„Du žmonių tipai“

Lewiso auksinės mintys (III)

Didžiosios skyrybos

Visas pragaras mažesnis už vieną akmenėlį iš jūsų žemiško pasaulio ir mažesnis už vieną šio, Tikrojo Pasaulio, atomą. Pažvelk į aną drugelį. Jei jis prarytų visą pragarą, pragaras būtų toks mažas, kad niekaip jam nepakenktų ir net neturėtų skonio.

Negali pilnatviškai mylėti kito žmogaus tol, kol nemyli Dievo.

Palaimintieji sakys: "Mes niekad negyvenom kitur, kaip tik danguje", o pražuvėliai tars: "Mes visada buvom pragare". Ir abeji bus teisūs.

Ją [žemę] pasirinkusiems vietoj dangaus ji tampa pragaro prieangiu, o tiems, kuriems dangus už ją svarbesnis, ji nuo pat pradžių bus paties dangaus dalis.

Pragaras yra dvasios būsena – teisingiau ir nepasakysi. Ir kiekviena nuo visko atsiskyrusios dvasios būsena, kiekvienas kūrinio užsidarymas savo dvasios, savo proto kalėjime galiausiai yra pragaras. Bet dangus nėra dvasios būsena. Dangus yra pati tikrovė. Visa, kas pilnutinai tikra, yra dangiška.

Kiekvienos pražuvusios sielos pasirinkimą galima nusakyti žodžiais: "Geriau viešpatauti pragare, negu tarnauti danguje".

Galiausiai yra tik du žmonių tipai – tie, kurie sako Dievui: "Teesie Tavo valia", ir tie, kuriems Dievas galų gale taria: "Teesie tavo valia". Visi, esantys pragare, patys jį pasirinko. Be šio savanoriško pasirinkimo pragaro apskritai nebūtų. Nėra tokios sielos, kuri rimtai ir atkakliai trokštų džiaugsmo ir jo negautų. Kas ieško, tas randa. Kas beldžiasi, tam atidaroma.

Toks įsitikinimas [kad tikrovė niekada neverčia mūsų būtiniai rinktis 'arba-arba'], mano manymu, yra pražūtinga klaida. Kad ir kur keliautum, negali pasiimti viso savo bagažo; kartais tenka, be kitko, palikti net savo dešinę ranką ir akį. Gyvename ne tokiame pasaulyje, kur visi keliai yra tarsi apskritimo spinduliai, vis labiau artėjantys prie kits kito ir galiausiai susitinkantys centre. Tai veikiau pasaulis, kur kiekvienas kelias šiek tiek paėjėjus iškart skiriasi į du, o šie šakojasi vėl, ir ties kiekviena kryžkele turi rinktis...
Mano manymu, ne visi pasirinkusieji klaidingą kelią pražūva, bet visi išsigelbsti grįžę į teisingą kelią. Jei klaidingai susumavai, tai gali ištaisyti, bet tik grįžęs iki tos vietos, kur padarai klaidą, ir nuo jos skaičiuodamas iš naujo – o ne tiesiog eidamas toliau. Blogį įmanoma atitaisyti, bet jo negalima "ištobulinti", kad jis virstų gėriu. Laikas blogio neišgydo. Blogio kerus sunaikinti tegali tik jam "priešingas užkalbėjimas", niekas kitas. Vis dar tebegalioja "arba-arba".

Žmogaus panaikinimas (The Abolition of Man)

Iš sakinių apie atskirus faktus neįmanoma padaryti jokių įpareigojančių praktinių išvadų. Iš sakinio "Tai išlaikys visuomenę" negalima daryti išvados "daryk tai", tik iš sakinio "Visuomenė turi išlikti" – galima. Arba teiginys "Tai kainuos tau gyvybę" tiesiogiai neveda prie teiginio "Nedaryk to". [Šiuolaikiniai etikos teoretikai] bando iš tiesioginės nuosakos teiginių daryti liepiamosios nuosakos išvadas; gali bandyti kiek tik nori, jiems nepavyks, nes pats dalykas savaime yra neįmanomas.

Nustebintas džiaugsmo (Surprised by Joy)

Gyvenimas bjauriame internate yra geras pasiruošimas krikščioniškam gyvenimui ta prasme, kad jis moko gyventi viltimi.

Jeigu paklaustumėt, kodėl mes turime paklusti Dievui, tai Dievas pats atsakė: 'Aš esu'. Pažinti Dievą reiškia žinoti, kad mes privalome jam paklusti. Jo suverenumas de jure apreikštas jo esybėje".

Kadangi pasaulis yra toks, koks yra, Dievas paslėpė nuo mūsų taip trokštamą visišką laimę bei užtikrintą saugumą, tačiau jis tiesiog žerte pažėrė džiaugsmus, malonumus, linksmybes. Mes niekuomet nesame saugūs, bet vis tiek patiriame nemažai malonių ir žavių akimirkų. Kodėl? Nesunku atsakyti. Jei įgytume saugumą, kurio taip trokštame, jis užmigdytų mūsų širdis, užliūliuotų šiame pasaulyje. Jis taptų kliūtim grįžti pas Dievą. Nei nuostabiosios meilės akimirkos, nei peizažas ar simfonija, nei linksmi pobūviai su draugais, maudynės ar futbolas nėra kliūtis. Mūsų Tėvas pradžiugina mus pakviesdamas į puikų ir jaukų viešbutį, tik nenori, kad mes jį klaidingai palaikytume jau savo namais.

Stebuklai (Miracles)

Įsivaizduokime štai kokį nors mistinį moliuską, moliuskų išminčių, kuriam (paskendusiam savo vizijose) šmėsteli suvokimas apie žmogų. Savo įspūdžiuose, kuriuos jis vėliau perteiks mokiniams, taip pat matantiems įvairias vizijas, jis bus priverstas naudoti daug neiginių. Jam teks pasakyti, kad žmogus neturi kiauto, kad jis negyvena prisitvirtinęs prie uolų ir kad jo nesupa vanduo. Mokiniai, pridėję savo vizijas, susidaro tam tikrą žmogaus paveikslą. Bet staiga pasirodo mokytieji moliuskai, moliuskai, rašantys filosofijos istoriją ir skaitantys lyginamosios religijotyros paskaitas, tačiau niekada nepatyrę vizijų. Ir viskas, ką jie išgirsta iš išminčiaus moliusko, yra tik tie neiginiai. Nieko nelaukę ir nežiūrėję, kaip yra iš tikrųjų, jie kuria savo supratimą apie žmogų kaip apie savotišką amorfinę drebutieną (juk kiauto tai neturi), egzistuojančią kažkokioje neapibrėžtoje teritorijoje (negyvena prilipęs prie uolos) ir niekada nieko nevalgančią (nes jo nesupa maistą teikiantis vanduo). Ir kadangi jie tradiciškai žmogų dar netgi garbina, tai padaro išvadą, kad aukščiausioji egzistencijos forma yra bematėje erdvėje esantis išbadėjęs drebučių kalnas. Bet kokį mokymą, bandantį priskirti žmogui pavidalą, struktūrą ar tam tikrus organus, jie atmeta kaip materialistinį prietaringumą....
Mūsų situacija labai panaši į tų mokytųjų moliuskų. Didieji pranašai ir šventieji gavo iš Dievo apreiškimus, kurie yra ypatingai aiškūs bei konkretūs. Kadangi šie žmonės, turėję galimybę "palytėti Dievo skverną", įžvelgė, jog Dievas yra gyvenimo, energijos ir džiaugsmo pilnatvė, tai ir privalėjo pasakyti, kad jis netelpa į visas tas kategorijas, kurias mes vadiname asmeniškumu, aistra, kaita, medžiagiškumu ir t. t. Ir ši Dievo savybė – visiška laisvė nuo bet kokios apibrėžties – yra pagrindinė visų neiginių priežastis. Kai mes negrabiai puolame ir bandome sukonstruoti intelektualią ir mokslišką (nematerialią, beaistrę, nekintamą) religiją, vartojame neiginius, nepagrįstus nė vienu tikru apreiškimu. Šitaip iš Dievo suvokimo paveikslo su kiekvienu žingsniu mes vis panaikiname po vieną žmogišką detalę. Tuo tarpu vienintelė priežastis žmogiškųjų detalių naikinimui galėtų būti tik noras atlaisvinti vietos grynai dieviškosioms...
Kol mes esame tie mokytieji moliuskai, pamirštame vieną dalyką: jeigu niekas niekada apie Dievą nebūtų sužinojęs daugiau negu mes, tai nebūtų buvę ir reikalo net įtarti, kad jis yra nemedžiagiškas, nekintantis, bejausmis ir visa kita. Būtent tas negatyvusis žinojimas, kuris mums atrodo toks moksliškas, galų gale tėra tik geresnių žmonių patvirtinto žinojimo liekana, pėdsakas, paliktas į smėlį atsitrenkusios dangiškosios bangos.

Žmonės neskuba atsisakyti abstrakčios ir negatyvios dievybės sampratos gyvojo Dievo suvokimo naudai. Tai manęs nestebina. Panteistų dievas nieko neveikia ir nieko nereikalauja. Kai jo panori, jis čia pat, tarsi knyga lentynoje. Jis manęs nepersekioja... Bet taip pat nėra ir jokio pavojaus, kad kada nors kuris imtų ir nuo jo pabėgtų. Jeigu jis būtų tikras Dievas, tai galėtume drąsiai sakyti, kad visi krikščionių vaizdiniai apie karališkąją valdžią tėra tik istoriniai sutapimai, nuo kurių mūsų religija būtinai turėtų būti išvalyta.
Bet vėliau mes išsigąstame supratę, kad tie vaizdiniai yra neatskiriama dalis. Ir tas išgąstis lygiai toks pat kaip tada, tamsoje išgirdus, jog kažkas šalia kvėpuoja. Mus šiurpas nupurto tą akimirką, kai pajuntame, kad virvę, į kurią įsikibę judame priekin, kažkas traukia. Baisu gyvastį sutikti ten, kur manai esąs visiškai vienas. ‚Pažiūrėkit, – šaukiame mes, – ją kažkas traukia!' Būtent šiuo momentu daugelis sustoja ir nesiskverbia toliau į krikščionišką tikėjimą.
‚Abstraktus Dievas' – visai neblogai. Subjektyvus grožio, tiesos ir gerumo Dievas, gyvenantis mūsų galvose – dar geriau. Bekūnė, varanti gyvenimo energija, galinga, viską, ko tik panorime teikianti jėga – geriausiai iš visų. Bet Dievas, tasai gyvasis, tasai, kuris traukia kitą virvės galą, tasai, kuris galbūt nepaprastu greičiu artėja prie mūsų, tas Medžiotojas, Karalius, Jaunikis – tai visiškai kitas dalykas. Ištinka akimirka, kai vaikai staiga krūpteli: už durų tikrai kažkas vaikšto. Ištinka akimirka, kai žmonės, ramiai sau pliuškenęsi religijos vandenyse, staiga stabteli. Tarkime, mes jį tikrai radome. Bet juk mes visai nenorėjome, kad taip atsitiktų! Dar blogiau: tarkime, jis pats mus surado. Tuomet mes atsiduriame prieš Rubikoną – peržengsime jį ar neperžengsime? Jeigu peržengiame, tai tampame niekaip neapsaugoti nuo stebuklo. Reikia būti viskam pasiruošus.

Sudarė Holger Lahayne