Faithbook

Per globalios katastrofos kadaise nusiaubtą, pastatų liekanų, belapių stagarų ir pilkšvo smėlio dykra virtusį pasaulį Vakarų kryptimi iriasi vienišas keleivis Elijus (angl. Eli). Filmo veiksmas vystosi 2044 metais, nykioje ir žmogui priešiškoje aplinkoje, apgyventoje keleto išlikusių kačių, pelių, paukščių ir vienur kitur besišlaistančių keistų pavojingų žmogystų. Pastarieji veikia susibūrę į gaujas, plėšia, žudo, kartais suvartoja ir maistui visus sutiktuosius. Tokių nuolat priverstas saugotis ir gintis keliauninkas Elijus. Savo kuprinėje, greta kitų jam labai vertingų daiktų, nešasi keistą knygą. Išaiškėja, kad ji nėra nežinoma, netgi priešingai – labai geidžiama ir ieškoma Karnegio, vieno mažo miestelio diktatoriaus. Sužinome, jog tai yra puošnus, angliško Karaliaus Jokūbo (King James) vertimo, Biblijos egzempliorius. Paskutinė Šventojo Rašto knyga visoje žemėje.

Nedažnai kino ekrane tokiu dideliu formatu pamatysi šitaip įtikinančiai atrodančią išdegintą žemę. Ir nedažnai Holivudo juostoje išgirsi tiek daug citatų iš Biblijos. Kada žiūrėjote filmą, pasibaigiantį eilute iš Biblijos? Šio filmo paskutiniai žodžiai nuskamba iš 2 Tim 4, 7: "Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą". Bet nei filmo kūrėjai, broliai A. ir A. Hughesai, savęs nelaiko tikinčiaisiais, nei filmo "Elijaus knyga" (Book of Eli) krikščionišku. Iš tiesų, filmas nei pamokslauja, nei skelbia Evangelijos.

Vis dėlto: apie viltį ("Believe in hope", kaip skelbia vienas filmo plakatų), išganymą ("Deliver us"), religiją ("Religion is power") ir tikėjimą jis tik ir kalba. Pagrindinio personažo įkūnytojas aktorius D. Washingtonas jau daugelį metų yra vienos Los Andželo sekminininkų bendruomenės (West Angeles Church of God in Christ) narys, ir daug prisidėjo prie savo personažo žodžių kūrimo bei eilučių rinkimo citatoms iš "faithbook", Biblijos.

Taigi toji Elijaus knyga – tai Biblija. Filmas nagrinėja septynias temas, susijusias su šia knyga.

Vertinga knyga

Viename pokalbyje su Solara Elijus sako: "Žmonės turėjo daugiau, negu jiems reikėjo. Mes nesupratome, kas vertinga, o kas ne. Mes metėme lauk daiktus, dėl kurių šiandien žmonės žudosi." Elijus žino, kas yra vertinga: knyga jo kuprinėje. Toji knyga, kurią jis kas rytą ir vakarą skaito ir kurios visus žodžius dedasi savo atmintin.

Šiandien Bibliją įsigyti nėra jokių problemų. Bet daugybė krikščionių jos nei turi, nei yra skaitę. Arba turi įsigiję tik Naująjį Testamentą. Biblijos išmanymas, net tarp bažnyčios lankytojų, Lietuvoje yra stebėtinai menkas. Ryte ryjama visokiausia dvasinė, pseudodvasinė, ezoterinė literatūra, o Biblija? Ar mes suprantame, kas vertinga, o kas ne? Ar žinome, ką rašo Biblija? Ką pasakoja atskiros jos knygos? Kur daugiau laiko praleidžiame – "faithbooke" ar "facebooke"?

Biblijos vertingumas labai gerai išreikštas ir Evangelikų giesmyno (1942/2001) 172 giesmėje:

"Koks šventas, koks skaistus, / O Dieve, žodis tavo! / Kiek džiaugsmo, laimės jis / Suteikia širdžiai mano! / Kol aš čia gyvenu, / Jis mano ganykla, / Paguoda varguose, / Dorovės mokykla. [2] Didžiausia jis nauda, / Už auksą man brangesnis: / Jį turint, niekada / Nereiks dalies geresnės. / Jo niekas neatims, / Jis liks vis prie manęs, / Nes glūdi pačioje / Gilybėje širdies."

Galios knyga

Karnegiui labai reikia Elijaus nešamos knygos. Jis Biblijos taip geidžia, kad net pakvaišta sužinojęs, jog ji pateko į jo valdas. Nes Karnegis gerai žino, kokia stipri jėga glūdi joje; kokią nepaprastą galią turi ši knyga. Taip pat Karnegiui nesvetima ir mintis, kad valdžia ir teritorija priklauso ne vien nuo šaunamųjų ginklų. Vienoje iš svarbiasių filmo scenų jis stačiai rėkte išrėkia:

"Ginklas! Ginklas, tiesiai nutaikytas į silpnųjų ir nusivylusiųjų širdis bei protus! Ji [knyga] suteiks mums galią juos kontroliuoti. Jei norime valdyti daugiau nei vieną suš... miestą, privalome ją turėti. Žmonės iš visų kampų ims traukti pas mus ir darys, ką ji sako. Vieną kartą tai jau pavyko, pavyks ir darkart."

Karnegis yra vienas iš tų, kurie pergyveno katastrofą. Vienas iš tebeprisimenančių miestus su bažnyčiomis. Apie Bibliją jis sako: "Aš su ja užaugau. Aš žinau jos galią". DVD papildomoje medžiagoje galima pasižiūrėti trumpą animacinį filmuką apie varganą Karnegio vaikystę. Kaip, nepaisant skurdo, per televiziją krikščionių pamokslininko įtikinta motina aukoms atiduoda paskutinius pinigus. Kaip Karnegis iš įsiūčio dėl tėvų veidmainystės sudegina namus.

Ką Karnegis suprato teisingai, ką klaidingai? Kodėl ir kaip jam gimė įsitikinimas, kad Biblija yra galingas ginklas, kurį galima panaudoti? Ką visa tai sako šiandienos bažnyčioms?

Tikėjimo knyga

Elijus yra tikintis žmogus. Jis tiki prieš trisdešimtį metų girdėjęs Dievo balsą, paskatinusį jį šiai misijai nunešti Bibliją į saugią vietą. Ir štai jau daugybę metų jis klaidžioja, o kelionės galo krašto nematyti ("walk by faith, not by sight").

"Elijaus knyga" yra filmas apie tikėjimą, ką patvirtina ir patys kūrėjai. Dėl to daug filmo teiginių sutampa su pačios Biblijos ir krikščionybės teiginiais: tikėjimas yra kaip ilga kelionė, kartais įvedanti savo keleivį į netikėtumus ir nežinią; šioje kelionėje būtina neužmiršti pašaukimo ir laikytis tikslo; būtina gyventi taip, kaip tiki (Elijus: "Aš buvau taip labai susirūpinęs ją [knygą] apsaugoti, kad pamiršau gyventi taip, kaip iš jos išmokau.")

Tačiau viename pokalbyje su Solara Elijus sako: "Čia ne prasmės reikia. Čia yra tikėjimas." Ką visa tai sako apie tikėjimo ir proto santykį? Ar tikėjimas yra absurdiškas? Ar šito moko Biblija? Kaip Biblija apibrėžia tikėjimą?

Svarbi filmo metafora – regėjimas, aklumas (Klaudijos, aklųjų raštas, Elijaus apakimas [?]). Koks santykis tarp regėjimo/aklumo ir tikėjimo? Kokia yra dvasinė aklumo dimensija (žr. Iz 6, 10; Mt 23, 17; 1 Jn 2, 11; 2 Pt 1, 9)?

Viena iš filmo stipriųjų pusių yra ta, kad neigiamas personažas Karnegis nedemonizuojamas, o parodomas kaip kompleksiška asmenybė. Jo įkūnytojas aktorius G. Oldmanas pabrėžia, kad Karnegis taip pat tiki. Kaip jis tiki? Kuo? Kam Karnegiui reikalingas tikėjimas?

Vilties knyga

Elijus tiki, kad yra pajėgus savo misiją įvykdyti iki galo. Vilčių turi ir Karnegis, ypač kad kada nors galės išplėsti savo valdas. Tik dabartinių jo valdų gyventojai atrodo visiškai beviltiški. Tačiau vienam iš jų, Solarai, duota pastebėti Elijaus nepaprastumą ir įgauti laisvės vilties.

D. Washingtonas viename interviu yra sakęs, kad, nepaisant pesimizmo ir smurto, viltis yra labai svarbi filmo linija. Kas filme yra vilties pagrindas? Ar jis susijęs su Elijaus knygos skelbiama žinia? Ką sako Biblija apie tikrąją viltį?

Apgintoji knyga

Elijus tiki išgirdęs balsą, kuris jam nurodė knygą ir dabar veda į tą vietą, kur knyga bus saugi – kažkur į Vakarus. Elijus yra knygos saugotojas, bet ir pats nuostabiu būdu saugomas. Kai kulkos pralekia jam pro šalį, vienas iš Karnegio vyrų priverstas konstatuoti: "Atrodo, kad jis kažkaip saugomas". Lyg kokia dieviška jėga jį gintų. Bet ateina laikas, ir Karnegis Elijų prigriebia. Elijus netenka savo neštos knygos. "Na, kur dabar tavo apsauga?" – triumfuoja Karnegis (kai jis nušauna Elijų, danguje tvyksteli žaibas).

Elijus saugo vieną Biblijos egzempliorių, slepia, kad vieną dieną jos žodžiai ir mokymai galėtų laisvai išplisti po visą pasaulį. Mūsų dabartinio gyvenimo situacija visai kitokia, nes Biblijas visur galima įsigyti, jas platinti. Tačiau filmo klausimai tinka ir dabarčiai: kokiais būdais Biblija yra šiandien "persekiojama", atakuojama, menkinama? Kaip jos žinia švelniai, nejučia iškreipiama (prisiminkime J. Murphy’į, P. Coelho)? Kur ji tiesiogiai puolama ir minama į purvą?

Tiesioginio išpuolio prieš Bibliją pavyzdžiu puikiai tinka R. Dawkinso knyga Dievo iliuzija. Dawkinsas yra vienas iš "naujųjų ateistų" vadų, Jahvę vadinantis "piktuoju monstru", o Bibliją laikantis knyga, kurioje "apstu visokių keistenybių". Ypač jam kliūva Senasis Testamentas:

"Mozės laikais pradėtas etninis valymas išsiliejo kraujo jūra Jozuės knygoje, kurioje apstu kruvinų masinių žudynių, aprašytų su ksenofobišku pasimėgavimu... Tikrai svarbu tai, kad Biblija... mums pateikiama kaip moralės šaltinis. Bet juk tai, kaip Senojo Testamento Jozuė sunaikino Jericho miestą, kaip izraeliečių gentys užgrobė Pažadėtąją žemę, moraliniu požiūriu niekuo nesiskiria nuo Hitlerio invazijos į Lenkiją ar Sadamo Huseino vykdytų kurdų ir vadinamųjų pelkių arabų žudynių. Bibliją galima vertinti kaip įspūdingą ir poetišką literatūros kūrinį, bet tai tikrai nėra knyga, kurią galėtum duoti savo vaikams, kad pasisemtų gerų moralinių pavyzdžių."

Prieš tokius ir panašius niektauzas Biblija, viena vertus, nesunkiai apsigina pati, nes jos žodis savyje yra galingas ir tvirtas (žr. Hbr 4, 12). Bet ir mes, tikintieji, esame šaukiami ir raginami ginti savo tikėjimą ir Dievo žodį. Mes privalome drįsti ir nebijoti stoti akis į akį su visais klaidintojais, suvedžiotojais ir pašaipūnais, perprasti jų mintis ir mokėti atremti ("nutildyti", žr. Tit 1,11). Krikščionių tikėjimo gynyba išskirtinai užsiima mokslas, vadinamas apologetika (atremianti Biblijos kritiką ir įrodanti jos patikimumą).

Smurto knyga

Jau pirmomis filmo minutėmis į darbą leidžiasi Elijaus mačetė, išplukdydama upes kraujo. Taip ne sykį pasikartoja ir toliau. Dėl to daugelio krikščionių komentatorių filmas buvo įvertintas labiau neigiamai: kam reikėjo tiek žudynių? kodėl Elijus vaizduojamas toks žiaurus ir neieškantis išeičių? Ir išties kyla klausimas: Elijus gali būti tikėjimo ir kantrybės pavyzdžiu, bet ar ir veiksmų?

Filmas įveda į labai kompleksiškas smurto, tikėjimo, religijos, žiaurumo Biblijoje (kurią liečia ir Dawkinsas) temas (žr. str. "Perdurta galva, išplėšta akis, nukirsta ranka", http://www.lksb.lt ). Šiame kontekste kyla ir labai svarbus pagrindinis klausimas: kokia meno užduotis? Daug užduočių! Viena iš jų – atspindėti tikrovę. "Movie Parables" kino kritikas Michaelis Elliottas rašo:

"Mes gyvename smurto pasaulyje. Filmai natūraliai tai atspindi... Tinkamame kontekste smurto vaizdavimą galima panaudoti perduodant vertingas žinias pakankamai subrendusiems tame kontekste juos įžvelgti. 'Gelbstint eilinį Rajaną’ pradinis pusvalandis pateikė sąžiningesnį požiūrį į karo siaubus nei bet kurie televiziniai iškarpyti vaizdai, parodyti iš tikrojo 'Desert Storm’ Persų įlankos 1991 m. Kuveito karo konflikto."

Kas per pasaulis, kuriame gyvena Elijus? Kuo jis skiriasi nuo mūsiškio? Ko jame nėra, ką mes dar turime? Elijaus pasaulyje nieko nedomina žmogaus teisės, neegzistuoja nei policija, nei teismai. Visi gyvena, kad išgyventų ir žudo, kad patys nebūtų nužudyti. Nė vienos institucijos (visų pirma valstybės), kuri mūsų kultūroje tramdo blogį, Elijaus pasaulyje 2044 metais nėra. Tai kaip gali šitoks pasaulis būti bent kiek mažiau brutalus ir žiaurus?

Kultūros knyga

Kas per karas, kuris vyko "prieš 30 žiemų"? Kas atsitiko, kad įvyko "flash" ir perplyšo dangus? Filmas apie tai tik užsimena. Anot Elijaus, buvo sunaikintos visos Biblijos (išskyrus tą vieną), kadangi karas kilo (kaip galima suprasti) dėl religinių nesutarimų (panašiai kaip S. Huntingtono "clash of civilizations"). Globalus kultūrų, civilizacijų susidūrimas, panaudojant atominį ginklą. Pašalinkime visus šventuosius raštus ir išvengsime tokių nelaimių – diktavo fiktyvių 2014-ųjų logika.

Tačiau ką regime 2044-aisiais? Globalaus konflikto nėra, bet egzistuoja lokalus, kuris vadinasi paprasčiausiu žudymu; nėra konfliktinės kultūros, užtat yra kanibalų kultūra; nėra valstybių, bet gyvuoja grobuoniškas siekis grobti ir valdyti kuo daugiau teritorijų; nėra švietimo (niekas nemoka skaityti), nėra religijos (niekas nemoka melstis), nėra civilizacijos. Matome pasaulį, kuriame Biblijos žinia niekaip nėra įgyvendinama, neturi jokios įtakos. Kyla klausimas, kokią civilizuojančią įtaką Biblija daro šiandien? Kokias mūsų kultūros, mąstymo ir veiklos sritis ji veikia tiesiogiai? Kokie mūsų civilizacijos principai, nuostatos, institucinės struktūros kilusios iš šios knygos?

Filmo pabaigoje Alkatraso salos bibliotekos lentynoje tarp Talmudo ir Korano pastatoma spausdinta Biblija. Ką norima tuo išreikšti? Ką filmo kūrėjai tuo pasako apie šventųjų raštų reikšmę? Aišku, kad jie nedaro reklamos vien krikščionybei? Tad apie kokio ateities pasaulio viziją jie užsimena?