John Stott
Dvasios dovanos
Naujajame Testamente išvardytos keturios dvasinių dovanų grupės. Žinomiausia Rašto vieta yra 1 Kor sk. 12. Nemažiau svarbi – Rom 12,3–8. Trumpesnius aprašymus galima rasti Ef 4,7–12 ir 1 Pt 4,10–11. Iš šių ir kitų Rašto vietų turime bandyti išsiaiškinti dvasinių dovanų prigimtį, kiek jų yra, jų ryšį su įgimtais talentais, ar visos jos yra stebuklingos, kurios dovanos prieinamos šiandien, jų turinį (kam jos duodamos), šaltinį (iš kur jos ateina) ir tikslą (dėl ko jos duodamos).
Dvasinių dovanų prigimtis
Geriausia pradėti nuo 1 Kor 12, 4–6, kur Paulius teigia: "Yra skirtingų dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Yra skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame".
Apaštalas siekia akcentuoti, kad nors dovanos skirtingos, Davėjas vienas. Jis pakartoja tai tris kartus, kiekvienąsyk susiedamas dovanas su skirtingu Trejybės Asmeniu ("ta pati Dvasia", "tas pats Viešpats", "tas pats Dievas"). Be to, jis pavartoja tris skirtingus žodžius įvardyti pačioms dovanoms. Pirma (eil. 4), charismata, Dievo malonės dovanos. Antra (eil. 5), diakoniai, tarnavimo formos. Trečia (eil. 6), energemata, energija, veikla ar galia, kurią kiekvienam "įkvepia" (energon) pats Dievas. Kiekvienoje grupėje dar yra "įvairovių" ar "suskirstymų" (daireseis). Sujungę visus tris žodžius, dvasines dovanas galėtume apibrėžti kaip "tam tikrus Dievo malonės ir jėgos suteiktus sugebėjimus, kurie padeda žmonėms specifiškai ir atitinkamai tarnauti". Taigi dvasinė dovana, arba charizma, pati savaime nėra nei sugebėjimas, nei tarnavimas, o veikiau sugebėjimas, kuris įgalina žmogų tarnauti. Paprasčiau tariant, ji gali būti laikoma arba kaip dovana su užduotimi, kuriai atlikti ja pasinaudojama, arba kaip užduotis su dovana, kuri leidžia ją atlikti.
Dabar iškelsime kelis, su šiomis dovanomis susijusius, klausimus, kurie padės geriau suprasti jų prigimtį.
Kiek yra skirtingų dovanų?
Kai kurie krikščionys domisi, atrodo, tik trijomis dovanomis, būtent kalbomis, pranašystėmis ir gydymu. Tačiau dovanų yra neabejotinai daugiau už šį jaudinantį trio. Esu matęs ir knygą, ir bukletą, pavadintus "Devynios Dvasios dovanos". Kai kas mano, kad autorius apribojo dovanas iki devynių, norėdamas išvesti paralelę su devyniais Dvasios vaisiais, tačiau taip apriboti skaičių yra klaida. Taip, pirmajame sąraše, 1 Kor sk. 12 pradžioje, išvardytos būtent devynios dovanos. Tiesa ir tai, kad kitas sąrašas to paties skyriaus gale taip pat apima devynias dovanas, bet tik penkios sutampa su ankstesnio sąrašo dovanomis. Taigi 1 Kor sk. 12 paminėta trylika dovanų. Rom sk. 12 išvardytos septynios (iš jų penkių nėra nė viename 1 Kor sk. 12 sąraše), Ef sk. 4 paminėtos penkios (dvi yra naujos), o 1 Pt sk. 4 tėra tik dvi dovanos, ir viena iš jų ("jei kas kalba") anksčiau nebuvo užrašyta. Bandant palyginti penkis sąrašus, ne visada aišku, kuri dovana atitinka kurią, bet beveik nekyla abejonių, kad iš viso Naujajame Testamente išvardyta dvidešimt ar daugiau skirtingų dovanų.
Be to, nėra priežasties manyti, kad visi šie penki sąrašai reprezentuoja išbaigtą dvasinių dovanų katalogą. Jau minėjome, kad dviejuose sąrašuose, kurie yra tame pačiame skyriuje (1 Kor 12), pakartotos tik penkios dovanos ir kiekvienas sąrašas turi keturias naujas, o sąrašas Laiške efeziečiams mini dvi naujas dovanas, neįtrauktas nė į vieną iš 1 Kor sk. 12 sąrašų. Nėra nė vienos dovanos, kuri būtų visuose penkiuose sąrašuose, o trylika dovanų išvardyta tik viename iš penkių sąrašų. Dovanų sugrupavimas atrodo visiškai atsitiktinis, tarsi stengiamasi atkreipti dėmesį į tą faktą, kad kiekviena grupė yra ribota didesnės visumos dalis.
Ir dar – argi mes nežinome iš istorijos ir patirties apie dovanas, kurias Šventoji Dvasia suteikė individams, neįtrauktiems į jokį biblinį sąrašą? Argi Charleso Wesley sugebėjimas kurti giesmes nebuvo tokia pat charizma, kaip jo brolio Johno dovana evangelizuoti? O ką pasakysime apie evangelijos giesmininkus, krikščionis poetus, vyrus ir moteris, turinčius ryškias dvasines dovanas (negaliu jų apibūdinti jokiais kitais žodžiais) krikščioniškai literatūrai, muzikai kurti, dirbti radijuje ir televizijoje? Arba "evangelistai", įtraukti tik į vieną iš penkių sąrašų. Ar tai visa apimanti dovana, kurią turi kiekvienas, dalyvaujantis kokiame nors evangelizavime? O gal įvairios evangelistinės Dievo duotos dovanos rodo, kad viena dovana gali būti susijusi su evangelistinėmis misijomis, kita – su šeimos narių evangelizavimu, trečia – su draugų evangelizavimu, ketvirta – su Evangelijos skelbimu atsitiktinių kontaktų metu, penkta – su evangelistiniu mokymu, šešta – su evangelistine literatūra ir taip toliau? Drįstu teigti, kad kaip yra gilesnių patyrimų atvejais, taip ir su dvasinėmis dovanomis: mūsų Dievas yra turtingos ir spalvingos įvairovės Dievas.
Į mūsų pirmąjį klausimą, kiek yra skirtingų dovanų, atrodo, būtų galima atsakyti taip: "Naujajame Testamente išvardyta mažiausiai dvidešimt, o gyvasis Dievas, kuris mėgsta įvairovę ir yra dosnus, gali duoti dar daug daugiau".
Ryšys tarp dvasinių dovanų ir įgimtų talentų
Koks ryšys tarp dvasinių dovanų ir įgimtų talentų? Kai kurie bematant atsakys – "jokio"; kiti kalbėjo ir rašė, kad tarp jų didelio skirtumo nesama. Abu šie požiūriai perdėti. Tam tikras skirtumas, ir akivaizdus, turi būti, nes kūrinijos Dievas talentus dalija visiems vyrams ir moterims, tačiau naujosios kūrinijos, Bažnyčios, Dievas dvasines dovanas suteikia tik savo atpirktiems žmonėms. Būtent dvasinės dovanos diferencijuoja Kristaus kūno narius – kiekvienas kūno narys turi skirtingą dovaną ar funkciją. Vis dėlto neturime skubėti paneigti ir to fakto, kad tarp dvasinių dovanų ir įgimtų talentų yra ryšys. Mus sulaikyti turėtų daug priežasčių.
Pirma, kūrinijos ir naujosios kūrinijos Dievas yra tas pats, savo tobula valia veikiantis ir viena, ir kita. Ši dieviška valia yra amžina. Šaukdamas Jeremiją į pranašo tarnystę, Dievas pasakė: "Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš gimimą tave aš pašventinau, – pranašu tautoms tave aš paskyriau" (Jer 1,5). Tokį pat įsitikinimą apie save ir savo apaštališką pašaukimą turėjo Paulius. Dievas, kuris apreiškė jam savo Sūnų, yra tas pats, kuris "jį pasirinko dar esantį įsčiose ir pašaukė savo malone" (Gal 1,15–16). Atkreipkite dėmesį, kad abiejose šiose eilutėse esama kai ko daugiau nei vien užuominos į laiką, kad dar prieš gimstant Jeremijui ir Pauliui, Dievas žinojo, kas jiems nutiks. Teigiama, jog dar prieš jiems gimstant Dievas juos pašventino ir atskyrė ypatingai tarnystei, bet pašaukė daug vėliau. Vadinasi, negalime manyti, kad tarp dviejų jų gyvenimo pusių nebuvo jokio ryšio. Argi ne artimesnė Biblijos Dievo darbui būtų nuomonė, kad jis suteikė jiems tam tikrus sugebėjimus dar prieš jų gimimą (šiuolaikiniais terminais galėtume sakyti – genetinį kodą), kurie išryškėjo ir tapo naudojami tik po to? Dievas aktyviai veikė abiejose jų gyvenimo pusėse ir tobulai jas sujungė. Panašiai visi Biblijos autoriai buvo pirmiau ruošiami Dievo Apvaizdos pagal jų temperamentą, kilmę bei patirtį, o vėliau Šventosios Dvasios įkvėpti nešti žinią, kuri visiškai atitiko jų asmenybę.
Jeigu kas nors paprieštarautų, sakydamas, jog tai, kas tiko pranašams ir apaštalams, nebūtinai tinka eiliniams šiandienos krikščionims, atsakyčiau, kad Raštas aiškina priešingai. Mat maloningas Dievo tikslas kiekvienam iš mūsų yra amžinas. Jis buvo suformuluotas ir "suteiktas" mums Kristuje "prieš amžinuosius laikus" (2 Tim 1,9); Dievas išsirinko mus, kad būtume šventi, ir lėmė mums būti jo sūnumis per Jėzų Kristų "prieš pasaulio sutvėrimą" (Ef 1,4); ir geri darbai, kuriems buvome atkurti Kristuje, yra Dievo "paruošti iš anksto". Ši esminė tiesa, kad Dievas nuo pat pradžių jau planavo pabaigą, turėtų sulaikyti mus nuo pernelyg lengvabūdiško prigimties ir malonės, gyvenimo iki atsivertimo ir po jo atribojimo.
Yra dar viena priežastis, dėl kurios galima manyti esant ryšį tarp įgimtų ir dvasinių dovanų. Keletas charizmų yra ne tik ne stebuklingos, bet pozityviai pasaulietinės. Tai materialios prigimties dvasinės dovanos. Turbūt labiausiai stulbinantys pavyzdžiai yra trys paskutinieji Rom sk. 12 Pauliaus pateiktame sąraše: "...kas dovaną šelpti – tegul šelpia dosniai, kas vadovauti – tegul vadovauja rūpestingai; kas dovaną gailestingumo darbams – tegul pagelbi kitiems su džiaugsmu" (eil. 8).
Nekyla abejonių, jog šios dovanos priklauso charizmų kategorijai. Pats žodis pavartojamas 6 eilutės pradžioje. Kaip ir 1 Kor sk. 12, visą sąrašą sujungia "iš daugelio narių sudaryto vieno kūno" metafora (eil. 4 ir 5). Ir visos septynios dovanos Rom sk. 12 kataloge pateikiamos beveik ta pačia tvarka. Taigi tai, kas nauja, kas jų įgimtas dovanas paverčia dvasinėmis, slypi jų tiksle (priežastyse, kodėl jie tarnauja ir kodėl duoda) bei motyvuose (juos įkvepiančiuose paskatinimuose). Būtent tai Paulius ir akcentuoja. Jis sako, jog nedera murmėti ir spyriotis. Duodantis pinigus turi lavinti savo sugebėjimą šelpti dosniai (eil. 8), o darantis gailestingumo darbus – pagelbėti kitiems "su džiaugsmu".
Gana panašus ryšys tarp įgimtų sugebėjimų iki atsivertimo ir dvasinių dovanų po atsivertimo gali egzistuoti ir dviejose ankstesnėse charizmose, kurias Paulius mini Rom sk. 12, būtent "kas moko" (eil. 7) ir "kas ragina" (eil. 8). Ką reiškia "mokyti", aišku. Tačiau veiksmažodis "raginti" (parakaleo) graikų kalboje turi keletą reikšmių – nuo "maldauti" ir "prašyti" iki "drąsinti", "guosti" ir "raminti". Abu veiksmažodžiai gali būti susiję su skirtingais viešų kalbų sakymo tarnaujant aspektais: viena – mokymas, antra – raginimas. "Raginimas" (paraklesis), žinoma, gali pasireikšti formaliai kalboje (Apd 13, 15) ir rašte (Hbr 13,22). Vis dėlto paraklesis yra platesnė sąvoka, apimanti tam tikrą padrąsinimą bei paguodą, kurią gali pažadinti asmeniška draugystė, užuojauta ir meilė.
Mokyti bei raginti gali ir nekrikščionys. Pasaulyje sutinkame daug žmonių, kurie (kaip mes sakome) yra "apsigimę mokytojai", ir tokių, kurie puikiai moka suprasti, prieiti, užjausti, todėl pakelia ūpą ir padrąsina. Tad koks skirtumas tarp nekrikščionių mokytojų bei drąsintojų ir šias dvasines dovanas turinčių krikščionių?
Turint omeny tai, kas buvo rašyta apie kūrinijos ir malonės Dievą, argi nepanašu, kad jis suteikia dvasinę mokymo dovaną tikinčiajam, kuris iki atsivertimo jokiu būdu negali mokyti, arba dvasinę raginimo dovaną broliui ar seseriai, kurie savo temperamentu nėra nei gailestingi, nei draugiški? Dievui tai nebūtų neįmanoma. Tačiau ar ne labiau atitiktų biblinio Dievo, kurio planai yra amžini, charakterį nuomonė, kad jo dvasinės dovanos dera prie jo duotų įgimtų talentų? Ir kad (pavyzdžiui) toks "paguodos sūnus" kaip Barnabas (Apd 4,36), kuris tarnavo ir kilniaširdišku aukojimu (eil. 37), ir asmeniška draugyste (pvz., Apd 9,26–27; 11,25–26), jau iš prigimties buvo potencialiai toks žmogus?
Tokiu atveju į mokymo ir skatinimo dvasines dovanas turime žiūrėti kaip į jau egzistuojančių ar bent užslėptų dovanų iškėlimą, sustiprinimą, "sukrikščioninimą". Taigi žmogus prieš atsivertimą gali būti talentingas mokytojas, o po jo gali gauti mokymo charizmą, kuri sustiprintų jo įžvalgumą, proto aiškumą ir tinkamumą. Arba jis gali būti iš prigimties kupinas užuojautos, o po atsivertimo gauti dvasinę raginimo dovaną, kuri leistų jam atlikti specifinę krikščionišką "paskatinimo Kristuje" tarnystę (Fil 2,1) – ir jo krikščioniškam mokymui (pvz., 1 Tes 4,18; Tit 1,9), ir jo krikščioniškai tikėjimo šilumai bei jėgai (Rom 1,12). Visose šiose Rašto vietose dominuoja žodžiai parakaleo arba paraklesis.
Taigi bibliniai pavyzdžiai perspėja neskubėti brėžti ryškios linijos tarp įgimtų ir dvasinių dovanų.
Ar visos dvasinės dovanos stebuklingos?
Norint atsakyti į šį klausimą, reikia pradėti pakartojimu, kad kai kurios dovanos ne tik kad nėra stebuklingos, bet atrodo visiškai įprastos, net proziškos. Nieko stebuklingo neturi mokymo ir skatinimo, pinigų aukojimo ir gailestingumo darbų dovanos. Ir nėra jokios akivaizdžios priežasties, dėl kurios "išminties žodį", "pažinimo žodį" ar "tikėjimą" (1 Kor 12,8–9) turėtume laikyti stebuklingais ar implikuojančiais stebuklą. Nei tekste, nei kontekste to niekas nerodo. Natūralu būtų interpretuoti taip: jie susiję su tam tikru išminties ir pažinimo kiekiu (bei sugebėjimu tai išreikšti) ir specialiu tikėjimo laipsniu – žinoma, ne dėl išteisinimo ar pašventinimo, o dėl tam tikros tarnystės.
Tad kokios dovanos yra stebuklingos? "Stebukladariai" skelbiasi darantys stebuklą, o su juo turbūt galima sieti "išgydymų dovanas" bei "gydytojus" kartu su "skirtingomis kalbomis" ir "kalbų aiškinimu" (1 Kor 12,9–10). Jeigu tai stebuklingos dovanos, ar jos vis dar suteikiamos šiandien? Keista, kad šiuo klausimu žmonės dažnai skuba pulti į kraštutinumus su paprasčiausiais "taip" arba "ne", pirmiau nepasidomėję, ar yra tokia biblinė stebuklų doktrina, pagal kurią būtų galima apsvarstyti ir atsakyti į šį klausimą. Drįstu sakyti, kad naivūs atsakymai "taip" arba "ne" yra tik kraštutinumai.
Dogmatiškas "ne" su galbūt pridurtu "šiandien stebuklų nebūna" arba (dar blogiau) "stebuklų apskritai negali būti" yra pozicija, kurios biblinis krikščionis išlaikyti negali. Dievas, kurį tikime, yra laisvas ir galingiausias visatos Kūrėjas. Jis viską išlaiko savo žodžio galia. Jam pavaldi visa gamta. Jis ne tik gali daryti stebuklus, bet ir yra jų padaręs. Kas mes esame, kad apribotume jo galią ir sakytume jam, ką jis gali ir ko ne?
Priešinga pozicija taip pat atrodo nelogiška. Radikaliausia jos išraiška yra požiūris, kad beveik viskas, ką daro Dievas, yra stebuklas. Tačiau stebuklu vadinamas keistas įvykis, kūrybinis nukrypimas nuo normalių ir natūralių Dievo veikimo būdų. Jeigu stebuklai taptų įprasti, jie liautųsi buvę stebuklais. Vis dėlto kai kurie krikščionys Dievo veiklą laiko ištisai stebuklinga. Jie pavertė jį nežinia kokiu magu. Mums visiems būtina gauti biblinį apreiškimą apie gyvąjį Dievą, kuris pirmiausia veikia gamtoje, o ne antgamtiškai, istorijoje, ne stebuklais.
Ėmę matyti gyvąjį Dievą be paliovos veikiantį per istorijos ir gamtos procesus, pradėsime pripažinti, kad (pavyzdžiui) bet koks išgydymas yra dieviškas – ar jis būtų įvykęs be jokių priemonių, ar panaudojus fizines, psichologijos, chirurgijos priemones. Pirmasis turėtų būti vadinamas stebuklingu išgydymu, antrasis – nestebuklingu, nors abu yra vienodai dieviški išgydymai.
Ne tokia griežta šios antrosios pozicijos forma yra tvirtinti, kad nors ne viskas, ką daro Dievas, yra stebuklinga, vis dėlto jis nori, jog stebuklai būtų tokie pat nuolatiniai mūsų šiandieninio gyvenimo ir tarnystės palydovai, kaip buvo būdinga mūsų Viešpaties ir jo apaštalų darbams. Tačiau šios nuomonės negali palaikyti tie, kurių stebuklų doktrina remiasi Šventuoju Raštu. Mat nors Biblijoje yra daug stebuklingų istorijų, ji nėra vien stebuklų knyga, kaip ir biblinis Dievas nėra vien stebuklų Dievas. Didžiulėse biblinės istorijos atkarpose nėra užrašyta nė vieno stebuklo. Specialiai minima, kad Jonas Krikštytojas, kurį Jėzus laikė didžiausiu iš Senosios Sandoros žmonių, nedarė stebuklų (Jn 10,41). Kai bandome atrasti biblinių stebuklų, galime pastebėti, kad jie susitelkę Rašte kaip žvaigždės nakties danguje. Yra keturi pagrindiniai "žvaigždynai". Pirmiausia jie grupuojasi aplink Mozę (maras Egipte, Raudonosios jūros perėjimas, mana ir vanduo ir t.t.); po to aplink Eliją, Eliziejų ir pranašus, tada aplink patį Viešpatį Jėzų ir galiausiai aplink apaštalus. Tai keturios pagrindinės apreiškimo epochos – įstatymas, pranašai, Viešpats ir apaštalai. Pagrindinis stebuklų tikslas buvo pagrįsti kiekvienos naujos apreiškimo pakopos autentiškumą. Pavyzdžiui, Mozės (kurį Viešpats pažinojo "veidas į veidą") kaip pranašo unikalumą patvirtina jo stebuklų unikalumas ("Niekas jam neprilygo ženklais ir nuostabiais darbais, kurių atlikti Viešpats jį siuntė...", Įst 34,10 ir 11). Panašiai Viešpaties Jėzaus tarnystę Dievas patvirtino "galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per jį nuveikė Dievas" (Apd 2,22), be to, Dievas paliudijo apaštalų nešamą žinią "ženklais ir stebuklais, visokiais galybės darbais ir Šventosios Dvasios dovanomis, paskirstytomis jos valia" (Hbr 2,4). Todėl Apaštalų darbų knygos pavadinimas yra teisingas, nes visi stebuklai, kuriuos Lukas surašė šioje knygoje, buvo atlikti apaštalų (plg. Apd 2,43; 5,12), ir tik dvi išimtis sudaro žmonės, kuriuos apaštalai rankų uždėjimu asmeniškai įgaliojo (6,8; 8,6–7). Savo padarytus stebuklus Paulius taip pat apibūdino kaip "apaštalo ženklus" (2 Kor 12,12).
Tad ką gi turėtume atsakyti į tvirtinimus, kad šiandien vyksta stebuklų? Tai neturėtų būti nei užsispyrėliškas nepatiklumas ("Bet stebuklų šiandien nebūna"), nei nekritiškas patiklumas ("Žinoma! Stebuklų visą laiką atsitinka"), o veikiau atviro požiūrio dvasia: "Nemanau, kad stebuklai šiandien būtų įprastas dalykas, nes ypatingas apreiškimas, kurio autentiškumą jie turėjo patvirtinti, baigtas; tačiau Dievas, žinoma, yra visagalis ir laisvas, todėl gali būti tam tikrų situacijų, kuriose jis malonės padaryti stebuklą".
Ar visos Biblijoje minimos dvasinės dovanos suteikiamos šiandien?
Jau buvo iškelta mintis, kad keturi bibliniai sąrašai dar ne viskas ir šiandien gali būti dvasinių dovanų, kurios neįtrauktos į jokį sąrašą. Galima pasakyti ir priešingai – ne visos iš dvidešimties ar daugiau dovanų, kurios išvardytos, tebėra prieinamos. Nesigilindami į stebuklingų dovanų klausimą, kurį jau apsvarstėme, turime panagrinėti, ar šiandienos Bažnyčioje yra apaštalų ir pranašų. Tie, kurie tvirtina, jog galima gauti visas Naujajame Testamente minimas charizmas, neabejoja ir tolimesniu apaštalų bei pranašų egzistavimu. Tokie krikščionys linkę kalbėti ir rašyti, jog "nėra biblinio įrodymo", kad kuri nors iš dovanų kada nors bus atšaukta. Vis dėlto toks įrodymas yra.
Žodis "apaštalas" Naujajame Testamente pavartotas turbūt trimis reikšmėmis. Tik viename kontekste atrodo, jog jis taikomas visiems krikščionims, būtent kai Jėzus pasakė, jog pasiuntinys (graikiškai apostolos) ne didesnis už savo siuntėją (Jn 13,16). Bendrąja prasme visi esame pasiųsti į pasaulį Kristaus ir todėl esame Bažnyčios apaštališkosios misijos dalininkai (Jn 17,18; 20,21), visi mes plačiąja prasme – "apaštalai". Tačiau kadangi tai taikoma visiems krikščionims, toks apaštalavimas negali būti charizma, suteikiama tik keliems.
Antra, šis žodis mažiausiai du kartus apibūdina "Bažnyčių pasiuntinius" (2 Kor 8,23; Fil 2,25), pasiuntinius su specialiomis užduotimis siunčiamus iš vienos Bažnyčios į kitą. Šia prasme žodis "apaštalas" gali būti taikomas misionieriams bei kitiems specialia misija pasiųstiems krikščionims. Tačiau tai akivaizdžiai ne ta reikšmė, kuri siejama su charizma "apaštalas". Mat abiem atvejais ši charizma yra sąrašo pradžioje (1 Kor 12,28–29; Ef 4,11) ir kad Laiške korintiečiams esančiame sąraše trys pirmosios dovanos sunumeruotos ("pirma, antra, trečia") ir apaštalas yra pirmasis. Taigi šiuo atveju tikriausiai kalbama apie tokią apaštalystės dovaną, kuri buvo suteikta mažai ypatingai žmonių grupei – Kristaus apaštalams, kuriuos sudarė Dvylika (Lk 16,12–13) kartu su Pauliumi (pvz., Gal 1,1), galbūt Viešpaties broliu (Gal 1,19) ir dar vienu kitu žmogumi. Jie buvo unikalūs, nes savo akimis matė istorinį Jėzų, ypač prisikėlusį Viešpatį (Apd 1,21–22; 1 Kor 9,1; 15,8–9), buvo asmeniškai Kristaus paskirti ir įgalioti (Mk 3,14) bei dėl mokymo tarnystės specialiai įkvėpti Šventosios Dvasios (pvz., Jn 14,25–26; 16,12–15). Todėl šia pirmąja reikšme, kuria jie yra sąrašuose, įpėdinių jie neturi, nors šiandien neabejotinai yra "apaštalų" antrąja, "misionierių" reikšme.
O kaip su pranašais? Žinoma, Bažnyčios istorijoje ne kartą buvo pretenduojama į pranašišką įkvėpimą. Bet ar tos pretenzijos teisingos? Tai labai priklauso nuo to, ką vadiname "pranašyste" ar "pranašais". Pagal Bibliją, nuo pat Senojo Testamento dienų pranašas buvo laikomas dieviško apreiškimo įrankiu, kuriam atėjo Viešpaties žodis ir kuris kalba būtent Dievo žodžius (pvz., Iš 4,12; 7,1–2; Jer 1,4–9; 23,16–28). Turint omeny šią žodžio reikšmę, kuri yra pagrindinė biblinė reikšmė, manau, turime pripažinti, jog pranašų nebėra, nes Dievo apreiškimas baigėsi Kristumi bei apaštališkuoju liudijimu apie Kristų, o Šventojo Rašto kanonas seniai susiformavęs. Be to, minėtuose sąrašuose Laiškuose efeziečiams ir korintiečiams pranašai yra antroje vietoje po apaštalų, ir keliose Rašto vietose apaštalai ir pranašai dėl jų mokymo vadinami pagrindu, ant kurio pastatyta Bažnyčia (Ef 2,20; 3,5). Užtenka paprasčiausio supratimo apie architektūrinę konstrukciją, kad suprastume, jog sudėjus pamatus ir pastačius pastatą, iš naujo sudėti pamatų neįmanoma. Taigi kalbant apie pirmąją "pranašo", kaip tiesioginio ir naujo apreiškimo, reikšmę, atrodo, turime pasakyti, jog ši charizma daugiau nebeteikiama. Bažnyčioje nebėra nė vieno, kuris galėtų drįsti pasakyti "man atėjo Viešpaties žodis, sakantis…" arba "taip kalba Viešpats".
Tačiau buvo tvirtinama, kad žodis "pranašas" gali būti vartojamas kitomis, ne tokiomis svarbiomis reikšmėmis. Kai kas mano, jog šiandien gali būti tokių žmonių, kaip pranašas Agabas (Apd 11,28; 21,10–11), kurių funkcija yra ne prisidėti prie apreiškimo, o išpranašauti kokį nors ateities įvykį. Tai įmanoma. Tačiau ir Bažnyčios istorija, ir asmeniška patirtis verčia mane būti atsargų. Yra tokių, kurie teigia, jog pranašiška tarnystė interpretuoja politinius įvykius ar komentuoja socialinius klausimus (kaip darė Senojo Testamento pranašai), tačiau šį jų darbo aspektą sunku izoliuoti nuo dieviško įkvėpimo. Dar kiti pranašystės dovaną sieja su Rašto atskleidimo, mokymo ar "ugdymo, paraginimo ir paguodos" (1 Kor 14,3) dovana.
Vis dėlto visos šios interpretacijos neatitinka biblinio požiūrio į pranašystę. Mat Rašte pranašas pirmiausiai yra ne ateities spėjikas, politinių įvykių komentatorius, pamokslininkas ar net padrąsintojas, o Dievo burna, naujo apreiškimo organas. Atrodo, būtent šia prasme Paulius kalba apie apaštalus ir pranašus kaip apie svarbiausias charizmas (Ef 2,20; 3,5; 4,11; 1 Kor 12,28); ir šia prasme (nekalbant apie papildomas reikšmes ir tarnystes) turime pasakyti, kad Bažnyčioje jų nebėra. Šiandien Dievas moko Bažnyčią ne nauju apreiškimu, o atskleisdamas savo apreiškimą, kuris slypi Kristuje bei Šventajame Rašte.
Žodis "charizminis"
Kai kurie teologai, kalbėdami apie krikščionišką tarnavimą, jį priešina terminams "charizminis" ir "institucinis". Kunigus ir mokytojus (kaip ir vyskupus bei presbiterius) jie vadina "instituciniais", o pranašus – "charizminiais". Pirmieji esą paskirti Bažnyčios, o pastarieji – paties Dievo. Tačiau tai klaidingas (bent jau iš dalies) atskyrimas. Tai tiesa, jog apaštalai ir pranašai buvo pašaukti Dievo be jokio formalaus Bažnyčios įgaliojimo. Tačiau Bažnyčia neturi teisės įgalioti žmonių, kurių Dievas nepašaukė. Pagal Raštą, kunigai ir mokytojai yra tokie pat "charizminiai" kaip ir pranašai (Ef 4,11), ir Bažnyčia niekada neturėtų paskirti tarnauti žmogaus, kuris nėra pašauktas ir apdovanotas Dievo. Naujasis Testamentas nepateikia tokios groteskiškos anomalijos kaip tarnautojas be charizmos, kuri įgalintų jį tarnauti. Tai nuostabiai nusakė Johnas Owenas: "Bažnyčia neturi galios pakviesti į tarnystę jokio žmogaus, jeigu pirma jo neina Kristus ir nesuteikia tam žmogui dvasinių dovanų".
Vis dėlto galime žengti toliau ir tvirtinti, jog (pavyzdžiui) Naujasis Testamentas neskiria mokymo dovanos nuo mokytojo dovanos (pvz., 1 Kor 12,28; Rom 12,7; Ef 4,11). Šią charizmą sudaro tarnystės ir dovanos kombinacija.
Šiuo metu vyksta "charizminis judėjimas". Tačiau aš šį terminą, kalbėdamasis su žmonėmis, kurie jį taiko kai kam kitam, vartoju tik iš mandagumo ir darau tai nenoriai, nes laikau tai didele klaida. Mat epitetas "charizminis" taikytinas ne grupei krikščionių, o visai Bažnyčiai, kuriai jis ir priklauso. Visa Bažnyčia yra charizminė bendruomenė. Tai Kristaus kūnas, kurio nariai funkcionuoja savo dovanų (charizmų) dėka.
Dvasinių dovanų apimtis: kam jos suteikiamos?
Pirmiausia atsakyti turėtume taip: jeigu dovanų yra labai įvairių, jos ir paskirstomos labai plačiai. Charizmos nėra išrinktųjų saujelės prerogatyva. Priešingai, Naujasis Testamentas tvirtina, kad bent vieną dvasinę dovaną ar sugebėjimą tarnauti turi kiekvienas krikščionis, kad ir kokia "mieganti" ir nenaudojama ta dovana būtų. Šį teiginį patvirtina du pavyzdžiai. Pirma, visuose keturiuose skyriuose, kuriuose išvardijamos dvasinės dovanos, tiesiogiai sakoma: "…raginu kiekvieną iš jūsų… manyti apie save blaiviai, kiekvienam pagal Dievo duotąjį tikėjimo mastą… Turime įvairių dovanų, destis kokia malonė mums suteikta" (Rom 12,3–6). "Ir visa tai veikia ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip jai patinka" (1 Kor 12,11). "O kiekvienam iš mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą" (Ef 4,7). "Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės prievaizdai sulig kiekvieno gautąja malonės dovana" (1 Pt 4,10).
Kiekvienoje eilutėje išskirtas žodis yra arba pas ("visi"), arba hekastos ("kiekvienas"). Tiesiog stulbina pastebėjus, kad dovanos yra daugiau negu plačiai paplitusios, – jos universalios.
Antra, aptinkama kūno metafora, Pauliaus mėgstamas Bažnyčios sugretinimas su Kristaus kūnu. Bažnyčia panaši į žmogaus kūną tuo, kad ir viena, ir kita yra koordinuojamos sistemos, kurias sudaro daug narių, kiekvienas turintis vis kitokią funkciją. Svarbu pažymėti, jog šią metaforą Paulius plėtoja visose trijose Rašto vietose, kur kalba apie dvasines dovanas (Rom sk. 12; 1 Kor sk. 12 ir Ef sk. 4). Atrodo, jog jam Kristaus kūnas ir charizmos buvo neatsiejamos. Dviejose Rašto vietose iš trijų šis ryšys tarp jų akivaizdus. Iš dalies Paulius argumentuoja tuo, kad žmogaus kūne, kaip ir Kristaus kūne, kiekvienas organas ar narys turi kokią nors funkciją, o iš dalies tuo, kad kiekvienas turi skirtingą funkciją.
"Juk kaip viename kūne turime daug narių ir ne visi nariai atlieka tą patį uždavinį, taip mes daugelis esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui – vieni kitų nariai. Turime įvairių dovanų, destis kokia malonė mums suteikta" (Rom 12,4–6).
"Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus… Juk ir kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio… Jūs esate Kristaus kūnas, o pavieniui – jo nariai" (1 Kor 12,12.14. 27).
Šis faktas, kad kiekvienas krikščionis turi dovaną, vadinasi, ir atsakomybę, yra fundamentalus Naujojo Testamento doktrinoje apie Bažnyčią. Jis turėtų pakeisti krikščionių ir Bažnyčių gyvenimą. Mat tradicinis požiūris į vietinę Bažnyčią yra toks: labai daug dirbantis kunigas, kuriam padeda mažas branduolys ištikimųjų, o daugelis narių visiškai neprisideda arba mažai kuo prisideda prie Bažnyčios gyvenimo ir darbo. Tai daugiau primena autobusą (vienas vairuotojas ir daug apsnūdusių keleivių) negu kūną (visi nariai aktyvūs, kiekvienas atlieka tam tikrą funkciją, kad visas kūnas būtų sveikas bei veiksmingas). Neabejoju, kad neteisingas Bažnyčios veiklos supratimas yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl išaugo "charizminis judėjimas". Šis judėjimas – tai protestas prieš klerikalizmą (klerikalų priespaudą pasauliečių atžvilgiu) bei maldavimas išlaisvinti pasauliečius tiems atsakingiems vadovaujantiems vaidmenims, kuriuos jiems suteikė Dievas.
Daugelis vietinių Bažnyčių (o ypač jų kunigai) skundžiasi, kad jų bendruomenei trūksta talentingų pagalbininkų, ir tai yra standartinis pasiteisinimas, kodėl mažai stengiamasi ir kodėl tas menkas pastangas tvirtai kontroliuoja kunigas. Tačiau Šventasis Raštas kreipiasi į kiekvieną vietinę Bažnyčią tais pačiais žodžiais, kuriuos Paulius pavartojo, kreipdamasis į korintiečius: "Jūs esate Kristaus kūnas". Raštas ir esama padėtis prieštarauja vienas kitam – atrodo, kad bendruomenei trūksta dovanų, o Raštas sako: "Nesąmonė! Negali būti. Jūs esate Kristaus kūnas!" Toks konfliktas tarp Dievo žodžio ir žmogaus vertinimo sukelia tikėjimo krizę. Jei tikime Dievo žodžiu, esame įpareigoti tikėti, kad kiekvienai vietinei Bažnyčiai jis suteikė ar bent nori suteikti visas dovanas, kurių reikia, kad ji gyvuotų, būtų sveika, augtų ir dirbtų. Mūsų pareiga melsti, kad Dievas pažadintų talentingų darbininkų; nuolat ieškoti dovanų, kurios arba sąmoningai paslėptos, arba nesąmoningai ignoruojamos; skatinti žmones panaudoti Dievo duotas dovanas (plg. 1 Tim 4,14; 2 Tim 1,6); ir garantuoti jiems tam galimybę.
Kiekviena Bažnyčia turi apsvarstyti, kokio darbo ją kviečia imtis Dievas ir kokius išteklius jis tam suteikė (arba turėtų suteikti). Šis tikslų identifikavimas bei išteklių ir tikslų suderinimas gali būti pagrindinis šiuolaikinio verslo vadybos principas; tačiau Biblijos mokymas atsirado dar gerokai net prieš mintį apie vadybos studijas! Bet kuriuo atveju niekas geriau neišlaisvina vietinės Bažnyčios iš klerikalizmo ir nepaspartina jos narių mobilizavimo, kaip pripažinimas paprastų biblinių tiesų – Bažnyčia yra Kristaus kūnas, ir kiekvienas kūno narys turi atlikti tam tikrą funkciją. Būtent šia prasme, kaip jau matėme, visa Bažnyčia yra "charizminė bendruomenė", nes kiekvienas bendruomenės narys turi charizmą, o kartais net daugiau negu vieną.
Dvasinių dovanų šaltinis: iš kur jos ateina?
Jau išsiaiškinome, jog plačiai dalijamos charizmos būna skirtingos. Dabar turime akcentuoti, kad jos ateina iš Dievo. Dvasinės dovanos yra Dievo dovanos. Tai įvairiais būdais atspindi Naujasis Testamentas.
Pirma, dvasinės dovanos yra Dievo malonės dovanos. Tai aiškiai rodo patys graikiški žodžiai. Charizmos yra charis, tai yra neužtarnautos Dievo malonės dovanos. Apsvarstykite šias eilutes:
"Turime įvairių dovanų (charisma), destis kokia malonė (charis) mums suteikta" (Rom 12,6);
"O kiekvienam mūsų duota malonė (charis) pagal Kristaus dovanos (dorea) mastą" (Ef 4,7);
"Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės (charis) prievaizdai sulig kiekvieno gautąja malonės dovana (charisma)" (1 Pt 4,10).
Kad pajaustume šių eilučių jėgą, naudinga sau priminti, jog žodis "charizma" Naujajame Testamente siejamas ne tik su dvasinėmis dovanomis, bet ir su išgelbėjimu. Pavyzdžiui: "Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana (charisma) – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje" (Rom 6,23). Mes pripratę savo išgelbėjimą priskirti absoliučiai ir nepelnytai Dievo malonei, ir niekas daugiau nevilioja būti nuolankiems kaip šis faktas. Tačiau tarnavimui duotos charizmos yra lygiai tokia pat laisva ir nepelnyta Dievo dovana kaip amžinojo gyvenimo charizma. Taigi ir šioje srityje nėra vietos nei pavydui, nei puikybei.
Antra, dvasinės dovanos yra Dievo Dvasios dovanos. 1 Kor sk. 12 prasideda tokiais žodžiais: "Aš nenoriu, broliai, kad jūs neišmanytumėte apie dvasines dovanas (peri de ton pneumatikon)". Čia pavartotas žodis nėra "charizmos". Galbūt Paulius specialiai pavartoja šį neaiškesnį pasakymą, kadangi ruošiasi rašyti apie Dvasios darbą keliose sferose – apšviečiant mūsų protus išpažinti Jėzų kaip Viešpatį (eil. 3), sujungiant mus į Kristaus kūną per Dvasios krikštą ir pagirdymą Dvasia (eil. 13) bei suteikiant dvasines dovanas. Pirmose trylikoje eilučių žodis "Dvasia" ir frazės "Dievo Dvasia", "Šventoji Dvasia", "ta pati Dvasia", "viena Dvasia" kartu imant pavartotos vienuolika kartų. Taigi akcentas neabejotinas.
Vis dėlto, kaip anksčiau minėjome, 4–6 eilutėse sąmoningai užsimenama apie visus tris Trejybės Asmenis – "tas pats Dievas", "tas pats Viešpats", "ta pati Dvasia". Be to, Rom sk. 12 ir 1 Pt sk. 4 Dievas Tėvas yra dvasinių dovanų autorius, o Ef sk. 4 tai dovanos Bažnyčios galvos, į dangų įžengusio Kristaus, kuris, pagal išsipildžiusią pranašystę, "teikia dovanas" (eil. 7–11). Taigi nors Šventoji Dvasia yra vykdomoji Dievo jėga, ir tai, ką Dievas šiandien daro, jis daro per savo Dvasią, vis dėlto kaip ir gilesnių išgyvenimų, taip ir dvasinių dovanų atveju neturėtume jų priskirti vien Dvasiai, o atminti, kad dalyvauja visi Trejybės nariai.
Trečia, dvasinės dovanos yra aukščiausiojo Dievo dovanos. Ef sk. 4 į dangų žengiantis Kristus vaizduojamas kaip pergalingai kilnus, nusivedantis belaisvius ir dalijantis dovanas. Tai laisvai iš aukštybių duodamos dovanos. 1 Kor 12,11 teigiama: "Ir visa tai veikia ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip jai patinka".
Tiesa, mums leista, netgi įsakyta "siekti aukštesniųjų malonės dovanų" (1 Kor 12,31). Mūsų rimtas troškimas, matyt, susijęs su "kiekvienam Dievo duotuoju tikėjimo mastu" (Rom 12,3), ir Raštas mus skatina melstis, kad tikėjimas augtų. Vis dėlto dovanas gauname ne savo valia, bet laisvos nepriklausomos Šventosios Dvasios valia. Taigi charizmas per Šventąją Dvasią savo maloninga valia dalija Dievas.
Apaštalas rūpestingai išdėsto šio fakto pasekmes (1 Kor 12,14–26). Jis teigia, kad jeigu Šventoji Dvasia skirsto dvasines dovanas pagal savo maloningą ir laisvą valią, nėra įmanomo pateisinimo nei pavydui, nei tuštybei. Kaip galime nevertinti savo dovanos ir pavyduliauti dovanų kitiems, jei Dievas mus apdovanojo iš savo malonės ir savo valia? Ir kaip galime nevertinti kitų žmonių dovanų bei paniekinančiai lyginti jas su savosiomis, jeigu Dievas apdovanojo tuos žmones iš savo malonės ir savo valia?
Save niekinantis balsas kalba: "Nesu geras; jums manęs nereikia", o išdidumo balsas sako: "Tu negeras; man tavęs nereikia". Tačiau Dievo balsas sako: "Jums reikia vienas kito". Visos dovanos svarbios ir būtinos – ir tos, kurias Dievas suteikė jums, ir tos, kurias jis suteikė kitiems. Kartu jos sudaro vientisą bei sveiką Kristaus kūną, kurio visi nariai funkcionuoja tinkamai. Tik tada, kai liausimės niekinę save ir kitus bei pripažinsime Dievo dovanas, kūne nebus susiskaldymų. Dievas nekenčia susiskaldymų. Jis nori, kad patys nariai rūpintųsi vieni kitais, dalydamiesi kančia ir džiaugsmu. Nuo pavydo ir tuštybės mus gali išvaduoti vien ta didžioji tiesa, kad dvasinės dovanos yra Dievo dovanos, kurias jis dalija iš savo malonės ir pagal savo valią.
Dovanų paskirtis: kodėl jos suteikiamos?
Dievas dalija dovanas tam, kad jos būtų naudojamos. Žmogaus kūno organai funkcionuoja. Panašiai Kristaus kūno nariai turi panaudoti savo dovanas. Mes esame "daugeriopos Dievo malonės prievaizdai" ir mums įsakyta būti gerais prievaizdais (1 Pt 4, 10). "Turime įvairių dovanų", – rašo Paulius Rom 12,6 ir toliau ragina jas naudoti. Bet kaip turėtume tai daryti?
Daug nesusipratimų kyla dėl tikslo, kuriuo Dievas paskirsto dvasines dovanas Bažnyčioje. Kai kas jas laiko "meilės dovanomis", tarsi pagrindinis jų tikslas būtų praturtinti gavėją ir jis negalėtų jas panaudoti savo paties labui. Kiti mano, kad jos yra "šlovinimo dovanos", tarsi jų pagrindinis tikslas būtų pašlovinti Dievą, o svarbiausia jų veikimo sfera – viešo šlovinimo inspiravimas. Tačiau Raštas tvirtina, kad tai "tarnavimo dovanos", kurių svarbiausia paskirtis yra "ugdyti", arba statyti Bažnyčią. Apaštalai Paulius ir Petras akcentuoja nesavanaudišką Dievo dovanų panaudojimą, tarnaujant kitiems žmonėms – visai Bažnyčiai: "Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui" (1 Kor 12,7); "Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės prievaizdai sulig kiekvieno gautąja malonės dovana" (1 Pt 4,10).
Taigi dvasinės dovanos duodamos, kad guostume ir stiprintume ne save (gavėjus), o kitus. Tokia yra "augimo/ugdymo" prasmė (Ef 4,12. 16).
Štai kodėl kai kurios dovanos yra vertingesnės už kitas. Kaip jau matėme, jokia dovana neturi būti niekinama. Kartu mes skatinami siekti "aukštesniųjų malonės dovanų" (1 Kor 12,31). Tad kaipgi mums įvertinti jų reliatyvią svarbą? Vienintelis įmanomas atsakymas būtų "pagal tai, kiek jos gali ugdyti". Kadangi visos charizmos duodamos atskirų krikščionių ir visos Bažnyčios ugdymui, kuo labiau jos ugdo, tuo yra vertingesnės. Paulius tai aiškiai pasako 1 Kor 14,12: "Taigi ir jūs, uoliai ieškantys Dvasios dovanų, siekite jų gausos Bažnyčiai ugdyti".
Pagal šį kriterijų, vertingiausios yra mokymo dovanos, nes niekas taip neugdo krikščionių kaip Dievo tiesa. Todėl nenuostabu, kad mokymo dovana ar dovanos yra kiekvieno iš penkių Naujojo Testamento sąrašų priekyje. Apaštalo teigiamas mokymo prioritetas glaudžiai susijęs su šiuolaikine Bažnyčia. Viso pasaulio Bažnyčios dėl Biblijos aiškintojų stygiaus yra nepakankamai dvasiškai maitinamos. Masinių judėjimų srityse tikintieji šaukiasi mokytojų, kurie ugdytų atsivertusius. Liūdna matyti, kai trūkstant mokytojų, daugelis užsiėmę ir net atitraukiami ne tokių svarbių dovanų.
Turbūt čia reikia kai ką pasakyti apie daugelio akcentuojamą dovaną "kalbas". Vis dar neišspręstas klausimas apie šiuolaikinį fenomeną, žinomą kaip kalbėjimas kitomis kalbomis, ir jo identiškumą su Naujojo Testamento dovana. Aišku tik tai, kad Sekminių dieną Dvasios pripildyti tikintieji kalbėjo "kitomis kalbomis", t.y. užsienio kalbomis, "kaip Dvasia jiems davė prabilti", ir kad visos tos kalbos buvo suprantamos atskiroms susirinkusios minios grupėms (Apd 2,4–11). Egzistuoja stipri teologinė ir lingvistinė prielaida, kad šis reiškinys ir aprašytasis 1 Kor yra tas pats. Pirma, vartojamos beveik lygiai tokios pat graikiškos frazės, o pagal vieną iš Biblijos interpretavimo taisyklių, identiški posakiai turi identišką reikšmę. Antra, daiktavardis glossa turi tik dvi žinomas reikšmes, būtent "burnos organas" ir "kalba". NEB vertimas "kalbėjimas ekstazėje" lingvistiškai nepagrįstas. Tai veikiau ne vertimas, o interpretavimas. Panašiai veiksmažodis, kurį verčiame kaip "kalbų aiškinimą", reiškia kalbų vertimą. Trečia, visas 1 Kor sk. 14 nukreiptas prieš vaikiško nenuovokumo kultą: "Broliai! Nebūkite vaikai išmanymu… o ...subrendę žmonės" (eil. 20). Biblijos Dievas yra racionalus Dievas, ir jam nepatinka iracionalumas ar neišmanymas.
Toks aiškinimas sukelia keletą egzegetinių sunkumų, dėl kurių kai kas pradėjo įžvelgti didelį skirtumą tarp "kalbų" Apaštalų darbuose ir "kalbų" Pirmame laiške korintiečiams. Tačiau šie sunkumai menki, palyginti su tuo stipriu argumentu, kad kalbų fenomenas tas pats abiejose NT vietose – ne nesuvokiamas kalbėjimas ekstazėje, o suprantama kalba; žinoma, kalbančių kita kalba labui, daugiakalbiame uoste kaip Korintas tai turėjo būti "aiškinama" arba "verčiama". Jeigu ši dovana iš esmės yra lingvistinė, galima geriau suprasti, kodėl Paulius pamini ją tik sąrašo pabaigoje ir kodėl kituose trijuose sąrašuose ji net nepaminėta. Taip, tiesa, jog jis sako: "Noriu, kad kalbėtumėte kalbomis" (kaip Mozė sakė: "Tebūna visi Viešpaties žmonės pranašai", Sk 11,29), nes visos Dievo dovanos geros ir pageidautinos, tačiau pati savaime (tai yra nuo minėtojo konteksto) ši dovana nesuteikia ypatingo gebėjimo ugdyti.
O ką galima pasakyti apie šiuolaikinę kalbėjimo kalbomis praktiką, kaip būdą ugdyti asmenišką šventumą? Daugelis taip bando rasti naują priėjimą prie Dievo. Kiti kalba apie tam tikrą "psichikos atsipalaidavimą", kurio jiems niekas negali uždrausti. Antra vertus, reikia pasakyti (iš 1 Kor sk. 14), kad Paulius griežtai draudžia viešai kalbėti kalbomis be aiškinimo, be to, asmeniškai kalbėti kalbomis, kai kalbantysis nesuvokia, ką sako, apaštalas irgi nepataria. Dažnai neatkreipiama dėmesio į 13 eilutę: "Todėl, kas kalba kalbomis, temeldžia, kad galėtų ir aiškinti". Kitaip jo protas liekąs "bevaisis" ar neproduktyvus. Tad Paulius klausia savęs, ką toks žmogus turėtų daryti. Ir atsako, jog jis turėtų melstis bei "giedoti dvasia", bet daryti tai "protu". Akivaizdu, jog žmogus paprasčiausiai negali kontempliuoti krikščioniškos maldos bei šlovinimo, kai aktyviai nedalyvauja jo protas.
Kai kurie skaitytojai neabejotinai atsakys, jog pirmosiose 1 Kor sk. 14 eilutėse apaštalas priešina pranašystę bei kalbėjimą kalbomis teigdamas, jog pranašas "ugdo Bažnyčią", o kalbantis kalbomis "pats save ugdo", ir todėl aktyviai skatins asmeniško kalbėjimo kalbomis praktiką. Prisipažinsiu, jog abejoju, ar tai būtų teisingas sprendimas. Abejoti mane verčia dvi priežastys.
Pirma, "ugdymas" Naujajame Testamente yra tik toks tarnavimas, kuris susijęs su kitų lavinimu. Graikų kalbos žodžio oikodomeo tiesioginė reikšmė yra "statyti", ir jis vartojamas kalbant apie miestų, namų, sinagogų ir t.t. statymą. Perkeltine prasme jis gali būti taikomas Bažnyčiai. "Aš pastatysiu savo Bažnyčią", – sakė Jėzus (Mt 16,18). "Jūs… Dievo statyba", – rašė apaštalas Paulius (1 Kor 3,9; plg. Ef 2,20–21), ir kaip "gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus", – pridūrė Petras (1 Pt 2,5). Be šios pagrindinės reikšmės, tas žodis buvo vartojamas krikščionių ir Bažnyčių "stiprinimui, įtvirtinimui, ugdymui" nusakyti. Lukas rašo, jog Palestinos Bažnyčia buvo "pastatyta", o Paulius – jog jo apaštališkoji valdžia jam buvo suteikta bendruomenei ugdyti (plg. Apd 9,31; 2 Kor 10,8; 12,19; 13,10). Be to, krikščionys turi "tarpusavio ugdymo" tarnystę (Rom 14,19), per kurią jie "statydina vienas kitą" (1 Tes 5,11; plg. Rom 15,2; Ef 4,29; Jud eil. 20). O jeigu būtų paklausta, kas labiausiai ugdo Bažnyčią, Paulius atsakytų – tiesa ir meilė (1 Kor 8,1; plg. 10,23). Toks pat požiūris į kitų ugdymą dominuoja ir 1 Kor sk. 14 – ugdo ne tik pranašas (eil. 3–4), bet ir šlovinimas susirinkime – viskas "daroma ugdymui" (eil. 26, plg. eil. 17), nes visi krikščionys turi siekti dvasinių dovanų "Bažnyčiai ugdyti" (eil. 12; plg. eil. 5). Taigi turint omeny šį per visą Naująjį Testamentą einantį akcentą į ugdymą kaip į tarnavimą kitiems ir Bažnyčiai, kaip turėtume žiūrėti į vienintelę išimtį, sakančią, jog kalbėjimas kalbomis "ugdo patį save"? Žinoma, šiame Pauliaus pasakyme turi būti bent truputis ironijos, nes jis beveik prieštarauja kitoms ta pačia tema išsakytoms mintimis. Savęs ugdymas paprasčiausiai yra ne tas ugdymas, apie kokį kalba visas Naujasis Testamentas.
Antra, šį pasakymą turėtume skaityti to mokymo, kurį jau aptarėme, šviesoje – visos dvasinės dovanos yra tarnavimo dovanos, skirtos "bendram labui", tarnauti kitiems. Kaipgi gali būti ši vienintelė dovana atgręžta į gavėją ir tarnauti ne bendram labui, o asmeniškai gerovei? Ar neatrodo, jog taip dovana būtų panaudojama neteisingai? Ką galima pagalvoti apie tikintįjį, turintį mokymo dovaną ir davinėjantį asmeniškus nurodymus sau pačiam, arba apie žmogų, turintį gydymo dovaną, bet gydantį tik save? Sunku pateisinti, kai kitų labui skirta dovana panaudojama tik sau.
Dėl šių dviejų priežasčių manau, jog Pauliaus balse, kai jis rašo apie kalbantįjį kalbomis, kuris ugdo pats save, turėtų skambėti ironijos, jei ne sarkazmo, gaida. Jis neabejojo, jog korintiečiai, kuriems 12 skyriuje jis aiškiai išdėstė dvasinių dovanų paskirtį, jį supras ir nereikės daugiau aiškinti.
Taigi visos charizmos duotos "bendram labui". Šį principą Paulius taiko ir mokymo dovanoms Ef 4,11–12. Kristus apdovanojo būti "vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais". Kodėl? Kokiam tikslui? Paulius tęsia: "idant aprūpintų šventuosius tarnystės darbui, Kristaus kūno ugdymui". Pirmiausias mokytojo tikslas yra vesti krikščionis ("šventuosius") ne tik į krikščionišką brandą, bet ir į krikščionišką tarnavimą, paruošti juos tarnystei Bažnyčioje ir pasaulyje. Kunigai pašaukti būti mokytojais, tačiau tai nereiškia, kad jie turi teisę pavydžiai laikyti savo rankose kiekvieną tarnystę. Priešingai, jų tarnavimas yra kurti naujus tarnavimus – skatinti kitus panaudoti Dievo jiems duotas dovanas. Tik tada bus pasiektas tolimesnis tikslas, kuris (vėlgi) yra "Kristaus kūno ugdymas" į jo pilnatvę ir brandą, kai tikintieji būna tobulai subrendę "iki Kristaus pilnatvės amžiaus saiko" (eil. 12–13).
Šis šlovingas tikslas, kuris turi užvaldyti mūsų protus, kaip buvo užvaldęs apaštalą Paulių, bus pasiektas per dvigubą tiesos ir meilės įtaką. Būtent "kalbėdami tiesą su meile", mes augsime "visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, – Kristuje" (eil. 15–16). Krikščionių ir Bažnyčių augimui į brandą tiesa yra aiškiai neišvengiama, nes neturėdami visiško supratimo ir neįsitvirtinę Dievo apreikštoje tiesoje, liekame "maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio" (eil. 14). Tačiau tiesa gali būti šalta ir kieta, jei ji nesušildoma ir nesušvelninama meilės. Štai kodėl Paulius sako, kad "pažinimas išpučia, bet meilė ugdo" (1 Kor 8,1). Visi mes žinome puikų meilės poveikį emociškai sveikam vaikų vystymuisi. Jeigu tai tinka žmogaus šeimai, kaip dar labiau tai tinka Dievo šeimai! Štai kodėl tarp 1 Kor sk. 12 ir 14, kalbančių apie dvasines dovanas, įterptas 13 skyrius apie meilę. Nors visos charizmos duotos tarnauti, Kristaus kūnui ugdyti, norint geriausio efekto, jos turi būti panaudojamos su meile. Mat be meilės visos dovanos, nors ir įspūdingos, tačiau bevertės (13,1– 3). Taigi meilė yra "dar prakilnesnis kelias", dar vertingesnė net už aukštesniąsias dovanas (12,31). Vis dėlto neturėtume jausti poreikio rinktis – dovanas arba meilę, nes Dievo tikslas – kad jos eitų drauge. Tikra meilė visada pasireiškia tarnavimu, o tarnauti mus įgalina tik mums suteiktos dovanos.
Iš tiesų, jei meilė ir tiesa eina kartu, meilė ir dovanos eina kartu, tą patį galima pasakyti ir apie meilę bei tarnavimą, kadangi tikra meilė visada pasireiškia tarnavimu. Mylėti reiškia tarnauti. Taigi mes liekame su šiais keturiais krikščioniško gyvenimo aspektais, kurie suformuoja nepralaužiamą ratą – meilė, tiesa, dovanos ir tarnavimas. Meilė įkvepia tarnauti, tarnaujant naudojamos dovanos, didžiausia dovana yra mokyti tiesos, bet tiesa turi būti sakoma su meile. Kiekviena iš šių vertybių implikuoja kitas, ir kai pradedate, veikia visos keturios. Tačiau "didžiausia... yra meilė" (13,13).
John Stott (1921–2011), anglikonų teologas, kunigas, daugelio knygų autorius
Šaltinis: žurnalas "Prizmė" (1999/3)
Versta iš: Stott J. R. W. Baptism and Fullness. – Leicester, 1964 © Inter-Varsity Press (UK)
