Holger Lahayne
Drąsiųjų valanda (I)
Atverk už nebylį savo burną... Patarlių 31, 8
Mes negalime toliau apsimetinėti nieko nežinantys; negalime išsisukti, nes šis reikalas jau akis bado. Stenkimės, kaip norime, bet jau nepavyks jo užslėpti, nors ir kaip nepatiktų. W. Wilberforce (1789 m., apie prekybą vergais)
Jeigu žmogus nelaikomas Dievo atvaizdu, tai ir nežmoniškumui nebelieka priešpriešos.
F. A. Schaeffer
Kadaise Dievui nusižengti – tai buvo nuodėmė didžiausia, bet Dievas mirė, ir tada visi tie nusižengimai pranyko. F. Nietzsche ("Štai taip Zaratustra kalbėjo")
Tezių apžvalga
1. Dabartinė nėštumo nutraukimo reglamentacija yra teisiškai nepriimtina, prieštarauja Konstitucijai bei kitiems teisės aktams ir yra gėda visai Lietuvos valstybei.
2. Diskusija apie gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugą vyksta stulbinamai neracionaliai ir labai žemame lygyje; abortų šalininkų strategija – beveik vien miglos pūtimas ir semantinis žongliravimas.
3. Ar negimęs vaikas yra žmogus ir asmuo, ir nuo kada? Į šį esminį klasimą abortų praktikos liberalizavimo šalininkai negali pateikti jokio protingo, ne savavališkai pagrįsto atsakymo.
4. Biblija negimusių vaikų žudymą atmeta net ir neiškeldama draudimo expressiv verbis; tie, kurie mano kitaip, turėtų įrodyti, kodėl abortas pagal biblinius principus neturėtų būti vadinamas nužudymu.
5. Mažų ir negimusių vaikų apsauga priklauso prie žydų–krikščionių kultūros pagrindų. Priekaištas, esą dabartinės abortų praktikos sugriežtinimas būtų necivilizuotas, iš istorinės perspektyvos yra nesąmonė.
6. Pasaulėžiūrų atžvilgiu abortų diskusija nėra neutrali; mokslo vaidmuo, gyvenimo tikslų suvokimas bei etikos samprata yra pagrindinės sritys, darančios didžiausią įtaką mūsų požiūriui į gyvybės apsaugą.
7. Abortų reglamentacija ir bendroji gyvybės apsauga yra tarpusavyje susiję dalykai; jei nėštumo nutraukimas labiau liberalizuojamas, iškyla pavojus, kad sumažės dėmesys ir gimusiai gyvybei.
8. Legalius abortus populiarina visų pirma rašytojai, filosofai ir filmų kūrėjai; ir XX a. antrosios pusės feministinio judėjimo istorija artimai susijusi su kova už abortų legalizavimą.
9. Abortų draudimo pagrindu laikomas įstikinimas, kad moralė nėra reliatyvi; kad teisė grindžiama morale; kad valstybės įstatymų leidyba taip pat įtvirtina moralės normas. Bet visuomenėje moralė neįsišaknys vien per įstatymus.
10. Krikščionys yra pašaukti akcentuoti gyvybės apsaugą savo mokyme, pamoksluose ir katechetikoje; būtent pirma jų atsakomybė inicijuoti platų judėjimą už gyvybę. Lygiai taip pat svarbu pagalba motinoms ir jau gimusiems vaikams.
Pabaigoje – Wilberforce'o pamokos, arba drasiųjų valanda
Lietuva, regis, labai rūpinasi ir aktyviai gina savo vaikus. Pakanka vien pasižiūrėti pastarojo laiko garsiųjų rezonansinių bylų nuosprendžius: "vaikžudė" Alma Jonaitienė gavo bausmę kalėti iki gyvos galvos; S. Paulikas, suvažinėjęs tris vaikus, nuteistas taip pat aukščiausia galima bausme – 10 metų nelaisvės. Beveik vienu metu du maksimaliai griežti teismų sprendimai, patenkinę ne tik visuomenės, bet ir aukų artimųjų lūkesčius.
Be jokios abejonės, vaikų žudikams turi būti skiriama atitinkama bausmė. Atimti gyvybę iš silpnesniojo, iš vaiko, yra labai nemoralus veiksmas. Bet kodėl šauksmas net per visą Lietuvą aidi, kai gyvybė atimama iš pradinukų, o beveik arba visiškai nieko nesigirdi, kai kasmet jos netenka vis dar apie 10 000 vaikų savo motinų kūne?
Šiuo metu parlamente nagrinėjamas V. Tomaševskio kartu su kitais parlamentarais pateiktas "Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymas (XP-432(3))". Jeigu seksime vien spaudos pranešimus, gali susidaryti įspūdis, kad šis lenkas nė kiek ne geresnis, negu anas Aleksandrijos policininkas. Žurnalistai rimtai abejoja ne tik jo morale, bet ir protingumu, o parlamentarė M. A. Pavilionienė apskritai jau regi civilizacijos pabaigą. Nors dar nieko baisaus neįvykę – V. Tomaševskis tik pasiūlė reglamentuoti teisiniu požiūriu svarbų klausimą; tik bando išsiaiškinti tai, kas įtvirtinta Lietuvos Konstitucijos; tik ketina stoti už silpnesnįjį...
Jau bene dešimtmetį abortų kreivė po truputį linksta žemyn. Jei 1995 šimtui nėštumų dar teko apie 91 abortą, tai 2004 tik 36 (šiuo metu tikriausiai jau mažiau negu 30). Ši statistika džiugina, sąlygota, ko gero, visų pirma pagerėjusio šeimos planavimo ir pažangios kontracepcijos. Bet žuvus penkiems vaikams ir visą šalį užliejus pasipiktinimo bangai – argi gali mums mažiau rūpėti beveik du tūkstančius kartų didesni žūčių skaičiai?
Gal pagaliau dabar laikas pagalvoti apie nuoseklumą, apie nuoseklią ir visuotinę vaikų apsaugą? Gal pagaliau laikas ir krikščionims – visgi 90 proc. tautos – atsigręžti į savo tikėjimą ir prisiminti, kad jis tradiciškai silpnesniųjų apsaugą vis dar teberašo iš didžiosios raidės! Tad būtent iš krikščioniškos perspektyvos ir skiriu 10 tezių šiai šiuo metu aktualiai ir labai svarbiai temai.
Trumpai apie kai kurių sąvokų reikšmes: sąvoka "abortas" vartojama dirbtinio aborto reikšme, o ne savaiminio; "nėštumo nutraukimas" vartojamas kaip aborto sinonimas; abortų šalininkai beveik niekada tokiais savęs nelaiko ("visi" yra prieš abortus...), todėl bus vartojamas būdvardis "liberalus" (liberalios abortų praktikos šalininkai ir t. t.). Tai nėra optimalus sprendimas, nes "būdvardis 'liberalus’ prie aborto tinka tiek pat, kiek ‚humaniškas' prie nekalto žmogaus mirties bausmės pasirenkant giljotiną vietoj kalvio kūjo" (R. Löwas).
1. Dabartinė nėštumo nutraukimo reglamentacija yra teisiškai nepriimtina, prieštarauja Konstitucijai bei kitiems teisės aktams ir yra gėda visai Lietuvos valstybei.
Kad ir kaip vertinsime Seimo nario V. Tomaševskio iniciatyvą – jis bent šį tą padarė. Šiandien ant stalo guli konkretus pasiūlymas. Bent bandymas pakeisti neteisingą dabartinę situaciją. Kol kas jis vargšui seimūnui labai brangiai atsieina. O kiek nuveikė jo kritikai? Ar dėl šio klausimo bent pirštą pajudino? Kur jų gerai teisiškai pagrįsti siūlymai? O juk nors kokių jų dabar jau būtinai reikia, nes tokia padėtis šiuo klausimu, kokia yra dabar, negali būti ilgiau toleruojama.
LR Konstitucijos 19 straipsnis aiškiai sako: "Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas". Kur tas įstatymas? Žinoma, šiuo atveju neaišku, ar negimęs vaikas gali būti laikomas žmogumi. Čia lietuvių požiūriai skirtingi. Europos kaimynai turi gana aiškų vaizdą: visi priėmę kokį nors negimusios gyvybės apsaugos įstatymą. Net jei beveik visose šalyse pirmame nėštumo trečdalyje abortai leidžiami, likę 6 vaisiaus gyvenimo mėnesiai ginami ir saugomi. Ir saugomi būtent kaip žmogiškoji gyvybė!
Lietuvoje nėštumo nutraukimą reguliuoja tik 1994 metų ministro įsakymas, daugiau ar mažiau pratęsiantis sovietinę praktiką, o įstatymo, ginančio negimusią gyvybę, nėra. Šitokioje situacijoje teoriškai įmanoma, kad bet kuris Sveikatos ministras, panaikinęs šį įsakymą, gali legalizuoti abortus per visą nėštumo laikotarpį. Teisinio pagrindo tam pasipriešinti nebūtų visiškai jokio. Tad štai kaip gyvename – palikę žmogaus gyvybės klausimą vien ministro subjektyviai užmačiai?! Seimo narės L. Mogėnienės padėjejas T. Tomilinas pripažįsta:
"Lietuvoje nėštumo nutraukimą iki šiol reglamentuoja kone tarybinis sveikatos ministro įsakymas, t.y. medicininių normų rinkinys, nustatantins, kaip ir kada mediciniškai taisyklingai atlikti nesudėtingą operaciją. Bet ar pradėto vaiko gyvybės atėmimas teisine prasme gali būti prilygintas apgamų deginimui ir galūnių amputacijai? Manau, kad, jei norime gyventi civilizuotame krašte, ši padėtis – netoleruotina." (Atgimimas, Nr. 5 2008)
Liberalios abortų praktikos šalininkai puolė į paniką šaukdami, kad bet koks įstatymas, kaip embriono apsaugos, vestų į visišką abortų uždraudimą. Šiek tiek jie, be abejo, teisūs – išties visiškai viskas nebebūtų leistina! Bet iš esmės toks priešinimasis nerimtas. Pavyzdžiui, Vokietija turi gana griežtą embriono apsaugos įstatymą, tačiau abortai per pirmąsias 12 savaičių yra nebaudžiami.
Lietuvoje pagaliau pats laikas išsiaiškinti, ar Konstitucijos 19 straipsnis apima ir negimusios gyvybės apsaugą. Turėtų susėsti visos pusės ir konstruktyviai šį klausimą išspręsti. Taip būtų panaikinti ir kai kurie neatitikimai tarp teisės aktų. LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas skelbia: "Kiekvienas vaikas turi neatimamą teisę gyventi ir augti" (7 str.,1); vaikas yra "žmogus, neturintis 18 metų" (2 str.). Vaiko teisių konvencijos 6 straipsnis patvirtina: "Valstybės dalyvės [taip pat ir Lietuva] pripažįsta kiekvieno vaiko neatimamą teisę gyventi." Ar negimęs vaikas taip pat yra vaikas? Manau, per pigu vien grynai biurokratiškai teigti, kad iki gimimo jis tėra "vaisius", o vaiku tampa tik po jo (tuomet būtų logiška nedrausti ir vėlyvųjų abortų).
Dėl šių neaiškumų atsiranda problemų ir su LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsniu: "4) kiekvienam vaikui – tiek iki gimimo, tiek ir po jo – turi būti garantuota galimybė būti sveikam ir normaliai vystytis fiziškai bei protiškai..." Čia vienareikšmiškai pasakoma, kad ir negimusi gyvybė yra vaikas, todėl saugoma šio įstatymo. Tad kaipgi ta negimusi gyvybė iš tiesų saugoma? Kokia apsauga jai tikrai garantuota? Kiek laiko? Štai klausimai, į kuriuos pagaliau laikas atsakyti.
Viena iš pirmųjų ir svarbiausių valstybės priedermių – apginti savo pilietį nuo bet kokio pasikėsinimo į jo gyvybę. Daugiausiai apsaugos reikia silpniausiems, nes jie patys nepajėgia savęs apsaugoti ir apginti. Ar valstybė gerai atlieka savo funkcijas, galima nustatyti iš to, kaip ji rūpinasi savo silpniausiais nariais – seneliais, ligoniais, neįgaliaisiais, vaikais. F.A. Schaefferis savo knygą apie abortus pradeda šitaip:
"Kultūros gali būti vertinamos įvairiais būdais. Bet vienas klausimas neišvengiamas bet kuriuo laikotarpiu nė vienai: kaip ji elgiasi su savo piliečiais? Kiekviena karta padeda savo kultūrą ant šių svarstyklių. Paskutinis žmonijos humaniškumo matas yra žmogiškumo laipsnis savo bendrapiliečių atžvilgiu." ("Whatever Happened to the Human Race?")
Tokioje parlamentinėje demokratijoje kaip Lietuvos, pensininkais bent jau domimasi, bent bandoma (arba žadama) tenkinti jų interesus. O vaikai – jie nėra rinkėjai, negimusieji – dar mažiau. Pastariesiems net nėra sukurta aiški teisinė apsauga. Ką tai sako apie valstybę? Tai rodo jos, jos institucijų, tarnautojų, parlamentarų bailumą. Baimę aiškiai ir vienareikšmiškai stoti už nemažos savo tautos dalies bent jau teisę gyventi.
2. Diskusija apie gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugą vyksta stulbinamai neracionaliai ir labai žemame lygyje; abortų šalininkų strategija – beveik vien miglos pūtimas ir semantinis žongliravimas.
Sovietų šalyse abortų klausimu, be abejo, nebuvo ir negalėjo būti jokių viešų diskusijų. Pavyzdžiui, kai 70-ųjų pradžioje Vakarų Vokietijoje ilgai ir labai karštai buvo ginčijamas "abortų straipsnis" 218, Rytų Vokietija nėštumo nutraukimą įtvirtino paprasčiausiai paskelbdama įstatymą, be jokių diskusijų ir svarstymų. Lietuvoje diskusijų nebuvimą šiuo klausimu, ko gero, taip pat būtų galima paaiškinti totalitarizmo įtaka. Nors nepriklausomybei jau beveik dvi dešimtys metų, bet apie daugelį būtinų klausimų kalbėtis dar tik pradedama. Ir apie negimusios gyvybės statusą taip pat. Todėl, viena vertus, suprantama, kad trūksta gerų ir dalykiškų argumentų. Bet, regis, abortų šalininkų diskusijos net apskritai nedomina. Jie, ko gero, įtaria, kad teisinė reglamentacija galėtų pasisakyti bent už kokią nors gyvybės apsaugą – o jiems tai automatiškai reikštų žingsnį atgal.
Sekant vykstančias "diskusijas", ausį rėžte rėžia gausybė nieko nesakančių ir tuščių šūkių. Pavyzdžiui, vienas iš jų – "Gyvybė – tai vertybė". Tai dažna nuosaikesnių abortų šalininkų formulė, kuria, akivaizdu, jie siekia apsidrausti nuo kaltinimų priešiškumu gyvybei. Bet jų lūpose ji visiškai neprasminga, nes per globali ir nekonkreti. Be abejo, kad tik labai nedaugelis ir vargu ar viešai išdrįstų niekinti gyvybę ir pasisakyti už mirtį. Daugumai gyvybė išties brangi, todėl ta prasme ji vertinga. Bet diskutuodami apie vertybes, visi diskutantai turėtų aiškiai žinoti pačią vertybės sampratą, taigi ir kas turima konkrečiai omenyje, kai skelbiami tokie šūkiai. Kokia prasme jie pateikiami – budistine, induistine, krikščioniška? O gal pagal Albertą Schweitzerį, reikalavusį pagarbos kiekvienai gyvybei? Tai rėmai, į kuriuos galima įdėti ką tik nori, bet kokią net ir nehumanišką interpretaciją, pvz., rasistinį turinį: vien mano rasės atstovų gyvybė man yra vertybė! Klausantis šio ir panašių tuščių šūkių, neapleidžia nuojauta, kad jų tikslas vienintelis – tik pademonstruoti nors šiokią tokią vienybę, kuri iš tiesų visiškai neegzistuoja.
Besišvaistant šūkiais, nejučia jie pavirsta į sakinius "mes juk visi už gyvybę", "abortai yra blogai, ir jų skaičius privalo mažėti" – jie taip pat nieko nereiškia, nes yra ne tik be turinio, bet ir, ko gero, be konteksto. Tokiais atvejais kaskart kyla pagrįsta abejonė, ar tikrai jų ištarėjams abortai yra blogis? Ar jie nors ką prieš abortus yra nuveikę? Šie panašiose situacijose mėgsta griebtis seksualio švietimo klausimo. Esą tai visuomenės problema, mat apšvietus visuomenę, galėtume smarkiai sumažinti abortų skaičių. Taip, tikrai, tai galėtų būti vienas iš būdų. O kokie dar? Atrodo, kad tai ir viskas, ką galėtų paremti (ne padaryti) šūkių mėgėjai. O kodėl ligi šiol nėra to švietimo? Gal pradžiai pakaktų bent konsultacinio tinklo, nukreipto patarti moterims, sprendžiančioms nenorimo nėštumo klausimą?! Jeigu tikrai visiems diskusijų dalyviams gyvybė būtų tokia didelė vertybė, o abortai blogis, situacija šiandien šalyje būtų kitokia.
Neretai metamas perspėjimas, kad "radikalizmas nesveikas"; jeigu radikaliai uždraustume abortus, būtų negerai. Tai gana keistas argumentas – juk šiaip dažniausiai radikalumas labai mėgstamas. Radikaliai mažinkime korupciją, radikaliai kovokime su girtais vairuotojais keliuose, su nelegaliomis statybomis Neringoje, su vaikų smurtu ir pornografija internete... ir taip toliau. Pagaliau kas nustato, kur reikia radikalumo, o kur nuosaikumo? Kodėl nekalto ir bejėgio gyvybės apsauga neturėtų būti radikali? Juk aš pats labai noriu, net reikalauju, kad valstybė ir jos institucijos kuo geriau, nuosekliau, gal net ir "radikaliau" mane apgintų nuo galimo žudiko?!
Artimas ką tik cituoto argumento giminaitis – "draudimais nieko nepasieksi". Tai labai banalus pasakymas, nes vien draudimais, žinoma, kad nieko nepasieksi. Abortų klausimas yra labai kompleksiškas ir daugiasluoksnis (nes labai asmeniškas) ir, be abejo, kad valstybei priėmus vien draudimo įstatymus, jo pakankamai neišspręstų. Būtina paisyti svarbių kultūrinių, religinių, ekonominių ir psichologinių dimensijų. Bet ar tikrai šiuo klausimu nereikalingi jokie draudimai? O gal tam tikri galėtų būti ir čia prasmingi? Juk visur yra draudimų, prisiminkime karą keliuose! Naujų draudimų siekiama ginant vaikus nuo smurto (irgi M. A. Pavilionienės inciatyva). Be abejo, per daug draudimų ir reglamentacijos niekur nėra gerai. Apskritai draudimų net yra per daug! Bet gyvybės apsauga – argi ne ta sfera, kur jie galėtų būti prasmingiausi ir reikalingiausi? Kodėl visur draudimai galimi, o čia ne? Mokyklose vaikams dėl sveikatos tikriausiai bus draudžiama bandeles pirktis – o negimusio vaiko net gyvybė nesvarbi?!
Dažnas ir ypač įžūliai skambantis šūkis: "Kiekvienas vaikas – laukiamas vaikas". Kodėl tuomet apskritai egzistuoja abortų problema? Susidaro įspūdis, kad visi "už" vaikus, kad jų tik ir nori, laukia, laimingų, mylimų... Nuostabu! Bet tuomet logiška, kad nelaukiamų nereikia. Nelaukiamus verčiau iškart sunaikinti, tai nebus ir nelaimingų, ir nemylimų. Tokiems geriau apskritai negimti. Nuostata viena: arba laimingas gyvenimas, arba visai jokio. Tačiau kad ir kokiu realybę atitinkančiu argumentu šis būtų laikomas, jis aiškiai prasilenkia su pačiu gyvenimu. Kiekvienas vaikas kartais mylimas mažiau, kartais daugiau. Vaiko laukimas, jo meilė juk yra procesas, kuris nėra ir negali būti tolygus. Argi tai problemos sprendimas, tam tikru momentu, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms ir vaikui tapus našta, jį imti ir sunaikinti? Ar ne verčiau dalyvauti tame procese, ieškoti išeičių, siekti permainų, siūlyti visokeriopą pagalbą? Pagalbos, mažos ar didesnės, kartkarčiais prisireikia beveik kiekvienai šeimai.
Susiplaka ypač stora dūmų uždanga, kai apie abortus imama kalbėti kaip apie moters teisę. Kad moterys turinčios "teisę į savo kūną" arba teisę "kontroliuoti savo kūną". O aukščiausia "žmogaus teisė – turėti pasirinkimą"! Parlamentarė M. A. Pavilionienė tvirtai įstikinusi, kad abortų draudimas pažeistų "moters kaip žmogaus teises" (žr. ir http://www.feminist.org , kur, kaip ir visur pas feministes, nuolat kalbama apie "Abortion Rights" ). Dar daugiau, seimūnė persigandusi, nes esą abortų priešininkai siekia "paralyžiuoti žmogaus protą, mąstymą". Na, dėl kai kurių jau ir siekti nieko nereikia...
Kad ir kas, bet parlamentarai kaip Pavilionienė turėtų žinoti, kad tokios teisės (ypač žmogaus teisės), nei užrašytos, nei kaip nors kitaip garantuotos nėra. O gal ji galėtų įvardyti tokį teisyną? Šios ar panašios teisės nerastume nei 1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, o preambulėje perskaitytume net ką kita: "Kadangi visų žmonių giminės narių prigimtinio orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas..." Deklaracijos 3 str. glaustai patvirtina: "Kiekvienas turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens saugumą."
Be abejo, tiek Deklaracija, tiek visos demokratinės konstitucijos garantuoja žmogaus kūno neliečiamybę, kaip ir privatumo. Būtent iš pastarojo siekiama kildinti teisę į abortą (kaip garsiajame 1973 Amerikos Roe vs. Wade procese). Bet tai nėra paparasta, ir įmanoma tik su daugybe išlygų. Privačios sferos apsauga priklauso apsaugos teisei (pvz., kaip privataus būsto apsauga). Tačiau tai nereiškia, kad privačiai esame laisvi daryti viską, ką tik norime (kankinti savo vaikus ar prievartauti savo žmoną). Be abejo, mano kūnas priklauso man, todėl šia prasme tik aš turiu teisę į jį. Bet ir šiuo atžvilgiu nesu laisvas elgtis bet kaip. Nei embrionas, nei vaisius nėra moters kūno dalis. Tai atskira (nors negalinti savarankiškai egzistuoti) būtybė moters kūne. Todėl moteris neturi tokios pat teisės šalinti embrioną kaip aukoti organą ar pasididinti krūtis. Apie tokią būtų gali svarstyti tik tada, jei embrionas niekaip nebūtų siejamas su žmogaus gyvybe ("tik ląstelių gumulėlis" – kaip teigė vienas akušeris-ginekologas vienoje nesenoje TV pokalbių laidoje). Bet taip nėra, ir gerai, kad tokie ciniški teiginiai ir pasilieka privačios nuomonės sferoje. Be to, aiškiai matyti, kad čia vyksta ne kas kita, kaip konfliktas tarp laisvės ir gyvybės. Bet jei kas ir turi kokią reglamentuotą teisę, tai būtent tasai negimusysis. Nes teisė į gyvybę tikrai yra žmogaus teisė, kuri įvairiapusiškai garantuojama. Taigi "teisė" kontroliuoti savo kūną ir pasirinkti susiduria su kita teise (kaip yra nustatę kitų šalių teismai; pagal Vokietijos Konstitucinio teismo nuosprendį abortai leidžiami tik tam tikromis išskirtinėmis aplinkybėmis, o savaime jie laikomi neteisėtais).
Teisės į abortą nenumatyta net 'pažangioje’ Europos sąjungos konstitucijoje (konstitucija nebuvo priimta, o Pagrindinių teisių chartija patvirtinta Lisabonos sutartimi). Jos straipsnyje II-2 sakoma: "Kiekvienas asmuo turi teisę į gyvybę" (1); II-3 patvirtina "teisę į fizinę ir psichinę neliečiamybę" (1). Todėl šioje vietoje tiktų pabrėžtinai pakartoti: žmogaus teisės visų pirma yra jo apsaugos teisės, o ne leidimo ar legalizavimo daryti bet ką. Žinoma, kad moteris pati sprendžia, kas turi nutikti su jos kūnu. Kaip ir ji pati sprendžia, kada ir ar apskritai pastoti (išskyrus išprievartavimo atvejus) – tai jos teisė ir ji tikrai ją turi. Tačiau jei moteris pati neatsakingai naudojasi šia teise, vėliau neturėtų skųstis jos varžymu savo negimusio vaiko sąskaita ir neverkšlenti dėl "vergystės reprodukcijos srityje". Vaikas juk nuo pat pradžių turi teisę į gyvybę!
Ir Europos žmogaus teisių konvencija nekalba apie teisę į abortą. Antrame straipsnyje rašoma: "1. Kiekvieno žmogaus teisė gyventi turi būti saugoma įstatymo. Niekam negalima tyčia atimti gyvybės, išskyrus vykdant teismo nuosprendį už nusikaltimą, už kurį tokia bausmė įstatymo numatyta." Deja, Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) teisėjai šį straipsnį aiškina labai savotiškai. Lietuvos atstovė Strasbūre D. Jočienė pokalbyje su ELTA pastebi: "Šitos dvi [minėtos] bylos aiškiai rodo, kad EŽTT praktika šiuo metu nepripažįsta negimusio vaisiaus teisės į gyvybę pagal Konvencijos nuostatas" ("Strasbūro teismas negina negimusio kūdikio teisės į gyvybę", delfi.lt). Kodėl ne? Tokiu atveju bent jau reiktų sukaupti drąsą ir aiškiai pasakyti, kad negimęs vaikas nelaikomas žmogumi ir kodėl nelaikomas. Antrojo straipsnio kaip neigiančio aborto galimybę aiškinimas atmetamas. O norint iš Jočienės minimo 8 straipsnio išvesti leidimą abortui, tenka per galvą verstis. "Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas" – rašoma Konvencijoje. Čia kalbama apie klasikinių privačios sferos sričių gynimą – kaip tai susiję su įsčių vaisiaus nužudymu? Pagal šią keistą logiką nėra ko drausti privačiai praktikuoti savanorišką kanibalizmą? – prieš porą metų Vokietiją šiurpinusi kanibalo istorija tarp kitų iškėlė ir šį klausimą...
Problema, kad ir geriausi teisininkai nėra pakankamai nuoseklūs ir kartais pripučia nemažai miglos. D. Jočienė tame pačiame interviu sako: "EŽTT laikosi pozicijos, kad sprendžiant abortų klausimą reikia balansuoti tarp trijų grupių interesų - negimusio vaiko apsaugos interesų, motinos interesų ir tėvo interesų. Vis dėlto EŽTT laikosi pozicijos, kad motinos interesai turi vyrauti, turi būti atsižvelgiama į motinos valią – turėti vaiką ar jo neturėti." Gražiai skamba, bet tai nesąmonė. Kas gi tai per balansas ir kaip čia balansuoti, jeigu vienos pusės gyvybė pavojuje? Gyvendamas daugiabutyje, savo interesą klausytis garsios muzikos galiu subalansuoti su kaimynų ramybės interesu. Bet kaip tai padaryti teisės gyventi atveju? Argi gali būti pasiektas balansas, jeigu viena pusė bus sunaikinta, jos neliks? Tik savigyna, tėvynės gynyba ir teisėta mirties bausmė yra išimtys, kur teisė gyventi palenkiama vienareikšmiškai aukštesnėms vertybėms. Juk vos tik pasakius, kad "motinos interesai turi vyrauti", bet kokio balanso galimybė iškart išnyksta! Tad apie kokią vaiko apsaugą dar galima kalbėti? Kam iš viso reikalinga negimusio vaiko apsauga, jeigu jis net nelaikomas žmogumi? D. Jočienės sakiniai pagaliau atverčia kortas, kurios parodo, kad jau nustatinėjama, kas turi teisę gyventi, o kas ne; kad jau formuojasi vertybių hierarchija, kurios kol kas dar atvirai nedrįstama pripažinti.
(Šioje vietoje nederėtų praleisti, kad kai kuriose Europos institucijose girdisi balsų, bylojančių apie teisę į legalų abortą. Antai vieno Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos dokumento projektas (draft report) "Access to safe and legal abortion in Europe" (saugaus ir legalaus aborto galimybės Europoje) (žr. http://assembly.coe.int/Main.asp?link=/committee/DocRef/EGA_E.htm ) skelbia apie egzistuojančią "teisę į abortą" (7.2). Deja, balandžio 16 d. dokumentas buvo patvirtintas ir ši socialistų iniciatyva priimta (106 iš 189 parlamentarų pritarė).
Šūkiais ir maišaties kūrimu dažniausiai neapsiribojama. Metama ir pagąsdinimų bei net grasinimų. Štai "Respublika" grūmoja pavadinimu "Privalomo gimdymo vizija" (2008 02 23) ir iškart tendencingai klausia: "Moterys gimdys prieš savo valią?" O pati sau teigiamai atsakius, puola į isteriją: "Jei Seimas nuspręs abortus uždrausti, padėtis taps nekontroliuojama." Kodėl nekontroliuojama? Gal dėl to valstybė ims griūti? Šia tema labai mėgstama kurti pačius baisiausius scenarijus: "Gali atsitikti taip, kad ateityje tėvų paliktų ir apsigimusių vaikų smarkiai daugės, o gydytojų kabinetuose suklestės nelegalių abortų verslas". Oi, oi, aplinkui tik ir vaikščios kreivi, luoši ir apsisnarglėję palikti vaikeliai, o gydytojų kabinetuose išprodėję kruvini ginekologai skers reprodukcijos verges... Tokiuose ir panašiuose straipsniuose statistikos ar rimto mokslinio pagrindimo veltui ieškotume! Faktų nenubyra ir tokiuose kaip šis: "Lenkėms – abortų turizmas Lietuvoje" ("Ekstra", 2008, Nr. 11) – vien emocijos ir paviršutinybės. Be abejo, emocijų kaitinimo bei nuotaikų formavimo nepralenkiama meistrė yra M. A. Pavilionienė, gebanti laiku pažerti tokius apokaliptinius perlus kaip "kova tarp šviesos ir tamsos". Ką bepridursi, tik klausimas kyla, kurioje ji pusėje? Bet tokiems pranašo Izaijo pasakyta: "Vargas vadinantiems piktą geru, o gerą – piktu, keičiantiems tamsą į šviesą, o šviesą į tamsą..." (Iz 5, 20).
Šio skyriaus pabaigai dar žiupsnis žodžių prasmių iškraipymo bei žongliravimo jomis pavyzdžių: negimęs vaikas laikomas kuo tik nori (ląstelių gumulu, embrionu, vaisiumi), tik ne vaiku; abortas vadinamas irgi kuo tik nori – "nėštumo nutraukimu", net "vaisingumo kontrole", bet tik ne savo tiesioginiu vardu; "Pro Vita" daugiau pasako apie abortų apologetų "semantinę akrobatiką":
"Savo požiūrį jie linkę vadinti ,,progresyviu", dažnai prisidengia moksliniais terminais. Abortų įstatymus jie apibūdina kaip ,,archaiškus", ,,pasenusius", ,,XIX a. anachronizmus". Dažnai žodis ,,terapija" vartojamas aprašyti aborto procesą. Taip daroma siekiant, kad atrodytų švaru ir priimtina. Vartodami tariamai mokslinę terminologiją, abortų šalininkai turi aiškų tikslą – dehumanizuoti negimusį kūdikį. Gyvybę įsčiose jie nusakė kaip ,,prasidėjimo produktą", ,,embrioną", ,,vaisių". Juo labiau gydytojas linkęs pateisinti abortus, tuo dažniau savo požiūrį maskuoja įmantriausiais moksliniais terminais." ( http://www3.vdu.lt/life/pv/akrobat.htm )
Iš to pamažu formuojasi atsakymas, kodėl sausio pabaigoje LTV vykusiame "TV forume" abortų tema nebuvo jokio (anei jokio!) racionalaus pasikeitimo argumentais – nes yra įvykusi "paradigmų kaita", kaip sako Thomas S. Kuhnas 1962 išleistoje knygoje "Mokslo revoliucijų struktūra". Dešimtmečius galiojusi laisvė darytis abortą subrandino naują paradigmą – jei negimusio vaiko nenoriu, tai pirmaisiais mėnesiais galiu jo laisvai atsikratyti. Abortų šalininkai tikisi/įsitikinę, kad ši paradigma yra visuotinai įsitvirtinusi, todėl jos pagrindimo argumentus laiko nebereikalingais. Jie nemano (jiems net keista), kad dar gali būti užsilikusių iš anos, senosios paradigmos, kad dar galutinai ‚neišmirę' kitaip apie abortus galvojantys ir kitaip juos vertinantys. Jonas Paulius II enciklikoje Evangelium vitae šį pokytį taip pat užfiksuoja: "Pasirinkimai, anksčiau vieningai laikyti nusikalstamais ir bendro moralės jausmo atmesti, palengva tampa socialiai priimtini" (4). Taigi dar neaišku ir labai abejotina, ar ta senoji, šiuo atveju krikščioniškoji paradigma taip sau ims ir išnyks. Atrodo, kad per daug pastatyta ant kortos – būtent pamatinė gyvenimo samprata, vertybės, pasaulėžiūros ir net pati religija.
3. Ar negimęs vaikas yra žmogus ir asmuo, ir nuo kada? Į šį esminį klasimą abortų praktikos liberalizavimo šalininkai negali pateikti jokio protingo, ne savavališkai pagrįsto atsakymo.
Jau minėtoje "TV forumo" laidoje Sveikatos apsaugos ministerijos sekretorė paaiškino: "Biomedicinos požiūriu, gyvu žmogus laikomas tik tada, kai jis gimsta". Kitaip tariant, negimęs vaikas nėra žmogus. Žinoma, teisiniu požiūriu vaiko gimimas yra esmingai svarbi riba jo gyvenime, nes tik po to jis tampa visateisiu žemės gyventoju su vardu, pavarde, asmens kodu ir t. t. Bet ar tikrai vaikas prieš gimimą negali būti laikomas žmogumi, asmeniu? Ar gali čia būti atsakymas toks lengvas kaip internetinio leidinio "Moters pasaulis" straipsnyje: "Pabrėžiame, kad embrionas nėra savarankiška būtybė, jis – moters kūno dalis, ir niekas neturi teisės moteriai nurodyti, kaip ji turėtų elgtis su savo kūnu." ( http://www.lygus.lt/mp/article.php?id=226)?
Reikia žmogaus gyvybę ginti. Bet nuo kada? Ar priklausomybė nuo motinos gali būti laikoma lemiamu kriterijumi? Jei vaikas moters kūne yra tik jo dalis, kodėl neleidžiami vėlyvieji abortai (juk pagal šią logiką vaikas pirmą mėnesį yra lygiai tokia pati motinos kūno dalis kaip ir devintą)? Nepriklausomybė yra labai reliatyvi sąvoka. Juk ji beveik visai neegzistuoja ir po vaiko gimimo – tik tiek, kad vaikas jau nebe motinos kūne ir pats kvėpuoja. Todėl Francis Crickas (1916–2004), kuris kartu su J. Watsonu 1953 atskleidė DNR struktūrą, vaiką žmogumi vadinti siūlo tik praėjus keliems mėnesiams nuo gimimo ir pritarus tam tikrai komisijai (primena senovės graikų praktiką; žr. 6 tezę).
Ar vaikas gali būti laikomas žmogumi, jei – teoriškai – turi galimybę išgyventi ne moters kūne? Regis, išgyvenimo galimybė (gyvybingumas) taip pat negali būti laikoma kriterijumi. Mat išgyvenimą gali garantuoti ir moderni technika, o ji šią ribą vis labiau ankstina. Jei seniau būdavo pasmerkti mirti beveik visi prieš laiką gimusieji kūdikiai, tai dabar "užauginami" vos puskilogramį sveriantys 22 savaičių mažyliai. Vadinasi, ir tapimas žmogumi ankstyvėja?
Carlas Saganas, 1996 miręs garsusis astrofizikas, savo paskutiniojoje, po mirties išleistoje knygoje "Billions and Billions" taip pat nagrinėja abortų problemą. Jis sutinka, kad klausimas "kada atsiranda žmogus, svarbiausias abortų diskusijose". Kada ateina tas momentas, kai tas kažkas virsta žmogumi: "Aštuntos savaitės gale veidelis tebūna panašus į primato..."; tik "... dešimtą savaitę veidas įgauna nesupainiojamai žmogišką pavidalą". Sagano svarstymai labai atsargūs, visa problema – "netikrumo pilnas laukas". Bet siekiant leisti abortus, būtina kur nors nubrėžti ribą: "Kadangi mes turime pasirinkti išsivystymo kriterijų, norėtųsi tą ribą nubrėžti štai čia: būdingam mąstymui beatsirandant". O tam tikri pasikartojantys smegenų dariniai atpažįstami nuo 30 nėštumo savaitės. Mažesnis vaisius, anot Sagano, "dar negali galvoti". Tad jo riba eitų maždaug per 7-ąjį mėnesį. Tiesa, "galimybę išgyventi" Saganas laiko tik "grynai pragmatiniu kriterijumi". Moralė, priklausanti vien nuo technikos galimybių, jam "nepriimtina".
Sagano mąstymo kriterijus, atrodo, ne visai iš piršto laužtas. Juk argi žmogus yra ne mąstanti būtybė? Argi būtent ne mąstymas jį visų pirma atskiria nuo gyvūno? Tada palyginkime Sagano pasiūlymą su kitomis smegenų vystymusi pagrįstomis žmogiškumo nustatymo ribomis. Bochumo filosofijos profesorius Hansas-Martinas Sassas specifišką žmogiško gyvenimo pradžią užčiuopia žymiai anksčiau negu Saganas. Lygindamas su smegenų mirtimi, jis pasiekė aiškios išvados, "... kad nuo 70 dienos po pradėjimo besirandanti žmogaus gyvybė jau besąlygiškai nusipelno teisinės apsaugos, vienodo etinio solidarumo bei pagarbos". Mat esą nuo šio momento galima kalbėti apie nervų sinapsių vystymąsi, taigi ir apie ‚smegenų formavimąsi'.
Tad kurgi išties ta riba? Nuo 42 dienos pradeda funkcionuoti centrinė nervų sistema; 5 mėnesį vystosi smegenų žievė; kai kurie medikai teigia, kad dar prieš 12 savaitę atsiranda skausmo pojūčiai (kiti kad nuo 18). Bet ar smegenų formavimosi pažanga gali būti svarbiausiu kriterijumi? Ar verta taip iškelti mąstymo atsiradimo svarbą? Tada kas su tais žmonėmis, kurie netenka mąstymo dėl ligų (demensija) arba atsiduria komoje? Ar tokie žmonės jau neverti apsaugos?
Dar galėtume pakalbėti ir apie kitus kriterijus kaip individuacijos (maždaug nuo 14 dienos) arba įsitvirtinimo placentoje (tarp 7 ir 9 dienos), bet abortų šalininkams tokie jau visiškai neįdomūs, nes per ankstyvi. Trumpai reiktų paminėti dar ir tą argumentą, kad esą negimęs vaikas nėra ginti vertas asmuo. Daugelis nesipriešina, kad embrionas būtų laikomas žmogiška gyvybe, bet nesutinka, kad žmogišku asmeniu.
Žinoma, negimęs vaikas ir negali būti toks pat asmuo, kaip mes asmenį suvokiame kasdienybėje – savarankišką, pasitikintį savimi, kūrybingą, planuojantį, veikiantį. Bet pagal šią logiką tokiu asmeniu negali būti ir gimęs vaikas kol mažas. Nes visi vaikai yra ‚procese' ir tik vystosi į brandžias asmenybes. Tada gal verčiau sąvoką asmuo išskaidyti ir atskirti asmenybę ir asmeniškumą. Negimusį vaiką laikyti žmogumi, turinčiu asmeniškumą ir augančiu į asmenybę.
Teologas J. Stottas tai patvirtina: "Vaisius motinos kūne nėra nei auglys, nei potenciali žmogiška būtybė. Tai jau žmogaus gyvenimas, kuris, nors dar nebrandus, gali iš¬augti į individualaus žmogiškumo, kurį jis jau turi, pilnatvę" ("Abortų dilema"; Prizmė, 2000/3). Amerikietis etikas P. Ramsey’is (1913–1988) pritaria: "Žmogus ateina į egzistenciją kaip informacijos dalelė. Jo tolimesnį vystymąsi iki gimimo ir po jo galima apibūdinti kaip lėtą tapimą tuo, kas jis jau yra nuo savo prasidėjimo" ("Fabricated Man"), o jo kolega škotas T. F. Torrance’as (1913–2007) paantrina, kad "kalbant apie potencialą, turima omeny ne tai, jog vaisius taps kažkuo, kas nėra, o tai, kad jis taps tuo, kas yra". Paprasčiau tariant, negimęs vaikas ne vystosi į žmogų, bet vystosi kaip žmogus.
Todėl kai ŽTSI (Žmogaus teisių stebėjimo institutas) savo pažymoje apie Tomaševskio įstatymo projektą kritikuoja, kad jame "riba, skirianti prenatalinėje fazėje "gyvybę" nuo "vaiko" nėra apibrėžta", galima atsakyti, kad ir gerai! Bet kokių ribų braižymas yra labai savavališkas sprendimas, nes kiekvienas subjektyviai sprendžia, nuo kada žmogų verta ginti ir kodėl? Kiekvienas savavališkai pasirenka kriterijus.
Daugelyje valstybių šiandien sutariama, kad žmogaus gyvybė prasideda nuo spermatozoido ir kiaušialąstės visiško susiliejimo (taigi visai kitaip, nei įsitikinusi teigė SAM sekretorė). Vokietijos Konstitucinis teismas 1993 m. nutartyje teigia, kad žmogaus gyvybė nuo pat pradžios neegzistuoja be žmogaus orumo. Kolegoms iš Amerikos Aukščiausiojo teismo atrodė daug paprasčiau. Nutartyje apie abortus "Roe vs. Wade" jie įsitikinę: "Mums nėra reikalo spręsti šį sunkų klausimą apie [žmogaus] gyvybės pradžią". Tai nėra klausimas! Mes žinome, kada žmogaus gyvybė prasideda. Iš tikrųju daug sunkiau nubrėžti ribą, iki kurios ji dar nėra verta apsaugos. Šiuo klausimu daugelio šalių nuomonės išsiskiria. Ir ta pasirinkta 12-oji savaitė tėra tik grynai pragmatiškas ir labai savavališkas sprendimas.
Pirmoje tarptautinėje konferencijoje abortų klausimu 1967 m. Vašingtone buvo teisingai paskelbta: "Mes negalime rasti momento nuo spermatozoido ir kiaušialąstės susijungimo iki kūdikio gimimo, kada galėtume pasakyti, jog tai ne žmogaus gyvenimas". O filosofas Robertas Spaemannas apibendrina: "Kiekvienas, manantis galįs nuvesti ribą žmogaus asmens atsiradimo pradžiai, vėliau žymėsiančiai jo prasidėjimą, užsikrauna sau įrodymų naštą" ("Grenzen – zur ethischen Dimension des Handelns"). Spaemanno mokinys, filosofas ir istorikas Reinhardas Löwas (1949–1994) dar drąsiau teigia:
"... kad apskritai joks žmogus nei iš principo, nei vadovaudamasis kriterijais, nėra kompetentingas spręsti apie kitų žmonių teisę gyventi. Jo dižiausia filosofinė įžvalga galėtų būti ta, kad teisė gyventi negali priklausyti nuo kriterijų, kuriuos tenka nustatyti jam pirmam... Biologinė priklausomybė įsitvirtina pati. Ji susijusi su spermatozoido ir kiaušialąstės susiliejimu. Nuo šio akto – aš sąmoningai sakau ‚akto', o ne ‚momento', kad neįsivelčiau į gėdingus smulkinimusis dėl milisekundės ir nanometro tų, kurie nori kuo tiksliausių išaiškinimų, kas ir į kur turi būti pajudėję, kad būtų galima... ir t. t., – taigi nuo šio akto atsiranda žmogaus gyvybė – ne ‚besivystanti gyvybė', o GYVYBĖ! – teleologiškai orientuotas daigas, nukreiptas į savo gimimą, daigas, iš kurio iškart turi rastis laisvas žmogus, toks kaip ir visi kiti. Šitaip kiekvienas žmogus kaip pradėtas ir gimęs narys ateina į visuomenę. Jis įgauna savo teises be būtinybės jaustis kam nors už tai dėkingas ir nepraranda iki savo mirties. Jos nepriklauso nuo sveikatos, sąmonės būklės, intelekto koeficiento, nei nuo tautybės ar rasės, nei nuo religijos ar mąstysenos. Teisės į gyvenimą negali būti daugiau ar mažiau. Kiekvienas žmogiškosios giminės atstovas gerbia kiekvieną kitą žmogų kaip tos pačios teisės ir to paties orumo turėtoją. Kitaip dabar gyvenantys žmonės savo supratimu apie ‚žmogiškumą', ‚dar ne žmogiškumą' arba ‚jau ne žmogiškumą', apie ‚vertas gyventi', ‚nevertas gyventi' ir t. t., galėtų riboti skaičių tų, kurie šias teises turi. Kiekvienas tuo metu dalyvaujantis ar priimantis sprendimus teisę gyventi galėtų prisiskirti vien sau. Dar kartą pabrėžiu, kad teisės gyventi pririšimas prie kriterijų neturi jokios kitos užmačios, kaip vien natūralistinę ‚stipresniojo teisę'". ("Recht und Naturwissenschaft Lebensrecht als Richtschnur oder Fessel?", iguw.de)
B.d.
