Holger Lahayne
Evangelizacija visame pasaulyje – Lozanos judėjimas
Pirma, LKSB akcentuoja Biblijos svarbą, nes Biblija yra "įkvėptas ir neklaidingas Dievo žodis, aukščiausias autoritetas tikėjimo ir elgesio klausimais" (iš bendrijos tikėjimo išpažinimo). Antra, bendrijos tikslas yra evangelizuoti, t.r. pristatyti Jėzaus Evangeliją studentams suprantamu būdu, kad jie įtikėtų Jėzų Kristų ir atsiverstų, išsivaduotų iš nuodėmės ir susitaikytų su Dievu. Trečia, LKSB siekia ekumeninio bendradarbiavimo (bet ne ta prasme, kuria ekumenizmo sąvoka yra šiandien dažniausiai vartojama!): bendrija netarnauja vienos bažnyčios interesams, bet palaiko ryšį su įvairiomis bažnyčiomis bei jų sąjungomis. Ir ketvirtasis LKSB bruožas – misijinės veiklos rėmimas. Tikintiesiems Jėzaus Kristaus yra pàvesta Gerąją Naujieną paskelbti iki pat žemės pakraščių. Bendrija drąsina ir ragina absolventus jungtis prie tarptautinės krikščioniškos veiklos ir po studijų remti pasaulinį misijų darbą arba patiems imtis krikščioniškos tarnystės kitose kultūrose.
Tai ne tik Lietuvos organizacijos, bet ir visos tarptautinės bendruomenės bruožai, taip sakant, "bendriniai". LKSB yra plačios pasaulinės bendraminčių šeimos narė, ir ne vien tik per IFES ("International Fellowship of Evangelical Students"). Kas tai per pasaulinė bendruomenė, kuriai LKSB priklauso? Pabandykime užmesti žvilgsnį į tos šeimos genealoginį medį.
Galėtume šio medžio šakomis nusileisti iki pat XVI a. Reformacijos ar dar žemiau. Bet sustokime ties 1846-aisiais, kai pradėjo pastebimai intensyvėti atskirų bažnyčių bendradarbiavimas ir Londone buvo įkurtas Pasaulio evangelikų aljansas ("World's Evangelical Alliance", 1951 atkurta kaip "World Evangelical Fellowship", vėliau pervadinta "World Evangelical Alliance" [WEA], http://www.worldevangelicals.org ). Per devynis šimtus susirinkusių delegatų atstovavo penkiasdešimčiai nacionalinių protestantų bažnyčių (presbiterionų, kongregacionistų, metodistų, baptistų ir anglikonų). Evangelikų aljansas yra seniausias įvairių bendruomenių bei bažnyčių susivienijimas. Tuometinis jų moto "Kristuje mes esame vienas kūnas" išliko nepakitęs iki šios dienos. Buvo siekiama ne sukurti vienybę, o tik pripažinti jau esamą. Aljansas išreiškia šią vienybę bendra malda, evangelizavimu bei kitomis bendradarbiavimo formomis. Šiandien WEA sujungia per 600 mln. krikščionių iš 130 šalių.
Tikroji pasaulinio misijinės ir evangelizacinės veiklos judėjimo pradžia buvo Pasaulinės misijos konferencija, sušaukta 1910 Edinburge, Škotijoje. Dalyvavo daugiau nei 1300 delegatų iš beveik visų bažnyčių (išskyrus Romos katalikus ir stačiatikus) ir atstovai iš daugiau negu 100 misionieriškų organizacijų. Konferencija iškėlė šūkį: "Pasaulio evangelizacija per šią kartą!" Tuo metu pasaulis jau visas buvo pažintas, tačiau kai kur krikščionybė dar buvo labai silpna. Afrikoje ir Azijoje gyvavo vos keletas didesnių bažnyčių. Konferencijai vadovavo amerikietis Johnas R. Mottas (1865–1955), 1895 Švedijoje įkurtos Pasaulio krikščionių studentų federacijos ("World's Student Christian Federation", WSCF) bendrasteigėjis ir ilgametis generalinis sekretorius.
XIX amžius buvo didysis evangelizacijos ir misijinės veiklos šimtmetis. Pasaulio evangelizavimo tikslai ir iššūkiai vertė krikščionis ir bažnyčias vienytis bendram darbui. Buvo aiškiai suprasta: po vieną nieko nepadarysime; būtinos bendros pastangos, bendravimas ir kooperavimasis. Misionieriška veikla ir ekumenizmas tarsi suaugo į viena; pasaulio evangelizacija tapo tikru vienybės varikliu.
Edinburgas tapo pasaulio evangelizavimo judėjimo starto linija. Dėl to praeitų metų Keiptauno konferencija – sušaukta lygiai po 100 metų, 2010-aisiais, sąmoningai priminė Edinburgą ir prasidėjo ta pačia giesme "Crown Him With Many Crowns".
Edinburgas taip pat davė lemiamą impulsą ir moderniam ekumeniniam judėjimui. 1921 buvo įkurta Tarptautinė misijų taryba ("International Missionary Council"). Tarpukariu tarpbažnytinis bendradarbiavimas suintensyvėjo tiek, kad pagaliau 1948 buvo sudaryta Pasaulinė bažnyčių taryba ("World Council of Churches", WCC/PBT), kuriai iki šiol priklauso daug protestantiškų ir ortodoksų bažnyčių. 1961 Tarptautinė misijų taryba prisijungė prie PBT.
Bet maždaug nuo 1960-ųjų PBT vis labiau sustiprėjo modernistinės, liberaliosios teologijos įtaka. Pritilo raginimas įtikėti ir atsiversti. Išganymas tapo vis dažniau suprantamas kaip pasaulio humanizavimas, o Kristus aptinkamas ir kitose religijose. Žymus katalikų teologas K. Rahneris įvedė "anoniminio krikščionio" kitose religijose sąvoką, ir ši teologija veikė ir evangelikus; indas R. Panikkaras parašė apie "nežinomą induizmo Kristų" (The Unknown Christ of Hinduism, 1965). PBT, pradėjus bendradarbiauti su marksistiniais "išsilaisvinimo judėjimais" ir sukūrus "antirasizmo programą", sulaukė aštrėjančios kritikos dėl politinio šališkumo.
60-ųjų viduryje kilo stiprus pasipriešinimas naujovėms bei misijinės veiklos silpninimui. Dėl to šioje vietoje būtina paminėti Amerikos Wheatono (1966) ir Vokietijos Frankfurto (1970) deklaracijas. Pastarojoje konstatuojama: "Dabarties organizuota pasaulio krikščioniška misijinė veikla yra patekusi į gilią savivokos krizę". Taip pat atmetamas "klaidingas mokymas, kad Kristus anonimiškai apsireiškia kitose religijose, istorijoje bei revoliucijose tokiu būdu, kad žmogus jį gali surasti bei būti išganytas be jokių Evangelijos žinių." Deklaracija iškėlė, pabrėžė ir dar kartą patvirtino Kristaus ir jo Evangelijos unikalumą.
Tačiau nebuvo apsiribota vien deklaracijomis. Tradicinės evangelizavimo ir misijinės veiklos sampratos gynėjai ėmė burtis į draugę ir telkti jėgas krizei įveikti. Vienas iš šios sanglaudos iniciatorių buvo Billy'is Grahamas (g. 1918), žymiausias XX a. evangelikų pamokslininkas ir evangelistas. Nuo 50-ųjų savo renginiuose ("crusades") jam pavykdavo pasiekti milijonus žmonių. 1960 Billy'is Grahamas įkūrė savo vardo evangelistinę asociaciją ("Billy Graham Evangelistic Association", BGEA), kuri iki šiol leidžia žurnalą "Decision" (Apsisprendimas); kartu su kitais įsteigė JAV tebeleidžiamą reikšmingiausią evangelikalų žurnalą "Christianity Today".
1966 BGEA pirmą kartą Berlyne sušaukė Pasaulio evangelizavimo kongresą, kuriame, greta paties Billy’io Grahamo, kalbas sakė svarbiausios evangelikalų pasaulio galvos Francis Schaefferis, Johnas Stottas, Carlas Henry’is ir kiti. Kiti regionų kongresai buvo sušaukti Bogotoje, Singapūre, Lagose, Amsterdame.
Šio judėjimo viršūnė – 1974-ųjų Lozanos kongresas. Jo užuomazgos kilo 1971/72 taip pat iš Billy’io Grahamo inciatyvų. Po stropaus pasirengimo 1974 liepos 16–25 Šveicarijoje, Lozanos mieste įvyko Pirmasis tarptautinis pasaulinės evangelizacijos kongresas. Kongreso šūkis: "Teišgirsta žemė Jo balsą!". Draugėn susirinko apie 2700 evangelikalų vadovų iš 150 šalių. Buvo diskutuojama apie galimybes remti ir skatinti pasaulinę misijų veiklą bei evangelizavimą. Kongreso rezultatas – "Lozanos sandora" (Lausanne Covenant; liet. kalba žr. http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-671.htm ), suformuluota vadovaujant britų teologui Johnui Stottui. Šiame dokumente, be kitų dalykų, akcentuojama misijinės veiklos svarba bei bendradarbiavimas evangelizavime.
Iš Lozanos kongreso kilęs tarptautinis Lozanos judėjimas, koordinuojamas Lozanos pasaulinės evangelizacijos komiteto (nuo 1976; žr. ir per Youtube "Lausanne Movement History Video"). Daugelyje šalių buvo įkurtos nacionalinės organizacijos. Jos veikia kaip platformos arba forumai, skatina Bažnyčias bei krikščionių organizacijas aktyvinti šalių ir pasaulio evangelizavimo darbą. Svarbiausioms kongreso temoms gilinti ir plėsti organizuota daug konferencijų, konsultacinių renginių (dažnai bendradarbiaujant su Pasauliniu evangelikų aljansu) ir darbo grupių. 1989 Maniloje buvo sušauktas kitas pasaulinės evangelizacijos kongresas (taip pat vadinamas "Lozana II", antrąja Lozana; paskelbtas "Manilos manifestas"). Kongresas Keiptaune buvo trečiasis; jame buvo paskelbtas "Keiptauno įsipareigojimas" (Cape Town Commitment).
(Tiesa, šiandien praraja tarp PBT ir Lozanos judėjimo/WEA nebėra tokia gili kaip prieš 40 metų. Po komunizmo žlugimo PBT atmetė kai kurias radikalias tezes, vėl daugiau kalba apie misiją ir evangelizavimą, žr., pvz., 2000 m. dokumentą "Mission and Evangelism in Unity Today". Per jubiliejinę konferenciją Edinburge 2010 J. Y. Lee ir B. Y. Cho skaitė pranešimą "Towards a partner relationship between WCC and Lausanne", http://www.edinburgh2010.org , baigdami sakiniu: "Jeigu PBT ir Lozanos komitetas sugrįžta prie Biblijos kaip bendro sutarimo išeities taško, abi organizacijos galės bendradarbiauti kaip misijos partnerės siekiant to paties tikslo." Panašiai tvirtina ir Manilos manifestas: "Visi mes raginame Pasaulinę Bažnyčių tarybą priimti nuoseklią biblinę evangelizacijų sampratą" [9]. Kai kurie evangelikalai kaip IFES darbuotojas V. Ramachandra iš Šri Lankos dalyvavo ir PBT konferencijoje Edinburge 2010 m.,žr.
vinothramachandra.wordpress.com/2010/06/11/edinburgh-a-centenary-celebration.)
Bet grįžkime prie Lozanos sandoros. Jos tekstas laikomas vienu svarbiausių evangelikalų judėjimo dokumentų, dėl to pabaigoje mes iš jos šiek tiek paskaitysime. Sandora iškelia labai reikalingus akcentus – bažnyčios vaidmenį, bendradarbiavimą evangelizavime, misijinio pašaukimo įgyvendinimo būtinybę. Viena vertus, Sandora pasižymi pločiu, t. r. ji priimtina dideliam ratui įvairių bažnyčių tikinčiųjų. Kita vertus, ji nubrėžia labai aiškias linijas. (žr. per Youtube britų teologo Christopherio J.H. Wrighto komentarą, "Christ Wright – The Lausanne Covenant")
Kadangi tada, kaip ir dabar, sklandė daug evangelizavimo sampratų, tai Sandora 4 straipsnyje pasakė: "Evangelizuoti reiškia paskleisti Gerąją Naujieną, kad Jėzus Kristus mirė už mūsų nuodėmes ir buvo prikeltas iš numirusių, pagal Raštus, ir kad kaip karaliaujantis Viešpats visiems atgailaujantiems ir tikintiems dabar Jis siūlo atleidimą už nuodėmes ir Dvasios išlaisvinančias dovanas."
Kitas svarbus akcentas – Biblijos autoriteto iškėlimas. Nes kaip tada, taip ir dabar, būtent Biblijos kritika yra ta, kuri išplovė misijinės veiklos sampratą. Tas, kuris praranda rimtą požiūrį į Bibliją, mažai rūpinasi ir evangelizavimu bei misijine veikla. Sandoros 2 straipsnyje rašoma: "Mes patvirtiname Senojo ir Naujojo Testamentų dievišką įkvėpimą, teisingumą ir autoritetą kaip vienintelį Dievo parašytą Žodį, neklaidingą visame, ką jis teigia ir vienintelį neklaidingą tikėjimo bei praktikos vadovą."
Iki šios dienos, iki pat mūsų religinio sinkretizmo ir "visos religijos veda pas Dievą" laikų, nė lašelio savo aktualumo neprarado 3 skyrius apie "Kristaus unikalumą ir universalumą":
"Mes patvirtiname, kad yra tik vienintelis Gelbėtojas ir tik vienintelė Evangelija, nors evangelistinių požiūrių įvairovė ir yra didelė. Pripažįstame, kad kiekvienas turi kažkiek Dievo pažinimo per Jo bendrą apsireiškimą gamtos pasaulyje. Bet mes neigiame, kad toks pažinimas gali išgelbėti, kadangi žmonės užgniaužia tiesą savo nuodėmingumu. Mes taip pat atmetame kiekvienos rūšies sinkretizmą ir dialogą, kaip menkinančius Kristų ir Evangeliją, teigiančius, kad Kristus vienodai kalba per visas religijas ir ideologijas. Jėzus Kristus, pats būdamas vieninteliu Dievu-žmogumi, atidavusiu save kaip auką už nusidėjėlius, yra vienintelis tarpininkas tarp žmonių ir Dievo. Nėra jokio kito vardo, kuriuo mes galėtume būti išgelbėti. Visi kenčia dėl nuodėmės, bet Dievas myli kiekvieną ir nenori, kad kas nors iš jų pražūtų, bet kad visi atgailautų. Tačiau tie, kurie atstumia Kristų, atsisako išgelbėjimo džiaugsmo ir pasmerkia save amžinam atskyrimui nuo Dievo."
Pagaliau garsusis 5 straipsnis, sukėlęs daug aistrų ir diskutuojamas iki šiandien. Jis akcentuoja krikščionių socialinę atsakomybę. Nes aistringiems misionieriams dažnai prikišama, kad jie apleidžia socialinę ir visuomeninę veiklą. Lozanos sandora yra įsitikinusi,
"kad Dievas yra visų žmonių Kūrėjas ir Teisėjas. Todėl kaip ir Jis turėtume rūpintis teisingumu, visos žmonijos susitaikymu ir išsilaisvinimu iš bet kokios priespaudos. Kadangi visi žmonės yra sukurti pagal Dievo paveikslą, kiekvienas asmuo, nepaisant jo rasės, religijos, spalvos, kultūros, klasės, lyties ar amžiaus, turi ypatingą orumą, dėl kurio turi būti gerbiamas, aptarnaujamas ir jokiu būdu neišnaudojamas."
Sandoroje apgailestaujama, kad tikintieji per menkai užsiima socialine rūpyba. Konstatuojama, kad "socialinė veikla nėra evangelizavimas", "politinis išlaisvinimas nėra išgelbėjimas". Kartu tvirtinama: "evangelizavimas ir įsitraukimas į socialinę-politinę veiklą yra mūsų krikščioniškos pareigos dalis. Nes abu šie dalykai yra doktrinų apie Dievą ir žmogų, mūsų meilės artimui ir mūsų paklusnumo Jėzui Kristui būtina išraiška." Atmetama bet kokia priespaudos ir diskriminacijos forma, be to, "neturėtume bijoti pasmerkti blogį bei neteisybę, kad ir kur jie egzistuotų." Žmogaus išganymas privalo turėti padarinį: "Išgelbėjimas, kurį skelbiame, turėtų mus perkeisti į asmeninių bei socialinių atsakomybių visumą. Tikėjimas be darbų yra miręs."
Lozanos sandora nėra tikėjimo išpažinimas, nes daug svarbių tikėjimo mokslo dalykų visai neliečiami. Nėra ir joks šventasis raštas – kai kurios tezės ir nuostatos evangelikalų vertinamos gana kontroversiškai. Bet mūsų pasaulinės šeimos istorijoje Lozanos sandora yra išskirtinai svarbus dokumentas, kadangi juo paremtas visas evangelizacinis judėjimas. Visiems pastoriams, vadovams, lyderiams Sandora yra labai siūlytina pastudijuoti. Tam gali patarnauti Johno Stotto komentarai ir paaiškinimai ( http://www.lausanne.org/all-documents/lop-3.html ). Visiems, kurie siekia ir nori skleisti biblinę Evangeliją šiandienos kultūroje, tikra lobių skrynia gali tapti daugelis kitų Lozanos judėjimo interneto puslapiuose prieinamų dokumentų kaip "Lausanne occasional papers (LOPs)" ( http://www.lausanne.org/lausanne-occasional-papers-lops.html ) ir kiti.
LKSB ataskaitinės konferencijos pranešimas VDU, Kaune, kovo 5 d.
