Holger Lahayne
Drąsiųjų valanda (II)
4. Biblija negimusių vaikų žudymą atmeta net ir neiškeldama draudimo expressiv verbis;
tie, kurie mano kitaip, turėtų įrodyti, kodėl abortas pagal biblinius principus neturėtų būti vadinamas nužudymu.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad krikščionims abortų klausimas neturėtų būti sudėtingas. Kadangi Biblija draudžia žudymą, o abortas būtent ir yra žudymas, vadinasi, abortas draudžiamas. Šitaip abortų draudimą pagrindžia daugelis krikščionių, argumentuodami vieninteliu įsakymu iš Dievo dešimtinės. Tačiau toks būdas kiek per paprastas, nes argumentų reikia gilesnių ir daugiau. Nors principas aiškus, tačiau kadangi nėra tiesaus pasakymo (kaip ir dėl kai kurių kitų dalykų), poziciją būtina dėlioti iš daugelio pagrindimų.
Pirmiausiai reiktų sąžiningai pripažinti, kad Biblijos įsakymas nežudyti, deja, visiškai vienareikšmiškai nesuponuoja pradėto, bet dar negimusio vaiko gyvybės apsaugos. Tačiau viena aišku: ir negimęs vaikas yra Dievo kūrinys. Vadinasi, Dievas taip pat turėtų turėti ‚balso teisę' ir dėl jo likimo; negimęs vaikas yra gyvas kūrinys, todėl jam galioja visi bibliniai jo orumo bei teisės į gyvenimą paisymo reikalavimai; negimęs vaikas yra žmogiška gyvybė, o žmogus yra Dievo atvaizdas, kas jam garantuoja ypatingą apsaugą; įsakymas nežudyti būtent ir yra pagrįstas žmogaus panašumu į Dievą (Pr 9, 6).
Visoje Biblijoje daug kartų sakoma, kad ne vien gimusieji vaikai, bet ir "įsčių vaisius" yra palaiminimas (Ps 127, 3; 128, 3.6; Pr 49, 25; Ist 7, 13; 28, 4). Vaikai motinos kūne susiję su Dievu (Ps 51, 5; 58, 4; 71, 6; 139, 13–16; Job 31, 15; Iz 44, 2.24; Jer 1, 5; Ts 13, 5.7; Lk 1, 15.41); vaikai motinos įsčiose įvardijami lygiai taip pat kaip ir gimusieji (Pr 25, 22; 38, 27s; Job 1, 21; 3, 3.11s; 10, 18s; 31, 15; Iz 44, 2.24; 49, 5; Jer 20, 14–18; Oz 12, 3), netgi prasidėjimo stadijoje (Ps 51, 5). Nekart kalbama apie asmens tapatybės tęstinumą įsčiose ir po gimimo (Dovydo Ps 139, 13; Jer 1, 5; Jono Krikštytojo: Lk 1, 24.26). Įdomu ir tai, kad žmonių žudymas savigynos, krašto gynybos ar mirties bausmės atveju Dievo yra leidžiamas, bet atskiro leidimo žudyti negimusius vaikus niekur nėra duota. Ir gimusių vaikų apsauga buvo ypatinga, nes tėvų griežtos bausmės, galėjusios sukelti vaiko mirtį, buvo draudžiamos (kitaip nei pas romėnus).
Reformatų teologas Johnas Frame’as taikliai apibendrina: "Šventajame Rašte nė iš tolo nerastume eilutės apie tai, kad negimęs vaikas nuo pat savo prasidėjimo būtų kaip nors menkesnis už žmogų". Tam Frame’as pateikia savo argumentų:
"Visos Rašto eilutės, pasisakančios šia tema, patvirtina negimusio vaiko apsaugą; nė viena eilutė aiškiai nesako, kad ji turėtų būti mažesnė; mes pripažįstame, kad Raštas tiesiogiai nepaaiškina, kiek apsaugos vaikui turi būti skiriama; bet kol bibliškai kitaip neįrodyta, argi neturėtume galvoti, kad pati didžiausia?.. Kuriame gi [vaiko vystymosi] periode vaikui teikti mažiau pagarbos, nei jis nusipelnęs Dievo akyse? Kokiu momentu nuspręsti, kad jam reikia mažiau apsaugos nei maksimali?" (Johnas Frame'as "Medical Ethics", iš Ortodoksų presbiterionų bažnyčios 1972 komisijos pranešimo abortų tema).
Net jei Biblija expressiv verbis aborto neuždraudžia – krikščionys ir žydai (iki pat XX a.) praktiškai visi sutarė, kad jis atmestinas. Ir ne šiaip sau. Klasikinė krikščionių pozicija buvo palaikoma tiek katalikų, tiek evangelikų:
"Su santuoka prasideda būsimosios gyvybės teisės gyventi pripažinimas, kaip teisės, kuri nėra sutuoktinių valioje. Atsisakius šio esminio pripažinimo, santuoka nustoja būti santuoka... Embriono sunaikinimas motinos įsčiose – tai teisės gyventi, kurią Dievas suteikė šiai naujai gyvybei, pažeidimas. Kelti klausimą, ar šiuo atveju mes susiduriame jau su žmogumi, ar dar ne, yra paprasčiausias dalyko nesuvokimas. Užtenka to fakto, kad Dievas numatė sukurti žmogų, o tai neseniai užsimezgusiai žmogiškai būtybei sąmoningai buvo atimta gyvybė. Tai ne kas kita kaip žmogžudystė." (D. Bonhoefferis, 1906–1945, "Ethik")
"... abortas yra tyčinis ir tiesioginis žmogaus nužudymas pradiniu jo gyvenimo laikotarpiu, trunkančiu nuo pastojimo iki gimimo, nesvarbu, kokiomis priemonėmis jis būtų atliekamas... Pašalinimo auka – žmogus pačioje gyvenimo pradžioje. Neįmanoma įsivaizduoti nieko labiau absoliučiai nekalto." (Jonas Paulius II, Evangelium vitae, 58)
"... tik Dievas gali lemti gyvenimą ir mirtį... Todėl abortas – siaubinga nuodėmė. Jūs ne tik atimate gyvybę, bet ir stojate prieš Dievą. Vis dėlto žmonės sprendžia, kas turi gyventi, o kas – mirti. Jie nori tapti visagaliu Dievu. Jie nori perimti į savo rankas Dievo galią. Jie nori pasakyti: 'Apsieisiu be Dievo. Pats nuspręsiu’. Tai šėtoniškiausias dalykas, kokį gali padaryti žmogus..." (Motina Teresė, cit. iš J. Stott, "Abortų dilema")
Motina Teresė čia, aišku, teisi. Bet būtina pridėti, kad tam tikrose situacijose žmogus turi ir gali nuspręsti nužudyti kitą žmogų (pvz., savigynos atveju). Bet šis leidimas duotas žmogui paties Dievo. Esant tam tikroms aplinkybėms, kurias yra nustatęs Dievas, žmogus gali žudyti. Tačiau leidimo sunaikinti negimusią gyvybę (išskyrus grėsmę motinos gyvybei) Dievas nėra davęs niekam ir niekada. Net minėtoji išimtis, pripažįstama daugumos teologų, laikoma ne savaime suprantamu, o svarstymo ir apsisprendimo reikalu bei patenka į etinių problemų lauką; dėka medicinos pažangos, šie atvejai tapę labai reti.
5. Mažų ir negimusių vaikų apsauga priklauso prie žydų–krikščionių kultūros pagrindų. Priekaištas, esą dabartinės abortų praktikos sugriežtinimas būtų necivilizuotas, iš istorinės perspektyvos yra nesąmonė.
Iš liberalios abortų praktikos šalininkų (taip pat ir nuosaikiųjų) stovyklos nuolat girdimas priekaištas, kad bet kokie draudimai būtų žingsnis atgal ir atrodytų labai necivilizuotai. Kitaip tariant, visiškai neatitiktų nūdienos dvasios, nes priklausą seniai praėjusiems laikams. Kaip jau anksčiau minėta, ir sąvoka "civilizacija" priklauso semantinės akrobatikos strategijai. M. A. Pavilionienei čia, žinoma, vėl nėra lygių. Ji tvirtai įsitikinusi, kad V. Tomaševskio įstatymas "bloškia Lietuvą į viduramžių tamsą".
Graikų ir romėnų civilizacija išties buvo gana aukšto lygio. Jų laimėjimai valstybės valdyme, moksluose, karyboje, filosofijoje ir matematikoje buvo puikūs. Tačiau didžiausias šių kultūrų minusas tas, kad jų visuomenės buvo suskirstytos į klases bei hierarchines pakopas. Tik mažuma tegalėjo mėgautis visomis piliečių teisėmis (o juk iš lotyniškojo civis (pilietis) kildinamas žodis "civilizacija"!); visuotinė žmogaus teisių apsauga, kaip ir sąvoka "žmogaus teisės", apskritai neegzistavo. Dėl to su vergais, karo belaisviais, gladiatoriais – bei mažais vaikais – buvo leidžiama elgtis labai savavališkai ir nežmoniškai.
Graikai ką tik gimusį vaiką apie penkias dienas po gimimo nelaikė asmeniu, kol tėvas tam tikrose apeigose (amphidromia) jam to asmeniškumo "nesuteikdavo". Dėl įvairių priežasčių (lyties, per didelio vaikų skaičiaus, prastos ekonominės padėties) buvo labai daug pamestinukų (anairetoi). Juos dažnai surankiodavo vergų prekeiviai ir išaugindavo vergais. Nei graikai, nei romėnai vaiko nužudymo ar aborto nelaikė žmogžudyste.
Net visų laikų didžiausiajam filosofui Platonui mažų vaikų apsauga nedaug terūpėjo. Netgi priešingai. "Valstybėje" rašoma: "Pagal mūsų sutartus nuostatus reikės, kad geriausieji kuo dažniau poruotųsi su geriausiomis, o blogiausieji su blogiausiomis – priešingai; gerųjų vaikus reikės auginti, o blogųjų – ne..." (459d). Savo tobulai valstybei Platonas sukūrė naujoviškus poravimosi nuostatus. Nereikalingų vaikų likvidavimą organizavo laikydamasis ankstesnės tradicijos: "Iš gerų piliečių gimusius kūdikius tie žmonės nuneš į lopšelį ir atiduos auklėms, kurios gyvens atskiroje miesto dalyje. O blogiausiųjų vaikus ir tuos, kurie gims luoši, nuneš į slaptą ir nežinomą vietą ir ten paslėps, kaip pridera" (460c). Vienoje vietoje filosofas mini ir aborto galimybę: "Kai pasibaigs moterų ir vyrų vaikams gimdyti tinkamas amžius, leisime jiems laisvai suartėti su kuo tik norės... Davę laisvę, paraginsime juos imtis atsargumo priemonių, kad vaikas nebūtų pradėtas [orig. "kad vaikas nebūtų išnešiojamas"], o jeigu vis dėlto vaikas gims, nustatysime, kad valstybė to vaiko neaugins" (461b/c).
Vokiečių savaitraštis "Der Spiegel" apie padėtį antikos laikais rašo:
"Neturtingi žmonės – 90 proc. tautos – paprasčiausiai negalėjo sau leisti auginti daugiau vaikų. Todėl Seneka naujagimių skandinimą, visų pirma mergaičių, bet ir apskritai silpnesniųjų, laikė ne tik įprastu, bet ir protingu sprendimu. Amerikiečių archeologui Lawrence’ui E. Stageriui [helėnų] uostamiestyje Askalone [Palestinoje] vienos maudyklės nuotėkų griovyje tekę aptikti baisų radinį; tarp šiukšlių apie šimtą naujagimių, į kanalizaciją išmestų iškart po gimimo" (Nr. 13, 2008).
Plintant krikščionybei, situacija ėmė radikaliai keistis. Istorikas W. E. H. Lecky pastebi: "Antikos laikais abortų praktika beveik niekam nekeldavo jokių ypatingų emocijų... O krikščionių kalba nuo pat pradžių buvo visiškai kitokia. Nepalaužiamai nuosekliai bei griežtai pabrėžtinai jie šią praktiką neigė, laikė ją ne tik nežmoniška, bet ir tikrai nužudymu." ("History of European Morals") "Didachėje" iš II šimtmečio taip pat sakoma: "Nemaišysi nuodų ir nežudysi įsčiose savo vaiko". To paties meto Barnabo laiške taip pat teigiama: "Nežudyk savo vaiko nei įsčiose, nei gimusio". Visi didieji Bažnyčios tėvai taip pat yra pasmerkę abortus. Augustinas nesipriešino tik tokiems abortams, kurie gelbėdavo motinos gyvybę.
Žydų žurnalistas H. Steinas pasakoja, kaip imperatorius Konstantinas, pirmasis krikščionis Romos imperijos soste, "panaikino svarbiausią laisvo romėno teisę – potestas vitae necisque [teisę spręsti dėl mirties ar gyvybės]." Taip pat jis rašo:
"Šiandienos išsilavinusieji žavisi – teisėtai – graikų filosofija, grožisi Egipto architektūra, svajoja apie kinų mandagumą, dievina babiloniečių astronomiją ir aukština romėnų valdymo meną. Bet lengvai užmiršta, kad šios aukštosios kultūros be jokių skrupulų vaikų žudymą taikė kaip priemonę gimstamumo reguliavimui. Per visą antiką tebuvo vienintelė tauta, nelaukiamų kūdikių žudymą laikiusi nusikaltimu – tai Izraelis." ("Mose und die Offenbarung der Demokratie")
Krikščionys perėmė iš žydų Senajame Testamente įtvirtintą pagarbą gyvybei. Konstantinas vaikų žudymą paskelbė griežtai baustinu bei įvedė finansinę paramą besirūpinantiems pamestinukais – bene pirmieji vaikų pinigai! Steinas pastebi: "Šie Konstantino įsakai iškilo tarsi neperregima siena, apsupusi Siono tvirtovę su žydų ir krikščionių civilizacija, anapus palikdama visą likusį, pagonišką pasaulį."
Šis bendrasis mūsų vakarietiškosios, europietiškosios ir krikščioniškos civilizacijos susitarimas šimtmečius, maždaug iki XX a. vidurio, įtvirtino griežtą negimusio žmogaus gyvybės apsaugą. Jis bene paskutinįsyk akcentuotas ir įgavo pavidalą 1948 Pasaulio gydytojų sąjungos Ženevos deklaracijoje. Joje parašyta: "Visomis išgalėmis gerbsiu ir saugosiu žmogaus gyvybę nuo paties jos prasidėjimo". 1984 šis straipsnis buvo pakeistas, o nuo 2005 buvo išbrauktas žodis apie prasidėjimą. Įsitvirtno naujas konsensusas.
Tad Pavilionienei reiktų pasivartyti istoriją, nes jos liberalioji abortų teisė visiškai neatitinka mūsų civilizacijos tradicinio paveldo; jau greičiau artimesnė graikų–romėnų civilizacijai, bet tuomet tektų šoktelėti bent pora tūkstančių metų atgal. Jau geriau iškart atvirai sakyti: mūsų pozicija – gryna pagonybė ir ji mums mielesnė už žydų ir krikščionių Dievo bambekliškas smulkmes. Juk aišku, kad galų gale pagrindinis ginčas vyksta tarp religijų ir pasaulėžiūrų. O jame oi kaip greitai pradingsta savos istorijos atmintis – deja, su atitinkamais padariniais.
Bet kad ir kaip būtų, istorija nesustoja. Vokiečių Konstitucinio teismo teisėjas U. DiFabio rašo:
"Mažytė provokacija: įsivaizduokime, kaip būtų, jei šiandien visame Vakarų pasaulyje be didesnių suvaržymų vykdomus ir kasmet milijonus siekiančius abortus, kada nors ateityje, tik šiek tiek pasikeitus vertybių sistemai, žmonės palaikytų sunkiu nusikaltimu žmonijai? Kaip būtų, jei kultūroje įsitvirtinus šitokiai nuostatai, jie ateitų ir mums imtų priekaištauti, kaip mes galėję nepastebėti ir nepasipriešinti šitokiam akivaizdžiam universaliųjų, visiems žmonėms galiojančių teisių pažeidimui?" ("Die Kultur der Freiheit")
6. Pasaulėžiūrų atžvilgiu abortų diskusija nėra neutrali; mokslo vaidmuo, gyvenimo tikslų suvokimas bei etikos samprata yra pagrindinės sritys, darančios didžiausią įtaką mūsų požiūriui į gyvybės apsaugą.
Kaip jau antroje tezėje minėta, abortų liberalizavimo šalininkai ir priešininkai veikia skirtingose paradigmose. Jų pamatiniai įsitikinimai dauguma atžvilgių yra skirtingi. Trumpai panagrinėkime tris skirtingų pažiūrų sferas.
Kokią vietą teikiame mokslui ir kokia yra mūsų "religija"? ŽTSI įstatymo projekto pažymoje kritikuoja, kad Aiškinamajame rašte kaip pagrindimas minima katalikų bažnyčia. Ir M. A. Pavilionienė pabrėžia: "Lietuvoje nėra valstybinės religijos, todėl nebederėtų Seimo nariams įstatymus kurti pagal savo religinius įsitikinimus."
Panašių sakinių girdisi ir daugiau. Aišku viena, kad visais ginčytinais klausimais religija nevaidina svarbiausio vaidmens. Taip sakant, Dievas tepalaukia už durų... Religija paversta privačios sferos ir asmeninių reikalų dalyku. Bet užtat mokslas – jis gali būti laikomas pagrindu, jis viešosios erdvės viešpats, turintis teisę viską nulemti.
Tokia samprata labai paplitusi, bet, deja, visiškai iliuzinė. Abortų klausimu nėra grynai mokslinio įrodymo, kad pradėtas, bet negimęs vaikas būtų mažiau žmogus. Ir atvirkščiai: ar genetinis embriono savarankiškumas suteikia jam teisę gyventi? Ar fizinė priklausomybė nuo motinos jam tą teisę atima? Vien mokslas į šiuos klausimus atsakyti negali. Mokslas, pavyzdžiui, gali pasakyti, kaip vystosi smegenys, bet negali primesti, ką tai turėtų reikšti. Ieškodami reikšmių, šiuo atveju naudojamės – dažnai nesąmoningai – daugybe išankstinių religinės ar pasaulėžiūrinės kilmės nuostatų.
Tenusprendžia mokslas! – skelbia šūkis. Ne Bažnyčia, ne religija, ne Dievas, ne tradiciniai įsakymai nustato, kaip turi būti. Paskutinį žodį taria žmogus. Tai modernistinės pasaulėžiūros esmė, arba kitaip – sekuliariojo, ateistinio humanizmo. Bet svarbiausia ne tai, klausome mokslo ar religijos. Iš tikrųjų abu yra svarbūs. Daug svarbiau, kokia mūsų pasaulėžiūra. O šiuo atveju niekaip neaplenksime religijos (patinka ji ar ne). Nes kiekvienas pasaulio aiškinimo modelis yra religinio pobūdžio, diktuoja normas, apibrėžia, kas gera ir bloga bei pateikia savotišką etiką. Todėl svarbu, kokios religijos (plačiąja prasme) norime laikytis: gyvojo Dievo ar savadarbės, žmogiškosios, palenktos mokslui.
Abortų problema labai aiškiai parodo, kad susiduria dvi pasaulėžiūros: teistinė ir sekuliarioji humanistinė. Teologas F. A. Schaefferis yra daugsyk akcentavęs, kaip svarbu nepaleisti iš akių pasaulėžiūrų dimensijos: "Pagrindinė krikščionių problema... yra ta, kad analizuodami dalykus, jie užsiima tik detalėmis, o nežiūri į visą vaizdą". Staiga jie "... sunerimsta dėl seksualinio palaidumo, pornografijos, šeimos griūties ir dėl abortų. Kodėl jiems niekad nešovė galvon pažvelgti į tai kaip į visumą, pastebėti, kad kiekvienas fenomenas yra dalis, simptomas daug didesnės problemos? Kad čia pasikeitusios pasaulėžiūros reikalas, fundamentaliai pakitusio žmonių požiūrio į pasaulį bei gyvenimą kaip visumą dalykas" ("A Christian Manifesto"). Beje, pasaulėžiūrų sistemingumą geriau pavyko pastebėti F. Nietzschei: "Krikščionybė yra sistema... Jei iš jos pašalinsime vieną iš pagrindinių sampratų, būtent tikėjimą į Dievą, viskas sugrius..."
Kaip suprantame gyvenimo tikslus ir laimę? Šiandienos žmonėms vis didesnę reikšmę įgyja vartojimas ir komfortas. Į hedonizmą linkstančioje visuomenėje kiekvienas ieškosi savojo kelio į laimę. Tik bėda, kad tą kelią kaskart neišvengiamai pastoja tokie dalykai kaip aukščiausios ar pagrindinės vertybės. Ką daryti, kai laimės paieškas staiga sutrukdo kito teisė gyventi (nepageidaujamas nėštumas)? Niekas nesiginčija, kad kartais gyvenime ir nėštumas gali sukelti labai rimtų problemų. Bet svarbu, kaip jos sprendžiamos. Deja, dažniausiai nutraukiant nėštumą ir nužudant tą "problemą".
Nuo 60-ųjų Vakarų industrinėse valstybėse požiūris į gyvenimą labai pasikeitė. Jo esme tapo saviraiška, savęs realizavimas, nepriklausomybė bei asmeninės laimės siekis. Greta to vis labiau sekuliarėjančiame pasaulyje imta nepaliaujamai kartoti, kad "gyvenimo laimė" gali ir turi būti pasiekta dar šiame, žemiškame gyvenime. Čia ir dabar žmogus gali ir turi pats susikurti savo laimę. Vaikai tokiomis aplinkybėmis, žinoma, nėra patys geidžiamiausi. Jie gali būti laukiami ir teikti džiaugsmo, tačiau jie naikina laimę kuriančias medžiagas – pinigus, laiką ir nervus. Todėl gali būti pakenčiami tik vos vienas arba du.
Teoriškai ir laimės ieškotojai sutinka, kad vaikai yra investicija į ateitį, nes jie sudarys būsimą kartą. Tačiau besistatydindamas laimės rūmą argi kas apie kitas kartas galvoja?! Todėl ir įvyksta didysis paradoksas, kai, istoriškai ir globaliai žiūrint, nepaprastai turtingoje Europoje kasmet motinų kūnuose žūsta milijonai vaikų; nėštumai tampa "nepageidaujami", nes gerove norima mėgautis čia ir dabar. Kas nors paprieštarautų, kad gyvename ne vien tik gerovėje, kad yra ir nepritekliaus, skurdo. Tokiems darsyk tebūnie atsakyta: tai dalykimės tais visuomenės turtais, padarykime, kad bendra gerovė taptų prieinamesnė ir stokojantiems, padėkime socialiai ir finansiškai tiems, kuriems sunku – o ne žudykime nekaltą gyvybę!
Kokios etikos laikomės? Skirtingos pasaulėžiūros atsineša ir nevienodas etines nuostatas. Dažniausiai dėmesys į tai nekreipiamas, bet abortų diskusijose tas skirtumas labai išryškėja: diskutantai, bent verbaliai, dažniausiai elgiasi taip, lyg visi laikytųsi tų pačių moralės nuostatų; visi vartoja panašias sąvokas. Bet A. MacIntyre’as (g. 1929), vienas žymiausių dabarties moralės filosofų, savo knygoje "After Virtue" labai gerai aprašo, kaip "nustekenta" mūsų moralinė kalba: "Iš tiesų mumyse tėra tik iškreipti moralės vaizdiniai, nors vis dar vartojame jos pagrindines sąvokas".
Švietimo laikais pradėtas moralės be Dievo formavimas, bandant pakišti jai naują, būtent racionalų pagrindą. Bet MacIntyre'as pastebi, kad moralės turinys iki pat XX a. išliko stebėtinai pastovus: "Iš kur gi jie [XVIII–XIX a. filosofai] sėmėsi tų bendrųjų įsitikinimų? Aišku, kad iš jų bendrosios krikščioniškosios praeities..." Deja, kaip ir reiktų tikėtis, tebuvo perimtos tik "nesusijusios tvirtai susaistytos mąstymo ir veikimo sistemos atplaišos".
Nietzsche šį dalyką taip pat pastebėjęs: iš teistinio paveldo vis dar tebemintame "mes, bedieviai ir antimetafizikai"; tas pats ir dėl "tikėjimo mokslu" – kaip, beje, ir dėl moralės – "savo ugnelę tebeimame iš tos liepsnos, kurią įžiebė kelių tūkstančių metų senumo tikėjimas, kuris buvo ir Platono tikėjimas: jog Dievas yra tiesa, jog tiesa dieviška..." ("Linksmasis mokslas", 344). Bet, kaip žinoma, Nietzsche čia bent jau išliko nuoseklus: jei Dievas miręs, kortų namelis griūva, nelieka nei tiesos, nei moralės (jei "nieko nebėra dieviška", tada lieka tik "klaida, aklumas, melas", cit. ten pat). Tai logiška ateistinio humanizmo pasekmė. O Nietzsche'ės kalbos tikrai nepavadinsi "nustekenta", priešingai, ji visuomet buvo tiesi ir atvira: "Kiekviena moralė... tam tikra prasme yra tironija 'gamtos’, taip pat proto atžvilgiu" ("Anapus gėrio ir blogio", 188); arba: "Kalbėti apie teisėta ir neteisėta kaip apie dalykus pačius savaime nėra prasmės; įžeidinėjimas, prievarta, išnaudojimas, naikinimas patys savaime, žinoma, negali būti 'teisėti’ nei 'neteisėti’, kadangi gyvenimas iš esmės, tai yra savo pagrindinėmis funkcijomis, nuolat įžeidinėja, prievartauja, išnaudoja, naikina – jis visai neįsivaizduojamas be šitų bruožų." ("Apie moralės genealogiją")
Šiandien jau beveik niekas nekalba kaip Nietzsche, bet įsitvirtino naujas mąstymas: jokia absoliuti moralė neegzistuoja; moralinės sistemos tėra vien socialinių susitarimų sankaupos; nebėra to, kuris "iš viršaus" nurodinėtų, kas galima ir leistina. Todėl dabartinė filosofinė etika telikusi dažniausiai vien diskriptyvi, t. y. aprašomoji, o ne nurodančioji ar suteikianti kryptį. Annemarie Pieper rašo: "Etika sako ne kas yra gerai, bet kas turi būti, kad ką nors laikytume geru... etika nėra moralė, ji tik kalba apie moralę... Etika neteikia moralinių veiksmų vertinimų, o metalygmeniu analizuoja veiksmų vertinimo atsiradimo būdus." ("Einführung in die philosophische Ethik"). Analitiškumo pradas ryškus ir D. Vyšniauskienės/V. Kundroto teiginiuose: "Verslo etika... nesiekia pateikti universalių receptų, kas yra dora, o kas – ne. Ar kad vienas požiūris yra geresnis už kitą. Pagrindinis tikslas – supažindinti su esamais požiūriais bei padėti analizuoti savo bei kitų elgesį, priimant sprendimus įvairiose verslo situacijose, remiantis esamomis vertybėmis." ("Verslo etika")
O kokią etiką renkamės mes? Ar labiau linkstame prie New Age moralės, kuri – pagrįsta Rytų religijų nuostata, kad visa yra viena – su gėrio ir blogio sampratomis ir taip turi problemų? Ar labiau laikomės emotivizmo (sukritikuoto ir A. MacIntyre’o), neigiančio moralinių kategorijų racionalumą ir joms paliekančio vien emocionalumą (nurodymą "nemeluok" reikia "versti": "man nepatika meluoti, todėl tai turėtų nepatikti ir tau" – dėl to moraliniai sprendimai negali būti nei teisingi, nei neteisingi)?
Ir analitinis filosofas B. Russellas (1872–1970), dar labiau ištobulinęs emotivistinę schemą, akcentavo: "Etika nuo mokslo skiriasi tuo, kad jos pagrindiniai dalykai yra jausmai ir pojūčiai, o ne suvokimas... Etiniai sprendimai nepasako fakto; jie išreiškia, nors kartais labai netiesiogiai, viltį arba būgštavimą, troškimą arba polinkį, meilę arba neapykantą" ("Human Society in Ethics and Politics"). Todėl sąvoką "gerai" Russellas aiškina kaip norų tenkinimą ir atmeta objektyvių vertybių egzistavimą – "'tai, kas man yra gera’ reiškia 'tai, kas tenkina mano norus’". Apie ‚objektyvumą' galima kalbėti tik tuomet, kai norai patenkinami daugelio įvairių žmonių. Todėl moralės ir teisės užduotis – švelninti "konfliktus tarp norų". "Veiksmas gali būti laikomas teisingu tuomet, jeigu nukreiptas į įmanomą didžiausią jaučiančių būtybių norų patenkinimą".
Dažniausiai šitokios etinės nuostatos jungiamos su evoliucijos teorija. Austrų filosofas Franzas M. Wuketitsas knygoje "Verdammt zur Unmoral?" kalba apie evoliucinę etiką. Kaip Russellas, jis taip pat mano, kad "Moralė galų gale yra jausmų dalykas. Todėl šiaip ji negali būti objektyvi, nes palenkta mūsų jausmams". Toliau dar prideda: "Žmogus – kiekvienas žmogus – ieško teigiamų gyvenimo potyrių ir stengiasi išvengti nepasitenkinimo. Dėl to evoliucinė etika skelbia postulatą, remiantį pasitenkinimo jausmus". O teisė mėgautis šiais jausmais, anot jo, privalo būti palikta kiekvienam. Wuketitsas net randa progą pakalbėti ir apie abortus, tik čia jau, žinoma, nesako, kad ką tik minėta teisė galėtų galioti ir negimusiam vaikui. Abortų klausimu jis ištikimas pagrindinei mūsų dienų dogmai: "To, kas yra moralu ar nemoralu, gerai ar blogai, negalima amžiams vienodai nustatyti visoms tautoms ir kultūroms."
Šitokio mąstymo įtaka abortų diskusijai – kaip ant delno: negimusios gyvybės apsauga negali būti objektyvi vertybė; tas, kuris stengiasi ją saugoti, tik stipriai jaučia, jog embrionas to vertas; bet jam priešinasi kitų jausmai ir norai. Racionalios diskusijos čia negali būti. O "konflikte tarp norų" jau aišku, kas pralaimės – negimęs vaikas, nes jis dar negali išreikšti savo norų!
Šiandien dar labai įtakingas ir etinis utilitarizmas. J. Benthamas (1748–1832) ir J. S. Millis (1806–1873) stipriai akcentavo dėmesį veiksmų padariniams. Tikslas, anot jų, privalo būti siekiamybė maksimalios naudos kuo didesniam skaičiui žmonių. Todėl šia prasme savaime joks veiksmas nėra klaidingas, ir tam tikromis aplinkybėmis viskas gali būti teisinga. (Russellas taip pat apeliavo į veiksmų padarinius: etinio veikimo tikslas turėtų būti "bendrojo kančių kiekio" sumažinimas; kuo didesniam skaičiui žmonių sukurti kuo daugiau gerų jausmų ir pasitenkinimo.)
Be abejo, veiksmų padariniai yra svarbu ir į tai reikia atsižvelgti. Bet čia problema – absoliutinimas. Abortų diskusijoje matome, kad negimusio vaiko atžvilgiu apie padarinius negalvojama; akcentuojama vien neigiami uždraudimo padariniai ir teigiamas poveikis visuomenei bei moteriai. Absoliuti teisė gyventi visiškai atmetama.
Etinis utilitarizmas vertybes nustumia į šalį ir statistiškai skaičiuoja veiksmų padarinius (‚naudojasi mokslu'): ŽTSI pažymoje rašoma: "Apibendrinant: 1 valstybė draudžia atlikti abortą bet kuriomis aplinkybemis, 7 – draudžia su nustatytomis išimtimis, 19 valstybių – neriboja." Suprask: dauguma tai jau tikrai teisi! Tik nė vienas nedrįsta atsiversti tos statistikos, kuri kalba apie didžiules šitokių etinių nuostatų problemas... Juk sprendimas, kurie padariniai laikytini gerais, pats nėra orientuotas į padarinius! Benthamui gėris yra malonumai, Millis malonumus skirstė į aukštesniuosius ir žemesniuosius – o kas nustatys, koks yra geras rezultatas? Kokie padariniai laikytini svarbiausiais? Momentiniai ar ilgalaikiai? Utilitaristai turėtų būti dievai visažiniai, kad tikrai gerai įvertintų padarinius. A. MacIntyre nurodo dar daugiau problemų:
"Didžiausios laimės didžiausiam skaičiui koncepciją galima panaudoti grindžiant bet kokią paternalistinę ar totalitarinę visuomenę, kurioje už laimę sumokama kaina yra tos visuomenės individų laisvė patiems pasirinkti... Viešos laimės koncepcija galima teisėtai pritaikyti visuomenėje, kur visuomenės laimę sudaro daugiau ir geresnių ligoninių ir mokyklų; tačiau kaip ji yra taikoma visuomenėje, kur yra konsensusas, kad viešą laimę atranda pati visuomenė ir ją sudaro masinės žydų žudynės? Jei dvylikos žmonių visuomenėje dešimt yra sadistai, kurie patiria didžiulį malonumą kankindami likusius du, tai ar naudingumo principas reikalauja, kad tiedu būtų kankinami? Niekas negalėtų būti labiau nutolęs nuo Benthamo ir Millio minties. Tačiau iš to aiškėja, kad jie nėra nuoseklūs utilitaristai ir pasikliauja netiesiogiai apeliuodami į kitas normas, kurias jie slapčia naudoja apibrėždami didžiausią laimę." ("Trumpa etikos istorija")
Tikra bėda, kad krikščionys šias sąsajas per retai pastebi, o pastebėję dažniausiai nereaguoja. Jie tik džiaugiasi, kad dar girdi vartojant moralines kategorijas ir nemato, kad jos tėra tik tuščiaviduriai kiautai; jie patys per daug noriai ir dažnai leidžiasi į emotivistinius žaidimus (rodydami nuotraukas ir filmus su abortuotų vaikų kūneliais, siekia emocinės reakcijos – tai neblogai, bet vien šito nepakanka); kai kurie patys tapę utilitarizmo krikščioniškojo varianto – pvz., situatyvinės etikos – šalininkais.
Anglikonų kunigas ir etikos profesorius Josephas Fletcheris (1905–1991) rašė: "Apie dalyko klaidingumą arba teisingumą sprendžiame iš objektyvių faktų arba aplinkybių, kitaip tariant, įvertindami situaciją, kurioje moraliniai veikėjai renkasi naudingiausią kelią" (iš "Humanist Ethics"). Dėl to, kadangi absoliučių normų negali būti, reikalui esant abortas turi būti leidžiamas. Bet Fletcheriui dar labai svarbu ir įsakymas mylėti (deja, tik tas vienintelis), kurį jis vadina ne įsakymu, o "normatyviniu idealu".
Dar vienas (krikščioniškosios) situatyvinės etikos šalininkas – Johnas A. T. Robinsonas (1919–1983), išgarsėjęs knyga "Honest to God" (1963). Jis taip pat iškelia meilę kaip svarbiausią orientyrą: kiekvienoje situacijoje būtina žiūrėti, ko reikalauja meilės kitam principas; todėl sprendimai gali būti labai įvairūs. "Nėra nieko, kas amžinai galėtų būti laikoma blogiu." Taip pat ir dialektinės teologijos atstovai kaip K. Barthas bei E. Brunneris nepripažino universaliųjų įsakymų, nes manė, jog Dievas kiekvienam savo valią apreiškia pagal konkrečią situaciją.
Žinoma, šitaip interpretuodami meilės įsakymą, visuomet atrastume aplinkybių, kuriose abortas būtų lengvai pateisinamas. Bet pasižiūrėkime į išties egzistuojančią biblinę situatyvinę etiką (nes svarbu veiksmų padariniai), kuri visiškai kitokia nei Fletcherio ar Robinsono. Pastarieji meilės įsakymą atskiria nuo kitų biblinių normų. Iš tikrųjų šios normos yra lyg meilės įsakymo dalis, papildo, sukonkretina jį ir labai praturtina. O pati meilė reiškia paklusimą visiems kitiems įsakymams (Įst 6, 4–9; 1 Jn 2, 3–5). Biblinė etika teigia, kad absoliučiosios normos egzistuoja!
Tad belieka tik padaryti išvadą, kad abortų diskusijoje vien apeliuoti į etiką ir moralę nepakanka. Daug svarbiau žinoti, į kokią pasaulėžiūrą, gyvenimo tikslus bei etiką, galų gale į kokią religiją siekiame orientuotis.
7. Abortų reglamentacija ir bendroji gyvybės apsauga yra tarpusavyje susiję dalykai; jei nėštumo nutraukimas labiau liberalizuojamas, iškyla pavojus, kad sumažės dėmesys ir gimusiai gyvybei.
Teologas F. A. Schaefferis rašo: "Biblija moko, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą, todėl unikalus. Atsisakius šio mokymo – kaip padarė įvairiausių atšakų [ateistinis] humanizmas – nelieka jokio tinkamo pagrindo pagarbiam požiūriui į žmogų" ("Whatever Happened to the Human Race"). Tik mokymas apie žmogaus panašumą į Dievą, anot Schaefferio, "geba tvirtai pasipriešinti nežmoniškumui". Prieš daugiau nei trisdešimtį metų jis perspėjo apie visuotinį žmogaus gyvybės nuvertėjimą, dėl kurio labiausiai nukenčia vaikai; įspėjo dėl eutanazijos, pedofilijos, pornografijos ir t. t. (jam taip pat rūpėjo ir gyvūnų gyvybė; Schaefferis vienas iš pirmųjų pasisakė apie gyvūnų apsaugą bei ekologiją iš krikščioniškos perspektyvos).
Todėl vertėtų žiūrėti realistiškai: požiūris į gyvenimo pradžią daro įtaką požiūriui į jo pabaigą. Gyvybės žudymo pateisinimas jos atsiradimo pradžioje gali palengva imti ir peraugti į tokį pat pateisinimą gyvybei gęstant (kai, palaužta negalios, ji nebėra tokia, kaip mes įsivaizduojame, norėtume, kad būtų). Jei tik leisime sudygti minčiai, jog egzistuoja "orus" ir "neorus" žmogaus gyvenimas, nevertas vadintis gyvenimu, taigi ir nevertas gyventi, tolimesnį procesą sulaikyti būtų sunku. Mūsų užgaidos ir noras kontroliuoti žmogaus gyvybę netruks peržengti 12 savaičių ribą ir be didesnių skrupulų įžygiuos į gimusio žmogaus gyvenimą – atsivers kelias selekcijai ir eutanazijai. O kad tai jau prasidėję, ir dabar matosi. Pastaraisiais metais vis dažniau girdisi klausimai, kokius ligonius dar verta gydyti, kokia slaugos našta pakeliama visuomenei ir t. t.
Gydytojas ir teologas U. Eibachas straipsnyje "Negimusių kūdikių diagnostika ir kančios įveikimas" (Prizmė, 2000/3) rašo apie prenatalinės diagnostikos metodų kaip amniocentezė ir DNR diagnostika padarinius:
"Kyla akivaizdus pavojus, kad naujieji medicinos metodai neleis gimti ligotoms gyvybėms ir kad aukštinama sveikata kels vis daugiau abejonių teise gyventi negimusiems bei gimusiems neįgaliems ar chroniškomis ligomis sergantiems žmonėms ir kad dėl to bus griaunamas rūpesčio šiais žmonėmis etosas, kad "neišgydomųjų" globa ir slauga taps "nereikalinga", "beprasmiška" ir visuomeniškai "neproduktyvia" veikla, nereikalingu asmeninių ir finansinių resursų švaistymu. Tai gali išsiplėtoti iki grėsmės teisei gyventi tų žmonių, kurie, nepaisant vis tobulesnės prevencijos bei terapijos, vis dėlto gimsta su negalia arba begyvendami suserga patyrę nelaimingą atsitikimą ar kitaip tampa nepagydomi ligoniai, įgyja sunkią negalią ir pasidaro slaugytini... Naujieji negimusių kūdikių diagnostikos, ypač genetinės diagnostikos metodai sustiprina fikciją, kad įmanoma suplanuoti ir techniškai išgauti gyvybę be negalios, skatina siekį turėti sveiką vaiką ir mažina pasiryžimą priimti neįgalų. Kurstydami kančių netrikdomo laimingo gyvenimo troškimą, jie sukelia sveikatos "maniją", pastūmėdami selekcijai tokių gyvybių, kurios trukdo atskiriems žmonėms ir visai visuomenei patirti kiek galima didesnį "gyvenimo džiaugsmą" bei įtvirtina nuosprendį, kad yra "gyventi nevertų" gyvybių."
Problema, kad prenatalinė diagnostika neretai būna klaidinga. Kai kuriose šalyse esant sunkiems apsigimimams, leidžiami vėlyvieji abortai (po 22 savaitės). Bet praktika rodo, kad per dažnai jie pasirenkami ne gyvybės naudai. Yra surinkta nemažai medžiagos, kai drąsūs tėvai, esant nepalankiai diagnozei, apsisprendę gimdyti, susilaukia visiškai sveiko vaiko! Argi tai negali reikšti, jog kai kurių vėlyvųjų abortų metu galėjo būti nužudyti ne tik nekalti, bet ir visai sveiki vaikai (tikslių skaičių nėra)?
Be abejo, ne visur, kur leidžiami abortai (iki 12 savaitės), būtinai iškart turi būti žengiami tolimesni žingsniai prieš gyvybę. Čia vaidmenį suvaidina nemažai faktorių. Pavyzdžiui, Vokietijoje, dėl nacių laikų patirties, dauguma piliečių labai skeptiški eutanazijos atžvilgiu. Olandai ne tokie skrupulingi ir ‚mirtį pagal norą' (žinoma, su tam tikromis sąlygomis) legalizavo jau seniai. Dažniausiai, kai užtvankos praardomos, lieka tik laiko klausimas, kada jos bus visiškai išlaužtos. Britų teisininkas J. Keownas pastebi, "kad per palyginti trumpą laiką olandai perėjo nuo savanoriškos prie nesavanoriškos eutanazijos... Dabartinis eutanazijos pateisinimas Olandijoje yra ne tiek paciento apsisprendimas, kiek pri¬tarimas principui, jog kai kurie gyvenimai 'neverti’ tęstis ir teisinga juos nutraukti." (iš "Olandiška mirtis", Prizmė, 2000/3).
Metų pradžioje Vokietijos Saksonijos-Anhalto žemės ministras pirmininkas W. Böhmeris žiniasklaidoje sukėlė karštus ginčus. Iki 1990 Böhmeris dirbo Wittenbergo ginekologijos klinikos vyriausiuoju gydytoju. Tad abortų praktika buvusioje VDR jam buvo gerai pažįstama (nuo 1972 moterys galėjo iki 12 nėštumo savaitės be jokių apribojimų laisvai darytis abortą). Abortų įstatymas visuomenės buvo priimtas palankiai ir tapo labai populiarus. Jau po 2 metų skaičiai pasiekė 100 000 (vėliau mažėjo, po to vėl kilo iki 1989). Böhmeris sakė: "Aš mačiau, kaip kartais greitai būdavo priimami sprendimai nutraukti nėštumą". Dėl tokios abortų politikos, jo nuomone, VDR tėvai išsiugdė "lengvabūdišką požiūrį į naują gyvybę". Rytų Vokietijos žemėse šis požiūris tebegyvas ir jaunose šeimose. Abortas vis dar labai dažnai pasirenkamas kaip "normalus šeimos planavimo kelias".
Šios ‚tradicijos' pasekme naujosiose Vokietijos žemėse buvo palaikytas didesnis smurto prieš vaikus atvejų skaičius (palyginti su vakarinėmis žemėmis) – būtent šiai išvadai buvo stipriai pasipriešinta. Be abejo, tai nėra lengva pagrįsti moksliškai. Bet Böhmeris teisus, kad požiūrio į abortus liberalumas sukelia lengvabūdiškumą ir formuoja tam tikrą tendenciją, galinčią virsti tradicija su daug platesniais socialiniais padariniais.
I dalis: http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-523.htm
B.d.
