Donald Bloesch
Evangelikų šventoji?
Teresėlės gyvenimas niekuo neišsiskyrė, tačiau jos mokymas atrodo neįprastas, mat ji teigia, kad šventumas slypi ne grandioziniuose įvykiuose, o mažuose kasdienos darbuose, kurie daugeliui prašalaičių lieka nepastebėti. Teresėlė laikėsi "mažojo kelio", kasdieninio atsidavimo Dievui, kaip priešpriešos "didžiajam keliui" – išteisinimui per darbus. Ji atsisakė mistinio į dangų vedančių laiptų idealo ir siūlė naudotis veltui dalijamos malonės liftu ar keltuvu, į kurį žmogus įžengia vos įtikėjęs. Ne mes patys pakeliame save į aukštesnę dvasinę būseną – tai iš tyros malonės padaro Jėzaus Kristaus rankos.
Teresėlės dvasingumas kėlė grėsmę nustatytai vienuolyno tvarkai, todėl vyresnioji motinėlė tuo metu jai nepritarė. Vienuolyne Teresėlė "dažnai susidurdavo su ta primityvia, egoistiška, iš išskaičiavimo kylančia viltim gauti atpildą, kuri taip dažnai pažeidžia tikrąjį katalikų principą. Dėl neteisingo požiūrio į gerus darbus bei nuopelnus vienuolės godžiai skaičiavo savo aukas bei dorybes, kad pateiktų jas Dievui kaip sąskaitas, kurias dera apmokėti." (I. F. Görres, "The Hidden Face")
Apie tokį legalistinį dvasingumą Teresėlė rašė:
"Net jeigu galėčiau pasiūlyti visus šv. Pauliaus darbus, vis tiek jausčiausi nenaudinga tarnaitė; vis tiek laikyčiau, kad mano rankos yra tuščios. Tačiau kaip tik tai mane ir džiugina – kadangi aš nieko neturiu, viską turiu gauti iš Dievo."
Teresėlė neneigė, kad kai kurie žmonės yra labiau nusipelnę už kitus, tačiau buvo tvirtai įsitikinusi, jog mes neturėtume pasitikėti savo pačių pasiaukojimu ir darbais.
"Aš nepasikliauju savo nuopelnais, kadangi jų neturiu. Visas viltis sudėjau į Tą, kuris yra gerumo ir šventumo įsikūnijimas. Tik Jis vienas, patenkintas mano menkomis pastangomis, pakylės mane iki Savęs, aprengs Savo begaliniais privalumais ir padarys mane šventąja." ("Vienos sielos istorija")
Manau, jog tam tikrais atžvilgiais Teresėlė buvo arčiau evangelinio dievobaimingumo nei mistinio, todėl ji galėtų būti tiltas į krikščioniškąją vienybę. Kaip ir reformatoriai, kurių ji nebuvo skaičiusi, Teresėlė palaikė požiūrį, jog išteisinimas įmanomas tik per malonę, nors tvirtino, kad toji malonė turi būti pelnoma su meile tarnaujant kitiems. Ji gyveno vien tikėjimu ir tikėjo netgi tada, kai nieko nejautė. Ji nesiekė regėjimų ir nė vieno nepatyrė. Jos tikslas buvo gyventi vien tikėjimu. Teresėlė nerodė noro apsilankyti Lurde, garsiojoje šventykloje, kur ligoniai buvo skatinami melsti išgydymo, – ženklų ir stebuklų paieškos jai atrodė įtartinos. Ji kritiškai žiūrėjo į Marijos kultą ir tai, kad Marijos šlovė pranoksta visą pulką šventųjų. Maldą ji suvokė kaip pagalbos šauksmą, nukreiptą į Dievą, kuris visada yra arti, nors dažnai pasislėpęs. Kaip ir puritonams, kurių ji nežinojo, Teresėlei kėlė nepasitikėjimą ilgos, formalios maldos – malda jai buvo asmeninis susitikimas su gyvuoju Dievu. Ji nekėlė sau tikslo išvysti šlovingąjį Dievą ar šventuosius, o tenorėjo gyventi vien tikėjimu.
Teresėlė buvo už misijos dvasingumą. Jos požiūriu, aukščiausias pašaukimas yra skelbti evangeliją. Be to, ji kalbėjo apie apaštalavimą malda, kurio tikslas – sielų atvertimas į Jėzų Kristų. Anot jos, dievobaimingo gyvenimo motyvas turi būti ne viltis gauti amžinąjį atlygį, o dėkingumas už tai, ką Dievas padarė dėl mūsų per Jėzų Kristų. Mes turim daryti gerus darbus tam, kad džiugintume Jėzų, o ne tam, kad užsitarnautume taip geidžiamą vietą danguje. Ji demonstravo meilę, veikiau įgyjančią pasiaukojimo pavidalą nei ekstaziškai siekiančią Dievo. Ši pastaroji gaida nebuvo visiškai išnykusi, tačiau kur kas silpnesnė. Tikra meilė "nereikalauja tiek, kiek iš tikrųjų vertas kitas žmogus, o įvertina jį tik ta kaina, kuri buvo už jį sumokėta" ("The Hidden Face").
Teresėlės dvasingumą suformavo Šventasis Raštas, nors jį pradėjo skaityti tik įstojusi į vienuolyną. Be to, ji gilinosi į Tomo Kempiečio "Sekimą Kristumi" ir kartkartėmis paskaitydavo Kryžiaus Joną, kurį kritikavo už tai, kad "leidžia meilės aukštumas pasiekusiai sielai pažvelgti į savo pačios grožį" (H.U von Balthasar, "Two Sisters in the Spirit"). Ištisas Šventojo Rašto vietas ji mokėsi mintinai. Ypač brangino evangelijas ir dažnai Jėzaus pamokslus priešino su Senojo Testamento mokymu.
Teresėlė nebuvo visiškai išsivadavusi nuo mistinio etoso, nes būtent jis formavo ją nuo vaikystės. Kaip ir mistikai, ji ragino išsižadėti pasaulietinių malonumų ir mokė apie mums būdingo troškimo susivienyti su Dievu šventumą. Ji rašė, kad nors per sprindį pakilusi siela gali "pamatyti, kokie nešvarūs visi pasaulio siūlomi malonumai". Vienatvė jai neabejotinai buvo mielesnė už žmonių draugiją. Ir evangelikų prabudimo susirinkimuose, ir Oksfordo grupės judėjimo namų susiėjimuose ji tikriausiai būtų jautųsis nejaukiai. Teresėlės nuomone, ištikimybė Kristui yra svarbiau už meilę kitam žmogui, nors vis dėlto ji stengėsi palaikyti ryšius su savo šeima. Teresėlė rašė: "Nesuprantu šventųjų, kurie nemyli savo šeimos". Kartu su senovės mistikais tylą ji laikė Žodžio dirva.
Laikyti Teresėlės raštus biblinio personalizmo [šitaip Bloesch vadina evangelikų dvasingumą – red. past.] ir klasikinio misticizmo sinteze būtų neteisinga. Jos gyvenimas ir mintis reikšmingi tuo, kad atspindi abi dvasines tradicijas. Ji neįvertino nuodėmės tęstinumo krikščionio gyvenime, ir tai rodo, jog jai trūko protestantiškos įžvalgos. Pasak Balthasaro, ji niekada iki galo nesuprato biblinės ir katalikiškos doktrinos apie prigimtinę nuodėmę. Ji noriai išpažindavo klaidas – bet ne nuodėmes, nors gyvenimo pabaigoje ir suprato esanti nusidėjėlė. Teresėlė buvo įsitikinusi, jog padedamas malonės kiekvienas gali įveikti bet kokią nuodėmę ir sugrįžti į teisumo kelią, kad ir kaip toli būtų nuklydęs. Beviltiškų atvejų nebūna. Teresėlės mokymas kertasi ir su ta didžiule pagarba, kurią protestantai reformatoriai puoselėjo Senajam Testamentui. Užuot žiūrėję į Senąjį Testamentą kaip į darbų sandorą (kaip tai darė Teresėlė), reformatoriai buvo įsitikinę, jog abu testamentus sieja malonės sandora.
Teresėlė laikėsi nuomonės, kad dvasinis gyvenimas labiau yra leidimasis žemyn nei kilimas aukštyn, ir tuo požiūriu ji daugiau orientavosi į Bibliją nei į misticizmą. Mes pasineriame į kitų žmonių rūpesčius bei darbus, kad padėtume jiems surasti kelią tamsoje ir grėsmingame pasaulyje. Teresėlės tikslas buvo ne apmąstyti dievybės esmę, o praktikuoti krikščioniškąją meilę. Kartu su pietistais ir puritonais ji akcentavo misijų ir evangelizacijos būtinybę. Ji matė, jog Dievas, siekdamas Savo tikslų, naudoja tam tikrus įrankius, ir kartu puikiausiai suprato, kad Dievui nereikia jokių įrankių. Tik Dievas gali pašventinti mūsų darbus ir pašventinti mus be darbų. Ida Frederike Giores (Görres) taikliai parodė raktą į Teresėlės paslaptį:
"Jos esminiai Dievo išgyvenimai ar apie tai daromos išvados buvo pagrįsti ar įkvėpti ne ypatingų mistinių įžvalgų ir ne karmelitų ordino tradicijos. Jie kilo iš darnios šeimos papročių, iš paprastos kasdienybės, katekizmo maitinamo tėvo ir motinos pasiaukojimo."
Galėčiau pridurti, kad Teresėlės pažintis su Šventuoju Raštu buvo dar reikšmingesnė formuojant jos dvasingumą. Ir tuo Teresėlė nėra išskirtinė, kadangi ir daugelis kitų katalikų šventųjų Bibliją laikė svarbesne ir už Bažnyčios Tradiciją – pavyzdžiui, Blezas Paskalis, kurio, kiek žinau, Teresėlė niekada necitavo.
Protestantai gali pasimokyti iš Teresėlės, ypač iš jos atsidavimo gyvajam Kristui gelmės ir iš jos apostolavimo malda. Iš protestantiškojo tikėjimo pavyzdžių katalikai gali sužinoti, kad mes esame išteisinti teisumo, kuris mūsų esybei svetimas ir kuris mums atitenka vien per tikėjimą. Pati Teresėlė linko į šią protestantišką koncepciją, kaip liudija jos žodžiai:
"Šio gyvenimo saulėlydyje aš stosiu prieš Tave tuščiomis rankomis, nes neprašau Tavęs, Viešpatie, skaičiuoti mano darbų. Visas mūsų teisumas Tavo akyse yra ydingas. Todėl noriu būti aprengta Tavo teisumu ir iš Tavosios meilės gauti tai, kas priklauso Tau. Nereikia man nei kito sosto, nei kitos karūnos – tik Tavęs, mylimasis!"
Evangelikai yra linkę nepritarti pasaulio išsižadėjimu pagrįstam Teresėlės dievobaimingumui. Jie niekada nepasakytų kartu su Teresėle: "Tas, kas trokšta žmogaus meilės, niekada artimai nebendraus su Dievu". Tačiau jie karštai tvirtina, kad Dievo karalystė svarbiau už visus žmonių poreikius bei pareigas ir kad apsisprendimas tikėti implikuoja visų laikinų ištikimybių atsižadėjimą.
Drauge jie teigia, kad į pirmą vietą keliant Dievo karalystę, visa, kas reikalinga gyvenimui, mums pridedama (Mt 6, 33; Lk 12, 29-31). Teresėlė kalbėjo apie dvasinę vaikystę, kai tikėjimo ir atsidavimo kelyje žmogus tampa vis labiau priklausomas nuo Dievo. Pats Viešpats sako, kad norėdami surasti Dievą, turime tapti kaip vaikai, kurie besąlygiškai pasitiki savo tėvu ir motina. Šis pasitikėjimas ne atskiria mus nuo pasaulio, o skatina gyventi jame prasmingiau – nešant išgelbėjimo žinią nusidėjėliams. Išgelbėjimo armijos generolas Viljamas Butas (William Booth) savo vadovaujamiems karininkams įsakė: "Ieškokite sielų, ir pačių blogiausių!" Taip galėjo pasakyti ir Teresėlė. Turime akcentuoti, kad krikščioniškosios mokinystės kelias sujungia daug skirtingų gyvenimo būdų. Ir šeimos žmogus, ir viengungis, ir tas, kuris laikosi celibato, šlovina Dievą, jei tik jo gyvenimo tikslas bei centras yra Kristus ir Jo karalystė.
Donald Bloesch (g. 1928), reformatų teologas (JAV), daugelio knygų autorius.
Versta iš: "Spirituality old and new: recovering authentic spiritual life" (IVP, 2007).
