Holger Lahayne
Geresnės tėvynės beieškant
Tėvynė vienija bendra kalba, kultūra, istorija ir kartais išskirtine meile kuriai nors sporto šakai. Šiandien sąsajos su tėvyne toli gražu nebėra tokios stiprios kaip seniau, dėl to atrandamos beveik tik krepšinyje ar futbole. Antikos laikais buvę tautų, išties save laikiusių pasaulio bamba, centru ir dėl to nekentusių visų aplinkinių. Šių šalių gyventojams palikti savo šalį nebuvo jokios prasmės, nes niekas negyveno geriau. Gal tik kartais vertėjo išvykti į žygį užimti naujų teritorijų – dėl viso kito namie išties buvo geriausia. Bet Biblija vienoje iš svarbiausių istorijų papasakoja visiškai priešingą atsitikimą. Prieš 3000 metų Dievas paliepė gerai ir ramiai gyvenusiam Abraomui palikti savo šalį ir iškeliauti į nežinomas žemes:
"VIEŠPATS tarė Abromui: "Eik iš savo gimtojo krašto, savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu. 2 Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir palaiminsiu tave; išaukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaiminimas. 3 Laiminsiu tave laiminančius ir keiksiu tave keikiančius; visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą." (Pr 12, 1–3)
Ir Abraomas pakilo ir išėjo. Dievui paliepus pats laisvai sutikęs ir apsisprendęs, jis paliko savo kraštą Mesopotamijoje (dabartinio Irako teritorija). Šiandieninis žmogus čia nematytų nieko ypatingai keisto. Bet to meto gyventojui toks paliepimas buvo neregėta negirdėta naujiena, tikras perversmas. Nes visi gyveno pagal vieną taisyklę – lik kur gimei ir daryk tai, ką darė tavo tėvai.
Dėl to pirmoji Biblijos knyga negaili vietos smulkiai aprašyti Abraomo kelionę, tolimesnį gyvenimą ir jo palikuonių likimus. Net Naujasis Testamentas ne sykį užsimena apie tuos laikus ir pateikia trumpų atpasakojimų. Vienas iš pirmųjų užrašytas Apaštalų darbų knygos 7 skyriuje, kankinio Stepono pamoksle. Taip pat apie tai kalbama ir Laiške hebrajams 11, kur, pradedant Abeliu, aptariamas iškiliausių Senojo Testamento asmenų gyvenimas. Apie Abraomą nuo 8 eil. sakoma:
"Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs. 9 Tikėdamas jis apsigyveno pažadėtoje žemėje tartum svetimoje, įsikūręs palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado paveldėtojais. 10 Mat jis laukė miesto su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas. 11 Tikėdama ir pati Sara, nevaisinga ir nebe to amžiaus, gavo galią susilaukti palikuonies, nes pasitikėjo tuo, kuris buvo davęs pažadą. 12 Todėl iš vieno vyro, ir dar apmirusio, gimė palikuonys, gausūs tartum dangaus žvaigždės ir nesuskaitomi kaip jūros pakrantės smiltys.13 Jie visi mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, tik iš tolo juos regėdami, sveikindami ir išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir ateiviai. 14 Taip kalbėdami, jie duoda suprasti, jog ieško tėvynės. 15 Jeigu jie būtų minėję aną, iš kurios iškeliavo, jie būtų turėję laiko sugrįžti atgal. 16 Bet dabar jie troško geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Todėl Dievui negėda vadintis jų Dievu: jis parengė jiems Miestą!"
Tikėdamas...
Laiško hebrajams 11 skyrius yra vienas iš svarbiausių Naujojo Testamento tekstų apie tikėjimą. Daugiau vietų, kur tieksyk būtų minimas šis žodis, gal nerastume. Tuoj pat iš pradžių pateikiamas tikėjimo apibūdinimas: "Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome" (11, 1). Kuo tikėti? Skyrius sako, kad būtent šiais dalykais: tuo, kad Dievas egzistuoja (11, 6); kad jis sukūrė visą pasaulį (11, 3); kad jis yra bendraujantis su žmonėmis, kalbantis Dievas (11, 4.5.7), besikreipiantis į juos paprastais žodžiais, pažadais, pranašystėmis. Tikėjimas pasikliauja šiais dalykais, jų laikosi. Tai suteikia vilties (11, 1.11).
Tikėjimas yra dėl to toks svarbus, kad tik per jį vienintelį, kad tik jo keliu eidamas, žmogus pateks pas Dievą: "Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui" (11, 6). Teisumas Dievo akivaizdoje įgyjamas vien tik per tikėjimą – tai pagrindinė vienuoliktojo skyriaus tema. Šią temą iš naujo atrado, iškėlė ir ėmė akcentuoti XVI a. evangelinių bažnyčių reformatoriai: "Žmonės negali nuteisinti savęs Dievo akyse savo jėgomis, nuopelnais ar darbais", sako Augsburgo tikėjimo išpažinimas (IV str.) Nuteisinimas ir paguoda ateina tik "jei tikima Kristaus pažadu, kad dėl jo mūsų nuodėmės atleistos" (Augsburgo išpažinimo apologija, IV). Todėl "tikėti reiškia kliautis Kristaus nuopelnais".
Dėl to visais laikais, nuo pat Abelio, kaip pabrėžia ir vienuoliktasis skyrius, tikintieji buvo nuteisinami. Nuteisinami visi tie, kurie pasitiki Dievo pažadais. Nuteisina ne priklausymas kuriai nors tautai ar grupei. Paulius sako, kad jo tėvynainiai, žydai, nuteisinami ne dėl to, kad yra Abraomo palikuonys. Jis pabėžia, kad Abraomas išganymą pelnė dėl savo tikėjimo, šitaip tapdamas visų tautų tikinčiųjų tėvu (Rom 4, 16). Dėl to šia prasme visi tikintieji yra "Abraomo vaikai" (Gal 3, 7).
Martynas Liuteris pabrėždavo, kad šis tikėjimas privalo apimti visą žmogaus gyvenimą, visus darbus. Viskas, ką bedarytume, turi vykti iš tikėjimo ir per tikėjimą. Jeigu darome daug gerų darbų, bet ne su tikėjimu, tai tie darbai "yra niekiniai ir visiškai mirę", drąsiai ir aiškiai sako Liuteris knygoje Von den guten Werken (Apie gerus darbus). Tad tikėjimas nevyksta ir negali vykti vien tik bažnyčioje sekmadieniais ar atliekant kokius nors religinius veiksmus. Jis turi lydėti ir persmelkti viską, ką bedarytume. Tą patį sako ir Laiško hebrajams 11 skyrius. Jame minimi įvairūs, tarp to ir religiniai veiksmai: Abelio aukojimas, Jokūbo palaiminimas; bet taip pat ir paprasti gyvenimo dalykai: Nojaus laivo statyba, Mozės tėvų civilinis nepaklusnumas, prostitutės Rahabos poelgis; karo vaiksmai kaip Jericho užkariavimas; socialinio gyvenimo peripetijos: šeima, gyvenamoji vieta, laidotuvės; tikinčiųjų persekiojimas ir kankinystė bei kiti dalykai.
Mūsų teksto pirmoji eilutė mini labai svarbią tikėjimo pasekmę – paklusnumą (eil. 8). Tikėjimas reiškiasi paklusnumu. Kas nepaklūsta Dievui, tas taip parodo, jog į jį netiki. Nes kitaip ką galvotume apie Abraomą, sakantį: "Aš tikiu į tave, Dieve, bet, nepaisant to, niekur eiti nesirengiu." Galvotume: kaipgi jis tiki, jeigu nepaklūsta? Dėl to visoje Biblijoje tikėjimas ir paklusnumas yra artimai susiję (žr., pvz., Rom 1, 5).
Taigi tikėjimas yra, be abejo, teigiamas dalykas; ypač jo pasekmės pozityvios. Bet taip pat nereikia užmiršti, kad jis savaime turi ir neigiamą bruožą: tai nematymas, nežinomybė. Ta pati skyriaus pirmoji eilutė kalba apie tikrovę, "kurios nematome" (11, 1). Nojus nematė atplūstančių tvano vandenų (11, 7), bet ėjo statyti laivo. Abraomas nežinojo, kur jam reikės eiti, bet pakilo ir išėjo. Trylikta eilutė duoda gerą apibendrinimą: šie ir kiti paklusnieji žmonės Dievo pažado vaisius regėjo tarsi "iš tolo". Tai tikriausiai užuomina į patirtį Mozės, kuriam nebuvo lemta pamatyti Pažado žemės, o ją tik išvysti iš tolo užkopus ant kalno (Iš 34, 4).
Dievas davė daugybę pažadų. Kai kurie iš jų išsipildė: Abraomas ir Sara susilaukė žadėtojo sūnaus; juodviejų palikuonys – Izraelio tauta – įžengė ir apsigyveno Pažadėtoje žemėje; izraelitai sulaukė žadėtojo išgelbėtojo, Mesijo, kuris Jėzaus Kristaus asmenyje atėjo pas juos ir tapo regimas.
Bet daugelio dalykų dar niekas iš žmonių nėra matęs. Mes nematome Dievo (Iš 33; Jn 1, 18). Mes nematome prisikėlusio Kristaus, dėl ko jis sako: "palaiminti, kurie tiki nematę" (Jn 20, 29). Kalno pamoksle pažada: "palaiminti tyraširdžiai; jie regės Dievą" (Mt 5, 8). Dievo regimybė yra ateities dalykas. Pauliaus santrauka: "Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį" (1 Kor 13, 12). Paprasčiau būtų galima pasakyti šitaip: čia, žemėje, mums skirta Dievą tikėti, o ten, danguje, jį regėti (žr. 2 Kor 5,7).
Būtent dėl pastarosios priežasties tikėjimas nėra lengvas dalykas. Niekada nebuvo lengvas. Galima tik numanyti, kad Nojus, pradėjęs savo keistąją statybą, galėjo sulaukti aplinkinių nuostabos, gal net ir pašaipų. Abraomas, staiga pakėlęs visą savo šeimyną į kelią, irgi galėjo išgirsti daug klausimų ir priekaištų. O Sara rungėsi su savo netikėjimu. Paulius Laiške romiečiams 8 sk. mūsų situaciją apibūdina blaiviai: "Mes esame išgelbėti viltimi", ir iš karto priduria: "tačiau regima viltis nėra viltis". Mes tikime ir viliamės "nematydami"; mes tikimės žadėtojo išganymo atbaigimo, tiksliau, "mūsų kūno atpirkimo". Kol tai neįvyko, "visa kūrinija... tebesikankina". Ne išimtis ir tikintieji: "ir mes dejuojame" (8, 22–25).
Mūsų dienomis tikėti neregimais dalykais yra dar sunkiau – juk mes gyvename matymo ir vaizdų pasaulyje: televizija, internetas, taip pat jau ir telefonai. Ypač stipriai su tikėjimu konkuruoja visagalė ir visur esanti reklama, siūlanti neatidėliotiną bet kurios problemos sprendimą, suteikianti galimybę čia pat viską pamatyti. Dangaus vizija – dabar ir čia, be jokio vertimo laukti, viltis ar regėti iš toli. Mūsų gyvenimas yra tarsi momentinis kreditas – reikia ir turi! Šių dienų kultūroje gyvenama regėjimu, o ne tikėjimu. Nepaisant to, ar mes esame pasirengę tikėti?
Geresnė tėvynė
Rom 8 Paulius kalba apie laukimą, o Laiško hebrajams autorius – apie troškimą. Tikintieji ilgisi ir trokšta "geresnės tėvynės" (11, 16). Ta tėvynė nėra mūsų žemiškųjų protėvių namai, tai yra "dangiškoji" tėvynė. Tiksliau, dangiškasis miestas, minimas eil. 10. Jo statytojas yra Dievas; jis turi "tvirtus pamatus"; jis yra "išliekantis" miestas, "būsimasis" amžinybėje (Hbr 13, 14); "gyvojo Dievo miestas, dangaus Jeruzalė" (12, 22). Apreiškimo knygoje 21, 2 dar jis vadinamas "šventuoju miestu" ir "naująja Jeruzale".
Kuo toji būsimoji tėvynė yra geresnė? Paulius buvo Romos imperijos pilietis ir galėjo naudotis gana nemenkomis pilietinėmis teisėmis (Apd 22,28). Jis šią privilegiją vertino ir kartais išnaudojo. Paulius užaugo Tarse, dabartinės Turkijos pietuose, ir save laikė žydų tautos atstovu. Visos tos teisės ir šaknys, visa tautinė ir pilietinė savimonė savaime nebloga. Bet tai tebuvo žemiška. Visos žemiškosios tėvynės, valstybės, karalystės ir miestai yra Dievo išlaikomi, jo rankose (2 Met 20, 6; Ps 2, 8s; 22, 29). Jie iškyla ir sužlunga. Nė vienas iš jų nėra amžinas. Dangiškoji tėvynė yra dėl to geresnė, kad amžina.
Kodėl ji yra miestas? Tūkstantmečius svarbiausia miestų funkcija buvo apsauga. Aukštos ir storos miestų sienos patikimai saugojo nuo užpuolikų ir priešų. Apr 21, 12 dangiškoji Jeruzalė vaizduojama taip pat su sienomis, už kurių viešpatauja taika ir visiškas saugumas. Be to, miestai visados buvo ir ta vieta, kur susitikdavo didžiausi įvairių žmonių srautai. Ir būsimajame dangaus mieste kartu gyvens skirtingų tautų žmonės (Apr 21, 24). Bet svarbiausia, kad jie bendraus ne vien tik tarpusavyje, o ir su Dievu (Apr 21, 3), jį susitiks ir tada tiesiogiai regės (1 Jn 3, 2; Apr 22, 4). Šis miestas nesusidės vien iš pastatų ir gatvių. Jame augs ir atnaujintas, Pradžios knygoje 2 minimas Edeno sodas, su trykštančia gyvybės vandens upe ir prie jos žaliuojančiu "gyvybės medžiu" (Apr 22, 1–2).
Ar į šį miestą galime patekti tik po mirties? Iš tiesų dabar mes gyvename šioje žemėje ir apie Dievo miestą tik svajojame ir jo trokštame. Jame amžinai apsigyventi galėsime, be abejo, tik po mirties. Bet Paulius Fil 3, 20 sako, kad jau dabar "mes esame dangaus piliečiai". Mūsų būsimoji gyvenamoji vieta jau dabar deklaruota danguje. Dėl to Jėzus Lk 10, 20 ragina: "Džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje", ten užvestoje "gyvenimo knygoje" (Fil 4, 3; žr. Iš 32, 32; Ps 69, 29; Dan 12, 1; Apr 21, 27). Tai pats patikimiausias gyventojų registras, nes iš jo paklusnių tikinčiųjų vardai niekur nepasimes ir niekada nebus ištrinti (Apr 3, 5).
Ar mes norime į tą miestą? Apaštalas Paulius aiškiai žinojo, kad nori. 2 Kor 5, 8 jis kalba apie visišką pasirengimą ir gilų troškimą tenai nukeliauti. Kuo greičiau "palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį". Bet dauguma iš mūsų šiandien šitokio noro nebeturi. Per sovietmetį dangaus viltis žmonėms buvo varu išvaryta. Marksas su Leninu intensyviai piršo rojaus viltį žemėje – gyvenimą tobulame komunizme. Dabartinėms kapitalistinėms dienoms gerai tinka vokiečių humoristo Ingo Appelto sakinys: "Seniau žmonės norėjo patekti į dangų. Dabar visi nori patekti į televiziją".
Ir beveik visoje šiandieninėje pseudodvasinėje, pseudoreliginėje ir ezoterinėje literatūroje dangus yra nukeltas ant žemės. Rojus gali egzistuoti čia pat, šalia mūsų arba mūsų viduje, ką ypač akcentuoja budizmas. Populiariojoje Robino Sharmos knygoje Vienuolis, kuris pardavė savo "Ferrari" rašoma: "Atgaivink savo dvasią, puoselėk savo sielą. Tai kelias į nirvaną". O nirvana, anot autoriaus, ir yra išganymo tikslas:
"Tai – ne vieta. Tai būsena, kurios būdamas tampi visai kitoks, peržengi visas ankstesniosos būties ribas. Tada viskas tampa įmanoma. Nebelieka kančių, ir gyvenimo šokis šokamas dieviškai tobulai. Pasiekę nirvaną, išminčiai jautėsi taip, tarsi būtų įžengę į žemiškąjį rojų."
Tad ką pasirinksime? Ar dangų čia ir dabar, kuriame patys galėsime būti dievais? Ar dangų anapus, ten, pas Dievą?
Svečiai ir ateiviai
Jeigu mūsų gyvenamoji vieta jau deklaruota danguje, tai koks mūsų statusas čia, žemėje? Abraomui ir jo palikuonims Dievas pažadėjo amžina nuosavybe duoti Kanaano kraštą (Pr 17, 8), bet Abraomas jo šeimininku niekad taip ir netapo, visą gyvenimą praleisdamas "palapinėse". Apd 7, 5 Steponas pateikia dar liūdnesnę tiesą: Dievas "čia jam [Abraomui] nedavė nuosavybėn nė pėdos žemės". Ir pats Abraomas Pr 23, 4 save laiko "svetimšaliu ir ateiviu" (panašiai ir Jokūbas, Pr 47, 9). Abraomo palikuonys pagaliau pasiekė Pažadėtąją žemę ir joje apsigyveno. Tačiau dvasine prasme visi Senojo Testamento tikintieji liko "žemėje svečiai ir ateiviai" (eil. 13). Tą patvirtina ir kitos ST vietos (1 Met 29, 15; Ps 119, 19). Keliauninko gyvenimas palapinėse yra gyvenimo laikinumo simbolis ir sukuria priešpriešą amžinajam Dievo miestui.
Naujojo Testamento žinia ta pati. Panašiai kaip Abraomas, žydų patriarchas, visą gyvenimą praleido palapinėse, taip ir Jėzus Kristus – žydų karalius (Jn 18, 37) ir visų karalių karalius (1 Tim 6, 15)! – apie save sako: "Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti" (Mt 8, 20). Jokių pilių ar rūmų, netgi paprasčiausio nuosavo namelio.
Krikščionys eina Kristaus pėdomis, seka jo pavyzdžiu. 1 Kor 4, 9s Paulius aprašo apaštalų vargus; jie irgi sakė: "esame be pastogės" (eil. 11). Petras pačioje savo Pirmojo laiško pradžioje tikinčiuosius vadina ne tik išrinktaisiais, bet ir "ateiviais" (1 Pt 1, 1; Kavaliausko vert. "pakeleiviai").
Kaip visa tai liečia mus? Svetimšaliai, atėjūnai visada lengvai krinta į akį, nes skiriasi nuo vietinių išvaizda, kalba, elgsena. Tai galioja ir dvasine prasme, kai kalbame apie tikinčius žmones. Jie irgi yra akylai "stebimi" netikinčio pasaulio. Dėl to Petras taip primygtinai prašo tikinčiuosius rinktis moraliai nepriekaištingą ir pavyzdingą gyvenimo būdą:
"Mylimieji, aš maldauju jus kaip ateivius ir svečius susilaikyti nuo kūno geidulių, kurie kovoja prieš sielą. 12 Jūsų elgesys tarp pagonių tebūna pavyzdingas, kad, nors dabar jie šmeižia jus kaip piktadarius, pažinę jūsų gerus darbus, imtų šlovinti Dievą aplankymo dieną." (1Pt 2,11)
Antrą svarbų dalyką nurodo Jėzus Kalno pamoksle. Jis sako, kad visi žemiškieji dalykai yra nykstantys. Amžinybės akivaizdoje nėra jokios prasmės juos kaupti. Dėl to pataria: "Nesikraukite lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. 20 Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia." (Mt 6, 19–20).
Bet, žinoma, turint dangiškąją viltį, mums nėra uždrausta įsigyti reikalingos nuosavybės. Kai kuriems jos net leista turėti labai daug. Iš Biblijos žinome, kad daug Dievo mylimų žmonių buvo labai pasiturintys (ir Abraomas, Pr 24,35). Bet turtai negali apakinti ir uždengti dangiškosios vilties. Mūsų turtai turi parodyti, kas mums svarbiausia ir kokios gerovės bei namų mes viliamės.
Labai gražu, kad ši laikysena nuo seno reiškiama mūsų dainose bei giesmėse. Nieko blogo ir net gerai yra džiaugtis žemiškais dalykais. Dėl to tikrai pagirtina, kad vaikai mokyklose naujus mokslo metus ar Lietuvos rinktinės krepšininkai varžybas pradeda Vinco Kudirkos Tautiška giesme. Gerai ir teisinga kiekvienam žmogui mylėti savo žemiškąją tėvynę. Tik tai reiktų ir žinoti, jog ši tėvynė nėra ta, kuri turėtų būti rašoma didžiąja raide. Didžiosios raidės nusipelno vien tiktai amžinoji dangaus Tėvynė, kuri yra pas Dievą. Vincas Kudirka, būdamas laisvamanis, nesiekė šios, aukštesniosios Tėvynės, nes ja netikėjo. Dėl to žemiškoji jam buvo vienintelė ir pati svarbiausia ir himne ją užrašė didžiąja raide. Bet tikintys žmonės tiki amžinybe pas Dievą, dėl to gieda: "Esame čia tik svečiai, / Kol dar kūnu aptaisyti..." (Evangelikų giesmynas, 380) arba "Į Dievo miestą kelionėn pakviesti" (Giesmių vainikas, 270). Labai gražūs ir naudingi Simono Dacho, giesmių kūrėjo iš Klaipėdos krašto, gyvenusio XVII a., žodžiai giesmėje, kurią iki šiolei tebegiedame: "O, gražus dangau, / Tėviškė teisiųjų" (Krikščioniškos giesmės, 566). Apie dangaus Tėvynę jis sako: "Vienos tik Tavęs / Aš karštai geidauju, / Kol vis dar čionai / Tyruose keliauju..." Dacho eilėraštis "Gimus sūnui Kristofui Dachui" baigiamas tokiomis prasmingomis eilutėmis:
"Tik tas, kuris aukštyn gimtinėn savo žvelgia, / Į Dievą, ir jame sau tikrą palikimą kuria, / Ras džiaugsmą bedžiaugsmybėje ir ramumą neramume."
