Reinhard Junker
Evoliucija – Dievo gyvybės sukūrimo metodas?
Ar pasaulio sukūrimas tas pats, kas evoliucija?
Biblinio pasaulio sukūrimo ir gyvybės evoliucijos gretinimas vadinamas "teistine evoliucija" (t. y. Dievo kūrėjiškos veiklos įgalinta arba valdoma evoliucija). Vis dėlto dažni pasakymai kaip "sukūrimas per evoliuciją" ar "sukūrimas lygus evoliucijai" negali paslėpti, jog bet koks sukūrimo ir evoliucijos gretinimas vis tiek atves prie bendrosios visų gyvų būtybių evoliucijos (makroevoliucijos).
Kai kuriose teistinio evoliucijos mokymo nuostatose Dievo veiklos aspektas įtraukiamas siekiant užlopyti evoliucijos koncepcijos aiškinimo skyles. Esą Dievas įsikišęs tam, kad procesą įstatytų "į teisingas vėžes", ypač randantis žmogui. Kitaip tariant, gyvybės įvairovės formavimąsi nulėmė ne vien evoliuciniai mechanizmai. Tačiau būtina paklausti, ar ne per menkas Dievo vaidmuo? Priešingu atveju, t. y. gebant evoliuciją visiškai paaiškinti mokslo metodais, evoliucijos iniciatoriaus ir vairininko, suverenaus Dievo, visai net nereikėtų. Apie Dievą kaip suverenų istorijos Viešpatį beveik neliktų reikalo kalbėti.
Dievo kūrimo "metodas"
Tad koks Dievas stovi už postuluojamo evoliucijos vyksmo? Jeigu rūšių raidos evoliucija būtų Dievo pasaulio kūrimo metodas, tai, pavyzdžiui, turėtų reikšti, kad Kūrėjas ankstyvojoje žemėje leido šimtus milijonų metų egzistuoti savotiškai "pirmykštei košei", iš kurios pagaliau sukurė pirmąją bakteriją arba užvedė negailestingą konkurencinę kovą dėl išgyvenimo, kad galėtų pasinaudoti ja kaip paspirtimi pusbeždžionei į žmogų transformuoti. Kad pasinaudojo natūralia atranka, selekcija, norėdamas sukurti visas rūšis, taip pat ir žmogų. Net jeigu natūralios atrankos teorija biologijoje nebūtų tas pats, kas "stipresniojo teisė", vis tiek reikštų, kad palaipsnis aukštesniųjų būtybių radimasis pagrįstas vien sąskaita nepamatuojamos gausybės individų ir rūšių žūčių (išnykimo). Be šio skaičiumi žymiai pranašesnio "broko", aukštesniųjų organizmų evoliucija nebūtų galėjusi įvykti. Be jo nebūtų ir žmogaus. Kadangi selekcija yra pagrįsta palikuonių skaičiaus peraugiu bei atranka, kai geriausiai prisitaikiusieji išlieka sąskaita blogiau prisitaikiusiųjų.
Bibliniai Dievo pasaulio sukūrimo veiklos apibūdinimai akcentuoja jo išmintį, įžvalgą, galybę ir didybę kūrimo procese (Pat 3, 19; Jer 10, 12; Jer 27, 5; Rom 1, 19s ir t. t.). Todėl žodis "atranka" pasaulio sukūrimo metodui apibūdinti netinkamas. Dėl to labai abejotina, ar atranką galima laikyti gyvybės sukūrimo bibline prasme priemone.
Siekiant išvengti nesusipratimo, būtina pasakyti, jog neabejojama atrankos procesų egzistavimu. Tačiau nuodėmės paženklintame pasaulyje atranka yra ne kuriantis, o tik reguliuojantis faktorius.
Dievo kūrėjišką veiklą sunku įsivaizduoti. Tačiau iš Jėzaus darbų, aprašytų Biblijoje, Dievo kūryba tapo akivaizdi ir suprantama. Antai Morkaus evangelijos pirmasis skyrius, kuriame aprašytas raupsuotojo išgydymas. Sveikatos grąžinimas ir sveikos odos atkūrimas yra stebuklas, prilygstantis žvaigždžių sukūrimui. Iš šio įvykio matyti, kad kūrimui žodžiu nereikia ilgų evoliucijos laikotarpių, o Dievo veikla nėra įsprausta į jokius biologijos, chemijos ar fizikos dėsnius (kuriais jis, be abejo, taip pat gali naudotis).
Sukūrimo mokslas nesistengia ištirti sukūrimo akto (Dievo darbas lieka paslaptis), bet tyrinėja gyvųjų būtybių raidą po jų sukūrimo ir stengiasi parodyti, kad sukūrimas įvyko ne per "natūralią atranką".
Labai gera kūrinija?
Biblija sako, kad Kūrėjas savo kūriniją įvertino kaip labai gerą (Pr 1, 31). O kurioje evoliucijos scenarijaus vietoje būtų galėta tarti, kad atsiradusieji dalykai yra labai geri? Šį Kūrėjo vertinimą galbūt būtų galima interpretuoti kaip "tinkamas" ar dar kaip nors kitaip, tačiau tekstas, deja, tam galimybių neduoda.
Taip svarstant nėra svarbu, ar evoliucijos procesą Dievas tik sykį stumtelėjo, tarkime, didžiojo sprogimo metu, ar dalyvavo jame plačiai ir nuolat. Jei evoliucijos mokymas būtų tiesa, tai tūkstančius parazitų Dievas panorėjo sukurti iš pat pradžių, kaip ir ekologines "ėsti ir būti ėdamam" grandines. Tačiau pagal Biblijos liudijimą, žmogui ir gyvūnams Dievas pirmiausiai skyrė tik augalinį maistą (1, 29s; šiame tekste aiškiai pasakoma, kad taip ir įvyko). Šiandien regima organizmų kova dėl išlikimo ("ėsti ir būti ėdamam) yra nuo Dievo atitrūkusios kūrinijos ženklas. Sukūrimo modelyje nuo pat pradžių omeny turėta kitokia ekologija (Pr 1, 29s).
Gyvenimas per mirtį?
Be mirties nebūtų evoliucijos. Šiam teiginiui pagrįsti cituojame biologą Hansą Mohrą: "Jeigu nebūtų mirties, nebūtų ir gyvenimo. Mirtis nėra evoliucijos produktas. Mirtis daug labiau yra rūšies išsivystymo prielaida... Taigi jei mes gyvybės evoliuciją galų gale laikome teigiamu rezultatu, ‚tikruoju kūrimu', tai ir savo mirtį laikome teigiamu, kūrimo faktoriumi." (" Leiden und Sterben als Faktum in der Evolution")
Mirtis kaip būtinoji gyvybės radimosi prielaida! Nerastume teiginio, labiau nutolusio nuo biblinės mirties sampratos (Rom 6, 23; 1 Kor 15, 26). Pagal Bibliją mirtis yra gyvenimo priešas. Mirtis yra tai, ką nugalėjo Jėzus, pasiaukodamas ant kryžiaus ir prisikeldamas. Mirtis nėra gyvybės šaltinis. Iš čia kyla pagrindinis ir esminis prieštaravimas tarp teistinio–evoliucionistinio mokymo ir Biblijos teiginių. Pagal Biblijos liudijimą tiek dvasinė, tiek ir fizinė mirtis yra nuodėmės padarinys (Rom 5, 12s), o ne kūrimo priemonė. Tai, kad visa kūrinija yra paliesta mirties kaip nuodėmės rezultato, aiškiausiai pasako Rom 8, 19s. Šis tekstas liudija, kad visa kūrinija buvo pasmerkta pražūčiai (būtent ne savavališkai, t. y. dėl savo kaltės, o dėl pirmosios žmonių poros nepaklusnaus veiksmo). Dėl to ir ji dejuoja, ir ji kartu su krikščionija laukia išgelbėjimo. Tad net ir teistiškai pagrįsta evoliucijos mokymo mirties samprata visiškai prieštarauja bibliniam aiškinimui.
Išganymo istorija prieš evoliucijos istoriją
Samprata, kad žmogus palaipsniui išsivystė iš gyvūno, nesuderinama su istoriniu nuopuolio faktu. Nes kada ir kur tam nuopuoliui įvykti? Juk viskas, ką žmogus ir visi tariami jo protėviai darė, buvo gera ir būtina, ir tarnavo tolesnei raidai. Nei kaltei, nei nuodėmei pagal biblinį supratimą vietos evoliucionistiniame mąstyme nėra. Dėl to ir žmogui nėra reikalo būti atsakingam už savo nuodėmę. Iš to išplaukia, kad ir Jėzaus mirtis ant kryžiaus bei išganymas nereikalingas, netgi beprasmis. Vadinasi, pagrindinė Biblijos tema, dieviškasis žmonijos išgelbėjimo planas prasilenkia su tikrove.
Paulius mini pirmąjį Adomą, atnešusį į pasaulį nuodėmę ir iškart antrąjį Adomą, Kristų, atnešusį išganymą iš nuodėmės (Rom 5). Kas galėjo būti Adomas evoliucijos modelyje? Sunkiai įsivaizduojama, kad jis galėjo būti asmuo. Per jį nuodėmė su pražūtingais padariniais negalėjusi ateiti į pasaulį. Tad jei Paulius apie Adomą kalba tik kaip apie vaizdinį, o ne kaip istorinį asmenį, tai kodėl apie Jėzų Kristų turėtų kalbėti kitaip?
Petras nurodo ryšį tarp tvano teismo ir paskutiniojo teismo (2 Pt 3, 3–10). Tvano istoriškumą paliudija ir Jėzus (Mt 24, 37–39). Jis ne tik šioje, bet ir kitose vietose kalba apie pirmųjų Biblijos puslapių įvykius, vertindamas juos kaip tikrus faktus. Akcentuoja pirmosios žmonių poros sukūrimą ir santuoką kaip pirmapradę Dievo numatytą tvarką (Mt 19, 4s).
Pagaliau vertinant iš evoliucijos pozicijų, ar išvis įmanomas greitas Jėzaus sugrįžimas? Milijonais metų skaičiuojama žmonijos istorija viltį tirpdo būsimų milijonmečių nežinioje. Jei dar apskritai tokio rezultato bus nors kiek rimčiau tikimasi. Kai kurie evoliucionistiniai ateities eskizai Jėzaus sugrįžimą aiškina kaip evoliucijos artėjimą prie tikslo (Teilhard de Chardin). Tačiau su Biblijos liudijimu apie Dievo teismą bei naujo dangaus ir naujos žemės sukūrimą ta teorija neturi nieko bendro.
Šie pavyzdžiai rodo, kad biblinė gyvybės atsiradimo istorija neatskiriamai susijusi su pačia svarbiausia išganymo žinia, išsidėsčiusia per visą Šventajį Raštą.
Reinhard Junker, biologas ir teologijos daktaras, asociacijos "Wort und Wissen" mokslinis bendradarbis ( http://www.wort-und-wissen.de ), knygos "Nėra gyvybės be sukūrimo" bendraautorius.
