Evangelikalai ir katalikai – tikrai drauge? (I)

I dalis
1. Kas yra krikščionis?
2. Ar prozelitizmas blogai?
3. Kokią kovą kovojame?
4. Kaip su Biblija?

II dalis
5. Kas mus skiria?
6. Ar viena mūsų misija?
7. Ar tikrai suartėjome?
Pabaiga: kur yra Lietuvos evangelikalai?


Bendri evangelikų ir katalikų požiūrio į ekumenizmą pareiškimai Lietuvoje kol kas dar retenybė. Todėl praeitų metų gruodžio pradžioje "Bernardinuose" paskelbtas (vėliau perspausdintas Tikėjimo žodžio bendrijos laikraštyje "Ganytojas"; žr. ir http://www.religija.lt/content/view/798/45/ ) dokumentas "Evangelikai ir katalikai drauge: krikščioniška misija trečiajame tūkstantmetyje" (toliau EKD) be jokios abejonės, labai svarbus.

Originalus tekstas "Evangelicals and Catholics Together: The Christian Mission in the Third Millenium" kaip ilgamečio katalikų ir evangelikalų vadovų dialogo rezultatas sudarytas dar 1994 Amerikoje. Jo iniciatoriai buvo vienas žymiausių JAV evangelikalų bei "Prison Fellowship" įkūrėjas Charlesas Colsonas ir katalikas Richardas Johnas Neuhausas, pagarsėjęs knyga The Naked Public Square (Apnuoginta viešoji erdvė). Panašiai kaip ir knygos antraštė abiem ponams bei visiems kartu su jais pasirašiusiesiems (po maždaug 20 žmonių iš vienos ir kitos pusės) svarbiausia buvo vienas dalykas: suformuluoti ir pateikti viešajai erdvei, visuomenei bendrą krikščionišką požiūrį įvairiais klausimais, dėl kurių krikščioniškoji pozicija sulaukia didžiausio pasipriešinimo. Tie klausimai – tai materializmas, sekuliarizmas, nihilizmas, klaidingas pliuralizmas ir t. t.

Dėl pareiškimo priežasties tikrai nėra ko diskutuoti. Ir Lietuvoje reiktų reaguoti į tokius fenomenus kaip agresyvusis sekuliarizmas ar ateizmas. Vis dėlto dokumentas sukėlė ir nemažai aštrių debatų visų pirma Amerikoje, ypač tarp evangelikalų. Lietuvoje taip pat vertėtų pažvelgti giliau ir iškelti klausimą: ar EKD tikrai yra "geras pagrindas tokiam [bendram] veikimui ir Lietuvoje", kaip rašo A. Peškaitis lietuviškoje teksto įžangoje? Nenoriu teigti, kad visiškai negeras, tačiau turiu nemažai abejonių. Todėl dėl EKD keliu septynis – prisipažinsiu, gana skeptiškus – klausimus.

(Gaila, kad lietuviškame pareiškimo tekste nedaroma skirtumo tarp evangelikų ir evangelikalų. Pastarieji yra pirmųjų atšaka. Jie teologiniu požiūriu konservatyvūs, akcentuoja Biblijos svarbą ir autoritetą, iškelia atsivertimo, asmeninio tikėjimo bei evangelizavimo ir misionieriškos veiklos būtinumą. Tik A. Peškaitis "evangelikalus" pamini savo įžangoje. Plačiau apie evangelikalų identitetą žr. D. Glodenis: "Evangelikalų judėjimas pasaulyje ir Lietuvoje", "Prizmė", 2000/1–2.)

1. Kas yra krikščionis?

Tai, be abejo, esminis klausimas, į kurį EKD, deja, atsako nepakankamai ir nesiima jokių teologinių aiškinimų. Skyriuje "Mes drauge tvirtiname" rašoma: "Visi, kurie priima Kristų kaip Gelbėtoją ir Viešpatį, yra broliai ir seserys Kristuje. Evangelikai ir katalikai yra broliai ir seserys Kristuje."

Perklausti norėtųsi dėl antrojo sakinio: ar tikrai visi katalikai ir evangelikai yra broliai ir seserys? Pirmasis sakinys lyg ir paaiškina, ir jis, be abejo, yra teisingas. Ne visi, kurie vadinasi krikščionimis, tokie yra, o tik tie, kurie tikrai priima Kristų. Dėl to visai nesvarbu, kokiai konfesijai jie priklauso. Aiškiau tariant, kiekvienoje bažnyčioje rastume brolių ir seserų arba kai kurie evangelikai su katalikais yra tikėjimo broliai ir seserys.

Bet iškart lenda antrasis klausimas: ką reiškia "priimti Kristų"? O čia, pasirodo, abi konfesijos šią sampratą iš dalies traktuoja skirtingai. Evangelikalai sako, kad priėmę Kristų yra "tie, kurie tikrai tiki"; katalikų skaitytojai visa tai be problemų sutalpina į savo teologinius rėmus.

Kaip Kristus priimamas katalikų supratimu? Atsakymas trumpas: per krikštą. O tikėjimas? Tikėjimas taip pat ateina per krikštą. Tad kiekvienas pakrikštytasis yra ir tikintysis (žr. Kanonų teisė, CIC kan. 204–1) arba visi yra "krikšto dėka papuošti krikščionio vardu" (II Vatikano sus., LG 15). Nes tikėjimas kaip "Dieviška dorybė" yra įdiegta krikšto metu (Katalikų Bažnyčios katekizmas [KBK],1266, 1812–1814). "Iš Bažnyčios Krikštu mes gauname tikėjimą ir naują gyvenimą Kristuje" (KBK, 168). Todėl ir galima sakyti, kad "Krikštas yra visų krikščionių... bendrystės pamatas" (KBK,1271), o toliau pridedama iš Vatikano II susirinkimo: "Tad Krikštas yra sakramentinis vienybės ryšys tarp visų, kurie per jį yra atgimę (UR 22)."

Taigi pas katalikus krikščioniu tampama per krikštą. Panašiai kartais sakoma ir tradicinėse evangelikų bažnyčiose. Pavyzdžiui, liuteronai irgi teigia, kad krikštu žmogus priskiriamas Kristui ir Bažnyčiai, bet toliau – kad krikštas automatiškai nepadaro žmogaus tikinčiuoju. Pakrikštytasis turi sąmoningai ir asmeniškai bei visiškai pasitikėdamas save pavesti Kristui, kitaip jo krikštas bus nieko vertas.

Evangelikalai nesako, kad krikštas žmogų padaro tikinčiuoju. Beveik visi atmeta atgimimo per krikštą mokymą (ir kūdikių krikšto šalininkai). Pagal juos krikščioniu tampama tik asmeniškai įtikėjus. Todėl ir vienybės pagrindas, evangelikalų supratimu, gali būti tik išganantis tikėjimas. Toks tikėjimas visų pirma yra asmeniškas atskiro žmogaus tikėjimas, paskui – bendrai su kitais išpažintas, o ne kaip katalikybėje – "Pirmiausia tiki Bažnyčia..." (KBK,168).

Bet laikykime, kad EKD pasirašiusieji katalikai kaip Neuhausas, Kreftas, Dullesas ir Weigelis yra tikrai tikintys, tačiau problema vis vien išlieka. Per daug neaiški riba tarp krikščionių ir nekrikščionių, tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų. Prie to prisideda įvairūs katalikiški dokumentai bei tekstai, kuriuose visi žmonės vadinami broliais ir seserimis bei Dievo vaikais. Gerai žinomi ir (evangeliko) br. Rožė pasakymai kaip "Argi Dievo širdyje Bažnyčia nėra tokia pat plati, kaip žmonija?" Taizė įkūrėjas mokė, kad žmonėse yra Kristus ir gyvena Šventoji Dvasia net tada, kai jie (dar) nėra tikintys. Šitokie ir panašūs mokymai sudaro EKD kontekstą. Todėl bijau, kad ypač Lietuvoje šio pareiškimo paliestas jausis žymiai didesnis 'tikinčiųjų' ratas.

Tiesa, spaudoje pareiškimo signataras T. George'as patikslina, kad ne visi nominalieji evangelikai ir katalikai lakomi tikinčiaisiais. Ir evangelikalams atsakoma, kad, kalbant apie brolius ir seseris, omenyje turimi vien "tikintys katalikai". Bet katalikai šitaip neskirsto ir nevartoja pastarosios sąvokos, nes jų sistemoje "netikintys katalikai" neįsivaizduojami. Nepadeda net J. Packerio mintis, kad "broliais ir seserimis Kristuje galėtume laikyti tuos, kurie gyvena pagal aukščiausius savo bendruomenės idealus". Čia evangelikalai galėtų paklausti: o jei tie idealai nebibliški?

Peteris Strauchas, Vokietijos evangelikų aljanso (iki 2006) bei Laisvosios evangelinės bažnyčios (LEB) vadovas laiko problemišku tą faktą, kad Pasaulio bažnyčių taryba ir "Charta oecumenica" kiekvieną Bažnyčios narį traktuoja kaip tikrą, atgimusį krikščionį. LEB, be jokios abejonės, pripažįsta, jog brolių ir seserų esama ir neevangelikų ar neevangelikalų bendruomenėse, bet atmeta "dvasinę bendrystę [tik] krikšto ar vien bažnytinės narystės pagrindu". Tai tipiška Evangelikų aljanso nuostata. Taip pat ir daugumos Europos evangelikalų, ypač iš laisvųjų evangelinių bendruomenių.

2. Ar prozelitizmas blogai?

Skyriuje "Mes drauge liudijame" paliečiama svarbi prozelitizmo tema. Pirmykštė prozelitizmo sąvokos reikšmė yra neutrali, graikų kalboje reiškianti "prisijungimą prie kitos grupės" (judaizme pagonių perėjimą į žydų tikėjimą). Šiandien ji virtusi negatyviu apibūdinimu tų krikščionių, kurie verbuojami perbėga į kitą bažnyčią. Neutralesnė yra "konvertito" sąvoka, kuria apibrėžiamas tiesiog perėjimas. EKD dėstoma:

"Šiandien Amerikoje ir kitur evangelikai bei katalikai stengiasi laimėti "atsivertėlius" iš vienas kito avidžių. Kai kuriais atžvilgiais tai galima puikiai suprasti ir tai galbūt neišvengiama. Tačiau daugeliu atvejų toks verbavimas kenkia krikščionių misijai...
Suprantama, kad krikščionys, liudijantys Evangeliją, stengiasi įtikinti kitus, jog jų bendruomenės ir tradicijos labiau atitinka Evangeliją. Yra didelis skirtumas tarp evangelizavimo ir to, kas šiandien paprastai vadinama prozelitizmu arba "avių vogimu". Mes smerkiame tokią praktiką, kai žmonės verbuojami iš kitos bendruomenės denominacinio arba institucinio prasiplėtimo tikslais. Tuo pat metu mūsų įsipareigojimas visiškai religinei laisvei verčia mus ginti teisėtą laisvę patraukti žmogų į kitokį išpažinimą netgi, kai raginame krikščionis susilaikyti nuo tokios praktikos... turint omenyje didelį nekrikščionių skaičių pasaulyje ir didžiulį mūsų bendro evangelizacinio uždavinio iššūkį, verbuoti aktyvius kitos krikščionių bendruomenės narius nėra nei teologiškai teisėta, nei išmintinga."

Čia liečiamos temos labai kompleksiškos, bet nepaprastai svarbios ypač evangelikalams, nes evangelizacija yra vienas iš pagrindinių jų identiteto komponentų. Bet ir šiuo požiūriu EKD nuvilia. Net kelissyk perskaičius šią visai netrumpą pastraipą, netampa aišku, kokios gi pozicijos EKD laikosi. Atrodo, nei šiokios, nei tokios. Vienur sutinka, kad "neišvengiama", kad "suprantama", kitur jau perspėja "susilaikyti". Tikriausiai norima pasakyti: bažnyčios pakeitimas nedraudžiamas, bet šiais laikais tikrai nereikalingas. Yra ir svarbesnių dalykų.

Prozelitizmo priekaištas dažniausiai taikomas evangelikalams (gali paliesti ir katalikus kaip antai Rusijoje), nes jie laikosi nuostatos, kad daug nominaliųjų katalikų (kaip ir evangelikų) nėra tikintys, todėl turi būti kviečiami įtikėti. O kai įtiki, dažniausiai skatinami pasirinkti kokią nors evangelinę bendruomenę. Tad prozelitizmu priekaištauti galima praktiškai nuolat, nes pagal katalikų mokymą kiekvienas pakrikštytasis yra kartu ir tikintis.

Be to, katalikų bažnyčia skelbia, kad tik joje yra išganymo, išganymo priemonių bei tiesos pilnatvė. Todėl Vatikano II susirinkimas paaiškina: "Štai kodėl negalėtų būti išganyti tie žmonės, kurie, pažindami, kad Dievas per Jėzų Kristų yra įkūręs Bažnyčią kaip būtiną, arba nenorėtų į ją įeiti, arba nenorėtų joje pasilikti" (LG 14). Katalikiškai pakrikštyti, valingai ir sąmoningai nusigręžę nuo šios bažnyčios – o tą jie padaro keisdami konfesiją, – rizikuoja savo išganymu. Todėl katalikų bažnyčios teisė ir nenumato jokios galimybės "legaliai" išstoti iš katalikų bažnyčios ir pereiti į kitą. Ir įdomiausia tai, kad šis veiksmas – iki dabar! – kanonų teisėje (CIC) kvalifikuojamas kaip atpuolimas nuo katalikų bažnyčios ir tikėjimo. Evangelikai po II Vatikano susirinkimo bendrąja prasme nebėra laikomi eretikais; bet tas evangelikas, kuris tokiu tapo išėjęs iš katalikų bažnyčios vis dar laikomas eretiku (žr. kan. 748§1; 751)!

Todėl, kai gale skyriaus "Mes liudijame drauge" kalbama apie "visišką laisvę" pasirinkti bažnyčią, tai paprasčiausiai pasakoma netiesa. Būtų gerai, kad taip būtų, nes, anot kardinolo Cassidy'io, svarbiau, kad žmogus tikrai pažįsta Jėzų, o ne netikėdamas savo konfesijos laikosi. Bet kodėl tada nominaliam katalikui, priėmusiam Evangeliją, pavyzdžiui, pas baptistus ir norinčiam ten praktikuoti savo tikėjimą, užkertamas oficialus bažnyčios pakeitimo kelias?

Iš to matosi, kad mokyme egzistuoja akivaizdi nelygybė tarp katalikų ir evangelikų (evangelikai leidžia konvertuoti, o katalikai ne), bet pareiškime tai neatsispindi. Be to, pateiktoji citata puikiai parodo, kad EKD sudarytas Amerikoje, kur evangelikalai ir katalikai panašiai stiprūs bei gyvuoja giliai įsišaknijusi religinės (reformatų-puritonų) laisvės tradicija. Visai kitaip Lietuvoje, kur katalikai sudaro didžiąją daugumą, kur evangelikalams (nykstančiai mažumai) evangelizavimas yra gyvybiškai būtinas, nors dažnai nelengvas ir su įvairiais trukdymais. Kur evangelizuojančiųjų evangelikalų denominacijos beveik visos priklauso naujiesiems religiniams judėjimams, kuriems vis dar nenutyla sektantiškumo priekaištai. Taigi tokius šis dokumentas niekaip nedrąsina vykdyti savo evangelistinio pašaukimo.

3. Kokią kovą kovojame?

Pats geriausias pareiškimo skyrius yra ir pats ilgiausias. Jame, pavadintame "Mes drauge kovojame", autoriai pateikia konkrečius Šiaurės Amerikos visuomenės problemų laukus, kuriuose visi praktikuojantys krikščionys raginami formuoti savo poziciją bei telktis bendriems veiksmams. Visų pirma akcentuojamas tikėjimo ir krikščionybės vaidmuo viešojoje erdvėje. Kritikuojamas antikrikščioniškų įtakingų grupių įsigalėjimas visuomenėje, kurios išstumia tikėjimą, o "plačiai paplitusi sekuliarizacija vis labiau virsta moraliniu, intelektualiniu ir dvasiniu nihilizmu, neigiančiu ne tik Tą, kuris yra Tiesa, bet ir pačią tiesos idėją."

Krikščionys kviečiami stoti ginti tikrąją tiesą ir stiprinti moralės pamatą. Taip pat raginami prisidėti prie religijos laisvės šalyje stiprinimo, kovoti prieš abortus bei kitas "mirties kultūros" formas. Pasisakoma už vaikų auklėjimo laisvės įtvirtinimą ir šeimos stiprinimą bei paramą. Akcentuojamas krikščioniškojo kultūrinio šalies paveldo puoselėjimas.

Tai tikrai geri ir teisingi EKD akcentai. Išties būtent katalikai ir evangelikalai yra tie, kurie geriausiai supranta krikščionių socialinės veiklos svarbą bei konkrečiai stengiasi keisti kultūrą ir visuomenę. Bet ir čia išlenda tikrosios dokumento atsiradimo šaknys – situacija JAV. O juk labiau norėtųsi žinoti, kas svarbu Lietuvoje! Kaip aptartieji klausimai atsispindi Lietuvos kontekste? Kokie čia konkretūs ir svarbūs viešosios erdvės problemų židiniai?

EKD kalba apie krikščionių kovojamą kovą. Mes drauge kovojame; mes esame "kovoje su viskuo, kas priešinasi Kristui ir Jo veikimui"; mes veikiame "esant grėsmingam pasipriešinimui". Priešai, kaip minėjau, įvardinti: sekuliarizmas, natūralizmas, materializmas, nihilizmas bei visa antireliginė stovykla. C. Colsonas to paties pavadinimo pridėtinėje knygoje ("Evangelicals and Catholics Together: Toward a Common Mission") kalba apie kultūrų kovą (culture war). Kadangi situacija labai rimta, tai katalikai su evangelikalais kviečiami nustoti kariauti tarpusavyje – tai viena pagrindinių viso EKD minčių:

"Mes, evangelikai ir katalikai, nereikalingais ir meilės neskatinančiais tarpusavio konfliktais neturime padėti Kristaus karalystės priešams. Kristaus meilė valdo mus, todėl esame pasiryžę vengti tokių konfliktų tarp savo bendruomenių, o kur jų esama, stengtis juos sušvelninti ir užgesinti."

Taigi ši kova yra tikrai labai svarbi ir karinis žodynas čia, be abejo, tinkamas. Iššūkiai didžiuliai (vien pagalvojus apie neseniai pasirodžiusias antiteistines knygas kaip R. Dawkinso; iš šios stovyklos kylantis pasipriešinimas britų studentų misijai UCCF). Todėl, kaip pradžioje minėta, būtina ir Lietuvoje tam rengtis, nes iš Vakarų atkeliauja daug naujų ir agresyvių iššūkių.

Bet kad ir kaip būtų, vis viena kyla du svarbūs klausimai: ar šioji kova pati svarbiausia? ir kas su kuo toje kovoje kaunasi?

Šiame kontekste dirstelėkime į svarbią P. Kreefto knygą panašiai karingu pavadinimu "Ekumeninis džihadas" (Ecumenical Jihad). P. Kreeftas (iš keleto leidinių jau pažįstamas ir Lietuvoje), Bostono profesorius, katalikas, vienas iš pasirašiusiųjų EKD bei artimai susijęs su iniciatoriais Colsonu bei Neuhausu. Jis kultūrų karo situaciją analizuoja panašiai ir apgailestauja dėl religijų bei krikščionybės susiskaldymo: "Priešo kovos strategija labai sena ir paprasta – skaldyk ir valdyk". Religija puolama, bet religija ir susiskaldžiusi. EKD dvasioje, bet daug taikliau, jis apibendrina:

"Religinių karų laikai eina į pabaigą. Ateina religinio karo laikas: visų religijų karo prieš jokią kitą. Pirmasis pasaulinis religijos karas jau prasidėjo. Popiežius Jonas Paulius II sakė, kad trečiasis tūkstantmetis gali tapti vienybės tūkstantmečiu..."

Tad kas su kuo susidėjęs ir prieš ką kovoja? EKD, atrodo, viskas aišku, kas sąjungininkai: katalikai su evangelikalais. Tam pritaria ir Kreeftas. Tik jo aiškumas kai kur visai dingsta. Vienur jis sako, kad kovoja visi krikščionys, kitur jau atrodo, kad omeny turi tik tikrai tikinčius, ortodoksus, "fundamentalistus". Kitoje vietoje jis pasisako už krikščionių ir žydų arba už krikščionių ir musulmonų vienybę. Bet pagrindinė mūšio linija, kaip ir citatoje, pagal Kreeftą yra tarp antireligininkų ir religijų išpažinėjų: "Egzistuoja fundamentali praraja, didysis kanjonas tarp sekuliaristų... ir visų pasaulio religijų". Todėl galų gale prie Dievo kariaunos jis prijungia net ir "intelektualiai sąžiningus" ateistus bei "geros valios" agnostikus. Šėtono gvardijai, regis, nedaug ir telieka. Štai ir "ekumeninis džihadas", "naujasis aljansas tų, kurie smerkia blogį", kuriems, anot Kreefto, kol kas priklauso konservatyvieji monoteistinių religijų nariai, su viltimi, kad "šiam reikalui galbūt susivienys visos pasaulio religijos".

Kreeftas "priešo kovos strategiją" pavadina skaldymu. Aš dar pridėčiau maskaradą. Mat kartais priešas atrodo labai religingai, net krikščioniškai. Todėl labai abejoju, ar teisinga fronto liniją brėžti vien tarp religijos ir antireligijos. Juk pakankamai dažnai tikintieji, tikroji religija susiduria su netikra. Štai kad ir Vakaruose labai populiarus Tibeto budizmas. Negalėčiau įvardyti nė vienos visuomenės problemos, dėl kurios būtų galima vienytis kovai su šia visiškai nedemokratiška, moteris diskriminuojančia, antihumaniška ir demoniška religija. Net priešingai. Kaip evangelikalas, džiaugčiausi, jei ateistai ir agnostikai šią religiją demaskuotų ir Dalai Lamai nuplėštų jo nuolat besišypsančią kaukę (panašiai kaip V. ir V. Trimondi padarė savo knygoje "Das Lächeln des Dalai Lama").

Ne ką kitaip ir su fundamentalistiniu islamu (jis taip pat paliečiamas EKD). Audringajame 2006-ųjų "karikatūrų konflikte", mano nuomone, kai kurie krikščionys paskubėjo stoti įsižeidusiųjų musulmonų pusėn. Ar ne vertingiau būtų buvę pastovėti už taip sunkiai iškovotą Vakarų spaudos laisvę? Pasvarstyti, ar tikrai pakanka pagrindo tokiai audringai musulmonų pasaulio reakcijai? Ar ne per dažnai ir ne per lengvai Vakarai kapituliuoja prieš vis agresyvesniu ir imperialistiškesniu virstantį islamą? Gal mūsų vieta kaip tik šalia sekuliaristų ir ateistų, kada reikia pakovoti už laisvę?

Kova už krikščionišką poziciją viešojoje erdvėje yra labai svarbi. Bet tai tik vienas mūšis. Į daugumą šitokių mūšių krikščionys evangelikalai gali eiti su įvairiais kovos partneriais, cobelligerents, kaip sako F. Schaefferis. Bet tikri bendražygiai, sąjungininkai (allies), su kuriais stotum petys petin, būtum vienodo pašaukimo ir tų pačių tikslų, tokie gali būti tik tikri tikintieji, tik tie, kuriems svarbiausia Dievo karalystė ir jos augimas.

Dar viena iš šio perdėto pasipriešinimo antireligijai akcentavimo problemų yra ta, kad dienų pabaigoje krikščionių bendruomenei pagrindinė grėsmė, labai tikėtina, kils būtent iš religinės pusės. Antikristas rodysis ne šėtoniškais pavidalais, o mėgdžios Dievo avinėlį; netikrasis pranašas pasirodys avies kailiu (Apr 13, 11; Mt 7, 15). Apaštalas Jonas sako, kad Antikristas bus net puolęs krikščionis (1 Jn 2, 19). Jis sėsis "Dievo šventykloje" (2 Tes 2, 4), kuri pagal Paulių yra ne kas kita, kaip Jėzaus bendruomenė, taigi Antikristas veiks per krikščionių Bažnyčią. Jis ieškosis religijos, kuri būtų kuo panašesnė į bibliškąją, net perims krikščioniškus elementus. Todėl Bažnyčiai daug grėsmingesnė ne išorė, ne ateistai ar sekuliaristai, o jos vidus. Tai žymiai klastingiau ir pavojingiau. Būtent dėl šito evangelikalai taip jautriai reaguoja, kai katalikiškoji pusė ima akcentuoti religijų ekumenizmą bei religijų vienybę.

4. Kaip su Biblija?

Vienas iš pagrindinių evangelikalų bruožų yra ypatingas Biblijos vertinimas. Jie ypač tvirtai laikosi neribojamo jos autoriteto. Evangelikų aljanso išpažinime sakoma: "Tikime, kad Šventasis Raštas yra Dievo įkvėptas ir visiškai patikimas bei aukščiausias autoritetas visuose tikėjimo ir gyvenimo klausimuose."

O skaitant EKD labai krinta į akis tai, kad beveik visiškai nekalbama apie Bibliją ir jos vaidmenį. Tik skyriuje "Mes drauge tvirtiname" sakoma, kad "krikščionys turi mokyti ir gyventi, paklusdami Dievo Dvasios įkvėptiems Raštams, kurie yra neklystantis Dievo žodis".

Nelieka nepastebėta ir tai, kad EKD pasisako už tiesą, akcentuoja daug tradicinių krikščioniškų tikėjimo tiesų bei etinių nuostatų. Tik nieko konkretaus nepasako apie pamatą, ant kurio tos tiesos stovi. Plačiau nepasako, iš kur jos kildinamos ir koks tiesos bei moralės pagrindas. Tik "neklystantis Dievo žodis" – bet argi to ne mažoka?

Tarp krikščionių tai labai svarbus klausimas, ypač turint omenyje tai, kad prieš EKD paskelbimą, Vatikanas 1993 m. išleido dokumentą apie hermeneutiką: "Biblijos aiškinimas Bažnyčioje" (BAB), ( http://www.lcn.lt/b_dokumentai/kiti_dokumentai/biblijos_aiskinimas.html ). Jame pateikiama išsami Biblijos aiškinimo istorijos bei aktualių hermeneutikos klausimų apžvalga. Pradžioje rašoma: "Biblijos studijos Katalikų Bažnyčioje labai suklestėjo, ir jų mokslinę vertę imta vis labiau pripažinti tiek mokslo pasaulyje, tiek tarp tikinčiųjų. Pastebimai palengvėjo ekumeninis dialogas..." O apie pabaigą pasidžiaugiant: "Taikydami tuos pačius metodus ir analogiškus hermeneutinius požiūrius, įvairių krikščioniškųjų konfesijų egzegetai Rašto aiškinimo srityje pasiekė didelio sutarimo..."

Išties tai tiesa. Nes katalikų bažnyčioje bei daugumoje evangelinių įsitvirtino vadinamasis istorinis-kritinis Biblijos aiškinimo metodas. BAB aiškiai sakoma, kad egzegezėje, įskaitant ir katalikų taikomas "labiausiai paplitęs mokslinis metodas – istorinis-kritinis". Toliau rašoma:

"Istorinis-kritinis metodas yra būtinas norint moksliškai tyrinėti senovės tekstų prasmę. Kadangi Šventojo Rašto, kaip "Dievo žodžio žmogaus kalba", visos dalys bei visi šaltiniai buvo sukurti žmogiškųjų autorių, tai teisinga Rašto samprata ne tik leidžia teisėtai taikyti šį metodą, bet to dar net ir reikalauja."

Taigi BAB vienareikšmiškai teigia, kad istorinis-kritinis metodas gal ir nėra tobulas, tačiau jo rezultatų būtina paisyti; katalikų egzegetai privalo jį taikyti.

Bet daugumai evangelikalų šis metodas nepriimtinas, tiksliau, kai kurie jo elementai. Negalima sakyti, kad čia nuomonė visiškai vieninga – evangelikalų hermeneutikų spektras gana platus. Vis dėlto aišku viena, kad kritiniai metodai, kaip jie aprašyti BAB, evangelikalų nėra naudojami.

Tad labai įdomu žvilgtelėti, ką BAB sako apie evangelikalų Biblijos aiškinimo metodus. Daug pasako jau vien tai, kad ši tema aptariama skyriuje "Fundamentalistinis traktavimas". Kad čia omeny turimi ir evangelikalai, aišku iš to, jog daugiau niekur kitur jie neminimi ar aptariami (neskaitant gana konservatyvaus B. S. Childso) – o anglosaksų erdvėje evangelikalioji hermeneutika tikrai nėra nepastebima.

Nors evangelikalai vengia vadintis fundamentalistais, bet BAB, be abejo, juos laiko tokiais (ir išsyk diskredituoja, nes žodis "fundamentalistas" šiuo metu turi įgavęs gana neigiamą reikšmę). Ir kas gi rašoma? BAB pila visu pajėgumu:

"Fundamentalistinis traktavimas remiasi principu, kad Šventasis Raštas, būdamas įkvėptasis Dievo žodis ir be jokios klaidos, turėtų būti skaitomas bei aiškinamas pažodžiui, neatmetant nė vienos smulkmenos. Toks "žodinis aiškinimas" reiškia tiesioginį paraidinį aiškinimą, atsisakant visų pastangų suprasti Bibliją jos istorinio tapsmo bei plėtojimosi požiūriu. Taigi toks traktavimas prieštarauja istorinio-kritinio metodo, taip pat kurio kito mokslinio metodo taikymui aiškinant Šventąjį Raštą."

Negana to, evangelikalioji-fundamentalistinė egzegezė laikoma ideologija,
"kuri nėra biblinė, kad ir ką sakytų šio požiūrio šalininkai. Juk jis reikalauja nesvyruojant laikytis nelanksčių doktriniškų nuostatų ir kaip vienintelį mokymo apie krikščioniškąjį gyvenimą bei išganymą šaltinį perša Biblijos traktuotę, nepripažįstančią jokių klausimų ir kritinių tyrimų.
Pagrindinė tokio fundamentalistinio traktavimo problema yra tai, kad, atsisakant atsižvelgti į biblinio apreiškimo istorinį pobūdį, neįmanoma priimti ir visos Įsikūnijimo tiesos... Jis atsisako pripažinti, jog įkvėptasis Dievo žodis buvo išreikštas žmogiškąja kalba ir, veikiant dieviškajam įkvėpimui, užrašytas ribotų galimybių bei išteklių žmogiškųjų autorių. Dėl šios priežasties jis linkęs traktuoti biblinį tekstą taip, tarsi jis būtų žodis į žodį padiktuotas Dvasios... Jis neskiria dėmesio literatūros formoms ir žmogaus mąstymo būdams, aptinkamiems bibliniuose tekstuose...
Fundamentalizmui lygiai taip pat būdingas požiūrio siaurumas, nes kaip atitinkančią tikrovę pripažįsta pasenusią praeities kosmologiją dėl to, kad būtent tokią randa Šventajame Rašte; tai apsunkina dialogą su platesne ryšių tarp tikėjimo ir kultūros samprata. Jis remiasi nekritišku tam tikrų Biblijos tekstų skaitymu, siekdamas pateisinti prietarų, pavyzdžiui, rasistinių, paženklintas politines ir socialines idėjas, visiškai priešingas krikščioniškajai Evangelijai."

Kulminacija pasiekiama keletu smūgių žemiau juostos:
"Fundamentalistinė prieitis yra pavojinga, nes ji patraukli žmonėms, ieškantiems biblinių atsakymų į savo gyvenimo problemas. Ji gali juos apgauti siūlydama pamaldžius, bet iliuzinius aiškinimus, užuot pasakiusi, jog Biblija nebūtinai tiesiogiai atsako į kiekvieną jų problemą. Fundamentalizmas, nors to ir nesako, kviečia į savotišką tikrą intelektinę savižudybę. Jis teikia gyvenimui klaidingo tikrumo, nes nesąmoningai painioja biblinės naujienos žmogiškąsias ribas su dieviškąja tos naujienos esme..."

Šiuose žodžiuose evangelikaliosios egzegezės paveikslas stipriai suveltas. Išsakytus priekaištus būtų labai sunku konkrečiai pagrįsti net pasinaudojant raštais tokių asmenų kaip Bloeschas, Blombergas, Blocheris, Marshallas, Morrisas, Fee bei daugelio kitų arba iškiliųjų evangelikalų kaip Lloyd-Jonesas, Schaefferis, Packeris ir Stottas.

Tekste susipynę teisingi ir klaidingi dalykai. Tiesa, kai sakoma, kad Biblija (daugelio evangelikalų) laikoma "be jokios klaidos", ir klystama teigiant, kad Šventasis Raštas "skaitomas bei aiškinamas pažodžiui, neatmetant nė vienos smulkmenos". Pastarasis priekaištas evangelikalų stovykloje galėtų tikti – ir tai tik su tam tikromis išlygomis – tik vėlyvajam dispensacionalizmui, o kitur – tik kai kurioms sektoms kaip Jehovos liudytojai.

Ypač nustebina tai, kad visos Biblijos aiškinimo formos ir metodai įvertinami pasvertai, randant neigiamų ir teigiamų bruožų, tik fundamentalistai evangelikalai apipilami pasmerkimo lavina, nutrupinant vos kelis teigiamus vertinimus ( pabaigoje pagiriamos pastangos ir ištikimybė Dievo žodžiui). Negana to, priekaištų viršūnė vainikuojama apibūdinimais "pavojinga" (moralinė kategorija) ir kviečiantis į "intelektinę savižudybę" (intelektualioji kategorija) – ar galima dar griežčiau?!

Būtų kvaila sakyti, kad nėra fundamentalistų (jei jau visi sumesti į vieną katilą), kuriems vieni kiti priekaištai nebūtų tinkami. Bet tokios tendencijos egzistuoja visų metodų atžvilgiu, o išskiriamas tik fundamentalistinis (kodėl panašių dalykų nepasakyti apie feministinį ar giluminį-psichologinį?) Kur popiežiaus komisija rašo apie "nelanksčias doktriniškas nuostatas", neįmanoma susilaikyti nepridūrus, kad katalikų bažnyčia yra tokia pat doktriniška, tik ne Biblijos aiškinimo, o popiežiaus mokymo atžvilgiu. Galų gale derėtų neužmiršti, kad katalikų bažnyčia pati laikėsi šio metodo (nepaisant visų skirtumų nuo evangelikų) net 1800 metų, iki pat XX amžiaus (paskutinį kartą jis karštai gintas 1893 popiežiaus Leono XIII enciklikoje prieš modernizmą ir Biblijos kritiką).

Bendrai vertinant, BAB kritika yra ne kas kita, kaip ideologiškai iškreiptas plataus evangelikalų Biblijos teksto tiriamojo darbo vaizdas. Kadangi istorinis-kritinis metodas Romoje jau seniai monopolinis, tai tokie teiginiai laikytini vien nedailiu sąskaitų suvedinėjimu su savo konkurentais, o ne noru suvokti ir pasvertai įvertinti evangelikalų teologiją (kad tai BAB autoriai sugeba, rodo skyrius apie feministinę egzegezę, nors šita daugsyk buvo ir yra labai kritiška katalikų bažnyčios atžvilgiu). Beje, prieš beveik 30 metų J. Packeris apie katalikų bažnyčios Biblijos kritiką pastebėjęs, kad "užtvanka pralaužta". O Pasaulinio evangelikų aljanso dokumente rašoma: "Romos katalikų bažnyčios langai ir durys plačiai atverti radikalioms ir naujoms idėjoms" ("Evangelical Perspective on Roman Catholicism", 1986).

Visiškai akivaizdu, kad EKD šiuos hermeneutinius klausimus apeina sąmoningai (deja, tas pats ir 2002 metų EKD III apie Raštą ir tradiciją). Ypač turint omenyje tai, kad kova dėl Biblijos bent jau tiek pat svarbi, kiek ir culture war! Esu tikras, kad ne vienas EKD "signatarų" katalikų nesutinka su BAB formuluotėms, nes kai kurie laikosi gana konservatyvaus Biblijos aiškinimo, tuo būdami išties artimi evangelikalams. Pavyzdžiui, P. Kreeftas šaiposi iš "kavinių katalikų" (cafeteria catholics), siūlančių "patižusią vienodybę" ir net perspėja vengti katalikiškų aukštųjų mokyklų, nes jose galima atpulti nuo tikėjimo! Ir būtent dėl istorinės-kritinės egzegezės...

Koks gi EKD kontekstas Lietuvoje? Ar čia evangelikalų ir katalikų lyderiai vadovaujasi vienoda Šventojo Rašto samprata? Kokios gi mūsiškės bendrosios moralinių ir etinių įsitikinimų šaknys? Lietuvos katalikų kurija gana konservatyvi, bet yra pakankamai pagrindo manyti, kad istorinis-kritinis metodas, pavyzdžiui, kunigų seminarijose (ir kitose mokyklose bei iš dalies ir evangelinėse) jau seniai įsitvirtinęs. Pakanka vien paminėti A. Rubšio knygas ir komentarus, kurie daugeliu teiginių evangelikalams nepriimtini. Ką tai reiškia Lietuvos katalikų ir evangelikalų dialogui? Pagaliau ir Lietuvoje netrūksta katalikų nuomonių, kurios fundamentalizmo atžvilgiu yra labai nepalankios. Tad kurgi ta bendrystė?

B.d.