dievo žodį stengtis suprasti galime, tačiau tik neperlenkime lazdos! Tik nebandykime skverbtis per giliai, kad nepasiklystume tamsoje! Užtat Erazmas sako, kad "sprendimus visuose dalykuose verčiau pavesti aukštesniam [Bažnyčios valiai]", kur jis įsitikinęs nebūtinumu viską iki galo suprasti.

Liuterio mintys radikaliai skiriasi nuo Erazmo, kuris savosiomis pasirodo kaip ištikimas Romos katalikų bažnyčios mokinys. Katalikiškojo "taip, bet..." laikosi ir humanistas: Biblijos studijoms – taip! Bet jų vienų nepakanka, o ir persistengti nederėtų; suprasti yra svarbu, bet paklusti bažnyčiai – svarbiau. Užtat reformacija nusprendė pasukti priešinga kryptimi: gilyn į Bibliją. Kuo giliau, kuo daugiau supratimo – nepaisant aplinkos nuomonės. Reformacijos laiku buvo naujai atrasta tiesa, kad Dievo žodis mus pasiekia knygos pavidalu. Todėl šios knygos turinį reikia kuo geriau suprasti.

Evangelijos vartai

Liuteris jautėsi pagautas didžiulio troškimo pažinti Dievą. Ir ko gi jis griebėsi? Ogi savosios Biblijos, kurią jau ir taip gana intensyviai studijavo. Jis savo troškimą pažinti perkėlė į tokį pat karštą troškimą skaityti ir apmąstyti, ką skaito. "Dieną ir naktį nepaliaudamas apie tai svarsčiau", būtent apie tą eilutę iš Pauliaus Laiško, siekdamas peprasti apaštalo mintį. Visa tai vyko labai intensyviai ir ilgai: "dieną ir naktį", nepaliaujant! Tikros grumtynės! Ir Liuteris pagaliau pasiekė savo pastangų vaisius. Tai minutei atėjus, jis savo jausmą apibūdina: "tarsi naujai gimęs"; maža to – palygina net su įžengimu "į patį rojų".

Liuteris pastebėjo daug platesnę šios intensyvios Biblijos analizės dimensiją: kad tai gyvybiškai svarbu išganymui. Intensyviai studijuoti Bibliją reikia tam, kad būtum išgelbėtas. Liuteris atliko tai, ką galėjo: jis atkreipė dėmesį į "pasakymo sąsają", o Dievas padarė savo: "pasigailėjo" šio atkaklaus ieškotojo, veikdamas per studijas ir jose.

"Patyrimas bokšte" parodo, kad teologinis tyrinėjimas ir studijavimas nėra savitikslis dalykas, kaip ir netarnauja visų pirma abstraktiems ar izoliuotiems mokslo tikslams. Biblijos studijos yra egzistencinis procesas, nes yra tiesiogiai susijęs su studijuojančiojo išganymu (o per jį ir kitų). Tai ne vartai į žinių ir mokslo pasaulį, o vartai į Evangeliją ir išgelbėjimą.

Ši Liuterio patirtis teologus skatina svarstyti apie aukščiausius savo veiklos tikslus, o kiekvieną eilinį tikintįjį – apie Biblijos atkaklios analizės reikšmę ir prasmingumą. Nes krikščionis "gyvena kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų" (Mt 4, 4). Ne kiekvienas turi tapti etatiniu teologu, bet kiekvienas turėtų kiek galėdamas stengtis suprasti Dievo žodį. Studijos, priklausomai nuo pašaukimo, tarnystės ir atsakomybės, galimos visokios, tačiau turi būti tikros.

Rašto pirmumas

Kaip visi reformatoriai, taip ir Liuteris buvo Šventojo Rašto teologas. Atsivertęs studijuoti Laišką romiečiams ir perskaitęs žodį "teisumas", jis nejuto pasitenkinimo visų mokytojų vartojimu bei įprastu taikymu. Ne tik nejuto, bet visa tai jam net trukdė suprasti taip sudominusią eilutę. Žinoma, Liuteris nemenkino nei komentarų, nei teologinių ar filosofinių knygų, su kuriomis buvo kuo puikiausiai susipažinęs. Bet aiškiai žinojo, kad tarp jų visų Dievo žodis turi neprilygstamą autoritetą ir viršenybę. Dėl to ir atsiversdavo jį su vieninteliu lūkesčiu būtent jame surasti tiesą, kuri atnaujintų ir pataisytų jo mąstymą.

Liuterio "Patyrimas bokšte" yra puiki iliustracija vienam iš esminių protestantų principų, kai kalbama apie Bibliją: sacra scriptura sui ipsius interpres – Šventasis Raštas paaiškina pats save. Tai reiškia, kad vienas Biblijos vietas galima suprasti perskaičius kitas. Ne aiškintojas suteikia tekstui prasmę, o pati Biblija iš savęs ir savo autoritetu pasako tai, ką turi omenyje. Jeigu viena vieta neaiški, reikia ją dėti į platesnį kontekstą. Taip pat ir Liuteris, kai perprato žodžio prasmę, mintimis "perbėgo" visą Bibliją, patikrino atradimą joje ir rado daugiau patvirtinimų savo interpretacijai. Aiškintojas, žinoma, irgi veikia, naudoja savo išmintį, žinias, visokią pagalbinę literatūrą ir t. t. Tačiau visąlaik privalo išlaikyti svarbų klausimą: ką man iš tiesų skaitomas tekstas nori pasakyti?

Tad Biblijos tekstas bet kuriuo atveju išlieka aukščiau visų komentarų ir komentatorių, visų Bažnyčios tėvų, teologų bei visų išpažinimų. Liuterio palikimo tyrinėtojas H. Obermanas pastebi: "Liuterio atneštoji naujovė yra ta, kad jis paskleidė visiško paklusnumo Šventajam Raštui mintį – nepaisant visų kitų autoritetų, kas jie bebūtų – popiežiai ar Bažnyčios susirinkimai". Dėl to Biblijos išmanymas yra visų teologų alfa ir omega. "Tas, kuris įsigilinęs į Šventąjį Raštą, yra puikus teologas", patvirtina ir garsusis reformatorius. Pats Liuteris buvo puikiausias to pavyzdys. 1533 m. jis užrašė: "Jau daugelį metų aš kasmet po dusyk perskaitau visą Bibliją. Ji man tarsi didžiulis, galingas medis, o jos žodžiai lyg šakos, tai aš jas visas ir apstuksenu; nes vis smalsu sužinoti, ko ant jų esama."

Kalba, žodžiai, gramatika

Skaitant "Patyrimo bokšte" citatą, ypatingą įspūdį daro Liuterio radikalus dėmesys tekstui, tai, kaip jis seka žodžius, kaip užsilaiko prie vienintelio žodžio. Jis medituoja (lotyniškame tekste vartoja meditare – mąstyti; čia "svarstyti"), tačiau jo meditacija ne sklando aplink tekstą, o skverbiasi į jį. Lygiai taip pat, kaip Jokūbas grūmėsi su Dievo angelu (Pr 32, 25s), taip su Dievo žodžiu grumiasi Liuteris.

Persilaužimas šiose grumtynėse įvyko tuo metu, kai Liuteris atkreipė dėmesį į "pasakymo sąsają". Regis, nieko ypatingo nepadarė, tik aiškinosi Pauliaus tekstą tomis pačiomis priemonėmis, kuriomis ir šiaip naudojosi tyrinėdamas žodžių prasmes. Apžiūrėjo sintaksę, žodžių tvarką sakinyje, žodžių semantiką ir kitus dalykus. Nes Liuteris žinojo: "Kalbos yra Dvasios kalavijo makštis". Patys žodžiai turi dvasinę dimensiją, dėl to taip svarbu žinoti Biblijos kalbas. "Nuodėmė ir gėda nežinoti mums skirtosios Knygos, nesuprasti mūsų Dievo kalbos ir žodžių", laikėsi įsitikinęs reformatorius.

Tokiam, kuris nori pažinti Dievą ir būti išganytas, kuris siekia augti tikėjimu, Liuteris patartų: pirmyn į Biblijos žodžius ir sakinius, gilyn į jos gramatiką! Liuteris, pagautas didžios vidinės paskatos, neieškojo nei antgamtinių balsų, anei vizijų, nenėrė į jokias mistines patirtis. Jis ėjo ne į save, o iš savęs. Jei ir tu to paties trokšti, Liuteris pasiūlytų raitotis rankoves ir stoti imtynių su Dievo žodžiu. O tokiems, kurie žiūri, kaip dvasiniuose dalykuose "nukirsti kampą", jis savo Užstalės pokalbiuose yra užrašęs: "Visi, kurie giriasi ir trokšta apreiškimų ar regėjimų, yra Dievo niekintojai. Juk šitaip jie išsiduoda, jog jiems nepakanka Dievo žodžio. Dvasiniuose dalykuose aš nelaukiu nei kokių ypatingų apreiškimų, nei reginių, išvystų sapne; aš turiu aiškų Žodį."

Uolumas, aistra, emocijos

Biblijos studijos gali būti ir sunkios bei varginančios, kai kada gana sausos ir mažai įkvepiančios. Tačiau niekada nebus tokios, kad visai nedalyvautų jausmai. Veikia intelektas ir emocijos. Dėl to skaitant Liuterio citatą, ypač pastebimas kalbos emocingumas. Liuteris stebėtinai daug kalba apie jausmus, sakosi buvęs "mirtinai ištroškęs" suprasti, pagautas "nuostabaus troškimo" sužinoti ir net pasijutęs besąs "sutrikusios sąžinės". Vyksta kova tarp meilės ir neapykantos. Sauso, bejausmio pragmatizmo – nė ženklo. Liuteris, aišku, kiek perdeda (kaip ir dažnai darydavo) sakydamas, kad "puolė" Paulių, dėl to lotyniškasis pulsare (kirsti) kai kur net verčiamas sušvelnintai "spausti".

Liuteris šiuo tekstu, kaip ir visu savo gyvenimu parodo, kad tikėjimo dalykai, kaip ir meilė bei pažinimas, liečia visą asmenį. Juk negali mylėti ir tikėti vien širdimi, o galvoti vien tik galva – to taip lengvai nepaskirstysi! Tiems dalykams reikia viso žmogaus. Meilė Dievui visada turi turinį, yra ir racionali, o Dievo pažinimas – emocionalus. Dėl to ir Dievo žodžio pažinime visada yra sava dalis jausmų.

Liuteris visąlaik buvo Dievo žodžio tyrinėtojas, teologine kalba tariant: egzegetas. Tam darbui paskyrė nemažai proto, tačiau ir tiek pat aistros. Tai žinojo ir jo studentai. Dėl to egzegezėje jie su sunkiu tekstu buvę patarti elgtis lygiai taip, kaip elgėsi Mozė dykumoje su uola, iš kurios lazdos kirčiu turėjo išgauti vandens savo tautai (Sk 20, 11). Tad ir mums galioja: eikite ir suduokite į tekstą visu savo intelektu ir jausmais – jeigu tikrai trokštate!

Triūsas, darbas, kančia

Biblija nėra paslaptingoji neperskaitoma knyga. Visos jos esminės ištarmės yra aiškios ir suprantamos. Tačiau kartais, kad prieitum prie tos esmės, turi įdėti daug pastangų, ilgo ir intensyvaus darbo. Taip nutiko ir Liuteriui su Pauliaus laišku. Ir ne vien tik su šiuo tekstu. Liuteris kaip teologijos profesorius į savo darbą žiūrėjo labai rimtai ir pats nuolat demonstravo pavyzdingą stropumą. Jis prirašė galybę laiškų, krūvas dokumentų, raštų, be to, per savaitę paruošdavo po kelis pamokslus. Ir visa tai darė labai kokybiškai.

Kadangi teologai ir pamokslininkai dirba su Dievo žodžiu, tai jų atsakomybė yra ypatingai didelė. Liuteris sakydavo: "Namų ūkio darbuose prakaito išliejama daug; politiniuose darbuose – daugiau; Bažnyčioje – daugiausia." Dėl to taip griežtai jis kritikuoja savo kolegas:

"Kai kurie pastoriai yra tingūs ir niekam tikę. Jie nesimeldžia, neskaito, netyrinėja raštų... O mes juk esame pašaukti budėti, mokytis ir daugiau skaityti. Iš tiesų jūs negebate pakankamai paskaityti Biblijos; jeigu to ir imatės, tai nestropiai; o to, ką perskaitot stropiai, nesuprantate, o jeigu ką ir suprantate, tai neišmokstate, o ką išmokstate, negebate paliudyti savo gyvenimu... Šėtonas... pasaulis... ir mūsų kūnas kyla ir maištauja prieš mus. Dėl to, mieli ponai ir broliai, pastoriai ir pamokslininkai, melskitės, skaitykite, studijuokite, būkite stropūs... Šis sunkus ir audringas metas duotas ne tam, kad tingėtume, miegotume ir knarktume."

Greta sunkaus darbo bei prakaito liejimo dar stoja ir dvasinė dimensija. "Kadangi išsyk, kai tik per tave Dievo žodis atsivers [taps suprantamas], tave puls šėtonas", piešia realistišką vaizdą reformatorius. Tačiau būtent visi pasipriešinimai bei "šėtono siautėjimai" padaro žmogų "teisingu [teologijos] daktaru" ir "geru teologu". Nes išpuoliai verčia giliau skverbtis į Dieviškas mintis, "tik sunkumas išmoko pastebėti Žodį". Tad grumtynės su žodžiu, galima sakyti, sykiu yra ir grumtynės su pačiu velniu. Laiške Melanchtonui Liuteris prisipažįsta: "Jau daugiau negu savaitę esu blaškomas tarp dangaus ir pragaro; visas mano kūnas tarsi sudaužytas, visi nariai drebėte dreba"; be to, priduria esąs "genamas nusivylimo bangų ir audrų bei pykčio prieš Dievą".

"Aš" ir tradicija

Aš ir Paulius – skaitant šį tekstą, atrodo, tarsi Liuteris pats vienas ir visiškai naujai būtų atradęs Pauliaus žodžių prasmę. Tam tikra prasme taip ir buvo. Dažnas pirmojo asmens vartojimas pabrėžia, kad Liuteris buvo paliestas nepaprastai asmeniškai ir daugelį dalykų išvydo tikrai naujai. Tačiau būtų klaida, jeigu šį jo patyrimą traktuotume kaip vien subjektyvų. Savo istoriniame kontekste Liuteris nebuvo ir negalėjo būti vienas su Biblijos tekstu. Liuterio egzegezė, pamokslai ir mokymas buvo paremtas Bažnyčios tradicija, t. y. praėjusių šimtmečių visuotinės Dievo Bažnyčios mąstytojų įžvalgomis, ypač Bažnyčios tėvų mokymu.

Tada Liuteris, tiesa, nusigręžė nuo Romos katalikybės, kuri buvo atitolusi nuo tikrosios tradicijos, tačiau pats senajam mokymui liko ištikimas. Liuteris gebėjo aiškiai atskirti, kas yra kas, dėl to dalį tradicinių dalykų, kaip, pvz., scholastinę teologiją, Bažnyčios tėvus Origeną ir Jeronimą jis labai aršiai kritikavo, o Augustiną nepaprastai vertino. Bet tai liečia daugelį reformacijos pradininkų: Bucerį, Bulingerį, Kalviną ir kitus. Liuteronų reformatorius Urbonas Regijus (mirė 1541 m.) pabrėžė: Šventasis Raštas privalo visuomet būti aiškinamas dermėje su visuotinės Bažnyčios perduotu mokymu.

Daugeliui reformatorių gana anksti teko patirti priekaištų, esą jie skleidžia naujus ir Bažnyčiai svetimus mokymus. Atsakomajame laiške kardinolui Sadoleto’ui (1539) jaunasis Kalvinas atkerta aukščiausiai vertinąs tik Šventojo Rašto autoritetą, "kuris yra matas visų jų [Bažnyčios] mokymų". Jis sukritikuoja scholastų mintis, pavadindamas jas "paslaptinga magija" ir pačią Romos bažnyčią, kurioje "Dievo žodis yra pastumtas į šalį ir nutildytas". Tačiau, kita vertus, "mokymo dalykuose mes [evangelikai] nuoširdžiai vadovaujamės senąja Bažnyčia", kadangi "mūsų pusėje gyvuoja žymiai didesnė dermė su senąja Bažnyčia nei pas jus! Mes nenorime nieko kito, kaip tik to, kad vienąsyk būtų atkurtas senasis garbingasis Bažnyčios veidas." Po to jis išvardija visą virtinę Bažnyčios tėvų. "Jų liudijimai verti pasitikėjimo. O dabar pasižiūrėk į savuosius griuvėsius, iš tos Bažnyčios pas jus šiandien išlikusius!"

Šventasis Raštas turi prioritetą, ir visų pirma mes paklūstame jam. Tačiau to, ko mokė reformatoriai, galime rasti jau ankstyvojoje Bažnyčioje. Tarp visų šių mokymų yra ir apie nuteisinimą vien per tikėjimą. Reformatoriai pasiūlė papildymų, praplėtimų, kitų naujovių, tačiau iš esmės jų darbai tebuvo tik tradicinės linijos tąsa. Taip veikė ir Liuteris. Jis tarsi naujai skaitė Dievo žodį, tačiau, kita vertus, jo protas ir širdis jau seniai buvo užpildyti gausiomis žiniomis.

Tad Liuterio "Patyrimas bokšte" neturi jokio pagrindo būti įvertintas kaip grynai subjektyvus įvykis, nes jis nėra nė per sprindį atitrauktas nuo tradicijos ir Bažnyčios. Bet esama didelės pagundos būtent taip vertinti, ypač tarp evangelikų. Dėl to didysis Bažnyčios istorikas Philipas Schaffas (1819–1893) perspėja:

"Pavojingiausias priešas, kuriam turime nepasiduoti, yra ne Romos bažnyčia, o sektantizmo rykštė tarp mūsų pačių; ne tas vienas vienintelis popiežiaus asmuo mieste ant septynių kalvų, o galybės vokiečių, anglų ir amerikiečių popiežiukų, vėl besigviešiančių protestantus paspausti po žmogiškojo autoriteto padu – autoriteto, grįsto ne Bažnyčioje, o jų asmeniškame sprendime bei valioje. Kad prieš jį atsilaikytume, mums reikia daugiau nei vien formalaus principo [sola scriptura, protestantų paklusnumo Biblijai principas], nes visi tie popiežiukai remiasi – neteisėtai – būtent Biblija. Mums reikia istorijos pastiprinimo, mes privalome pradėti galvoti apie Bažnyčią kaip tiesos pagrindą, visų tikinčiųjų motiną, o tik paskui apie ją – kaip teisėtai paklūstančią Žodžiui." (Principle of Protestantism)

Studijos ir malda

Per Rašto tyrinėjimą į išganymą! – tai tik dalis tiesos. Antai 1518 m. Liuteris yra pasakęs: "Kad Šventojo Rašto neperprasi nei studijomis, nei talentu, yra visiškai aišku. Dėl to jūsų pareiga pradėti nuo maldos". Vien "mintys ir supratimas" neįveiks teksto, nes Biblija, kad ir sudaryta iš žodžių, taigi atrodo kaip visos knygos, bet tie žodžiai yra "amžinojo gyvenimo žodžiai" (Jn 6, 68). Jų turinys – dieviškoji Evangelija, dėl to šia prasme jie sudaro ne 'įprastą’ knygą.

Tad kiekvienam, kuris imasi interpretuoti Dievo žodžius, reformatorius patartų: "Klaupkis ant kelių savo kambarėlyje ir, tikrai nusižeminęs bei susikaupęs, prašyk Dievo, kad jis per savo mieląjį Sūnų teiktųsi tau atsiųsti Šventąją Dvasią, kuri tave apšviestų, vestų ir supratimo duotų." Bibliją perprasti galima tik "studijomis ir pagarbia malda". Besikliaujantys vien savo protu, anot Liuterio, panašūs į "tokius, kurie į Raštą veržiasi purvinomis kojomis tarsi kiaulės". Visos studijos bus bevaisės be Dievo darbo, kuris minkština mūsų širdis ir naikina aklumą.

Dvasia ir Raštas

Kodėl Liuteris, skaitydamas Pauliaus žodžius, taip kamavosi ir vargo? Nejaugi visiems to reikia? Gal yra lengvesnių kelių? Ar tikrai Dievas per savo užrašytąjį Žodį kalbėsis su jo skaitytoju? Liuteris buvo įsitikinęs: "Tie, kurie nori išgirsti Dievą kalbant, turi skaityti Šventąjį Raštą". Nes jis ir yra tasai Dievo kalbėjimas. Tačiau buvo ir tam nepritariančių evangelikų. Antai "kairysis" reformacijos sparnas, kurio tokie atstovai, kaip anabaptistų vedlys Hansas Denckas, manė visai kitaip. Jis 1527 m. rašė:

"Žodis, kurį tariame išoriškai savo lūpomis, girdime savo kūno ausimis, rašome ranka ir spausdiname, nėra tas gyvasis, tikrasis, amžinasis Dievo žodis. Tai tik liudijimas, nuoroda, nukreipianti į vidinį žodį... Niekas išoriško, joks žodis anei ženklas, sakramentas ar pažadas, niekas neturi galios vidiniam žmogui suteikti saugumo, paguodos ar tikrumo."

Denckas mokė, kad egzistuoja vidinis žodis, Dvasios balsas, kuris yra didesnis už išorinį Žodį, Šventąjį Raštą. Panašiai galvojo ir J. Umlaufas: "Jeigu jis [Šventasis Raštas] tėra tik Jo Žodžio liudijimas, tai nėra pats Dievo žodis... Dėl to visą palaiminimą dera priskirti vien tik vidiniam gyvajam Dievo žodžiui ir visai nesieti jo su išoriniu Žodžiu ar Raštu..." Visą pagrindą ir esmę sudaro tiesioginis Šventosios Dvasios veikimas viduje; išorinis, girdimas, skelbiamas Žodis viso labo tėra tik ženklas ir nuoroda ir net ne Dievo žodis tikrąja prasme. H. Denckas toliau sako:

"Šventąjį Raštą aš laikau verčiausiu iš visų žmogiškų turtų, tačiau ne tokiu vertingu, kaip Dievo žodis, kuris yra gyvas, galingas ir amžinas, kuris yra atskirtas ir laisvas nuo visų šio pasaulio elementų... Dėl to ir išganymas nėra pririštas prie Rašto, kad ir koks jisai būtų naudingas bei geras. Mat visa tai priklauso štai nuo ko: Šventajam Raštui nėra įmanoma pagerinti piktos širdies... Tad žmogus, kuris yra išrinktas Dievo, išganytas gali būti ir be pamokslo bei Rašto."

"Spiritualistai" be jokių skrupulų atplėšė Dvasią nuo Rašto ir tikėjo juos veikiant greta, nepriklausomai vienas nuo kito, o Dvasiai – dar ir reikšmingiau. Žinoma, joks reformatorius nieku gyvu nebūtų su tuo sutikęs. Išspausdinta raidė išties tiesiogiai širdies nekeičia, bet ji keičia sykiu su Dvasia, nes Dvasia raidę panaudoja. Dvasia naudoja "Rašto studijas", kad per jas paveiktų studijuojantįjį. 1539-ųjų Psalmės 119 komentare Liuteris teigia: "Dievas nori tau savo Dvasią suteikti tik per šį išorinį Žodį". O tasai išorinis žodis visų pirma yra ne kas kita kaip knyga, kurią reikia skaityti, nagrinėti ir kurios žinią reikia skelbti. Liuterio mintis parėmė ir Kalvinas: "Privalome Raštą skaityti ir tyrinėti su tikru užsidegimu, jeigu iš Dievo Dvasios norime naudos ir vaisių gauti..." (Inst. I,9,1).

Reformatoriškąjį mokymą apie Rašto ir Dvasios santykį Liuteris išdėstė 1537-ųjų Šmalkaldeno nuostatuose: "Liekame tvirtai įsitikinę tuo, kad Dievas niekaip kitaip nesuteikia savo Dvasios ir malonės, kaip tik per duotąjį išorinį Žodį ir su juo, idant apsigintume nuo entuziastų, tai yra Dvasios šalininkų, kurie didžiuojasi Dvasią turį be Žodžio ir aukščiau už jį". Liuteris reiškėsi labai aštriai, kadangi gynė evangeliškojo tikėjimo esmę. Anot reformatoriaus, taip kaip jie, veikia ir šėtonas, kuris ir pirmuosius žmones nuo išorinio Žodžio nukreipė, kuris palenkė paisyti savikliovos, žvelgti į save ir vien tuo vadovautis.

Mūsų vienintelis vynuogynas

Liuterio žinia šiandienos skaitytojui yra trumpa ir aiški: visos pastoracinės tarnystės ašimi turėtų tapti darbas su Knyga. Nes kiekvienas pamokslininkas, mokytojas ir skelbėjas iš esmės tarpininkauja mums priimant knygoje paskelbtą Dievo žodį. Savo veikale Sendschreiben an den christlichen Adel (Laiškas krikščioniškajai diduomenei) jis tai vadina "mūsų vieninteliu vynuogynu". Todėl Liuterio laikų bendruomenėse buvo tiek daug pamokslaujama. Liuteris buvo teologijos profesorius, bet sykiu ir pamokslininkas, kaip jau minėta, pamokslavęs sekmadienį dažniausiai po du kartus ir kartą per savaitę. Vidutiniškai maždaug kas trečią dieną vis pasakydavo po pamokslą.

Šiandien mums nėra reikalo kopijuoti XVI–XVII amžiaus papročių. Mūsų sąlygos yra pasikeitusios, o Dievo žodžio sklaidos galimybės labai išplitę. Tačiau pareiga tyrinėti Dievo žodį niekur nedingo. Tebėra ir pareiga kiekvienai bažnyčiai, bendruomenei, krikščioniškai grupei savęs kritiškai paklausti: kaip mums sekasi studijuoti Dievo žodį? Ar tos studijos nėra nustumtos į pašalį, paverstos antraeiliu užsiėmimu, menkniekiu? Gal jau visai kiti dalykai užima mūsų krikščioniškumo centrą?

Tiesa, Dievo žodis kalba pats už save, išties pasižymi natūraliu aiškumu, kurio skaitytojui ar klausytojui nepastebėti ar neišgirsti pakankamai dažnai yra tiesiog neįmanoma. Tačiau tai tik pusė tiesos. Kita pusė byloja apie tam tikrą Dievo žodžio paslaptį. Dėl to taip pat dažnai mums tenka laužyti galvą, plušėti, su Žodžiu grumtis ir jį nugalėti, kad išgautume tikrąją prasmę. Ar tam mes šiandien esame pasirengę?

Nes tai ne patikimo ar skonio klausimas. Net ir ne tradicijos. Tai išganymo klausimas, kadangi Šventojo Rašto studijos, kaip Liuteriui, taip ir mums, gali tapti vartais į patį Dangų.