Tim Keller
Du žmonių tipai 2
1 Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. 2 O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: "Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo." 3 Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą... [Sūnus palaidūnas] 11 Jis kalbėjo toliau: "Vienas žmogus turėjo du sūnus. 12 Kartą jaunesnysis tarė tėvui: 'Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį.’ Tėvas padalijo sūnums turtą. 13 Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį. 14 Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. 15 Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. 16 Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. 17 Tada susimąstė ir tarė: 'Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! 18 Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: Tėve, nusidėjau dangui ir tau. 19 Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’ 20 Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą. Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. 21 O sūnus prabilo: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...’ 22 Bet tėvas įsakė tarnams: 'Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! 23 Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! 24 Juk šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.’ Ir jie pradėjo linksmintis. 25 Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. 26 Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. 27 Tas jam atsakė: 'Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko.’ 28 Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. 29 O jis atkirto tėvui: 'Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekada tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. 30 Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį.’ 31 Tėvas atsakė: "Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. 32 Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado.’"
Skaitant šį palyginimą dažniausiai sutelkiamas dėmesys į jaunesniojo brolio – "sūnaus palaidūno" – pabėgimą ir sugrįžimą. Tačiau tai iškraipo pasakojimo esmę, nes broliai buvo du ir kiekvienas iš jų įkūnijo kitokį atitolimo nuo Dievo būdą bei skirtingas pastangas būti priimtam į dangaus karalystę.
Gyvybiškai svarbu atkreipti dėmesį į istorines Jėzaus mokymo aplinkybes, kurias atkuria autorius. Pirmose dviejose skyriaus eilutėse Lukas pasakoja, jog pasiklausyti Jėzaus ateidavo dviejų tipų žmonės. Pirmieji – "muitininkai ir nusidėjėliai". Šie vyrai ir moterys atitinka jaunesnįjį brolį. Jie nesilaikė nei moralinių Biblijos įstatymų, nei apeiginio skaistumo taisyklių, kurių taip paisė religingi žydai. Jie gyveno "palaidai". Kaip ir jaunesnysis brolis, jie buvo "palikę namus" – išsižadėję tradicinės savo šeimų ir gerbtinos visuomenės moralės. Antroji klausytojų grupė buvo "fariziejai ir Rašto aiškintojai". Jiems atstovavo vyresnysis brolis. Jie laikėsi tradicinės moralės, kurios buvo išmokyti. Studijavo Šventąjį Raštą ir jam pakluso. Ištikimai garbino Dievą ir be paliovos meldėsi.
Lukas itin lakoniškai atskleidžia, kaip skirtingai į Jėzų žiūrėjo kiekviena iš šių grupių. Graikiško veiksmažodžio, verčiamo kaip "rinkdavosi", tęstinis laikas liudija, jog jaunesniuosius brolius prie tarnaujančio Jėzaus traukė nuolatos. Jie be paliovos plūdo pas Jį. Šis reiškinys moraliuosius bei religinguosius glumino ir pykdė. Lukas jų skundus apibendrino taip: "Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo". Su kuo nors kartu sėdėti ir valgyti senovės Artimuosiuose Rytuose reiškė priimti tą žmogų. "Kaip Jėzus drįsta bendrauti su tokiais nusidėjėliais? – piktinosi jie. – Šie žmonės į mūsų pamaldas niekada neateina! Kuo juos patraukė Jėzaus mokymas? Negali būti, kad Jis skelbia jiems tiesą kaip mes. Jis tikriausiai kalba jiems tai, ką jie nori girdėti!"
Tad kam Jėzus pamokslauja šiuo palyginimu? Antrajai grupei – Rašto aiškintojams ir fariziejams. Atsiliepdamas būtent į jų pažiūras, Jėzus ir pradeda palyginimą. Palyginimas apie du sūnus leidžia nuodugniau pažvelgti į vyresniojo brolio sielą ir baigiasi galingu prašymu, kad jis pasikeistų savo širdyje.
Šimtus metų skaitant šią vietą bažnyčiose ar religinio švietimo programų metu beveik išskirtinis dėmesys buvo skiriamas tam, kaip laisvai tėvas priima savo atgailaujantį jaunesnįjį sūnų. Kai pirmą kartą išgirdau šį palyginimą, įsivaizdavau, kaip pirmųjų Jėzaus klausytojų akys plūdo ašaromis girdint, jog Dievas visada mylės ir priims juos, kad ir ką jie būtų padarę. Taip manydami mes traktuojame šį palyginimą sentimentaliai. Juk jis skirtas ne "nuklydusiems nusidėjėliams", o religingiems žmonėms, darantiems viską, ko reikalauja Biblija. Jėzus kreipiasi ne tiek į amoralius prašalaičius, kiek į moralius namiškius. Jis nori parodyti jiems jų aklumą, trumparegiškumą ir nuosavą teisumą bei tai, kaip šie dalykai žudo ir jų pačių sielas, ir aplinkinių gyvenimą. Taigi neteisinga būtų manyti, kad Jėzus pasakoja šią istoriją pirmiausia tam, kad užtikrintų jaunesniesiems broliams Savo besąlyginę meilę.
Ne, šis pasakojimas neištirpdė pirmųjų klausytojų iki ašarų – veikiau sukrėtė, įžeidė ir papiktino. Jėzaus tikslas buvo ne sušildyti mūsų širdis, o sugriauti mūsų kategorijas. Šiuo palyginimu Jis meta iššūkį tam, ką beveik kiekvienas mano apie Dievą, nuodėmę ir išgelbėjimą. Jo istorija atskleidžia destruktyvų jaunesniojo brolio susitelkimą į save, o kartu smerkia ir griežtą vyresniojo brolio moralės laikymąsi. Anot Jėzaus, abu – ir nereligingasis, ir religingasis yra dvasiškai žuvę, abu keliai veda į akligatvį ir visi žmonių įsivaizdavimai apie tai, kaip susisiekti su Dievu, buvo neteisingi.
Kodėl Jėzus žmonėms patinka, o bažnyčia – ne
Ir vyresnieji, ir jaunesnieji broliai gyvena tarp mūsų ir šiandien – toje pačioje visuomenėje, o dažnai ir toje pačioje šeimoje.
Dažnai vyriausiasis vaikas šeimoje yra tėvų valios vykdytojas. Jaunėlis paprastai būna linkęs maištauti, laisvo elgesio, mieliau renkasi bendraamžių kompaniją ir palaikymą. Pirmagimis suauga, įgyja profesiją ir apsigyvena kur nors netoli mamos ir tėčio. O jaunėlis išvyksta gyventi į apleistus, hipių pilnus Niujorko ir Los Andželo priemiesčius.
Šie natūralūs temperamento skirtumai imti akcentuoti tik pastaruoju metu. Devynioliktojo amžiaus pradžioje industrializacija pasiekė naują viduriniąją klasę – biurgerius, kurie siekė teisėtumo per sunkaus darbo ir moralinio sąžiningumo etiką. Kaip atsakas į biurgerių veidmainystę ir rigidiškumą kūrėsi bohemos atstovų bendruomenės – nuo Henrio Murgerio XIX amžiaus penktojo dešimtmečio Paryžiuje iki Blumsberio grupuotės Londone, Grinvičo bytnikų ir roko grupių šiandien. Bohemiečiai akcentuoja laisvę nuo sutarčių ir asmeninę autonomiją.
Vadinamieji kultūriniai karai iš dalies įvesdina tuos pačius konfliktuojančius temperamentus bei impulsus į šiuolaikinę visuomenę. Šiais laikais vis daugiau žmonių laiko save nereligingais ar net priešiškais religijai. Moralės klausimus jie laiko itin sudėtingais ir įtariai žiūri į kiekvieną individą ar instituciją, kurie tvirtina turį moralinę valdžią kitų gyvenimams. Nepaisant šios pasaulietinės dvasios radimosi (o gal būtent dėl jos), ėmė stiprėti ir konservatyvių, ortodoksinių religijų judėjimai. Sunerimę dėl to, ką jie laiko moralinio reliatyvizmo antplūdžiu, daugelis buriasi, kad "susigrąžintų kultūrą", ir į "jaunesniuosius brolius" žiūri taip skeptiškai, kaip kažkada fariziejai.
Tad kieno gi pusėje yra Jėzus? "Žiedų valdove" hobitams paklausus senojo Triberdo, kieno pusėje jis esąs, šis atsakė: "Aš nesu kieno nors pusėje, nes niekas nestoja ir mano pusėn. […] Vis dėlto yra keletas dalykų, kuriems aš nepritariu". Jėzaus atsakymas į šį klausimą palyginime nuskamba panašiai. Jis nėra nei nereligingųjų, nei religingųjų pusėje, tačiau religinį moralizmą išskiria kaip itin pražūtingą dvasiai.
Šiandien mums tai sunku suprasti, bet kai krikščionybė atsirado pasaulyje, ji nebuvo vadinama religija. Ji buvo ne religija. Įsivaizduokite pirmųjų krikščionių kaimynus, klausiančius juos apie jų tikėjimą. "Kur jūsų šventykla?" – pasidomėtų jie. Krikščionys atsakytų, kad tokios neturi. "Kaip tai? O kur dirba jūsų kunigai?" Krikščionys atsakytų, kad neturi ir kunigų. "Bet… bet… – sumikčiotų kaimynai. – Kurgi jūs atnašaujate aukas, kad permaldautumėte savo dievus?" Krikščionys atsakytų, kad jie nebeaukoja. Pats Jėzus buvo šventykla, padėjusi tašką visoms šventykloms, kunigas, užbaigęs kunigystę, ir auka, nutraukusi visus aukojimus.
Nieko panašaus žmonės dar nebuvo girdėję. Tai, ką krikščionys kalbėjo apie dvasinę realybę, buvo unikalu ir negalėjo būti priskirta prie jokių pasaulio religijų. Štai kodėl romėnai juos vadino "ateistais". Ir šis palyginimas paaiškina, kodėl toks pavadinimas buvo visiškai teisingas.
Mes, gyvenantys šiuolaikinių kultūrinių karų siautuly, negalime nepastebėti, kaip tai ironiška. Daugeliui mūsų visuomenės narių krikščionybė yra religija ir moralė. Vienintelė alternatyva jai (be kelių kitų pasaulio religijų) – pliuralistinis sekuliarizmas. Tačiau iš pradžių buvo kitaip. Krikščionybė buvo laikoma tertium quid, kažkuo visai kitu.
Apskritai esminis dalykas čia yra tas, kad religinguosius Jėzus žeidė, o nutolusius nuo religijos bei moralės normų – intrigavo ir traukė. Tai matome visuose Naujojo Testamento pasakojimuose apie Jėzaus gyvenimą. Kiekvienu atveju, kai Jėzus sutinka religingą žmogų ir atstumtąjį dėl seksualinių priežasčių (kaip Luko 7) arba religingą žmogų ir atstumtąjį dėl rasinių priežasčių (kaip Jono 3–4), arba religingą žmogų ir atstumtąjį dėl politinių priežasčių (kaip Luko 19), prie Jėzaus prisijungia būtent atstumtasis, o ne vyresniojo brolio tipas. Garbingiesiems religijos vyresniesiems Jėzus sako: "Muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę" (Mt 21, 31).
Jėzaus mokymas nuosekliai traukė nereliginguosius ir žeidė Biblija tikinčius, religingus ano meto žmones. Tačiau nūnai mūsų bažnyčios tokio poveikio dažniausiai nebeturi. Tokio tipo žmonių, kokius patraukdavo Jėzus, šiuolaikinės bažnyčios nevilioja – net pažangiausios. Kur kas geriau mums sekasi suburti konservatyvius, uždarus moralistus. Amoralieji, išsilaisvinusieji arba palaužtieji ir marginalai bažnyčios vengia. Tai gali reikšti tik viena. Jeigu mūsų tarnautojų pamokslavimas ir mūsų parapijiečių veikla žmonėms nebedaro tokios pat įtakos kaip Jėzus, vadinasi, mes nebeskelbiame tos žinios, kurią skelbė Jėzus. Jeigu mūsų bažnyčios netraukia jaunesniųjų brolių, vadinasi, jose daugiau vyresniųjų brolių, nei mes norėtume.
Šaltinis: "The Prodigal God" (Dutton/Penguin, 2008)
