Jerram Barrs
Evangelijos tapatybė
A – jūs esate nusidėjėlis.
B – Kristus numirė už jus.
C – atgailaukite ir įtikėkite Jį.
Mokant skelbti Evangeliją, dažniausiai išdėstoma ši lengvai įsimenama ABC formulė ar kažkas panašaus. Mokinys sužino elementarius Gerosios Naujienos dalykus, kuriuos reikia perteikti nekrikščionims, arba mokomas klausimų, kuriuos reikia užduoti bedieviui, ir atsakymų į juos. Ar toks metodas teisingas? Ar jis naudingas? Ieškodami atsakymo į šiuos klausimus, turime gręžtis į patį Šventąjį Raštą.
Evangelija iš tiesų turi pagrindinį turinį – turinį, kurį galima apibendrinti paprastai. Be to, aišku, kad šis pagrindinis turinys turi būti perteiktas nekrikščionims. Prisiminkite, pavyzdžiui, Pauliaus žodžius pirmose penkiose 1 Korintiečiams 15 skyriaus eilutėse:
"Broliai, aš aiškinu jums Evangeliją, kurią esu jums paskelbęs, kurią priėmėte, kurioje stovite ir kuria būsite išgelbėti, jeigu jos laikotės taip, kaip esu jums paskelbęs; antraip būtumėte veltui įtikėję. Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai."
Šioje vietoje Paulius moko, jog iš tiesų egzistuoja Evangelijos tiesos, kurios yra pačios svarbiausios:
1. Kristaus mirtis už mūsų nuodėmes kaip Senojo Testamento pažadų išsipildymas.
2. Kristaus prisikėlimas pagal Šventojo Rašto pranašystes.
3. Kristaus pasirodymai apaštalams ir kitiems, patvirtinantys, jog Jis yra gyvas.
Kitas tokių Evangelijos pagrindų pristatymo pavyzdys yra Apaštalų darbų 2,22–40 aprašytas iššūkis Petro pamokslo, kurį jis pasakė Sekminių dieną:
"Jėzų Nazarietį, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per jį nuveikė Dievas tarp jūsų... taigi tą vyrą... jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus... Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai. Dievo dešinės išaukštintas, jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir ją dabar išliejo... Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote... Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas, taip pat jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas."
Apibendrindami Petro žodžius, matome papildomų elementų šalia tų, kuriuos radome 1 Korintiečiams 15:
1. Stebuklais Dievas patvirtina Jėzaus misiją.
2. Jis buvo nužudytas, kad išsipildytų Dievo pažadai.
3. Jėzus prisikėlė iš numirusių, ir tai matė liudininkai. (Iš konteksto aišku, kad Jo prisikėlimas išpildė Šventojo Rašto pažadus.)
4. Išaukštintas, kaip lygus Dievui ir Paveldėtojas, Jis gavo iš Tėvo Šventąją Dvasią, kurią ateisiant žadėjo pranašai.
5. Jėzų nužudė nuodėmingų žmonių rankos, tačiau Jo prisikėlimu Dievas paskelbė Jį dieviškuoju Viešpačiu ir pažadėtuoju Mesiju.
6. Kad jums būtų atleista, turite atgailauti dėl savo nuodėmių ir įtikėti Jėzų.
7. Įtikėję jūs gaunate Šventąją Dvasią.
8. Šis išgelbėjimo pažadas duotas ne tik jums ir jūsų vaikams, bet ir visam pasauliui.
Trečiasis koncentruoto Evangelijos pristatymo pavyzdys yra Paties Jėzaus žodžiai aukštutiniame kambarėlyje susirinkusiems mokiniams, kai Jis pasirodė jiems po prisikėlimo:
"Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse?.. Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą." (Lk 24,44–47)
Ir vėlgi Jėzus žodžius galime išskirti kaip nurodymus, kuriuos dera įsiminti:
1. Šventojo Rašto pažadai išsipildė Jėzuje Kristuje.
2. Jėzus kentėjo ir numirė.
3. Jis prisikėlė iš mirusiųjų.
4. Žmonės turi atgailauti, ir per Jėzų jiems bus atleistos nuodėmės.
5. Šią žinią turi išgirsti ne tik žydai, bet ir visos tautos.
6. Apaštalai buvo Jėzaus mirties ir prisikėlimo, tų įvykių prasmės bei Dievo tikslų visam pasauliui liudytojai.
Svarstant šiuos tris Evangelijos apibendrinimo pavyzdžius, reikia pažymėti keletą svarbių dalykų. Pirma, šiuos apibendrinimus galima daryti tik tuo atveju, jei Jėzaus, Petro ir Pauliaus žodžius regime platesniame kontekste. Jėzaus žodžiai paimti iš ilgos pamokslų serijos apie Senojo Testamento pranašysčių išsipildymą per Jo gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. Petro žodžiai yra jo mestas iššūkis baigiant ilgą pamokslą, kuris pats yra Dvasios išsiliejimo Sekminių dieną kontekste. Pauliaus žodžiai paimti iš įvado į jo pateiktą istorinio prisikėlimo pobūdžio svarbos aptarimą.
Antra, mes galėjome atlikti šiuos apibendrinimus, tik atmesdami tas dalis, kurios iš pradžių sudarė jų artimiausią kontekstą. Tam panaudojamos elipsės (žodžių praleidimas). Antai Petro žodžiai yra iš pamokslo, kuris figūruoja Apaštalų darbų knygos tekste kaip ištrauka iš Evangelijos pagal Luką. Tas pamokslas savo pirminiu pavidalu būtų buvęs kur kas ilgesnis, negu maždaug dvidešimt penkios eilutės, kurias randame Apaštalų darbų 2. Lukas pridūrė: "Dar daugeliu kitų žodžių Jis liudijo" (Apaštalų darbų 2, 40).
Trečia, kiekvienas iš šių esminių Evangelijos tiesų apibendrinimų šiek tiek skiriasi nuo kitų, nors akivaizdūs ir bendri bruožai:
1. Senojo Testamento liudijimas apie būsimus įvykius bei Jėzaus tarnavimo svarbą.
2. Jėzaus mirties už mūsų nuodėmes realumas.
3. Istorinis Jėzaus prisikėlimo faktas.
4. Atgailos ir tikėjimo būtinybė.
5. Apaštališkasis šių tiesų liudijimas.
Net skirtumai, kuriuos įžvelgėme šiuose trijuose paprastuose pavyzdžiuose, anaiptol neapima to Evangelijos pristatymo masto, kurį randame Naujajame Testamente. Šie trys mūsų panagrinėti pavyzdžiai gana panašūs vienas į kitą, ir jei pažvelgtume į situacijas, iš kurių jie paimti, taptų aišku, kodėl taip yra. Du iš jų yra iš konteksto, kuriame kreipiamasi į tikinčiuosius, o vienas – Petro pamokslas Sekminių dieną – yra kreipimasis į netikinčiuosius, daugiausia žydus (bei keletą pagonių, susipažinusių su judaizmu ir Senuoju Testamentu. Žr. Apaštalų darbų 2, 11).
Vis dėlto, kai situacija yra visiškai kitokia – pavyzdžiui, Pauliaus kalba ant Marso kalno Atėnuose, – mes nebegalime daryti apibendrinimo, kuris būtų kuo nors panašus į anksčiau pateiktuosius. Įdėmiau pastudijavę Apaštalų darbų 17, 22–31, galėtume rasti tokių teiginių, kurie atskleidžia atėniečiams Pauliaus skelbtos Evangelijos esmę:
"... Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose... Juk mes jame gyvename, judame ir esame... neturime manyti, jog Dievybė panaši į auksą, sidabrą, akmenį arba į meno ar žmogaus minties kūrinius... Dievas... dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti. Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, kurį tam paskyrė ir visiems už jį laidavo, prikeldamas iš numirusių."
Žmonės, kuriems kalbėjo Paulius, buvo pagonys, nieko nežinoję apie Bibliją. Pagrindinis Pauliaus akcentas buvo ne Jėzaus mirtis ir prisikėlimas ir ne tas faktas, kad Kristus yra Mesijas, Senajame Testamente pažadėtasis Dievo Sūnus. Jis veikiau akcentuoja Dievo egzistavimą ir prigimtį. Šį mokymą galėtume apibendrinti taip:
1. Dievas yra visa ko Kūrėjas.
2. Mūsų gyvenimas ir viskas priklauso nuo Dievo.
3. Mūsų žmogiška prigimtis kilusi iš Jo prigimties.
4. Stabmeldystė yra kvailystė, nes stabas yra menkiau už jį padariusį žmogį.
5. Dievas įsako mums atgailauti dėl savo stabmeldystės ir garbinti tik Jį.
6. Ateis teismo diena, ir Dievo atstovas atneš į šį pasaulį tikrąjį teisingumą.
7. Jėzaus Kristaus prisikėlimas iš mirusių įrodo, jog Jis bus tas didysis Teisėjas.
Šis apibendrinimas akivaizdžiai skiriasi nuo tų trijų, kuriuos nagrinėjome anksčiau. Jei paklaustume "Kodėl?", atsakymas, aišku, būtų toks: pagonių netikinčiųjų žinios apie Šventąjį Raštą gerokai skyrėsi nuo tų, kurias turėjo klausytojai kituose trijuose mūsų apsvarstytuose pavyzdžiuose. Reikia iškelti klausimą: "Ar tai reiškia, jog stengtis apibendrinti Evangeliją yra beprasmiška?" Arba suglumę galime paklausti: "Nejaugi norite pasakyti, kad Evangelijos paprasčiausiai neįmanoma apibendrinti?" Žinoma, nė vienas iš šių teiginių nėra teisingas!
Be abejo, egzistuoja tiesos, kurias žmonės, kad taptų krikščionimis, turi sužinoti. Kadangi krikščionybė yra teisinga, kadangi tai tiesa apie pasaulį, kuriame mes gyvename, ir žmogaus gyvenimą, tai, kuo mes tikime, gali būti išreikšta tam tikrais teiginiais. Viena iš tokių paprastų išraiškų yra Naujojo Testamento krikšto formulė: "[…] krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus, ir Šventoji Dvasios vardu" (Mato 28, 19). Ką tik atgimęs krikščionis gali išreikšti savo tikėjimą taip:
Aš tikiu Dievą Tėvą, visa ko Kūrėją.
Aš tikiu Dievą Sūnų, mano Atpirkėją.
Aš tikiu Dievą Šventąją Dvasią, kuri suteikė man naują gyvenimą.
Šitaip išpažinęs tikėjimą, atsivertėlis krikštijamas triasmenio Dievo vardu. Atrodo, jog ankstyvieji tikėjimo išpažinimai buvo paprasčiausiai šios krikšto formulės išplėtojimas – juos sudarė trys pastraipos, po vieną kiekvienam Trejybės nariui, ir juose buvo išdėstyta tai, ką turėjo išpažinti krikštytis atėjęs atsivertėlis. Šiandien krikštijant tikintįjį, jam ar jai užduodami klausimai, išreiškiantys fundamentalius įsitikinimus bei įsipareigojimus, kurie sudaro buvimo krikščionimi esmę. Jie, mano vartoti daugelį metų, išvardyti toliau šiame tekste.
Akivaizdu, jog krikščioniškų įsitikinimų apibendrinimą turėti pravartu – ir sau, ir bažnyčiai. Viešas savo tikėjimo išpažinimas, kokios nors Biblijos vietos ar vieno iš ankstyvųjų tikėjimo išpažinimų padeklamavimas suvienija mus su viso pasaulio ir visos bažnyčios istorijos krikščionimis.
Be to, toks mūsų tikėjimo apibendrinimas naudingas mokant savo vaikus. Kaip tik šiuo tikslu Dievas Savo tautai davė tikėjimo ir ištikimybės išpažinimą, Shema (žr. Pakartoto Įstatymo 6, 4–6):
"Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau."
Aiškus išpažinimas to, kuo mes, kaip krikščionys, tikime, bus naudingas ir skelbiant Evangeliją. Buvo atvejų, kai žmonės prieidavo prie manęs, kaip filipietis kalėjimo prižiūrėtojas priėjo prie Pauliaus (Apaštalų darbų 16, 29–34) ir paklausdavo: "Ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?" Į šį klausimą galima atsakyti taip pat paprastai, kaip tąsyk atsakė Paulius: "Tikėk Viešpatį Jėzų Kristų ir būsi išgelbėtas".
Toliau, žinoma, pasakyta: "Ir jie skelbė Viešpaties Žodį jam". Be to paprasto apibendrinimo, ką reiškia būti krikščionimi, Paulius turėjo dar daug ką pasakyti tam žmogui ir jo šeimai. Tačiau tas vienintelis sakinys – "Tikėk Viešpatį Jėzų Kristų ir būsi išgelbėtas" – iš tiesų buvo geras atskaitos taškas Pauliui, pristatant tiesą kalėjimo prižiūrėtojui ir jo namiškiams.
Visiems tikintiesiems naudinga turėti galvoje aiškius pagrindinių Evangelijos tiesų kontūrus. Kartais, kai kas nors manęs paklausia, kuo turiu tikėti, kad tapčiau krikščionimi, aš vieną po kito pateikiu šiuos penkis klausimus.
Penki klausimai, išreiškiantys pagrindinį krikščionybės turinį
1. Ar tiki, kad egzistuoja Dievas, kad Jis yra ne tik idėja ar projekcija žmogaus prote, bet kad egzistuoja kaip begalinis, asmeninis Dievas, Dievas, kuris yra visatos Kūrėjas, Dievas, kuris yra vienas, tačiau trijuose Asmenyse – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia?
2. Ar pripažįsti, kad daugelį kartų esi padaręs, pasakęs bei pagalvojęs dalykų, kurie, kaip pats žinai, yra blogi, ir kad jeigu Dievas, teisingas visų žmonių Teisėjas, teistų tave taip, kaip esi vertas, Jis neturėtų kitos išeities, kaip tik tave pasmerkti?
3. Ar tiki, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus, amžinasis antrasis Trejybės Asmuo ir kad Jis gimė šiame pasaulyje kaip kūdikis? Ar tiki, kad Savo tobulu gyvenimu, Savo pasiaukojančia mirtimi ant kryžiaus bei istoriniu prisikėlimu iš numirusių Jis padarė viską, kad būtų atnaujinta tavo draugystė su Dievu, mūsų dangiškuoju Tėvu?
4. Ar priėmei asmeniškai šį Kristaus dėl tavęs atliktą darbą ir ar patikėjai Dievo pažadais – tokiais pažadais, kaip "kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą" (Jono 3, 36), kad be jokio pasididžiavimo ar perdėto pasitikėjimo savimi galėtum pasakyti: "Žinau, jog esu Dievo vaikas, gimęs Jo šeimoje per Jėzaus Kristaus meilę ir atperkančią auką"?
5. Ar dabar pat įsipareigoji visą gyvenimą stengtis tarnauti Dievui, žinodamas, jog esi silpnas bei linkęs klysti ir todėl turėsi prašyti Šventosios Dvasios pagalbos? Taip pat žinodamas, jog kartais paklusti bus sunku ir tai daug kainuos, nors galiausiai tai suteiks tau, kaip asmeniui, sukurtam pagal Dievo atvaizdą bei sugrąžintam į tą atvaizdą per Jėzų Kristų, visišką pilnatvę?
Net pateikęs šiuo klausimus ar kitus Evangelijos apibendrinimus, nereikalaudavau "priimti mano skelbimo" be diskusijų ar klausimų. Visada, net pritaikydamas tokį apibendrinimą, esu pasirengęs išklausyti netikinčiuosius ir padrąsinti juos klausti. Visada esu pasirengęs apibendrinimą pakeisti, sutrumpinti ar išplėsti. Kitaip tariant, turiu būti pasirengęs nuoširdžiam pokalbiui su priešais mane stovinčiu individu, o ne užduoti jam ar jai "toną", tarsi būčiau prekybininkas, kuris nori kuo greičiau atlikti pristatymą ir parduoti prekę.
Svarbu suprasti, kad, nors mūsų tikėjimo apibendrinimas įmanomas ir toks apibendrinimas dažnai būna labai naudingas skelbiant Evangeliją, neturi susidaryti įspūdžio, jog evangelizuoti – vadinasi, paprasčiausiai išmokti ir kartoti tam tikrus žodžius. Taip manydami, ignoruotume konkrečią asmenybę bei situaciją to žmogaus, kuriam kalbame. Šitaip ką nors ignoruoti reikštų rodyti nepagarbą tam žmogui ir Dievui, kuris sukūrė jį ar ją ypatingu individu.
Skaitydami evangelijas, atkreipkite dėmesį, kaip tiesą skelbė Jėzus. Kiekvienas pokalbis su Jėzumi buvo kitoks, nes Viešpats į Savo sutiktus žmones žiūrėjo kaip į individus. Jėzui kiekvienas žmogus unikalus. Kiekvienas sukurtas pagal Dievo atvaizdą, taigi Jam yra be galo brangus. Kiekvienas mylimas taip, kad Jėzus buvo pasirengęs už jį ar ją numirti. Kiekvienas vertas Gelbėtojo kantrybės bei kilniaširdiškumo, baigiantis Jo laikui. Kiekvienas trokšta būti išklausytas ir gauti visą Jėzaus dėmesį. Kiekvienam absoliučias tiesas reikia perteikti ypatingai – taip, kad jis ar ji jas išgirstų. Šiuo atžvilgiu mūsų Mokytojas ir Pavyzdys turi būti Jėzus.
Versta iš: "The Heart of Evangelism" (IVP, 2001)
